tekstai.lt

Stasys Mostauskis. Žodžio ir tikrovės skirtis (Pasvarstymai apie Czesławo Miłoszo poetinę pastangą)

Literatūros mokslas ir kritika

 

 

Czesławas Miłoszas neretai skundėsi, kad skaitytojai jį supranta iškreiptai, visai ne taip, kaip norėtųsi pačiam autoriui. Negana to, jis pripažino negalįs nei pašalinti, kaip kontroliuoti šių netapatumų. Tiesa, poetas nuolat bandė tai daryti. Perteikti tikrąjį Aš portretą – kaip tik tokia pamatine nuostata grindžiama Cz. Miłoszo kūryba. Ši intencija jam – konstanta1.  Kita vertus, neretai ši intencija pildoma gana paradoksaliu būdu – tiesa apie save pasakojama kuriant apgaulingą autoportretą.

Taigi, turime tam tikro klaidingo vaizdo pavyzdį, vaizdo, paremto išore, ir bandymą per tą išorę pasiekti tam tikrą esmę. Taigi tai yra kažkas, ko labai trokšta autorius. Jeigu jis traktuojamas paviršutiniškai, jaučia sunkiai nusakomą nesmagumą. Iš kur atsiranda tiesos troškimas? Sunku pasakyti. Iš kur atsiranda troškimas pasirodyti tokiam, koks iš tikrųjų esi?2

Cz. Miłoszui poezija yra siekis pasakoti apie save ir apie pasaulį, regimą savo akimis, – būtent siekis, kuris nėra ir negali būti įgyvendintas. Tas nesugaunamas Aš, kurį kiekvienas nešioja savyje ir su kuriuo tapatinasi, šuolyje į poetinę erdvę išnyksta užleisdamas vietą pakaitalams – ne meluojantiems, bet ir nesakantiems visos tiesos, todėl neišvengiamai ją iškraipantiems, kuriantiems portretines galerijas, kurios labiau užtemdo, nei atveria autoriaus Aš.

Dalytis patirtimi su kitais – tai neišvengiamai meluoti apie save, meluoti tuo požiūriu, kad nors ir kiek stengtumeisi, neįmanoma pasakyti apie save to, ką pasakyti norėtųsi. Tai net ne melas, bet daugybė žodžių, kurie yra tarsi tiesa, bet jų pasakojimas virsta kaukėmis ir prisiimtais vaidmenimis, rodančiais ne tą Cz. Miłoszą, kuris iš tikrųjų norėjo pasirodyti scenoje. Tai ne poetinio talento klausimas – tai žodžio ir juo pernešamos žinios skirtumo neišvengiamybė. Nesvarbu, ką pasakotum apie save; visada tai bus tik dalinis ir šiek tiek iškreiptas tikrojo portreto vaizdinys.

8-9-metai-2015_200.png

Žinoma, ne tik objektyvios priežastys apsprendžia poetinių kaukių naudojimą. Cz. Miłoszo deklaruojamas poreikis viešinti tikrąjį savo veidą neretai kertasi su pasitelkta poetine strategija, kone sąmoningai klaidinančia skaitytojus. Prisiminkime kritikų reakciją į Cz. Miłoszo knygą, „skirtą“3 Kalifornijai. Beveik visos recenzijos poetui kėlė tik apmaudą, nes traktavo ją kaip europietiškus pamąstymus apie Ameriką. Tačiau recenzija „The Devil and Mr. Cz. Miłosz“ sulaukė teigiamo įvertinimo: anot Cz. Miłoszo, jos autorius suvokė, kad Kalifornijos vaizdai tėra pretekstas4 kalbėti apie „rimtesnius dalykus“. Kitaip tariant, knygoje pateikti vaizdiniai yra biografinius faktus subordinuojanti poetinė išmonė, miražas, kurį reikia įveikti norint susipažinti su tikruoju „turiniu“. „Isos slėnis“ susilaukė panašaus likimo: mums, gyvenantiems Nevėžio slėniuose, norisi „Isos slėnį“ skaityti kaip autobiografiją, o ne metafizinį romaną. Tokia, matyt, žemės trauka – pievoje bliaunanti avis mus įtikina labiau nei dangiškoji, sklendžianti nežinia kur ir nežinia kokiu tikslu5.

Ką Cz. Miłoszas nori pasakyti? Galbūt žmogus nėra daugiaveidis ir veidmainis savo prigimtimi, tačiau tokiu tampa, kai bando save paversti atviru ar permatomu kitiems. Toks bandymas iš anksto pasmerktas nesėkmei, nes „tikrasis Aš“ ištirpsta, pasislepia už daugybės žodžių-kaukių, kuriuose pats autorius savęs nebepažįsta.

Gal už to slypi kita, gilesnė problema? Gal reikia klausti: ar vertingas poeto ir skaitytojo pokalbis, jei poetas, nežiūrint jo siekių, neišvengiamai nenuoširdus, t. y. paslėptas po kaukėmis? Ketinimo nuoširdumą iškreipia ar net falsifikuoja ribotos komunikacinės priemonės – ar tai ne argumentas prieš poeto pastangas?

Prigimtinis žodžio luošumas – nesugebėjimas prilygti pasauliui ir jo patirčiai čia virsta autoriaus lūkesčių bei pasiektų rezultatų skirtimis. Šios savo ruožtu apsprendžia autoriaus intencijų ir skaitytojo suvokimo atotrūkį – skaitytojo pažįstamas autorius pačiam autoriui yra neatpažįstamas. Žinoma, šį atotrūkį patiria ir suvokia pirmiausia autorius – tai jo drama ir prakeiksmas. Skaitytojas nežino, kad yra apgaunamas, jis niekada neapdovanojamas „visa tiesa“ apie kūrėją, todėl natūralu, kad tenkinasi ta dalimi, kurią gauna. Galima daryti prielaidą, kad poeziją Cz. Miłoszas supranta kaip savotišką intencijos ir rezultatų prieštarą: nepašalinamą atverties poreikį, kuris, bent poeto atžvilgiu, negali būti galutinai patenkintas. Nežiūrint autoriaus norų ir lūkesčių, poezija nėra atvertis ar išpažintis, bet nuoroda, įminimo reikalaujanti mįslė, kurią skaitytojas turi išversti, dešifruoti, turėdamas viltį, kad jo pastangos nėra naujų kaukių kūrimas. Žinoma, tai dar vienas argumentas Cz. Miłoszo siūlomą poetinės kūrybos sampratą vadinti „netiesiogine“.

Luošu poetinį žodį galima vadinti tik tada, jei tikime, kad egzistuoja tobulas, luošumo nepaliestas žodis, pirmasis tikrinis vardas, kuris geba daiktui atstovauti „kūnu ir krauju“, pirmąja potencija ar kitaip įvardijamais Pirmos priežasties sinonimais. Kadaise tuo tikėjome, ir pats pasaulio buvimas bylojo apie jį sukūrusius žodžius. Tikėjome, kad pasaulio įvairovė sutelpa vienos Knygos žodžiuose ir kad skaitydami tą knygą mes skaitome visą pasaulį. Žinoma, dar tikėjome, kad poetinį žodį diktuoja mus pranokstančios galios. Tada luošumas negalėjo būti taikomas įkvėptam žodžiui, nebent mūsų galiai jį valdyti. Šiandien neteisinga žodį vadinti luošu dėl kitų priežasčių, nes jis dovanoja tik tai, ką dovanoti gali. Jo luošumas nėra jo prigimties dalis, bet mūsų nepašalinamų ir nepamatuotų lūkesčių išraiška. Cz. Miłoszo nuomone, poeziją inspiruoja dvi priešingybės – ribotų žodžio galimybių suvokimas ir atsisakymas tuo vadovautis, virstantis nuolatiniu bandymu tas galimybes plėsti. Be abejo, žodis nėra tobulas tarpininkas, tačiau tai viskas, ką jis gali duoti, – ir tai nėra taip mažai, pasakytų bet kuris poetas.

Ištikimybę poezijai Cz. Miłoszas suvokė ištikimybės savai patirčiai ir prievolės ja dalytis perspektyvoje; ištikimybę, kuri nepajėgi atlikti savo pareigos iki galo, nes visos jos pastangos atsimuša į žodžio galimybių ribas. Ar tai nuosprendis ir argumentas atsisakyti poezijos? Žinoma, ne. Poezija toli gražu ne tobulas būdas saugoti atmintį ir dalytis patirtimi – tačiau, einant šiuo keliu, Cz. Miłoszo nuomone, bent įmanoma susisiekti su kitais, įveikiant laiko ir fizinės erdvės ribotumą. Todėl nepakanka pasakyti, kad poetinis žodis tėra blanki tikrovės kopija – nes kartu jis kone vienintelė vieta, kur galime susitikti su poeto patirtimi ir kitaip nesugrąžinamais jo praeities įvykiais. Taip, šis susitikimas įtarpintas žodžiu, taip, jis kuria erdvę, kuri netapati nei autoriaus, nei juo labiau skaitytojo išgyvenimams, – tačiau ši erdvė yra tiltas, laikinas, trapus, kone iliuzinis, bet vis dėlto tiltas virš juos skiriančios prarajos. Faktas, kad poetas ėmėsi neįveikiamos užduoties, neturi tapti argumentu atsisakyti ją vykdyti, nes šiais bandymais kuriami tikrovės pakaitalai atlieka itin svarbias funkcijas.

Tikrovės ir bandančio jai atstovauti žodžio netapatumas yra neišvengiamas ir nepašalinamas6, tačiau jis nėra argumentas prieš tikrovės ir žodžio sukeičiamumo idėją. Norėdamas pasidalyti su kitais savo patirtimi, poetas turi susitaikyti, kad poezijoje ji bus iškraipyta, išretinta ir vėl apjungta naujais ryšiais – tačiau tai kaina, kurią tenka mokėti, jei siekiama save atverti kitų žvilgsniams.

Prisimenate Søreno Kierkegaardo pasakotą istoriją apie Abraomą? Pripažįstu, mane ji žavi savo kraupumu. Savaip kraupus yra hermetiškas dialogas su Dievu, kitų akimis regimas kaip nusikaltimas ar beprotybė; kraupus ir pasiryžimas nužudyti sūnų, jei tokia yra Dievo valia7.

Tačiau visa tai niekis, palyginus su kraupuliu nežinios, į kurią įstumiamas Abraomas: kieno lūpos šnabžda įsakymą aukoti sūnų, Dievo ar jo pasiuntiniu apsimetusios piktosios dvasios? Akivaizdu, S. Kierkegaardo teologinė vaizduotė turėjo kankinystės patirties ir netgi pasižymėjo ypatingu rafinuotumu. Viena vertus, ji reikalavo su fanatizmu besiribojančio atsidavimo, meilės, suspenduojančios visas kitas meiles; kita vertus, net ir toks paklusnumas vaizduotės netenkino, nes jame neliko rizikos ir save graužiančios abejonės. Aklas paklusnumas būtų dovana, perkelianti atsakomybę Dievui, o tokiomis dovanomis danų mąstytojas nesišvaistė. Paklūstantis Dievo įsakymui niekuo nerizikuoja – nes Dievas visada atlygina už paklusnumą. Rizika prasideda tada, kai paklūstantis nėra ir iš principo negali būti tikras, kam jis paklūsta.

Jei einu toliau, tai nuolat susiduriu su paradoksu, su tuo, kas dieviška, ir su tuo, kas demoniška; mat tylėjimas yra ir viena, ir kita. Tylėjimas yra demono spąstai; kuo daugiau nutylima, tuo baisesnis tampa demonas, bet tylėjimas taip pat yra abipusis dievybės ir individo supratimas8.

Abejonė turi graužti Abraomo pasiryžimą aukoti sūnų, kitaip jo auka tebus aklo paklusnumo aktas. Todėl S. Kierkegaardas nesuteikia jokių galimybių patikrinti, ar paklusnumas pranokstančioms galioms nėra didžiausia jo herojaus klaida – paklusnumas demonui. Svarbiausia, Abraomas turi suvokti su savo sprendimu susijusią riziką ir kiekviename žingsnyje už jį kovoti, nebūdamas tikras, ar tas sprendimas teisingas. Trumpai tariant, tik didžiausiu nuopuoliu rizikuojantis nusipelno išganymo. Reikšminga citata: „<…> ir argi netiesa, kad tą, kurį Dievas laimina, jis tuo pačiu atsikvėpimu ir prakeikia“9.

Kraupus klausimas: ar tikrai yra momentas, kai tikinčiojo abejonės išsisklaido, ir jis gali būti tikras, kad pasirinko teisingai? Jei piktoji dvasia pajėgi falsifikuoti Dievo įsakymus, kodėl jai iki pat galo neapsimetinėti ir nenupirkti Abraomo palankumo stabdant jo su peiliu iškeltą ranką? Iš šio klausimo kyla kiti: ar galime būti tikri, kad Abraomo pasekėjai keliauja ne į teisuolių pragarą, jei nepajėgūs jo skirti nuo rojaus? Gal ne žmonėms įkvėptas tikėjimas, kad šėtono nėra, yra didžiausias šiojo triukas, bet gebėjimas juos palenkti aukštesniojo valiai, po kurios kauke patogiausia šėtonui slėptis?

 

Šią istoriją pasakoju ne todėl, kad ji mane žavi, bet todėl, kad Cz. Miłoszas sąmoningai ar nesąmoningai atkartoja S. Kierkegaardo herojaus nežinios dilemą, susietą su poetiniu genijumi:

Nes poeziją reikia rašyti retai ir nenorint,

prisivertus siaubingai ir tiktai turint viltį,

jog gerųjų, o ne piktų dvasių instrumentas esame10.

 

Kas šnabžda poetui į ausį ir vedžioja jo ranką? Klausimas senas kaip ir pati poezija, besiliejanti giesmėmis iš rapsodo Jono lūpų. Poetai – išrinktieji, kuriuos lydi asmeniniai genijai, nuo senų laikų daimonionais vadinami. Krikščioniškas diskursas išsaugojo mums graikiškos kilmės demono vardą, taip pat padovanojo visą pagoniškų dievų panteoną, pažemintą į šėtono kariaunos nomenklatūra. Romantizmo epocha internalizavo žmogų pranokstančias galias ir dievų bei demonų pasaulį įkėlė jo vidujybėn. Genijus, angelas, gerasis ar piktasis demonas, nesvarbu koks, tapo žmogiškos prigimties dalimi, išskirtinių kūrybinių galių metafora. Klausimas kas kalba mano lūpomis pakeistas į kokiais kūrybiniais inspiraciniais vidujybės resursais remiasi mano kūryba? Gal galima būtų numoti ranka į Cz. Miłoszo vartojamą retoriką, atseit tai tik poetinės kalbos kaukės, kurių nereikia suprasti pažodžiui, – bet atkaklus ir sistemingas daimoniono motyvo kartojimas, ypač antrosios gyvenimo pusės kūryboje, neleidžia į diktuojančiojo personą žvelgti pro pirštus.

Viena vertus, Cz. Miłoszas kartojo klasikinę nuostatą: būti poetu, vadinasi, būti mediumu, svetimo balso įrankiu, apsėstuoju pozityvia prasme. Poetas neaštrino šio klausimo kaip S. Kierkegaardas, kurio herojui kankinanti nežinia apie tai, kas ji įkvepia, yra būtina tikėjimo aukos dalis. Kita vertus, neakivaizdi įtampa tarp rašančiojo ir diktuojančiojo išlieka. Nesvarbu, ar Cz. Miłoszas kvietė daimonioną, skųsdamasis, kad šis jį apleidęs, ar keikė, kad poetui tenka atsakyti už jo išdaigas, – tam tikras susipriešinimas, tam tikras negalutinis tapatumas nuolat pabrėžiamas. Poetas, Cz. Miłoszo akimis žvelgiant, neišvengiamai susidvejinęs, tarsi atviri namai, kuriuos lanko pageidaujami ir nepageidaujami svečiai.

 

Manau, kad manyje – paprasčiausiai – gyvena skirtingi demonai ar skirtingi asmenys; valdo mane, o paskui man nemalonu11.

 

Suprantama, mums, gyvenantiems Dievo mirties šešėlyje, norisi tokius teiginius sieti su poetinės kalbos metaforiškumu, o ne pažodžiui traktuojamu teologiniu turiniu. Bet ar kierkegoriškas piktosios dvasios sureikšminimas neturi nieko bendra su manicheistiniu konfliktu, kuriuo tikėti linko Cz. Miłoszas? Gal blogis iš tiesų yra ontologinė tikrovė? Ne gėrio stoka, bet nepašalinama jo atsvara? Tai pirmoji prielaida, kuria Cz. Miłoszas rėmėsi. Kita prielaida mus veda prie jo požiūrio į tuos vidujybės turinius, kuriuos po Sigmunto Freudo įprasta vadinti pasąmone. Kaip juos su poezija siejo Cz. Miłoszas?

 

Pačioj poezijos esmėje yra kažkas nepadoraus:

gimsta daiktas iš mūs, apie kurį nežinojome, jog turim12.

 

Tiesiogiai poetas nevartojo pasąmonės termino, gal vengdamas medicininių asociacijų, bet neretai rėmėsi Arturu Schopenhaueriu, kurio ikifroidistinė pasąmonės versija akivaizdžiai grindžiama demonologinės perspektyvos ir ontologinio blogio realumo įtakomis. Galia, paslepianti tikrovę nuo žmogaus jam nieko apie tai nežinant, įkalinanti jį nepasotinamų poreikių tenkinime13 – ar ne puiki demoniško apsėstumo iliustracija? Sekdamas A. Schopenhaueriu, žmogaus kaip Dievo ir šėtono kovos lauko sampratą Cz. Miłoszas surišo su autorizuotomis sąmonės / pasąmonės konflikto idėjomis, paslėptomis po kitais terminais.

Skaitant tokius pamąstymus gali kilti įspūdis, kad Cz. Miłoszas su daimoniono vardu siejo tik negatyvius turinius. Šis įspūdis neabejotinai klaidingas: tradicinės demonologijos tirtą apsėstumą jis ne tik supynė su kilnios platonistinės manijos idėja, bet ir jai pajungė. Kitaip tariant, daimonionas – kaprizinga, neprognozuojama, tačiau pirmiausia pozityviu poveikiu apdovanota galia, be kurios kūrybingumas netenka esminės dimensijos.

 

Daimonionai, jei dvi savaites manęs nelankai,

ir tampu, kuo būčiau buvęs be tavo pagalbos.

<…>

atmintis atsiveria, o ten – vienas siaubas14.

 

Tradicinis, Cz. Miłoszo suaktualintas atsakymas į klausimą, kas diktuoja poetui, savo prielaidomis neabejotinai sumenkina individualias kūrybines pastangas, bent jau sąmoningą jų dalį; moderni Vakarų epocha tam sugalvojo pasąmonės sąvoką, kurią paruošė neklasikinės voliuntarizmo ir iracionalizmo ideologijos. Kita vertus, pasąmonės samprata yra naujai artikuliuotas tradicinis pasakojimas apie ambivalentišką žmogų pranokstančių galių paveikumą, nusakomą įkvėptumo ar apsėstumo terminais. Kaip tik jį ryškino Cz. Miłoszas, vedamas ontologinės blogio realumo idėjos. Be abejo, jis puikiai suvokė tokio kelio nepopuliarumą ir riziką, tačiau jam, kaip ir daugeliui jo kartos atstovų, reikėjo atsakymo – kas atsakingas už tą blogį, kurį patyrė XX a. pasaulis. Ar tikrai viskas kyla iš ydingos socialinės santvarkos? O gal kalta sugedusi žmogaus prigimtis ir dar kažkas, kas „blogąją“ prigimties dalį sužadina? Amžinas unde malum .

Cz. Miłoszo perspektyvizmas grindžiamas tikėjimu, kad poezija nėra prasmės atvertis – jei šią suprasime kaip tikrovės atitikmenį, – bet prasminio pertekliaus kūrimas. Toks kūrimas yra ne tikslas savaime, bet priemonė negramatinei tikrovei atstovauti, ir kaip priemonė ji nesutampa su šiąja. Poezija ne tik atveria ir kartoja; pirmiausia ji kuriama kaip perteklinis dydis, kaip nuo daikto ir įvykio skirtinga duotybė, kuri nenusakomu būdu leidžia tam daiktui ir įvykiui išlikti. Kam tarnauja tokia „atvirkštinė“ perspektyva? Kam pasitelkiamos paukščio skrydžio ir žvilgsnio per apsuktą žiūroną metaforos? Tikrovei iškraipyti, perkurti ir paversti poezija, tuo, kuo ji niekada nebuvo, – bet kažkokiu magiškos perkėlos būdu vėl apsigyveno naujai įkurtuose namuose.

 

Lyg būtų vietoj akių įtaisytas apsuktas žiūronas, pasaulis

tolsta ir viskas – žmonės, medžiai, gatvės – mažėja, bet niekas,

o niekas neblunka, tirštėja15.

 

Poezija Cz. Miłoszui yra tikrovės perteklius, kuriame ta tikrovė įkurdinama. Galima pasakyti kitaip: poezija yra aplinkkelis, kuriame tikrovė atsiskiria nuo savęs, kad prasitęstų tapdama poetiniu Kitu. Be abejo, Cz. Miłoszas, pabrėždamas tikrovės perkūros būtinybę, siekė įteisinti jos tąsą: pakilti virš tikrovės, žvelgti į ją nesuinteresuotu žvilgsniu tereiškė norą geriau ją pažinti, atrinkti tai, kas turi išlikimo galią ir vertę. Poezija netapati tikrovei, tai nusigręžimas nuo tikrovės, nors vis dėlto tai tikrovės pagarbinimas, nes tik tokiu, netapačiu poetiniu vaizdiniu tikrovė priešinasi baigtinybės trapumui.

Mes, skaitantys jo žodžius, galime pridurti, kad šis poetinis tęstinumas turi ir kitą, negatyvią prielaidą: blaivų užmaršties galios pripažinimą. Skaitant Cz. Miłoszą tai iki skausmo aišku: jo žodžiai, visos abėcėlės, nuolatinis o kas be manęs prisimins tėra paminkliniai akmenys, kurių įrašai labiau liudija netekties totalumą nei poezijos galią jai priešintis.

Pridursiu, kad perspektyva iš paukščio skrydžio liudija kitą priešpriešą: patiriančio ir stebėtojo, nardančio kasdienybėje ir jos vertėjo į žodžių materiją. Matyt, poetinė sąmonė, nežiūrint visų išlygų, yra netiesioginė, pakylanti virš subjektyvios patirties ir ją lydinčio Aš individualumo.

 

Seniau tokios akimirkos lankė rašant eiles, tad pažįstu

distanciją, betikslį įsižiūrėjimą, prisiimtą „aš“, kuris yra „ne-aš“...16

 

Kaip Cz. Miłoszas apibrėžia poeto sąmonėje besigrumiantį subjektyvumą ir objektyvumą? Tiek šilčiausi jausmai, tiek ir asmeninis skausmas bei tiesioginė blogio patirtis privalomai sumetami į poezijos girnas, kad atgimtų naujos kokybės žodžiais, kurie individualiai ir neišvengiamai sentimentaliai patirčiai suteikia universalumo ir objektyvumo bruožų. Galbūt ši žemė ir nėra pažadėtoji, galbūt tai Ulras, ne malonės, o atpildo vieta17 – tačiau ir tokiu atveju poezija privalo atkartoti ne asmeninį, o visiems priklausantį ir visus įtraukiantį pragarą, nors tam atkartojimui ir pasitelkia konkretaus asmens išgyvenimus bei žodžius.

Sureikšminto, ontologizuoto žvilgsnio ir individualios sąmonės priešprieša („Nebuvo Aš. Buvo įsistebeilijimas“18) gali būti atkartota ir kitais terminais, nurodančiais šiapus / anapus skirtį. Apie kokią žvilgsniu pasiekiamą individualaus Aš priešybę kalba Cz. Miłoszas? Apie Vienį, dar neištrėmusį savęs į daugio baigtinybę. Kitaip tariant, anapusybę, kurią tegalime įsivaizduoti kaip Vienį, kuri nėra daugis, bet iš kurios daugį kildiname ir kurią esame pratę krikščioniškai vadinti Dievu. Tačiau šį Vienį Cz. Miłoszas aptaria šiapusybėje kaip paslėptą po daugio kaukėmis, Vienį, atkuriamą specifiniu poeto žvilgsniu ir nuostaba, mirtingiesiems duota amžinybės atšvaitų patirtimi. Akivaizdu, kad tokia ontologizuojančio žvilgsnio samprata, suspenduojanti subjekto individualumą, yra A. Schopenhauerio intuityvaus, daugį skrodžiančio žvilgsnio kartotė19.

Specifinis perspektyvizmas, tikrovės pažinumą didinantis nuotolis, subjektą suspenduojantis žvilgsnis – visi šie terminai įvairiais aspektais apibrėžia poeti nės pastangos specifiką, jos netapatumą kasdienei patirčiai ir su ja siejamai tikrovei. Tiesa, minėti terminai liudija įsipareigojimą tarnauti šiai tikrovei, nes poeto nusišalinimas jos atžvilgiu tėra būdas ją pažinti ir garbinti. Su būtina išlyga: poetinį tikrovės garbinimą apsprendžia ne tiek pati kasdienė tikrovė, kiek jos ontologinis pamušalas.

 

<…> kad aš nečionykštis.

Tarsi siųstas sugerti kuo daugiau

spalvų, skonių, garsų, patirti

visko, kas vadinama

žmogaus dalia, paversti, kas išgyventa,

stebuklingu registru ir nunešti ten, iš kur

esu atkeliavęs20.

 

Kodėl poetas nečionykštis ? Nes pašaukimas jį verčia žemėlapyje neegzistuojančios ir niekada neegzistavusios šalies gyventoju. Poetas visur nevietinis, nes turi dovaną peržengti patirtį ir paversti ją žodžiais – stebuklingu registru, transformuojančiu kasdienybės gyvastį į jos gramatinę priešingybę. Galime spėti, kad tas registras – arba žodyje įkerėta patirtis – yra tarpinė pakopa tarp baigtinybės ir jai priešinamų universalijų. Kaip žmogus, poetas yra paniręs patirtyje; bet tuo pat metu jis stengiasi būti tos patirties vertėju. Kitaip tariant, jis ir tapatus patirčiai, ir supriešintas su ja. Tapatus, nes kontaktuoja su tikrove, yra jos dalis; ir supriešintas – nes atsitraukia nuo tikrovės, kad „adekvačiai“ atkartotų ją žodyje. Tai ir yra žingsnis universalijų link.

Norisi pridurti, kad nečionykštis šiuo atveju yra ne visai tapatus kasdienybės tikrovei, realizuojantis tą netapatumą per specifines žvilgsnio ir žodžio galias . Nečionykštis poetas nėra tapatus tremtiniui, kuris nečionykštis visur, išskyrus savo gimtinę, sakralią vietų vietą. Tremtinio bevietiškumas įgyjamas horizontalia kryptimi, tolstant nuo gimtinės, o aptariamas poetas yra bevietis vertikalaus santykio arba atsiplėšimo nuo tikrovės požiūriu, su geografiniais pokyčiais tai nesusiję. Cz. Miłoszo poetinei pastangai neabejotinai būdingi abu nečionykštiškumo aspektai. Šiame straipsnyje plėtojama vertikalios, savanoriškos tremties tema, nurodanti į „poetų šalį“, kuri neužima jokios fizinės erdvės. Gimtinę priversto palikti poeto tema aptarta kitame straipsnyje21.

Nuostabu, kokia negailestinga gali būti vaikiška intuicija. Pamenu mane šešiametį užvaldžiusį siaubą, ištikusį nuo minties, kad niekada negali žinoti, kas yra tau už nugaros. Kur dingsta daiktai, kai nuo jų nusisuki? Ar jie nesubyra į dulkes, kurios vėl gali virsti daiktais, jei netyčia sugalvotum atsisukti? O žmonės? Ar nenukrinta nuo jų veidų kaukės ir neatsiveria – kas? Net šiandien baugu klausti, kur yra įvykiai ir žmonės, ypač tie, vakarykščiai, nes gali tekti sutikti su atsaku, kad jų nebėra, kad viskas, kas liko, tėra švelnių pelenų sauja, kurios jokia magija nepavers rožės žiedu.

Gal reikia pergyventi savo bendraamžių kartą, kad suprastum aistringą Cz. Miłoszo įsipareigojimą saugoti išėjusių atmintį, įkalbėti dabartin jų balsus? Kokia galinga turi būti užmaršties baimė, jei jos įveikai skiriamas visas poeto gyvenimas? Ir koks pasišventimas tapatintis su tais, apie kuriuos šiuolaikinis pasaulis nieko nežino ir žinoti nelabai trokšta? Cz. Miłoszas blaiviai vertino savo galimybes, tačiau vis tiek atsisakė paleisti praeitį, suprasdamas, kad jos lieka lygiai tiek, kiek kas nors jai įpučia gyvybės. Jo poetinis kuklumas anaiptol ne kuklus, nes sąmoningai metė iššūkį užmaršties visvaldystei – kaip tik priešo didybė suteikė mastą prieš jį kovojančio poeto pastangoms. Svarbu išgirsti ir kitą poetinės pastangos prielaidą: praeitis nevirsta atmintimi ir kitiems siunčiama žinia savaime. Tarp praeities įvykio ir aktualios atminties – milžiniška praraja, kurią reikia įveikti norint praeitį paversti aktualia žinia. Cz. Miłoszo nuomone, tam ir yra pašauktas poetas.

 

Deja, pašaukimo ir kasdienybės priešprieša negali būti suabsoliutinta: poezijai priskiriamos funkcijos neapsaugo poeto nei nuo senatvės, nei nuo artėjančios mirties.

Mane turėjo atpirkti žodžių dėliojimo dovana,

Tačiau privalau pasirengti be-gramatinei žemei22.

 

Kokį nebylų skundą tarp eilučių išsako Cz. Miłoszas? Kovojau su užmaršties visvaldyste, kovojau su atminties trapumu – ir gal kai ką pavyko išsaugoti poetiniame žodyje. Tačiau pats esu vis trapesnis ir vis daiktiškesnis, nešiojantis kūną it sudėvėtą rūbą. Saugojau žodžiuose kitų gyvenimų nuotrupas, saugojau jų veidus ir vardus – bet mano kelias myriop jau beveik nueitas, ir turiu ruoštis išeiti ten, kur žodžiai nebegali padėti. Tai nuosavos, o ne kitų mirties pasitikimas, todėl nebegaliu pakilti virš žemės ir stebėti pasaulio nesuinteresuotu žvilgsniu. Ką anonsuoja ši improvizacija be-gramatinės žemės tema? Neišvengiamą Cz. Miłoszo prioritetų kaitą gyvenimo pabaigos nuojautoje: poetinės perspektyvos pranašumą tirpdo vis labiau įsiurbianti nudėvėto kūno patirtis ir joje atsiverianti mirties neišvengiamybė.

Viena vertus, tikrovė yra be-gramatinė ir gramatinė, atkartojanti minėtą patirties ir poetinio žodžio skirtį. Kita vertus, gal poetinis žodis yra ne tik patirties ir kasdienybės priešas; gal kaip tik žodis, o ne patirtis padeda pasitikti tai, kas neišvengiama? Gal kaip tik žodis paruošia poetą be-gramatinei žemei – per atperkamąją ir išsaugančią poetinės dovanos galią? Ar ne žodį ir jo tvermės magiją pasitelkia Cz. Miłoszas, kad palengvintų jį slegiančią naštą23?

Toks spėjimas verčia užduoti kitą, fundamentalesnį klausimą. Ar šis pasaulis nebūtų siaubingai nesaugi vieta, jei vien sąmoningos atminties ir poetinio žodžio galia priešintųsi užmarščiai, kurios pergalę teįmanoma atidėti? Cz. Miłoszo pastangos grindžiamos tikėjimu, kad yra dar kažkas, kas teikia paspirtį daiktų buvimui bei virsmui į poetinį žodį. Baigtinybės pasaulis trapus ir laikinas; visa, ką jis palieka už nugaros, pasiglemžia užmarštis – atmintis ir poetinis žodis jai nelygiaverčiai varžovai. Bet tai ir gelminį pamušalą turintis pasaulis, kurį palaiko už efemeriškas žmogaus pastangas stipresnės galios.

 

Kai numirsiu, išvysiu pasaulio pamušalą –

Jo išvirkščiąją pusę, <...>

Kviečiančią perskaityti tikrąją prasmę24.

 

Baigtinybėje nuorodomis į šį pamušalą tarnauja universalijos. Gal kiekviena šarka turi savo vanagą ar katę, bet šarkiškumui jų nagai nebaisūs. Pasaulio saugumas ir poetinių pastangų garantijos sietinos ne su šiapusybės trapumu, bet su jos neregimų šaknų tvirtumu. Nesvarbu, kaip jas pavadinsime, pirmavaizdžiais ar provaizdžiais, ar pirmaisiais daiktais rojaus sode, iš kurio mes, Ievos vaikai, buvome išvyti – Cz. Miłoszui visos metaforos geros, jei išreiškia tikėjimą šiapusybę grindžiančiu transcendentu bei visus poetus įkvepiančiu pradžioje buvo žodis .

Kaip poezija, anot Cz. Miłoszo, kovoja su užmarštimi ir šiapusybės apspręstu daikto trapumu? Viena vertus, siekia atskirti daiktą nuo jo laikinumo, sulaikyti jo dūlėjimą atmintyje teikdama žodinės tikrovės paslaugas. Kita vertus, per žodį bando nurodyti į daikto prielaidas anapus jo laikinumo. Pirmu atveju siūlo daiktui ar įvykiui laikiną marginto popieriaus globą, antru apeliuoja į ontologines daikto šaknis, kurias pavadinome slėpiniais. Kitaip tariant, Cz. Miłoszo poezija siekia kovoti su užmarštimi pasitelkdama ne vien horizontalias praeities / dabarties, bet ir vertikalias laikino / antlaikiško koordinates. Viena briauna poetinis žodis panardintas į žavų ir pabaigos neturintį šiapusybės irsmą, kita briauna įsišaknijęs ją apvaisinančioje kitapusybėje. Be kitapusybės palaikymo poeto pastangos žodžiu priešintis visa ryjančiam laikui būtų iš anksto pasmerktos. Kaip tik šis palaikymas yra dar vienas atsakas į klausimą, kas vedžioja poeto ranką: empirinės tikrovės virsmuose į mus kreipiasi konstantos, šiapus veikiantys kitapusybės pasiuntiniai, kurių realumu tiki ir siekia mus įtikinti Cz. Miłoszas:

 

Taigi mąstančių bekūnių būtybių, arba angelų, idėja nėra be pagrindo25.

 

Galbūt poezija tėra žvilgsnis, pripildytas nuostabos šiapusybės gebėjimu būti; gal ji ir nesugeba peržengti sienos, skiriančios ją nuo amžinybės, – bet nepavargsta bandyti ir taip įrodo, kad nuostaboje slypi šiapusybės nepakankamumą įrodantis alkis, kad būties kontempliavimas šiapus Cz. Miłoszui, A. Schopenhauerio pasekėjui, tampa stebeilijimusi į anapus. Girti daiktus už tai, kad jie yra, praktikuoti poeziją kaip daiktų buvimo liudijimą – tai bene svarbiausias kitapusybės dalyvavimo šiapusybėje įrodymas. Nes yra kontempliavimas kreipia mūsų žvilgsnį ir mintį prie daiktų buvimo priežasčių / slėpinių, vedančių anapus kasdienės tikrovės.

 

<...> Būtent poezija,

nelyg pabūgęs paukštis besidaužanti

į perregimą stiklą, mus įtikina,

kad nemokame gyvent fantasmagorijoj.

Kad taip grįžtų kalbon tikrovė.

Tai yra prasmė, neįmanoma be absoliutaus atskaitos taško26.

 

Apibendrinkime. Tikrovės bei jai atstovauti siekiančio poetinio žodžio netapatumas yra neišvengiamas ir nepašalinamas; tačiau jis nėra argumentas prieš tikrovės ir žodžio sukeičiamumo idėją. Taip apibrėžiamą poetinę pastangą inspiruoja dvi priešybės – ribotų žodžio galimybių suvokimas ir atsisakymas juo vadovautis, virstantis nuolatiniu bandymu tas galimybes plėsti.

Poetinio žodžio netapatumas įvykio tikrovei neišvengiamai virsta autoriaus lūkesčių bei pasiektų rezultatų skirtimi. Kūrybinė pastanga kyla iš atverties poreikio, bet išsipildydama poetine forma virsta savo priešybe. Autoriaus lūkesčių požiūriu poezija yra Aš atvertis; žvelgiant iš gautų rezultatų perspektyvos – Aš užtemdymas ir paslėptis.

Ši skirtis apsprendžia autoriaus intencijų ir skaitytojui siunčiamos žinios atotrūkį; nežiūrint autoriaus norų, poezija virsta įminimo reikalaujančia mįsle, anaiptol negarantuojančia sėkmingo spėjimo.

Poezija suvokiama žiūrint iš ištikimybės savai patirčiai ir prievolės ja dalytis perspektyvos; ištikimybės, kuri negali būti galutinai išpildyta, nes dalijimosi pastangas užkardo ribotos žodžio galimybės.

Poezija kuriama kaip perteklinis dydis, kaip nuo daikto ir įvykio skirtinga duotybė, kuri nenusakomu būdu leidžia tam daiktui ir įvykiui išlikti. Ji netapati tikrovei, ir šiuo požiūriu tai nusigręžimas nuo jos, kita vertus, tai tikrovės pagarbinimas, nes tik tokiu, sau netapačiu poetiniu vaizdiniu tikrovė priešinasi baigtinybės trapumui.

Poetinė pastanga grindžiama sureikšminto, ontologizuoto žvilgsnio ir individualios sąmonės priešprieša. Ji atspindi skirtingus individualios patirties režimus: pasinėrimą kasdienybėje ir gebėjimą nuo jos nutolti per specifines žvilgsnio ir žodžio galias.

Subjektą suspenduojantis žvilgsnis – tai sąvoka, apibrėžianti poetinės pastangos specifiką bei netapatumą kasdienės patirties tikrovei. Bet tai ir įsipa reigojimas tarnauti šiai tikrovei, nes poetinis atsiribojimas tėra būdas tą tikrovę pažinti ir puoselėti.

Daimoniono metafora suaktualina tradicinį „įkvėptos“ poetinės pastangos apibūdinimą. Ji nusako realų ar tariamą poeto gebėjimą „bendradarbiauti“ su jį pranokstančiomis ontologinėmis galiomis. Adekvačiai jas apibūdinti nelengva, nes keblumų kyla jau su pačiu tokių galių egzistavimo pripažinimu. Gal pakaks pasakyti, kad jos atspindi Cz. Miłoszo teologinės refleksijos, individualaus tikėjimo ir jais besiremiančios poetinės pastangos sąryšį.

Kovai su užmarštimi poezija pasitelkia ne vien horizontalias praeities / dabarties, bet ir vertikalias laikino / antlaikiško koordinates. Ji ne tik siekia apvalyti daikto tikrovę nuo laikinumo, teikdama žodinės tikrovės paslaugas, bet ir per žodį bando apeliuoti į ontologines, laikinumą pralaužiančias daikto šaknis. Poezija neperžengia sienos, skiriančios ją nuo amžinybės, – bet nepavargsta bandyti ir taip įrodo, kad poetinėje pastangoje slypi šiapusybės nepakankamumą įrodantis alkis.

 

 

1 Poeto paveikslas // Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 305.

2 Ten pat. – P. 301.

3 Kabutės autoriaus, jei nenurodyta kitaip.

4 Ten pat.

5 Cituojama iš: Balašaitienė D. Folkloro klodai Czesławo Miłoszo „Isos slėnyje“ // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2012. – P. 283.

6 Cituojama iš: Kuolys D. Czesławas Miłoszas ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicija // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 30.

7 Daugiau apie Abraomo auką: Mostauskis S. Beprotybės kartografija. – Vilnius: Kronta, 2011. – P. 55–68.

8 Kierkegaard S. Baimė ir drebėjimas. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 81–82.

9 Ten pat. – P. 60.

10 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 133.

11 Poeto paveikslas // Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – P. 301.

12 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 132.

13 Schopenhauer A. Pasaulis kaip valia ir vaizdinys. – Vilnius: Pradai, 1995. – P. 554–555.

14 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 361.

15 Ten pat. – P. 195.

16 Ten pat.

17 Daugiau apie Ulro interpretacijas: Šeferis V. Gimtinės ieškojimas Ulro žemėje // Czesławo Miłoszo kūryba: modernioji LDK tradicijų tąsa. – P. 123–126.

18 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 317.

19 Daugiau apie A. Schopenhauerio intuityvaus pažinimo specifiką: Mostauskis S. Beprotybės kartografija. – P. 21–54.

20 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 293.

21 Mostauskis S. Kraštovaizdis ir atmintis Czesławo Miłoszo „namų ontologijoje“ // Metai. – 2014. – Nr. 2. – P. 117–125.

22 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 252.

23 Cituojama iš: Brazgovskaja E. Bendrinių ir individualių objektų įvardijimo problemos interpretacija Czesławo Miłoszo kūryboje // Czesławas Miłoszas iš XXI amžiaus perspektyvos. – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2007. – P. 128.

24 Miłosz Cz. Rinktiniai eilėraščiai. – P. 249.

25 Ten pat. – P. 372.

26 Ten pat. – P. 323.

27 P. Višinskį-tolerantą kitų tautų atžvilgiu papiktino polonofobiškų nuotaikų reiškimas „Vilniaus Žiniose“, jis pareikalavo tokių rašinių neskelbti, o redakcijos darbuotoją Joną Kriaučiūną išvadino šovinistu. Jiems susikivirčijus buvo norėta ginčą spręsti Trečiųjų teisme, bet tai neįvyko. (Net po daugelio metų, J. Kriaučiūno įtūžis nebuvo atslūgęs – piktai rašė apie P. Višinskį savo atsiminimuose, o literatūrologui Juliui Būtėnui įrodinėjo neva lenkišką P. Višinskio kilmę.)

28 J. Šaulys buvo gyvenęs Tilžėje, ten 1903–1904 m. redaguodamas nelegalią Demokratų partijos spaudą. 1905 m. viduryje siūlėsi parašysiąs knygelę apie Prūsų Lietuvą. „Šviesos“ bendrovės nariai tam pritarė, tačiau sumanymas liko nerealizuotas, o ir P. Višinskio gyvenimas po pusmečio nutrūko (1906 m. balandžio 10 d.).

29 Pirmas „Šviesos“ bendrovės leidinys buvo Kazio Griniaus knygelė „Šveicarija ir jos kalnai“ (1905), tad į ją ir patarta lygiuotis.

30 Tai Vandos Didžiulytės rankraštis (V. Didžiulytė buvo iš „Žiburėlio“ šelpiamųjų).