tekstai.lt

Sylvia Plath. Eilėraščiai. Vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė

 Sylvia_Plath_signature.png

 

Panelė Dreik eina vakarieniauti

 

Ne naujokė

Prašmatnių ritualų,

Sušvelninančių pyktį

Brokuoto stalo ir brokuotos kėdės,

Nauja gyventoja

Purpuriniais rūbais sėlina

Tarp savo slaptų kiaušinių lukštų kombinacijų

Ir dūžtančių kolibrių,

Šmurkštelėdama kaip pelė

Tarp kopūstų-rožių,

Kurios lėtai išskleidžia savo kailiniuotus žiedlapius,

Kad ją surytų ir įvilktų

Į kilimo raštą.

 

Paukštiškai šnairuodama,

Ji pastebi kaip tik laiku,

Kaip pavojingos adatos smaigsto grindų lentas

Ir pergudrauja jų sosnovskiškai barštišką planą;

Dabar iš pasalų,

Akinama

Ryškių stiklo šukių,

Ji slenka atsargiai kvėpuodama,

Gindamasi nagais ir ragais,

Kol, sukdamasi šonu,

Įkelia vieną, paskui antrą plėvėtą koją

Į ramų pridvisusį

Ligonių valgyklos orą.

 

 

Senmergė

 

O dabar ši mergina

Ceremoningų balandžio vaikštynių

Su paskutiniu kavalieriumi metu

Pasijuto staiga netoleruotinai apstulbinta

Netaisyklingo paukščių klegesio

Ir lapų netvarkos.

 

Nuliūdinta šio sąmyšio, jinai

Stebėjo, kaip jos meilužio judesiai pakimba ore,

Kokia paklydėliškai nelygi jo eisena

Dykynėje, prižėlusioj paparčių ir gėlių.

Jai žiedlapiai atrodė netvarkingi.

O visas sezonas apsileidęs.

 

Kaip ji tada ilgėjosi žiemos! –

Skrupulingai asketiškos tiek

Juodume, tiek baltume

Uolos ir sniego, be sentimentalių leidimų peržengt ribą,

Ir širdies šaltosios disciplinos,

Tikslios kaip snaigė.

 

Tačiau čia – pumpuravimosi

Maištas toks, kad sąmojai karališki penki jos taptų

Tik juokdaryste vulgaria –

Neatleistina išdavyste. Tegu sau idiotai

Apsvaigę svirduliuoja beprotišką pavasarį:

Ji pasitrauks tvarkingai.

 

Ir aplink savo namus ji įrengė

Tokią barikadą iš spygliuotos vielos ir kliūčių ruožo

Prieš maištaujantį orą,

Kad daugiau joks sukilėlis vyras neturėtų vilties jos sugriauti

Nei keiksmais, kumščiais bei grasinimais,

Nei pačia meile.

 

 

Plastinė operacija

 

Tu atneši man puikias žinias iš klinikos,

Nusivyniodama savo šilkinį šalį, eksponuodama baltą standų

Mumijos audinį, šypsodamasi: aš visiškai sveika.

Kai man buvo devyneri, žalias kaip žalioji citrina anesteziologas

Suleido man banano dujų per varlės kaukę. Šleikštus požemis

Griaudė nuo blogų sapnų ir jupiteriškų chirurgų balsų.

Tada priplaukė mama, laikydama alavinį basoną.

O, kaip aš sirgau.

 

Viskas pasikeitė. Keliaudama

Nuoga kaip Kleopatra su gerai išvirintais ligoninės baltiniais,

Užsigazavus nuo raminančiųjų ir neįprastai linksma,

Aš nuriedu į priimamąjį, kuriame malonus vyras

Sugriebia mano pirštus. Jis priverčia mane pajusti, kaip kažkas brangaus

Išteka iš mano pirštų galiukų. Suskaičiavus iki dviejų,

Tamsa nutrina mane kaip kreidą nuo lentos...

Aš nieko nežinau.

 

Penkias dienas paslapčiomis guliu

Traukiant iš manęs skystį, metams drenuojant pagalvę.

Net mano geriausia draugė mano, kad aš kaime.

Oda neturi šaknų, ji lupasi lengvai kaip popierius.

Man šypsantis, siūlės įsitempia. Mano augimas atsilieka. Esu dvidešimties,

Susirūpinusi, seginti ilgais sijonais ant savo pirmojo vyro sofos,

Pirštus panardinus į šiltą savo mirusio pudelio vilną;

Aš dar neturėjau katės.

 

Dabar, kai su ja baigta, su auginančia pagurklį moteriškaite,

Aš ją stebėjau veidrodyje, jos raukšlę po raukšlės –

Senos puskojinės veidas, susmegęs ant adymo kiaušinio.

Jie paspendė jai spąstus laboratoriniame stikle.

Leiskit jai mirti arba nepaliaujamai vysti kitus penkiasdešimt metų,

Linksint ir supantis, ir ant piršto sukant savo ploną plauką.

Pati sau motina, aš atsibundu suvystyta į marlę,

Rausva ir glotni kaip kūdikis.

 

 

Auklės

 

Prieš dešimt metų, kai yrėmės į Vaikų salą,

Saulė plieskė tiesiai į vandenį tą popietę plaukiant iš Marbleheado.

Tą vasarą mes juodais akiniais dangstėmės akis.

Mes ašarodavom paskirtuose kambariuos, darbu apkrautos sesutės,

Dviejuose didžiuliuose, baltuose, gražiuose namuose Swampscotte.

Kai iš Anglijos atvyko mieloji su grietinėlės spalvos oda ir „Yardley“ firmos kosmetika,

Turėjau miegot vienam kambary su kūdikiu ant per trumpos lovytės,

O septynmetis neidavo į lauką, jeigu jo megztinio dryžiai

Nederėdavo prie kojinių dryžių.

 

O, tai buvo prabanga! – vienuolika kambarių ir jachta

Su poliruotais raudonmedžio laiptais, nusileidžiančiais į vandenį,

Ir junga, kuris sugebėdavo puošti pyragus šešiaspalviu glajumi.

Bet aš nemokėjau gamint ir kūdikiai stūmė mane į depresiją.

Naktim aš piktdžiugiškai rašiau dienoraštį, o mano pirštai

Būdavo su trikampėm nudegimų žymėm nuo lyginimo mažyčių rauktinukų ir pūstų rankovių.

Kai sportiška žmona su savo daktaru vyru išplaukdavo į vieną iš savo kruizų,

Jie palikdavo mano „apgynimui“ skolintą kambarinę vardu Elena

Ir mažą dalmatiną.

 

Tavo namuose, pagrindiniame name, tau buvo geriau.

Tu turėjai rožių sode, kotedžą svečiams ir pavyzdinę vaistinę,

Ir virėją, ir kambarinę, ir žinojai, kaip atsirakinti barą su burbonu.

Aš atsimenu tave skambinant pianinu „Ja Da“ su rožine pikė suknele

Žaidimų kambaryje, kai „dideli žmonės“ buvo išėję,

O kambarinė rūkė ir žaidė pulą po žaliu lempos gaubtu.

Virėja buvo žvaira ir negalėdavo užmigti, ji buvo tokia nervinga.

Bandomojo laikotarpio Airijoje metu ji sudegino kelias partijas sausainių

Ir buvo atleista.

 

Ir kas, seserie, mums užplaukė!

Tą poilsio dieną mes taip garsiai šaukėm išeidamos ir

Išsitraukdamos saldintą kumpį ir ananasą iš suaugusiųjų šaldytuvo,

Išsinuomojusios seną žalią valtį. Aš irklavau. Tu garsiai

Skaitei, sukryžiavusi kojas ant nepatogios sėdynės, Gyvačių generaciją .

Taip mes nusiyrėm į salą. Ji buvo apleista –

Girgždančių verandų ir nebylių interjerų galerija,

Baisi, lyg fotografijoj tebesijuoktų tas,

Kuris mirė prieš dešimt metų.

 

Įžūlios žuvėdros perėjo, lyg joms čia priklausytų viskas.

Mes surinkom į krantą išmestas lazdas ir išbaidėm jas.

Tada nužengėm į paplūdimį, esantį stačiame šelfe, ir panirom.

Mes turškėmės ir čiauškėjom. Sūrus vanduo laikė mus paviršiuj.

Aš vis dar matau mus plaukiančias, neperskiriamas – dvi kamščiamedžio lėles.

Pro kokią durų skylutę kadaise pralindom, kokios durys dabar užrakintos?

Žolių šešėliai sukos aplink lyg laikrodžio rodyklės,

Ir iš mus atskyrusių žemynų mes mojam viena kitai ir šaukiam.

Viskas jau praeity.

 

Versta iš: Sylvia Plath. Selected Poems. Chosen by Ted Hughes. Faber and Faber, reset in 2002

 

8-9-metai-2015_200.png