tekstai.lt

Gintaras Patackas. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

Inkštiras

 

Pradžioj nebuvo dievo nei šekspyro
pradžios nebuvo net pačioj pradžioj
tiktai inkštiras skleidės virš punktyro
ir puolęs vyras inkštė apačioj
atsitokėjo dievas ir suprato
kad jis tai ir yra pati pradžia
punktyras dingo iš jo aparato
šekspyras irgi o inkštiras čia
ir inkščia kad nereikia jokio vyro
nereikia dievo nei jokios pradžios
kad ilgisi jis vien tik grožio tyro
kurs pasirodys kai tiktai pradžius

 

 

Prieš gimtadienį

 

Kas įsibrovė į dievų valdas
iš šio bedieviško konglomerato
kas pasijuto asilu skrendąs
kaip raketa link užpoliarės rato
kas movė į derlingas ganyklas
vos durų plyšį vasarai pravėrus
o aš rašau eiles o man tai kas
jų neskaitys skaitytojai uvėrūs
ir rūstūs kaip komunija pirma
prieš išpažįstant vaikiui savo gėdą
bet štai gimimo artinas diena
kaip vakarų ekspresas šaukia bėdą
privalgyt prisigerti prisiryt
kvapnaus kaljano dūmo iki soties
ir su kajutkompanija mąstyt
kiek praeities o ateities nė motais
pasvirusia ekliptika judu
sau iš paskos ir varpos mano byra
iš tų pelų nebus miela grūdų
tiktai melų kiek geba mano lyra

 

 

Moliuskų valgymas Kaune

 

Impresionautai valgo geldeles
moliuskų mokslininkai geldas vagia
jomis vilioja jaunas paneles
ir bižuterijos naudoja segę
pablizginti kad kibtų kuo uoliau
kad ištekėtų ir vaikus gimdytų
ir kad prie geldos liktų pagaliau
o patys pas žuvelę išvarytų
alcheminę su auksu iš vandens
kuriuo išgrįstas išcukruotas plotas
skaisčios laboratorijos rudens
impresionautų džiaugsmui sugalvotas
vieniems moliuskai tinka kitas ne
pasako iš jo mokslininkas gaunas
ir šiaip stebuklai darosi kaune
atvykit pamatysit koks mes kaunas

 

 

Visi mes rožės

 

Visi mes rožės grožis mus užgožia
ir darosi kryptinga lygiava
gražu matyt kaip rožė rožę drožia
šalis ši ir vadinas lietuva
lietaus čia perteklius lietaus be saiko
be laiko pūva rožės o kimsai
vis ilgis būtojo kartinio laiko
kai čia kimsynė buvo ištisai
čia rožių rojus rojaus paukščiai gieda
čia raudonuoja rojaus obuoliai
o rujos varnų šarkų ir pelėdų
kaimyniniuos kraštuos kuriuos matai
rusena rusai aplenkėja lenkai
apšempa švedai suomių brigada
sakai regi iš rožių naudą menką
klysti bičiuli rožės visada

 

 

Biblioteka

 

Kadais mąsčiau aš apie biblioteką
jos biblijas jos kupolų spalvas
žėruojančias rytais kai saulė teka
į miesto amžino žalias kalvas
nežaisk degtukais neronai surinka
man seneka sulaukęs senaties
durna galva nei žyla anei plinka
jai net savižudybė nepadės
o aš mąsčiau vien apie biblioteką
apie visuotinybę išminties
ji iš minties aukštyn kaip saulė teka
kaip teka moteriškė be vilties
tiesiog iš žingeidumo daugpatystės
daug patinų o trokšta to paties
pratraukti prasitęsti pasityčioti
iš nelaimingos moteries lemties
ir bibliotekos kupolas tai žino
bei begalinė popierių krūva
kur savo slaptą baimę išpažino
išminčių ir menkystų plejada
ne jiems plejadės ir ne jiems menadės
nušvietusios mūs dangų amžinai
gražu žiūrėt kaip bibliotekos dega
ir skraido išmintingi pelenai

 

 

Neapmokėtos sąskaitos

 

Liko sąskaitos neapmokėtos
kiek tokių man pateiks dar gyvenimas
tas saulėtekiais puoštas erškėtis
su saulėlydžiais kliokiančiais venomis
mano vienkiemy valsčiuje nykos
kupinam nuoseklaus nihilizmo
nieks neužmiršta nieks neišnyko
grįžta sąskaitos veriasi stigmom
grįžta sąskaitos karštos neužmuštos
tribunole neteiski tribūno
kad jisai nekeliauja į užmarštį
vakarienių už dyką nebūna
nieks neužmiršta nieks neišnyko
vien tik vasaros kyla iš sniego
o vis tiek tie saulėlydžiai nykos
valsčiuj patys gražiausi man lieka

 

 

Ką loja šuo

 

Šuo loja eina karavanas
varpelis skamba din dilin
ir visas taip mylėtas menas
tolyn kas kartą ir tolyn
taip ir gyvenimas pro šalį
tenai kur stovi šulinys
ką loja šuo suprasti gali
tik nešulinis gyvulys

 

 

Ispanijoj nėr valsčių

 

Be reikalo ispanijoj nėr valsčių
nors valčių ten industrija ryški
gali kiek nori raustis ten po stalčių
nors valsčių nėr bet eurą surandi
pernykštę gėlę gilzę pistoletą
tarnyba kambarių čia aplaidi
gerai kad ne vienuolę ar skeletą
o sako petras pernai rado dvi
palikęs kambarį neužrakintą
tik valsčių čia ispanijoj nėra
kaip skelbia užrašas ant rūbų spintos
čia klesti meilė laimė ir dora
tad kraustykis iš proto į pajūrį
kitaip visa ispanija pražus
ten dovanoki varnai savo sūrį
ir špygą lapei jei esi gražus

 

 

Patarimas

 

Baisus kaip traktorius reaktorius
su beprotybės vagina
ir tai ką žino tik redaktorius
yra reakcija viena
kol neprabudo baimės faktorius
kaip baobabas su baubais
gana kebabais šerti daktarus
tuoj šundaktaris atsibels
kol dar širdis neatakuoja
ir kol pade dar ne skylė
kol kiekviena kalė rujoja
važiuoki į pa de kalė
kol gaunas pagalys kol patas
nesurakino su žiedais
gyvenimas tai psichopatas
su matais kol mirtis ateis

 

 

Amberstounas

 

Į amberstouną rieda bričkos
o ne prie stounhendžo uolų
tu pasiklausk barmeno ričkos
kodėl čia būti privalu
alus čia gintaro kaip labas
kaip ledas kepa šašlykus
tu pasiklausk barmeno pablo
kodėl jo pabas toks nykus
nesupranti ką pablas mykia
ne stounhendže būt privalai
bet amberstoune kur pavyko
barmenui ričkai reikalai
geri tartum merga po baliaus
su įdarytu inkliuzu
čia naktys juodos dienos žalios
čia taip gražu ir pamažu

 

 

Murmelė

 

Apsaugoki mane nuo marmelado
nuo karbonadų saugosiuosi pats
nuo to kas grįžta maršais ir paradais
prisimenant akimirkas trumpas
žavingojo gyvenimėlio mėlio
kai smėlio pilnos lūpos ir širdis
žvangėjimo jau klausos kastuvėlio
medinio kostiumėlio per akis
pakaskite mane prie eglynėlio
be marmelado marmuras netiks
nei marmaris marmėdamas murmėjo
į prarają ir laukė kol ištikš
meškiukas mažas dainą apie meilę
skaistus tu man gyvenime buvai
ir viešpatis išgirdo jo murmelę
į mėšlo krūvą drėbėsi minkštai

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2016 m. Nr. 1 (sausis)