tekstai.lt

Narius Kairys. Nepalo istorijos

Regimanto Tamošaičio nuotr.
Regimanto Tamošaičio nuotr.

Žemės drebėjimas Nepale sukrėtė mane ne tik dėl to, kad ten buvau, vaikščiojau, kvėpavau, bet ir dėl to, kad toje šalyje vėl pradėjau rašyti. Dalis istorijų, beje, vyksta Sindhupalčoke, viename labiausiai nukentėjusių per šį drebėjimą regionų. Mąstydamas apie tai, ką galiu padaryti, gavau iš sesės žinią, kad ji ketina surengti vakarą, kuriame pasakos apie savo patirtį Nepale, apie žmones, kurie ją globojo, su kuriais ji dalijosi savo laiku. Pagalvojau, kad iš tiesų tai geriausias būdas, kaip mes, neturintys pinigų, galios ir įtakos žmonės, galime padėti tenykščiams gyventojams – prisiminti juos, galbūt tuomet kas nors irgi panorės ten nuvykti ir parsiveš naujų įspūdžių.

 

Mažasis tigras

Liūčių sezonas baigėsi. Vėlai baigėsi – jau antra spalio pusė. Lietus nustojo merkęs duobėtas Nepalo sostinės gatves, debesų tumulai išsisklaidė ir horizonte į dangų įsmigo Himalajai. Visur vėl buvo per daug judėjimo, per daug triukšmo. Žmonės skubėjo: šerpai ruošėsi užsivėlinusiam sezonui, į Katmandu, išsiilgę kalnų takų ir viršūnių, plūdo vaikštinėtojai ir alpinistai, sausakimšose šiukšlinose aikštėse ir skersgatviuose vienas per kitą prekijai skubėjo parodyti visas savo turimas gėrybes, prie kiemuose pastatytų milžiniškų bambukinių sūpynių klegėjo minios vaikų. Džipas, man sakė, jau greitai pravažiuos molingais ir stačiais kalnų keliukais – dar kelios dienos ir galėsime pajudėti. Gerai, labai gerai. Jutau grįžtančias jėgas – nežymi šypsena, prašviesėjęs veidas, vilkiškas apetitas – prietemos dienos, perrėžtos saulės spindulių, išnyko kaip nebuvusios. Vsevolodas pareiškė būtinai turįs man parodyti savo mėgstamiausią Katmandu kavinę ir išsitempė į žmones. Iš pradžių gyniausi esąs per silpnas, tačiau jis manęs neklausė, galėjai pamanyti, kad tuoj čiups mane už rankos ir kaip kokį neklusnų vaiką nusitemps paskui save – todėl susiėmiau ir išlindau iš savo vienutės. Negailestingai kepino pomusoninė saulė. Raudonai balti skėčiai, lyg ir turintys apsaugoti kavinės lankytojus tiek nuo giedro, tiek nuo prakiurusio dangaus, nė kiek negelbėjo – sėdėjome prisimerkę nuo aštrios vidudienio šviesos ir nuobodžiaudami laukėme pradingusio padavėjo su mūsų tulsi arbata, kurios užsisakėme prieš geras dvidešimt minučių. Paslapčia žvilgčiojau į Vsevolodą: negalėjau suprasti, kaip šitas strazdanoto veido, šviesių retų plaukų, šiltų žydrų akių žmogus, pagal išsilavinimą – programuotojas, pagal pašaukimą – vertėjas (dienomis jis sėdi kontoroje ir prižiūri tinklalapių turinio valdymo sistemas, naktimis – uždega žvakutes, sugieda mokytojo padiktuotas sutras ir ima versti tibetietiškus religinius tekstus), iš pirmo žvilgsnio – tipiškas rusas, tik neūžauga, vakar, pagrojęs tibetietišku dubeniu, galėjo taip užtikrintai tarti man: žinai, tu visiškai sveikas, – juk dar visai neseniai, gniuždomas kosulio ir saviniekos ašarų, nė neįstengiau pakilti iš lovos, šešias dienas buvau kankinamas dvasinio ir fizinio neįgalumo. Dabar norėčiau nusikeikti, rusiškai, kad neliktų abejonių, jog jis absoliučiai teisus, tačiau tepasakau: ačiū, kad čia atsivedei. Kai eisime atgal, nufotografuosi mane prie Bodhunatho stupos, kaskart, kai atvažiuoju į Katmandu, prašau ko nors, kad nufotografuotų, – tai vienintelė nuotrauka, kurią parsivežu namo kaip suvenyrą. Tai nesergi fotografavimo manija? Sergu, bet fotografuoju ne aparatu. Nenorėjau leistis į diskusiją apie techninę fotografijos prigimtį, todėl tik šyptelėjau ir įsižiūrėjau į po musoninių liūčių savo baltumą praradusią ir dabar šlykščiai žalsva spalva pasidengusią stupą. Kaip manai, ar šiandien gersime savo arbatą? – paklausiau jo. Matyt, nubėgo nupirkti arbatžolių, nesijaudink. Nesijaudink, nesijaudink, nesijaudink, – aidu skambėjo jo balsas. Veidu prabėgo skruzdėlytės, pajutau, kaip tirpsta pėdos, – atrodė, lyg tuoj nutiks kažkas neprognozuojamo ir neišvengiamo. Nežinau, gal sugrius terasa, ant kurios sėdime, gal į aikštės vidurį nukris meteoritas, gal Vsevolodas užlips ant stalo, ims rodyti savo randuotas po daugkartinių operacijų kojas ir sakys: va, matai, tai nieko nereiškia, žiūrėk čia, ir išskleis sparnus. Suspaudžiau smilkinius ir jau žiojausi klausti, kodėl jis čia, su manimi, tačiau prie mūsų priėjo išsiilgtas padavėjas, nešinas padėklu su arbatinuku ir puodeliais. Vsevolodas lėtai papilstė arbatos ir, lyg išgirdęs mano mintis, ėmė atvirai pasakoti savo išgyvenimus, patirtus Nepale. Vaikystėje, paskutinę vasarą prieš mokyklą, tėvas nusivedė mane į zoologijos sodą. Pirmąsyk pamačiau tikrus tigrus, beždžiones, raganosius. Tačiau reginys manęs nesužavėjo ir aš daugiau niekada ten nekėliau kojos. Kai organizuodavo mokyklines ekskursijas į zoologijos sodą – vienu metu kažkodėl buvo nuspręsta, kad be jų neįsivaizduojamos jokios normalios mokinių atostogos, – visuomet kaip nors išsisukdavau – dažniausiai kas nors nutikdavo mano sveikatai: ūmai imdavau karščiuoti, susukdavo vidurius, vemdavau. Keisčiausia, kad tie netikėti mano negalavimai buvo tikri, nors ir trukdavo tik dieną. Jokiais būdais nebūčiau įstengęs manipuliuoti savo savijauta – jau daug vėliau, kai tingėdavau eiti į mokyklą, išmokau palaikyti termometrą prie radiatoriaus ir pareikšti tėvams, kad turiu temperatūros, – tai tiesiog ištikdavo mane ir baigdavosi tik tada, kai praeidavo grėsmė važiuoti į zoologijos sodą. Dabar aš suprantu šitų negalavimų priežastį. Po pirmojo apsilankymo zoologijos sode mane apniko baimė, kuri kartais atsėlindavo per miegus: sapnuodavau, kad esu uždarytas į narvą, kad esu tarp gyvūnų, į kuriuos, laižydami ledus, spokso tokie vaikai kaip aš. Nors savęs ir nematydavau, tačiau, regėdamas aplink save susibūrusius žvėris, aiškiai žinodavau, kad nebesu žmogus, – kartais jausdavausi esąs liūtas, kartais – vilkas, kartais – hiena; neprisimenu, kad kada nors būčiau virtęs žolėdžiu, visada būdavau plėšrūnas. Sapnai praėjo tik paauglystėje. Paskutinis apsilankymas Nepale priminė šią vaikystės, sakykime, ne pačią maloniausią patirtį. Į Nepalą atvažiuoju kelis kartus per metus, pabūnu dvi savaites ir grįžtu atgal į Rusiją. Lyg koks širdies ritmas, palaikantis mano kraujo cirkuliaciją... O, Pema. Prie mūsų prisijungė Tomašas – lenkas, Nepale pakrikštytas gražiu Pemos vardu. Nesunku pamanyti, kad šitaip jį pavadinę nepaliečiai iš jo pasityčiojo, bet pirmąsyk jį išvydęs pagalvojau, kad matau iš vieškelio dulkių pakilusią šmėklą: nesuprasi kokios spalvos barzda dengė jo prakaulų veidą, apiplyšusios kelnės, per dideli marškiniai kaip koks pasityčiojimas kabėjo ant jo perkarusio, sulysusio kūno. Visas murzinas, susitaršiusiais plaukais ir degančiomis akimis jis suėmė abiem rankomis mano delną ir lyg kokiomis replėmis suspaudė. Dieve tu mano, iš kur tiek jėgos? – norėjau klausti, tačiau tik žioptelėjau neaiškų garsą. Jis, netaręs nė žodžio, paleido ranką ir nuslinko kiemu link vienuolyno administracijos. Kai sutikau jį kitą dieną valgykloje, negalėjau patikėti savo akimis – šmėkla pasirodė esanti žmogus: tereikėjo nusiprausti, nusiskusti barzdą ir plaukus, įsisupti į švarius vienuolio rūbus. Jis, plačiai šypsodamasis, prisėdo prie manęs, mes susipažinome ir visą pusdienį kalbėjomės. Jis ir manimi nuoširdžiai domėjosi, ir pats nesivaržydamas pasakojo apie savo kino režisūros studijas, apie liaupses ir žadamą nuostabią karjerą, apie Lenkiją, kurioje jo niekas nelaukė, kurioje jis visuomet jautėsi svetimas ir iš kurios išvyko lengva širdimi, apie savo klajones po Indiją, apie tai, kaip rinko, pats nežinodamas kam, išmaldą, apie Nepalą – savo naujuosius namus. Po kelerių metų vėl jį sutikau. Tai buvo vos prieš savaitę – tikriausiai tą rytą jam pasirodė, kad tai aš esu šmėkla: išlemenau jam „Cześć“ ir užsisklendžiau savyje. O štai dabar sėdėjome drauge kavinės terasoje po skėčiais – man nerūpėjo, ar jie su Vsevolodu iš anksto sutarė čia susitikti, ar jis netyčia užklydo, kartu su jais man tiesiog buvo ramu ir gera. Pema, nelaukdamas padavėjo, išsitraukė iš krepšio aliumininį puodelį ir neraginamas įsipylė arbatos. Mes kalbėjomės apie sapnus, tiksliau, aš pasakojau apie pasikartojantį vaikystės sapną. O, sapnai, aš nieko nebesapnuoju, jau seniai nieko nesapnuoju – galbūt jau viską išsapnavau. Nors, tiesą sakant, prieš atkeliaudamas čia, aš irgi sapnuodavau vieną ir tą patį sapną: tarsi kurčiau filmą ir niekaip neįstengčiau jo užbaigti, vis ko nors trūksta, to vieno vienintelio kadro, kuris viską vainikuotų. Tačiau čia supratau, kad man nebereikia nieko filmuoti – tai yra daug daugiau nei filmas. Ir nustojau sapnuoti – juosta baigėsi, dabar miegu kaip užmuštas, tik pramerktomis akimis. O tu? Aš va pasakojau, kad po dvidešimties metų čia susapnavau tai, ką buvau užmiršęs. Žinai kodėl? Nesu tikras. Bet galbūt jūs man išaiškinsite. Tėvas kiekvieną kartą, tiek išvykstant į Nepalą, tiek grįžus į Rusiją, priekaištaudavo man, kad eikvoju laiką beprasmėms išvykoms, be kita ko, kaskart grįžtu tuščiomis rankomis, o jei ir atvežu lauktuvių, tai vis tokias pačias – arbata ir arbata, iki gyvenimo galo užteks tų tavo arbatų, sakydavo jis. O ką tau atvežti, ko tu nori? Peilio. Kokio peilio? Nepalietiško, mačiau kažkokiame žurnale, panašus į mačetę, tik labiau išlenktas. Pažadėjau jam paieškoti, nors apie peilius ir nieko neišmanau – o jei nupirksiu ne tokį? Todėl nusprendžiau: ai, parvešiu arbatos – žinot, lašas po lašo... Tai tėvas norėjo khukuri peilio? Taip, kukri , nors tuo metu dar nežinojau, kaip jis vadinasi, o iš kur tu žinai? Na, jų čia pilna ant kiekvieno kampo, tikriausiai Kinijoje gamina, pamenu, prieš keletą metų tokiame aptriušusiame pasienio miestelyje Rytų Nepale vos nenusipirkau jo – gerai, kad tuomet teturėjau kelis šimtus rupijų, o peilis kainavo du tūkstančius, būtų tada tekę visur tampytis. Gerai, kad nenusipirkai, peiliai traukia prie žemės – man vienas niekuomet neišsipagiriojantis gurkha , pas kurį buvau apsistojęs Dardžilinge, – tuo metu dar nebuvau davęs vienuolystės įžadų, – padovanojo kukri , negalėjau atsisakyti, taigi priėmiau dovaną, aišku, vėliau išmečiau jį kažkur gatvėje, o po kelių dienų buvo nudurtas Madanas Tamangas, vietinis politikas. Tavo peiliu? Tai neturi reikšmės – visi peiliai priklauso ir man, ir tau. Aš savo šveicarišką pei liuką per aplaidumą palikau Delyje, pačią pirmąją dieną, įsivaizduojate, nieko, išskyrus peilį, nepamiršau. Ir puiku, kad palikai – tau čia jo nereikia. Turėtumėte suprasti, kodėl aš be jokio ūpo galvojau apie peilio pirkimą. Nu sprendžiau, jei jau teks vaikščioti tarp prekystalių, derėtis su kiekvienu akiplėša, atidėsiu šitą rūpestį iki kelionės galo, bet viskas, matot, išėjo truputį kitaip. Tas kitaip, dabar suvokiu, įvyko dėl Dašain šventės. Deivė Durga jau buvo apsipylusi krauju – visi nutekamieji latakai užsikimšo nuo gyvulių kailio kuokštų, paukščių plunksnų, lyg koks kirpėjas, kaupęs ištisus metus savo klientų plaukus, per vieną dieną atsikratė jais visais pačiu vulgariausiu būdu – išmetė viską į gatvę, praeiviams po kojomis. Niekur nebūčiau žingsnio žengęs iš namų, tačiau jaučiausi persivalgęs, atrodė, kad mano skrandis sustojo, neįstengiau medituoti nė minutės, todėl norėdamas prasiblaškyti išsikviečiau taksi ir išvažiavau į Tamelį. Vaikštinėjant akis užkliuvo už iškabos: „Probably the best shop“. Nesusiturėjau neužsukęs į parduotuvę tokiu absurdišku pavadinimu. Mane pasitiko pasienyje ant kėdės sėdinti trejų metų mergaičiukė ir smulkutis senukas, kuris su perdėtu įkarščiu iškart puolė rodyti visokių niekniekių. Pasakiau, kad ieškau nepalietiško peilio. Jis paklausė, ar kukri , aš tik truktelėjau pečiais, iš kurgi man žinoti, kaip jūs jį vadinate. Kukri , kukri , žvalgydamasis po savo šlamštą murmėjo pardavėjas, tada nustūmė ant grindų kažkokius senus pageltusius laikraščius, atidarė nedidelę dėžę ir ištraukė visiškai surūdijusį peilį. Kad tėvas prašė tokio peilio, supratau iš lenktų ašmenų, bet jis atrodė apgailėtinai. Iškart atsisakiau, nors jis ir įtikinėjo, kad čia neįkainojamas – paprašė keturiasdešimties dolerių – ku kri . Jau ėjau iš, ko gero, geriausios parduotuvės, kurioje kada nors lankiausi, kai jis stvėrė mane už peties ir pasakė, kad čia dar ne viskas. Jis pakėlė aptriušusio gobeleno su kalnų peizažu kraštą – iš pradžių maniau, kad jis parduodamas, – ir, pamojęs man, pradingo atsivėrusioje angoje. Suabejojau, ar protingai elgiuosi leisdamasis į šitą beprasmę avantiūrą dėl kažkokio peilio, tačiau smalsumas, aišku, nugalėjo ir aš nusekiau jam iš paskos. Beveik apgraibomis ėjau, rodos, niekada nesibaigsiančiu pustamsiu siauru koridoriumi, nors, grįžtant atgal, suvokiau, kad tai tebuvo įaudrintos vaizduotės žaismas, kai jis staiga stabtelėjo, pridėjo pirštą prie lūpų, pasisuko prie sienos ir ėmė prie jos krapštytis. Po akimirkos pasigirdo duslus trekštelėjimas – garsas, kurio su niekuo nesupainiosi. Sucypė durų vyriai, užsižiebė blausi elektros lemputė, ir aš lengviau atsikvėpiau. Patalpa buvo identiška tiek dydžiu, tiek daiktų gausa parduotuvei. Negaišdamas nė minutės, jis surado kelis kukri ir plačiai šypsodamasis, lyg būtų pasiekęs kokią pergalę, ištiesė juos man. Vienas atrodė gerokai per didelis, oro uoste muitininkai, ko gero, nė neleistų įsidėti jo į bagažą, kitas – idealus: dviejų plaštakų ilgio, žvilgančiais ašmenimis, ornamentuotomis aukso spalvos siūlais odinėmis makštimis. Vos susilaikiau jo nenufotografavęs, parodyčiau dabar jums nuotrauką. Tai vis dėlto nenusipirkai? Nusipirkau. Aišku, žinojau negalįs parodyti, kad jis man patinka, kaipmat užsiprašytų kosminės kainos, tad atsainiai pavarčiau peilį rankose, leptelėjau kažkokią nesąmonę ir jau norėjau vaidinti eisiąs, bet senukas, net nesiderėjęs, pasakė, kad atiduos man jį už trisdešimt dolerių, kad tokio kukri už tokią kainą niekur nerasiu. Tokio kokio, paklausiau jo. Šitas peilis turi vardą – jis pasakė nepalietišką pavadinimą, bet aš iš tų kelių žodžių supratau tik vieną – „tigras“. Kodėl jis taip pavadintas? Jei pirksite, pasakysiu. Įdaviau jam pinigus, jis pakvietė mane atgal į parduotuvę, pavaišino arbata ir papasakojo peilio istoriją. Manau, kad ją tiesiog išgalvojo, norėdamas suteikti peiliui papildomos, simbolinės vertės, bet tai nėra taip svarbu, buvau įsitikinęs, kad šįsyk tėvas į mane kitaip pažvelgs, kai parvešiu jam šitą daikčiuką. Norėčiau išgirsti tą istoriją, jei, aišku, dar prisimeni. Tiesą sakant, nelabai, kažkokius fragmentus, galų gale, tai ne taip ir svarbu. Papasakok, ką prisimeni. Žodžiu, istorija buvo apie du tamangus ir du šerpus, kurie pasiklydo, neturėdami nei maisto, nei vandens, kalnų džiunglėse. Beklaidžiodami jie priėjo upę, tačiau, nesutardami, ar kirsti ją, ar eiti toliau, susiriejo ir išsiskyrė – tamangai – sau, šerpai – sau. Šerpai perplaukė upę ir kitą dieną, aptikę žmonių vaikščiojamą taką, išėjo juo iš miško į gyvenvietę. Iškviesti gelbėtojai šukavo vietą, kurioje paklydėliai išsiskyrė, tačiau jie surado tik kukri nudurtą leopardą – mažąjį tigrą, kaip jį vadina kai kurie nepaliečiai. Šerpai atpažino peilį – jis priklausė vienam iš tamangų. Kur jie dingo, niekas taip ir neišsiaiškino, tik vietiniai gyventojai kalbėjo, kad jų sielas, keršydamas už savo vaiko mirtį, prarijo leopardų karalius... Kaip jau tikriausiai supratote, šitas peilis tariamai ir priklausė pradingusiajam. Na, to vis viena niekaip nepatikrinsi. Atleiskite, bet, manau, reikia užsisakyti dar arbatos. Arba užbaigsiu pasakojimą vėliau, ką manot? Ne, baik pasakoti dabar. Pema, skirsi mums dar valandėlę? Skirsiu ir daugiau. Puiku. Paprašėme arbatos ir nutilome. Šįsyk padavėjo ilgai laukti neteko, jis stebėtinai vikriai apsisuko. Vsevolodas, kaip ir anąsyk, išpilstė tulsi į puodukus. Dangų nepastebimai aptraukė lengvi debesėliai, pūtė švelnus ir gaivus vėjas, Vsevolodas, suraukęs kaktą, tarytum kaupdamasis, beveik nemirksėdamas žiūrėjo į stupą – jis neskubėjo pratęsti pasakojimo, ir mes sėdėjome panirę į savo mintis. Poryt dar vienas snieginis leopardas, susiliejantis su kalnais ir todėl vadinamas vaiduokliu, paklius į sumaniai paspęstus spąstus ir kankindamasis nugaiš, vėliau jam nudirs kailį ir parduos juodojoje rinkoje už pasakiškus pinigus, o tu to net nesužinosi, nes ten dar nebuvai. Man regis, aš visur buvau, visada buvau. Ne, ten tu nebuvai, bet nuvažiuosi, būtinai nuvažiuosi: džipas sustos ant kalno keteros, užsidėsi ant pečių kuprinę, paimsi į abi rankas po maišą maisto ir daiktų ir pradėsi leistis nuo kalno – pusvalandį leisies: takas iš pradžių vingiuos pro sorų laukus, mykiančias buivoles, kaimiečius – nuo senukų iki vaikų, – tempiančius ant nugarų plytas ar penkiasdešimties kilogramų cemento maišus, skirtus palengva kylančiam vienuolynui, pro kuprotą, beveik dvilinką senutę, žiūrinčią tik į tą gyvenimą, kuris jai teka po kojomis, nuolatos šluojančią savo skurdaus namo kiemą, piktai šūkaujančią ant įžūlių vištų, paprašysi vandens, ji, nepakeldama galvos, parodys ranka į šaltinį, būsi jau nuvargęs ir sukaitęs, geriant vanduo tekės smakru, krūtine, ir vis bus negana, bet praėjęs pro šalį vienuolis, tempiantis dvigubai daugiau mantos nei tu, sukels tau gėdą ir tu suskubsi paskui jį – greitai pateksi į tankų mišką, juosiantį iš abiejų pusių tai siaurėjantį, tai šiek tiek praplatėjantį taką, norėsi prisėsti paunksmėje, atsikvėpti, tačiau raginsi save nepasiduoti, juk tuoj pasieksi savo kelionės tikslą, ir iš tiesų – dar keli žingsniai ir išvysi mėlynuojančią palapinę, kurioje vakare pasiklosi sau guolį – naktis kalnuose visuomet ateina per anksti, gomuriu dar jusi neįprastą greipfruto, sumaišyto su aitriąja paprika, skonį, o visi jau miegos, nors tu, gulėdamas tarp dešimties vyrų ant didžiulio medinio gulto, būdrausi – klausi savęs, kaip paskubinti laiką kūne, kaip pažadinti jame troškimą ilsėtis, klausi savęs, tačiau atsakymo negirdėsi ir todėl vartysies nuo vieno šono ant kito, trokšdamas būti cikada, svirpiančia aukštai medyje, gyvate, štai šią akimirką šliaužiančia taku, leopardu, tykančiu grobio aklinoje tamsoje. Kai nuvažiavau pas mokytoją į kalnus, ėmiau intensyviai medituoti. Maždaug dešimt valandų per dieną su trumpomis pertraukomis. Kadangi mokytojas beveik nekalba, norėjau jį bent tokiu būdu išgirsti – ko daugiau aš čia važiavau? Pirmo sios dienos buvo nepakeliamai sunkios, nevaldydavau minčių srauto: mąsčiau apie savo kasdienybę, apie pasirinkimus, dėl kurių gailėjausi, kurie sukeldavo kaltės jausmą – jausmą, kietesnį už akmenį, kurio negebėjau nei nugludinti, nei suskaldyti, galų gale mane ėmė persekioti prisiminimai iš vaikystės. Kaip tik tuo metu dingo keli šunys. Niekas nieko neįtarė – maža kur šuo gali nuklysti. Tačiau vieną naktį visus prižadino siaubingas ožio bliovimas. Vienuoliai laikė du ožius – vienas buvo baltas, kitas – juo das, – kadaise juos toks amerikietis išpirko iš gyvulius pjauti ketinusių kaimiečių ir padovanojo sanghai . Dieną ožius paleisdavo laisvai ganytis, naktį – pririšdavo prie kuolo improvizuotame tvartelyje, kuriame dar buvo laikomas ir mokytojo žirgas. Ožiai niekuomet nesiskirdavo, ar ieško ėdesio, ar miega – visąlaik kartu. O kai suguldavo vienas šalia kito, tai būtinai žiūrėdavo į skirtingas puses, tiesiog sėdėk prie jų ir medituok. Subėgome pasišviesdami prožektoriais prie tvarto. Juodasis ožys perkąsta gerkle gulėjo kraujo klane ant šiaudų. Visi persigando – niekas dorai nežinojo, ką daryti, ko griebtis. Tuo tarpu vienas mūsų aptiko leopardo pėdsakus, o netrukus pasirodė ir mokytojas. Pasakė, kad nebijotume, ir išėjo. Grįžome į savo palapines ir nekantraudami ėmėme laukti aušros. Kitą dieną, užkasę juodąjį ožį, sužinojome, kad mums draudžiama už teritorijos vaikščioti po vieną – norėdami kur nors išeiti, privalėjome susirasti bent du kompanionus, tačiau vyresnysis vienuolis patikino, kad žmonėms nieko blogo nenutiks, nes leopardas ir mokytojas yra vienos prigimties, taigi nereikia gąsdintis. Ir iš tikrųjų – iš mūsų stovyklos daugiau niekas nedingo, nerimas nuslūgo, gyvenimo ritmas grįžo į kasdienes vėžes. Nors išoriškai atrodžiau visiškai ramus, niekas neįtarė, kas vyksta mano viduje, – jaučiausi taip, tarsi leopardas būtų palikęs pėdsakus ne šalia savo aukos, o mano sąmonėje. Aš nepajėgiau šito įvykio nugramzdinti į užmarštį ir jis, radęs vaisingą terpę mano vaikystės prisiminimuose, mano baimėse, medituojant sukeldavo pačius keisčiausius vaizdinius. Pavyzdžiui, kartą, rytinės meditacijos metu, rodos, tai buvo aštunta diena, regėjau besiporuojančias būtybes: atrodė, kad tai lyg ir du lytiškai santykiaujantys žmonės, bet kažkas bu vo ne taip, kažkas jų sueityje buvo žvėriška, netikra, neįstengiau nuginti šito vaizdinio, jis mane visiškai užvaldė, jutau, kad iš stebėtojo pamažu tampu dalyviu, ir aš negaliu tam pasipriešinti. Tačiau, užuot nutraukęs meditaciją, tik tvirčiau pasiryžau siekti išsikelto tikslo – sulaužyti vidinius mane kaustančius įtvarus ir įveikti tą žmogų, kokį aš save mačiau. Galų gale beveik nustojau valgyti, tik rytais užkąsdavau makaronų ar vakarykščių ryžių likučių, o tada nuslinkdavau į savo palapinę ir neišlįsdavau iš jos iki gilaus vakaro, kai visi kiti jau ramiai snausdavo, ruošdamiesi naujai dienai. Mano dvidešimt keturių valandų ritmas suaižėjo, laikas iškrėtė piktą pokštą mano išsekusiam kūnui, aš net negalėjau aiškiai atskirti, kada miegu, kada būdrauju, tačiau baisiausia buvo tai, kad šitie vaizdiniai, kurie kaip kokios vėžinės ląstelės dauginosi manyje, kilo iš manęs paties, tai aš juos ir sutvėriau, tarsi būčiau save sąmoningai prakeikęs kančiai. Praregėjimų akimirkomis suvokdavau, kad tik nuo manęs priklauso, ar aš, galutinai išsprogdinęs savo sveiko proto saugiklius, pamišiu. Tai savotiškai suteikdavo jėgų atlaikyti dar vieną dieną – buvau užsibrėžęs tikslą išmedituoti dvi savaites. Vienuoliai, matydami, kad negailestingai laužau save, įtardami, kad man kažkas negerai, persakė savo nuogąstavimus mokytojui. Jis liepė užbaigti tai, ką pradėjau, bet įspėjo, kad po tų dviejų savaičių jokiais būdais negalėsiu, kaip kad anksčiau planavau, nes jau buvau įsigijęs atgalinį lėktuvo bilietą, išvykti, privalėsiu likti dar dvi savaites ir tiek pat energijos skirti fiziniam darbui, t. y. kelio, kuriuo turėjo būti atvesti keli nauji žirgai, platinimui ir vienuolyno statybai. Nežinau, ar tai savitaiga, ar besąlygiškas pasitikėjimas mokytoju, tačiau nuo tos dienos mano meditacijos tapo skaidrios – manęs nekamavo vaizdiniai, panirau į visa apglėbiančią tylą. Po to, aišku, ariau kaip jautis – žinia, nepaliečiai ne patys uoliausi darbininkai, visąlaik ras būdų nusimuilinti, pailsėti, pašvęsti, taigi didžiąją dalį laiko dirbome keliese. Bet dėl to nė kiek nesigailiu, taip tarsi atstačiau prarastą pusiausvyrą, nors likusias dienas ir nemeditavau. Tačiau pačią paskutinę naktį, praleistą tarp pamiltų vienuolių, regėjau sapną, kuris iki šiol man neduoda ramybės. Takeliu traukiau per mišką prie krioklio, kurio vėsoje paprastai prausėmės. Likus vienam posūkiui iki upelio, išgirdau vienuoles: Brother, no come . Nustebau: juk dar tik brėkšta rytas, o jos jau švarinasi, tačiau apsisukau ir nuėjau į priešingą pusę, į terasomis išvagotą kalno šlaitą. Žinojau, kad draudžiama vaikščioti po vieną, bet jaučiau nenugalimą troškimą pereiti kerinčia migla, banguojančia kalnais, kuriuos jau netrukus regėsiu tik savo vizijose ir prisiminimuose. Takas greitai baigėsi ir aš nubridau per šlaunis siekiančią žolę. Beveik keturiomis užsiropščiau ant kitos terasos ir atsitiesęs sustingau. Dievaži, niekada to neužmiršiu – priešais save, vos už penkių šešių metrų, išvydau gintarines akis. Leopardas atėjo manęs, jis vis dėlto atėjo manęs. Štai tokia ta pabaiga. Nepaklausiau mokytojo, neišgirdau jo perspėjimų ir savo nuojautų. Leopardas nejudėjo, tačiau jo poza šaukte šaukė apie pasiruošimą bet kurią akimirką pulti. Staiga dešine ranka užčiuopiau kukri , pirktą Katmandu, prisegtą prie mano diržo. Iš kur jis čia? Juk aš jo niekada nesinešiojau, jis guli suvyniotas į laikraštį mano kuprinėje. Tačiau svarstymams nebuvo laiko, ištraukiau peilį iš makščių ir atstačiau į leopardą. Ausis pasiekė švelnus, bet kartu įsakmus balsas: mesk peilį. Pirštai nevalingai atsileido ir kukri nukrito ant žemės. Leopardas pritūpė. Nebemačiau jo – jį paslėpė aukšta žolė... Parodyčiau jums tą peilį, bet, žinot, aš jo nebeturiu. Tiek aš, tiek Pema klausiamai pažiūrėjome į Vsevolodą. Jis nusišypsojo, bet, užuot atsakęs į mūsų žvilgsnius, paprašė sąskaitos. Susimokėję ir nusileidę į aikštę, šiaip taip prasibrovėme pro būrelį įvairaus amžiaus nepaliečių, įdėmiai besiklausančių emocingą kalbą rėžiančio hinduistų šventiko, ir nuėjome link stupos, nes panorau ją apeiti. Dabar, pamaniau, pats laikas – kito nebus. Jie, žinoma, neprieštaravo. Lipant stačiais laiptais į stupą, Vsevolodas paprašė manęs jį nufotografuoti. Jau, nuotrauką, jei pavyks, išryškinsiu ir atsiųsiu kada nors vėliau. Jis nieko neatsakė, tik sulėtino žingsnį. Beveik bėgte įveikiau likusius laiptus ir, nelaukdamas jų, greitu žingsniu nupėdinau aplink stupą. Po akimirkos mane pasivijo Vsevolodo ir Pemos perspėjimas: eini prieš laikrodžio rodyklę! Negalima, reikia eiti teisingai! Suvokiau iškart du dalykus: kad iš tiesų nesąmoningai pasukau priešinga kryptimi ir kad jie tikriausiai iš tų teisiųjų, kurie įšoktų į kūdrą su šiaudeliais, kad tik niekas, net ir pats Buda, nesutrukdytų jų meditacijos. Neatsisukau, tik numojau ranka ir nuėjau toliau – vis viena sutiksiu juos pusiaukelėje. Galų gale juk ir Žemė sukasi prieš laikrodžio rodyklę.

 

Dawa

Jis niekada nesusimąstė apie savo vardo reikšmę, jis nešiojo savo vardą, kaip nešiojama kepurė, kuri grįžus namo pakabinama ant gembės; rytoj žmogus pabus, užsimaukšlins ant kiaušo kepurę ir išeis į dieną. Jis savo vardą prisimindavo tik tada, kai į jį kas nors kreipdavosi. Jei jo vardas būtų Dorje, jis mėgtų, netgi didžiuotųsi savo vardu, tačiau jis atėjo į šį pasaulį pirmadienį, ir kito vardo gauti negalėjo. Galbūt todėl jis niekada nepastebėjo gimęs tris kartus – ir kiekvienąsyk pirmadienį. Jis labai anksti, vos sulaukęs penkerių, išėjo į kalnus. Jau tada nešiojo sunkesnius už save nešulius, už dienos darbą gaudavo dolerį, bet niekuomet nesiskundė – viską galima paaiškinti jei ne socialine neteisybe, tai karma. Eidamas penkioliktus metus, jis prasmego į prarają, susilaužė abi kojas ir prarado sąmonę. Gerai, kad tave motina išnešiojo iki pirmadienio, paskui jam sakė tėvas. Išgijusį ir ėmusį vėl dirbti vienintelį darbą, kurį išmanė, jį priglobė amerikietė. Nesunkiai sutarusi su tėvais, moteris nusivežė paauglį į JAV, tačiau, jai po metų netikėtai žuvus autoavarijoje, jis liko vienui vienas. Bastydamasis po Ameriką, jis dirbo atsitiktinius darbus, kol kartą medžio apdirbimo staklės nugnybo jam tris kairės rankos pirštus, ir jis, gavęs iš darbdavio kompensaciją, grįžo atgal į namus, į Himalajus, kur pasipiršo vaikystės meilei. Jie įsikūrė Katmandu. Ramiame ir tuo metu dar mažai apgyvendintame Kapano rajone jis pastatė triaukštį namą. Naujame name viena po kitos gimė trys dukros, o jis ėmė sėkmingai organizuoti keliones po kalnus. Kartą naktį, grįžtantį namo, jį užpuolė banditai, manę, kad šitas amerikietis tai jau tikrai turi pinigų, bet neką rado, todėl, koneveikdami jį kaip tik mokėjo, paėmė mažiau nei davė – tuziną durtinių žaizdų. Žmona, nujausdama nelaimę, pasivadino kartu gyvenusį brolį ir išėjo jo ieškoti – rado leisgyvį kraujo klane vidury gatvės, vos šimtas metrų nuo namų. Ligoninė, kaip tik tą dieną, kai jo širdies savana buvo sparčiai bevirstanti dykuma, gavo AB Rh minus kraujo grupės atsargų, tad jam perpylė kraują, suadė, sulopė jo suplėšytas drapanas ir išleido gydytis ambulatoriškai. Žmona, po ilgos tylos pajutusi virš savęs vyro šnabždesį, paklausė: kas būtų nutikę, jei tu būtum gimęs ne pirmadienį? Jis nežinojo, ką atsakyti, bet tai ir nebuvo svarbu, jis jautėsi pagaliau grįžęs namo. Po to įvykio jis vis daugiau laiko praleisdavo kalnuose. Jis nebelenkė, kaip anksčiau, nugaros prie žemės, priešingai – tai jo kuprinę vilko tris kartus jaunesni už jį vaikinai, o jis rodydavo kelią. Kartais, po ilgo dienos žygio, kai daugelis jau būdavo praradę kovinę dvasią ir gailėdavosi patraukę į nežinomybę, jis, pilnas jėgų ir energijos, mėgdavo sakyti: tie, kurie pasiklysta, galų gale supranta, kad jų sielos visąlaik vilkosi iš paskos, – to jį buvo išmokiusi jo geradarė amerikietė. Jis niekada nesigilino į šių žodžių prasmę, kaip niekada nesigilino į klausimą, kodėl jis gimė pirmadienį. Viskas tiesiog vyko, ir to buvo gana. Net ir tada, kai drauge su bendragenčiu tamangu ir dviem šerpais laikinai atsiskyrė nuo grupės ištyrinėti apylinkių ir pasiklydo kalnų džiunglėse, jis širdyje žinojo, kad kitaip ir negalėjo atsitikti: kaip kitaip paaiškinsi, kodėl jie nusuko iš gerai pažįstamo kelio į žvėrtakį, kuris, užslinkus debesims ir rū kui, tik paklaidino giliau kalnų džiunglėse? Devintą dieną, išbadėję ir išsekę, išsižadėję savo vardų, priklausomybės žmonių giminei, nuogi kaip krūmai, numetę nuo šalčio paskutinius lapelius, jie priėjo upę. Visi vieningai sutarė, kad vienintelė išeitis – kirsti ją, ir jie įmetė savo kukri , savo skurdžią, niekam nenaudingą mantą į kunkuliuojančius vandenis. Kai iš akiračio pradingo jų daiktai, jie ir patys įvirto į upę, tikėdamiesi su visur esančio sielininko malone įveikti atstumą iki kito kranto. Dešimtą dieną visur tvyrojo tamsa, drėgna ir kaulus gelianti tamsa, užliejusi jų regėjimą, regesius, ir juos – nei gyvus, nei mirusius, – gulinčius pakrantės dumble, ėdė siurbėlės. Vienuoliktą dieną jis ir Mingmaras Šerpa aptiko tebenaudojamą kirtavietę. Kažkur netoliese subau bė buivolas, ir jie, atrėmę savo karščiuojančius kūnus į rąstų rietuvę ir nepajėgdami pajudėti nė per pėdą, nusiuntė savo sielas šauktis pagalbos. Po kelių valandų vietiniai gyventojai nunešė juos į kaimą – buvo antradienio vakaras.

 

8-9-metai-2015_200.png

Grįžtantys žirgai

Maksimas ėmė galvoti tik tada, kai sunkiai alsuodamas jau gulėjo šaltoje upės versmėje sulaužyta krūtinės ląsta. Mintis – prabanga, kurią sau leidžia tik laisvų akimirkų turinčios būtybės. Maksimas buvo ne iš tų žmonių, kurie eidavo naktimis pasivaikščioti užvertę galvas į beprasmius žvaigždžių ūkus. Jis arba imdavosi kokios nors veiklos, arba ilsėdavosi. Todėl nenuostabu, jog jis niekada neabejodavo, kad tai, ką daro, privalo daryti. Tokia buvo jo sielos konstitucija. Na, ir kas, kad tėvai nirto, žmona prakeikė ir paliko jį, kai jis, su niekuo nepasitaręs, pardavė savo kelerius metus kruopščiai statytą namą, įrengtą taip, kad atlaikytų net ir pasaulio pabaigą, ir paaukojo visus gautus pinigus vienuolyno statybai kažkokiame velnio pamestame Nepale – ak, kaip jis tądien džiūgavo, koks jautėsi pakylėtas, tiesa, savo džiaugsmu užkrėtė tik keturmetį sūnų, kuris krykštavo kartu su juo, kol neišsitempė motina. Maksimas intuityviai jautė, kad šis poelgis – tai vienintelė galimybė nutraukti jį kaustančią priežasties ir pasekmės grandinę: jam rodės, kad kitos galimybės nepasitaikys mažiausiai kelis tūkstančius metų. Jam netgi buvo savotiškai pikta, kad namas taip ilgai atstojo didžiausią jo svajonę, o juk visąlaik yra kas nors daugiau... bet argi jiems paaiškinsi? Ir jis išvažiavo ten, kur, jo manymu, laukė tas „daugiau“. Naujoje vietoje, kalnuotame Sindhupalčoko regione, pasikeitė dienos ritmas, pasikeitė erdvė, tik ne jo būdas – jis ir čia visą laiką dirbo. Todėl išgirdęs iš vyriausiojo vienuolio, perduodančio mokytojo nurodymus, kad reikia praplatinti keliais metrais taką, vedantį iš neseniai vidurkalny įkurdintos stovyklos į ant kalno keteros išsibarsčiusį kaimiūkštį, kad juo galėtų praeiti trys pratę tik lygumomis keliauti žirgai, atvežti net iš Indijos, iš Patnos, Maksimas nedelsė nė akimirkos – jis iškart ėmėsi tyrinėti topografiją, planuoti, kaip efektyviausiai atlikti paskirtą užduotį. Tačiau dėl užsitęsusių neaiškios paskirties streikų, per kuriuos buvo blokuoti keliai, vėlavo pagalbininkai, turėję talkinti platinant taką. Net ir kvailiui buvo aišku – vienam to nepadaryti. Tačiau Maksimui vien mintis, kad dykai praleis savaitę, kol lauks iš skirtingų šalies kampų suvažiuosiančios sanghos , buvo nepakeliama, ir jis, negaišdamas nė sekundės, kasryt, po pusryčių, pasiėmęs kauptuką bei kastuvą, nors ir regėdamas vieno žmogaus bejėgystę ir menkystę, – jei būtų įmanęs, išsyk būtų persiplėšęs į dvidešimt dalių ir nudirbęs visa, kas reikalinga, – negailėdamas savęs, vis viena uoliai plušėdavo ten, kur įmanoma. Vakarais, visas nuvargęs ir purvinas, aplipęs žemėmis, parsirasdavo į stovyklą ir, netaręs niekam nė žodžio, sukirtęs vakarienės likučius ir išgėręs drungną arbatą, stačia galva krisdavo į gilų miegą. Pagaliau vieną rytą, dėl fizinio išsekimo pramigęs įprastą kėlimosi valandą, jis pakirdo nuo gausybės balsų. Sugužėję talkininkai nesnaudė – buvo likusios vos kelios dienos iki žirgų pargabenimo, ir sangha , dar neišsisklaidžius rytiniam rūkui, spėriai kibo į darbą, nė nepastebėdama, kiek daug jau nuveikė vienas vienintelis žmogus – žmogus, kuris dabar tebuvo vienas iš jų, lygia greta triūsiantis kartu su jais. Su mažais atokvėpiais, kurių metu buvo geriamas moterų vienuolių atneštas šaltinio vanduo ir užkandžiaujama ryžių dribsniais, juokaudami ir ragindami tingesniuosius, vyrai, braukdami nuo kaktų nepaliaujamai varvantį prakaitą, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro tris dienas kirto pakelės medžius, kapojo išsiraizgiusias virš tako krūmokšnių šakas, už kurių galėjo užkliūti vedami ristūnai, rovė išsišovusius iš molingos žemės akmenis bei medžių šaknis ir nukasinėjo šlaitą, versdami smėlį tai sau po kojomis, tai į išilgai tako tįsančią pragarmę, kol galų gale, neprabėgus ir septyniasdešimt dviem valandoms, didžioji tako, kuriuo kitos dienos popietę iš kaimo turėjo būti atvesti visi trys žirgai, dalis ėmė panėšėti į sėjai išpurentą vagą. Betgi sunkvežimis, gabenęs gyvąjį krovinį iš Indijos penkias dienas, kaimą kiek netikėtai pasiekė vidurnaktį. Keturi vienuoliai, nepabūgę aklinos kalną gaubiančios tamsos, pasišovė atvesti žirgus tuoj pat ir išskubėjo prie sunkvežimio. Tačiau jų įkarštis greitai atvėso, kai išvydo prieš save arklius – vienas, vardu Sultanas, savo stotu ypač išsiskyrė. Ne, jie netikėjo galį kaip jų protėviai skraidyti nuo vienos kalno viršūnės ant kitos, gal mokytojas ir galėtų, bet jis apačioje, laukia dovanos – dovanos, kurią jie turi jam įteikti. Todėl, kad ir kiek nerimaudami, vienuoliai atgaivino savo ankstesnį užsidegimą: nepaisydami gresiančio pavojaus neišsisukus siauresnėje tako kilpoje nugarmėti į prarają kartu su žirgais, jie ryžosi įveikti tuos pusantro kilometro vingiuojančio tako ir, palikus Sultaną nakčiai kaime, atvesdinti į stovyklą bent du žemesniuosius. Ar mažai žemėje stebuklų? – prieš išvykdami vienas kito akimis klausė vienuoliai, o žirgai, nelyginant nujausdami kažkokį ypatingą vyksmą, muistėsi, trypdami žaizdotomis po ilgos, varginančios kelionės kanopomis žemę, ir karpė ausimis, tarsi bandydami perprasti jiems neįprastus, pirmąsyk girdimus garsus. Nerimas, iškvepiamas į nakties vėsą tiek žmonių, tiek gyvulių, lyg aitrus pūvančio pakelės šabakštynuose krituolio dvokas, vilnydamas taku žygeivių priešaky, dar neprašvitus buvo išgirstas esančiųjų stovykloje – pabudusieji, kuždėdamiesi tarpusavyje, rinkosi prie lauko virtuvės, kaitė puoduose vandenį ir įtempę ausis klausėsi, bene cikadų svirpimą nustelbs skambus grįžusiųjų pasisveikinimas: Maitri mangalam! Ir iš tiesų – apyaušry iš giraitės, kurioje takas išsišakoja į dvi dalis – viena vedė žemyn kalnu, kita – suko į stovyklą, – atsklido skardus juokas. Susirinkusieji, nors ir nepamatę, kas juokiasi, nežinodami, kad jų laukia gal netgi didesnis iššūkis – papildomai platinti kelią, kad galėtų atvesti didįjį žirgą, – lengviau atsipūtė, neabejodami, kad ilgainiui šis įvykis pavirs legenda apie jų mokytoją ir, aišku, juos. Išgirdęs viltingą juoką, Seva, paskutines kelias naktis vos sudėdavęs bluostą ir išslinkdavęs po pirmųjų gaidžių į stovyklą supančius miškus, nuskubėjo žadinti savo tėvynainio – Maksimo, su kuriuo, mažai turėdamas bendro, mažai ir bendravo. Maksimą, kažką murmantį sau panosėje, jis rado pusnuogį sėdintį šalia palapinės šlapioje nuo rasos žolėje. Eik, tavęs laukia, pats nežinodamas kodėl, Seva palietė sudrėkusį Maksimo petį. Šis, lyg nukrėstas, pakilo, užsimetė kabėjusius ant špagato marškinius ir vilkdamas kojas lėtai nuėjo link virtuvės. Netrukus pusryčiaujančią sanghą apskriejo žinia, kad kaime dar stovi trečiasis žirgas, kad visi norintieji – netgi tie, kuriems neužteks reikalingų darbui įnagių, – gali dalyvauti atvesdinant Sultaną į stovyklą. Komanda buvo greitai surinkta, ir žmonės patraukė į kaimą. Viršukalnėje, prie vienintelės keturių kvadratinių metrų ploto kaimo parduotuvės juos pasitiko tuklus tamangų kilmės prekeivis žirgais, ryšintis šachmatine skarele ant galvos, užsivilkęs odinę baikerio striukę, avintis kerziniais batais, kvailai šiepiantis stambius dantis ir vartantis pagiringas akis. Šalia jo, kartkartėmis liūdnai prunkščiodamas, stovėjo varganai atrodantis Sultanas. Tai buvo iš tiesų aukštas, beveik pusantro metro iki pečių, gražaus keršo plauko žirgas, tačiau jo visas sulysęs, išsišovusiais šonkauliais kūnas, vietomis patamsėjęs nuo nešvarumų, buvo nusėtas žaizdomis: vienos, mažesnės, jau apsitraukusios šašais, kitos – juodavo kruvinais mėsos lopais. Sultanui šlubčiojant galine kaire koja kalno taku, Bobu pasivadinęs prekeivis, kai kaimas pasislėpė už pirmųjų medžių, iškart puolė teisintis ir aiškinti, kad arklys taip smarkiai paliego, nes važiuojant trečią dieną baigėsi pašaro bei vandens atsargos, kurių nepavyko pakeliui papildyti, kad Sultanas per tas penkias kelionės dienas nutraukė dešimtį jį laikiusių virvių ir todėl apsidaužė šonus į atitvarus. O, tai nuostabus ir kilmingas žirgas, Indijoje jį visaip kaip lepino ir prižiūrėjo: vienas žmogus baidė nuo jo mašalus, kitas – girdė ir šėrė, trečias – vedžiojo po maniežą; šituo žirgu dar niekas niekada nejodinėjo, jis greitai atsigaus ir stebins visus savo eiklumu ir ištverme... Niekas juo netikėjo, leido pro ausis jo svaičiojimus ir vylėsi, kad šitas varganas sutvėrimas, žirgo šešėlis, nuvestas pas mokytoją, pasveiks ir atgaus prarastas jėgas. Maksimas, ramdydamas save, kad netyčia neišlietų sukilusios tūžmasties ant žirgo kankintojo, nesitraukė nuo tirtančio iš skausmo, nuovargio ir baimės Sultano, glostė jį, kalbino meiliais žodžiais, protarpiais, kol kiti tvarkė sunkiai praeinamą tako atkarpą, šėrė avinžirniais ir sausainiais. Vienuolis, vedantis Sultaną už pavadžių, ši bei tą nusimanantis apie arklius ir todėl vadovaujantis visai procesijai, pastebėjo, kad Maksimas, užuot dirbęs, slenka prilipęs prie arklio, tad pasiūlė jam likusią pusę kelio eiti už Sultano ir prilaikyti jį už uodegos, kad jis įsibėgėjęs nenuvirstų kur nors ir nenusilaužtų sau kojos. Maksimas linktelėjo, perdavė artimiausiam kaimynui savo kastuvą ir paėmęs į ranką uodegos galiuką švelniai jį suspaudė. Dar būnant kaime jis pajuto nepaaiškinamą trauką, išsipildančią širdies gėla, šiam keršiui. Niekada gyvenime jam neteko būti taip arti šalia arklio, užuosti jo gyvuliško kvapo, justi po delnu virpančių raumenų, regėti didelių, baikščių akių. Maksimui atrodė, kad visa, kas tikra, kyla iš šio žirgo, visa kita – tik nereikšmingos detalės, aplinkybės ir štrichai, neatskleidžiantys tikrovės esmės, ir jis lyg somnambulas, užstrigęs tarp sapno ir būdros, vilkosi paskui Sultaną, jausdamas, kad perima šio žvilgsnį. Atvirose erdvėse, kur horizontas staigiai ir grėsmingai išsiplėsdavo, žirgas įsispirdavo į žemę ir, sukdamasis vietoje, nedrįsdavo pajudėti nė per žingsnį, nors žmonės ir viliojo jį įvairiais skanėstais, timpčiojo už apynasrio, plojo delnais per šonus, ragindami leistis nuo vienos žemdirbių suformuotos kalno terasos į kitą, kol nei iš šio, nei iš to Sultanas staiga šoktelėdavo į priekį, priversdamas jį vedančiuosius išgąstingai sušukti. Galų gale išsikamavusi procesija pasiekė nedidelį, bet tankų miškelį, už kurio stovykla buvo ranka pasiekiama. Nuolat šešėlyje skendintis slidus takas mažumėlę vingiuodamas smigo žemyn, tačiau visų nuostabai žirgas, nė kiek nesibaidydamas, lengvai įveikė atstumą iki krioklio, perbrido seklų upelį ir iškart sustojo kitame krante. Žmonės džiūgavo: dar viena kalvelė, dar šimtas metrų, ir tikslas pasiektas. Tie, kurie jautėsi nebe tokie reikalingi, vilkosi nuo savęs permirkusius prakaitu rūbus ir linksmai šūkčiodami sušoko gaivintis į upeliūkštį. Vienuolės tuo tarpu atnešė krepšiuose obuolių ir, pasinaudojusios poilsio minute, ėmė visiems juos dalyti. Viena mėgino pavaišinti keršį, tačiau, šiam neparodžius susidomėjimo, švystelėjo obuolį Maksimui, kuris tebelaikydamas žirgo uodegą stovėjo įbridęs iki kelių į upelį. Maksimas per vėlai sureagavo ir obuolys įkrito į srovę. Jis nevalingai paleido iš rankos uodegą ir jau lenkėsi išgriebti iš vandens jam mestą vaisių, kai Sultanas ūmai iš visų jėgų spyrė jam į krūtinę, ir jis, pakilęs mirksniui į orą, įvirto į almančius vandenis. Iš pradžių buvo labai tylu, tarytum jis būtų priglaudęs ausį prie kriauklės ir girdėtų tykų Ramiojo vandenyno, prie kurio kadaise gyveno, ošimą, tačiau po kelių akimirkų, o gal minučių, išgirdo iki skausmo pažįstamą balsą: Tu, stebukladary, kodėl tyli? Kur tavo dangiškoji galia, prikelianti mirusiuosius, leidžianti nepasiklysti tamsoje gyviesiems? Ar tai tu tvėrei pasaulį, kuriame kiekviena ląstelė turi savo slaptą paskirtį, kurią tik tu vienas teįžvelgi? Nesidalini, nesidalini, tik liepi, įsakai, ir mes paklūstame. Aš juk nenorėjau jam spirti, aš tik norėjau išvysti tai, ką regi jis. Argi tai taip sudėtinga? Kodėl tu tyli, stebukladary? Aš žinau, kad nebepakilsiu, jie nebespės manęs iš čia ištraukti, bet šitas skausmas yra niekis, jis netruks, pabaiga žada daug daugiau, nei kada nors būčiau tikėjęsis. Ir tai nebepasikartos tūkstančius metų, o gal pasikartos, pasikartosiu? – kokia nuodėmingai išganinga mintis... Aš parvedžiau jį namo. Aš – namuose.