tekstai.lt

Slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą

Rimantas Kmita bj
Rimantas Kmita bj
Rašytoją, literatūrologą Rimantą KMITĄ kalbina Andrius JAKUČIŪNAS

 

– Ilgai galvojau, nuo ko pradėti pašnekesį, ir dabar manau, kad reikia jį pradėti nuo svarbiausio – tavo santykio su turgaus kultūra. Žinau, kad priešingai nei didelė dalis (taip pat ir būsimųjų) intelektualų, kurie natūraliai jautėsi opozicija gariūnlaikio niūriai tikrovei, tu pasinėrei į to laikotarpio procesus tarsi iš vidaus ir, regis, aistringai. Nelegalūs valiutos mainai, perpardavinėjimas – tuometinė tavo kasdienybė. Pasakyk, Rimai, nuoširdžiai „Metų“ skaitytojams – ar bent minutę troškai būti banditu, kuris buvo to meto „kultūros“ ir vyriškumo etalonas?

 

– „Metų“ auditorija yra tokia nedidelė, kad su ja galima beveik intymiai atvirauti. Tik aš turbūt neturėsiu ko papasakoti, kokių pikantiškų ar sensacingų faktų. Gariūnmečiu švenčiau savo brandžiąją paauglystę, ir banditai, tiksliau jų elitas – princai, – kėlė pagarbią baimę, o svajoti būti vienu iš jų būtų buvę tas pats, kas siekti žaisti su Michaelu Jordanu vienoje aikštelėje. Be abejo, „kačelkėse“ vietoje veidrodžių kabojo Švarco, Van Dame'o ir kitų herojų plakatai, rodę idealų kryptį. Kito pradinio kapitalo nebuvo – tik raumenys ir šioks toks strateginis mąstymas.
Turgūs, prekių vežiojimas į Rygą ar Varšuvą, „lariokai“, kaip ir sakai, buvo kasdienybė, savaime suprantamas užsiėmimas, kol užčiuopsi savo svajonių kelią. Kažkur neaiškiai žibėjo regbininko karjeros galimybė, bet žinant, kad Lietuvoje tai yra mėgėjų sportas, mintis apie žaidimą užsienio profesionalų lygoje net ambicingam paaugliui atrodė kliedesys, nes ir pats tolimesnis užsienis tuo metu dar atrodė tarsi pasaka, kurią vėliau teko patirti su didžiuliu jauduliu. Todėl turbūt realiausias kelias ir buvo sukti visokias „varkes“ tikintis sėkmės.
Ilgą laiką mano Šiauliai ir tebuvo didžiulis turgus, kur pirkti ir parduoti, keisti valiutą galėjai praktiškai bet kurioje gatvės vietoje. Bet vaizduotei įsisiūbuoti trukdė per dažni vizitai policijos nuovadose ir su tuo susiję asmeniniai bankrotai.

 

– Atrodo, kultūra horizonte nešmėžavo?..

 

– Mano akiratyje nebuvo nei Parodų rūmų, nei teatro, nei BIX'ų ar „Žuwų“, o jeigu ir patraukdavo tokie dėmesį, tai tik kaip pasigailėjimo verti personažai. Autoritetą turėjo galingi ir turtingi.
Po devintos klasės buvau apsisprendęs nuosaikesniam keliui – tapti staliumi. Žaisti regbį, laukiant stebuklo, ir turėti profesiją kaip tam tikrą stabilumo garantą. Tėvai vis dėlto įkalbėjo baigti bent jau dvylika klasių, jie sugebėjo ne tik patys suprasti, bet ir mane įtikinti, kad šita suirutės laikų hierarchija greitai pasikeis, ir geriausiai gyvens išsilavinę žmonės. O regbio iliuzijos užgeso su traumomis.
Dabar, minimaliam darbo užmokesčiui kylant, mokslininko alga su juo tuoj susilygins. Man atrodo, kad tėvai turėjo racijos, bet pasirodė, kad gyvenam tokioje valstybėje, kurioje paradoksai nesibaigia ir po suiručių. Gal todėl su nostalgija atsigręžiu į laikus, kai po sėkmingos nakties turėdavau šimtą litų kišenėje.

 

– Donatas Petrošius yra sakęs, kad jei reikėtų rinktis tarp futbolo ir poezijos, jis rinktųsi futbolą. Tavo atvejis yra kiek kitoks, bet vis dėlto – jei ne traumos, ar nebūtų taip, kad šiandieną reikėtų kalbėti apie tave ne kaip apie literatūros erdvės žmogų, bet – kaip apie sportininką. Tai, kad dabar esi literatūrologas, rašytojas, yra labiau atsitiktinumas, klaida, ar vis dėlto logiška pasekmė?

 

– „Jei ne traumos“, manau, kad neabejotinai taip – gal ir nebūčiau padaręs ypatingos karjeros, nes regbio vadyba Lietuvoje ir dabar yra mėgėjiška ir stichiška, bet mano gyvenimas būtų atiduotas tam žaidimui. Nebuvo jokių priežasčių jo atsisakyti. Iki šiol, be regbio, nesu nieko veikęs ir jutęs, kad esu kaip žuvis vandenyje. Dabar dirbu tik galva, o regbio aikštėje reikia ir galvos, ir likusio kūno. Čia tik iš šalies atrodo, kad ten laksto bepročiai. Žinai, tik dabar pagalvojau, kad iš tiesų, gal viskas ir prasidėjo nuo regbio, o gal regbis man dėl to tiko, kad turi savo etikos taisykles, kurių mūsų niekas nemokė, bet dauguma mūsiškių jas permanė.
Kita vertus, galbūt nieko paradoksalaus čia nėra, galbūt tai kaip tik archetipinis Sauliaus virtimo Pauliumi siužetas? Kurį laiką išdidžiai niekinau visokius „komersantus“ ir tikėjau tik poezija.

 

– Esi vienas pirmųjų lietuvių literatūrologų, ėmusių kvestionuoti sovietmečio didžiųjų menininkų (tarp jų – ir Justino Marcinkevičiaus) kaip „moralinių autoritetų“ šlovę. Taip pat esi vienas pirmųjų rašytojų, prabilęs apie gariūnmetį ir jo „kultūrą“. Manai, kad tam jau atėjęs laikas? Ar čia tiesiog prigimtinis noras būti ledlaužiu (būti „kietu“)?

 

– Kaip ir paauglystėje, čia daug atsitiktinumų, o ne herojiškų pastangų būti „ledlaužiu“. Taip sutapo, kad disertacijos vadovė prof. Viktorija Daujotytė pasiūlė rinktis temą iš sovietmečio, nors mano planai buvo kitokie.
2004-aisiais egzodo literatūra jau buvo išžvalgyta ir atrodė, kad atėjo metas grįžti prie sovietmečio literatūros. Taip sutapo, kad nuoširdus mano ir mano kartos Just. Marcinkevičiaus fenomeno mūsų visuomenėje nesupratimas ir bandymas aiškintis daliai žmonių atrodo skandalingas, daliai – tendencingas, o daliai – naivus. Mums tai yra tyrinėjimo objektas, o emocijos kyla todėl, kad vyresnei kartai ta istorija sutampa su jų asmeniniu gyvenimu. Ir mes apie tai kalbam skirtingomis kalbomis.
O gariūnmetis atmintyje iškilo, kai su Marku Roduneriu į šiauliečių slengą ėmėme versti Pedro Lenzo romaną. Prisiminus gimtąjį paauglystės žargoną sykiu plūstelėjo ir to meto istorijos, personažai, ir visas to laiko absurdo žavesys.

 

– Ką nevalyvo, atgrasaus gariūnmečio kultūra gali mums papasakoti? Ar noras suprasti epochą, kuri, kaip dabar jaučiame ir matome, buvo nesusipratimas, klaida, nėra beprasmiškas? Ką tu pirmiausia regi, prisiminęs aną laiką, ir į ką kreipi žvilgsnį knygoje, kurią, – žinau, – dabar rašai?

 

– Knygą rašyti ir pradėjau ištiktas to nesusipratimo, absurdo, nepaaiškinamumo. Tiek to laiko permainų, tiek ir savo paties brendimo kuriozų. Bet dabar jau nebemanau, kad žaibiškai besikeičiančioje jaunos valstybės visuomenėje įmanu suvokti dar ir bręstantį jauną organizmą ir nokstančią jo galvą. Per daug nežinomųjų ir kintamųjų tokioje lygtyje.
Kuriant prozos tekstą tarsi ir reikėtų brandinti, vystyti charakterius, motyvuoti siužeto posūkius, bet tuo metu realybėje viskas tiesiog sproginėjo, taip pat ir tiesiogine to žodžio prasme – sprogdinimai buvo kasdienybės „soundtrackas“.
Turbūt to laiko beprotybė labiausiai mane ir domina. Tai savotiškas bandymas dabar jau iš atstumo vos ne kaip kultūros antropologui aprašyti pradingusią visuomenę su jos taisyklėmis – papročiais, drabužiais, muzika, etika ir t. t. Ir dar to meto kalba, nes toliau bandau bristi į paauglystės Šiaulių žargoną.
Ne paskutinėje vietoje, nors jau ir pradėjus rašyti, kirbėjo mintis, kad Šiauliai lietuvių literatūroje tikrai nepelnytai apleista erdvė. Be Kazio Jankausko autobiografinio romano „Ne pirmas kartas“ nelabai daugiau ką ir turim.

 

– Jei teisingai suprantu, tave – kaip ir mane, kaip ir daugelį kitų, bandančių kalbėti apie sovietmetį, pamažu prabylančių ir apie gariūnlaikį, – domina epika. Pakvaišęs naujųjų laikų herojus su treningais ir buteliu kišenėje. Dažnai ji kyla iš sentimento – juk tai mūsų jaunystė. Ar nėra taip, kad mūsų įsivaizduojama prasmė suprasti / atkurti gariūnlaikį viso labo tėra slaptas noras nubraukti ašarą?

 

– Visai gali būti. Aš dirbu rinkdamas medžiagą beveik kaip moksliniam straipsniui, tik šįsyk renku to meto „ikonografiją“ – drabužius, šukuosenas, namų apyvokos rakandus, gėrimų, muzikos grupių pavadinimus, politinio, kriminalinio ir kitokio gyvenimo realijas. Be abejo, tai kelia sentimentus ir sykiu groteskišką juoką tuos laikus išgyvenusiems būtent mokyklos suole, pilnas internetas tokių puslapių su visa ta ikonografija ir pilni forumai prisiminimų apie „Tiesiog Mariją“ ar „Fojė“ koncertus, vyšninius švarkus ir „elektrinės“ spalvos „apteškes“.
Žmonės mėgsta prisiminti tą dingusį jaunystės pasaulį iš smulkmenų ir to meto papročių. Bet mūsų santykis su jaunystės laiku šiek tiek kitoks negu Baltušio piemenėlio, nors, bandydamas istoriškai tiksliai surinkti ir medžiagą, ir kalbą, žargoną, gali būti, kad sukursiu tokį Rumšiškių muziejų, nes stilizacijos dėl daugelio priežasčių neišvengsiu.
Beje, apie šio sumanymo meniškumą aš daug negalvoju, nes pats nelabai iš šalies ir galiu tai įvertinti. O dėl istoriškumo abejonių mažiau. Ką čia ir kalbėt, slapčia viliuosi, kad Šiauliams sukursiu net ne epą, o mitą.

– Kokia prasmė yra parodyti, kad pasakojimas apie „tarnystę Lietuvai“ sovietinėje sistemoje yra melagingas, – juk jis irgi turi herojinio pasakojimo bruožų? Argi konformizmas (ir, – pačia plačiausia prasme žvelgiant, – menkumas) nėra lygiai toks pat bet kurioje epochoje? Gal ir laisvė, ypač sąvoka „laisva valia“, yra dirbtinis konstruktas, nes pataikavimas laiko dvasiai, kurią paprastai išreiškia to meto konjunktūra, būna labai uolus visais laikais. Tavo sovietmečio tyrimas juk irgi konjunktūriškas, tam tikru požiūriu ir konformistinis, – bent jau toks, kurį ateities kartos, tarkim, radikaliai pasikeitus politikos krypčiai, galėtų laikyti konformistiniu.

– Aš gal nevartočiau žodžio „melagingas“. Kai tyrinėju rašytojų elgseną sovietmečiu, man įdomu, kaip, kodėl ir ką rinkosi žmonės, kaip apsispręsdavo rizikuoti arba kaip suprasdavo prisitaikymą, konformizmą, kokias sau moralines ribas brėždavo. Man atrodo, kad aprašinėju tai be jokio kaltinimo arba, priešingai, be šlovinimo. Ne mano problema, kad apie kai kuriuos rašytojus yra sukurtas hagiografinis pasakojimas, o bet kokie nukrypimai nuo hagiografijos sutinkami kaip erezija.
Beje, tie socialiniai pasirinkimai man nenubraukia gerų tekstų. Na ir kas, kad paaiškėja, jog vienas buvo bailys, kitas laviravo pagal situaciją ir „chebrą“, o trečias buvo smulkus niekšelis? Literatūrą kūrė žmonės.
Aš suprantu, kad pedagoginiais sumetimais gal ir norima padaryti rašytojus tyrais moraliniais pavyzdžiais, bet tai jau atskiras ir gana specifinis žanras. Be abejo, kiekvienoje epochoje konformizmo netrūksta. Bet šiuo atveju matome, kad yra padalijimas: apie vienų žmonių konformizmą kalbėti galima, apie kitų – ne. Apie mano parsidavimą Putinui komentatoriai jau dabar žino, tai ką kalbėti apie ateinančias kartas!

 

– Bet juk egzistuoja idėja, – aišku, labiausiai palaikoma pačių konformistų, – kad Lietuvą išsaugojo būtent atsargus ir apgalvotas (ūkiškas) konformizmas.

 

– Tokia idėja egzistuoja, bet Sąjūdyje dalyvavo labai skirtingi žmonės. Tą visuomenės nevienalytiškumą puikiai iliustruoja viena nuotrauka iš „Roko maršo“ 1987 m. Šiauliuose. Nuotraukoje matome rašytoją Jurgą Ivanauskaitę ir muzikantą Nėrių Pečiūrą-Atsuktuvą. Pastarasis vilki odine striuke, nusėta pankų atributu – žiogeliais, o jo galva papuošta Gediminaičių stulpų ir Apvaizdos akies piešiniais. Įvairios subkultūros, folkloriniai judėjimai, religinis pogrindis ir daug kitų požeminių upelių susitiko per Sąjūdį.

 

– Atsiprašau, kad bandau kantrybę eskaluodamas tau jau turbūt įkyrėjusią temą, bet kaip šiame kontekste atrodo Just. Marcinkevičiaus atvejis ir jo „tautos budinimas“?

 

– Just. Marcinkevičiumi tikėjo daug žmonių, jiems buvo priimtina jo kūryba, jo prisitaikymo drama buvo tipiška, todėl daugumai empatiškai lengvai suprantama ir sava, „teisinga“. Lietuvis, lūpomis šaukiantis „taip“, o sieloje – „ne“, Lietuva kaip ašara Dievo aky.
Man tik vėlgi nepaaiškinama, kodėl nenorima matyti ir kitų žmonių, kuriems Just. Marcinkevičius buvęs nebuvęs, ir tokių, kurie buvo ne tik abejingi, bet manė, kad jis tautą ne budino, o migdė.

 

– Esi laikomas Just. Marcinkevičiaus priešu...

 

– Laikomas gal ir esu, bet priešas nesu, tiesą sakant, aš sakau tą patį, ką ir poetas, kuris savo memuaruose nesigražindamas rašo, kad „šešiasdešimtais metais buvau ideologinėje tamsoje“. Just. Marcinkevičiaus priešu mane pavertė komentatoriai. Galbūt jie manyje mato poeto, o gal savo priešą, sunku pasakyti. Ir Just. Marcinkevičius man yra įdomus, – visų pirma kaip mūsų, vis dar mūsų šiuolaikinės visuomenės vienas iš indikatorių.
Įdomu buvo sulaukti reakcijų. Visiems žinomi asmenys prisipažino, kad panašiai mato Just. Marcinkevičių, ir esą kaip gerai, kad aš apie tai pradėjau kalbėti. Man keista, kodėl žmonės, turintys kur kas didesnį autoritetą, nemato galimybės apie tai viešai kalbėti, ir kodėl jie jaučiasi tarsi anoniminiame alkoholikų klube. Anoniminis klubas Marcinkevičiui aptarti. Čia, Andriau, tau tema utopijai.

 

– Daug yra kalbėta apie kompromisus su sąžine ir orumu, kuriuos turėjo daryti sovietinis žmogus. Gerai žinome, kokia korumpuota, nepatikli, godi buvo to meto visuomenė. Gariūnlaikis šiuo požiūriu visai neįvertintas – iš perspektyvos (net ir mums patiems) jis atrodo labiau linksma „tūsofkė“ nei sunkus prioritetų ir vertybių rinkimosi laikas. Ir vis dėlto ar nėra taip, kad išgyvenę gariūnlaikį iš tikrųjų netekome teisės smerkti sovietmečio, nes lygiai taip pat žemai puolėme laisva valia?

 

– Na taip, mums tai laikas, kai buvome jau pakankamai suaugę, bet dar jaukiai gyvenome pas tėvus. Galėjome prieš juos maištauti ir nesukdami galvos „tūsintis“. Po trumpo meto, kai buvo ryžtingai apsisprendžiama, grįžo Algirdas Brazauskas. Ir viskas stojo į savo vietas. Tauta iš mitingų vieningai patraukė į turgus, o vietoj idealų ir ryžto kurti savo kitokią valstybę prasidėjo jos maustymas per visus galus. Daryti ką nors legaliai ir mokėti mokesčius buvo absoliučiai ne lygis.
Didžiausias skirtumas nuo sovietmečio gal tas, kad gariūnmečiu visa menkystė buvo gana atvira ir atvirai įvardijama, ir net įsivardijama. Laukinis kapitalizmas be skrupulų ir be blizgučių. Knygų tiražai žaibiškai krenta, mokytojai stovi turguje sykiu su tauta. Šiaulių mafukai miestą raižo raudonais „Mitsubishi 3000 GT“, pelniusiais jiems princų „titulus“. Nors niekas netrukdo dainuoti „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“. Viskas gana paprasta, atvira ir nuoširdu.
O smerkti sovietmetį – vėlgi, smerkti ne mano reikalas. Man gal tik neaišku, kodėl šiandien tiek aistrų išliejame dėl tautos sąžinės, o kažkur nuošalyje lieka partizanų istorija. Man herojiškiausi vis dėlto yra partizanai. Herojai, kuriems nesvetima baimė ir menkystė, bet vis dėlto jų pasirinkimas buvo principingas. Juk jie vėliau tapo Sąjūdžio moraline atrama, per partizanus ir per tremtinius ėjo pagrindinės tautiško patoso gijos, ne per sugebėjusius išlaviruoti sovietmečiu.
Be to, mes nematome tų žmonių, kurie dirbo pogrindyje, kurie tiesiog leido sau nedalyvauti viešumos cirke. Visų tų žmonių, kurie yra Ainės Ramonaitės sudarytos knygos „Nematoma sovietmečio visuomenė“ veikėjai.

 

– Kaip žvelgi į Vilnių krečiančią skulptūrų statymo / griovimo karštinę? Tai rodo, kad procesai, apie kuriuos čia kalbame, vyksta, ir jie pajėgūs drebinti visą viešąją erdvę.

 

– Nuo skulptūrų mūšių laikiausi atokiai. Paprastai kalbant, jos man primindavo, kas visai neseniai buvo ir ko aš bijau, ir galėjo stovėti kaip toks ženklas. Nukėlimas galbūt reiškia bandymą pamiršti erdvę, nelaikyti jų kažkokia vertybe, nes jos tokia ir nėra.
Bet šiaip ši istorija rodo lietuvių neryžtingumą ir LKP-LDDP mentaliteto dominavimą. Jokių revoliucijų, viskas tęsiasi po truputį keičiant spalvas, pavadinimus, formas. Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus mokyklų programose niekas nepasigenda, bet dejonių dėl pagarbos trūkumo kai kurių vyriausiosios kartos poetų kūrybai esu patyręs. O ryžtingųjų mums vis dėlto trūksta. Jeigu būtų buvę norinčių tas skulptūras nuversti, būtų seniai atvažiavę su traktoriais ir jas nutempę. Todėl partizanų karas man atrodo kur kas gerbtinesnis, o ne tyliųjų rezistentų, kūrusių ir ciesoriui, ir Dievui, veikla. Kita vertus, tikrai negalėčiau dabar pasakyti, ar tas valstietiškas atsargus mentalitetas, ar šių laikų hipsterių papročiai yra patikimesni.

 

– Esu girdėjęs apie tavo bandymą perimti iš LLTI sėkmingai šios institucijos pradėtą, bet neišvystytą marškinėlių su lietuvių klasikų atvaizdais projektą. Gariūninio verslininko gyslelę bandai adaptuoti „pasivysčiusioje“ Lietuvoje? Rimčiau – ar matai nišą verslui skaitymo programose?

 

– Gariūnmečiu „šmutkėm“ paprekiaut nespėjau, tai bandysiu dabar. Bet tikrai, grįžtu į tą laiką ne tik prisimindamas, bet turėdamas ir neakademinių sumanymų. Tik jie ne tokie ambicingi kaip anais laikais, ir bijau, kad šimto litų pelno per parą nepasieksiu labai ilgai.
Rimčiau – yra visiškai aišku, kad literatūros sklaidos, literatūros vadybos dirvonai beveik nearti. Yra minčių padaryti keletą nedidelių projektų. Esu įsitikinęs, kad yra net ir akademinių darbų, vertų platesnės visuomenės dėmesio. Ir tikiu, kad įvairios žinios apie rašytojus ir literatūrą lietuvių skaitytojui yra ne mažiau įdomios negu vakariečiams, nors mūsų kultūrinių leidinių tiražai to tarsi ir nerodo.

 

– Pabaigai klausimas, kurį iš pradžių norėjau užduoti pirmąjį: ką dabar skaitai? Kokios knygos guli ant tavo stalo?

 

– Esu apsikrovęs vokiečių popromano pavyzdžiais (Andreaso Mando „Groover Erfindung“, Karen Duve „Dies ist kein Liebeslied“, Benjamino V. Stuckrad-Barre's „Livealbum“, „Soloalbum“ ir kt.). Noriu pažiūrėti, kaip vokiečiai susitvarko su savo sentimentalumu. Ten gana didelė popromano tradicija, kai pasakojama iš vaiko ar jaunuolio perspektyvos apie ne tokius senus laikus – sovietmečio pabaigą ar šiek tiek vėlesnius. Tuo pačiu pretekstu dar sykį neseniai perskaičiau Pulgio Andriušio „Tipelį“. Noriu pažiūrėti, kas įdomesnio parašyta, kuriant romaną vieno miesto rajono erdvėje, todėl prie artimiausių skaitinių padėta Zadie Smith „N-W“. Į tekstą įausti ir į personažo rankas reikės įsprausti keletą senų gerų knygų, todėl iš naujo vartau J. Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“, Eugene'o Ionesko „Karalius miršta“, Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“. Šiaulių mitą kurti padeda Vigmanto Butkaus „Šiaulių utopografija“ ir „Šiauliai: provincijos miestas palatvėje“. Na, ir dar daugybė knygų visokiausiems rašomo teksto aspektams patikrinti ar paremti.
Nors vis dėlto labiausiai stogą rauna laikraščiai ir žurnalai, net kyla mintis knygoje padaryti postskriptumo dalį ir sudėti geriausias publikacijas. Štai vienas „žymiausios ekstrasensų asociacijos narys, Rytų klasikinių mokslų akademijos profesorius“, „technosensorikos“ pradininkas, telefonopatijos ekstrasensas atvykęs į Šiaulius telefonu gydo vyriškas ir moteriškas intymias ligas bei impotenciją. Ekstrasensas paskambina žmogui, žmogus pasako, kas ir kaip, tada prideda ragelį prie probleminės vietos ir efektas turįs kaipmat pasijusti. Gydąs nemokamai, pasikrovęs energijos devyniems šimtams pacientų, į Šiaulius jis atvyko sužinojęs, koks puikus šiame mieste telefono ryšys ir kokie neabejingi panašiems eksperimentams yra valdžios atstovai. Kitą dieną profesorius sakė vyksiąs į Vilnių padėti Seimo bei Vyriausybės nariams.
Prie tokių istorijų sunku ką ir pridėti, tad negi leisi joms išnykti? Būtinai reikia į „gariūnmečio rumšiškes“!

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)