tekstai.lt

Anna Halberstadt. Eilėraščiai

Anna Halberstadt – Niujorke gyvenanti psichologė, psichoterapeutė ir poetė. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 m. revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. A. Halberstadt tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905 m., iki šiol stovi Naugarduko gatvėje.

VERTĖJAS


Daugiau apie A. Halberstadt kūrybą skaitykite Eglės Kačkutės straipsnyje „Kai poreikis pamiršti tampa poreikiu prisiminti“.

 

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

 

 

Atsisveikinant

 

Pro metų rūką įžvelgiu
vaikystės smėlio paplūdimius
ir pušis,
drumstus upės vandenis Vilniaus priemiestyje,
kur pirmąkart mėginau plaukti,
vienišą traukinių švilpesį,
mažyčius tėvo ir motinos pavidalus,
jie vis tolsta ir traukiasi
naktinio ekspreso į Maskvą perone.
Vos įžvelgiu mus, poros siluetus,
abu jauni, su megztiniais aukštomis apykaklėmis,
laikosi už rankų, geria arbatą iš briaunuotų stiklinių
žalvarinėse įdėtėse,
vis dar tiki tolesniu laimingu gyvenimu,
nenujaučia,
kuo vardu bus vaikas, susirietęs
motinos beveik nekaltose įsčiose.
Vos įžvelgiu per metų miglą
sniego krūvas,
akį rėžiančius tapetus
ant Maskvos buto sienų,
mūsų katę lempos šviesos apskritime
ant kilimu užklotų grindų.
Ten ir pasilikai
man išėjus
į nežinomybę Šeremetjevo koridoriumi,
išskirsiančiu mus
visam gyvenimui, atskirsiančiu
mano sūnų nuo tėvo.
Amžinai matysiu tave
verkiantį,
gniaužiantį pabalusiais pirštais
tamsiai mėlyną
megztą kepuraitę.

 

 

Viena
       Aleksui

 

„Aerofloto“ lėktuve
per pirmąją mūsų kelionę į užsienį
viskas atrodė vieni stebuklai – sumuštinukai su ikrais, šampanas,
maži it vaikams skirti blizgūs metalo įrankiai,
neįprastai mandagios palydovės,
vadinusios mus Herren und Damen.
Bet Vienos oro uostas siaubingai išgąsdino
mano devynmetį sūnų;
jis baikščiai paklausė: „Mama,
ar Austrija kartais ne kapitalistinė šalis?“
ir per likusias vadinamąsias sutiktuves,
vadovaujamas nesiskutusio izraeliečio
ilgu odiniu komisaro paltu,
sėdėjo ant mūsų lagamino kaip pabaidytas triušelis,
akies krašteliu žvilgčiojo į ginkluotą automatais apsaugą.
Viešbutis miesto pakraštyje vadinosi Grūner kažkas –
gal giria, gal vartai,
o šlapią greitkelį supo storos akmens sienos,
jos priminė man jaunystės miestelius prie Baltijos – žalius, pilkus, lietingus...
Mūsų taksi buvo juodas mersedesas.
Jis paliko sūnui įspūdį –
sūnus parašė laišką savo netikram seneliui Michailui Michailovičiui,
papasakojo apie pasivažinėjimą ir blizgančio merso pranašumą
prieš MichMichos seną kledarą.
Pamenu tamsų aliejinį paveikslą ant sienos
virš milžiniškos lovos
su kuprotu čiužiniu;
dalijausi juo su vaiku
ir kita pora – Raja ir jos dvidešimtmete dukra Julka,
apsistojusiomis gretimame kambaryje.
Imigrantų vaikai žaidė slėpynių dulkėtuose koridoriuose,
o kekšės į penktą aukštą
vedžiojosi klientus
iš besivystančio pasaulio Jungtinių Tautų.
Pirmoji kelionė į maisto krautuvę –
turėjome vertingosios užsienio valiutos,
kurios nebūtų užtekę net kavos puodeliui su štrudeliu, –
įsiminė ilgam. Stovėjome apstulbę,
žvelgėme į tuos šventus dalykus: nuostabius dailiai suvyniotus vaisius,
Varholo pomidorų sriubos skardines, falą primenančius bananus be dėmelės ar įbrėžimo,
Vestfalijos kumpio griežinius,
it valstiečių vaikai pro pravertas
pono namų duris spoksantys
į Kalėdų vakarienę.

 

 

Paprasta ir aiški

                     Robinui

 

Santykiuose
mes apsikeitėme vaidmenimis.
Iš pradžių buvau naivuolė,
vos keli mėnesiai kaip atvykusi į šalį.
Nežinojau,
kad grybus galima valgyti žalius.
Kalbėjau ne ta anglų kalba –
butas vietoj apartamentų,
liežuvis kliūdavo
už skiemenų
lyg už prastai uždėtų karūnėlių.
Atsisakiau avėti
bjauriais amerikietiškais sportbačiais.
Prancūzų virtuvė,
pasak tavęs,
man buvus nebuvus.
Abu stengėmės
nežiūrėti vienas į kitą
pernelyg rimtai.
Tu bijojai atsakomybės,
aš buvau ką tik išnirusi
iš tamsių emigracijos
brūkšnelis skyrybų
požemių.
Buvai mano gidas po Ameriką,
Vilidžo karalius,
ankštų Penktosios aveniu apartamentų
gyventojas,
žydų berniukas,
užaugęs Sanisaide, Kvinse,
ir emigravęs į centrą.
Turėjai slaptą raktą,
atvėrei man gatvių
su smiltakmenio namais vartus,
gatvių, pilnų nepažįstamų žydinčių medžių,
gaivaus oro,
rijau jį godžiais gurkšniais it pacientas,
išnyrantis iš komos.
Pirmą kartą
mačiau šunis,
nebėgančius nuo žmonių,
tingiai išsitiesusias ant slenksčių
kates.
Leidai man
tampytis tave
po džiazo klubus. Savo nuostabai
atradau,
kad net išsilavinę
amerikiečiai
dažnai nemėgo Dizio Gilespio
ir kitos vadinamosios
„juodukų“ muzikos.
Tu suteikei man
kantrybės dovaną –
po ilgų kelionių iš klinikos
Koni Ailende
galėdavau padėti galvą tau ant kelių.
Po daugybės metų
jau tu šaukeisi pagalbos.
Skubėjau padėti,
pamiršusi sveiką
ar bet kokį protą.
Išslaugiau tave, prikėliau,
tam, kad paleisčiau,
kai jau nebeklupčiojai.
Galų gale
liovėmės apsimetinėję,
kad buvo kas nors svarbiau.
Ši lygtis paprasta ir aiški:
gyvenimas,
kuris nesusiklostė
kaip turėtų,
ir mirtis,
atėjusi, kaip ir turėjo būti.

 

 

Ten, kur užaugau

 

Ten, kur užaugau
rusų kalba
buvo režimo
baltų raidžių raudoname fone
šūkių ir plakatų
Pravdos
cigarečių Drug
kosmonautų Gagarino ir Tereškovos
ir pusiau pogrindžio poetų kalba.
Петербург! я еще не хочу умирать:
У тебя телефонов моих номера.
Петербург! У меня еще есть адреса,
По которым найду мертвецов голоса*.
Lietuviškai lijo lietus
nenešiu neturiu
negerai nenoriu
nieko nėra.
Šiukšlės šiukšlės visur.
Lietus barbeno į Nerį
kaip žirniai į stiklą.
Kai išlindo saulė
tėvas nusivedė mane į Halę
į turgų šalia geležinkelio stoties.
Pirkome negliaudytų lazdyno riešutų
vėžių ir juodųjų serbentų.
Vyrai kareiviškais batais rūkė prie sienos
nukabinėtos drobėmis
ištapytomis undinėmis, meilužiais
ir snapuose laiškus
nešančiais karveliais.
Vėjas vartė
senų laikraščių lapus
šnabždėjo
lenkiškai:
przepraszam panią
piękna sukienka
ile kosztują te porzeczki
tak, pani, pięć rubli pięćdziesiąt kopiejek**.
Mes ėjome namo
pro vartus ir kioską su rausva cukraus vata
žemyn Komjaunimo gatve
pro sinagogą su tujomis prie įėjimo.
Kai priėjome Strašūno gatvę
kur gyveno mano teta Alta
grindinio akmenys pravirko jidiš kalba
jie šaukė vaikų vardus
Motekai Chanale Altečke Sarale Liebe
Leizerke, mein kind
koom aher, mame, tate,
kur tu, Dieve?
Goteniu, Goteniu, Goteniu...

________________________________

* Peterburge, palauk, dar nenoriu aš mirti,
Telefonų balsams leisk mane prisiminti.
Peterburge, tavi adresai surašyti
Kaip numirėlių būstai mano knygoje švyti.
(Osipas Mandelštamas, „Leningradas“. Vertė Vaidotas Daunys)

** atleiskit, ponia
graži suknelė
kiek kainuoja tie serbentai
taip, ponia, penki rubliai penkiasdešimt kapeikų (lenk.).

 

 

Vilniaus dienoraštis

 

Kalba, kurią maniau pamiršusi
iškyla iš vaikystės gelmių
palaipsniui atskleidžia išblukusių
spalvotų filmų sapno sluoksnius.
Pirma diena mokykloje
siaubas ir ryjamos ašaros
klasėje, kur duoda nurodymus
kalba, kurią suprantu
bet nekalbu.
Kardelių ir astrų puokštės

dengia veidus juodos prijuostės
baltos nertinės apykaklaitės
ant rudų mokyklos uniformų.
Vyresni vaikai su raudonais pionierių kaklaraiščiais
veda mus į klases.
Panika maišosi su kalte
septynmečio
kareivėlio širdyje.
Tamsūs mokyklos koridoriai
vokiška karinė tvarka
vaikus moko paskųsti
taisykles pažeidusius klasės draugus.
Pavasarį per pertrauką
išbėgu į mokyklos kiemą
mane stumdo aukštos merginos
bet pranokstu jas gimnastikoje ir balete.
Septintoje klasėje sėdėdavau prie lango su juodu megztiniu aukšta apykakle
skaitydavau arba paišinėdavau sąsiuvinio paraštėse.
Niekindavau mergaitiškus pomėgius – megzti
siuvinėti, kepti pyragus
bet slapčiomis repetuodavau šokio judesius
pagal Paulo Ankos „You Are My Destiny“
ir The Beatles „Yesterday“.
Kai vėl čia sugrįžtu
šis miestas regis pusiau tikras, pusiau haliucinacija
pasivaikščiojimai su tėvu
po apsodintas liepomis gatves
mielos širdžiai šmėklos gyvena apleistuose kiemuose
kur ant palangių pririkiuota niekučių
vazonų su raudonomis pelargonijomis
o ant grindinio akmenų stovi porą sukriošusių
užsienietiškų automobilių
pusiau pamiršti vaizdai ir kvapai
slepiasi įvijų laiptų
šešėliuose.
Uždaryk medines duris į rūsį, jame slypi
pusiau pamirštas, pusiau beišnyrantis gyvenimas.
Pakeliui į Kalvarijų turgų nugirdau
lietuvišką pokalbį:
Žydai yra dabar madingi
Jews are in fashion now.

 

 

Venecijietiška žvakidė

 

Venecija, rami ankstyvo birželio popietė.
Senojo geto rajone
užsukame paragauti Carciofi alla Judea
restorane prie kanalo.
Merginos ilgais sijonais nešioja pusdubenius
su humusu ir ant grotelių keptais baklažanais
vanduo ritmingai teškena
į sieną kairėje nuo mūsų drebančio staliuko.

Vėliau užsukame į mažą sendaikčių (apsimetančia
antikvarine) krautuvėlę
ir nusiperkame žvakidę
ant keturių liūto letenų
ypatingai šilto geltono
bronzos ar žalvario atspalvio.
Praeiname ješivos sieną
su lentele, skirta vyrui
nuo amžiaus pradžios
iki keturiasdešimt pirmųjų...
ne, keturiasdešimt penktųjų
buvusiam didžiuoju Venecijos rabinu.

Pasiekiame tylią aikštę
su senų kiparisų šešėlyje
skendinčiais suoliukais
apsuptą Naujojo
geto sienų.
Viena jų padengta pragarą
vaizduojančiais reljefais
vyrai ir moterys šaudomi prie šitos sienos
vedami į traukinius
vykstančius į Aušvicą
ir panašiai.
Itališkas įrašas
skelbia kažką
apie italus su didžiu
liūdesiu ir broliška meile
įamžinusius čia gyvenusių žydų mirtį.

Ten, iš kur esu kilusi
daugybė ženklų pasakoja atsitiktiniam turistui
apie daugybę žmonių
išnaikintų prie tos ar anos sienos, to ar ano pastato.
Tačiau nėra jokios lentelės
prie bažnyčios, kur pati pirmoji
holokausto auka, žydė moteris
buvo nušauta kartu
su keliais komunistais.
1941-ųjų birželį.
Praeidavau tą kiemą kasdien
vienuolika metų, pakeliui į mokyklą.
Jokių broliškos ar kitokios meilės
ženklų nerasit šioj visatos daly –
nuo Lietuvos iki Baltarusijos
ir Ukrainos.
Kiek galima galvoti arba rašyti
apie holokaustą,
klausia moteris sporto centre.
Ar jis kada nors pasibaigs?
Ar ne viską jau apie jį žinome?
Kaip ir vergija, jis neturi iš anksto numatomos pabaigos
kaip pasakojimas apie Kainą ir Abelį
jis neturi sprendimo.
Dievas tylėjo Paneriuose
kai nuogos moterys ir vaikai
buvo suvaryti prie duobių ir sušaudyti
kažkokiam išsiviepusiam tipui
greta nuolat grojant
armonika.

 

 

Versta iš:
Anna Halberstadt. VILNIUS DIARY.
New York: Box Turtle Press, 2014

 

 

b_200_305_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_1_metai_2016.jpg

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)