tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Žymiausios pasaulio kapinės

 

Paklaustas, ar nenorėtų

Paklaustas, ar nenorėtų bent sapne nuvykti į Paryžių, grasos namų Naujojoje Vilnioje senbuvis, Spinozos garbintojas filosofas J. M. P. pasakė: „O ko aš ten nemačiau? Ką būsiu pametęs, kad visko negalėčiau išvysti grotuotame palatos lange ar atrasti po prie grindų prirakinta geležine lova? Nebent mano sapnuojančios akys norėtų pažvelgti į Santarvės aikštę, kur buvo giljotinuotas karalius Liudvikas XVI ir jo sutuoktinė Marija Antuanetė, tačiau tai įvyko prieš daugybę metų, tad rūgštūs paryžietiški lietūs seniausiai nuo grindinio nuplovė sukrešėjusį mėlyną kraują.“ O mes, jį aplankiusieji, stebėjomės tokia šviesia vienišiaus atmintimi. Paklaustas, gal jis prisimenąs ir revoliucijos tribunolo prokurorų vardus, nedvejodamas taisyklinga paryžiečių tarme vinimi ant palatos sienos tinko įrėžė: ANTOINE QUENTIN, FOUQUIER TINVILLE. Mus, buvusius jo mokinius, didžiai nustebino, kaip ligoninės vyr. psichoneurologas nepastebi gilios šio vienišiaus išminties ir neišleidžia jo į laisvę?

 

Žmogus neužmiršo

Žmogus neužmiršo, kaip jį nuvylė televizijos ekrane rodyta dokumentika apie „Žymiausias pasaulio kapines“. Tuos beprotiškai pretenzingus, beskonius, detalėmis perkrautus antkapius: smėlio laikrodžiai, angelai, masonų ženklai, urnos, liepsnojantys deglai, dance macabre , deivės, laurų vainikai, portretiniai biustai ir mitiniai reljefai. Matė palikuonių tuštybę, neužslėptą aklą garbėtrošką, pretenzijas į nemirtingumą. Išjungė televizorių, užsimerkė, kad prieš akis išvystų šilinių dzūkų smėlyną, viržiais ir žemuogėmis apaugusį kalnelį šalia kaimo; tuos medinius kryžius, kukliomis gėlėmis apsodintus kauburėlius, smėliu pabarstytus takus, medžiuose burkuojančius pilkuosius karvelius keršulius, purplelius, senos pušies šakomis straksinčią voverę, žeriančią auksinius kankorėžių žvynelius ant amžino poilsio kauburėlio. Taip, regėdamas tuos tris juodus kryžius Mančiagirės kapinyne, tuos tris aukštus kaip pušys paminklus, skirtus ne žmogaus tuštybei, o Aukščiausiajam, ir iš plonos (jau parūdijusios) skardos iškirptas, mažomis vinutėmis prikaltas didžiąsias raides MANO DIEVAS IR MANO VISKAS...

 

Vieną ankstyvą rudens rytą

Vieną ankstyvą rudens rytą, dar neprašvitus, jį pažadino telefono skambutis. „Kas galėtų tokioj ankstybėj belstis?“ – pagalvojo keldamasis ir vilkdamasis chalatą. Pakėlęs ragelį išgirdo gailų sūnaus balsą: „Tėve, čia tu? Man atsitiko nelaimė, padariau avariją, sudaužiau leksusą, savininkas reikalauja dviejų tūkstančių litų, tuomet nekviesiąs policijos. Prašau, padėk, gelbėk, atvažiuos draugas, paduok jam, nes aš negaliu pasišalinti iš avarijos vietos...“ Ūmai kažkokia įtartina balso gaidelė, skiemuo ir tas dirbtinis gailumas balse priminė ne kartą girdėtus pasakojimus apie telefoninius sukčius, tad į ragelį pasakė: „Sakyk kur, ir aš pats atvešiu.“ Kitame laido gale pasigirdo pipsėjimas... „Kas skambino?“ – paklausė mieguista žmona. „Miegok, kažkas supainiojo numerį“, – pasakė vyras. Į lovą nebegrįžo, nuėjęs į virtuvę užsiplikė kavos ir gurkšnodamas žvelgė į tarp seno parko šakų vos brėkštantį dangų...

 

Jis nesitikėjo, kad kada nors

Jis nesitikėjo, kad kada nors tai galėtų atsitikti, o vis dėlto atsitiko. Tą rudens vakarą nenorėjo eiti į namus, stovėjo ant tilto per Vilnią pasirėmęs alkūnėmis į ketaus turėklus ir žiūrėjo į skubantį vandenį. Ūmai mintyse paklausė: „Kokių velnių šis srautas taip skuba, ir kur? Juk ten, kur jis marma, – kita, didesnė upė, kuri taip pat plūsta ir plūsta nežinodama, kodėl ir kur.“ Staiga jis pajuto tokią visaaprėpiančią beprasmybę: visas jo gyvenimas, tie septyniasdešimt šešeri metai, velniai žino kur skubėję, veržęsi į kažkokias mimikrines pergales, pasiekimus, apdovanojimus – kam visa tai? Juk jie jau šiandien užmiršti, jų galėjo visiškai nebūti. Laikas prašvilpė tarsi viesulas, sukėlęs dulkių sūkurius, apsvilinęs plaukus, išėsdinęs akių žydrumą, pasendinęs kūną, išsiurbęs dvasią, o gyvenimas, kaip vanduo, vis viena skuba, plūsta, veržiasi, net nejausdamas, koks beprasmis yra tas jo skubėjimas. Ūmai prisiminė išnykusias civilizacijas, sudegintą Aleksandrijos biblioteką, išgrobstytus faraonų kapus, tyrų smėlio užneštus Ninevės griuvėsius, išnykusius, sulygintus su žeme sodais žaliavusius vienkiemius, piktžolėmis apžėlusius kapinynus ant upių krantų, tuos šimtamečius akmenis su baigiančiomis sunykti keistomis raidėmis, susprogdintus paminklus, sudegintas knygas, sandėliais ir kareivinėmis paverstas bažnyčias, nuskendusius laivus, smėlio užpustytus Nerijos kaimus, o juk ir andai žmonės skubėjo gyventi, velniai žino kur veržėsi, plūdo kaip upių vanduo, statė miestus, rašė knygas, o vis dėlto vos per kelias naktis Dresdenas, tas brangakmenis meno karūnoje, buvo paverstas griuvenomis ir pelenais. Nejaugi iš tikrųjų prasmingas yra tik kerštu ir neapykanta mintantis gyvenimo žvėris? Darėsi vėsu, sušalo rankos, jis papūtė šiltu kvapu į sustingusius delnus, ūmai prisiminė, kad buvo siųstas parnešti duonos, margarino, pieno, dešrelių, sūrio, kavos ir sulčių. Pažvelgė į laikrodį – be penkiolikos devinta – dar gali suspėti. Įmetęs į tėkmę nuorūką ir palinkėjęs jai laimingo skubaus kelio į nebūtį, senio žingsniu patraukė į „Maximą“...

 

Kodėl senatvėje

Kodėl senatvėje mes tampame tokie rajūs? Ar ne todėl, kad žinom, jog anapus teks amžių amžius badauti?

 

Su būdvardžiais reikia elgtis atsargiai

Su būdvardžiais reikia elgtis atsargiai, vartoti juos saikingai, jei gu įmanoma, geriausia jų iš viso vengti, nes jie, paskleisdami dviprasmę iliuzinę miglą, užstoja ir netgi paslepia daiktus ir kitus realybės objektus. Beje, jie net linkę pridengti akiratį, tad jo nebegalinti įžiūrėti poezija nebetenka atspirties taško – lyg dagio pūkas ji ima pleventi, blaškytis, paklūsdama įnoringajam vėjui, kuris pučia kada nori ir kur nori, o tai jau nieko gera nežada ir tampa panašu į rašymą pirštu storokame dulkių sluoksnyje, dengiančiame koncertinį fortepijoną, kuriuo jau seniai niekas nebeskambina, be to, jis nepataisomai išsiderinęs...

 

Ar šiaip, ar taip sakyk

Ar šiaip, ar taip sakyk, bet profesoriaus įprotis sveikinantis paduoti glebią, gležną it bekaulė plekšnė ranką visada sukeldavo nemalonų jausmą, nors, apskritai paėmus, jis nebuvo jau toks atstumiantis tipažas. Per paskaitą jis dažnai pasakodavo apie prieš karą Paryžiuje praleistus studijų metus, Luvrą, jaukias Monmartro kavinukes, nepriklausomą klošarų būtį ir buitį, apie iš visų pasaulio pakraščių suskridusius, kone mirtinai prasigėrusius genijus; cituodavo Verleną, Bodlerą, Oskarą Milašių – „Ten viskas bus kaip šiam pasauly. Kambarys – taip, kūdiki, tas pats, ir brėkštant amžių paukštis lapuos.“ Visa tai gūdaus socmeno metais buvo šiokia tokia atgaiva, gryno oro gurkšnis. O į senio silpnybę glebiu delnu glostyti pozuojančio nuogo vyruko sėdmenis mes, dailės studentai, žiūrėjome kaip į profesoriaus norą mums išaiškinti žmogaus raumenų struktūrą. Kad ir ką sakysi, žavingi, sykiais net svaigūs laikai: po paskaitų užtamsintose auditorijose – gana prašmatnios puotos dar nenusenusių pozuotojų kompanijoje, nes vynas „jaučio kraujas“ trenkdavo per mūsų makaules kaip Hefaisto kūjis!

 

Tas bepradis, svaiginamas, tarsi Bacho tokatos

Tas bepradis, svaiginamas, tarsi Bacho tokatos bičių dūzgimas, pasirodžius pirmoms šalnoms, staiga nutrūksta, po kelių dienų įsiviešpatauja bedugnė sniego tyla, prie kurios ne taip paprasta priprasti, – žvelgiame į apsnigtą nebylų avilį ir sunku patikėti, kad s ˜ enos, belapės liepos ant upės skardžio galėjo virpėti auksiniame gaudžiančiame bičių debesyje, ir kad po sniegu slypi visų būsimų pievos gėlynų ir piktžolių šaknys. Bet mes mokame laukti. Esame kantrūs ir žinome, kas yra ilgesys...

8-9-metai-2015_200.png

 

Tirštėjančiose vakaro sutemose

Tirštėjančiose vakaro sutemose ant suolo prie juodų sakingų pirkios rąstų sienos sėdėjo senis. Į pietus skrido žąsys, aukščiau, kone prie pat Dievo sosto, – gervių trikampiai. Jokio vėjelio po blėstančiu dangaus kupolu. „Ką gi, – pagalvojo senis. – Taip ir baigiasi gyvenimas, be triukšmo, be sumaišties, be kvailų svajonių, be naivaus apsi mestinio tikėjimo, kad pažadas bus ištesėtas. Ir vis dėlto būtum laimingas, jeigu pavasarį grįžtančios Versminio pelkės gervės išvystų tave grėbiantį pernykščius lapus ar skiepijantį senas obelis ir, iš palaikės šiaudinės skrybėlės atpažinusios, kosminiu balsu pasveikintų...“

 

Žmogus prisimena

Žmogus prisimena, kad ežeras vaikui buvo „Žuvų ir Paukščių bažnyčia“ – gražiau jis ir šiandien negalėtų to dangiško vandens dubens pavadinti. Tai buvo metas, kai viskam, kas tvyrojo aplinkui, reikėjo duoti negirdėtus vardus: debesys – buriniai laivai; žvaigždės – auksinės vinys, kuriomis apkalta mėlyna dangaus skrynia; perkūnas – žaibus kalantis kalvis; ąžuolo viršūnėje susisukęs lizdą busilas – nuodingųjų gyvačių naikintojas; griežlė – laikrodis žadintuvas, kad vaikas nepramigtų aušros; upokšnis – laumės kaspinas; ežero gulbė – užkeikta karalaitė. Tik gaila, kad su metais šis naivus gebėjimas nepastebimai išnyko. Tad išnyko ir „Žuvų ir Paukščių bažnyčia“. O ežeras baigia uždumblėti...

 

Jeigu iš tikrųjų norite

Jeigu iš tikrųjų norite atsisveikinti su rudeniu, tai sugrėbkite į kupetą nukritusius pageltusius lapus ir padekite, kad, pasirėmę į grėblį ir žvelgdami į ugnį, uosdami nežemišką pilkšvų dūmų kvapą, panašų į atsisveikinimą, ir išgirdę žąsų sudie, pagalvotumėte: ar gyvenimas vis dėlto nėra poezija, o kasdienybė, netektys, visi rūpesčiai, sielvartas argi taip pat nepriklauso klasikinei lyrikai? O kai lapai sudegs ir pavirs sidabruojančiais pelenais, suprasite, kad jūsų jau nebeišgąsdins žiema, ir pavasaris – nebenustebins...