tekstai.lt

Stasys Lipskis. Ugnis. Ir nieko daugiau...

Nuotrauka iš asmeninio Stasio Lipskio albumo
Nuotrauka iš asmeninio Stasio Lipskio albumo
D o k u m e n t i n ė   n o v e l e t ė

 

                                                    Traukinio katastrofos Žaslių
                                                                 geležinkelio stotyje aukoms atminti

 

Šiandien – penktadienis, balandžio ketvirtoji, katalikams – šeštoji Velykų diena. Nors dar ankstyvo pavasario metas, bet oras pavydėtinai šiltas, saulėtas, giedras. O kiek buvo kalbėta ir baimintasi, kai kalendoriai surikiavo ypač ankstyvas 1975-ųjų Velykas – kovo 30-ąją. Ne vienas sakė: Velykos šiemet bus ir šaltos, ir baltos...
Viskas priešingai: šilta, saulėta. Termometras ryte rodė aštuonis laipsnius šilumos. Emilija pamena ne vieną balandį, kai tekdavo klampoti per pusnis. Dabar – pati balandžio pradžia, sekmadienį – Atvelykis, o gamtoje – šilumos proveržis.
Emilijos Pupėnaitės nuotaika irgi pakili – tarsi paklususi Prisikėlimo dvasiai ir įsismarkaujančiam pavasariui. Pakili, nors į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią šįryt ji atėjo su negailestinga misija – atsisveikinti. Šiandien ji atsisveikins su Vilniumi, kuriame pragyveno trisdešimt penkerius metus. Kartu atsisveikins su Šv. Petro ir Povilo bažnyčia – šventove, kurioje ji ne kartą karštai meldėsi su vienintele ir didžiąja gyvenimo meile – Vladu Jurgučiu(1). Tas žmogus į jos gyvenimą atėjo prieš keturis dešimtmečius. Atėjo ir į jos širdį, nors Emilija taip ir netapo jo žmona, o Jurgutis – jos vyru. Tyliai pasitraukęs iš kunigystės (o dvasininku buvo beveik šešiolika metų), Vladas Jurgutis niekada nepasitraukė nuo Dievo. Jis Dievą liudijo ne žodžiais, o darbais. Kantriai, tyliai nešė ekskunigystės kryžių. Šventai laikėsi ir neginčijamos kunigų priedermės – celibato.
Nuskambėjus paskutiniams šventų Mišių akordams, Emilija pasuka namų link. Dar kartą atsigręžia į barokinius bažnyčios bokštus. Gaila skirtis su širdin įaugusia šventove, bet juk sprendimas priimtas – seniai ir negrįžtamai. Dar pavakare ji sės į traukinį, kuris nugabens į Kauną, ten aplankys Raudondvaryje esančius gimines, šeštadienį atsisveikins su Kauno šventovėmis ir sekmadienį, Atvelykio rytą, ji jau bus Palangoje ir galės pasimelsti prie savo mylimojo – Vlado Jurgučio kapo.
Ar ne per vėlu keisti gyvenimo būdą?
Ne, Palangoje neturėtų nutikti nieko tragiško. Pensiją gaus tą pačią, jos darbščių rankų gal prireiks kokiam auklės darbui, o svarbiausia, kasdien galės lankyti mylimiausio žmogaus kapą.
Na, o su ta sąvoka „keičiu gyvenimo būdą“ vos ne tragikomiška situacija susiklostė. Kai ji pradėjo mąstyti apie išvykimą iš Vilniaus visam laikui, per radiją kelis kartus išgirdo kalbant apie rašytojo, kažkokio Jacinevičiaus kūrinį „Keičiu gyvenimo būdą“. Sudėliojus mintyse tik pirmąsias pavadinimo raides, išėjo keistas darinys – KGB. Gal toje knygoje yra kokių nors užuominų apie KGB, nuo kurios ne kartą yra skaudžiai kentėjęs jos Vladas?
Knygyne nusipirkusi tą knygą, pradėjo skaityti, bet nei KGB, nei kokios politikos ten nerado – viskas sukosi apie mėgstančius išgerti jaunuolius. Knygą nubloškė šalin, bet iš galvos neišmetė ją užvaldžiusios idėjos – palikti Vilnių. Ir, žinoma, Vlado Jurgučio dukterėčią – Eleną. Su ja po vienu stogu pragyveno jau keturis dešimtmečius.
Taip, lygiai keturiasdešimt metų, – suskaičiavo Emilija, dabar kopdama Olandų gatvės įkalne.
O prasidėjo viskas tais tolimais 1935-aisiais, kai į ją, Emiliją Pupėnaitę, Lietuvos banko tarnautoją, su pagalbos prašymu kreipėsi tuometinė Lietuvos garsenybė – lito įkūrėjas, pirmasis Lietuvos banko valdytojas, žinomas Kauno universiteto profesorius Vladas Jurgutis. Jis tuomet globojo savo dukterėčią Eleną Jurgutytę, o tais metais pasimirė mergaitės auklė Ona Vilutienė. Palikti trylikametės dukterėčios be globos Jurgutis nesiryžo.
Emilija sutiko. Ji tapo nepakeičiama Jurgučio dukterėčios globėja ir aukle. O šiai subrendus, ėmė talkinti pačiam Jurgučiui. Artimas, kasdienis bendravimas peraugo į šventą ir tyrą meilę. Emilija tapo brangiausiu Jurgučio žmogumi – Miliuku, jai šis patikėjo visas gyvenimo paslaptis ir visus ūkinius darbus, visą buitį.
Ji, dievinamas Miliukas, Jurgučiui buvo pati svarbiausia ir artimiausia. Bet peržengti galutinės santykių ribos Jurgutis neišdrįso – jis taip ir liko amžinu kunigu ir ištikimybė celibatui jam buvo tolygi ištikimybei Dievui. Oficialiai žmonės Pupėnaitę žinojo kaip profesoriaus globėją, ekonomę, jei norite – sekretorę. Ji reguliavo ir jo dienotvarkę. Kartą Jurgutis ją išleido dviejų savaičių poilsiui į Druskininkus. Bet jau po kelių dienų jai teko grįžti į Vilnių – be tvarkos ėję gausūs lankytojai sukėlė sumaištį, profesoriaus sveikata pablogėjo.
Po Vlado Jurgučio mirties Emilijos ir Elenos santykiai atvėso. Kritinę ribą jie pasiekė prieš keletą mėnesių, kai Emilija prisipažino sudeginusi pluoštą Jurgučio rankraščių. Kilo skandalas. Dukterėčiai Elenai jos globėjo darbai buvo šventenybė. O Emilija juos sudegino irgi ne iš blogos valios. Tiesiog skaitydama rankraščius, ypač tuos, kur lito įkūrėjas rašo apie laisvą Lietuvą, laisvos šalies ekonominę politiką, finansus ir pinigus, ji nebematė tų raštų prasmės ir reikšmės. Apie kokią laisvą Lietuvą galima kalbėti? Štai jau kelinta savaitė radijas iki užkimimo kartoja antiklerikalinę propagandą (matyt, Velykų proga). Tiesa, bažnyčia – sausakimša. Per rytmetines Velykų Prisikėlimo mišias arti bažnyčių esančiose gatvėse ir kiemuose netelpa mašinos. Žmonės gyvena, dirba, mokosi, augina vaikus, o radijukas kasdienėse žinių laidose nenustoja plyšauti – Tarybų Sąjunga, Tarybų Sąjungos, Tarybų Sąjungoje. Tarsi Lietuvos visai nebūtų.
Jeigu Emilija šiandien paklaustų praeivių – ką jūs žinote apie lito įkūrėją Vladą Jurgutį, ar kas jai atsakytų? Koks Jurgutis? Koks lito įkūrėjas? Tiesa, vyresnės kartos žmonės litą dar prisimena. Pati ne kartą girdėjusi: oho, litas tai ne šūdrublis!.. Šiaip daugeliui žmonių užtenka rublio, ir kai kam – dolerio...
O juk litas kadaise buvo viena patikimiausių valiutų pasaulyje. Vladas Jurgutis visuomet prisimindavo ir netgi didžiuodamasis pasakodavo seniai aprašytą istoriją, lietuviui nutikusią Belgijos sostinėje. Grįždamas namo iš Paryžiaus Briuselyje pristigo vietos pinigų ir geležinkelio stoties valiutos keityklos valdininkui ištiesė vokiškas markes. Tas akivaizdžiai susiraukė. Tuomet parodė prancūzų frankus – šis nežinojo jų kurso. Tuomet lietuvis, gal kiek ir varžydamasis, iš kišenės išsitraukė dešimties litų banknotą ir ištiesė keityklos valdininkui.
– Litas? Qui, Monsieur, bien, bien(2), – linksmai sumurmėjo keitėjas ir lietuviui padavė penkiasdešimt belgiškų frankų.
„O kas šiandien iš to lito ar iš tos laisvos Lietuvos iliuzijų?“ – mąsto Emilija, žingsniuodama Olandų gatvės įkalne. Septyniasdešimt penktųjų pavasaris žavi atbundančios gamtos gaivumu, bet ar kvepia bent menkiausiomis politinėmis permainomis? Aną vakarą pati girdėjo per „Amerikos balsą“ – dar šį pavasarį Helsinkyje bus pasirašytas Paktas ir Europa pripažins sienų neliečiamumą... Ak, ir kuo tas iškaršėlis Brežnevas sužavėjo pasaulį, kad šis net nebeužsimena apie Baltijos šalių nepriklausomybės bylą.
Emilijos ausyse dar tebeskamba šįryt, per šeštosios Velykų dienos pamokslą pasakyti kunigo žodžiai: „Kas patiria Dievą, tas pabunda. Bet daugelis žmonių gyvena tarsi miegodami, pilname iliuzijų pasaulyje. Pabunda tie, kurie patiria Dievą. Bet daugelis mūsų tingi pabusti, nenori atsikelti. Juk taip gera snausti.“
Emilija nebesnaus. Kelioninis krepšys jau paruoštas, vakare ji atsiras Kaune, o poryt – jau ir Palangoje, ten, kur jos brangiausio žmogaus – Vlado Jurgučio kapas. Likimas, matyt, taip jau lėmė, kad jų ilgametė draugystė ir meilė nebuvo vainikuota esminiu akordu – santuoka. Duoto žodžio Dievui ir Bažnyčiai Vladas Jurgutis niekada nelaužė. Priimdamas kunigo įšventinimus jis prisiėmė ir amžiną ištikimybę celibatui.
Geras bičiulis, vyskupas Jurgis Matulaitis nepaprastai gerbė Vladą Jurgutį, žinojo visą jo dramatišką istoriją, didžiavosi jo sukurtu kūdikiu – litu, todėl nuoširdžiai rūpinosi ekskunigystės byla. Sėkmingai ją išspręsti sutrukdė vyskupo mirtis. Paskui prasidėjo sumaištis: karas, konclageris, okupacija. Šiokia tokia viltis nušvito gyvenimo pabaigoje, po Vatikano Antrojo susirinkimo. Tuomet viena kunigystės byla buvo teigiamai išspręsta: nuimtos visos bažnytinės cenzūros ir suteikta sekuliarizacija kadaise celibatą pažeidusiam rašytojui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Nors tas faktas nebuvo viešinamas, bet Jurgutis kažkaip sužinojo. Su pavydu atsiduso ir darkart apgailėjo, kad vyskupas Matulaitis pasimirė nebaigęs jo išrišimo bylos. Kita vertus, Putinas – juk žinoma to meto asmenybė. O kokia įžymybė jis, Vladas Jurgutis? Vos pakrutantis, sunkiai matantis, vos prigirdintis seneliukas. Su tokiomis
pesimistinėmis nuotaikomis niekaip nenorėjo sutikti Emilija. Jai Jurgutis buvo didi asmenybė. Ir liko tokia.
Jurgutis iš tiesų buvo didi asmenybė. Emilija tuo neabejojo. Bet ar visada šviesuoliai nusipelno šlovės? Dar iki šiol moteris negali atsigauti nuo ją kadaise sukrėtusios knygos „Tarp šviesos ir tamsos“. Ją labiausiai sujaudino finalas. Laidojamas knygos herojus. Paskui karstą eina vos keliolika žmonių.
– Ką čia laidoja? – klausinėja praeiviai.
– Rembrantą...
– O kas jis toks buvo? – stebisi smalsuoliai.
Ir tai pasakyta apie Rembrantą, kurį šiandien žino turbūt visi pasaulio kraštai. Tad ką jau čia Vladas Jurgutis.
Jis vadinamas lito tėvu? Na ir kas, argi šiandien kas žino apie litą?.. Jis pastatė moderniausius Baltijos šalyse banko rūmus? Bet ar ten dabar rasi banką? Jis labai vertino savus darbuotojus lietuvius, bet valdžion atėjęs Augustinas Voldemaras pareikalavo į Lietuvos banką kviestis užsienio specialistus. Jurgutis nesutiko ir pasiprašė atleidžiamas iš banko valdytojų. Lietuvos prezidentas Antanas Smetona tris mėnesius delsė pasirašyti Jurgučio prašymą, ir tik šio žemaitiškas užsispyrimas laimėjo. Jo nuopelnai įvertinti Gedimino ir Vytauto ordinais.
Bet ar Smetonos ordinai gali šiandien ką paguosti, kai ta laisva Lietuva nuskendusi atminimų ūkuose?
Po profesoriaus mirties Emilija visą savaitę pirko laikraščius, tikėdamasi, kad ten ras kokių užuojautų ar bent užuominą apie didį Lietuvos finansininką Vladą Jurgutį. Deja, nerado nė žodžio.
Kai prieš keletą metų ji ėmėsi tvarkyti Jurgučio rankraščius, pasijuto vėl prisilietusi prie didžios asmenybės. Į atskiras krūveles pagarbiai dėjo jo rašytus ar gautus laiškus, autobiografinius užrašus. Juos, tvarkingai surištus, atiduos Jurgučio dukterėčiai Elenai. Kitokį įspūdį jai paliko dienoraštiniai užrašai apie finansus, apie laisvos Lietuvos bankų sistemą, pinigų politiką. Tie užrašai kėlė apmaudą ir neviltį. Kokia dar laisva Lietuva, kai seniai jau niekas ja nebetiki?..
Taip tie rankraščiai ir atsidūrė ugnyje. Kai dėl to susipyko su Elena, Emilija ir apsisprendė – paliks šituos namus.
Dabar, iš Olandų magistralės pasukusi dešinėn į Filaretų gatvę, Emilija pirmiausia ir išvydo tą kuklų medinį namelį, kuriame pragyventi beveik trys dešimtmečiai. Jos sąmonėje plykstelėjo pati pradžių pradžia – tiesiog stebuklas...
Nutiko tai keturiasdešimt šeštųjų liepą. Už „buržuazinių idėjų“ skleidimą paskaitose Jurgutis buvo išmestas iš Vilniaus universiteto. Netrukus atkeliavo ir grasinamas laiškas – tuoj pat išsikraustyti iš universitetui priklausančio buto Didžiojoje gatvėje.
Gyvensiu griuvėsiuose, – tokia buvo pirmoji Jurgučio reakcija į grasinimus. Griuvėsių, tiesa, Vilniuje tais metais netrūko. Pagalbos ranką profesoriui ištiesė jo dukterėčios bendrakursis Rapolas Dambrauskas, žinomo poeto Antano Jakšto-Dambrausko brolio sūnus ir Kaune gyvenančio disidento Liudo Dambrausko brolis. Taip Jurgutis su dukterėčia Elena ir globėja Emilija apsigyveno dviejų kambarių bute Filaretų gatvėje. Kai po poros metų į Sibirą buvo ištremtas geradaris Rapolas, karinga kaimynė iš valdžios nemalonėn patekusio Jurgučio sugebėjo atsikovoti vieną kambarį. Jurgučio šeimai liko vienintelis kambarėlis.
Čia dabar Emilija, grįžusi iš bažnyčios, ir gali valandėlę atsipūsti. Ji dar kartą patikrina kelioninį krepšį, apžvelgia tvarkingai sudėliotą rašytinį Jurgučio palikimą – laiškus, autobiografinius užrašus. Viskas palikta dukterėčiai Elenai Jurgutytei-Venckienei.
Kambarėlio interjeras daugiau nei kuklus. O juk kadaise čia buvo tūkstančiai knygų – Jurgutis savo bibliotekoje turėjo sukaupęs milžiniškus ekonomikos, finansų, filosofijos, etikos, grožinės literatūros ar meno leidinių lobius. Jiems pervežti iš Didžiosios gatvės prireikė net sunkvežimio.
Tame kambarėlyje tilpo tik maža dalis knygų. Didžiumą savo sandėliuke priglobė kaimynystėje gyvenusio profesoriaus Rimkos našlė.
Kur dabar tos knygos? Jos jau seniai nukeliavusios į antikvariatą. Tiesą sakant, jos ir nuginė bado šmėklą nuo Jurgučio šeimos. Keturiasdešimt šeštaisiais Jurgutis neteko darbo. O šiokią tokią pensiją per didelius vargus dukterėčia Elena išrūpino jam tik po gero dešimtmečio – penkiasdešimt septintaisiais. Emilija ir toliau darbavosi banke, bet vien jos algos nepakako visiems trims.
Taip knygos ir iškeliavo į antikvariatą.
Emilija susigraudina, ir ne tik dėl knygų. Gūdus buvo tas pirmasis pokario dešimtmetis. Keturiasdešimt penktųjų gegužę į Vilnių buvo parskraidinti keli buvę Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai, tarp jų – Balys Sruoga ir Vladas Jurgutis.
Baliui Sruogai – didžiulis valdžios dėmesys ir rūpestis, net „Tiesa“ jo pasveikinimui skyrė visą pusę pirmojo puslapio! O Jurgutis iškart atsidūrė NKVD požemiuose – ir čia buvo tardomas du mėnesius.
Enkavėdistai atkakliai ieškojo Jurgučio įkalčių.
Nerado.
Lengvinančia aplinkybe tapo faktas, kad Jurgutis, 1941–1943 metais būdamas Lietuvos mokslų akademijos prezidentu, nuo susprogdinimo išgelbėjo visą Akademijos biblioteką. Emilija gerai prisimena tą įvykį. Tuomet kažkas nušovė vokiečių kareivį, hitlerininkai įtūžo – ir nustatė, kad lemtingas šūvis buvo paleistas iš Akademijos pastato.
– Susprogdinti! – toks buvo vokiečių verdiktas.
Akademijos pastatas buvo apsuptas, padėti sprogmenys. Kareiviai laukė įsakymo.
Bet įsakymas paskutinę minutę buvo atšauktas. Jurgučiui pasitelkus diplomatines gudrybes stebuklingai pavyko perkalbėti vokiečius.
Po karo, grįžus iš Štuthofo, prasidėjo nauji Jurgučio išbandymai. Dabar jau – su kitu okupantu.
Kai po dviejų mėnesių tardymų Jurgutis grįžo iš NKVD požemių, valdžia netgi maloningai suteikė jam galimybę padirbėti su akademiniu jaunimu. Profesorius buvo įdarbintas Vilniaus universitete.
Tačiau marksistinę ekonomiką jis dėstė su akivaizdžia pagarba Dievo žodžiui. Ir tuoj pat buvo pašalintas iš universiteto.
Atsinaujino enkavėdistų tardymai. Prasidėjo varginantis ir nuobodus laukimas – kada išveš į Sibirą.
– Sibiro aš jau neatlaikysiu, – dažnai prisipažindavo Jurgutis, iškentęs Štuthofo koncentracijos stovyklos pragarą.
Tik po Stalino mirties ta Sibiro baimė išnyko. Padvelkė atlydžio vėjai. Atsinaujino ilgiems metams nutrūkęs susirašinėjimas su ištikimais bičiuliais, atsidūrusiais Vakarų pasaulyje. Svečių padaugėjo ir Jurgučio namuose – čionai užsukdavo buvę studentai, kolegos, pažįstami. Dažna viešnia čia būdavo ir jauna gydytoja Filomena Taunytė.
Mintyse perkratinėjant gyvenimo Filaretų gatvėje epizodus, Emilijai staiga pasąmonėje sukirba abejonė – o gal iš tiesų be reikalo ji sudegino dalį rankraščių? Gal teisi profesoriaus dukterėčia Elena, už tai ant jos įširdusi?
Ir čia pat Emilija save nuramina: tie sudeginti rankraščiai – juk bereikšmiai, neturi išliekamosios vertės. Apie kokios laisvos Lietuvos finansus ar pinigų politiką galima kalbėti, kai ta laisva Lietuva net sapnuose nesisapnuoja? Kas kita – laiškai, dienoraščiai, Jurgučio nuolat rašytas kalendorius su pastabomis bei apmąstymais. Emilijos supratimu, jie visuomet turės vertę.
Tad dabar ji pagarbiai žvelgia į tvarkingai sudėliotą archyvą. Visa tai jau dukterėčios Elenos turtas. Prieš atiduodama Emilija dar kartą perskaitė visą rankraštinį palikimą. Ir dar kartą įsitikino: jos mylimas žmogus iš tiesų buvo didi asmenybė. Aukso širdele jį vadino Smetonos laikų studentai ir profesoriai, gražiausius laiškus jam rašė vyskupas Mykolas Vaitkus ir kunigas Pranas Kuraitis, kadaise šelpęs Miunchene studijavusį Jurgutį.
Ne viename įraše Jurgutis kartoja vokiečių patarlę: ką tau kiti padaro gero, rašyk marmuro lentoje; ką tu kitiems darai gero, išbrėžk smėlyje. Svarbiausia, kad ta auksine patarle jis ir rėmėsi savo gyvenime. Mokėjęs šešias užsienio kalbas, jis savo raštuose tiesiog žarstė sentencijas ir aforizmus.
Emilijos širdin labiausiai įstrigo begalinis Jurgučio tikėjimas Lietuva. Jis ne kartą deklamavo vieno rusų rašytojo eiles apie tikėjimą, ir jas Emilija buvo išmokusi mintinai, tad vėl prisiminė tuos prasmingus žodžius:

 

Хоть жертвенник разбит, огонь ещё пылает.
Хоть арфа сломана, акорд ещё рыдает.
Хоть роза сорвана, она ещё цветaет(3).

 

Taip, Vladas Jurgutis ta viltimi ir gyveno. Lietuviai moka tikėtis, sakydavo jis, net ir tada, kai jie nesitiki. Tiesa, kartodavo ir tai: kada pats velnias laiko mišias, jam patarnaujantis klapčiukas vis dėlto turi besąlygiškai paklusti.
Paklusti – taip, bet tikėti nesitikint – štai svarbiausias gyvenimo devizas.
Argi ne tikėjimo viltis išgelbėjo jo gyvybę Štuthofo koncentracijos stovykloje? Ne kartą daužytas ir muštas, jis atlaikė visus skausmingus išgyvenimus, netgi įkūrė Štuthofo akademiją, kurioje alinančio darbo nuvarginti kaliniai dar sugebėdavo klausytis protingesnių, išsilavinusių kalinių pasakojimų apie didžiąsias gyvenimo vertybes.
Kai Jurgutis parsinešė namo iš spec. fondų kelioms dienoms gautą Vakaruose išleistą kunigo Stasio Ylos prisiminimų knygą „Žmonės ir žvėrys“, jie visi: ir Emilija, ir dukterėčia Elena, ir pats Jurgutis – ją prarijo per kelias naktis. O paskui dalijosi įspūdžiais.
Emilijai labiausiai širdin įkrito epizodas apie Balio Sruogos naktinius spiritizmo seansus. Kai vakarais kaliniai traiškydavo utėles, šiuo procesu labiausiai bodėjosi Balys Sruoga. Jis ir sugalvojo tuos naktinius spiritizmo seansus. Susėda kaliniai kuriame nors barako kampely, suka lėkštę ir spėlioja Lietuvos ateitį.
– Kas bus švietimo ministru?
– Sruoga!
– Kas bus prezidentu?
– Jurgutis.
Suaugusių žmonių žaidimai? Gal ir taip, klausydamasi Jurgučio komentarų, tuomet galvojo Emilija. Juk kaliniai net nežinojo, ar gyvi beištrūks kada nors iš konclagerio. Net nežinodami tikėjo Lietuva.
Gal ir be reikalo ji anąkart ėmė deginti Jurgučio rankraščius? Bet priekaištauti sau, smerkti save – nemalonus užsiėmimas. Sudegintų rankraščių nebeatkursi, yra kaip yra, – pusbalsiu sušnabžda Emilija ir kyla į kelionę. Jau seniai nuspręsta – į geležinkelio stotį ji eis pėsčiomis. Juk kelias vingiuoja per senamiestį – o čia yra ką prisiminti. Yra su kuo atsisveikinti.
Praėjusi Užupį, Emilija pasuka senamiesčio link. Širdį sušildo Šventos Onos bažnyčios šedevras. Jei pasuktų kairėn, atsidurtų Katedros aikštėje.
Bet ne, Emilija nenori nė žvilgtelėti ton pusėn. Juk ir jos Jurgutis neapkentė Paveikslų galerija paverstos bazilikos. „Suprantu maskolius, bet juk tai padarė lietuviai!“ – nuolat kartodavo profesorius. Su katedra susijęs nemalonus atsitikimas, kai Jurgutis verkė. Taip verkiančio profesoriaus Emilija dar niekada nebuvo mačiusi.
O nutiko tai bene prieš tris dešimtmečius. Ėjo tuomet Jurgutis, prieš porą mėnesių pašalintas iš universiteto, pro Katedros aikštę. Ir pamatė prie laiptelių suklupusį Balį Sruogą. Šis skeryčiojosi, šūkaliojo, Jurgutis suprato – rašytojas gerokai išgėręs. Priėjęs prie Sruogos apkabino, pakėlė jį ir pabandė vesti kolegą namo. Rašytojas nesipriešino, nes atpažino buvusį konclagerio draugą. Tačiau vedamas namo be perstojo liejo įtūžį:
– Šiandien mane pašalino iš universiteto. Maskvos emisarai mano paskaitose pasigedo socializmo. O juk aš savąjį kursą baigiu Puškino laikotarpiu. Koks socializmas? Juk Puškinas dar nežinojo tokio daikto.
Jurgutis visaip ramino rašytoją, guodė, ir vis dėlto atkakliai vedė kolegą namo...
Štai tada grįžęs į Filaretų gatvę Vladas Jurgutis ir pravirko. Emilija daugiau niekada nematė tokio susijaudinusio, savo jausmų nebeslepiančio profesoriaus...
Ne, pro katedrą Emilija neis. Nuo Onos bažnyčios ji pasuka aukštyn, į Didžiąją gatvę. Širdį nusmelkia pakeista lentelė – dabar čia M. Gorkio gatvė.
Moteris įsuka į pirmojo namo kiemą, kur kadaise neilgai gyveno su Jurgučiu. Dabar čia – aukštųjų mokyklų poliklinika. Ji dairosi po kiemą, mato šmirinėjančius studentus ar gydytojus baltais chalatais. Prisimena čia pragyventas laimingas akimirkas. Pro rotušę pasuka stoties link. Nustebina žmonių spūstys prie kasų. Emilija kantriai atstovi eilėje. Perone tokia pat, jei ne didesnė, žmonių minia. Šįvakar, artėjant Atvelykiui, norinčių pasiekti Kauną ganėtinai daug.
Šurmulys šiek tiek aprimsta, kai laukiantieji pamato prikabinant antrąjį dyzelinio traukinio sąstatą. Dabar keleiviai bent jau sutilps. Kai atsidarė vagonų durys, Emiliją žmonių srautas tiesiog įnešė į vidų. Apsidžiaugė, kad gavo visai neblogą vietą prie lango. Patogiai įsitaisiusi, apžvelgė saloną. Važiavo daug studentų, kelios moterys su vaikais, nemažas pietietiško gymio kareivėlių būrys. Grupelė saviveiklininkų vežėsi gitaras ir kitus muzikos instrumentus.
Kalbų gaudesyje Emilija išskyrė Karpovo ir Fišerio pavardes. Šiandien per radiją ji girdėjo pranešimą, kad Fišeris atsisakė kovoti dėl pasaulio čempiono vardo. Bet sportu ji nesidomėjo, tad tos pavardės ir paskendo keleivių erzelynėje.
Dyzelinis traukinys Vilnius–Kaunas pamažu įsibėgėjo. Pro langą skriejo pavilnio kalvos, tolumoje pasimatė televizijos bokštas, suspindo Baltosios Vokės ežerėliai. Atsirėmusi į palangę, žvelgdama į nuolat besikeičiančius, ritmingai šmėžuojančius vaizdus, Emilija Pupėnaitė vėl paniro į atsiminimus.
Ak, jeigu ji būtų rašytoja... Parašytų bent dvi noveles, jos manymu, sukrečiančias, tikroviškas, dramatiškas. Bet likimas jai lėmė skaičiukų pasaulį – ilgai dirbo banke, vėliau tapo tikra Jurgučio ekonome. O novelės – jei kas parašytų – būtų nuostabiai jaudinančios. Viena – apie Jurgučio motiną, kita – apie jo pagalvėlę.
Tą istoriją apie motiną Jurgutis daug sykių yra jai pasakojęs, todėl ją mokėjo atmintinai.
„Baisi istorija“, – kaskart pagalvodavo Emilija. Visą gyvenimą nešti tokį išdavystės kryžių – net didžiausiam priešui to nelinkėtų.
Jurgučio motina buvo Mackevičiūtė, garsiojo 1863 metų sukilimo vado giminaičio duktė. Parėjęs namo, jos tėvas panoro pamiegoti tarp sukrautų lentų, o ant jų suposi ketverių metų dukrytė, būsimoji profesoriaus mama. Tėvas paprašė dukters eiti kitur ir jam netrukdyti miego. Mergaitė įsižeidė, nors ir pakluso tėčio prašymui. Netrukus į jų kiemą sugužėjo caro žandarų būrys. „Kur Mackevičius?“ – klausinėjo žandarai. Visi dievagojosi nežiną. Ir tuomet mergytė, norėdama saldžiai atsikeršyti tėčiui, parodė svečiams – „gdie skrylsia otec“ (kur pasislėpė tėvas). Jį areštavo ir netrukus pakorė.
Štai tokią vaikiškos išdavystės kuprą visą gyvenimą nešiojo Jurgučio motina. Profesorius suvokė tą baisų motinos kryžių, visada ją guodė ir be galo mylėjo. Padidintas jos portretas iš paso nuotraukos visuomet kabojo prie jo lovos, šalia Nukryžiuotojo bareljefo. Palaidojo ją Palangoje 1922 metais, o po keturiasdešimt ketverių metų ir pats šalia jos atgulė. Ir paskutinis jo pasakytas žodis mirštant – Emilija jį girdėjo – buvo vienintelis – „mama“.
Kita sukrečianti istorija – apie Jurgučio pagalvėlę. Atsitiko tai Štuthofo konclageryje. Esesininkų suspardytas ir sudaužytas, sulaužytais kaulais, kraujuojantis jis prigulė ant drėgnų samanų. Galvą padėjo ant rąstigalio, kad atėjusiam prižiūrėtojui vienu spyriu nesunku būtų jį pribaigti. Mintyse jau atsisveikino su gyvenimu.
Užsimerkė Jurgutis ir iš skausmo sukandęs dantis laukė spyrio. O jo nebuvo.
Staiga švelni moteriška ranka pakėlė jo pavargusią galvą ir po ja pakišo pagalvėlę.
– Jums bus patogiau ilsėtis, profesoriau, – išgirdo nepažįstamos kalinės žodžius.
Toks taurus poelgis sukrėtė Jurgutį. Atrodė neįtikėtina, kad suspardytas žmogus baisioje konclagerio atmosferoje dar gali sulaukti švelnios užuojautos. Ir dar iš nepažįstamo žmogaus.
Ta pagalvėlė tapo jo neatskiriamu talismanu. Su ja jis kentėjo NKVD rūsiuose, su ja buvo ir palaidotas.
Pagalvėlė ir motina – štai dvi puikios temos novelei. Bet likimas Emilijai pašykštėjo literatūrinio talento. Jos pasauliui pakako skaičiukų...
Emilija atsiduso, žvilgtelėjo į laikrodį – artėjo penkta valanda. Už keliolikos minučių bus Kaišiadorys – vienintelis stabtelėjimas dyzelinio traukinio maršrute. Dabar artėjo Žasliai.
Pavargusi nuo vis persekiojančių praeities vizijų, Emilija užsimerkė. Gal pavyks snustelėti?
Išgąsdino baisus trenksmas ir džeržgimas.
Tarsi animaciniame filme vagonas šoktelėjo aukštyn ir vėl krito.
Visą vagoną bematant apėmė liepsna.
Žmonės ėmė degti.
Baisus klyksmas užtvindė sąmonę.
Emilija instinktyviai dar bandė plėšti rūbus, bet sintetinis lietpaltis ir nailoninės kojinės tirpo, lydėsi ir tapo niekaip neatplėšiami.
Gyvybė sparčiai geso kamuojama neįtikėtinai baisaus skausmo.
Pamažu rimo ir žmonių klyksmai...

 

Post scriptum
Išgirdę trenksmą ir pamatę didžiulius liepsnos kamuolius, į Žaslių geležinkelio stotį skubėjo aplinkinių apylinkių žmonės. Iš sudaužytų vagonų jie traukė sužeistus žmones, guldė juos į pirmas pasitaikiusias mašinas ir vežė į Kaišiadorius ar Kauną. Bijojo tik prieiti prie degančio vagono, kuris trenkėsi į greta stovėjusią benzino cisterną.
Dar nebuvo mobiliųjų telefonų, bet baisi žiniai skrido žaibo greičiu. Stebino oficiali tyla. Tylėjo radijas ir televizija. Tik po dviejų dienų, balandžio 6-ąją, „Tiesos“ laikraščio puslapyje pasirodė oficiali kelių eilučių žinutė apie katastrofą Žaslių geležinkelio stotyje – su pastaba „yra žmonių aukų“.
Tiesą sakant, kai kurių aukų net neįmanoma buvo suskaičiuoti. Kažkur į Vidurinės Azijos kraštus nuskriejo karinių dalinių telegramos apie tai, kad jų sūnūs žuvo tėvynės sargyboje...
Turėjo praeiti keturiolika metų, kol Lietuvoje prasidėjo Atgimimo sąjūdis.
Apie Žaslių tragediją atvirai ėmė rašyti laikraščiai. Kaišiadorietis žurnalistas Jonas Laurinavičius apie tai parašė ir išleido knygą. Aukoms atminti Žasliuose pastatytas koplytstulpis, kuriame išvardyta dvidešimt tą balandžio pavakarę sudegusių žmonių.
Tame sąraše įrašyta ir Pupėnaitės pavardė...

 

Ir dar post scriptum
Emilija Pupėnaitė sudegino kai kuriuos Vlado Jurgučio rankraščius.
Liepsnose žuvo ir pati Emilija.
Tačiau tai dar nebuvo paskutinis ugnies žodis šioje istorijoje.
Rašytoja Filomena Taunytė, paskutiniuosius dešimt Jurgučio gyvenimo metų gydžiusi profesorių, apie jo ir Emilijos santykius trumpai parašė apybraižoje „Banko ir širdžių valdytojas“ (knyga „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje“).
Parašiusi šią knygą, F. Taunytė toliau gilinosi į, jos manymu, ganėtinai įdomią Jurgučio ir Pupėnaitės istoriją: rinko atsiminimus, archyvinę medžiagą.
Rašytojos mirtis neleido užbaigti pradėto darbo.
Po jos mirties artimieji surado šūsnis rankraščių. Manydami, kad viskas jau išspausdinta, atidarė židinio dureles ir visus rašytojos popierius pavertė pelenais.
Ir kas pasakė, kad rankraščiai nedega?
Dega, deja.
Dega ir žmonės.
Ir vis dėlto ugnis nėra visagalė. Viena, ko ji neįveikia, – žmonių atmintis.

___________________________________
(1) Jurgutis Vladas Rafaelis gimė 1885 11 17 Palangos valsčiuje, mirė 1966 01 09 Vilniuje (palaidotas Palangoje), politikas, ekonomistas, Lietuvos finansų mokslo pradi¬ninkas. 1906 baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune, 1910 – Dvasinę katalikų akade¬miją Sankt Peterburge, 1908 įšventintas kunigu. 1920–1922 Seimo atstovas. 1922 09–1929 11 Lietuvos banko valdytojas. 1925–1940 dėstė Vytauto Didžiojo universitete. 1929–1940 Valstybės Tarybos narys. 1940–1943 dėstė Vilniaus universitete. 1942–1943 Lietuvos mokslų akademijos pirmininkas. 1943 03 įkalintas Štuthofo koncentracijos sto¬vykloje. Grįžus iš jos du mėnesius tardytas NKVD pastato rūsyje. 1945–1946 07 dėstė Vilniaus universitete, bet už „buržuazinių“ teorijų skleidimą atleistas.
(Iš enciklopedijos)
(2) Taip, pone, gerai, gerai (pranc.).
(3) Lietuviškas pažodinis vertimas: „Nors aukuras sudaužytas, tačiau ugnis dar rusena; nors arfa sulaužyta, tačiau akordai dar rauda; nors rožė nuskinta, tačiau dar žydi“; eilės priklauso rusų poetui Semionui Nadsonui, gyvenusiam 1862–1887 metais.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)