tekstai.lt

Jolanta Smilgin. „Maskvos laikas“ kritikų akiratyje

klimas_maskvos_laikas.jpgRamūno Klimo 70-osioms gimimo metinėms

 

Ramūno Klimo romanas „Maskvos laikas“, išleistas 2005 metais, – paskutinysis prozininko kūrinys. Bene dešimtmetį rašytas, jis taip ir liko nebaigtas: knygos sudarytoju ir rengėju tapo autoriaus bičiulis ir kolega Vytautas Martinkus. Neužbaigtas romanas susilaukė literatūros kritikų Petro Bražėno, Elenos Nijolės Bukelienės, Vytauto Rubavičiaus, V. Martinkaus, taip pat kitų – Bronės Karpavičiūtės, Donato Petrošiaus, Renatos Šerelytės, Tomo Vaisetos – dėmesio.
Straipsniuose ir recenzijose jų mėginama atidžiau žvelgti į literatūros kūrinį iškeliant jo menines idėjas, pastebint autoriaus siekius ir užmojus, nagrinėjant kūrinio tematiką, problematiką, vertinant stilistiką, o kartais tenkinamasi vien recenzento nuomone, pateikiamos subjektyvios pastabos ir įžvalgos, tiesiog pasidalijama skaitymo įspūdžiais. Daugiausia dėmesio šiam romanui ir jo analizei skyrė literatūrologai P. Bražėnas ir V. Martinkus, jie pateikė išsamias, savitas romano nagrinėjimo, suvokimo ir perskaitymo strategijas.
V. Martinkus „Maskvos laiką“ aptaria tiek atskiruose straipsniuose, tiek 2010 m. išleistoje monografijoje „Estetinė literatūros gyvybė“. Joje yra skyrius pavadinimu „Non finito Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“. Čia autorius analizuoja nebaigtą kūrinio rankraštį ir jo struktūras, romano žanro transformacijas, apsistoja ties paniekos ir paniekintųjų kategorijomis, svarsto Fiodoro Dostojevskio kūrybos intertekstų reikšmę R. Klimo romane.
Rašydamas apie „Maskvos laiką“ jis konstatuoja, kad yra galimos įvairios ir skirtingos laiko interpretacijos. V. Martinkus iškelia laiko išplėtimo galimybių ir jo ribiškumo klausimus, akcentuoja laiko ir erdvės vienio reikšmę, teigdamas laiko patirties būsenų svarbą, kadangi, anot kritiko, „<...> literatūros kūrinys yra reiškinys, kuris taip pat atsiveria kaip laiko patirtis“(1). Tačiau daugelis klausimų, galima sakyti, filosofinių, provokuojančių skaitytojo mąstymą apie R. Klimo romaną, taip ir lieka retoriniai, neatsakyti, pavyzdžiui: „Kokia linijinio laiko prasmė?“, „<...> ar literatūros kūrinys kaip ir mąstymas / matymas sustabdo laiką ar jį tik pristato?“(2)
Literatūros tyrinėtojas nurodo plačią „Maskvos laiko“ tematiką: tai okupacija ir jos padariniai, sovietmečio tragika, okupuotųjų, arba pavergtųjų, egzistencija, gyvenimą valdančių politinių jėgų vaidmuo, tautos tapatybės paieškos, tačiau primena, kad R. Klimui nerūpėjo būti vien tiktai nesenos istorijos aprašinėtoju. Pabrėždamas kūrinio istoriškumo matmenį jis teigia, kad praeitis, dabartis ir ateitis romane itin svarbūs ir yra lygiaverčiai. Svarstydamas apie suartėjančius paralelinius laikus, jų sankirtas bei apie laiką kaip apie visa apimančią būtį, literatūrologas laiko koncepte įžvelgia esminę romano mintį: sovietinio laiko įsiveržimą į Lietuvos laiką, teigdamas, kad „tai – invazija į visą žmogaus ir tautos gyvenimą formuojantį laiką, jo, laiko, formas“(3). Todėl kūrinio problematika neapsistoja ties vieno individo patyrimais – ji išplečiama iki vienos, bendros, visus apjungiančios ir vienijančios, t. y. visuotinės, tautos patirties bei jos svarbos.
V. Martinkus, kaip ir E. Bukelienė, Aleksandras Krasnovas, Jūratė Sprindytė bei kiti mokslininkai, R. Klimą priskiria „intelektualiosios prozos“ kūrėjų gretoms. Jis pripažįsta „Maskvos laiką“ esant sudėtingu konstruktu, reikalaujančiu intelektinės skaitytojo įtampos. Siekdamas išryškinti žanrinį šio kūrinio neapibrėžtumą, kritikas jį įtaigiai vadina „sinkretinių pajautų“ arba „intelektinės improvizacijos“ romanu, teigdamas, kad R. Klimas tarsi pristato „<...> romano patirtį, leidžia numanyti, kas šiandieniniame romane keičiasi, pažymi tai, kas skaitytojo laukia (tiek romano, tiek ir visos literatūros) rytoj“(4). Vis dėlto atsižvelgdamas tiek į paties autoriaus nusiteikimą savąjį kūrinį vadinti būsenomis, o ne romanu, tiek į kūrinyje pasireiškiančią autoriaus patirtį bei išgyvenimus, V. Martinkus pasakojimo autentiškumą laiko svarbiausiu estetiniu romano elementu.
Panašiai teigia ir literatūrologas P. Bražėnas: „Pasakojimo autentiškumas – taip dviem žodžiais galima apibendrinti vieną esminių „Maskvos laiko“ bruožų. Visos istorinės, kultūrinės asociacijos ne mechaniškai, jėga įspraudžiamos į pasakotojo lūpas, o atrodo labai natūraliai iškylančios iš jo sąmonės“(5). Vadinasi, autoriaus asmeninė patirtis, kaip praeities atitikmuo, kuriuo remiamasi, suteikia kūriniui išskirtinumo, pasireiškiančio per ypatingą istorijos laiko pajautimą. Jis perteikiamas romane tarsi gaivališka jėga, prasiveržianti pro praeities užtvaras, apnuoginanti nebeesantį, tačiau tebetvinkčiojantį sovietmečio pulsą.
Nors V. Martinkus nesureikšmina „būsenos“ semantinės reikšmės kaip autoriaus pasiūlyto analogo romanui įvardyti, vis dėlto ją vertina kaip savotišką romano „kontekstą“ ar „sąmonės“ dalį, primindamas, kad būsena yra tai, ką galima įveikti ir peržengti. Būsena, pasak literatūros kritiko, tarsi sudaro galimybes rastis įtampai, kuri savotiškai pretenduoja į „romaną sukuriantį veiksmą“. V. Martinkus prieina prie išvados, kad „<...> būsenomis pavadintas kūrinys
kaip ir tradicinis romanas gali siekti viso to, kas reikalinga patvariam estetiniam pasauliui. Ir, jeigu tik jo tekstas kalba su mumis apie individo likimą, būti romanu“(6).
Apžvalgoje „Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata“ V. Martinkus nurodo, kad literatūros kūrinio be pabaigos, arba „non finito“, koncepto atveju jo vertinimas vyksta pabrėžiant „atvirybės“ matmenį: „Ramūno Klimo romanas „Maskvos laikas“ – įvairiais aspektais atvira ir todėl labai sudėtinga, egzistenciali kūrinio tikrovės galimybė: tekstas yra stochastinis autoriaus ir skaitytojo vertybių erdvėlaikis <...>“(7).
Rašydama apie R. Klimą ir jo romaną „Maskvos laikas“, literatūros kritikė E. Bukelienė taip pat akcentuoja romano ryšį su egzistencialijomis, teigdama, kad R. Klimas „<...> brandino ambicijas atrasti originalią estetinę formą, pasakojančią ne dar vieną istoriją apie sovietmetį, o priešingai, – mėgino sukurti egzistencinį įvykį, kompleksinę struktūrą, kuri kalbėtų pasauliui apie XX a. galimybes“(8). Dar 1999-aisiais kritikė, aptardama R. Klimo romaną „Tiktai ugnis išgydys“, rašytoją įvardijo kaip intelektualiojo stiliaus modernistą, tuo pačiu apsvarstydama intelektualiosios filosofinės tematikos prozos nepopuliarumą ir jos sudėtingumą. Vertindama autoriaus stilistikos ypatybes tuo metu, kritikė akcentavo išskirtinį R. Klimo teksto daugiaprasmiškumą, daugiareikšmiškumą, teigdama, kad „<...> R. Klimo gražumas „sunkiasvoris“, juo nesiekiama perteikti pirmo įspūdžio, emocinių reakcijų, o telkiama minties energija. Ir skaitytojui nėra kada džiaugtis metaforos brėžiamais vaizdo zigzagais, nes reikia šifruoti mintį. Reikia pripažinti, jog autoriaus rašymo maniera yra pasiekusi kraštutinę ribą, kurią peržengus komunikacija bus nebeįmanoma“(9).
Ši citata aktuali skaitant ir paskutinįjį rašytojo darbą, kadangi ji atspindi „Maskvos laiko“ visuminę medžiagą, autoriui būdingus minties ir stilistikos reiškimo būdus. Svarstydama apie nebaigtą R. Klimo darbą, E. Bukelienė taip nusako autoriaus stilių: „<...> dominantė – viename sakiny neįtikėtinai išplėtota aliuzijų, asociatyvių jungčių poetika. Situacija, įvykis, poelgis, pradinė mintis siejama, gretinama su įvairiausio pobūdžio įvairių laikotarpių kultūros, istorijos, mitologijos reiškiniais, kasdienio gyvenimo aktualijomis, žinomais posakiais, maksimomis ir panašiai. Sakiniai dažnai virsta ilgiausiais periodais, kurių pabaigoje nebeprisimename pradžios“(10).
Pasak knygos rengėjo spaudai V. Martinkaus, romano epizodai nebuvo iš esmės redaguoti, kaip ir sakinių sintaksė, todėl stilistika yra autentiška ir visiškai išsaugota. Literatūros tyrinėtojo manymu, nors ji esanti paini ir sudėtinga, vis dėlto turi savąją logiką. P. Bražėnas stilistinį R. Klimo braižą vadina „sunkia Ramūno Klimo gramatika“, taip pabrėždamas ypatingą autoriaus rašymo manierą bei unikalumą, paaiškina tos „gramatikos“ suvokimą: „Gramatiką šiuo atveju reikėtų suvokti ne tik kaip lingvistinę kategoriją (dėmesys prozininko
sakiniui, jo sintaksei suponuoja ir tokį perskaitymą), o kaip metaforą, aprėpiančią ne tik sintaksę, bet ir visą sudėtingą kūrinio struktūrą, jame atsiskleidžiančią pasaulio sampratą, istorinio laiko traktuotę, vaizduojamo žmogaus koncepciją“(11). Kritikas pabrėžia tokio rašymo vertę: R. Klimas nepaverčia romano banaliu kūriniu, kadangi jis nesileidžia į nerišlų, natūralistinį „vapėjimo lygį“, bet priešingai – išlaiko ironiškai intelektualią graciją ir minties šakotumą(12). P. Bražėnas atkreipia dėmesį į išplėtotus, originalius palyginimus, talpius ir išraiškingus tropus, teksto vaizdingumą bei įtaigumą, individualų skyrybos ženklų, tikrinių vardų naudojimą ir t. t. Pasak literatūrologo, labai sudėtingas yra R. Klimo citavimas, nes sakiniai tarsi varžosi tarpusavyje, tačiau galima reziumuoti – kiekvienas iš romane esančių sakinių savyje telkia neabejotiną prasmę.
Literatūros tyrinėtoja J. Sprindytė, svarstydama apie laiką ir jo reikšmę literatūroje, nurodo, kad „laiko pulsas labai svarbus, mat jį jaučiantys – didina galimybes sava kūryba patraukti ir skaitytojus, ir literatūros kritikus. Kas gi tai yra „amžinai jaunas“ tekstas? Ar tai – visiems aktualus tekstas?“ – klausia autorė ir atsako, pateikdama savąją teksto aktualumo viziją: „Jis turi apčiuopti pačius charakteringiausius epochos bruožus, jos lūkesčius, išreiškiant tiek kartos neviltį, tiek viltį ir tautos garbę, be to – turi maksimaliai išnaudoti savojo laikmečio poetinės kalbos galimybes“(13). Ne tik jos, bet ir kitų kritikų akimis, autoriui tai pavyko: romanas „Maskvos laikas“ telkia ne vien tik teminę įvairovę, bet ir patyrimu paremtą, t. y. empirinę, tos įvairovės patirtį, atsispindinčią visuminėje kūrinio raiškoje, kuri kuriama daugialypiu ir sudėtingu stiliumi, simboliais, poetinių asociacijų jungtimis(14), priverčiant atgyti laiko pulsą. Kita vertus, pasak V. Martinkaus, šiame romane matomi ne vien tik atminties pėdsakai, yra matomi ir ateities regėjimų ženklai, savotiški „rašmenys“ bei fenomenologinė pasaulio vizija(15).
Išskirtinis, itin platus dėmesys romanui „Maskvos laikas“ matyti P. Bražėno straipsnyje „Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas“ ir knygoje „Amžininkai ir bendraamžiai“. Joje literatūros kritikas pateikia studiją „Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike“. Tai išsamiausias ir giliausias R. Klimo romano tyrinėjimas.
P. Bražėnas pripažįsta „Maskvos laiką“ esant romanu, kuriam nėra būdingi tradiciniai siužeto dėsningumai. Šių nebuvimas savotiškai komplikuoja romano skaitymą. Literatūrologas kelia klausimus, ką reikėtų skaitytojui daryti, „<...> kai suvoki, kad vienoje vietoje nutrauktą ar nutrūkusią būseną netikėtai atrandi kitoje – lyg ir tęsinį, lyg ir naują redakciją? ką daryti, kai net pagrindinėse siužetinėse linijose, kad ir kaip mažai joms skirta autoriaus dėmesio, aptinki pasikeitusius net pagrindinių veikėjų biografijas ir likimus? ką daryti, kai visas kontekstas rodo, kad kalbama apie tą patį veikėją, bet jis vadinamas skirtingais vardais?“(16) P. Bražėnas skrupulingai apžvelgia kūrinio siužetinę liniją, apsistoja ties antraeilių veikėjų paveikslais ir vaidmenimis, šeimos linija, aptaria į romano pavadinimą iškeltą laiko sąvoką, siedamas ją ne tik su romane vaizduojamuoju laiku, bet ir su paties autoriaus romano rašymo laikotarpiu, remdamasis intertekstais romano laiko atkarpą ištęsia net iki XIX a. vidurio ir pateikia jį tokia chronologine tvarka: „<...> keturi ryškiausiai matomi – nors ir su aiškiais difuzijos pėdsakais – laiko klodai: devynioliktojo amžiaus vidurio Rusijos, F. Dostojevskio laikas, pirmieji pokario metai, sovietinės imperijos erozijos bei jos griuvimo dešimtmetis ir Nepriklausomybės metai, per kuriuos rašomas romanas“(17).
P. Bražėnas, panašiai kaip ir V. Martinkus, pritaria R. Klimo užmojui kūrinį vadinti tiesiog „būsenomis“, ne romanu, ir primena, kad „Maskvos laikas“ autoriaus (bent užrašų knygelėje) buvo vadintas ir „fragmentarijum“. Literatūros tyrinėtojas, pasisakydamas apie romano sąvokos pakeitimą į būsenas, prieina prie išvados: „Nereikėtų to traktuoti kaip iššūkio literatūros teorijai ar bandymo sukurti naują žanrą: panašiu – struktūrinių suvaržymų atsisakiusios minties – keliu moderniosios literatūros istorijoje eita jau ne pirmą kartą“(18), kaip priešpriešą veiksmo, nuotykių ar kitaip apibrėžtam romanui pasiūlydamas įrašyti „būsenų romano“ apibrėžtį.
Būseną traktuodamas kaip „sąmonės buvimo būdą“, P. Bražėnas pateikia įžvalgą, kad pagrindinio veikėjo sąmonę (kaip aukščiausią psichikos formą) galima laikyti pagrindiniu romano herojumi(19). Literatūrologo pasirinktas gretinimas, savotiška būsenos personifikacija ne tik išryškina pagrindinio veikėjo psichikos pajėgumą atspindėti aplinką, psichiką priskiriant esminiam branduoliui, telkiančiam jėgą ir materiją pagrindinio veikėjo būsenoms rastis, bet drauge išaukština atminties fenomeną.
Pagrindinis romano veikėjas, pasak P. Bražėno, rašytojo yra sukurtas kaip pilnakraujis charakteris, kuriam perteikta visa rašytojo turėta patirtis, ir primena, kad „menininkas, ypač žodžio menininkas, pirmiausia yra refleksijos žmogus. Poeto pasaulėjauta labiau linkusi į emocijų išraišką, prozininkas dažniausiai išsiskiria įdėmiu ir intensyviu jį supančios tikrovės stebėjimu bei jos apmąstymu“(20). R. Šerelytė, aptardama pagrindinį romano veikėją, teigia, kad „Maskvos laike“ yra sukoncentruota ne tik esamų, bet ir galimų siužeto peripetijų suma, taip pat nurodo, jog romane atsiveria „sudėtingas, daugialypis“ pasakotojo paveikslas, „<...> kuriam nemažą įtaką daro būtent įvykio alternatyvos galimybė. Esamos realybės kvestionavimas“(21).
Herojumi pagrindinio romano veikėjo nevengiantis pavadinti P. Bražėnas svarsto galimybę romaną skaityti netgi kaip vieno herojaus romaną. Darydamas aliuzijas į nugyvento laiko apmąstymus ir jau minėtą atmintį, kuri apsti savistabos požymių, tarsi primena, kad „<...> vietomis negailestingai savianalizei reikia, be kitų savybių, ir herojiškumo. Herojiškumo bent jau pripažinti skaudžią tiesą, kad nesi joks herojus, o tik, geriausiu atveju, savo skaudžią patirtį suvokianti ir jos ištakas bei pasekmes analizuoti bandanti laiko auka“(22). Iš skriaudos atlikties atsirandanti aukos figūra įgyja išliekamąsias pasekmes, t. y. trauminę patirtį, kuri tarsi atsikartoja trūkinėjančiame romano siužete. Punktyru žymėtą šeimos liniją, kaip ir visą kūrinio struktūrą, P. Bražėnas apibūdina kaip „sumegztą iš skirtingos faktūros siūlų“, iškeldamas hipotezę, kad autorius galbūt buvo sumanęs romaną pavaizduoti kaip šeimos irimo dramą, „<...> kurioje tvirtus patriarchalinius (geriausia šio žodžio reikšme) santykius, gražias nacionalines tradicijas, aukštos inteligencijos žmonių charakterius lyg vėžys ėda į dviejų žodžių metaforą suspaustas okupacinis režimas“(23).
Esama ir kritiškų „Maskvos laiko“ vertinimų. Straipsnyje „Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia“ V. Rubavičius taip pat akcentuoja atminties, kaip visa aprėpiančios ir persmelkiančios, svarbą romane, tačiau drauge apeliuoja į žmogaus laisvę rinktis ideologijos metu ir to pasirinkimo pasekmes: „Ramūno Klimo knygoje „Maskvos laikas“ atmintis visą laiką tarsi sukasi apie neišsakomą ir neįmanomą mąstyti „centrą“, kurį drįsčiau nusakyti taip: kaip prisimenant pokarį, sovietinę okupaciją, tragiškus tėvų bei giminių likimus tapta patikimu, visuomeniškai reikšmingu tarybiniu žurnalistu ir kaip tas vaikystės žinojimas (skriauda ir trauma) buvo išstumiamas žurnalistiniuose rašiniuose teigtos ideologijos bei melo. Gal toks neiškeltas klausimas ir ardo pasakojimą į skiautes – pasakojimas neišlaiko neįmanomų susieti atminties plyšių“(24).
Kai V. Rubavičius akcentuoja žmogaus tapimą „savu“ sovietinei valdžiai, žmogaus užtarnautą pasitikėjimą vykdant atitinkamas okupantų užduotis, T. Vaiseta žvelgia kita linkme ir pripažįsta egzistencinį motyvą: „Šis romanas parodo, kad sovietinės tikrovės estetinį luobą perregintis ir jos tikrąjį veidą atpažįstantis individas vis tiek gali gyventi įtrauktas į jos centrą, prarastą laisvę kompensuodamas vidinėmis „pozityvios“ laisvės formomis“(25). Laisvė, kylanti iš paties žmogaus, tampa savotišku asmeniniu apsisprendimu, o prarastoji laisvė – motyvu ir paskata vidinės laisvės paieškoms.
Paskutinysis R. Klimo romanas literatūros kritikoje vieningai apibūdinamas kaip išskirtinis lietuvių prozos kūrinys. P. Bražėnas teigia, kad „Maskvos laikas“ priklauso prie iškiliausių Nepriklausomybės dvidešimtmečio kūrinių“(26). Tokiai minčiai iš esmės pritaria ir E. Bukelienė: „R. Klimo romanas „Maskvos laikas“ – tikrai neeilinė lietuvių prozos knyga. Tai kūrinys, maksimaliai nutolęs nuo populiariosios literatūros ir jos vienadienių banalybių, neparankus lengvo pasiskaitymo ieškančiam skaitytojui. Sunkus net literatūrologui“(27). Kiekvienas knygos vertintojas įžvelgia ir apmąsto skirtingus vertės matus. Pavyzdžiui, P. Bražėnas akcentavo kūrinio autentiškumą kaip vieną iš pagrindinių „Maskvos laiko“ bruožų, o B. Karpavičiūtė knygos vertę linkusi nusakyti taip: „Jos vertė – ne visiems literatūros kūriniams būdingas autentiškumas. Ne stiliaus lengvumas, ne intriga, o psichologinis tikrumas ir tikrosios gyvenimo vertybės, kurias teigti jau buvo pajėgus penkiasdešimtmetis rašytojas“(28).
Dėl autoriaus mirties nutrūkęs „Maskvos laiko“ rašymas nulėmė tendencingą romano lyginimą su panašaus likimo ištiktais kūriniais, tokiais kaip Vinco Krėvės „Dangaus ir žemės sūnūs“ arba Broniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai“(29). Jau rengdamas R. Klimo romaną spaudai, V. Martinkus iškėlė neužbaigto kūrinio literatūrinės vertės klausimą, tačiau konstatavo, esą „<...> šitoji jo ypatybė tik paryškins kūrinio turinyje ir formoje glūdinčias galimybes kiekvienam jo skaitytojui perskaityti jį savaip, pagal savąją gyvenimo patirtį“(30), taip tarsi primindamas, kad „skaitydami parašytą tekstą aktualizuojame ir įprasminame jį, patiriame „esatį“ kaip tai, ko nėra. Skaitymas atveria „savąją“ patirtį „kito“ patirties perspektyvoje“(31).
Literatūrologo manymu, kur kas svarbesnis yra literatūros kūrinio sumanymas bei autoriaus paruošti meninio kūrinio metmenys, t. y. eskizas, negu galutinė idėjos realizacija, suvokiama kaip „nugludintas“, „tobulas“ teksto kūrinys(32). Iš tikrųjų tai, kad romanas nebuvo užbaigtas paties R. Klimo, nesutrukdė jam sulaukti pripažinimo. „Maskvos laikas“ buvo įtrauktas į kūrybiškiausių 2005 m. išleistų knygų dvyliktuką, iš kurio renkamas kandidatas kasmetinei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) premijai gauti, įsteigtai 2003 metais. R. Klimui LLTI premijos laureatu tapti nepavyko, bet 2007 m. romanas pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją, beje, išimties tvarka pirmą kartą skirtą rašytojui po mirties. Įteikimo vakarą (2007 m. sausio 6 d.) pasisakydamas apie „Maskvos laiko“ autoriaus užmojus, rašytojas Danielius Mušinskas teigė, esą „<...> laureatas iškėlė sau pernelyg didelį tikslą: jis rašė ne apysaką ar romaną, o gyvenimo Kūrinį, siekdamas viename sakinyje sulydyti, sukoncentruoti daugybę dalykų. Turbūt šio romano autorius nebūtų baigęs iki šiol, jei būtų gyvas“(33).
Prisimindamas R. Klimo rašymą, V. Martinkus taip pat patvirtina, kad autorius nerašė daug, darbas vyko lėtai, tarsi, anot literatūrologo, būtų mėginama parašyti tik tiek, kiek buvo negalima neparašyti. Pasak V. Martinkaus, „Maskvos laiką“ paprasčiausiai būtų perskaityti ir interpretuoti „<...> kaip išpažintį, autobiografiją, akistatą su sąžine, lietuvišką „pavergto proto“ variantą, mirtina liga susirgusiojo pastangas įveikti šią ligą ir t. t.“(34) Literatūros kritikas nurodo, kad netgi jeigu būtų mėginama skaitant romaną sekti tokiais autoriaus tikslais kaip sovietijos ir jos skleidžiamos paniekos nuolatinis ir kasdienis dozavimas mirtinomis injekcijomis, KGB veikimas ir pan. – toks skaitymas nebūtų pakankamas, kadangi vadovaujantis net ir tokiu nusiteikimu, ,,<...> matyt, tik atskirtume nuo savęs meninį šios knygos pasaulį – sumažintume savo galimybę išvysti visuminį žmogaus meninį portretą, kurį pristato (mums, skaitytojams) ypatinga, visuminė kūrinio autoriaus įžvalga: personažų polilogas, siužetas, romano struktūra įvairiausia šio žodžio reikšme“(35). V. Martinkaus manymu, tiek išvardytosios romano stilistinės savybės, tiek jame atsiskleidžiantis vertybinis pasaulis pritraukia skaitytojus netgi labiau negu literatūros kritikus, kadangi „tyrėjams jis dažnai kelia vien galvos skausmus, – jį sunku apibrėžti, beveik neįmanoma paaiškinti pagal žinomus literatūros tvarkos principus. <...> Jis be išlygų ardo, griauna viską, kas literatūroje atrodė priimtina, be to, jis reikalauja skaitytojo vienatvės. Primena, kad literatūrą kuria ne tik autorius, bet ir skaitytojas“(36).
Apibendrinant galima sakyti, kad literatūros kritikų pozicijos „Maskvos laiko“ atžvilgiu yra gana vieningos. Šis romanas dažnai palydimas tokiais epitetais kaip: „sudėtingos konstrukcijos“, „neeilinis“, „iškiliausias“ ar net prilyginamas „egzistenciniam įvykiui“(37) ir pan. „Maskvos laikas“ pristatomas kaip romanas, reikalaujantis skaitytojo pastangų ir net meditacinio nusistatymo bei intelektinio pasirengimo ir t. t. Tai siaurina skaitytojų ratą. V. Martinkus straipsnyje „Trapi estetinė pasaulio patirtis, arba Kada įsivesime nepaprastą padėtį lietuvių literatūroje?“ mąsto apie talentingų autorių kūrinius, kurie gali būti išstumiami į neskaitymo užribį, o jų vietas kėsinasi užimti estetiškai mažiau reikšmingi literatūros kūriniai(38). Tęsdamas savo mintį kritikas apsistoja ties dviem romanais – Petro Dirgėlos „Karalyste“ ir R. Klimo „Maskvos laiku“. Nors V. Martinkus nurodo, kad abu kūriniai literatūros kritikų buvo pastebėti, įvertinti premijomis, tačiau reiškia apgailestavimą primindamas, kad „<...> šiandien viešame vertinimų lauke šių romanų nėra. Abiejų knygų (nedideli) tiražai neišparduoti, literatūrologinėje recepcijoje ar šiandienio literatūros proceso analizėje abu labai retai minimi. O kai minimi, tai pabrėžiama tik praktinė (istoriografinė, politologinė ar etinė) jų nauda skaitytojams“, pasvarstydamas, kad „tai ne patys kūriniai, matyt, traukiasi į literatūros nuošalę. Mes, skaitytojai ir kritikai, juos išvarome. Nes patikime lėkštesnių ir populiaresnių literatūros struktūrų reikšmėmis“(39).
Siauras yra literatūrologų ir kritikų ratas. Apžvelgus R. Klimo romano „Maskvos laikas“ literatūrologines įžvalgas ir interpretacijas matyti, kad didžiausias indėlis rimtesnei šio romano analizei paskirtas tų pačių literatūros tyrinėtojų – P. Bražėno, V. Martinkaus, E. Bukelienės, su retomis išimtimis, kai romanas trumpai paminimas nagrinėjant atskirus klausimus ar tematiką. Kiti literatūrologai, dažnai viešai pasisakantys bei analizuojantys prozos kūrinius, nuo R. Klimo romano, kaip tiriamojo objekto, atsitvėrė tyla ir abejingumu, todėl galima teigti, kad „Maskvos laikas“ nesusilaukė rimtesnio dėmesio.
„Maskvos laikas“ ir literatūrinė nuošalė: ar į ją gali būti nustumiamas kūrinys, kuris, praėjus net dešimtmečiui, vis dar yra aktualus? Aktualus tiek tematika, tiek problematika, o ypač egzistenciniais klausimais ir savo intertekstiniais ryšiais su lietuvių ir pasaulio literatūra.
___________________________________________

(1) M a r t i n k u s   V.   Non finito Ramūno Klimo romane Maskvos laikas //   M a r t i n k u s   V.   Estetinė literatūros gyvybė. – Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 2010. – P. 283.
(2) Ten pat. – P. 285.
(3) M a r t i n k u s   V.   Nebaigtas rankraštis ir jo struktūra //   M a r t i n k u s   V.   Estetinė literatūros gyvybė. – P. 288.
(4) M a r t i n k u s   V.  Intelektualioji proza //   M a r t i n k u s   V.   Estetinė literatūros gyvybė. – P. 298.
(5) B r a ž ė n a s   P.   Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas // Žmogus ir žodis. – 2010. – Nr. 2. – P. 37.
(6) M a r t i n k u s   V.   Intelektualioji proza. – P. 298.
(7) M a r t i n k u s   V.   Vertybinė šiuolaikinės lietuvių prozos samprata. – Prieiga per internetą.
(8) B u k e l i e n ė   E .   Turn the Clock Back // The Vilnius review. – 2006. – Nr. 19. – P. 92.
(9) B u k e l i e n ė   E .   Sunki knyga //   B u k e l i e n ė   E .   Prozos keliai keleliai... – Šiauliai: Saulės delta, 1999. – P. 143.
(10) B u k e l i e n ė   E .   Visovės ilgesio persmelktas // Literatūra ir menas. – 2006. – Kovo 24. – P. 4.
(11) B r a ž ė n a s   P.   Menininko paveikslas Ramūno Klimo romane Maskvos laikas // Žmogus ir žodis. – P. 43.
(12) Ten pat. – P. 45.
(13) С п р и н д и т е   Ю .   Пульс времени в прозе // Вильнюс. – 2004. – Nr. 168. – P. 84.
(14) Ten pat. – P. 93.
(15) M a r t i n k u s   V.  Ką pasakyti tau, Ramūnai? // Metai. – 2003. – Nr. 1. – P. 159.
(16) B r a ž ė n a s   P.   Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike //   B r a ž ė n a s   P.   Amžininkai ir bendraamžiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – P. 19.
(17) Ten pat. – P. 27.
(18) Ten pat. – P. 21.
(19) Ten pat. – P. 26.
(20) Ten pat. – P. 69.
(21) Š e r e l y t ė   R .   Paniekinimo laikas. – Prieiga per internetą.
(22) B r a ž ė n a s   P.   Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike. – P. 28–29.
(23) Ten pat. – P. 25.
(24) R u b a v i č i u s   V.   Neišgyvendinamas sovietmetis: atmintis, prisiminimai ir politinė galia // Colloquia. – 2007. – Nr. 18. – P. 125.
(25) Va i s e t a   T.   Supaukštėjusi siela. Žmogaus laisvės ir totalitarizmo patirtis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje // Naujasis Židinys – Aidai. – 2008. – Nr. 6. – P. 234.
(26) B r a ž ė n a s   P.   Būsenų anatomija Ramūno Klimo Maskvos laike. – P. 38.
(27) B u k e l i e n ė   E .   Visovės ilgesio persmelktas. – P. 4.
(28) K a r p a v i č i ū t ė   B .   Beveik nutylėtas romanas // Kauno diena. – 2012. – Gruodžio 21. – P. 4.

(29) M a r t i n k u s   V.   Kodėl – non finito? //   M a r t i n k u s   V.   Estetinė literatūros gyvybė. – P. 286.
(30) M a r t i n k u s   V.   Laiko verdiktas // Santara. – 2005. – Nr. 45. – P. 45.
(31) M a r t i n k u s   V.   Filosofinis literatūros kūrinio tikrovės (esaties) vardiklis //   M a r t i n k u s   V.   Estezė ir vertinimai. – Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 2013. – P. 136–137.
(32) M a r t i n k u s   V.   Kodėl – non finito? – P. 286.
(33) Š i m k u s   A .   Įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija // Literatūra ir menas. – 2007. – Sausio 12. – P. 2.
(34) M a r t i n k u s   V.   Nebaigta knyga, arba Paniekos nužudytieji //   K l i m a s   R .   Maskvos laikas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – P. 435.
(35) Ten pat. – P. 435–436.
(36) Ten pat. – P. 438.
(37) V. Martinkus knygoje „Estezė ir vertinimai“, kurią sudaro esė apie literatūros pajautą ir įvairūs straipsniai bei recenzijos, iškelia kūrinio kaip įvykio klausimą, paneigda¬mas nuomonę, kad kūrinys kaip įvykis yra tai, ką reikia savotiškai išgyventi ir patirti. Žr.:   M a r t i n k u s   V.   Estezė ir vertinimai. – P. 175.
(38) Ten pat. – P. 173.
(39) Ten pat. – P. 174.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)