tekstai.lt

Beda Romano. Berniukas iš Erfurto. Apsakymas

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_spalis_10-metai-2015.jpgBeda Romano'as (g. 1967 m. Romoje) – italų žurnalistas ir ilgametis dienraščio „Il sole 24 ore“ korespondentas Vokietijoje, savo tėvynėje laikomas kompetentingu vokiečių kultūros ir visuomenės žinovu. Knygose „Nežinoma ir kintanti Vokietija: didžios valstybės istorija ir istorijos“ („Germania, questa sconosciuta. Storia e storie di un grande Paese che cambia“, 2006), „Mišri Europa. Imigrantai ir naujos visuomenės: kelionė po Senąjį žemyną“ („Misto Europa. Immigrati e nuove società: un viaggio nel Vecchio Continente“, 2008) ir kitose, gretindamas istoriją ir dabartį, B. Romano'as pateikia dinamišką visuomeninių procesų vaizdą nūdienos Europoje. Istorinės atminties našta, Antrojo pasaulinio karo atbalsiai yra svarbiausi jo apsakymų rinkinio „Berniukas iš Erfurto“ („Il ragazzo di Erfurt“, 2014) motyvai.
       VERTĖJAS

 

Iš italų k. vertė Dainius Būrė

 

Visos kortelės buvo vienodos, raudono kartono ir tų pačių matmenų, nepriekaištingai pagal abėcėlę sudėliotos į didžiules, tiesiog tobulai surikiuotas metalines spintas. Kartoteka užėmė du pastato aukštus, kiekviename po devynis kambarius. Kortelėse buvo įrašyti asmens duomenys, tikrai arba tariamai priklausę tiems, kurie dingo be žinios per Antrąjį pasaulinį karą. Matijui Kampfui jos buvo gyvenimo tikslas, jo egzistencijos motyvas. Šis žmogus buvo Suchdienst direktorius, vadovavo Vokietijos Raudonojo Kryžiaus tarnybai, kuri ieškojo pabėgėlių ar dingusių žmonių ir buvo įsikūrusi atokioje Miuncheno priemiesčio gatvėje. Tam tikru požiūriu jis laikė save trisdešimties milijonų asmenų, kurių pėdsakai pasimetė karo vingiuose, globėju.
Kartais lyg mokytojas tarp mokyklos suolų jis vaikštinėdavo tarp kartotekos spintų, smelkiamas kažkokio keisto tėviško pasididžiavimo. Nebūtų galėjęs pasakyti, kad kiekvieną kortelę moka atmintinai, bet nedvejodamas galėjo teigti, kad su tų vyrų ir moterų patirtimi yra susigyvenęs. Ir ne todėl, kad jo giminėje, kaip kiekvienoje vokiečių šeimoje, būta pabėgėlių, žuvusių ar dingusių be žinios, bet tik todėl, kad apie tūkstančių šių žmonių dramą jis buvo skaitęs, dėl jos sielojęsis ir, svarbiausia, dėjęsis ją į atmintį.
Jo darbas tuo pat metu buvo ir paprastas, ir sudėtingas. Paprastas todėl, kad reikėjo tik atkurti šeimos ryšius, netikėtai nutrūkusius per bombonešių antskrydžius, per sumaištį artėjant priešui ar stumiantis fronto linijai. Sudėtingas todėl, kad bėgant laikui sulig kiekviena diena darėsi vis sunkiau tuos pabėgėlius suieškoti, suvesti juos su jų šeimomis, grąžinti jiems tapatybę. Nuo karo pabaigos praėjus dešimtmečiams, tarnybos vertinimu, ir toliau nebuvo jokių žinių apie kone dviejų milijonų vokiečių likimą.
Kortelės buvo neįtikėtinas vokiško kruopštumo ir atkaklumo paliudijimas. Deutsches Rotes Kreuz archyve Kampfas pradėjo dirbti šeštojo dešimtmečio pradžioje. Tada jis dar buvo jaunutėlis universiteto studentas. Dabar galėjo išdidžiai tvirtinti, kad pats yra tiesiogiai prisidėjęs sudarant tas korteles, tapusias jo kasdiene biblija. Slenkant dešimtmečiams kartono lapelių kampai vis labiau šiuro, tačiau įrašai liko puikiausiai įskaitomi. Buvo nuspręsta perkelti duomenis į kompiuterius, bet Suchdienst tarnybos archyvarai ir toliau stebėtinai buvo linkę pirmenybę teikti popieriui, o ne ekranui. Kortelės buvo atspausdintos rašomąja mašinėle. Kiekvienoje – dingusiojo vardas, gimimo data ir vieta, profesija, artimiausių giminių vardai, aplinkybės, kuriomis jį matė paskutinį kartą, visos žinios, kurios padėtų jį atrasti ar atpažinti, o pačioje apačioje – žmogaus, kuris pranešė apie dingusįjį, vardas. Dažniausiai pranešdavo giminaitis, šeimos narys, apylinkės klebonas, kitais atvejais – kaimynas arba net ir tiesioginis viršininkas, jei dingęs asmuo buvo kareivis ar medicinos sesuo. Kai kurių kortelių kairėje pusėje būdavo atžyma, dedama spaudui skirtoje skiltyje. Gestorben. Miręs.
Žinią apie mirtį, kai ją patvirtindavo atsakingos institucijos ir nelikdavo jokių abejonių, Matijas Kampfas priimdavo kaip asmeninį pralaimėjimą, nors, žinoma, nebuvo nieko, dėl ko galėtų sau priekaištauti. Mat jo užduotis, vis dėlto, buvo atkurti saitus, o ne galutinai išbraukti žmogų iš gyvųjų sąrašų. Kiekvieną sykį, kai išaiškėdavo, kad dingusiojo ar pabėgėlio nebėra tarp gyvųjų, jo darbas staiga pasirodydavo esąs bergždžias. Kai taip įvykdavo, jis su neviltim nužvelgdavo kartotekos spintas, jų pageltusias žalvario rankenas, kiekvienos viršuje įtaisytas žalio stiklo lempas, ir tą akimirką kažkoks nenumaldomas instinktas stūmė viską mesti, išeiti iš pastato Chiemgaustrasse gatvėje ir visam laikui užtrenkti sau už nugaros duris.
Iš tiesų tokiomis aplinkybėmis jam imdavo atrodyti, kad visa jo kasdienė veikla yra veltui.
Kampfas dažnai savęs klausė, ar nuo karo pabaigos praėjus penkiasdešimčiai metų vis dar yra kokios prasmės ieškoti žmonių, dingusių per paskutinįjį pasaulinį konfliktą. Veikiausiai didesnė šių žmonių dalis mirė dėl senatvės ar ligos, o galbūt yra žuvę per karą, sprogmeniui taip sudarkius kūną, kad šis tapo visai neatpažįstamas, arba koncentracijos stovykloje, kur buvo užkasti bendrame kape. Slenkant metams atvejai, kai pavykdavo suvesti du giminaičius, labai retėjo.
Vis dažniau pasitaikydavo aptikti pabėgėlio, kurio likimas iki tol buvo nežinomas, kapą kuriose nors iš šimto penkiasdešimties kapinių, greitosiomis ir kaip papuola vermachto išraustų kur nors Lenkijoje ar Sovietų Sąjungoje, kai paskutiniais karo mėnesiais kariuomenė paskubomis traukėsi iš teritorijų Rytuose.
Vos prieš kelerius metus vienas žinomas politikas netikėtai sužinojo, kad vokiečių armijos kapelionas kapralas buvo palaidotas Rumunijoje, tiksliau Transilvanijoje. Jo palaidojimo vietą turėjęs ženklinti medinis kryžius. Prie šio vienas vermachto karys prikabinęs plokštelę su žuvusiojo vardu, kurią dešimtmečių darganos nuplėšusios ir nubloškusios. Purvuose atsitiktinai ją suradęs valstietis už kelių žingsnių užėjo ir patį kapą. Laikas ir orai nepasigailėjo ir kryžiaus. Ši kanclerio istorija atsidūrė pirmuose laikraščių puslapiuose, įskaitant ir „Süddeutsche Zeitung“, kuris puikavosi esąs svarbiausias ir rimčiausias Vokietijos dienraštis drauge su „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. O juk Matijas Kampfas būtų galėjęs papasakoti tūkstančius tokių pačių, o gal net dar reikšmingesnių atvejų.
Kasdien Suchdienst tarnyba gaudavo dešimtis laiškų ir raštų, kuriais Vokietijos Raudonojo Kryžiaus buvo prašoma pagalbos ieškant dingusio giminaičio. Šie viltingi laiškai buvo paskutinis bandymas išsaugoti iliuziją, kad pražuvėlis dar gyvas. Tuose pranešimuose dažnai tebūdavo tik svarbiausia informacija apie dingusį žmogų. Kampfo darbuotojams tada tekdavo rašyti laišką siuntėjui ir prašyti trūkstamų duomenų. Surinkus visas žinias, būdavo sudaroma kortelė, prieš tai patikrinus, ar tas pats asmuo jau nebuvo anksčiau įtrauktas į kartoteką. Tokiam darbui reikėjo tobulos tvarkos.
Kai Kampfas pirmą kartą įžengė į pastatą Chiemgaustrasse gatvėje – neišvaizdų namą, paskubomis pastatytą iškart vos pasibaigus karui už kelių kvartalų nuo Izaro upės – viršininkas tuoj pat atkreipė jo dėmesį į tai, kas šiaip galėjo atrodyti smulkmena, tačiau iš tikrųjų turėjo lemiamos svarbos: į vardų ir pavardžių rašybą. „Pavyzdžiui, „Mayer“, – paaiškino Fridrichas Zorgė, – gali būti užrašyta „Meyer“, „Maier“, „Mair“, „Mayr“, „Meir“ ir net „Meyr“. O kaip rašysime „Günther“, su „h“ ar be jos? Pats žinote, kad ir Jūsų vardą „Matijas“ galima užrašyti „Matthäus“...“ Jau nekalbant apie sudėtinius vardus. Laikui bėgant Hansas Ulrichas tampa tiesiog Hansu, tačiau asmens duomenų registrui ir valdžios įstaigoms asmuo supaprastintu vardu tiesiog neegzistuoja. Būtent šios smulkmenos labai komplikuodavo Suchdienst tarnybos darbą.
Būdavo ir taip, kad Miuncheno Raudonojo Kryžiaus būstinė tapdavo lankytina vieta – užuot rašę laiškus, žmonės patys atvykdavo papasakoti savo istorijų ir paprašyti Suchdienst pagalbos. Tą pilką jau pavasarėjančio kovo rytmetį prie durų pasirodė senyva sutuoktinių pora, Pėteris ir Mari Brantai. Jie jau skambino prieš kelias dienas ir pasiprašė asmeniškai priimami paties Matijo Kampfo. Žinoma, šis sutiko su jais susitikti. Sutuoktiniai pasirodė vokiškai punktualiai – pas une minute avant, pas un quart d'heure après(*), – kaip skelbia senovinis prancūzų priežodis, iš tikrųjų tobulai tinkantis Vokietijoje.
Kampfą sudomino jų pageidavimas apsilankyti. Mat dabar vyresnio amžiaus žmonės, net beviltiškai mėgindami ieškoti kare pradingusių giminaičių, širdies gilumoje jau žinojo, kad šioms viltims niekada nebus lemta išsipildyt. Jie rašydavo laiškus, kelių šimtų kilometrų nevažiuodavo. O Brantai dar tą patį rytą atvyko traukiniu iš Štutgarto. Abu jau buvo įkopę į devintą dešimtį. Lydėdamas juos į savo biurą, Kampfas galėjo įsižiūrėti iš arčiau. Pėteris Brantas – ganėtinai aukštas vyriškis. Vilkėjo mėlynu tvido švarku, rudomis velvetinėmis kelnėmis, pilku golfu. Plaukai ir barzda žili. Mari Brant garderobas jau buvo pavasarinis. Spalvos – šviesios, tokias vyresnės kartos žmonės Vokietijoje ir toliau rinkosi lyg niekur nieko, vos tik orai kiek atšildavo. Smėlio spalvos švarkelis, žalsva palaidinukė, lyg ir gelsvokas sijonas, balti bateliai.
Abiejų laikysena ir manieros buvo orios – galbūt tai būdinga žmonėms, kurie patyrė karo siaubus ir, stojus taikai, ilgainiui įgavo kažkokios bekūnės elegancijos. Neatrodė, kad būtų itin pasiturintys. Veikiausiai juos galėjai priskirti prie smulkiųjų Štutgarto miestiečių. Kampfas įvedė juos į savo spartietišką kabinetą ir pakvietė sėstis ant sofos, kurią buvo įsitaisęs, kad turėtų kur priimti lankytojus. Odinės sofos spalva jau buvo gerokai išblukusi.
„Tai sakykite, kuo jums galėčiau pagelbėt“, – tarė jis, nusišypsojęs senyvai porai, kai abiem buvo atnešta po puodelį kavos ir stiklinę vandens.
Pėteris Brantas prabilo pirmas ir ėmėsi pasakoti šeimos istoriją. Dar visai neseniai abu turėjo nedidelę geležies dirbinių krautuvę Badenviurtembergo žemės sostinėje. Tame krašte jie atsidūrė iškart po karo, drauge su kitais Vertriebenen, vokiečių pabėgėliais, kurie traukėsi iš Rytų Vokietijos artėjant Raudonajai armijai. Į Štutgartą atvyko dar trisdešimtmečiai, teturėjo porą lagaminų ir truputį pinigų. Nieko daugiau. Jiems pasisekė kur kas labiau nei daugeliui kitų kraštiečių, kurie traukdamiesi tą 1944 metų žiemą mirtinai sušalo.
Karo metais sutuoktiniai gyveno Erfurte, Tiuringijoje. 1943-iaisiais, kai daugumai vokiečių Vokietijos likimas darėsi aiškus, Brantai nusprendė išsiųsti savo sūnų Tobiją pas gimines, emigravusius į Jungtines Valstijas, vos tik naciai atėjo į valdžią. Jie nebuvo žydų kilmės, bet anksčiau už kitus susivokė, kad Trečiasis reichas nieko gera neatneš.
Pėteris Brantas suplanavo kelionę iki mažiausių smulkmenų. Iš pradžių traukiniu iš Erfurto į Frankfurtą, tada iš Frankfurto į Paryžių, paskui iki Ispanijos ir Portugalijos, o iš ten – laivu į Jungtines Valstijas. Ši kelionė skersai Europą – nors reikėjo įveikti daugiau nei du tūkstančius kilometrų, ir galėjo kilti visokių sunkumų ir kliūčių – būtų atvedusi jaunąjį Tobiją į saugų uostą. Abu tėvai savo berniuką, kuriam neseniai suėjo dešimt metų, atlydėjo iki Frankfurto. Ten jį įsodino į traukinį, vykstantį į Paryžių. Prancūzijos sostinėje jį rengėsi pasitikti giminaitis, vermachto karininkas, tarnavęs okupacinėse pajėgose, kuris turėjo berniuką pervežti į kitą stotį – iš Gare de l'Est į Gare de Lyon – ir įsodinti į kitą traukinį. Prieš pajudant traukiniui, Brantai vieno keleivio paprašė padaryti paskutinę šeimos nuotrauką Centrinės Frankfurto geležinkelio stoties dvyliktame kelyje – Hauptbahnhof, Gleis 12.
Tame nespalvotame, kiek išblukusiame atvaizde, kurį Pėteris Brantas parodė Matijui Kampfui, Tobijas stovėjo tarp tėvų. Visi trys nelinksmai šypsojosi. Geriau pažiūrėjus net matėsi, kad berniukas vos tramdo ašaras. Tėvai stengėsi išlikti labai ramūs, demonstruodami ir čia akivaizdų dvasios orumą, bet vis tiek matėsi, kad vaiko kelionė jiems kelia prieštaringus jausmus. Buvo patenkinti, kad pavyko išruošti sūnų į kelionę ir šitaip galbūt išgelbėti. Tačiau sykiu gailestavo ir atrodė susirūpinę. Širdies gilumoje Mari Brant negalėjo atsikratyti minties: juk gali atsitikti taip, kad toji nuotrauka bus paskutinis atsiminimas apie jų vienintelį vaiką. Nuogąstavimams buvo lemta išsipildyt. „Tobijas, – tęsė pasakojimą Pėteris Brantas, – prapuolė.“ Paryžių jis pasiekė, giminaitis karininkas jį pasitiko, tačiau vėliau visi jo pėdsakai dingsta.
– Žinom, kad buvo įsodintas į traukinį, važiuojantį iki Ispanijos sienos, taip mus patikino giminaitis. Tik Tobijas turėjo kaip nors mums pranešti, vos tik pasieks Lisaboną, bet jokios žinios mes taip niekada ir negavome. Iš ten turėjo plaukti krovininiu laivu į Niujorką, ir giminaičiai Amerikoje laivui atplaukus jo laukė, bet jis nepasirodė. Jūreiviai nieko tikra negalėjo papasakoti. Nieko apie tai nežinojo ir kapitonas, – rimtu balsu dėstė Brantas.
– Ir jūs manote, kad galime padėti? – paklausė Kampfas, nė neslėpdamas veide abejonės. – Greičiausiai taip, kad jau atvykote čia...
– Jau buvom čia sykį iškart po karo, kai pranešėme apie Tobijo dingimą. Deja, jūs nesugebėjote jo rasti. Norėtume, kad pamėgintumėte paskutinį kartą. Gal užuot vykęs į Valstijas, jis nukeliavo į Braziliją ar prisiglaudė kur nors Portugalijoje, Ispanijoje...
Matijas Kampfas žvelgė į pašnekovus nuoširdžiai ir dėmesingai, dėdamasis galvon jų žodžius, tarsi jau čia pat būtų ėmęsis Tobijo paieškų. Iš tiesų širdyje jautė neviltį. Sunku, veikiausiai net neįmanoma rasti žmogaus, dėl kurio jau kreiptasi prieš keletą dešimtmečių. Per visus tuos metus, kuriuos jis praleido šiame Chiemgaustrasse pastate, toks stebuklas jam nėra nutikęs. Ir vis dėlto jis žinojo, kad negali sudaužyti paskutinės sutuoktinių Brantų vilties. To daryti neturi teisės, nes jo užduotis – palaikyti tikėjimą ir, kol įmanoma, vėl ir vėl bandyt sumegzti nutrūkusius saitus.
Jis pakilo iš krėslo, atsiprašė pašnekovų ir greitu žingsniu pasileido į archyvus, praeidamas ilgą koridorių, išklotą žaliu, nusitrynusiu linoleumu. Ėmė kruopščiai tikrinti kartoteką, ieškodamas Tobijo Branto. Rado dvidešimt tris korteles, kuriose įrašytas toks vardas. Tinkamą teko atrinkti pagal gimimo datą ir vietą, kurias jam buvo nurodžiusi Mari Brant. Tobijas buvo gimęs Erfurte – Bacho miestas, mintyse pasižymėjo Kampfas – 1933-iųjų lapkričio 10, Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią metais. Nešinas kortele jis grįžo į kabinetą. Tame lapelyje ypatingų duomenų nebuvo. Berniukas figūravo kaip dingęs nuo tos 1943-iųjų dienos, kai Paryžiuje jį matė paskutinis giminaitis.
– Ar padėsite mums, pone Kampfai? – kone maldaujamu balsu paklausė ponia Brant, vos archyvo direktorius įėjo į kabinetą.
– Padarysim viską, ką galim, ponia Brant, bet Jūs, žinoma, suprantat, praėjo daugybė metų, gal net pernelyg daug...
– Taip, taip, žinoma, puikiai suprantame, – įsiterpė ponas Brantas, – bet mums berniukas vis dar gyvas...
Matijas Kampfas stengėsi palikti Brantams nors spindulėlį vilties, sykiu nesužadindamas jiems tuščių iliuzijų. Jis nulydėjo juos laiptais žemyn iki išėjimo iš pastato ir, palinkėjęs geros kelionės atgal į Štutgartą, pažadėjo nuolat pranešinėti visas su jų sūnumi susijusias naujienas.
Į kabinetą grįžo jausdamasis kaip visada tokiomis aplinkybėmis. Juto esąs nieko vertas, netikęs, bejėgis. Puikiai žinojo, kad Tobijas Brantas niekada nebus surastas, arba tiksliau – žinojo, kad priemonių, kurias turėjo savo žinioje, tam nepakanka, tad net jei tas žmogus atsirastų, tai įvyktų visai nelauktai ir labai keistomis aplinkybėmis.
Iš tiesų darbas Deutsches Rotes Kreuz įstaigoje jau kurį laiką jam kėlė nemenką nusivylimą. Tačiau kaskart, kai tik Suchdienst tarnybai pavykdavo atrasti kokį dingusį žmogų, Kampfui tai reikšdavo ir profesinį, ir asmeninį laimėjimą. Tai buvo veiksmingos tvarkos, neįtikėtino pastovumo, nepriekaištingai metodiško veikimo vaisiai. Juk už daugybės tūkstančių kortelių, surikiuotų Chiemgaustrasse archyvų kataloguose, slypėjo labai tikslus darbas, kuris, nors ir tobulintinas, liudijo įspūdingą organizuotumą.
Tvarka Matijui Kampfui reiškė kažką nepalyginamai daugiau nei vien tik darbo metodą. Tai buvo jo antroji prigimtis ar, tiksliau, būdas, kuriuo žmogus priima kasdienės būties iššūkius ir modeliuoja savo ateitį, nes priešais šmėkšanti dabartis neišvengiamai efemeriška ir miglota. Priešintis likimo netikrumui jam buvo imperatyvas. Sykį antinacistinių pažiūrų vermachto karininko Rudolfo Kristofo fon Gersdorfo memuaruose jis perskaitė, kad Jozefas Gebelsas paprastai nurodydavo Propagandos ministerijos svečiams, kviestiems pietų ar vakarienės, prisistatyti pasiėmus savo Lebensmittelkarten – maisto davinių korteles. Kampfui šis anekdotas kaskart sužadindavo kiek nejaukų susižavėjimą tokiu vokiškos tvarkos paliudijimu pačioje karo sumaištyje, tarsi nebūtų suvokęs po tuo slypėjusios nacių vadovybės demagogijos.
Jaunystėje Kampfas nudžiugo aptikęs, kad ir Imanuelio Kanto kasdienybė Kionigsberge buvo griežtai ir tiksliai suplanuota. Filosofas keldavosi kasdien penktą ryto, septintą išeidavo į universitetą, dirbdavo nuo devynių iki pirmos, pusę keturių užrakindavo kabinetą ir patraukdavo į Liepų alėją – ja į priekį ir atgal nužingsniuodavo lygiai septynis kartus – nei daugiau, nei mažiau. Guldavosi dešimtą vakaro. Kampfas, kaip ir Kantas, mėgo tvarką. Tvarka jį žavėjo, jis buvo jos įkaitas, nors pats niekada nebūtų to pripažinęs. Tvarka teikė jam giedro pasitenkinimo jausmą. Tiesą sakant, tai vokiečiams įprasta. Vokietijos kelių ženklai įsakmiai ragina vairuotoją einordnen, laikytis tvarkos, pasirinkti eismo juostą pagal maršrutą. Eidami pėsčiųjų takais žmonės elgiasi automatiškai visi išvien judėdami lygiagrečiais srautais, vieni viena kryptimi, kiti – kita. Ordnung hat Gott Lieb, tvarką Dievas myli – byloja vokiečių patarlė.
Kampfas buvo nevedęs ir gyveno vienas nedideliame butelyje Miuncheno centre, netoli Marienplatz aikštės: trys kambarėliai, vonia ir virtuvė. Pastate, kuris per stebuklą liko nepaliestas karo, buvo šoninis įėjimas ir galinis kiemas, kaip įprasta daugumai Vilhelmo epochos statinių. Gyvenimo draugės Kampfas taip ir nesutiko. Kartais jam pasidingodavo, ar nebus dėl to kaltas jo liguistas liesumas. Tėvai jau buvo mirę prieš keletą metų, abu sulaukę devyniasdešimties. Kai jiems dar nebuvo suėję septyniasdešimt, Kampfas išsiuntinėjo pažįstamiems laiškus, prašydamas, kad jie patikslintų savo adresus. Vienas draugas paklausė jo, kam tas keistas prašymas, ir Kampfas, labai didžiuodamasis savo sumanymu, paaiškino, kad nori būti pasiruošęs paštu atsakyti į visus užuojautos pareiškimus, kurių sulauks tėvams iškeliavus į anapilį. Draugas nuoširdžiai susižavėjęs šūktelėjo: „Koks toliaregiškas apdairumas!“
Kampfas jautė subtilų pasitenkinimą, pasitikdamas pažįstamą ar giminaitį ne traukinio sąstato priekyje, kaip daro daugelis, o tiesiai priešais vagoną, kuriuo tasai atvažiavo. Juolab kad Vokietijos geležinkeliai labai aiškiai pažymėdavo platformose įvairių traukinių schemas, ir klaidos čia buvo retenybė. Lygiai taip pat jis laukdavo ir metro traukinio – ties vieta, skirta tam vagonui, iš kurio paskui išlipęs jau iškart atsidurdavo šalia reikalingo eskalatoriaus. Kai U-Bahn traukinyje būdavo tikrinami bilietai, Kampfas su savotišku malonumu stebėdavo, kaip keleiviai vienu mostu traukia bilietus, vos tik kontrolieriai, užsidarius sąstato durims, žengę į vagoną ištaria ritualinę formulę: Damen und Herren, Fahrkarten, bitte!
Sykį vienas keleivis vis dėlto atpažino kontrolierius anksčiau, nei šie spėjo apie save paskelbti, tad ėmė traukti bilietą iš piniginės paklusdamas tam refleksui, kurį svetimšaliai kartais įgyja kelerius metus praleidę Vokietijoje. Kontrolieriai jam nieko nesakė, bet Matijui Kampfui užsieniečio poelgis pasirodė ne visai deramas. Ar skubėjimas paklusti įsakymui anksčiau, nei šis suformuluojamas, nėra nepagarba valdžiai? Ar traukdamas bilietą anksčiau, nei buvo paprašytas, tas keleivis savo veiksmais neįspėjo apie kontrolieriaus pasirodymą kokio nors asmens be bilieto? Ar tuo nesuteikė šiam galimybės pasišalinti iš vagono, kol dar neužsivėrė durys? Tai nepriimtina.
Taip gyvenant vienam toji kiek bukinanti kasdienybė – veikiausiai tikroji jo širdies vienišumo kaltininkė – pavirto kone vienintele jo drauge. Net atidumas išlaidoms darėsi natūraliu tos tvarkos papildymu. Kasdienis žygis į parduotuvę Kampfui kėlė ypatingą pasididžiavimą. Išlaidavimo jis nemėgo, tad stengėsi viską atlikti pats, užuot ieškojęs kokios nors paspirties buities darbuose. Ilgainiui nusistatė ir taisykles, kurių turėjo laikytis, kad apsipirktų kuo taupiau. Prieš kelerius metus iškeitė seną dviratį į naują, tačiau tik sulaukęs sausio – šalčiausio metų mėnesio – kad sumokėtų kuo mažiau. Tokiu pat būdu įsigijo ir lauko baldus. Kiekvienų metų vasarį Kampfas apsirūpindavo ir vyno atsargomis, pastebėjęs, kad po Kalėdų prekeiviai išparduoda savo atsargas. Vasaros atostogų kelialapį jis įsigydavo kovą, kad išsiderėtų pasiūlymus su nuolaidomis. Gegužę jis pirkdavo knygas, nes, atlikęs lyginamąją kainų analizę, išsiaiškino, kad ir brangiausi leidiniai atpinga po kalėdinių švenčių praėjus penkiems mėnesiams.
Vienas pažįstamas italas jį vis traukė per dantį dėl šitų įpročių, virtusių tikrų tikriausia manija, nedideliu refleksu, turėjusiu apsaugoti jį nuo ateityje tykančios nežinomybės. Pakišo jam mintį metų kalendorių pirkti ne gruodžio, o sausio mėnesį, nes nuolaidos tada garantuotos. Šis sąmojis, ar veikiau provokacija, Kampfui labai nepatiko. Kaip galima pradėti metus be kalendoriaus? Nieko negalėtum susiplanuoti. „Nėra ko stebėtis, kad tie italai tokie nepatikimi“, – kaskart sau pagalvodavo su švelniai arogantišku atlaidumu, būdingu kiekvienam Besserwisser – vokiškai tai reiškia žmogų, visada žinantį viską, ir geriau už kitus.
Ir šįkart naujos užduoties Suchdienst direktorius ėmėsi su visu rimtumu. Kitą dieną po Brantų apsilankymo jis vėl susirado Tobijo nuotrauką ir, sėdęs prie rašomojo stalo, atidžiai į ją įsižiūrėjo. Susizgribo ėmęs galvoti apie save, apie vaikystę Saksonijos kaime, apie savo tėvus. Jo šeimai taip pat teko paskubomis trauktis artėjant Raudonajai armijai. Po siaubingo Drezdeno subombardavimo 1945 metų vasarį jo tėvas nusprendė, kad reikia bėgti. Nė dienos negalvoję, užkalė šeimos butą Chemnice, atsisveikino su artimiausiais draugais ir iškeliavo ieškoti prieglobsčio į vakarus iš miesto, kuriame savo gyvenimą buvo praleidusi jau ne viena Kampfų karta.
Dvejus metus šeima klajojo, kol karui pasibaigus suleido šaknis Bavarijoje: šešios savaitės Vysbadene, trys mėnesiai Karlsrūhėje, tada dar pusė metų Vormse. Vienu metu tėvas nusprendė pabandyti laimę Reino krašte, ir šeima ten praleido metus, gyveno Lėverkuzene ir Zolingene. Matijo atmintyje geriausiai buvo įstrigę tie vargani būstai, kuriuose tuo laikotarpiu Kampfams tekdavo glaustis. Tada dažnai ir mokyklos virsdavo ligoninėmis arba jų patalpose įsikurdavo kokia nors įstaiga. Mokytojai vesdavo pamokas mediniuose barakuose.
Atsiminė, kad Zolingene jie gyveno name, labai apgriautame bombardavimų. Apsidrausdami, kad pastato netyčia nenugriautų ekskavatoriai, butų savininkai prie langų klijuodavo popieriaus lapą su užrašu: bewohnt – „gyvenamas“. Kažkas po daugybės metų jam papasakojęs, kad tas pastatas netikėtai buvo nušluotas nuo žemės, nes ugniagesiai nepastebėję tų perspėjimų. Laimei, niekas tada, atrodo, nežuvo.
Tobijas Brantas pagal metus buvo ganėtinai aukštas, gal koks metras šešiasdešimt. Nuotraukoje jis vilkėjo dvieilį švarką, vilnonius šortus, storas ilgas kojines ir tokius pat masyvius batus. Plaukai buvo trumpi, tamsūs, banguoti. Žvilgsnis atrodė liūdnas ir sykiu kupinas nerimo. Vos dešimties sulaukęs jis jau turėjo palikti tėvus ir leistis ilgon kelionėn į visai nežinomus kraštus. Nebuvo net matęs nei tų giminaičių iš Amerikos, nei pusbrolio, kuris jį turėjo pasitikti Paryžiaus Rytų stotyje.
Matijo Kampfo užduotis buvo ne tik sumegzti nutrūkusius šeimos saitus: širdies gilumoje džiaugdavosi atkūręs pabėgėlių ir dingusiųjų gyvenimo istoriją ir tapatybę. Todėl paprašė Mari Brant naujos ir tikslesnės informacijos apie jaunąjį Tobiją. Išsiaiškino, kad berniukas buvo pradėjęs mokytis anglų kalbos, kad prancūziškai jis nekalbėjo, kad labai mėgo matematiką ir biologiją, kad neblogai skambino pianinu. Buvo ganėtinai ekstravertiškas, bet jau spėjęs parodyti neįprastą savo metams brandą.
Po ilgokos apmąstymų valandėlės, kurios metu paniręs mintyse žvelgė pro langą į apniukusį dangų, Suchdienst direktorius išsikvietė į kabinetą jaunąjį archyvarą, kuriuo pasitikėjo, Jurgeną Hesę, ir nurodė jam išsiuntinėti pranešimą apie skelbiamą paiešką visiems Raudonojo Kryžiaus skyriams Vokietijoje ir visoms asocijuotoms Deutsches Rotes Kreuz organizacijoms pasaulyje, kartu, žinoma, pridedant patikslintą berniuko istorijos aprašymą. Tuo pat metu pats asmeniškai dar parašė laišką vienam draugui, ėjusiam aukštas pareigas Bundesgrenzschutz, federalinėje pasienio policijoje Bonoje, įspėdamas jį apie skelbiamą paiešką. „Puikiai žinau, brangusis Georgai, kad šis mūsų bandymas pasmerktas nesėkmei, bet Tobijo Branto tėvų vizitas įpareigoja mane imtis visko, kas dar įmanoma.“ Atviriau pasakyti vargu ar galima.
Kitomis dienomis tęsėsi vis ta pati Kampfo rutina. Jurgenas Hesė jam nuolat pranešinėjo apie vykdomą Tobijo Branto paiešką, tik nebuvo jokių naujienų. Regioninių Deutsches Rotes Kreuz skyrių atsakymai į pasiteiravimus, gautus iš Miuncheno, nesuteikė jokių vilčių. Tas pat ir iš Bundesgrenzschutz tarnybos, kuri bandė ieškoti per Interpolą, bet nesėkmingai.
Berniuko pėdsakai prapuolė prieš penkiasdešimt metų. Galbūt jis žuvo važiuodamas per Prancūziją bombarduojant geležinkelius, galbūt buvo suimtas Prancūzijos ir Ispanijos pasienyje ir baigė savo dienas kokioje nors kalinių stovykloje, o gal savo paties valia staiga nusprendė nusisukti nuo šeimos ir tiesiog pradingti, todėl įsikūrė kur nors Prancūzijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje. Gal ir Jungtinėse Valstijose, kas žino.
Suchdienst direktorius jau nusprendė, kad nieko daugiau padaryti neįmanoma ir greitosiomis brūkštelėjo laišką, kuriuo informavo Brantus, kad paieškos bevaisės. Liko tik duoti nurodymą sekretorei, kad gražiai jį perrašytų, suminėdama įvairius Deutsches Rotes Kreuz atliktus žygius. „Rytoj“, – tarė sau išeidamas iš biuro, kaip kiekvieną vakarą, 17.30, ir po smulkia lietaus dulksna žingsniuodamas artimiausios U-Bahn stotelės link.
Kitą dieną Matijas Kampfas atėjo į darbą anksti ryte. Buvo numatytas susitikimas su oficialia Kinijos delegacija, pageidavusia smulkiau sužinoti, kaip Raudonasis Kryžius dirbo visus tuos metus, ieškodamas pradingusių per karą žmonių. Tas vizitas Kampfui neteikė jokio malonumo dar ir dėl to, kad kuo daugiau praeidavo laiko, tuo mažiau galimybių Suchdienst tarnybai likdavo surasti dingusius be žinios. Dėl to Kampfas dažnai savęs klausdavo, ar jo darbas apskritai turi prasmę. Jis įsitaisė kabinete ir dar sykį permetė akimis pastabas, kurias buvo pasirašęs, rengdamasis kinų vizitui, numatytam prieš pat pietų pertrauką. Įnikęs į taisymus ir pildymus, staiga sulaukė skambučio.
„Pone Kampfai? Čia Hesė. Ar galėčiau užeiti minutėlei pas jus į kabinetą?.. Ne... čia ne dėl Tobijo Branto. Aš norėčiau dėl kito dalyko...“
Matijas Kampfas jaunojo archyvaro balse iškart pajuto nervingumą ir dvejonę. Kamantinėti telefonu, kas atsitikę, jis nepanoro. Davęs sutikimą neplanuotam pokalbiui, Suchdienst direktorius ėmė laukti, kol jaunasis bendradarbis praeis per visą archyvą, pražingsniuos pro milžiniškas kartotekų spintas, pakils laiptais ir prieis jo kabineto duris paskutiniame Chiemgaustrasse pastato aukšte. Jurgenas Hesė po kelių minučių pagaliau pasibeldė. Net pastuksenimas kažkoks pernelyg drovus, pagalvojo Kampfas. Archyvaras įėjo į kambarį neužtikrintu žingsniu, akivaizdžiai sumišęs.
– Laba diena, Hese. Sakykit, apie ką norėjot kalbėtis? Kuo Jums galiu pagelbėti? – iškart paklausė Kampfas, truputį suerzintas bendradarbio laikysenos, o šio sutrikimą rodė ir trikdantis, nemalonus lūpų čiaupymas.
– Laba diena, pone Kampfai, atleiskite už sutrukdymą, bet man rūpėjo pranešti Jums tai, ką vakar atradau dirbdamas archyve...
– Ir ką Jūs atradot?
– Radau tokią kortelę... Niekada nebūčiau galėjęs įsivaizduoti tokios mūsų archyvuose...
Akivaizdžiai suerzintas tų nerišlių frazių nuotrupų, Matijas Kampfas paragino bendradarbį:
– Ir ką?
– Radau kortelę su Jūsų vardu, kur parašyta, kad Jūs laikomas dingusiu nuo 1946-ųjų, – išpyškino Hesė vienu ypu, stebeilydamasis į savo batų galus, nes nedrįso pakelti akių į viršininką.
Po minutėlę trukusios tylos Kampfas nedvejodamas tarė:
– Bus koks bendravardis. Juk mano pavardė gana dažna...
– Iš pradžių ir aš kaip tik taip pagalvojau. Tik kad visi duomenys sutampa: gimimo data ir vieta, jūsų tėvų vardai ir vietovės, kuriose gyvenote, kol buvo pranešta, kad dingote tuoj po karo. Štai čia kortelė, pažiūrėkite pats!
– Bet kas galėjo pranešti, kad aš dingęs... ir kokia proga? – paklausė Kampfas su neslepiamu sutrikimu žvelgdamas į raudoną kartono kortelę, kurioje visi jo duomenys tikrai buvo pakartoti.
– Kortelėje minimas toks Manfredas Šulė, o toliau viso labo du žodžiai: nugriautas namas. Ir miesto pavadinimas: Zolingenas.
Suchdienst direktorius minutėlei susimąstė. Netrukus jis suprato, kas greičiausiai bus atsitikę. Kai netikėtai Zolingene nugriovė tą namą, kuriame jo šeima po karo buvo apsistojusi keliems mėnesiams, kaimynas veikiausiai pamanė, kad mažasis Matijas Kampfas liko po pastato griuvėsiais ar šiaip be žinios pradingo. Todėl ir pranešė Deutsches Rotes Kreuz skyriui.
Padėkojęs bendradarbiui už informaciją, Kampfas jį išprašė užsigalvojęs ir ne ypač mandagiai. Klestelėjo ant tos pačios sofos, kurioje prieš kelias dienas buvo pasodinęs Brantus. Matijo Kampfo žvilgsnis klaidžiojo tuštumoje. Lauke vėl pradėjo lyti, ir didelį kabineto langą ėmė liūdnai vagoti ilgi lietaus lašų dryžiai. Naujiena jį išmušė iš vėžių. Ką nors kitą gal būtų tik pralinksminusi mintis, kad šitiek metų ir taip kruopščiai vadovauja archyvui, kuriame ir pats yra įrašytas tarp milijonų vokiečių, be žinios dingusių Antrojo pasaulinio karo metais. Kam nors kitam gal tik šypseną būtų iššaukęs toks neįtikėtinas paradoksas. Tik ne Kampfui. Pakako vos dešimties sekundžių, kad jo smulkmeniškai sutvarkyta būtis prasmegtų į kažkokį jovalą ar, paprasčiau tariant, netikrumą. Į tą patį netikrumą, kurį jau tiek metų diena iš dienos jis siekė įveikti, ištrinti.
Juk ištisus dešimtmečius dėjo pastangų, kad sugrąžintų tapatybę tūkstančiams pabėgėlių. Ir šiandien staiga paaiškėja, kad jo paties tapatybe galima būtų suabejoti, kad jo paties būtis stokoja tikrumo – bent jau sprendžiant iš to raudono kartono lapelio, įkišto, drauge su tūkstančiais kitų, į senąją Raudonojo Kryžiaus kartoteką. Tam tikru požiūriu buvo ne tiek jau svarbu, kad tą archyvą tiesiogiai valdė jis pats. Gal net priešingai, jo situacija dėl to išrodė dar labiau dramatiškai komiška.
Vis dėlto labiausiai Kampfą šokiravo klaidos galimybė apskritai – tai, kad tvarka galėjo šitaip prašauti pro šalį. Žmogus, kuris visą savo gyvenimą buvo pašventęs tam, kad sugrąžintų tūkstančiams žmonių jų veidus ir likimus, ką tik aptiko, kad praeities pats niekada neturėjo, o dabartis ir ateitis visai neapčiuopiamos. Dešimtmečiais asmeninė jo būtis buvo tvarkoma taip, kad kiekvienas aspektas įgytų apibrėžtumą, o ateitis – aiškų pavidalą be jokio nerimą keliančio netikrumo ir trikdančių netikėtumų. Akies mirksniu ta jo kasdienė pastanga pavirto į tragišką beprasmybę.
Ar buvo apskritai dabar koks nors skirtumas tarp jo paties ir jaunojo Branto?
Susmukusiam kabinete ant sofos Kampfui darėsi vis aiškiau, kad jo asmens konkretybė tėra migla, kad jį apsėdusi aistra tvarkai buvo ne tik bergždžia, bet netgi žiauri. Po kelių minučių vyriausiasis Suchdienst archyvaras vargais negalais atsistojo, kyštelėjo galvą pro duris į sekretorės kabinetą, monotonišku balsu nurodė atšaukti visus tos dienos vizitus, šį savo sprendimą paaiškinęs netikėtu sunegalavimu. Tada pasiėmęs portfelį ir švarką žengė pro Chiemgaustrasse pastato išėjimą. Vartams užsiveriant už jo nugaros pagalvojo, kad to slenksčio daugiau niekada neperžengs.
____________________________

(*) Nei minute anksčiau, nei ketvirčiu valandos vėliau (pranc.).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 10 (spalis)