tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Salomėjos Nėries erdvėlaikis: kurtas, okupuotas, laisvintas

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Septyniasdešimtąją Salomėjos Nėries mirties vasarą, blyškiai pražystant diemedžiui, dar pabandyti įeiti į poetės kūrybą, pajusti pastoviuosius ir kintančius jos pasaulio dėmenis. Ypač tuos, kurie konkrečiau susiję su erdve ir laiku, o bendriau – su pasaulėvaizdžiu, savaiminiu ir sąmoningai kurtu, okupuotu ir laisvintu. Niekas nėra laisvas nuo istorijos, arba, paprasčiau tariant, nuo to, kas vyksta pasaulyje, ne tik gėrio, bet ir nuo visokeriopo blogio, tiesioginio ar manipuliacinio. Išoriškai žmogus gali išlikti laisvas, o jo vidinė erdvė, vidinis laikas gali būti užimti, okupuoti. Okupuoto, netgi įkalinto žmogaus dvasinė laisvė yra aukščiausia ir sunkiausia, ką žmogus gali pasiekti, o pasiekęs išlaikyti. Didžioji kūrėjo drama vyksta nematomose, tik jam pačiam svarbiose erdvės ir laiko sankirtose. Kuo tos sankirtos gilesnės, tuo skaudesnės, nes ten žmogus yra vienas ir vienišas. Salomėja Nėris yra tai patyrusi, išgyvenusi. Atvėrusi.
Iš pradžių keli žodžiai apie erdvę, laiką, erdvėlaikį – pačiais siauriausiais aspektais, svarbiais poezijai. Erdvė – vieta laike, jei net akimirką. Trūksta erdvės ir laiko sąlyčio ir sąveikos žodžio – galbūt tai vietoerdvė. Laikas – jei ir tik akimirka, kurioje nors vietoje. Suvokti, kad esi vietoje, kad ją matai, jauti, reikia laiko, jei ir mirksnio. Realumą, lyg kokį apčiuopiamumą, laikas gauna iš vietos, iš jos daiktų. Visa, kas kuriuo nors būdu yra vietoje, yra jos aprėpiama. Vieta būna tuo, kas joje yra. Daiktai yra vietoje, vieta yra ir daiktų vieta. Vieta visada įsivietinusi, matome jos riboženklius, apskritai ženklus, vienokius gamtoje, kitokius mieste. Laikas – neapčiuopiamas, nejuntamas, juntami tik veiksmai, įvykiai. Dažniausiai laikas su jais ir tapatinamas. Salomėjos Nėries sunkiuosius metus aptariame remdamiesi tuo, kas per juos įvyko, kas turi konkrečią vietą ir laiką. Bet įvykis neapima to, kas labiausiai veikia kūrėjo sąmonę, kas reiškiasi būsenomis, nervų krizėmis, galiausiai fizinėmis kūno negandomis, artinančiomis nebūtį.
Lyrika ir muzika yra nejuntamojo laiko menai, kilę iš sąmonės pastangų užpildyti tuštumą, paversti ją tarsi lytinčia ir lytima. Lyg atskirti, išskirti iš savęs, kad galima būtų ją suvokti. Epochose, kur lyrika ir muzika buvo svarbesnės, daugiau ir laiko refleksijų, meninių ir filosofinių. Nuo romantizmo iki modernizmo. Dabartinės epochos profilį lemia vizualumas, atitinkamai svarbesnė darosi erdvės dominantė. Erdvėlaikis iš esmės atitinka Michailo Bachtino chronotopą, kur chronos neabejotinai svarbiau, netgi pirmiau už topos. Lietuvių kalba darybiniu keliu natūraliau veda erdvėlaikio linkui, ne laikoerdvio. Gali būti, kad lietuvių kalba ir kalboje įkūnytas mąstymas tik apčiuopdamas vietos pavidalus ima justi ir laiką, jo tvinksnius, tekėjimą. Tai nėra pirmiau nei paskiau, einantis nesvarsto, kuria koja pradėjo žengti. Eilėraštis kaip žingsnis, jam reikia ir vietos, ir laiko. Eilėraštis yra ritmas, kalbinis erdvėlaikio ritmas sąmonėje.
Kiek mąstyta apie poeziją, mąstyta ir apie jos erdvę ir laiką, jei ir nevartojant tokių sąvokų. Erdvė ir laikas yra pagrindinės žmogiškojo buvimo koordinatės. Žmogus yra kūnas, užimantis vietą, esantis vietoje. Žmogus yra laikinas laiko kūdikis. Kiekviena žmogaus akimirka prateka erdvėje, gobiamoje iliuzijos, kad ji pastovi, pastovesnė už laiką, kad į erdvę galima grįžti, o laikas nuteka negrįžtamai. Į erdvę, prigimtąją, kuriuo nors būdu gautą, įgytą, pasirinktą ar suteiktą, žmogus įsikuria, mažuosius jos matmenis ir perkeisdamas. Laikas žmogui nepavaldus, laikas tiesiog yra, yra tarsi ir nebūdamas. Kiekvieno žmogaus gyvenimo laikas yra ir jo gyvenimo erdvės laikas. Kiekviena erdvė yra ir laiko erdvė. Ne tik vienaskaita, bet ir daugiskaitos: laikai ir erdvės, erdvėlaikiai. Pasakojimų erdvėlaikiai natūralesni, aiškesnės gyvenimo linijos, jei ir išskiriamos gyvenamo ir atsimenamo, lyg susigrąžinamo gyvenimo. Atsiminimas gali būti netgi intensyvesnis už pirmines to, kas su žmogum atsitinka, formas. Galbūt čia – žmogaus gebėjime atsiminti, daugkartiniame lyg ir to paties fakto, situacijos išgyvenime, išgyvenime, kuris suformuoja nebuvusios ir nesamos tikrovės esmingą, intensyvų esamumą, – slypi poetinio erdvėlaikio atskirumas, ypatingumas. Siauriausia, gal net gryniausia, teoriškai nesukomplikuota prasme erdvėlaikis yra pirminės eilėraščio koordinatės: kada kur, kur kada. Eilėraščio erdvėlaikis gali būti efemeriškas, neapčiuopiamas, tik jaučiamas, tarsi ištirpęs intonacijoje, garsų muzikoje. Grynieji, garsiniai, muzikiniai erdvėlaikiai – kaip Johanno Wolfgango Goethe's „Über allen Gipfeln ist Ruh...“ arba Maironio „Vasaros naktų“ pradžia: „Užmigo žemė, tik dangaus negęsta akys sidabrinės...“ Intensyviai pulsuojanti sąmonė erdvę ir laiką tarsi susiurbia, sutraukia į save, įkvepia ir vėl iškvepia: „Užmigo žemė...“ yra lyg vasaros žemės po žvaigždėtu dangumi (taip paprastai pasakom laiką ir erdvę) iškvėpta sekundė. Grynoji lyrika: įkvėpimas ir iškvėpimas. Poetinis erdvėlaikis – lyg oras, kuris įkvepiamas ir kuris iškvepiamas, neklausiant, kam oras priklauso. Skaitant, suvokiant eilėraštį, įkvėpimas–iškvėpimas pakartojamas.
Iš ko, kaip poetiniai erdvėlaikiai susidaro? Eidami fenomenologiniu keliu, atsakytume, kad iš patirčių, iš to, kas patirta, patiriama, kas patiriama iš kitų patirčių, vadinasi, iš atskiro ir bendro kultūros konteksto, gilesnio ar paviršutiniškesnio. Intensyviausiai esame veikiami prigimtinės patirties geografijos, to, ką pamatome, išgirstame pirmą kartą. Įsigyvename į pirminę namų aplinką, fiksuojame jos pasikeitimus. Jaučiame istorijos geografiškumą – žymėtos vietos, kur kas nors yra įvykę, kas daugkartiniu būdu patirta kitų. Mus veikia ne tik tai, ką tiesiogiai patiriame, bet ir tai, ką atsimename; atminties patirtis gali būti itin svarbi. Bet ir nepatirtis: patirtyje lieka neįvykusio geidimo patirti. Nėra paprasta suvokti, kaip sąmonė prisitvirtina prie vietų, kaip užmezga ryšį su laiku. Sunkiausia suvokti tai, kas vyksta savaime. Gyvenimo savaimingumas sunkiausiai pasiekiamas. Intencijos yra savaiminės. Realus veiksmas (sodinu gėlę), veikiant laikui, jau atsimenant, gali virsti dvasiniu veiksmu, nebesusietu nei su noru pasodinti, nei su viltim, kad augs, žydės, o tik su viso to turėjimu sąmonėje arba vien geidimu turėti. Poetinis erdvėlaikis dažnai yra geidimo, geidimo patirti kalbinės realizacijos. Kuo intensyviau veikia sąmonė, tuo labiau jos erdvėlaikiai kyla iš geidžiamybės lauko, geidimo energija yra transcenduojanti, perkelianti. Iš čia, tuo būdu susidaro erdvėlaikio metaforos. Metaforos gali būti suvokiamos kaip transcendentiniai erdvėlaikiai. Kuo gilesni erdvėlaikiai, tuo intensyvesnės metaforos. Praradimai gali sugrąžinti prie esminių dalykų.
Pirmasis Salomėjos Nėries eilėraštis, po beveik trijų mėnesių tylos, bent jau atiduotas viešumai, parašytas Rusijoje, tikriausiai yra „Ar žiburėlis lauks“, tarp atimkit (svetimybę) ir palikit (savosios erdvės ženklą), pereinantį į klausimą – ar tai dar galima, ar žiburėlis lauks. Dar sykį keičiasi erdvėlaikio koordinatės, stipriausi jutimai telkiami į tai, kas palikta, į namus. Jau lyg pakeliui, bet dar sąmonės ūkuose tebeskendi „Kaip tave mylėtau“, bet raudos ūkas kaip mitinės ir kartu transcendentinės atramos jau atsistatinėja, atsikurdinėja.
Poetiniai erdvėlaikiai veikiami patiriamų situacijų, aplinkybių. Dalis jų matoma, fiksuojama, aprašoma, bet lieka tai, kas lieka tarsi suskliausta, nematoma, ką vadiname vidiniu ar dvasiniu gyvenimu, kas lemia vadinamuosius (romantizmo poetikos ir estetikos įtvirtintus) sielos peizažus. Siela iš viso, ką mato (arba nemato, tik geidžia matyti), girdi (arba negirdi, tik geidžia girdėti), pasirenka, atsirenka, kas atitinka jos vidinę kalbą (arba būseną), gali būti jos čiuptuvais suimta, susiurbta, pačiai kalbai keičiantis ir dėl to, ką ji pati tarsi pasirinko, net jei buvo pasirinkta.
Kodėl poetinio erdvėlaikio tyrimas šiame straipsnyje sutelktas į Salomėją Nėrį? Nuojauta, kad jos kūryboje susitinkame su daugeliui tekusiais istorijos išbandymais, su archetipais, kuriais vienu ar kitu būdu koduota gilioji lietuvių tautos patirtis, ypač ta dalis, kuri kyla iš lyg ir nesančios ar nesamos erdvės ir nejuntamo laiko, iš akimirkų, kai visa, kas yra, yra tarsi susiurbta į žmogaus būseną. Ir tik ta būsena, pati didžioji žmogaus efemerija, tėra reali. Kad per Salomėjos Nėries likimą pereina baugioji istorijos briauna, atsiliepianti ir bendresnėse lietuvių patirtyse. Kad Salomėjos Nėries erdvėlaikis buvo brutaliai okupuotas. Išoriškai tarsi ir nesipriešino, sutiko su reikalavimu parašyti tai, ko okupantams reikėjo, tad pati prie okupacijos prisidėjo. Vėliau, kai suprato, kas įvyko ne tik su ja pačia, bet ir su jos kūryba, pagrindinę kūrybos vagą pradėjo ženklinti mirtinos pastangos savo kūrybą, savo erdvėlaikį jau ir kaip pasaulėvaizdį vaduoti. Ne save išlaisvinti, o savo kūrybą. Kol nėra grėsmės, erdvėlaikis lyg savaime yra įsuptas pasaulėvaizdžio. Iškilus savaiminio erdvėlaikio sunaikinimo grėsmei, suaktyvinamos pasaulėvaizdžio galios. Atrodo, kad neįmanoma padaryti to, kas Salomėjos Nėries padaryta 1942 metų rudens (jau Maskvoje) eilėraštyje „Kaip tave mylėtau“:

 

       O, jei pamatyti
       Dar kada galėtau,
       Kaip tave mylėtau,
       Kaip tave mylėtau!

 

Kito ilgesys, galiausiai išplintantis iki ilgesio ribų, yra pati giliausia žmogaus galia. Niekada ir niekur siela nebūna taip giliai, kaip ilgėdamasi kito, galiausiai ilgėdamasi. Kuo labiau nepasiekiama, tuo ilgesys gilesnis, sunkesnis; ir tik pačiais rečiausiais atvejais – toks skaidrus, kad jau matyti dugnas. Šiuo eilėraščiu atsiveria būsena, kurią kaip sau artimą ar net tapačią perima tautosaka, dzūkų raudos tradicija. Perima ir tarsi nuima nuo širdies, palengvina naštą. Tas perėmimas reiškia didį pripažinimą – esi savoji, kuri jau visko, visų jai prieinamų individualių poezijos galimybių atsisako dėl to, kad galėtų eiti taku, kuris, būdamas visų, iš tiesų yra tik to ar tos, kurie bent nujaučia, kad yra į jį pašaukti, kad gali eiti. Būsena, būsenos atitikimas šimtametei raudai, tampant balsu tarp balsų. Balsu, kuris ir raudą išskaidrina, išgrynina. Donatas Sauka, po karo pirmasis radęs Salomėjos Nėries esmę atitinkantį kalbėjimo būdą, straipsnyje „Subtili lyrika ir liaudies daina“ (1964) sakė, kad „daina po S. Nėries pati tapo gražesnė“ (1). Gal apie raudą galima būtų sakyti, kad Salomėja Nėris išgrynino joje glūdinčią gailesčio ir kaip begalinio ilgesio ontologiją. Atskyrė nuo konkrečios netekties, atvėrė šiurpų mirties grožį – ilgesiu, kuris klupdo ant kelių, žmogus pasisuka mirties link.
Nuo 110-ojo Salomėjos Nėries gimimo rudens iki mirties 70-mečio sąmonėje prasitęsinėjo jos skaitymas, atnaujinęs kai kuriuos prasmės niuansus; lyg pradėta ir grįžti prie to, ką bandžiau daryti mokyklai skirtoje knygoje „Salomėja Nėris. Gyvenimas ir kūryba“ (Šviesa, 1999); kai norėjau suvokti jos įsikūrimą Palemone, būties sulaikymą gyvenimu, erdvės vaizdinių, realių, atpažįstamų ir iškylančių vaizduotėje, įkūnijimą konkrečioje vietoje. Galėjau ištarti sakinį, kad Palemono sodyba yra meilės kūrinys. Kaip eilėraštis, daina, skulptūra. Erdvės kūrimas dabarties laikui (kad būtų kur gyventi, dirbti), bet ir būsimajam laikui, kuris dar turėjo atitekėti, kurį pradėti turėjo gimsiantis kūdikis. Bet ir gilinantis, bandant aprašyti brandžiojo, lyg nuraminto Salomėjos laiko erdvę, lytėtą kūnu, akimis, rankomis, skaitant to laiko eilėraščius, suvokta, kad poetės eilėraščių erdvėlaikis klostosi iš realybės, bet kartu ir tarsi iš kokios viršrealybės. Psichologiškai tikras ilgesys ir gailestis, bet išsiskleisti jis gali tik raudos bendrybėje kaip kokioje visagalybėje. Iš Palemono koordinatėm pažymėtų kelių eilėraščių rinkinyje „Diemedžiu žydėsiu“ išsiskiria „Aš nenoriu mirti“ (1937.VIII.23), kurį galima pavadinti laiko eilėraščiu, pasipriešinimu laiko lemčiai arba žmogaus mirtingumui. Rašyta likus dviem mėnesiams iki sūnaus gimimo. Besilaukianti moteris aštriau jaučia laiką ir erdvę, turi daugiau baimių, labiau laukia paguodos – ir ne tik iš žmonių. Ką tik Palemone pasodintas uosiukas (kartu su kitais Eglės vaikais), jo šlamėjimo įsivaizdavimas, meilės kartojimas šiltos vasaros pavėsyje: „Šimtąkart girdėtą / Meilę čia kartos.“ Erdvės prigludimas prie kūno kaip laiko maldavimas: „Aš nenoriu mirti!“ Erdvės žymenų (kartu ir būsenų) persikryžiavimas: tai, kas dabar, yra buvę, gali būti ir kitur, kitą akimirką. Palemono nuoroda ir prie „Rudenio arimuos“, bet poetinio vyksmo vieta nukelta prie Širvintos. Prigimtinis erdvėlaikis su Širvinta, aišku, yra pirminis Salomėjos erdvėlaikis; gimiau prie Širvintos, – ne sykį ištarta. Toliau erdvėlaikis papildomas (ir perkeičiamas) keičiantis gyvenimo vietoms.
Iš erdvei suvokti svarbių Salomėjos Nėries žodžių Viktoro Aleknos sudarytame dažnumų žodyne (iki 50) svarbiausi: žemė, saulė, kelias, jūra, pasaulis; laiko žyminiai: naktis, diena, ruduo, pavasaris. Iš geografijos vardų dažniausia – Lietuva. Alpės minėtos dažniau nei gimtoji Širvinta. Alpės veikia ir metonimiškai, žymi stiprią meilės pasiją – vietą kaip žmogaus geidžiamybę. Alpės – ne tik kalnai, bet ir garsinis žemynas, atitinkantis Salomėjos Nėries fonetiką. Garsinis erdvės taškas. Palemono garsynas – aukštas, skaidrus. Žemieji, duslieji Širvintos garsai nėra tokie pritraukiantys.
Apie natūraliai besiklostantį poetinį erdvėlaikį galima kalbėti apibendrintai, bendrais bruožais (uždaras ar atviras, šviesus ar tamsus, tiesioginių ar perkeltinių prasmių, pastovus ar kintantis, tikroviškas ar iliuzinis). Sunkiau tirti erdvėlaikį iš esmės – kaip jutimų, kartu ir poetinių prasmių tinklą. Kuo labiau tinklą smulkiname, tuo didesnės atidos reikalauja tyrimas. Erdvėlaikis yra ir suvokimo, ir susivokimo būdas. Kur esu, kada esu, kaip esu. Erdvėlaikio dabar pasirodo iš kalbėjimo taško. Erdvė ir laikas yra būsenos erdvė ir būsenos laikas, būsenos geografija. Eilėraštis yra būsenos virtimas žodžiais, žodžiams įsilaikinant ir įsierdvinant. Paryžiuje, baigiantis praėjusio amžiaus ketvirtajam dešimtmečiui, palyginti dar ramiu laiku, nors jau ir stiprėjant nujaučiamai karo grėsmei, išskirtinėje erdvėje, Salomėjos Nėries patyrimų požiūriu tikroje heterotopos, parašyto eilėraščio „Ledinėj dykumoj“ pradžia (eilėraščio pradžia paprastai labiausiai sutampa su būsenos erdvėlaikio kontūrais):

 

       Mes ieškom tako kalnuose,
       O mus kažkas klaidina. –
       Tai vėjai – tai kalnų dvasia
       Kvatojas po ledyną.

 

Kalnai – erdvės akcentas, tako ieškojimas jau gali būti siejamas su laiku, neramiu, baimingu, jaučiant kalnų dvasios nepalankumą. Vienas iš Salomėjos Nėries eilėraščių, kuriais sąmonė iš tiesų ieškojo tako į būsimybę ir regėjo apokaliptinius vaizdinius:

 

       Ir užpustys tave sniegai. –
       Raudos tau klaikūs vėjai. –
       Ereliai, plėšrūs vanagai
       Čia klykaus išbadėję.

 

Galima sakyti, kad tai jau ir būsimų Rusijos pūgų, būsimos klaikumos nuojautos. Kartu likimo būsimybė, būsimasis laikas; laikas, kuris kaip būsena jau yra patirtas. Atvejis, kuris tarsi perspėja: poetinis erdvėlaikis yra ir riba ar briauna: ir realiai patiriami ar patirti, matomi ar matyti dalykai, ir sąmonės būsenų vaizdiniai.
Salomėjos Nėries poezijos laiko ir erdvės koordinatės gali būti aptariamos išskiriant lyg kokias esmines sankirtas: gimtinės, Kauno, Lazdijų, Panevėžio, Palemono, Paryžiaus, evakuacijos (Rusijos). Išoriniai pokyčiai mažai tepakeičia vidines laiko ir vietos koordinates. Tol, kol jos nenaikinamos. Skirtingi laiko tarpsniai, bet nebūtinai jei daugiau laiko, daugiau ir erdvės. Vien iš rinkinių pavadinimų girdime savitus erdvės ir laiko, laiko ir erdvės sambalsius: „Anksti rytą“ (laikas, kurį sąmonė įtvirtina erdvėje, bet ir perkelia į kitą lygmenį, jauno gyvenimo prasmės), „Pėdos smėly“ vizualizuoja erdvę, pėdsakus erdvėje, bet siunčia ir laiko signalą, praeinamumo, nykstamumo. Panašiai ir „Per lūžtantį ledą“ – ėjimas pavojingu keliu, grėsmė žmogiškajam laikui. „Diemedžiu žydėsiu“ – vaizdinys erdvėj, bet ir laikas, vėlgi laiko trumpumo signalas, žydėjimas yra trumpas, trumpos ir žmogaus dienos. Erdvėlaikis – žvilgsnių sankryžoje: kas matoma iš išorės ir kas iš vidaus, iš būsenos; būsenos akys – taip galima sakyti apie Salomėjos Nėries erdvėlaikines metaforas, apie akmenėlio šaltą širdį, apie žydėjimą vyšnios.
Gyvenimo laikas – ir biografinis, laiko tarpas, į kurį įsirašo biografija. Įsirašymu sakome, kad žmogus savo atskirą laiką gyvena bendrame, kurį galime vadinti istoriniu. Pradėdamas savo laiką, gimdamas, žmogus įeina ir į vietą, į erdvę, užima joje tam tikrą vietą, įgauna lyg kokį pastovų tašką, iš kurio juda kitomis kryptimis, įsigyvena ir kitose erdvėse, grįžta, negrįžta. Pastovus erdvės taškas, kuris neapleidžia kūrybingo žmogaus sąmonės, yra namai, gimtinė, tėviškė, tai, ką Arvydas Šliogeris apibūdina kaip meilės lauką. Meilės lauką turi (susidaro, susikuria) tik kūrybingos sąmonės, nebūtinai atliekančios kūrybinius veiksmus. Salomėjos Nėries biografinis, o giliau – egzistencinis laikas yra susijęs su prigimties vieta ir erdve nenutrūkusiais saitais; meilės laukas veikia sąmonę ir tada, kai realiai jis yra nepasiekiamas. Ikikarinė poetės lyrika juda, sakytume, natūraliais erdvės ir laiko horizontais, erdvė ir atitinkamai eilėraščių vaizdynas užpildyti gamtos jutimų, metų laikų, jų garsų, spalvų, lengvai, bet savitai metaforizuojamų (miškai geltonai dėvi), virstančių simboliais. Erdvė pasirodo ir žiburių nušviesta, laikas ateina ir iš ateities: „Nakties marių juodą plotą / Žiburiai nušvies. / Perskros tylą tą miglotą / Dainos ateities“ („Iškeliaujant“). Kuo daugiau laiko sąmonė pasiima iš praeities, tuo daugiau jo atiteka iš ateities, iš to, kas priklauso nuojautoms, lyg kokioms pranašystėms. Kasandriškasis motyvas poezijai yra prigimtinis, esminis. Judesys – išėjimo ir sugrįžimo („Jaunystė“, „Baltu keliu“), kelio kaip ontologinio erdvės ženklo svarba, bet ir laiko. Laikas: jaunystės ir jos praradimo, gyvenimo ir mirties. Galima būtų sakyti, kad tai bendroji egzistencinė įtampa, savičiausiai išreiškiama eilėraščiais miniatiūromis. Jose erdvėlaikis jau kaip grynasis poetinis erdvėlaikis nebėra veikiamas (lyg nebėra) išorinių erdvės ir laiko dimensijų. Virsdami eilėraščio erdvėlaikiu, erdvė ir laikas susitraukia prie realybės išnykimo ribos. „Jaunystės“ pabaiga:

 

       Kur tie nameliai, kur takai?
       Sakyk man – kur tu gyveni?
       Bet tu šypsais ir nesakai –
       Tik ateini ir nueini...

 

Lyg ir nėra tos erdvės, tos vietos, neatsakomas klausimas kur tu gyveni? Tada ir laikas neberealus, tik ateini ir nueini nebėra susietas su pagrindiniu laiko klausimu: kada. Salomėjos Nėries lyrikos pirmoji viršukalnė: trumpieji eilėraščiai, kuriuos galima vadinti ir suspausto, labai koncentruoto erdvėlaikio eilėraščiais. Galima būtų sakyti, kad tai ir yra grynoji lyrika, savitas jos pavidalas. Grynoji lyrika, kai realieji, vienu ar kitu būdu veikiantys laiko ir erdvės pavidalai virsta poetiniais, amžinais. „Alyvų“ erdvė ir laikas yra amžini, amžinai pasikartojantys, archetipiški. Archetipiški „Diemedžiu žydėsiu“ erdvės ir laiko pavidalai.
Tiriant poetinį erdvėlaikį kaip prasmių tinklą, būtina stebėti, kaip vienoje erdvėje atsiranda kitos erdvės (heterotopos), vietoerdvės, tame pačiame laike išnyra kito laiko (heterochronos) kontūrai. Kauno erdvėje (studijų ir vėlesnio laiko) kita erdvė, priartinta ir kito laiko jutimo, yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus, taip pat ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės namai. Gamtos laike ar laike, ženklinamame gamtos, išnyra kitas, nuojautų laikas, atsiranda dramatizuojanti perskyra tarp šiandien ir rytoj. 1939 metų „Akmenėlis turi šaltą širdį“: „Šiandien dar minu aš tavo slenkstį, – / O rytoj – tamsioji nežinia.“ Katastrofizmo šešėlis praslenka ir Salomėjos Nėries poezija – kaip Vinco Mykolaičio-Putino, Česlovo Milošo kūryba. „Heroicos“ pradžia:

 

       Ne ruduo. – Karo debesys renkas
       Ant Europos galvos.
       Tu pridėk savo magišką ranką
       Prie širdies man gyvos.

 

Europos galva kaip erdvės, už kurią kalbama, centras. Ir laikas, sutekantis į širdį, gyvą, globiamą magiškos rankos. (Paskutinėje eilutėje visada girdžiu dar – dar gyvos). Kieno ta magiška ranka? Kieno ta galia? Su kuo kalbasi poetai?
Salomėjos Nėries gyvenimo laikas – trumpas, bet itin intensyvus, lyg kokia kelionė tarp realybės ir nerealybės. Ir trumpos kelionės ilgi etapai, kuriuos reikia praeiti, pereiti. Nuo savo didžiosios meilės, iš tiesų svaiginusios, dengusios realybę, didžio geidimo, bet negalėjusio išsipildyti, Salomėja patenka lyg į kokius sūkurius – išorinius ir vidinius: „Trečias frontas“, palaido gyvenimo išbandymai („<...> kada beprotiškai mylėjau tuos valkatas...“) iki sunkaus atodūsio dienoraštyje: „Juk aš „moteris su praeitim.“ Lyg bandymas tą praeitį įveikti – ir atkaklus kūrimasis Palemone, širdies švytuoklei pasisukant į kitą pusę, ilgintis šiltos meilės, ramaus prieglobsčio. Bet lyg ir perspėjama: jei panirsi į šitą ramybę, prarasi kūrybą.
„Diemedžiu žydėsiu“ – aukštasis Salomėjos Nėries taškas – tarp namų ramybės ir neįveikiamos ontologinės nerimasties. Išorinis erdvėlaikis raminantis, vidinis – nesulaikomo, dramatizuojančio kitimo, bėgimo („Pabėgusi laimė“), erdvėlaikio metaforos – kruvinos: „Saulę perpjovė per pusę, / saulę padalino, – / Saulės kraujas nutekėjo / purpuru ant bėgių –“ („Saulės kraujas“). Dar Paryžiuje, 1937 metų pradžioje, Salomėja Nėris baigė rašyti „Eglę žalčių karalienę“, bet ir nebaigė, iki 1940-ųjų vis dar grįžinėdama į amžinąjį svarbiausios lietuvių pasakos erdvėlaikį. Negalėjo nejusti, kad yra kūrybos viršukalnėje, kad keturiomis poemos pabaigos eilutėmis (lyg ir neįmanomo tonalumo), o galiausiai ir keturiais brūkšniais nusižymėjo kelią, kuris žmogui lieka nežinomas, tik nuraminamas amžinumo ištarimu:

 

       Man prie šono linguos
       Čia sūnai milžinai – –
       Priešais jūra banguos
       Amžinai, amžinai – – – –

 

Danutės Čiurlionytės-Zubovienės paliudytas epizodas. 1940 metų sausio pradžios rytą duris atidariusiai Danutei Salomėja paduoda laišką, adresuotą Sofijai Čiurlionienei, atsisako užeiti, greitai nueina. Naujųjų metų linkėjimai ir kartu užuojauta dėl dėdės Vincento Jarulaičio mirties, išreikšta eilėraščiu: „<...> eilėraštukas, sukurtas Jums gilaus Jūsų gedulo valandą.“ Nuo kunigo mirties (1939, lapkričio 25) jau buvo praėję daugiau kaip mėnuo. Kažkas daugiau turėjo slypėti už to netikėto apsilankymo ir tame eilėraštyje, pavadintame „Kelionė“:


       Aš palikau namus prie kelio –
       Negrįšiu niekad atgalios.
       Manau, pakaks laisvam vėjeliui
       Ir girių prieglobsties žalios.

 

       Kam tie žiedai ant mano rankų?
       Ir juos išmėtau pakely.
       O, gražesniais ten žydi lankos –
       Lyg žvaigždėm, žėrinčiom toli.

 

       Nuo kojų apavas nudrisko,
       Drabužiai krinta nuo pečių –
       Kam rūbas, apavas – kam viskas,
       Kad saulės spinduliais šviečiu?

 

       Ateina pasitikti saulė
       Manęs su ištiestu glėbiu –
       O menkas, purvinas pasauli,
       Kai nuo čionai tave stebiu.

 

Mįslingas tekstas. Tekstas – pranešimas, skirtas ypatingai adresatei, kurią gerbė ir kuria pasitikėjo. Pranešimas iš Palemono: Palemonas, 1940.I.4. Ne epitafija, ne mirusio pagerbimas – ne to žanro kaip eilėraštis „Tėvelis miega“, parašytas Julijonui Lindei-Dobilui mirus. Labiau pranešimas apie vidinę kelionę, išėjimą iš namų, jau buvimą kažkur kitur, t. y. apie esminį erdvėlaikio pasikeitimą, išoriškai jam dar nepasikeitus. Svarbiausi pranešimai pradžioje („Aš palikau namus prie kelio – / Negrįšiu niekad atgalios“ ) ir pabaigoje, kaip nuo jaunystės įprasta, atkakliai rimuojant saulę ir pasaulį, pasiliekant su saule ir atsiskiriant nuo menko, purvino pasaulio. Su šiuo eilėraščiu, ne itin stipriu tekstu, iš esmės siesis visa likusi Salomėjos Nėries kūryba, prasitęsinės ir priešinsis, netgi ginsis: nuo „Poemos apie Staliną“ iki „Prie didelio kelio“. Šį rinkinį pradedančiame eilėraštyje „Maironiui“ į beapeliacinį „Negrįšiu niekad atgalios“ atsiliepiama kita tonacija: „Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?“ „Kelione“ Salomėja praneša, kad jos siela užbaigė dar vieną savo ratą (ratą su „Egle žalčių karaliene“, su „Diemedžiu žydėsiu“), kad ji vėl įžengia į rizikos erdvę ir laiką. Mįslingiausia „Kelionės“ pranešimo dalis – buvimas kažkur aukštai, kur saulė, žvaigždės, kitame erdvėlaikyje, iš kur žmonių pasaulis atrodo menkas ir purvinas.
Romaino Rolland'o įspūdis iš M. K. Čiurlionio paveikslų, nors tik reprodukcijų, – magiškas menas, kaip sakė. Labiausiai įžymųjį rašytoją paveiksluose stebino „reginys, kuris atsiveria nuo kažkokio bokšto viršūnės ar svaiginančiai aukštos sienos į beribes tolumas. Aš klausiu save, kas galėjo pagimdyti šiuos įspūdžius tokiame krašte, kaip jūsiškis, kuris, manau, neteikė jam šitų aukštumos motyvų. Įsivaizduoju, kad jo paties turėjo būti išgyventi tokie apsvaigimai ir šitas sklendančio skridimo jausmas, kuris kartais apima prieš užmingant“(2). Iš kur tas aukštis, ką jis reiškia? Ką reiškia tas visiškai atskiras sielos patyrimas, kurį R. Rolland'as apibūdina išgyvenamais apsvaigimais? Ar atskirdamas, išskirdamas tas atskiras sielos patyrimas nesuteikia ir didystės, kuri visada pavojinga? Sunku patikėti, kad tik septyniolikos metų Salomėja jau žinojo apie žmogų tykančius pavojus, taip pat ir apie riziką kilti aukštai. Eilėraštis parašytas 1921 metų pabaigoje:

 

       Nesišauk mirties –
       Ji ragana pikta,
       Savo nagus išties –
       Ir baigsis gyvata...

 

       Nepeik gyvenimo,
       Nekilki per aukštai,
       Nes jisai sumanys
       Tau keršyti už tai...

 

       Jei tarp žmonių minios
       Tu svetimas jauties,
       Tai laimė niekados
       Tau rankos neišties...

 

To, ką žmogus sužino aukštaisiais patyrimo momentais, jis negali pritaikyti sau, kaip nors apsisaugoti. Nesisaugojimas, netgi atsisakymas saugotis, galbūt įeina į tokio patyrimo kainą. Salomėja Nėris buvo pasiruošusi ją mokėti, tą darė ne vieną kartą – vis baugiau rizikuodama. Nuo „Kelionės“ pažymėtos datos iki tragiškosios datos – 1940 metų birželio 15 dienos – buvo likęs tik pusmetis. Naktį iš liepos 17 į 18 d. Salomėja Nėris įvykdė „užsakymą“ – parašė „Poemą apie Staliną“. Ji tarsi pati save okupavo, rizikos kelio tai buvo nulemta. Erdvėlaikis buvo suardytas, prarastos jo natūraliosios koordinatės. Bet pačiame giliausiame pasaulėvaizdžio klode jos išliko. Ir pati negalėjo jų sunaikinti, nepasiekiama tai, kas jau išsisėjo bendrajame tautos pasaulėvaizdyje, buvo perimta aukštųjų (rauda, miško brolių dainos) ir žemųjų (tamsieji romansai) klodų.
Ypatinga vieta ir poetinio erdvėlaikio požiūriu tenka Salomėjos Nėries ciklui „Iš M. K. Čiurlionio paveikslų“. Eilėraščiai su M. K. Čiurlionio asociacijomis tikriausiai formavosi ilgesnį laiką, 1940 metų sausio mėnesį (jau po „Kelionės“ įteikimo) S. Čiurlionienės kalbos šeštadienio metu Salomėja pamatė savo pažįstamo estų poeto Aleksio Ranito knygą su „Jūros sonatos“ finalo viršeliu ir keliomis reprodukcijomis. Prasitarė D. Čiurlionytei, kad nedrįstų to daryti. Ieškojo savo kelio. Jis buvo perkirstas to, kas atsitiko tų pačių metų liepos viduryje. Ieškojo atsargaus aplinkkelio, o reikėjo žengti tiesiai, nei saugant, nei saugantis.
1940 metų pabaiga – tada pagal Teofilio Tilvyčio liudijimus Salomėja pati atnešė čiurlioniškuosius eilėraščius į „Raštų“ redakciją(3). Jau po „Poemos apie Staliną“ (1940 m. vasara), po „Bolševiko kelio“ (1940 m. rugsėjis). Paskutinį kartą prie M. K. Čiurlionio grįžo Rusijoje, ištarė: „Nūnai tu pats prieš mane tiesiai“ („Viltis“; Iš Čiurlionio paveikslo) tokiu pačiu reginčiosios tikrumu kaip „Kelionėje“. Išlaikė tą patį žvilgsnį – iš, tarsi iš M. K. Čiurlionio erdvėlaikio. Žingsnio į M. K. Čiurlionį Salomėja vengė, bet buvo atkakliai pakreipta, be pasirinkimo. Pirmas bandymas išsilaisvinti, išlaisvinti savo erdvėlaikį, lyg padedant stipriausiai kūrybinei savosios tautos galiai, su kuria niekas negalėjo lygintis. M. K. Čiurlionio ciklu Salomėja Nėris įžengė į eschatologinį erdvėlaikį: su juodu negandos paukščiu, su juodai žydinčia saule, su mirtim. Bet ir su viltim laimėti ten, kur žmogaus lemtis yra pralaimėti. „Pienėje“ pasiekiama prigimtojo erdvėlaikio giluma, sąmonė pasirengia tarsi atsarginę išeitį, kuri jau neapleis. Ledynų, ledinės dykumos, užpustančių sniegų eschatologija keičiama lauko smėlio, gilios žemelės, Nemunėlio erdvine ramybe, amžinu, nebeturimu, tad ir nebeprarandamu laiku:

 

       Kad pavirstau pilku lauko smėliu, –
       Kad giliai žemelėje gulėtau!
       Kad nugrimztau šaltu akmenėliu, –
       Nemunėlis, kad viršum tekėtų – –

 

Tarminės, vadinasi, pirminės žodžių lytys susitinka: raudos „Kaip tave mylėtau“ geidimas („O, jei pamatyti / Dar kada galėtau...“) dar aukštas ir įtemptas, žeminamas iki žemės po vandeniu.
Erdvėlaikio trečiasis matmuo – gylis, greta linijų į viršų ir į plotį. Giliai žemelėje, grimzdimas šaltu akmenėliu, Nemunėlis, tekantis viršum. M. K. Čiurlionio ciklas parašytas visiškai švarioje erdvėje, išgrynintoje M. K. Čiurlionio genijaus jutimo, neabejotinai ir artimos lemties paralelės, „Laidotuvių“ vaizdinių, dvigubinamų gluosnių ir kiparisų („Glaudžias gluosniai kiparisų bokštais“). Ciklas iš „M. K. Čiurlionio paveikslų“ yra raktinis, suvokiant Salomėjos Nėries erdvėlaikį. Lemtingai padalyta: pagal Evangelijos formulę: kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Dieviškoji dalis išsaugota, neatiduota. Pasistūmusi į erdvėlaikio gylį, jame įslaptinta, paslepiama. Į svetimybę lietuvių poetė buvo išsviesta su tokia gilia vidine patirtimi, kurios jau niekas negalėjo atimti. Iš čia ji galėjo išsilaikyti, sukaupti jėgų grįžimui prie to, kas jos poetiniame pasaulėvaizdyje buvo esminga. Liko padalyta tarp oficiozinių eilėraščių ir grynosios lyrikos.
Salomėjos Nėries erdvių ir laiko koordinačių kitimas, plėtimasis arba siaurėjimas gilėjant iki lemtingosios Lietuvai 1940 metų vasaros atrodo natūraliai kintantis dirbant Lazdijuose, Panevėžyje, keliaujant, galiausiai kuriantis Palemone. Nuo „Poemos apie Staliną“ erdvėlaikis patiria entropiją, nykimą. Karo pradžia, evakuacija į Rusiją erdvę pakeičia kardinaliai, savąją į svetimą. Netikras laikas, skirtas prisitaikymui kaip išlikimui, veikia stalininės poemos režimu, tikrasis, vidinis, laikas prisitvirtina prie to, kas prarasta, prie prarastojo erdvėlaikio. Grįžimas – dalinis, sąmonė savosios erdvės nebeatgauna, nebeapima, negrįžta nei į Kiršus, nei į Palemoną. Bet ir grįžta – lyg kokiu slaptuoju, vidiniu, taku.
Oficiozinė poezija remiasi erdvės ir laiko ideologinėm reglamentacijom, prievarta ir prieš erdvės ir laiko natūralumą. „Iš mūsų atėmė erdvę ir laiką“, – viename pokalbyje Paryžiuje 1965 metais ištarė A. Achmatova(4), ir ištarė esmingai: kai iš žmogaus atimama laisvė, atimama jo erdvė ir laikas. Salomėja Nėris lyg ir buvo laisva, bet jos dvasinė nelaisvė buvo kraupi, iki nevilties, iki paskutinio žingsnio traukos. Nebuvo įkalinta nei A. Achmatova, juolab tuo laiku, kai kalbėjo apie atimtą erdvę ir laiką. Oficioziniai tekstai Salomėjos Nėries sąmonėje veikia atskiru režimu. Kad tai, kas tikra, yra atskirai, tarsi išplėšta iš nusavintos erdvės ir kontroliuojamo laiko, įtvirtinama rinkiniu „Prie didelio kelio“. Bet buvo iš ko „sudaryti“ ir knygą „Lakštingala negali nečiulbėti“, dalis tekstų priklauso lyg okupuotam, užgrobtam erdvėlaikiui. Jų išlaisvinti jau nebuvo įmanoma.
Rusijoje, svetimybėje, turėjo atsirasti kita pradžia, susidaryti kitos erdvėlaikio konfigūracijos. Svarbioji ontologinė linija – savųjų, savosios erdvės praradimo. Ir sovietiniai erdvės kaip laisvo judėjimo apribojimai, ir dar labiau karo sąlygos keletą metų (1941 birželis–1944 lapkritis) tėviškę ir tėvynę Salomėjai darė nepasiekiamą, ir nebuvo tikrumo, ar ji begalės būti pasiekta. Susidarė labai stiprus prarastosios savosios erdvės siekinys, lyg kokia gryna siekinio ontologija, formavusi ir itin stiprius ilgesio vaizdinius. Erdvė padalyta: į prarastą savąją ir suteiktą svetimą. Svetima ne tik žemė, svetima ir padangė: „Atimkit iš manęs / tą skurdųjį peizažą, – / dirvonų tuos laukus / padangės svetimos“ („Ar žiburėlis lauks“); „Dagilėli, nebturiu namelių, / Svetima padangė mane dengia“ („Dagilėlis“). Prarastos erdvės laikas veikia tik kaip prisiminimas. Tarsi įeinama į prustiškąją situaciją: tik labiau ne prisiminimai sugrąžina erdvę, o prarasta savoji erdvė gaivina laiką kaip prisiminimą. Nutolusios, sąmonei tarsi ir prarastos erdvės ilgesys sustiprina praėjusio laiko jutimą, graudulį, gailestį. Iš šitų būsenų rinkinys „Prie didelio kelio“. Šį rinkinį, kaip mašinraštį, persiūtą žaliais siūlais, parsivežtą iš Maskvos ir kelis žinomus paskutinius eilėraščius, ypač „Rudenėlį tylųjį, geltoną...“, reikia suprasti kaip ontologinius kūrybos veiksmus, kaip paskutinius, vadinasi, jau nebepakeičiamus liudijimus. Ontologiniais veiksmais patirtis dalijama, skaidoma ir iš naujo jungiama.
Taip, 1944 metų vėlyvą rudenį Salomėja perėjo gimtaisiais laukais, gal dar tikėjosi rasti motiną, artimuosius. Tai iš biografijos. Tai iš realaus laiko. Tai iš erdvės, veikiančios gimtinės, gimtųjų namų statusu. Eilėraštis siekia įveikti duodamą-esamą, bet apribotą, sukaustytą laiką ir erdvę. Paskutiniuoju savo kūrybos laikotarpiu Salomėja įveikinėjo laiko ir erdvės apribas, labiausiai tai, kas buvo primesta kaip aktualios sovietinio laiko temos. Poetė valė eilėraštį, kad jame galėtų rastis jo paties laikas ir erdvė, kaip sukurtosios poetinio vyksmo dimensijos.
Ypatingas 1944 metų ruduo, lapkritis. Žinoma, įrašyta ir Viktoro Aleknos metraštyje(5), kad 1944 metų lapkričio mėnesį Salomėja tikrai buvo nuvažiavusi į Kiršus. Karišku „viliuku“ pervažiavo dalį Lietuvos, matė karo žaizdas. Žaizdotas jau sunkiai sergančios poetės laikas tarsi persirašinėjo sužalotame kraštovaizdyje, veikiančiam aštriomis erdvėlaikio briaunomis. Nebebuvo ir gimtojo namo. Ypatinga diena – lapkričio 27-oji, gali būti, kad tik grįžusi iš kelionės arba kitą dieną poetė iš kelių kartų bandė žodžiais suimti tai, ką matė, patyrė, kas atsiliepė joje skaudžiomis būsenomis. Galima prielaida, kad, kaip ne sykį jos kūryboje būta (Alpių motyvas dar tų kalnų nemačius), savo poetine sąmone ji jau buvo buvusi tėviškėje dar prieš realią kelionę. Pačioj lapkričio pradžioj parašytas tekstas „Raudokite, rudeniai lietūs, / Apverkite laukų žaizdas“ yra bendro patetinio plano, pabaiga artimas „Prie didelio kelio“ pagrindinei tonacijai – širdgėlos, sublimuojančios kaltę ir atgailą: „Oi, gelia, slegia širdgėla, / Tamsesnė dar už naktį tą.“ Tarp lapkričio pradžios ir pabaigos įvyksta paskutinis Salomėjos Nėries poetinio erdvėlaikio pasikeitimas, pereina tamsą, kukčiojimą vidurnakčiais, neviltį, kurioje ašara dūžta į gruodą, ir išeina į graudžią, šviesiai geltoną susitaikymo šviesą. Ir tai yra „Rudenėlį tylųjį, geltoną...“ – iš kelių kartų bandyta, bet pagaliau pagauta ta melodija:

 

       Rudenėlį tylųjį, geltoną
       Sugrįžau namučių... Kaip graudu...
       Kur tu, motinėle? – Nerandu.
       Gal žemelei atgulei šaltona?

 

       Neatsako niekas... Veltui klausiu.
       Spokso akys sienų keturių.
       Prie tavęs, šaltoji, prisiglausiu:
       Artimesnio už tave juk nieko neturiu.

 

Ne Kiršų apylinkės, ne 1944 metų vėlyvas ruduo, o žmogaus laikas, pati žemė, ne konkretūs namai, o tautosakiniai ar net mitiniai namučiai, ne tik jos pačios motina, o ir liaudies dainų motinėlė. Paskutiniojo Salomėjos rudens motyvas – žemės. Kelis kartus, keliuose eilėraščiuose (ar jų bandymuose) pakartota: „Artimesnio už tave juk nieko nebturiu.“ Platesnis variantas, gal ir pats pirmasis: „O paskui bučiuoju žemę ir verkiu: / Artimesnio už tave aš nieko nebturiu.“ Emocinė tuštuma, kurią užima emociniu-erotiniu veiksmu ženklinama žemė. O laikas virsta belaikybe arba amžinybe. Amžinybė nėra laikas. Amžinybė – anapus laiko, laiko nebebuvimas, išnykimas.
Salomėja jau buvo tai pasiekusi. Poetinės miniatiūros iš prieškarinių rinkinių yra belaikiai eilėraščiai, sutelkti į žodinę, iš žodžių sukurtą erdvę. Aukščiausias laipsnis – „Alyvos“, tarp nebuvo ir nebebus patiriamo laiko nėra, tad nebėra ir patiriamos erdvės, erdvė yra mirusi, suėjusi į žemę. Arba pakilusi į nežmonišką aukštį. Tokio pat aukšto ontologinio lygmens eilėraštis „Rudenėlį tylųjį, geltoną...“ Dar – „Priešpavasariniai vėjai“: svaigus laisvės, laisvo erdvės ir laiko šuoro pojūtis: „O vėjai, vėjai priešpavasariniai, / Kvatodami jūs lekiate be kelio...“, lyg grįžimas. Ir paskutinis žingsnis – palaiminimas eilėraštyje „Obelys žydi“: „O palaiminta, šalie gimta!“ Palaiminimas yra paskutinis aukštos žmogaus sąmonės gestas. Palaiminimu Balys Sruoga iš mirtininkų lagerio atsisveikino su žmona ir dukra.
Keli paskutiniai Salomėjos Nėries eilėraščiai yra išlaisvinto, susigrąžinto erdvėlaikio kūriniai, ir tai yra jos pergalė.
Ta sunki pergalė laimėta gyvenimo kaina; gerai įsižiūrėkime į paskutiniąsias Salomėjos Nėries nuotraukas.

____________________________
(1) Salomėja Nėris literatūros moksle ir kritikoje. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 275.
(2) Č i u r l i o n i e n ė - K y m a n t a i t ė S. Raštai. – T. 8. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2013. – P. 586.
(3) A l e k n a V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Antroji knyga. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 488.
(4) К о в а л е н к о С. Aнна Aхматова. – Москва: Молодая гвардия, 2009. – P. 215.
(5) A l e k n a V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis. – Antroji knyga. – P. 647.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 10 (spalis)