tekstai.lt

Robertas Keturakis. Viršūnės

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_lapkritis_Metai_2015_11.jpg 

 

                                                                         Išmokime gyventi tikėdami,
                                                                         kad mirtis yra Amžinybės dalis.

 

Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio.
Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose, nejaukiai pritilusios žemės.
Tegu lyg nusileidę ant miestų ir sodybų vasaros debesys baltuoja žydintys sodai, o vanduo, iškeltas iš šulinio, tegu supa smulkiuose ribuliuose trapius žiedlapius.
Ir tegu pasipuošia melsvai violetinėmis karūnomis kukliausia gėlių karalienė – didžiažiedė juodgalvė.
Tegu ilga vasaros diena neprimena jokios pabaigos, kada žara susitinka su pazarais, ir svirduliuojanti nuo išgyvenimų pertekliaus naktis tegu slenka apgaubta mėnesienos krinolinais.
Gražu!
Žavimai gražu!
Man rūpi pasikalbėti apie išėjimą iš šio pasaulio be liūdesio, įsižiūrint į amalo blūsčiojimą virš tolimų girių, šmaikštų čiurlių žaibavimą tarp bokštų ir stogų, iškėlusių žėručiu žvilgančius saulės baterijų žvynus, vaikų skraidymą žiogų pievutėse.
Man rūpi tave įtikinti, kad apie šį mūsų buvimo paslaptingiausią reiškinį vis užsimena gyvenimas.
Ne tamsa, ne nebūtis, ne užmerktos akys, o pats gyvenimas, regis, daugiau nieko nematantis ir nesuprantantis, vien tik žiedynų debesis ir žvaigždėmis išpuoštus pažadus.
Taip, pažadų nuostabiai daug!
Rimčiausias jų, man atrodo, yra šitas: niekados nebuvo siūlomas, kuriamas beprasmis gyvenimas.
Ką tai reiškia, jei mūsų šviečiantys veidai vieną dieną ar naktį ūmai apsiniaukia, rankos pakelia sunkias artimųjų galvas, o širdys pajunta – nutilo gyvybės tvinksėjimas smilkinio gyslelėje, tamsėjantis šešėlis užgula kaktą, akiduobes, lūpas?
Ką reiškia tasai gyvenimo tvirtai ištartas pažadas, jei regime, kaip viskas vis sparčiau ir sparčiau griūna, ir vien mūsų meilė ar prisirišimas dar kurį laiką įstengia išlaikyti tuose griuvėsiuose vos įžvelgiamus gyvo veido bruožus?
Tai reiškia, kad mūsų gyvenimas, atiduodamas mus mūsų mirčiai, rūsčia išmintimi apsaugo nuo gyvasties supilkėjimo ir nuvertėjimo, taip pat lyg stygą įtempia mūsų būties laiką.
Be šios įtampos mums skirtas laikas būtų pigus.
Man atrodo, kad be šito išskirtinio baigtinumo mūsų gyvenimo laikas apskritai liktų nepastebimas, kaip nepastebimas lieka oras, vis dovanojama ir dovanojama šviesa, galimybė mąstyti ir kalbėti, ramiai priimti žinią, kad Žemė skrieja keliasdešimties kilometrų per sekundę greičiu erdvėje, kurioje sūkuriuoja šviesulių spiečiai, švytintys debesys, žėri stebėtinai liepsningos saulės ir paslaptingai keri amalgamine tamsa mėnuliai.
Galinga, nuogąsčio ir nuostabos kupina skirtis.
Turbūt nesuklysime pagalvoję, kad mūsų gyvenimo prasmės pagrindas ir yra ta nepakeičiama, nepermaldaujama, nepaperkama ir neaplenkiama skirtis.
Tiesa, čia pat švystelės prieštaravimas: vadinasi, ta skirtis lemia, kad žmogaus atsakomybė už gyvenimą, už artimą, Tėvynę, tiesą ir visas kitas mūsų sielos švytėjimą palaikančias vertybes yra vis dėlto laikina?
Tas prieštaravimas taptų ypač aštrus, jei užmirštume, kad mūsų buvimas sūkuriuoja dviejose erdvėse – istorijos ir dvasios būties. Ir jei istorinė būtis yra paliečiama baigtinumo šešėlių, tai dvasinė yra tokia didinga ir spindinti, kad kasdienybės seklinama sąmonė net pradeda jos bijoti, vengti ar nutylėti.
Dvasios išsaugojimui būtina ramybė, ir Kalno pamokslas yra skirtas Amžinybei (A. de Saint-Egxupéry).
Tai suprantama: dvasinės būties švytėjimas per ramybę pasiekiamas tik budinčios dvasios regėjimu.
Kaip didelę dovaną stebime ar priimame vientisą gyvenimą, kurį lyg spindulys persmelkia aiškus, kilnus, žmogiškas (todėl didelis) tikslas. Ir kaip sunkią naštą sutinkame trūkinėjantį, blunkantį, didelėmis valios, darbštumo, atsakomybės pastangomis įgyjantį deramą vertę žemiškąjį buvimą.
Vienu ir kitu atveju gyvenimo prasmė išsaugo tą patį reiklumą, nepateikia jokių išimčių, nes ne tiek svarbu, kokie buvimo klodai išugdė tave ir padėjo atlikti skirtus (ir neskirtus) darbus.
Žūtbūtinai yra svarbus buvimo ir darbų turinys.
Kad ir koks būtų keistas tokio įsitikinimo paprastumas, tačiau vien tiktai tas minimas turinys ir yra šviesa, prasiveržianti pro mirties tylą, tamsą ir priverčianti nebuvimą tapti rūsčiu, bet sąžiningu būties sąjungininku.
Nelyg lengvą poetizmą priimkime teiginį: reikia nugalėti mirtį. Arba: ir mirtis nebus nugalėta.
Mirtis neįveikiama, nenugalima, kaip nenugalimas, neįveikiamas yra šviesos ir tamsos, buvimo ir nebuvimo (žmogaus suvokimu) ritmas, kurį taip atkakliai ir atidžiai pakartoja širdis.
Mirtis negilina gyvenimo prasmės, jinai tik išaštrina laiką, tai yra galimybių visumą, per kurią įmanoma suvokti dar vieną labai svarbią tiesą.
Pabandykime ją išsakyti kiek galima paprasčiau.
Gyvenimo prasmė medžiagas, bioniką priima tik kaip pagalbininką, o pati išsiskleidžia dvasios aukštumose, etinėje, moralinėje erdvėje, intelekte, grožio kūrime ir gynime, laisvės ir tiesos išaukštinime.
Patikimiausia vieta, kurioje akivaizdžiausiai ryškėja niekad nesibaigianti sakmė apie gyvenimo prasmę, esi tu pats.
Tą akimirką, kai supranti, kiek gyvenimų tave iškėlė į šiandieną, pajunti, kad esi didelio, nuostabaus medžio viršūnė.
Milijardai, dar niekam nė nesapnuojant tavo veido ir balso, nešė į tavo buvimą akių spalvą, kaktos linijas, gestus, amžiną tiesos ir grožio ilgesį, įsakmų įtempto laiko dūzgimą.
Ir visa šita artėjusi tavin ir nutolusi Amžinybėje brolija seserija paliko nelengvai aprėpiamą, paslaptingą savitumą.
Tau atiduota viskas.
Tu esi iškeltas į pačią šiandienos viršūnę todėl, kad esi toks vienintelis ir vieninteliu, niekuo nepakeičiamu savo gyvenimu.
Ar ne čia prasikala pirmasis savigarbos daigelis?
Ar ne čia atsiskleidžia pirmasis atsakomybės suvokimas?
Ar ne čia pradedi įžvelgti, kad viskas, kas buvo ir atsitraukė praeitin, išties susirado patikimiausią prieglaudą – tavo šiandieną.
Joje švytinčiu, slaptingu klodu glūdi ir buvusiųjų šiandienos.
Todėl nenustebk, jei kartais atrodys, jog kai kurios tiesos tau yra žinomos.
O švytintys sodai, vėjo ošimas, drungnų debesų vėsūs šešėliai, primenantys begalinių erdvių stulbinančią trauką, trikdantis tyras vaiko žvilgsnis, svaigus skridimas sapne yra kadaise, seniai – neseniai matyti, prakalbinti, pasisavinti, vis giliau atsiveriantys savo esatimis –
Kaip ir tu atsiveri jiems savo amžinąja esatimi.
Ir nieko – net mažyčio veronikos žiedlapio – nepatikėk užmarščiai.
Neužmiršk – –

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)