tekstai.lt

Tomas Venclova. Eilėraščiai

Ivano Milovidovo nuotrauka
Ivano Milovidovo nuotrauka

 

       Prie stiebo

 

Atminties naktis, apgaulinga jūra.

 

Matau, kaip įduba slysta link bėgių.
Kairėj baugina išvirtusios šaknys,
Dešinėj – briauna virš molingo skardžio.
Kiek toliau apirę betono poliai
Skaldo seklią srovę. Rūke ryškėja
Rūdijančių rombų raštas. Kitapus
Glūdi šiukšlinas kiemas – jame patyriau
Valandėlę vienatvės, kurios vaikystėj
Neturėtų būti. Kraštovaizdžio bruožai
Pranašauja kasdienę lemtį, panašią
Į kitas – tikriausiai netgi sėkmingą.
Toj šaly savaip suvokiame sėkmę:
Gyveni, nors žinai, kad kiekvieną klupdo
Stipresnieji, kad laimi gėda ir melas,
Vagone svirduliuoja ir alpsta belaisviai.
Bet alsuoja žemė, kvepia jazminas,
O žmogus įpranta užmiršti nelaimę.

 

Štai kita šalis, trumpalaikis džiaugsmas,
Niekuomet iki galo nevirtęs kūnu.
Daugiabriaunių bokštų apybraiža klony,
Miestas lyg šachmatų partija. Rikį
Atstoja rotušės mūras, valdovę –
Katedros kupolas. Leidžiasi saulė
Skaidriuos vynuogynuos, ir várnų tuntas
Užkabina kraigus beprotiškam šoky.
Laikrodžiai tyli, šešėliai slegia
Šiurkštų grindinį. Nišose budi reljefai,
Neįskaitomos balkšvos teatrų afišos,
Atsargias akis pramerkęs balandis.
Auksinis dangus žėruoja muziejuj,
Jį mato tiktai šventieji anapus
Užvertų trečento salės langinių.
Metai iš metų skaityti Plotiną,
Susitikti draugus ant senovinio tilto.

 

Ar namai ties tvenkiniu. Medžio kolonos.
Blizga lentinės grindys verandoj.
Biliardas, knygų stirta prie lovos.
Kitados pažinau šeimininkę. Jos balsas
Liko lygiai toks pat, ir keistoki žodžiai
Beveik nepakito. Geriau užsimerkti,
Idant manytum, kad niekas nedingsta.
Tie patys pečiai ir laikysena. Veido
Jau beveik nepažįstu. Prieš daugelį metų
Naktį spėliodavau, ką ji sapnuoja,
Tačiau neatspėdavau. Mudviejų žodžiai
Paryčiais prasilenkdavo. Dieną žvilgsnius
Atribodavo giedras veidrodžio stiklas,
Bet kur kas labiau nei dangaus valdovą
Mylėjau jos kūno mįslingą tamsą.
Arbatą pilsto dar jaunas vyriškis.
Santūriai šnekučiuojam. Nesu jo tėvas.

 

Kelrodė žvaigždė teapsaugo laivą.
Girgžda vairas, burę drėkina purslai.
Pririštas prie stiebo klausai sirenų
Tolstančios dainos. Neeikvoki vaško,
Nes, išskyrus tave, jos negirdi niekas.
Dainoje gyvena tai, kas įvyko,
Tai, kas buvo atimta, tai, kas brendo
Tavo lemtyje, tačiau nesiryžo
Virsti tavimi, praslinko pro šalį.
Tuštumos valda, gretimi pasauliai.
Lig fajakų salos apgaulinga jūra.
Virvė veržia raumenis, purslai dūžta,
Druskos dulksnoje nematyti irklų,
Tarsi ašmenys duria sirenų balsas,
Muzika pripildo netvarų laivą.
Ji viena gyva tarp vilnies ir skliauto –
Atminties naktis, nerasta Itakė.

 

 

       Juozapas šulinyje

 

Iš pradžių tai rodės nerimtos rungtynės.
Brolių šutvė dažnai juokais galynėjos,
Virto kūlio, kumščiavos, kovės mediniais
Kalavijais, kol kaimenė skabė žolę.
Jis ilgėjos žaidimų – iš tolo atėjęs,
Jau kelintą savaitę nematęs brolių.

 

Toks vingiuotas kelias į Dótano pievas,
Nesuskaitomų kojų smėliuos išmintas.
Nuo nelaimių keleivį sergėjo Dievas,
Ir žinojo į miegą grimztantis kūnas,
Kad giraitės ūksmėj, po lieknais terebintais,
Jį aplenks angis ir apeis plėšrūnas.

 

Bet dabar žaidėjai atrodė suglumę.
Patikli širdis valandėlei sustojo,
Kai palaukėj keliolika rankų jį stūmė
Į juoduojančią sauso šulinio angą.
Mirtina duobė praviro po kojom,
Ir užvirto akmuo, atstodamas dangų.

 

Alkūnės ir keliai brūžino olą,
Ir temstanti sąmonė juto – tai kerštas
Už keistus sapnus. Atsigėręs Šeolo,
Jis aprimo tarytum suvystytas vaikas.
Šulinys jam buvo lopšys ir karstas,
Ir paklusdamas kančiai išnyko laikas.

 

Gal praslinko trys valandos, gal trys dienos.
Broliai tarės, ar dera dažyti jo rūbą
Apgaulingu krauju, bet šulinio sienas
Dažė kitas kraujas, krešąs ant veido.
Jis šaukėsi Dievo, o gal tik Jokūbo:
„Tėve, kodėl tu mane apleidai?“

 

Neviltis ir skausmas baigė lošimą,
Bet įsitempė slėnis nelyginant lankas,
Jį apsupo kariai ir ugnies vežimai,
Ir liepsnoj atsiliepė Tas, kurs esti:
„Aš tave ligi šiol vedžiojau už rankos,
O dabar, žinok, tau liepta subręsti.“

 

Tą akimirką grįžo pasaulio spalvos,
Ir ištroškę plaučiai pagavo vėją.
Jam už nugaros liko tėviškės kalvos.
Karavaną lydėjo pamario skardis,
Kur didžiulė vilnis į krantą grumėjo
Ir po daugelio amžių praeis bendravardis

 

Su šeimyna. Erdvė svaigino belaisvį.
Jis žingsniavo kopom, tarytum pagijęs
Iš sunkios ligos – išmokęs atleisti,
Bet pažinęs netiesą ir perpratęs piktą,
Virtęs tuo, kuris nepabūgs vergijos
Ir sapnus įskaitęs laimės Egiptą.

 

 

       *

Vakarykščiam ore sutirpo dūmų srovė,
Išgaravo lietaus lašai vakarykščiam purve.
Atsidūsta dangus, kietėja žemės žievė
Laiko juostų grandinėse, meridianų narve.

 

Pelenais patręšta vandens ir vėjo darna,
Jų kibios pilkumos prisodrinti paukščių sparnai.
Mūsų gyslas ir kaulus išardo bevaisė liepsna,
Nes geriausias erdvės pašnekovas yra pelenai.

 

Smėlio plotuos antenomis taką žymi vabzdys,
Prašalaičio pėdsakas dyla stangriam žvirgžde,
Ir spyglių tankmėj šešėlio neieško vyzdys,
Susivokęs, jog siela nuo šiol vadinsis žvaigžde

 

Ar fosilija – ta, kuri nebus atkasta,
Bet slypės tamsoje lyg deimantu virtus anglis,
O veikiau – suslėgtų silūro sluoksnių našta,
Amonito skeveldra, dygi visatos dalis.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)