tekstai.lt

Eugenijus Ališanka. Lenkiškas nusikaltimas

  

Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

                                                                                       erdvė – tik amžina dabartis
                                                                                                          Andrzej Stasiuk

 

Kiekviename sapne yra keli procentai nusikaltimo sudėties. Panašiai kaip „Vegetos“ prieskoniuose druskos. Ar „Viagros“ tabletėse pieno cukraus. Pastarųjų saldumo nesu išbandęs (nors būčiau linkęs, kad ištikus kartėlio akimirkai ir vaistai būtų kartūs kaip memento mori, ar bent jau kaip ruda šlykšti tyrė vaikystėje, kurios gaudavau okupuotas spalinukių), bet tai tik laiko klausimas, nukirstų cinikas arba vyrų psichologijos žinovas. Visi vyrai eina į kairę, ir tai – tik laiko klausimas, skelbia verdiktą seksologas moteriškame portale, trinu rankomis, taigi kiek procentų nusikaltimo sudėties yra vyro gyvenime, kai jis net nesapnuoja?
Tame sapne, seniai seniai, kai raudonojo Spalio askaridės dar dauginos visų mūsų kūnuos, jau nesyk tą netikrą istoriją esu ir pasakojęs įvairiomis progomis, paįvairindamas naujomis detalėmis, vis pagražindamas, kol pats ėmiau tikėti, kad viskas taip ir buvo, tame sapne svarbiausias personažas buvo tvora, aukšta ir tikriausiai apėjusi rūdimis, kaip ir dauguma mūsų kiemų tvorų (kuri iš jų tapo sapno pirmavaizdžiu? Galėtų būti Dalvevkos, už kurios rudeniop sunokdavo kriaušės, neatsispirdami saldumo gravitacijai ropodavome, skrisdavome per tvorą kaip vapsvos, bet kiekvienąkart mūsų užpakalius išspardydavo čiabuviai cerberiai, dabar sakyčiau, ruošėmės saldžiam gyvenimui su keliais procentais druskos šiknoj, skaitėme adaptuotą Dostojevskio veikalo suaugusiems versiją). Kvadratinės plieno tinklo akys tokio mažumo, kad netilptų ranka ar kokia kita žmogaus kūno dalis, bet pakankamai didelės, kad kiekvienoj tilptų po vyzdį, aišku, tik iš vienos pusės. Ano amžiaus pradžioje koks šveicaras Jungas ar austras Froidas (kaip tie germanai mėgo mėsinėti sapnus, kas ne taip ten darės dienomis? Gal viskas dėl tų sprangių mueslių, – velnias, kompiuteris be atodairos taiso šį žodį į muselių, tai irgi galėtų kažką reikšti, – kasdien valgomų pusryčiams? Muselių apsivalgę?) būtų trynę rankas, štai klinikinis atvejis, kai susiduriame su tvoros simbolika, noras įveikti tą tvorą (vos neparašiau, šįkart jau pats, – torą) ar ką nors įkišti į ją tik patvirtina teoriją apie užslopintą libido, apie šiam pacientui būdingą ryškiai išreikštą neurozę, kurios gydymas gali užtrukti ir visą likusį gyvenimą. Dar nepasakiau, kad sapne labai aiškiai (toks aiškumas tik jam ir būdingas, paprastai gyvenime įmanomos įvairios parinktys, dichotomijos ar tiesiog glosolalijos) žinojau, jog kitapus tvoros – jau Lenkija, o kai sapno mechanikos pasiūlytais nelegaliais būdais atsidūriau anapus, pajutau palaimos dvelksmą. Anapus nebuvo nieko, nė vieno žmogaus, jokių pilies kuorų, dangoraižių ar bent sutriušusios nusigyvenusio valstiečio trobos, net beržo ar karklo, ten būta pačios tikriausios tuštumos, kaip dabar bandau įsivaizduoti (jeigu tokia yra įsivaizduojama, o ne konstruojama racionaliai, kaip pasakytų seno kirpimo filosofas, per neiginių dialektiką). Pasirodo, mano laimei taip nedaug reikėjo. Nedaug trūko iki pilnos laimės. Suveikti, pasinaudojus bene populiariausiu tų laikų eufemizmu, plyšį tvoroje.
Beveik banalu, ar mažai orgazmų ir nuotykių rojaus soduos prisisapnuoja, bet ir tada neįvertinau vienos svarbios detalės, kuri dabar tampa raktu tolimesniam pasakojimui. Tam, kad atsidurčiau anapus tvoros, turėjau įvykdyti nusikaltimą. Mano palaimoje buvo keli procentai nusikaltimo sudėties. Kiek konkrečiai – negalėčiau pasakyti, corpus delicti, kaip ir corpus dei, nėra išmatuojami. Galėjau patirti džiaugsmą tik būdamas nusikaltėliu. Jau buvau juo de facto, dar net nebūdamas vyru de jure. Gal dėl to ieškojau atsakymų filosofijoje, bet, tenka pripažinti, kad iš viso to nemoksliškiausio mokslo (na, yra dar tokie kaip astrologija, chiromantija, mokslinis ateizmas) liko tik potraukis išsivadėjusiai kalbai. Rašo man gero linkintis žmogus: abstrakcija žudo visus tavo tekstus. Tik tiek, deja, tik tekstus, o kadaise norėjau daugiau, tikėjaus daugiau, nepripažintas tironas, dabar tik popierinės savižudybės, kompiuterinės kapinės. Abstrakcijos nusikaltimo sudėtyje nebeliko nusikaltimo, išsivadėjo kaip pradarytas vyno butelis, elgesys su tekstu nebėra reglamentuojamas, miegamajame jokių taisyklių, mylimoji/asis.

 

Rytą mes visada būnam pavargę, – tarė vienas „Uliso“ veikėjas kitam, – o čia gana ilgas pasakojimas. Tas rytas brėkšta po daugelio metų, išvažiuoju kaip visada mintyse rausdamasis po lagaminus, ieškodamas įkapių, asmenybės galiojimą patvirtinančių dokumentų, obolų, raktų nuo skaistyklos, kaip visada. Išvažiavęs iš Milošo ir Venclovos miesto ir įjungęs penktą bėgį atgaunu kovinę dvasią net be juodos kavos puodelio, saugokitės, trojiečiai, važiuoju Lenkijos link, važiuoju į Lenkiją, kertu sieną. Šįkart ne sapne, kertu iš tiesų, visu kūnu, kertu stratosferą susirangęs kapsulėje, išeinu į atvirą kosmosą. Kertu sieną. Kalba visad šiek tiek atsilieka nuo gyvenimo, ji kaip bažnyčia, besilaikanti tvirtos nuomonės abortų klausimu dvidešimt pirmajame amžiuje ir vis tiek turinti neišnaudotą pagarbos kreditą, kad ir kiek skambintų varpais. Kertu sieną, kurios nebėra, kurios net nebesusapnuosi, tik pavargęs frazeologizmas. Einu iš proto, lipu sienom, kabinuosi nagais į gyvenimą. Ką dabar veikia tas muitininkas, kuris prieš dešimtį metų vartė mano pasą kaip karštą lietuvišką bulvę, trumpomis frazėmis kapojo orą, tikrino mano alibi tvirtumą, o kai pradariau bagažinę, pasigedo ten atsarginio rato, ratą radau, bet jame trūko oro. Orą vežiausi plaučiuos, sulaikęs kvėpavimą, todėl tik linkčiojau galva.
Gal tas muitininkas dar spėjo prasimušti į viršininkus, o gal džiaugiasi bedarbio pašalpa Londono priemiesčiuose kartu su lietuvių muitininku ir naktimis sapnuoja tą pačią sieną iš skirtingų pusių. Arba lipa sienomis. Ir kas dabar paklaus, czy masz papierosy, ir kokio velnio važiuoju į tą Lenkiją, nes ir pats nežinau, turiu kelias versijas, su muitininku galėčiau pasitikrinti, kuri patikimesnė, nes ginčuose gimsta tiesa, nors tai tik dar vienas frazeologizmas, man po ginčų dažniau lieka mėlynės ir dvasinės kraujosruvos. Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, ir aš daugiau negu kiti. Kas taip pasakė? Dostojevskis? Čia jis nepravers, jo siena į kitą pusę, į tą, kurioje miega Giedra ar ja apsimetanti rudeninė moteris. Čia reikia klausytis, ką sako Šengenas, Strasbūras ir Džipiesas. Pagaliau padėti kablelį sakinyje „išvykti negalima išvažiuoti“, nes pernelyg ilgas gyvenimas be kablelių, kaip be sekso, kuo toliau, tuo mažiau reikia skyrybos ženklų, tuo daugiau ženklų, kad reikia skyrybų, kableli, mano meile, Hirosima, mano meile.
Kelias tuščias iki pat Augustavo, vietomis primena stygą, kuria automobilio variklis be ypatingų pastangų tarsi šešiapirštis Klaptonas išgauna žemiausius tonus, pritariant pačiam šešiapirščiui, tikriausiai Tears in Heaven sklinda iš garsiakalbių, ašaros rojuje, bosai tikrina ausų būgnelių kokybę, ties miesteliais styga atsipalaiduoja, vietomis susimazgo, miškuose vėl tiesias, pušys ir eglės primena lengvabūdžius pėsčiuosius, tiesiog lipa į kelią, tarsi ruoštųsi bėgti į kitą pusę nelaukdamos žalios. Čia net saulė žalia, prasimušdama pro įmantrias šakų arabeskas, augant greičiui, vis labiau mirguliuoja, hipnotizuoja, po žalios iškart vėl užsidega žalia, net ir paskutiniai tikrumo likučiai nuo kelionės stalo sutirpsta burnoje, sveikinu, Herbertai Velsai, tavo laiko mašina nesurūdijo kaip mano tvora, vėl suveikė be priekaištų. Rašytojai veža rašytojus. Rašytojai veža. Dabar gal tik vienas Hermis Džipiesas težino, kur atsidūriau, tikiuosi, ten, kur ir norėjau, tuštumos peizažai įgauna kūną, automobilis skrodžia vis labiau tirštėjančius vaizdinius, mano sidabrinė laiko mašina sklendžia virš Augustavo kanalų, virš Mozūrijos ežerų. Dievinu pradžias, ypač kelionių, ne žodis buvo pradžioje, esu beveik tikras, žalia šviesa, greičiausiai žalia šviesa, ir tik tada dievas paspaudė akceleratorių.
Pats laikas nusileisti ant žemės, pristabdyti, ypač staigiuose posūkiuose, kaip tyčia būtent ties jais atsiveria gražiausi vaizdai, aišku, skirti ne vairuotojui, ne Odisėjui, nusileisk, dangau, ant žemės, rašė žemės poetas Vladas, dabar maištaujantis danguje: Kūryba – kai nėra jokios / kūrybos. Viskas išgyventa. Su dangaus gyventojais nepasiginčysi, nebent vėliau, jau už uždarų durų, o ir kokio velnio, dvi nelakuotos eilutės, viskas paprasta ir konkretu. Tik kūryba. Čia mums ne Džoisas, ne jo tyčia nepavykęs dvieilis: Įmink mane, įmink mane, sijoki ru. / Davė tėvas man pasėti sėklų tų. Čia jau Kūryba. Įmink mane. Įmyniau viena koja, nei pirmyn, nei atgal, iki išnašų toli, išneš mane iš šito gyvenimo taip ir neperskaičius Knygos. Ko norėti, autorius – nepranokstamas dvidešimto amžiaus rašytojas, tvirtino airiško viskio (prisipažinsiu, džeimsoniukui, kaip meiliai pavadinau mažą buteliuką kadaise, padėjusį atlaikyti uodų ordas prie Šalčios, iki šiol su džiaugsmu atiduodu protą ir sąžinę, jeigu tik leidžia biudžetas) prisisiurbęs kritikas, o aš piktdžiugiškai tryniau rankas, kad tas dvidešimtasis jau pasibaigė, nusileisk, Odisėjau, ant asfalto.

 

Nesu abejingas vardams, be jų nebūtų istorijos ir snobų. Ypač automobilių vardams. Kelyje, net ir Lenkijoje, net ir dangstydamasis purvo kaukėmis už dyka iš po dosnių rėmėjų ratų, Jaguaras niekada nepasakys: „Aš – ne „Jaguaras“, arba „Tarkim, aš „Volvo“, jo nekankins tapatybės problemos. Automobiliams suteikiami vardai, jeigu jų likimas, gyvenimas sudėtingoje negailestingai hierarchizuotoje automobilių visuomenėje parkoms iš tiesų rūpi, turi būti itin skrupulingai parenkami, kaip ir žmonių pasaulyje (plg. Eugenijus – gr. „gerai gimęs, kilmingas“, ir kas būtų linkęs ginčyti šį neabejotinai teisingą tėvų pasirinkimą?), vardai atsineša istorijas, legendas, su kuriomis nori nenori (įsivaizduokime, jeigu tik pajėgsime – greitkelyje golfas lenkia BMW) tenka skaitytis, kurias kartais verta ir perskaityti.
Turėjau kadaise Galantą, mūsų charakteriai pernelyg skyrės, ypač lenkimo klausimu, nuolat kėliau jo kraujo spaudimą, nebeišlaikė, teko skirtis. Tiesa, sykį likau jam skolingas. Pasistačiau savąjį vyšninį limuziną vieną vėlyvą vakarą prie televizijos dangoraižio ir kol vaikščiojau po eterį, jį užstatė kažkoks savimi patenkintas dvorniaška. Šiaip ne taip išvairavau per šaligatvius, bet nesusivaldžiau, palikau dar raštelį po mišrūno stiklo valytuvu: „Esi kiaulė.“ Pasirašiau „Galantas“. Buvo ne visai galantiška, kai dabar pagalvoju, piktnaudžiauti jo vardu. Kartais ir per daugelį metų charakteriai nesupanašėja, tad apie kokią senatvę dviese prie židinio gali svajoti. Kai ieškojau naujos meilės, visi tie vyrai tokie, viena namuose, kita – garaže (čia vėl beveik frazeologizmas, iš tiesų – gatvėje, bet gatvinė meilė skamba kažkaip dviprasmiškai), dairiausi į Jazz, su ta mažyle, jaučiau, būtų smagu svinguoti po miesto klubus, bet laiku įvertinau amžiaus skirtumus. Mano menišką sielą (irgi tik frazeologizmas) traukė ir Picasso, bet šioji gąsdino apsimestine beprotybe (nebuvo ji tokia, nebuvo) ir labai jau įtartinu vidiniu pasauliu, kitaip sakant, surogatine apdaila. O taip, Tuareg, bet ji atrodė sunkiai prieinama, kaip Sacharos genties vado duktė, be to, jos animus buvo pernelyg stipriai išreikštas, tarsi moters, kurios viršutinę lūpą dengia tamsus pūkelis, pranašaujantis vaidmenų ir biudžeto persiskirstymą šeimoje. Kai nustojau kaip saulėgrąža sukinėtis į pravažiuojančias mašinas, Avensis atėjo į mano gyvenimą beveik savaime. Ar tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ar iš išskaičiavimo, dabar nebesuku galvos, tiesiog pajutau, kad su ja manęs laukia aistringa, gal net audringa ateitis, ateitis, kurioje netrūks nuotykių ir avantiūrų. Avanti!
Už Olštyno įsibėgėti nepavyksta, tas pats ledynmečio sužalotas reljefas, siaura kelio juosta, skrodžiama riebios ištisinės linijos, vingiuoja tarp ežerų, brėždama krantų liestines, kalvų sinusoides, konverguodama į saulėlydį. Užtenka vieno dūstančio prarūkytais plaučiais traktoriaus ar lėtapėdžio trabanto, kad kelyje nusidriektų karavanas, iš viršaus primenantis margaspalvį traukinį nuotykių parke. Linksmieji kalneliai. Ties atvira nuobodžiaujantiems žvilgsniams ir įžūliems vėjams laukyme eismas stoja. Tikriausiai remonto darbai, gal geležinkelio pervaža, mūsų linksmojo traukinio lokomotyvo nesimato, koks skirtumas, čia Lenkija, čia vairuotojas turi būti įvaldęs pauzės meną. Ties horizontu pakibęs raudonųjų serbentų džemo spalvos saulės diskas, naudojuosi pauze ir bandau mobiliuoju pasikalbėti su namais, nelabai turiu apie ką, ko norėti iš vairuotojo, czto vizhu, to poju, taip ir sakau, štai kybo raudonųjų serbentų džemo spalvos saulės diskas. Turėtų būti rutulys, optinė apgaulė, bet kas iš to žinojimo, geležinkelio pervaža ar remonto darbai, koks skirtumas, stoviu kaip jaunikis per vestuves. Namai nieko nesupranta, kieno vestuvės, koks saulės diskas ar rutulys, sako, jau naktis, naktesnės nebūna, Grįžulo Ratai matos, gal tie raudonieji serbentai tik optinė apgaulė, ar tau tikrai viskas gerai, kur esi? Toli, sakau, toliau, negu leidžia sąžinė ir jos partneriai, bėgu nuo nakties. Kiekvienoje kelionėje yra keli procentai nusikaltimo sudėties.
Tuo metu kažkoks naujokas, neįvaldęs pauzės meno, netenka kantrybės, akivaizdžiai ne lenkas, žvilgantis BMW vokiškais numeriais bando ištrūkti iš karminio sąstato, ryžtasi lenkti, suka į tuščią kaip bažnyčia pirmadienį priešpriešinę liniją. Darai didelę klaidą, bičiuli iš Hegelio šalies, čia tau ne autobanas, čia nėra lygesnių už lygius, lemtingai šypsausi veidrodėliui, nes jau matau, kaip tiesiai prieš mane, ką tik pro langą pūtęs mąslius dūmų ratilus, lenkas su puspriekabe, užgriozdinta žemės ūkio padargų, kaip žebenkštis metas į šoną, palikdamas eilėje tik juodų dūmų fantomą, ir čia pat sustingsta, tiesiai vokiečiui prieš nosį. Vokietis traukiasi atbulom, grįžta į vietą, lenkas irgi, išlipa iš automobilio, pakrūmėje susiranda mamuto falo dydžiui prilygstantį rąstigalį, pamankština kojas apeidamas savo teritoriją, bet taip, kad matytų visi linksmojo traukinio galiorkos keleiviai, vėl sėdas į automobilį. Hegelio ir Bethoveno žemietis dar sykį ryžtasi bandyti likimą, taip likimas beldžias į duris, ošia pakelės medžiai, ar tai jį reikėtų mokyti, kad ordnung ist ordnung ir Lenkijoje, kad durnių muša ir tuščioje bažnyčioje, bando, tačiau lenkas būdrauja, pučia vis ryžtingesnius dūmų ratilus. Azarto apimtas lošėjas, ištraukęs dar kelis tuščius bilietus, įremia sau į smilkinį revolverio vamzdį, bet paskutinę minutę apsigalvoja, iš tiesų, protingiau būtų suvaryti visą apkabą į tuos prakeiktus žemės ūkio padargus, kažkas juk turi būti atpirkimo ožiu (užtamsinti BMW langai verčia apsvarstyti įvairiausias versijas, neatmetu ir šitos), dar sykį trūkteli visas vadžias iki priekabos, staiga cypdamas suka į kairę ir nurūksta šunkeliu keldamas kerštingus dulkių stulpus. Niekur nedings, galvoju, čia Lenkijos labirinto akloji žarna, grįš tuo pačiu šunkeliu jau saulei nusileidus, kai niekas nebematys jo įraudusio pralaimėto veido. Praradęs žvilgesį, uždulkėjęs. Žinau. Užjaučiau, tarsi šunkeliu būtų nurūkęs ne jis, o mano nekantrioji dalis, ne kartą traukė ir ji tuščius bilietus. Ir todėl sunkiausia buvo išlaikyti pusiausvyrą stovint abiejose barikadų pusėse, o tą aš, netikėtai pagavau save už uodegos, ir bandžiau daryti viso pauzės spektaklio metu. Vopros na zasypku, tu už vokietį ar lenką? Tu už vokiečius ar lenkus, po velnių?
Artėjant prie jūros keičiasi klimatas, stiprėja vėjas, norėčiau sakyti, kad ir mano šnervės prisipildo jūros druskos ir jodo, bet turbūt viso labo suveikė sąlyginis kelionių prie jūros refleksas, uoslė irgi turi atmintį ir kartais fantazuoja. Jūros druska ir jodas nusėda kondicionieriaus filtro raukšlėse, užuodžiu savo prakaitą, kurį permuša kava, garuojanti iš vienkartinio indelio, pirkta degalinėje, kava puiki, ten ji dažniausiai tokia, aukštas oktaninis skaičius, prekiaujame tik geriausiais kuro produktais, ji permuša ryto nuovargį, išjudina vidaus degimo sistemą. Laikausi kreiserinio greičio, nes vos spustelėjęs akceleratorių iki dugno pajuntu, kaip vėjas smogia į paširdžius, automobilio ir vairuotojo, kelias virsta pakilimo taku, be ypatingų vaizduotės pastangų laiko dirižablis nesuvaldomai kyla ir sklendžia pavėjui. Tai trunka tik sekundės dalį, bet jos užtenka, kad prarastum žemę po kojomis, asfaltą po ratais ir periferiniu žvilgsniu išmatuotum pakelės griovių gylį ir plotį. Kelionėje nereikalinga informacija kaupiasi kaip cholesterolis ant kraujagyslių sienelių.
Pastaraisiais metais pastebėjau, kad jūra man kaskart sukelia nusivylimą. Tikriau, aš ja nusiviliu, jūra niekuo dėta, ir dabar, artėdamas prie jos, jaučiuosi kaip pavargusi kaimo moteriškė sekmadienį. Jos vyras pragulėjo užpečky nieko neveikdamas, tačiau vis tiek nesugebėjo pasiekti statistinio vyrų mirtingumo rodiklio, abu sūnūs bando sumušti to rodiklio rekordus, vos tik juos paleidžia iš kalėjimo, o ji eina į bažnyčią išeigine suknia skambant varpams, pakylėta, jai atrodo, kad viskas prieš akis, kol nepagalvoja apie grįžimą į tuščius namus. Taip, jūra, prie kurios kaskart artėjau su džiaugsmu, taip, jūra, kuri man tapo visų neišsipildymų simboliu. Ramiau, ramiau, geriausia dar priekyje, pesimizmo žvakutę gesina Barnesas, bet vos priartėjęs prie inertiškai banguojančios vandens plynės, kurios kito kranto nesimato – ir neturi matytis pagal jūros apibrėžimą, – jaknom, kaip sakydavo bobūnė, pajuntu, kad geriausia jau buvo, kelionė prie jūros ir buvo geriausia, kas galėjo nutikti keliaujant prie jūros. Vaikystėje prieš atostogas, kurias švaistydavome pajūry, pusę metų taupydavau saldainius, gautus įvairiomis progomis. Perimdavau į šiukšlyną keliaujančią tuščią saldainių dėžutę ir kantriai ją pildydavau iš naujo. Tada dar berniukas turėjo valios, tada dar pasaulis egzistavo kaip valia ir vaizdinys. Sveriami saldainiai nesiskaitė, gaudė tik šventinius, iš spalvotų, kieto kartono dėžučių, „Asorti“, „Paukščių pienas“, „Sostinė“, pradaromų tik per šventes, kuriais būdavo pavaišinamas prie žmonių. Aukso vertės buvo įvilkti į foliją, ypač su likeriu, draudžiamas vaisius, vaikiški nusikaltimo prolegomenai. Slidžiais aptirpusiais saldainių akmenukais grindė kelią ligi jūros. Prie jūros juos surydavo paslapčia, su niekuo nesidalindamas. Vienas ir šventė neturi bendro vardiklio. Jūra jam buvo prievarta, ledinis vanduo, geliančios kojos, nesuvaldomas kjerkegoriškas drebulys.
Jūra ir Kjerkegoras. Jūra ir senis. Jūrai esu per senas, galvoju lėtindamas automobilį, nes eismas kemšasi kaip mano kraujagyslės nuo nikotino, daugėja miestelių, žmonių, kelio ženklų. Ramiau, ramiau. Berniukas mokėjo džiaugtis kelione prie jūros, traukdavo falcetu su broliu ant užpakalinės zaporožiečio sėdynės: Elektrėnų žiburiai, šviečia dieną, šviečia naktį Elektrėnų žiburiai, vos horizonte blykstelėdavo dryžuoti baltus dūmus spjaudantys Brazausko elektrinės kaminai. Važiuodamas prie jūros net nevemdavo. Yra išlikusi nuotrauka albume, Nemuno vingis, kažkoks paminklas, visi šypsos, nes geriausia dar priekyje. Jūros nemėgo. Vakarėja, tamsoje žibintai išplėšia vis daugiau ženklų, vis daugiau įspėjama, ribojama, draudžiama, slenku kaip Stalkeris, mėtydamas tolimųjų šviesų varžtus, kurie krinta į tuštumą be garso. Czarny punkt, Lenkijos raritetas. Niekur kitur pasaulyje nesu matęs tokio ženklo, spalvų gama plagijuoja simbolį, įspėjantį apie radiacijos pavojų, citrininė geltona ir klasikinė juoda, juodi nuliukai ir kryžiukai geltonoje žaidimų lentoje, laimėjusių nėra, 26 wypadkow 36 rannych 2 zabitych. Laiko mašina smenga į juodąją skylę, išnyru kitoje galaktikos pusėje, kitoje Lenkijoje, viskas čia taip pat ir kartu visiškai kitaip, prisimenu tik žvaigždėtą dangų, apvirtusį automobilį griovyje, mėlynas gelbėtojų žaltvyksles, batą šalikelėj. Kvailiai! Jie mąsto kaip trumparegiai, kai galvoja, kad gali atsirasti tai, ko iki šiol nebuvo, ar kad kažkas gali mirti ir išnykti visiškai. Empedoklis teisus. Esu kvailys, visa tai jau buvo, ir šis tekstas, jo rankos ir kojos, žodžiai, kableliai ir šauktukai sklandė juodojoje skylėje, w czarnym punktu, dar kai manęs nebuvo, mano meilės per mažai, kad jis išgyventų, gyventų ilgiau už autorių, jis subyrės į žodžius, kablelius ir klaustukus dar iki tos dienos, kai šoksiu paskui Empedoklį į ugnikalnį, o šis išspjaus batą. Mano arba Empedoklio. Batas negali išnykti visiškai.
Jūra lieka nuošalėj. Jūra yra žemės prakaitas, primena Empedoklis, man užtenka savojo. Neužsuku ir į Valensos Gdanską, revoliucija seniai baigės, visos socializmo kaukės jau nuplėštos, dabar solidarizuojuosi su trokų vairuotojais. Sklinda gandai, kad mieste ant balto žirgo buvo pasirodęs lietuviškasis Zoro, Stasys, sako, Lenkijos žvaigždžių alėjoje liko jo rankos įspaudas. Su kauke ar be, įdomu. Labiau gaila Sopoto, ten Marylia Rodovič ir Czerwone gitary, nesilankiau ten nuo tų laikų, kai Lenkijos nebuvo, kai vaizduotę apšildydavo tik keliolikos centimetrų įstrižainės (ne kiekvienas vyras galėjo tokia pasididžiuoti) lempiniai televizoriai. Tiek to, nėra prasmės lįsti į televizoriaus užkulisius, čia seniai nebėra vietos senukams.

 

Už miestelio, kurio pavadinimo net nesistengiu perskaityti, juo labiau įsiminti, paspaudžiu koja jautriausią automobilio tašką, pavadinkime jį tašku G. Vairuotojams nereikia jo ilgai ieškoti, patirtis šiuo atveju yra pranašumas, sunkiau jiems su moterimis, labai jau skirtingi modeliai ir variklių modifikacijos, gali visą naktį prasikrapštyti be apčiuopiamų rezultatų. Moterys meluoja geriau, gal net ir lovoje, bet jos ir tiesos pasako daugiau, ypač atsakinėdamos į anonimines anketas. Balsų dauguma (gaila, anketa nepateikia skaičių, man įdomu, koks vyriško užsispyrimo sėkmės procentas) vienu iš dešimties nemaloniausių intymaus gyvenimo momentų jos įvardija būtent nesibaigiančias to taško paieškas. Ir vis tiek mano vyriškas protas nelinkęs pasiduoti. Jeigu kažkas egzistuoja, tas kažkas turi būti surastas. Ar gali būti taip, kad nebūtų? Vis dar lieku ištikimas paprastam telefonui su mechaniniais mygtukais, operatorės gundančiais sirenų balsais kasdien siūlo išmėginti išmanųjį, kurio ekraną užtenka paliesti piršto galiuku, ar pirštų karštų pagalvėlėm, ar lūpų kraščiukais. Įtariu sąmokslą, atsisveikinimas su mechaniniais žaislais (mano tėvas pats išardydavo ir surinkdavo žigulį, kaip aš kalašnikovą, per rekordiškai trumpą laiką), kaip ir atsisveikinimas su ginklais, smūgiuoja žemiau vyriško orumo juostos. Guodžia tik smulkmenos, pavyzdžiui, kad vyrai mūsų šalyje dar gauna nacionalinę premiją ir joje dar yra vietos senukams. Įžeistas patriarchatas traukiasi į interneto pasąmonę. Avensis aistringai metasi į priekį, lenkia užsimąsčiusį opelį, pavargusį citroeną, mato, kaip neišvengiamai iš priekio artėja sunkvežimis su priekaba, bet skaičiavimai rodo, jog yra dar viena sekundė dangaus, viena sekundė, kad sugrįžtų į savo juostą, burnoje pajuntu saldumą, tarsi joje tirptų vaisinė Tik Tak dražė. Tik. Tak nebėra, yra tik sekundė, tik. Dar ištisinis sunkvežimio signalas, po sekundės pakimbantis tuščiame kelyje virš įkaitusio asfalto kaip paskutinis šeimyninio kivirčo žodis. Ar žinojote... kad bet koks darbas vyrams yra įdomus, jei yra nors kiek pavojingas. Pavyzdžiui, vyrai mėgsta kepti kepsnius ant žarijų. Nors žarijas žarstyti linkę svetimomis rankomis. Vairuoti linkę patys.
Ypač kai važiuoja į dakarus. Mano Dakaras yra Lenkija. Ir nėra čia jokio contradictio in terminis, kiekvienas praprusęs vyras žino, kad jau ne pirmus metus Dakaro ralis kelia dulkes ne Dakare, o Lotynų Amerikoje. Kaip ir Kijevo kotletas valgomas nebūtinai Kijeve. Beje, ten jis visai kitoks, sykį užsisakiau užkandinėje prie stoties – jokio rankogaliais varvančio sviesto, padžiūvusi vištos šlaunelė ant pagaliuko, labiau priminė eskimo ledus, tik skonis kaip suvažinėtos katės. Gal ir gerai, galvoju, kad pasienyje nebeklausia jaki cel podróžy, meluočiau, sakyčiau, podróž słužbowa, nors nedaug procentų būtų to melo, esu tarnyboje, tarnauju dievui ir tėvynei. Bandau vaizduotis, ką darytų pasienietis, jeigu taip ir pasakyčiau, tiesiai šviesiai: važiuoju į Dakarą. Tikrintų stabdžius ir protektorių gylį? Mano akių dugną? Lieptų pūsti į alkotesterį? Tik įsivaizduoju, ačiū generolui Šengenui ir seržantui Džipiesui, naujiesiems mano šeimininkams, kuriems tarnauju atsidavęs kaip naujokas šauktinis, jeigu reikės, ir dantų šepetuku asfaltą blizginsiu.
Man Dakaras, man Lenkija, didžiosios Lui de Fiuneso garbei skirtos lenktynės prasideda, ledai pajudėjo, didinu greitį, nes galinio vaizdo veidrodėlyje matau: riaumodama atšuoliuoja raudona mašina, sportiška kaip etatinis „Impulso“ lankytojas, vairuotojas ir šturmanas greiti ir įsiutę. Man Dakaras, mano vyriškos dienos. Nesileidžiu lenkiamas, lenkiu aš, kelyje kliūtys iš kairės ir iš dešinės, jų vis daugėja, cypinu stabdžiais ir vėl minu visus abėcėlės taškus iki dugno, teisėjams nerūpi, kad esame skirtingų svorio kategorijų, per visą maratono distanciją išlaikau jaguarą galinio vaizdo veidrodėlyje. Patenkinęs vyriškumo troškulį, išgėręs šampano taurę iki dugno, pagaliau pasiduodu, išdidžiai, kitaip sakant, demonstratyviai. Jaguaras dviem šuoliais atsiduria priekyje, lengvai ir gracingai pristabdo, šturmanas iškiša ranką pro langą ir parodo man ženklą. Mūsų racijos, kaip ir mūsų racio, deja, ne ryšio zonoje, čia Dakaras, čia šviečia baltoji dykumos saulė, bendraujame kaip Jogailos laikais, signaliniais dūmų laužais ir pirštų kombinacijomis. Pergalingai iškeltas didysis pirštas virš praradusio LDK galią ir vienybę kumščio, transatlantine kalba, fuck you? Neteisingas spėjimas, nors Lietuvoje jis būtų pelnęs jums pagrindinį prizą, traukite kitą klausimą. Didysis pirštas iš tiesų trumpam atsitraukia nuo kumščio, kaip kadaise Vytauto pulkai, bet tik taktiniais sumetimais, kad netrukus galėtų susijungti su nykščiu ir suformuotų pakankamai raiškų, iš tolo gerai įžiūrimą apskritimą. Ką reiškia šis ženklas, mieli žinių riteriai ir damos? Atsakymo nėra? Atsakymas iš pajūrio: „Klasė!“ Maskvos inteligentas: „Klasno!“ Nusipelnęs sportininkas iš Tverės: „Fizkult-privet!“ Londono skustgalvis: „Cool!“ Paryžietis priduria: „Bon voyage!“ Šilta, beveik karšta, lenkiškai jis skamba taip: „Mums patiko, curvo, gerai ėjai, nenuobodžiavom šioje ašarų pakalnėje, susitiksime žiedinėse.“ Vargu ar susitiksime, dalyvauju tik kvadratinėse, bet vienas nulis lenkų naudai. Man patiko, curvo.
Adrenalinas nustoja linksminti, „Status quo“ mėgina atstatyti status quo. Looks like I'm going no where but no where's where I am. Keliauju į niekur su rokenrolu, su juo man visada pakeliui, rokenrolo kvadratas, sakydavo bičiulis matematikas, virkdydamas gitaros stygas ir mano pasitikėjimą, slėpiau savo muzikinį neįgalumą kaip vaikystėje pažymių knygelę su įrašu negražiai elgėsi su mergaitėmis, išplėšė sagą ir tampė už plaukų. Gal niekas ir nesužinos, kad keliauju į niekur, tąsyk taip ir nepaklausiau, kodėl kvadratas, ne rombas ar stačiakampis, dabar pats žinau, ar manau žinąs, nes kiekvienas kvadratas yra ir stačiakampis, ir rombas, ir lygiagretainis, jis turi visų šitų figūrų savybes, savų savybių kvadratas neturi, taip sako prieštaravimų nepripažįstantis geometrijos mokslas. Ir kodėl mane netikėtai apima džiaugsmas, kad jis neturi savų savybių? Kvadratas be savybių. Kažkur girdėta, ir labai teisingai girdėta, knygų su gerais pavadinimais nebūtina ir skaityti, užtenka ir gerų jų pavadinimų, kaip antai: Kelyje, Lolita, Prarasto laiko beieškant, ir, aišku, Žmogus be savybių. Tikriausiai Muziliui būtų patikęs kvadratas, rokenrolas – vargu, priešiškumas muzikai buvo žmogaus be savybių viena iš savybių. Pasistengęs galėčiau išvardinti mažiausiai tris žmogaus be savybių savybes, pagal kurias mes esame panašūs. Pirma (bet ne pagal svarbumą) – tai artimas nuliui muzikinis valentingumas (priežastys skirtingos, kaip pasakytų biografai, vienam taip ir nepavyko įveikti neįgalumo, kitą visam gyvenimui supykino trikampis, ménage à trois, kuriame dalyvavo jo muzikalūs tėvai), antra – abu esame nesveikai įsipareigoję rytinei mankštai (vardan sveikatos? Nemanau. Nemanome), ir pagaliau trečia – domimės daiktais be savybių. Tik tiek, visu kitu mes skiriamės. Manau. Man patinka rokenrolas (ir kodėl man atrodo, kad rokenrolas ne visai muzika? Gal todėl, kad muzikos klausausi, o rokenrolu gyvenu?) ir kvadratai. Nekrošiaus kvadratas.Ypač lenko Malevičiaus juodasis. Dėl to, kad lenko, ir dėl to, kad juodasis. Dėl to, kad juoda spalva nėra spalva, juoda spalva neturi savybių, taip, ir ji neturi savų savybių. Yra geltona spalva, yra žalia, yra raudona, yra mėlyna, juodos nėra. Ir čia įžiūriu mūsų panašumus, panašus pažįsta panašų ir panašiai. Kvadratai be savybių. Looks like I'm going no where.

 

Buvo taip. Prasidėjus mūsų pamainai išvažiuojame su Grotowskiu į trasą. Šiame kelyje eismą apsunkina tranzitas, todėl netrūksta skubančių karštakošių, kartais net nestabilios psichikos vairuotojų. Tiesą sakant, anokia čia paslaptis, dauguma vairuotojų viršija greitį, ne išimtis ir aš, kai esu ne tarnyboje [antroji sakinio dalis išbraukta, bet šiaip taip įskaitoma]. Tikriausiai tai mūsų nacionalinis bruožas, bet tarnyboje esu pareigingas. Dar miesto ribose pastebime įtartinai greitėjančią tojotą, todėl sėdame jai ant uodegos. Sekame be švyturėlių, nuojauta sako, kad toliau bus dar įdomiau. Miestelį užsienietis – numeriai lietuviški – palieka viršijęs greitį trisdešimčia kilometrų, toks nusižengimas mūsų krašte nėra itin retas, tiek nusižengia ir dažnas tolimųjų reisų vairuotojas. Toliau užsienietis didina greitį, mūsų spidometras rodo šimtą keturiasdešimt, matome, kaip lenkia, kirsdamas dvigubą ištisinę liniją.
Štai tada ir įsijungiame švyturėlius, tačiau tojota nestoja, tik dar labiau padidina greitį. Mums sunkiai sekasi išsilaikyti neatitrūkus, mano partneris viena ranka užgula garso signalą. Užsieniečio greitis viršija šimtą penkiasdešimt, nors šioje kelio atkarpoje greitis ribojamas iki septyniasdešimties, mes jau dešimt kilometrų persekiojame tą įtartiną automobilį, spėliojame, gal vogta mašina, gal su narkotikais. Grotowskis sako, viskas, wystarczy, visas įspėjamąsias priemones jau išnaudojom, traukis ginklą. Nemėgstu naudoti šaunamojo ginklo, kol neįsitikinu, kad tai paskutinis argumentas, todėl dvejoju. Pagaliau matome, kad tojota pradeda mažinti greitį, nors vis tiek užsispyrusiai nestoja. Gerai dar, kad leidžiasi lenkiama, traukiasi į šalikelę. Aplenkiame ir įsijungę švieslentę važiuojame iki pirmos degalinės. Vairuotojas paklusniai seka iš paskos. Toliau, kaip reikalauja pareigybiniai nuostatai, prieinu prie automobilio, dėl visa ko ranką laikydamas ant ginklo dėklo, paprašau dokumentų.
Vairuotojas nesipriešina. Dokumentai tvarkingi. Kalba laužyta lenkų kalba. Nesileisdamas į šnekas sakau, kad Pan viršijo greitį, rodau greičio matuoklio duomenis ir kviečiu į tarnybinį automobilį. Iš pradžių vairuotojas nenori patikėti, nors greičiau apsimetinėja, kad viršijo greitį daugiau negu aštuoniasdešimčia kilometrų. Paprašau sumokėti baudą, tačiau jis neturi zlotų, traukia iš piniginės eurus, todėl pasiūlome grįžti, palydime jį iki miesto, kur jis išsikeičia pinigus. Jam susimokėjus išrašau baudos kvitą. Vairuotojas pasirašo, kad su nusižengimu sutinka ir gailisi. Raportą užpildė vyresnysis inspektorius W. Gombrowiczius. Parašas.

 

Kai medėjančiomis galūnėmis šiaip ne taip įsirangau į juodąjį vanagą, automobilį be jokių skiriamųjų ženklų, ir susiraitau ant užpakalinės sėdynės, pirmasis gero nežadančią tylą nutraukia vairuotojas. Kodėl nestojai, kai įjungėm švyturėlius, subosija kylančia intonacija. Tradicinis vaizdelis, pagalvoju, kaip iš eilinio holivudiško trilerio apie gerą ir blogą policininkus. Nie widziałem, lemenu veik panosėje, nes ir pats matau, kaip groteskiškai kvailai skamba tiesa, net ir įvilkta į svetimos kalbos šarvus. Nie widziałem! Nie widziałem! pakartoja vairuotojas, matau, kad įsiutęs, supratimo ar užuojautos ir nesitikiu, vis dėlto dešimt kilometrų įveikė ekstremaliomis sąlygomis, čia ne Sacharos dykuma. Bet mes ir pypsėjom, ir sireną įjungę važiavom, tęsia apklausą, kildamas kaip potvynis, užsemdamas vis didesnę svetimame krante likusios mano kalbos teritoriją. Nie słychałem, tęsiu nemeluodamas ir nekeisdamas mizanscenos tonacijos. O, matka boska, nie słychałem! Nie słychałem! kartoja kaip Flobero papūga, o aš, be mažo cunamio, kylančio žarnyno apatiniuose aukštuose, gal net rūsy, jaučiu ir gėdą, kad šitaip su juo pasielgiau, ir mano nie nuo tos gėdos neatleidžia. Panie (tiesa, jeigu versčiau šį kreipinį į lietuvių kalbą, turėčiau suktis su tokiais sinonimais kaip mulki, asile), Panie, važiavote šimto penkiasdešimt dviejų kilometrų greičiu kelyje, kur greitis ribojamas iki septyniasdešimties. Nie može być, sakau, tik šįkart jau meluoju, tikriausiai gali būti, advokato neturiu, kuris meluotų už mane graudindamas prisiekusiuosius, ieškau plyšių jeigu ne įstatyme, tai bent tarp munduro sagų. Nie može być! Nie može być! graibosi už galvos vairuotojas, boso plaktuku mano taškų ir daugtaškių vietoje kaldamas šauktukų polius. Pernelyg užsitęsusi preliudija, kvepia skurdžiojo teatro manifestu.
Nie može być, nie može być, bet jau atslūgstančiu balsu, be šauktukų, mes tuoj tau parodysim, dar ir kaip može być. Į veiksmą (atsidūstu, pagaliau veiksmas) įsitraukia gerasis policininkas, tylomis įjungia mažą televizorių, nutūpusį kaip vienaakė pelėda ant prietaisų skydelio, atsuka filmą į laiko pradžią, spragteli play. Rodo, kad gali, ir dar kaip gali būti. Gali būti ir įdomiau, bet aš nesu išpaikintas kamerų dėmesio, tebūnie dokumentinis. Jokių neatitikimų protokolui. Klausiu, ar negalėčiau gauti įrašo, norėčiau pasilikti atminčiai, papildyti kuklų savo viešų pasirodymų archyvą, bet jie tikriausiai manęs neišgirsta arba mano menines ambicijas nuleidžia negirdom. W. Gombrowiczius, aukštesnis rangu, beje, ir ūgiu (vairuotojas kresnas, geriau prisitaikęs prie automobilio sėdynės), klausia, ar turiu zlotų, moki baudą zlotais, albo będzie sąd. Arba bus teismas. Jokių lyrinių nukrypimų, tekstas tikslus kaip Einšteino energijos formulė. Teismo nenoriu, kalėjime Dakaras tik per televizorių, zlotų tik kelios menkavertės kupiūros, traukiu iš atsarginės piniginės eurus, bet pareigūnas susiraukia ir purto galvą. Toliau viskas kaip protokole, grįžtu iš keityklos virš galvos mojuodamas zlotais, mažomis laisvės vėliavėlėmis, dar girdžiu pritildytus balsus automobilyje, atlėgę pareigūnai aptarinėja teksto subtilybes, gerasis siūlo, gal užrašom dvidešimčia kilometrų mažiau, kitas tik atsidūsta, sako, vis tiek nepadės. Čia kaip kompresas numirėliui. Kaip pagiriamasis žodis kvailybei. Palinki saugios kelionės, atsisveikindami šypsos, gal ir su keliais procentais ironijos. Dėkoju atsiimdamas baudos kvitą tarsi vairuotojo pažymėjimą prieš Kalėdas, jame mano vairavimas įvertintas dešimčia balų, 10 punktów karnhych, šypsausi ir aš, nes tai dar ne pabaiga.

 

Pradžioje buvo kitaip, pradžioje buvo Empedoklis, galvos be kaklų, rankos be pečių, akys be kaktų, kurios tik ieškojo savo vienatinio kūno, drebančios kojos, nerandančios nei stabdžio, nei sankabos, rankos, suaugusios su vairu kaip Siamo dvyniai, sumedėjęs torsas, kuriuo lyg lietvamzdžiu srūva kosmoso prakaitas, orbitą paliekančios akys. Tada atsirado sankryžos, kaskart spręsdavau hamletišką klausimą, sukti ar nesukti. Dažniau pasukdavau, tik instruktorius, jautrus kaip ir visi šio subtilaus meno atstovai, atsidusdavo, niekinančiu periferiniu žvilgsniu nuplikydamas mano rankas. Vairuoji kaip boba, sako kartą nebeiškentęs, vairas ne karšta dešra, kiek galiu tau aiškinti, ir kad nekryžiuotum rankų, taip tik celkos kryžiuoja kojas. Palikite viltį čia įžengiantys, arbeit macht frei, trūksta dar citatos apie vyrišką orumą. Atgauti jį be citatos mėginu kaip praradęs, bobiškai. Pleištą pleištu, taip sakant. Vakare ant sofos krašto atsisėdęs priešais televizorių, susikaupęs, tiesiu kaip toršeras stuburu, delnuose suspaudžiu aliumininį puodo dangtį, didžiausią, kokį pavyksta susirasti virtuvės užkulisiuose, ir burgzdamas, leisdamas ferario variklio garsus išvairuoju į vaikystę.
Kitą dieną instruktorius dėbteli į mano rankas jau atlaidžiau, sako, kitas reikalas, kada spėjai, o aš iš džiaugsmo atvirauju – su puodo dangčiu, Mokytojau, su puodo dangčiu. Mokytojas kaip sfinksas, tikriausiai mąsto apie žmonijos nuopuolius ir artėjančią apokalipsę. O tada, vis dar nešamas aukštai mane iškėlusios plepumo bangos, kaip berniukas, vairuojantis ferarį, imu ir paklausiu, o kaip aš jausiuos vairuodamas vienas? Jeigu šiandien man reikėtų sudaryti naiviausių savo klausimų dešimtuką, šis užimtų jame garbingą prizinę vietą. Mokytojui klausimas anaiptol nepasirodo kvailas, jis net kelias sekundes pamąsto prieš atsakydamas, ir tada apdovanoja mane viltimi, kurią buvau palikęs čia įlipdamas. Jausies labai gerai. Netgi sankryžoje, dar noriu paklausti, bet laiku susigriebiu. Aš gi ne boba. Jau nebe.
Sankryžoje turiu apsispręsti, sukti ar nesukti, tiesiai pasiekčiau Berlyną, bet šis miestas priklauso kitam sapnui, kuriame yra daugiau procentų nusikaltimo sudėties, todėl jis pareikalautų kitokio stiliaus, daugiau vientisinių sakinių su erdviomis pauzių gatvėmis, kitokio skonio vienatvės, daugiau druskos ir prieskonių, gal net kitokio žodyno, nors taip visada atrodo, kol nepradedi rašyti. Gal užtektų ir eilėraščio. Šiaip ar taip, užsidegus žaliai, suku į kairę. Sankryža naujutėlaitė, asfalto spalvos kokarda, spitė, surišusi išsibarsčiusius laukus tarsi dovaną užklydusiam atvykėliui, dar viena kalėdinė Europos dovana, ir nesvarbu, kad ne Kalėdų metas, šviesoforai tebespinduliuoja konvejerio darbininkų rankų šilumą, ant vieno net išlikusi balta etiketė, gal tik pasirodė prieblandoje, gal jau spėjo pritūpti balandis, šaligatvio borteliai neaprašinėti sunkvežimių ratų grafičiais, pėsčiųjų salelės dar tik laukia molėtų ar mėšlinų batų iš aplinkinių kaimų. Taip detaliai aprašinėju šią sankryžą todėl, kad į ją dar teks grįžti, ir būtų gerai, kad jau turėčiau apytikslį jos vaizdinį. Temsta, važiuoju dar kelis kilometrus, daugiau dairydamasis į pakele nusidriekusius kaimelius ir sodybas, vėl reikia ieškoti nakvynės, kiekvieną vakarą ta pati partijos pabaigos nežinia, ir dažniausiai, stengiantis išvengti ceitnoto, – aklas ėjimas, endšpilis, kuriame pėstininkas nebūtinai tampa karaliene.
cypini stabdžius, metas nakvynei, kažkur už poznanės, tik pasukęs sankryžoj su šviesoforu, pravažiavai nakvynės namus, grįžti atbulas, pusamžis vyriokas praveria duris, iš veido galėtų būti kunigas, tarsi laukia, prašo vidun, mūrinis namas prie kelio, kieme marijos skulptūrėlė po obelia ar kriauše, kas ten supaisys vasario mėnesį ir dar tamsoj, pasirodo, iš tiesų laukia, prie stalo prisėda, sako, žemės turiu kokį šimtą hektarų, sako, blogai bus su tuo žemės ūkiu europoj, ale dabar madoj agroturizmas, va namą patvarkiau, tik anokie čia turistai, tokie kaip ir tu, jokių atrakcionų nereikia, pernakvoja ir toliau savo keliais, tai dar vienu bizniu užsiėmiau, kai avarija, atskubu su savo technika, geras biznis, ypač pernai, artimiausioj sankryžoj per pusę metų net šeši mirtini atvejai, geras biznis buvo, bet neseniai pastatė šviesoforą, tai ir baigės, paskui pagalvoja, gaila tų žmonių, ale geras biznis buvo, sėdi ir lauki
Čia tik rankraščio iškarpa, cut-up, šypteltų Barauzas, kurią ištraukiu iš senų archyvų, iš pradėtų ir neparašytų istorijų, nupučiu dulkes ir matau, kad ji dar gali praversti. Pravers ūkyje, kaip sako tėvas, kaupdamas sandėliuke atitiesintas vinis, aprūdijusias vielas, saulės nujuodintus lentgalius, skardos nuopjovas. Pravers ir šita ištrauka, tik kojinių gyvenime neadžiusiam gali pasirodyti, kad lopymas ir adymas priklauso tai pačiai muziejinių žodžių šeimai kaip telegrafas ir rašomoji mašinėlė. Gal ji ne paslepia, gal dar labiau išryškina linkusią greičiau sudilti teksto vietą, bet toks yra ir odinis lopas ant Šerloko Holmso tvido švarko alkūnės. Ir pasakoja tas lopas apie genialaus detektyvo kasdienybę, begalines valandas, leidžiamas ramstant alkūnėmis darbo stalą, apie tą laiką, kuris paprastai nutylimas literatūroje, kaip, beje, ir rašytojų kūrybinėse biografijose. Sėdi ir lauki. Nusikaltimo, eilėraščio, avarijos.
Daugumai skaitytojų atrodo, kad rašytojai nepadoriai daugina žodžius, tarsi viduriuotų ar mėgintų žodžių jūroje paskandinti visus savo konkurentus, ir jie iš dalies teisūs. Turiu omeny – skaitytojai. Kai kurie rašytojai iš tos begalybės žodžių, laikomų smegenų kameroje kaip šaldyta žuvis, mėgina atitirpdyti tik mažus gabaliukus, kurių reikia šventiniam patiekalui, sprendžia optimizavimo uždavinius, kitaip sakant, elgiasi taupiai. Taupiausiai gyvena poetai. Dabar taupau ir aš, lopau, užuot gaišęs laiką nakvynės aprašams, o likusį dovanai laiką galiu panaudoti pamąstymams, kuo skiriasi poezija nuo prozos, kitaip sakant, oda nuo tvido. Kol sėdžiu ir laukiu, Michalas atneša tris aprasojusius „Žywieco“ alaus butelius. Iš sankryžos jokių žinių.

 

Nereikalinga informacija kartais sugula atmintyje tarsi spalvoto stiklo šukės kaleidoskope į paveikslą, kuriame nebelieka nieko nereikalingo, bet tik labai trumpam, paskui vėl sukinėji vairą nebesitikėdamas nieko prasmingo, toldamas nuo vienų nakvynės namų ir artėdamas link kitų. Jeigu esu skaitytojas, o kelyje esu, tikriausiai priklausau tai padermei skaitytojų, kurie suskaito rytinį laikraštį per pusryčius nepraleisdami nieko, net reklaminių puslapių, ir su paskutiniu kavos gurkšniu pakyla nuo stalo visiškai tuščia galva, sąžiningai atlikę pareigą (beje, net ir nuobodžias knygas dažniausiai perskaitau iki paskutinio puslapio, kad įsitikinčiau, jog autorius iš tiesų uždarė paskui save duris), skaitau ne tik kelio ženklus, bet ir vardus, motelių pavadinimus, ypač pastaruosius. Nakvynių namų šeimininkų vardai dažniausiai dulka pasuose, skolos rašteliuose, nuomos dokumentuose, sutuoktuvių liudijimuose, užtat skaitytojui nesunkiai prieinami motelių pavadinimai, lengvas vairuotojo skaitalas. Keliauju iš vienų nakvynės namų į kitus, skaitau, ir man palengva ryškėja šio kamerinio vardų pasaulio kontūrai, dar ne piešinys, tik kreida ar anglimi brėžiami štrichai, kurie tikriausiai niekada ir nebus perkelti į didesnio formato drobę.
O gaila, man regis, remiantis autentiška motelių toponimika ar hidronimika (įsivaizduokim, kad visi jie priklauso didžiajai asfalto upei, didžiajam kelių Amazonės baseinui), nors tiksliausias terminas, be abejonės, yra hipnonimika, pavyktų aprašyti vietos istorinę raidą, etninę sudėtį, geografinę padėtį. Pridurčiau – Lenkijos naktis ir sapnus. Kai dažniausiai jau tamsoje apsistoju „Po ąžuolu“, „Po pušimi“, „Po gluosniais“, „Prie šilo“, „Slėnyje“ „Ant šlaito“, „Prie skardžio“, man nebūtina leistis į apylinkes kaip devyniolikto amžiaus damai su šuniuku ir skėčiu ar sulaukus ryto skanauti pusryčius ant žolės, aš tiesiog mėgaujuosi pirmykšte gamtos ir žmogaus derme vartydamasis lovoje. „Senasis malūnas“, „Po bokštu“, „Prie pilies“, „Kaštelionų“ skardžiais varpeliais žadina nostalgiškus jausmus tolimai praeičiai, menančiai Jogailos ar bent Žygimanto Augusto, Potockių, Radvilų laikus, jaučiuosi esąs ne tik istorijos liudininkas, bet ir kuklus dalyvis, ypač rytais, leisdamasis aidinčiais rūmų laiptais į didžiąją menę ar rūmų valgomąjį.
Kita vertus, esu atlaidus tokiems naktinių paslaugų tiekėjams kaip „Pegasas“, „Arkadija“ ar „Fantazija“, vargšams, pritrūkusiems fantazijos. Ne kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino. Egzotikos, tolimųjų kraštų ilgesys, toks artimas man pačiam, šiose platumose pratrūksta „Amazonėmis“, „Oazėmis“, „Faraonais“, „Stručiais“, „Skorpionais“ ir, deja, sugrįžta „Bumerangu“, kambariai kaip zlotai mano piniginėje, už kuriuos perkuosi pagalvę ir antklodę, skiriasi tik šeimininkų veidai ir nusidėvėjimo laipsnis. Romantiškai, gal net kiek avantiūristiškai nuteikia „Juodoji tulpė“, pasigedus tylos po visą dieną didelėmis dozėmis vartotos automobilinės muzikos tinka „Medžiotojų užuovėja“, ten net ant sienos kybantis šautuvas iššauna tik kartą per metus, per Naujuosius. Sykį, kad ir kaip buvo vėlu, neužsukau į „Zimna voda“, nors gal nevertėjo skaityti pažodžiui, gal mano stenografinė lenkų kalba neleido įžvelgti tame pavadinime šviesesnių aliuzijų, žadančių, sakykim, karštą vandenį ar bent veikiančius radiatorius.
Nuošaly lieka ir „Fakir“, keliantis dviprasmes asociacijas, ar čia per pusryčius vietoj mano taip mėgstamų parūkytų kielbasų su garstyčiomis ryjami kardai ir tuštinamos žioplių piniginės? Prašoku ir „Pod kłosem“, kažkas ne taip mano vaizduotei, bet net už grošus nenoriu nakvoti „Po varpa“. Kur tie vaižgantiški literatūros perliukai, tekstai savyje, perfrazuojant garsųjį Karaliaučiaus mąstytoją, klausiu, dairydamasis į švieslentes, rašytojai kartu su miniomis išalkusių kultūros grumdosi miestuose, o jų taip trūksta ir provincijai. Nobelio premijos laureatų šalyje aptinku vos vieną kūrinį, vertą penkių žąsų Užkalnio matavimo vienetais, ir tai yra „Mistrz i Małgorzata“. Beveik Bulgakovo stiliumi – „Meistras ir Malgožata“. Malgožata – tai šeimininko žmona? Nors, aišku, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, koks Eidrigevičius slepiasi po Meistro kauke.
Akį, bet tik akį patraukia „Pod samoliotem“, „Tank“: kas tai, spėlioju – postmodernios instaliacijos ar beviltiškai pavėlavęs futurizmas, žaismingąja savo dalimi orientuotas į vairuotojų vaikus ir pavainikius? Tendencijas geopolitinėje ir etninėje šalies situacijoje vienu žodžiu nupasakoja motelis „Chińczyk“, arba „Kinas“. Sprangaus peno mano pamąstymams pametėja šeimininkas, bene buvęs tolimųjų reisų vairuotojas, pagaliau pripažinęs ilgai slėptą neapykantą kitiems vairuotojams (dažnai pasitaikantis atvejis ir tarp rašytojų), pavadindamas motelį „Benzol“. Gal tas buvęs vairuotojas čia dirba ir virėju (Maisto, kuriame yra didelis kiekis benzolo, vartojimas gali sukelti vėmimą, pilvo dirginimą, galvos svaigimą, mieguistumą, gali padidėti širdies ritmas, prasidėti konvulsijos, ištikti mirtis)? Gal šioje pamiškėje įsikūrė koks modernus koncentracijos stovyklos filialas, ar patentuotas savižudžių fabrikėlis, kuriam nereikia ilgalaikių investicijų, sakykim, tavo palata lanksčiais vienkartiniais vamzdeliais prijungiama nakčiai prie tavo paties automobilio išmetamojo vamzdžio. Ar čia tik man vienam važiuojant pro šalį kyla savižudiški klausimai ir nostalgiškas noras viršyti greitį? Spaudžiu akceleratorių, išmesdamas į orą benzolo debesėlį.
Vis dažniau įsitikinu, kad elgiuosi kvailai, ir žinau, kad skonio receptoriai geriausiai veikia dar nepatyrę šiurkštaus antpuolio, kad eilėraštyje svarbiausia yra pirma eilutė, o romanas laikomas vykusiu, jeigu rašytojas sugeba parašyti tobulą pirmą sakinį, ir vis tiek skaniausią mėsos gabalėlį ar koldūną šiupininėje pasilieku pabaigai, ne kitaip ir šįkart. Nakvynės namai „Kwadrat“. Taip, ir vertimui negali būti jokių priekaištų, jokių sinonimikos paieškų, nebūtinas net konteksto išmanymas. Kvadratas. Retai būna taip paprasta, ir net tais atvejais negali atsikratyti įtarimo, kad tave kažkas apgavo. Vietoje sidabrinio šaukšto pakišo melchiorinį.
Važiuoju kvad-ratu. Pakeitęs perspektyvą, žiūrėjimo kampą, iš trimatės renesanso erdvės į dvimatę viduramžių plokštumą sugrįžęs praktikuojantis kartografas, o tokiu laikau ir save, žemėlapyje aiškiai matytų, kad mano maršrutas driekiasi kvadrato kraštinėmis. Dabar įsivaizduoju, kaip viena iš jų leidžiuosi žemyn į pietus, tarsi slysčiau storos, nukarusios nuo lubų virvės mazgais mokyklos sporto salėje, kol pasiekiu kietą pagrindą, pajuntu kojomis kalnus, kažkur už Vroclavo, keičiu kryptį nepaleisdamas kvadrato kraštinės, jausdamas ją per visą protektorių gylį, suku į rytus link Krokuvos, Zakopanės ir toliau, link savo amžinos dabarties. Padūmavę miškingų kalnų masyvai, kontrabandinės iliuzijų perėjos, kuriomis kas vakarą nusileidžia saulė, sienos ir užsieniai driekiasi vienoje kelio pusėje. Prieblandos zona kitoje, hic sunt dracones, dažniau leones, kaligrafiškai išraitydavo ant savo baimės žemėlapių praktikuojantys katalikai kartografai, mano sapnų ir nusikaltimų, mano neatsakingos meilės ir neatsakytų klausimų zona. Esu egoistas iš pašaukimo, niekada nepaklausiu, kas yra Lenkija, man tik rūpi, kas Lenkija yra man. Man, mano, manyje, visi įmanomi linksniai kelio gramatikoje. Tyrinėsime tamsos augimą, rašė neprisėsdamas lenkų poetas Marcinas, visad šalia pasilikdamas vieną vietą tuščią. Šalia manęs visada yra tuščias šachmatų lentos kvadratas. Dažniausiai juodas. Jeigu laikytumės žaidimo taisyklių, dabar jis yra mano, kairiarankio, kairėje. Geras ženklas?

 

Miškais ateina ruduo, lapuose negrįžtamai mažėja chlorofilo, mano kraujyje – vitamino D, bet kai kas didėja, auga, pavyzdžiui, kraujo spaudimas, rizika užsikrėsti silpnaprotybe arba alcheimeriu. Tą užkratą nešioja merginos ir jaunos moterys, kurių netrūksta ir šiuose miškinguose pasienio rajonuose. Laukymių stenduose apsinuoginusios jos reklamuoja agresyvius automobilius, išmaniuosius liečiamuosius telefonus, skalbimo miltelius „Ariel“, greitų skyrybų agentūras, blachi na dachi, reklamų tekstų iki apatinės eilutės neperskaitau, užtat kiekvieną moterį pagrabinėju periferiniu žvilgsniu, jausdamas, kaip maloniai minkštėja į pilkos kasdienybės mazgus susimetusios smegenys. Važiuojant gilyn į miškus daugėja ir moterų, jos dygsta prie kiekvieno šonkelio, dažniausiai po vieną, kartais tilteliais, kaip voveraitės, pasitaiko gerai išsilaikiusių, mėsingų rudmėsių ar pavargusių žaliuokių, bet vyrauja ilgakojės ūmėdės.
Nelaukiu, bet vis tiek sulauksiu to meto, kai vietoj širdies plaks džiovintas grybas, patinka man ta Krokuvos saulėje padžiovinta Šimborskos poetika, patinka man ir Ruževičius, kai rašo: myliu senas moteris negražias moteris piktas moteris, visi tie pakelės grybai nelaukia, bet vis tiek sulauks meto, kai saulė išsunks paskutinius syvus. Kažin, koks grybas plaks man vietoj širdies, vargu ar baravykas, jau dabar, kai sušvokščia kaip nesuderinti skudučiai krūtinės ląstoje, imu nuogąstauti, kad tik nebūtų lepšis. Nors ką aš išmanau apie tuos grybus, kaip ir apie moteris, tariuosi pažįstąs kelis ar kelias, iš tiesų žinau tik vardus, kelis žodžius, kalba – būties namai, ir kokie tie namai iš kelių moterų ir grybų vardų, benamio pašiūrė, ir tiek to pažinimo džiaugsmo, gyvenu iš pašalpų. Jeigu mokėčiau susiręsti būties rūmus, gal ir tos pakelės nušvistų kitomis lenkiško nusikaltimo spalvomis, štai tada vairuočiau viena ranka, kita grybaučiau, štai, porinčiau kaip iš enciklopedijos, dešinėje priešais eglyną linguoja prisidažiusi žalsvoji musmirė, o ten, toliau, kur prasideda lapuočių miškas, ne pirmos jaunystės susiraukšlėjusi poniabudė, cha, žiūrėkit, už to kelio ženklo mergaite apsimetinėja bevainikė musmirenė; maniau, kad tokios čia neauga, išdribusi kaip stambioji gijabudė; tos dvi ties posūkiu iš tolo dvokia kaip dvokiantys šalmučiai; tik pažiūrėkit, anoji trumpu sijonėliu staipos kaip stačioji plaušabudė, ir tas paveikslas labai neprieštarautų manajam, skurdžiajam, skirtam prasimaitinti, išgyventi sunkiausius laikus, kol vietoj širdies ims plakti džiovintas grybas, kad ir koks nuodingas jis būtų.
Neatrodo jos valgomos ir man, nors ir nesu dzūkas, kuriam nei ūmėdė, nei pieninga rudmėsė, nei apšalusi žaliuokė nėra grybas dar nuo priešistorinių laikų. Bet vyriškas grybautojo instinktas (deja, su giliu liūdesiu turiu pranešti, kad medžiotojas manyje per šitiek metų taip ir nepabudo, tebemiega letargo miegu) žadina mano suminkštėjusią vaizduotę. Esu ne sykį save pagavęs, kad klaidžiodamas po mišką ieškau grybų net sausį. Gyvenimas! Gyvenimas! Kuo daugiau erekcijų! – rašė prancūzas Floberas, o aš kaip jo papūga tik pakartoju, bet kitaip negu ji – su pritarimo gaidele balse ir netgi, regis, be ironijos. Iš vairuotojo sėdynės viskas atrodo šiek tiek kitaip, kitaip gyvenama, kitaip valgoma, kitaip miegama, ne tu gyveni, ne tu valgai, ne tu miegi. Moteliuose užsisakau vienviečius kambarius, contradictio in terminis, vienviečiai jie tik buhalterinėje apskaitoje, lova dvigulė, vienoje užmiegi, o ryte ir gretima išgulėta, nieko neprisimeni, net sapnų, nors akivaizdu, kad sapnuota, apie tai visai nesubtiliai primena rytinė erekcija. Ergo sum. Gyvenimas! Kadaise klausiau (dar vienas prizo vertas klausimas iš serijos „klausimai sau pačiam“) eilėraštyje, kuo būčiau, jeigu būčiau iš tiesų, ir daug negalvodamas atsakiau – būčiau tolimųjų reisų vairuotojas. Beveik pranašiškai, nes tais romantiškais laikais dar nebuvau pažinęs vairavimo nuodėmės saldumo, piniginėje nešiojaus tik žodžio ir spaudos teises. Dabar jau esu tiek patyręs, kad turiu teisę paskelbti kaip botanikos dėstytojas studentams ex catedra: tolimųjų reisų vairuotojai ir moterys-grybai gyvena susiję simbioziniais ryšiais, ir šis reiškinys ypač paplitęs miškinguose pasienio regionuose.
Kartais randu ne tik išgulėtą lovą, bet ir išsėdėtą sėdynę savo automobilyje, lengvą kvepalų ar tabako pėdsaką, tarsi salone kažkas būtų rūkęs „Chanel“ ar Statkevičiaus vardu pavadintas cigaretes. Greičiausiai tai mano Kotryna, mergaitė, nuo kurios esu užsikrėtęs alcheimeriu, nes beveik neprisimenu namų, žmonos („o tu tokią turi?“), vaikų („kiek? Tikiesi, kad tik vieną?“), Kotryna kaip jaunas mėnulis su kiekviena diena vis labiau nustelbia tolimas žvaigždes ir galaktikas. Kodėl Kotryna? Užtat kad šis vardas yra lankstus kaip kiaunė, šmurkštelėjęs pro tvorą į Lenkiją jis virsta Katarzyna, perplaukęs kitapus Vyslos įgauna gotiško fundamentalumo, čia jis jau Katharina, mažiausiai dvi tokias pažįstu vien Berlyne, o kur nors Rytuose, Ukrainoje ar Baltarusijoje, jam patinka būti tiesiog Katia. Moja Katarzyna, moja Katia, mój Kotik. Mano kačiukas keliauja su manimi kaip talismanas, kuriais visi tolimųjų reisų vairuotojai užpildo savo mažą gyvybinę erdvę, kad sumažintų tuštumos slėgį į smilkinius. Jai tik (net) septyniolika metų, jos kūno neketinu detaliai aprašinėti, visą vaizdą kiekvienas raštingas gašlūnas gali susidėlioti pats, pagal savo skonį pasirinkdamas ištraukas iš klasikos, nuo „Giesmių giesmės“ (geriau remtis Gedos verstąja, poetiškesnė) iki Nabokovo. Jai tik septyniolika, nes man kelyje kartais pritrūksta kelių procentų nusikaltimo sudėties, kaip cigaretės užkietėjusiam rūkoriui prieš miegą.
Jai net septyniolika, nes aš nesu Humbertas Humbertas, man patinka ką tik išsprogę jazminų žiedai, išsiskleidusios elipsės ir parabolės, pagaliau aš pats esu už H. H. vyresnis, gal ir racionalesnis, nes nesiliauju įtikinėjęs savęs, kad amžiaus skirtumas turi tilpti į sveiko proto ribas. Ar mylėsi mane, kai man bus šešiasdešimt ketveri, niūniuoju be balso, be klausos, periferiniu žvilgsniu brėždamas dvi lygiagrečias linijas, kurios niekada nesusitiks, sveikas Nabokovo protas ironizuoja, girdi, svetimavimas tėra banaliausias būdas pakilti virš banalybės, banalu yra ir pakilti oro balionu virš banalios žemės, kilau ir iki šiol nesigailiu, mane įkvepia lenkiškas nusikaltimas, keli procentai druskos ar pieno rūgšties.
Artėdamas Karpatų priekalnių link viena ranka atsainiai prilaikau vairą, kita švelniai glostinėju Katarzynos kinematografišką koją, aptemptą juoda sintetine kojine, slidininkai pirštai sunkiai išsilaiko ant juodo ledyno, beviltiškai krinta ir vėl stojas, atrodo kaip beprasmiškas žaidimas, bet visas grožis, kaip pastebėjau bėgant metams, ir kaupiasi ant beprasmybės sienelių. Ant kvadrato sienų. Visad svajojau taip apvažiuoti pasaulį, viena ranka, klausydamasis „Metallicos“, and nothing else matters, svajonės kartais pildos, kartais sapne. Kartais Lenkijoje.

 

Miškus keičia lygumos, miestus – miesteliai, sunkiai įgautą penkto bėgio ramybę – kelio remontų provokuojami isterijos priepuoliai. Nė sekundės nesvarstydamas neriu į sraunius vengriškos ruletės vandenis, paženklintus dešimtimis įspėjamųjų ir draudžiamųjų ženklų. Vengriška, nes pirmą kartą su ja susidūriau Vengrijoje, nors ji vengriška ne daugiau negu švediški pusryčiai yra švediški ar prancūziškas bučinys – prancūziškas. Lenkijos keliai nuolat serga, jie niekaip neišauga iš vaikiško amžiaus, vos baigia sloguoti, užklumpa kosulys, regis, jau sveikas, bet vėl kyla temperatūra, sezoninio gripo požymiai, tarsi to neužtektų, netrukus išberia tymais, raudoniuke, galiausiai paguldo greitkelių plaučių uždegimas. Vengriškos ruletės įrengiamos keliuose su skiriamąja juosta, viena pusė guldoma į stacionarą, kita padalijama pusiau Lenkijos heraldinėmis spalvomis dryžuotais plūdurais, o ta pusė geltono punktyro skeliama dar per pusę, bet jau nelygiomis dalimis, antraeilininkams lieka siaura linija, tarsi prieš pasimatymą rūpestingai išpešiotas moters antakis, kuriuo juodas tušo pieštukas kino kaligrafo tikslumu turi nukeliauti iki smilkinio nežiūrint į veidrodėlį (redaktorė replikuoja, kad tai visiškai neįmanoma, nė viena moteris to nedaro, bet čia Lenkija, čia nėra nieko neįmanomo, mieloji), nes menkiausias nukrypimas baigtųsi nepataisoma estetine katastrofa, meniniu fiasko, ir tik patyręs kaligrafas žino, kad rezultatas pasiekiamas viršijant minties greitį. Pagavęs įkvėpimą (ar turėčiau sakyti – sulaikęs kvėpavimą?), nupiešiu porą ryškių antakių, ruletė šįkart išmetė man laimingą skaičių, galiu iškvėpti nepanaudoto oro likučius, pasimatymui jau pasiruošęs.
Lenkiška ruletė, be abejo, turi būti ir tokia, jeigu tokios nebūtų, ją reikėtų išgalvoti, kaip dievą, kaip fliakus ar žureką, ji žaidžiama ten, kur kelias išplatėja, taisyklės paprastos, beveik kaip rusiškosios atveju, žaidėjų skaičius neribojamas, bet atsitiktinumo elementas čia yra kintamas dydis, priklausantis nuo žaidėjų atidumo, reakcijos ir, neslėpkime, nuotaikų svyravimo. Pavadinkime ją „lenkimu lenkiškai“, išeinu į priešinę liniją ir didindamas greitį artėju link priešais atvažiuojančio automobilio, jis turi pakankamai erdvės pasitraukti man iš kelio, už balto punktyro, iš tolo matomo kaip daug žadantis daugtaškis, tą jis dažniausiai dvejodamas ir daro, o mano Avensis nedvejodamas nyra į atsivėrusį plyšį tarp automobilių. Jeigu jis to nedaro, tą turiu padaryti aš. Labai paprasta. Primena jaučio ir toreadoro flirtą koridoje, gal mažiau klaidinančių judesių, bet visi vyriški žaidimai turi šį tą bendro, kažką, kam sunku atsispirti, kažką nepaaiškinamai liūdno ir kvailo. Homo ludens, žaidžiantys vyrai. Niekada nesu buvęs viešnamyje ir kazino, nors ir viešnamis, ir kazino žaidėjai yra buvę manyje. Tuo nė kiek nesididžiuoju, tik baltosios dėmės išsilavinimo žemėlapyje, hic sunt leones, čia gyvena liūtai ir liūtės. Man tikriausiai patiktų pradėti nuo mažesnių sumų, palengva didinant statymus, nurenginėjant po vieną rūbelį, jaučiant augantį, lėtai bręstantį azartą, mėgaujantis būsimo pergalės teksto preambulėmis, bet iš kažkurio nesivaldžiusio protėvio esu paveldėjęs nekantrumo geną, esu genetiškai modifikuotas, žaidžiu va bank iš savo kvailos Joriko kaukolės.
Dar vienas miestelis, kurio vardo net nesistengiu įsiminti, būtų dar vienas nereikšmingas kelių raidžių rinkinys, koks nors Kępno ar Dębno, su kvėpavimą paralyžiuojančiomis nosinėmis (kadaise tiek prakaitavau mokydamasis taisyklingo jų tarimo, kad nejučia įsimylėjau šnypščiančią Milošo vipera berus kalbą), jeigu ne apmaudus sustojimas. Tarsi nuvarytas arklys automobilis iš galopo pereina į žinginę, dar dvėsuodamas įveikia kelis metrus pakelta galva ir galiausiai sustoja įkirstas vidury neįgaliais vienakojais žibintais apšviesto kelio. Apmaudus sustojimas, nes už šį eržilą buvau pastatęs, kaip sako azartiški žaidėjai, „apvalią sumelę“. Iš automobilių negaišuodami iššoka koks tuzinas raumeningų vairuotojų, netrukus negyvėlis patraukiamas iš bėgimo tako, atgula aikštelėje šalia dar veikiančios parduotuvėlės. Vargšė antilopė gnu nusibaigė. Adamas vaikščiojo aplink grąžydamas rankas, galvoje vis dar aidėjo nepamirštamos didžiojo kombinatoriaus frazės, avtomobil' nie roskoš, a sredstvo peredviženija, udarim avtoprobegom po bezdorožju i razgildiaistvu, bet jam niekaip nesisekė susitaikyti su mintimi, kad jis turi grįžti į savo gyvenimą, kuriame nebebus Benderio, nebus avantiūrų, nebus jokių dakarų. Gerai, kad tokios auksinio veršio būsenos, kaip ir sloga ar gripas, spaudžia ašaras ne ilgiau nei savaitę. Ir tikrai, neprabėgo savaitė (tiesą sakant, ji niekur nebėgo, ji tampėsi su manimi po motelius ir servisus, girdydama viskiu, versdama prisipažinti, kad esu nekantrus asilas, kad ji yra gražiausia kada nors mano turėta kelionės savaitė), ir aš vėl galėjau grįžti prie savo senųjų viengungiškų įpročių. Manęs laukė sankryža, kurioje turėjau pasukti į kairę visomis įmanomomis šio ambivalentiško žodžio prasmėmis, manęs laukė paskutinė kvadrato kraštinė. Meistrai užtikrino, kad operacija praėjo sėkmingai, teko persodinti vieną gyvybiškai svarbų organą, sprzęnglo, lietuvišką atitikmenį susiradau tik grįžęs namo. Atsisveikindamas ir dėkodamas mojavau jiems nosinaite, kurioje buvo išsiuvinėti mano inicialai, visos nosinės balsės.

 

Rytais mes visada būname pavargę, o čia gana ilgas pasakojimas. Todėl jame nuolatos kas nors kartojasi, kartais citatos, kartais miesteliai ar miškų kontūrai, bet manęs neapleidžia šiaip jau nemėgstanti klysti ar pripažinti klaidų nuojauta, kad tam yra paprastas paaiškinimas, tiesiog čia aš jau esu buvęs, ir ne kartą, kad jau suku kažkelintą kvadratą, o pasakojime lieka tik tai, ko negali užmiršti, kad ir kaip norėtum, ir tai, ko nebuvo, bet negalėjo nebūti. Kiek kvadratų esu apėjęs apie savo namus ieškodamas kelio į Itakę? Kiek būta vienadienių Uliso kelionių, kurioms papasakoti neužtektų ir viso gyvenimo arba kurių istorijos tilptų rubrikoje „Vienu sakiniu“? Nusimetus metaforų apatinius, kiek kartų atgailavau, taikiausi, smaugiau, ėjau iš proto, ištvirkavau ir vėl gailėjausi? Nesu abejingas skaičiams, juose glūdi kažkoks neužginčijamas idiotizmas, pavyzdžiui, meilė trunka trejus metus, ar du kart du yra keturi. Avantiūristas Filijas Fogas kartu su Paspartu apkeliavo pasaulį per aštuoniasdešimt dienų, ką gi, prisiprašei, moku skaičiuoti ir aš, rezultatas triuškinamas, Žiuli Vernai, nulis nulis, mano kukliais apskaičiavimais, ir aš Lenkijos keliuose praleidau aštuoniasdešimt gražiausių savo gyvenimo dienų. Skiriasi tik pasakojimai, tie sakiniai, sumauti sakiniai su skirtingais valentingumais. Beje, kodėl rytais mes visad būname pavargę? Kas tie mes? Mano Paspartu, mano kačiukas Katarzyna nesupranta šio pasažo apodiktinės nuotaikos.
Apimtas retai aplankančio noro padaryti ką nors gero šiaip, be akivaizdžių priežasčių (neakivaizdi tikriausiai skambėtų maždaug taip: „Šiandien nesu aš jau toks egoistas!“), įsisodinu kaimo moteriškę, kaip ir tikėjausi, važiuoja iki artimiausio miestelio, drabužiai tvarkingi, pagal kvapą spėju, kad kelias dienas vonios nemačiusi, bet kaimui visada darau nuolaidas, ne iš šnekiųjų. Galvoju, pradžiuginsiu, arba bent prakalbinsiu, atskleisdamas paslaptį, girdi, veža ją litvinas iš Vilniaus, vargu ar matė mano numerius, moterys paprastai juos iškerpa iš bendro vaizdo kaip apgamus, sakau, grįžtu namo, taigi mums pakeliui, o ji, suraukusi antakius, tarsi mėgindama surasti kažkokį svarbų daiktą atminties lentynėlėse, nepasukdama galvos klausia, o kur jis yra, tas Vilnius, kažkur prie Varšuvos ar Liublino? A gdzie to jest, Panie? Ir kažkodėl man neapsakomai palengvėja, man nebesvarbu, kur tas Vilnius, gal ir prie Liublino, Vilnius yra visur, aš esu čia, savas, su šia nekalbia pasaulio nemačiusia močiute. Nuotaikos nepavyksta sugadinti ir Adamui Zagajevskiui, nes čia tik sutapimas, ne plagiatas, pats verčiau tą jo chrestomatinį eilėraštį, kurio paskutinės eilutės nepavyko išversti niekaip kitaip, nei Lvovas yra visur. Po močiutės ateina eilė ir policininkui, kuris mane įtikina, kad vėl (vėl man, ne jam) buvau beviltiškai neatidus ženklams (nie može być?!), kur kas kalbesnis, bet, regis, ne sukalbamesnis (negi ir vėl będzie sąd?), aha, rašytojas, ir mano sesuo rašo eilėraščius, išspausdino kelis almanache „Ržešovo jaunųjų rašytojų kūryba“, gal teko vartyti (čia mandagiai, kaip driežas prispausta uodega, numykiu, kad „deja deja“), dabar ji mokos Londono koledže, kurį kadaise baigė pats Rovenas Atkinsonas (mano ne visai nuoširdus „cha cha cha“), o jūs nesijuokit, jis labai rimtas ir protingas (žinau, žinau, kinkuoju galva, mes irgi turim tokį rimtą peliuką, kurio niekas nemato rimto), kitąmet su draugais ketinam traukti su motociklais į Lietuvą, ką rekomenduotumėt aplankyti (atgaudamas uodegą sakau – Nida, niezbędnie Nida, to jest coś takiego), būtinai, po pamainos būtinai pasižiūrėsiu internete (o kaip su bauda, jau noriu grįžti prie nuobodesnių dalykų, bet tik šypsaus su klaustukais akyse), na, bausti turiu, nebausti negaliu, gal turi bent šimtą zlotų? (geltona kortelė vietoj raudonos). Vėl paikioja mechanika, matyt, krumpliaratis nusidaužė krumplius, netikėtai lieku be penkto bėgio, būtų jis dingęs kiek anksčiau, nebūčiau pasišnekėjęs su policininku, bet ir baudos nebūčiau mokėjęs, svarstau sau atsipalaidavęs. Bėgio netektis nėra verta Grotovskio dramos, todėl nedramatizuoju, scenarijaus nerašau, važiuoju su likusiais toliau.

 

Važiuoju lėčiau, įsibėgėti ir norėdamas nebegalėčiau, visomis kryptimis automobilių karavanai, miesteliuose šimtai žmonių su gėlėmis, vazonėliais, žvakėmis, policininkai prie kiekvienos perėjos, turbūt tai vienintelė diena, kai vairuotojai praleidžia pėsčiuosius prie perėjų. Pasirodo, gal vis dėlto tik pasirodo, kad pagerėjo mano regėjimas, kad aiškiau matau žmonių veidus, jie ne tokie išplaukę, gražesni nei kitomis dienomis. Gal ir gerai, kad neturiu penkto bėgio, galvoju, lėtas gyvenimas turi savų argumentų, niekur nebeskubu, nebeskubu į niekur, kažkur giliai užkritęs jausmas, kad man nesinori užbaigti kelionės, kad jau nebenoriu išvažiuoti iš Lenkijos, išplaukia į paviršių ir plūduriuoja akių lygyje, laikydamasis už ašarų maišelių kaip gelbėjimosi rato. Galvoju, o lėtam gyvenime galvoti, pasirodo, įmanoma, kad esu neproporcingai sentimentalus, bet šiandien galima. Šiandien Vėlinės, stoju Rajgrode, rojaus mieste, net nesistebiu, kad taip pavadintos ne kapinės, o miestas, pilnas gyvųjų, išpraustų ir šventiškai pasipuošusių, kavinėje prie gretimo stalelio atsisėda dvi vienuolės, viena užsisako kavos, siurbteli gurkšnį, tada vos palenkusi galvą šypteli kaimynei, ir tai man pasirodo kaip didžiausias iššūkis, mestas pasaulio banalybei. Apsisprendžiu likti sentimentalus bent jau iki dienos pabaigos, žingsniuoju pakylėtas bažnyčios link, ketindamas nusipirkti porą žvakučių, kad vėliau jas uždegčiau už žuvusius vairuotojus, bažnyčia tuščia, mano žingsniai aidi man vienam, apeinu visą iki pat altoriaus, deja, jokių verslo pėdsakų nesimato, visi išėję į kapines. Tiek to, kitą kartą, mirusieji gali palaukti, jie tik tą ir daro. Lėtai riedu namų kryptimi, bet dar ne namo. Važiuoju palei kapinių tvoras, kurios liejasi į vieną, vis panašesnę į tą, iš sapno, vis panašesnę į juodo kvadrato kraštinę. Velnias, koks aš vis dėlto nerangus, net rašydamas sugebu užminti ant ašarų maišelio. Kaip kokia boba.
Jau Lietuvoje, kažkur prie Alytaus, stabteliu pavėžėti porą vyrų. Vienas gerai įmitęs, kitas – gerai įmetęs, bet laikosi pavyzdingai, gal ir neįtartum, jeigu ne tas pigaus vyno kvapas, sumišęs su machorka. Įmetusiojo rankoje – perlūžęs gvazdikas, bet nuolauža lanksčia jungtimi vis dar sukibusi su svarbesniąja dalimi, nenori jos palikti, niekas nestojo visą valandą, sako, jau grįžt susiruošėm, gerai, kad tu. Noriu pasveikint žmoną. Tikriausiai gimtadienis, bet iš kur jie važiuoja? Gimimo diena? Kiek metų? – klausiu pusbalsiu, neišgirsta, ir gerai, kad neišgirsta, toliau kaip kiškis šokinėja po savo gyvenimo laukus, padrikai atpasakoja curriculum vitae, iš kurio pagaliau ima aiškėti, kad žmona jau kelintus metus gimtadienius švenčia kapinėse, ir pats galėjau susiprasti, juk Vėlinės, po paraliais. Jai ir skirtas gvazdikas. Sūnus rūkė prie kapo, kai leido karstą. Daug ko nesuprantu iš to monologo, greičiausiai ne man ir skirto, ne aš šitame teatre žiūrovas, pagaunu dar, kad pats ir raides ant antkapio iškalė, lyg ir dar kažkam kažką kalė, noriu paklausti, kokį tekstą (kur tekstas? – pabundu naktį su klaustuku smegenyse, išpiltas prakaito, vėl kažko neparašiau, dar keli procentai nerašančio rašytojo nusikaltimo druskos šitoje košėje), bet persigalvoju, koks dar tekstas, tikriausiai tik vardas ir pavardė, dar keli skaitytojui nereikšmingi skaičiai, tiek visada randu ketvirtajame viršelyje. Manęs jie irgi nepaklausia, iš kur važiuoju ir kur, išleidžiu juos vėjų košiamuose laukuose, jie tolsta šunkeliu, vienas pasvyrinėdamas, su lūžusiu gvazdiku rankoje, galvoju, gal ir gerai, kad nepaklausė, vairuotojas ir keleivis gyvena skirtinguose aukštuose, gal reikėtų sakyti – kvadratuose, kiekvienas mato kitus vaizdus, kitose dažnių amplitudėse, vienas mėgaujasi infraraudonaisiais, tarsi soliariume, kitas kankina save agresyviais ultravioletiniais, kartais būna, kad jie ir važiuoja skirtingomis kryptimis net kartu susiruošę, sakykim, atostogauti, tikrai taip būna, man buvo ne sykį, ir ką aš galėčiau papasakoti tiems antkapių rašytojams? Kad pradžioje buvo ne žodis, o žalia šviesa, kad tuščioje erdvėje sklandė nakvynių namų vardai, pardavėjų šypsenos, padavėjų antakiai ir blakstienos, mechanikų tepaluoti pirštai, policininkų bajoriškos kokardos, eilėraščių eilutės ir neatpažinti kelio ženklai, nerasdami savo vietos, kad Lenkijos sankryžoje pasukus vairą tarsi kaleidoskopo žiedą šukės staiga sukrito į vientisą peizažą, kurio nespėjau nufotografuoti, ir dabar mėginu jį sudėti iš naujo, iš atminties negatyvų, iš duženų? Ramiau, ramiau, geriausia dar priekyje, kartoju vairuotojo maldelę, ir vis mažiau ja tikiu, lieka vos keli procentai. Ar tai nusikaltimas?

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)