tekstai.lt

Vytautas Landsbergis. Vasaros posmai

Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Kelionių svajos

 

Atrado mano kūną besišypsantį
ant laiko dešiniojo kranto.

 

Ten karvės kramto
atrajoja
nė nesupranta –
žiogo koją...

 

Jis buvo smuiko
muzikos veikėjas
šokėjas pievų Lietuvos
ir jau kažkur toli nuėjęs.

 

 

Vakaropi

 

Pavargo žuvėdra prieš vėją,
ir vėjui pabodo pūsti.
Norėtum tu būti ir būti,
vaikuti,
o vos pasivaikščiojęs žūsti.

 

Saulėlydis ėmė ir tolimą tyčia
padarė aukso krantą.
Pas karalaitę kuršių Celtyčią
senė raganė
žuvėdra paliegusi skrenda.

 

 

Gintarėlis ir žuvelės

 

Išmetė Baltija
man gintarėlį.
Eisiu šį vakarą
į vakarėlį.

 

Skersai
tyvuliuos bangose man žvaigždelės
o danguje neregėtos
žuvelės.

 

 

Susifotkė be problemų

 

Kai banguoja ir skalauja
iš po kojų
smėlis baltas išsiplauja.
Truputį svajoju.

 

Vieną sparną, kitą sparną
laikinai turėdams
lyg žuvėdra ir su varna
beskraidyčiau rėkdams.

 

 

Pasakė pasakymą

 

Karr – pasakė varna. Arr
kitaip?
Ar ne varna?

 

Karvė pasakė mū.
Ji pasiilgo namų.

 

Ir apie viską viską
kol ėjom per mišką
daugybė žmonių
sakė pasakė.

 

 

Žmonijos pramotei

 

Būtum neganius po pievą
anei manęs nei kitų
bernelių –

 

būtų atėjęs raganius
per aukso marias
iki tavo apnuogintų kẽlių –

 

o mes liktume ramūs
piemenys Ieva
lakstytume angelėliais ir yzopu
bešlakstytume
visus nelabuosius boko haramus.

 

 

Prie Nemuno

 

Nemunas – kartais – menamas.
Lyg ir simbolis apie monus.
Kartais – neša lavonus.

 

Kartais būna oi daug jo
nelyginant priešų kraujo.
Norėtume.

 

Kartais padžiūvęs.
Galuojasi vargšės žuvys.
Vietomis.

 

O tankiausiai – tėkmė ašarėlių.
Jomis nuo amžių
                          ir motinėlė
verkia ir sesės žlembia.

 

 

Atsiprašau

 

Jeigu turėčiau aš dvi kaukoles
iš jų nupjovus viršus
išeitų maldai instrumentas.
Dvigubas būgnelis. Šventas

 

išminčiau
žilabarzdi lama
tu manimi prakalbintum
Visatos paslaptingą sielą.

 

Deja.
Aš kaukolę turiu tik vieną.

 

 

Paskutinis koncertas

 

Jau vasara pasibaigė, Maestro.
Nebemosuoja tavo mano dextra
rikiuojanti orkestrą.
Nebevilioja kaušas švyturėlio Extra.

 

Žiogų pirmieji smuikai išsiderinę.
Saulėlydis palieja vario.
Buria jūra.
Ten darsyk atsistotum.
Pamosuotum.

 

 

Vakaro štilius

 

Šešėliai ilgyn, debesėliai rausvyn –
štai tikras laikrodis.
O kalendoriaus nereikia man.
Amžinas trumpas laikmetis.

 

Ant, skruzdėlė piligrimė keliauja
per didžiąją smėlio duobėtąją dykumą.
Vėjas pasibaigė. Jūra
nebeskalauja, nes išsilygino.

 

 

Jeigu

 

Vaikščios po Lietuvą mano
seni palaikai.
Keisis laikai nesikeis
tik noras kad būtų
šalis
kur upės teka paukščiai šneka
kad būtų jeigut
                                       išvis
norės dar būti toje
pačioje
vietoje.
Taigis.

 

 

Kaip vyšnios viršūnė

 

Mačiau save einantį. Jis
apžiūrėdavo jūrą ir vėją
stovėjo palaukėj.
Laukė nelaukė ko –
gal tiesiog.

 

Buvo lankęs mokyklą.
Turėjo vaikų
ir lakštingalų.
Kartais
nuklysdavo prie bedugnės.

 

Pasikalbėdavo su tėvais
jau numirusiais
ir klupinėjo tolyn.
Švysčiojo ugnys.
Baltos kaip vyšnios viršūnė.

 

2015

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)