tekstai.lt

John Kinsella. Eilėraščiai

J o h n a s   K i n s e l l a   gimė 1963 m. Vakarų Australijoje, Perte. Išleido daugiau nei trisdešimt knygų: novelių, apysakų, pjesių, kritikos, aštuoniolika poezijos rinkinių. Jo kūryba išversta į daugelį kalbų.
J. Kinsella pradėjo leisti literatūrinį žurnalą „Salt" Australijoje, 2009 m. redagavo Australijos poezijos antologiją, kitus poezijos rinkinius. Gyvena Vakarų Australijoje. Save pristato kaip vegetarą ir anarchistą pacifistą. Kūryboje svarbios Australijos kraštovaizdžio, istorijos ir mitų temos, vietinių žmonių gyvenimo patirtis.
                                                                                                                   Vertėja

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

 

 

Skęstant kviečiuose

 

Jie buvo aiškiai
įspėti,
kad žaisti
siloso bokštuose
mirtinai pavojinga.
Paskęsi kviečiuose.
Lėtai. Ir kuo smarkiau
kovosi,
tuo blogiau.
„Išvysi žvitrią žiurkę
sau prieš akis,
ir tada išnyksi."
Tuo savo triūsu
nieko nelaimėsi.
Tai tapo jiems savotišku išbandymu
patirt – kaip greitai paskęstama
be virvės,
kuri padėtų išsikapanoti.
Bet žaidimo įkaršty
ritualai išsimuša iš ritmo,
lyg šokdamas išspręstum
ginčą,
kuris eis pirmas,
ir pamirštum
prisirišti virvę.
Nugrimzdę iki juosmens,
bijodami ir pakrutėti.
Net pagalbos šauksmas
gilyn skandina
grūdus.
Skausmingai sukietėjęs
laikas. Grūdai
šiam smėlio laikrodyje
groteskiškai išbrinkę,
ir cheminis aitrus
kviečių beicuotų kvapas
visus beveik
į priešmirtinį miegą
įvilioja.

 

 

Kapo mitas

 

       I

 

Pora spalvingų putpelių
laksto po ražieną,
akys
neramiai šaudo,

 

seka įkandin,
lyg norėdamos pasipuikuoti,
kyla ir leidžias
į nematomas alėjas.

 

Priėjęs kapą,
atsisuku jų pagauti –

 

išsilenkiu,
pradalgių sustabdytas.

 

Kapas it magnetas,
keičiantis polius,
kai priartėja.

 

       II

 

Epitafija išmatuota
pagal antkapio dydį,
ar antkapis
pagal epitafiją?

 

Regis, tai svarbu.
Mirtis tampa taupumo
klausimu – išlaidieji
sureikšmina apeigas, bet ne maldą.

 

       III

 

Tolumoj
avys išeina iš druskynų
prie tvenkinio ir suka
zigzagais pavėsio link.

 

Pilki eukaliptai lenkias,
vėjeliui padvelkus, vidudienio saulė
nuneštų jų antrininkus
kapan ir pripildytų jų urnas.

 

Žemė išdžiūsta ir byra,
driežas išnyra iš plyšio
ir neria per lauką.
Ar pelenams čia lengva?

 

       IV

 

Naujas kapas priglaudęs tris
kartas – suabejoji pirmąsyk
išvydęs. Kaži ar būtų jiems
gyvenime patikę dalintis

 

kambariu bute bato dėžės dydžio?
Gal šią akimirką tik viena siela ten
gyvena, o kitos tapo putpelėm
ir naršo kviečių ražienas.

 

 

Figūros aptvare

 

Atbudusios vagos,
sklastymai aukštoj žolėj,
varnalėšos pragariškai ado jų kojines
lyg atsivėrusias atmintis.

 

Lygiagrečiai tvoros – žvaigždiniai kuolai
nužymi gelmę, supintas tinklas
praleidžia šviesą ir vaizdus,
bet laiko galvijus

 

viduj ar išorėj – nelyg religinę toleranciją.
Leidžias žemyn – kelias upelio link,
rankas įrėmęs į šonus. Genamas
vabzdžių dūzgimo vėjelis

 

šiurena savo spektaklį
link sausvagės, nužymėtos
šešėlių ir vingių, kreivi eukaliptai,
nuplėštos žievės audinys,

 

nesantaikos spalvos.
Trapi dangaus mėlynė,
lapija reta, bet atkakli,
nenusakoma jos žaluma.

 

Jie eina, eidami kuria istoriją.
Ir pėdsakus. Visi tarsi mašinos.
Aptvaras palinksta. Laipsniškas ritualas:
Apeigos. Skerdynės. Apžvalga.

 

 

Saitai

 

              kiekvienas išsiskyrimas yra saitas...
                                          Simon Weil

 

       I

 

Yra dienų, kai pasaulis palinksta
po saule, medžiai pajuoduoja
it plonos smilgos, žolės išdega,
ir išdžiūvę balti kakadu
kabo aukštyn kojom, pasmaugti
telegrafų vielose.

 

       II

 

Galvoju tik apie troškulį.
Lėtai byrantį smėlį
sunku apibūdint,
reti pašalės medžiai
mažai teikia pavėsio
nuo saulės, kai įveikiam
kraštą ir galutinę ribą
tarp smėlio ir augmenijos.

 

       III

 

Visad gyvenau prie jūros,
net požemiuos
man rūpėjo vanduo – kasyklų
potvyniai, lietus tamsiose giriose,
atoslūgių lygis.

 

       IV

 

Išvysti vandens paukštį ar gervę,
skrendančią į dykumą, nėra
keista – pastebim ją atskrendančią,
matom išnykstančią, aptariam
tai prie alaus bokalo, ir tiek.

 

       V

 

Ir naktys, susitraukusios į vėsius vėjus,
kai smėlis tampa astroliabija žvaigždėms,
kur klaidžiojam krištolo sferų
atspindžiuos, praradę kryptį, ieškodami
vandens gėlių...

 

Versta iš:
John Kinsella. PERIPHERAL LIGHT:
SELECTED AND NEW POEMS.
Norton, 2003

 

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_lapkritis_Metai_2015_11.jpg

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)