tekstai.lt

Aivars Kļavis. Du apsakymai

b_200_307_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_lapkritis_Metai_2015_11.jpgAivaras Kliavis (g. 1953) – vienas produktyviausių šių dienų latvių prozininkų ir žurnalistų. Baigęs žurnalistiką Latvijos valstybinio universiteto Filologijos fakultete, dirbo įvairiuose leidiniuose, buvo žurnalo „Avots“ vyriausiasis redaktorius (1986–1990). Pirmą apsakymą išspausdino 1971 m. Už istorinių romanų tetralogiją „Anapus vartų“ 2012 m. pelnė Baltijos Asamblėjos premiją.
                                                                                      Vertėja

 

Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė

 

Meilės auka

 

Tą akimirką, kai priešais atvažiuojančios mašinos žibintai dūrė į akis, jis suprato, kad kitos išeities nėra. Laikrodis rodė pusę antros nakties. Jau ir anksčiau jis pamąstydavo apie savižudybę. Ir ne vieną kartą. Šiaip ar taip, Aldis buvo penkiasdešimt dvejų metų.
„Jei jau turi mirti, tai geriau tą akimirką, kai esi laimingas, negu nelaimingas“, – tarė sau, nors iš teisybės Aldis šią valandėlę jautėsi ir laimingas, ir nelaimingas. Laimingas todėl, kad vėl įsimylėjo. Nelaimingas dėl to, kad vis dar buvo neišsiskyręs su savo buvusia meile ir dabartine žmona Marika.
Dar prieš krizę nusipirktas BMW, nors pravažinėjo tūkstančius kilometrų, į jo pasiryžimą mirti sureagavo žaibiškai. Spidometro rodyklė, lengvai virptelėjusi ties skaičiumi šimtas, nuslydo pro šimtą dvidešimt ir artėjo prie šimto keturiasdešimties. Taigi maždaug tokiu greičiu automobilis lėkė į tamsą.
„Gaila, gera mašina“, – dingtelėjo Aldžiui. Tačiau ši vieta jam nepatiko. Ji atrodė savižudybei netinkama.
– Tik beprasmiškai sudaužysiu mašinėlę, – sušnibždėjo vyriškis ir, lygiai taip pat vienodai, kaip buvo nuspaudęs, atleido sankabos paminą. Spidometro rodyklė grįžo į vertikalią padėtį.
„Čia ir yra visa bėda“, – jis šyptelėjo, nes statmena raudona strėliukė nelauktai sukėlė asociacijų apie tai, ką tarybiniais laikais latvių rašytojai savo apsakymuose vadino gyvybės diegu, o nūnai tiesiog peniu, nors galbūt tikrasis jo vardas buvo Draugužis, taip jį praminė Marika. Koks skirtumas! Svarbiausia, kad, susitikus simpatišką moterį, jis Aldžiui kaskart primindavo apie save ir ligi šiol pačią svarbiausią valandą dar nebuvo nuvylęs.
Kol kiti jo amžiaus bičai gėrė ženšenio kapsules arba pirko net viagrą, jį veikiau domino raminamieji homeopatiniai vaistai, kuriuos buvo galima vartoti su alkoholiu. Nes Aldis toli gražu nebuvo abstinentas. Aldis buvo normalus bičas. Be to, ne koks nors Latvijos skurdžius, nes devyniasdešimtųjų pradžioje dėl ryšių, kurie buvo išlikę dar nuo tų laikų, kai dirbo komjaunime, jam už juokingą sumą pavyko privatizuoti du padorius namus su kiemais Rygoje, Teikos rajone, ir dar kokį pustuzinį kituose Latvijos miestuose, taip pat ir niekam nereikalingą gamyklą Sarkandaugavoje. Gamyklą jis seniai jau buvo pardavęs, bet namai, ypač jų kiemai, mieste buvo ta aukso gysla, kuri metai po metų nešė vis stabilesnį pelną.
Taip pat ir ūgio bei išvaizdos dievulis Aldžiui nepagailėjo, nors jis pats manė, kad moterims kur kas svarbiau yra jautri ir supratinga vyro siela. O tokią jis turėjo. Todėl įvairaus amžiaus, išvaizdos ir kalibro gražuolių dėmesiu negalėjo skųstis.
Tik bėda – Aldis nemokėjo, kaip kiti bičai, pirmiausia įsitempti moters į lovą, paskui viens du, kaip seniau sakydavo – išburkšti, o dabar – išdulkinti, ir sudie. Be to, jam jokio džiaugsmo neteikė slapti pasimatymai porą kartų per mėnesį kelioms popietės valandoms kokiame nors apšepusiame motelyje arba viešbutyje.
Aldžiui reikėjo, kad moteris jam priklausytų visiškai ir jis jaustų ją net tomis akimirkomis, kai jos šalia nėra. Jei lovoje viskas sekdavosi gerai, šitai pasiekti buvo nesunku. Moterys prie jo kibo it maži dagiukai, tačiau, visų kvailiausia, vos tik tai įvykdavo, Aldis kaskart įsimylėdavo. Įsimylėdavo be atodairos – iki ausų. Dar blogiau – jis nemokėjo mylėti nei platoniškai, nei epizodiškai, nei per atstumą, jam reikėdavo būti kartu su mylimąja nuolatos. Nors tai ir kainuotų. Jausti, mėgautis, žinoti, kad ji apie tai galvoja. O jei negalvoja, tai daryti viską, kad galvotų.
Jaunystėje Aldis save dėl to niekino. Maža to – nekentė savęs. Dabar, metams bėgant, suprato, kad jei sykį dievulis ką duoda, tai tuo pačiu ir atima. Arba pačiam reikia atiduoti. Nes tai dievulio teisė.
Bet ir reikėjo būti tokiam kvailiui! Važiuojant iš Ventspilio, kažkur tarp Talsų ir posūkio į Kandavą priimti į mašiną sulijusią, neseniai bakalauro laipsnį gavusią mergaičiukę ir jau po trijų mėnesių ją vesti. Toji Marika pernai tapo oficialia jo šeštąja žmona, jei neskaitytume aštuonių neoficialių.
„Ne, pernai aš vedžiau septintąjį, o ne šeštąjį kartą, – mąstė Aldis primerkęs akis, nes priešais važiavo keli vilkikai ir tarsi tyčia mėgino jį apžilpinti. – O gal vis dėlto šeštą?“ Šiaip ar taip, jis nebuvo užtikrintas, kaip ir dėl draugužių arba vadinamųjų civilinių žmonų skaičiaus... Lyg ir turėtų būti aštuonios, bet kartais, kai pradėdavo skaičiuoti, susidarydavo net dešimt. Šovė mintis, kad jau reikia paprašyti daktarytės kokių nors vaistų atminčiai pagerinti. Bet vos nueidavo pas gydytoją, kaipmat apie tai pamiršdavo. Tiesa, dėl vieno dalyko Aldis buvo lyg ir tikras. Visa laimė, jis bent jau neturėjo vaikų. Nors – žinok, kad gudrus, – šiame gyvenime dėl nieko negali būti tikras. Net apytikriai. Anapilyje turbūt yra kitaip, todėl mirtis teikė kažkokio stabilumo, o gal ir visiškos garantijos dėl pomirtinio gyvenimo. Apie tai, kad toks gyvenimas, kuris neturi jokio ryšio su rojumi ar pragaru, egzistuoja, Aldis buvo visiškai įsitikinęs, todėl mintys apie savižudybę, vis dažniau pastaruoju metu lankančios, jo negąsdino.
Koja vėl automatiškai nuspaudė sankabos pedalą, bet tik akimirksniui. Jei jis iš tiesų norėjo užsimušti, reikėjo tai padaryti ant tilto per Briežupę. Šią vietą jis jau buvo nusižiūrėjęs seniai. O gal vieta nusižiūrėjo jį? Nes traukė. Ne veltui, važiuodamas į Rygą arba grįždamas namo, tiltui artėjant, jis mėšlungiškai suspausdavo vairą. Iš abiejų pusių po du betoninius stulpus. Jokių barjerų, tik surūdiję tilto turėklai, kurie tiesiog stebėtinai dar laikėsi, ir status skardis iki pat upės. Ideali vieta – joks savižudis nieko geresnio nebūtų norėjęs!
Taip, jaunystėje Aldžio draugužės porą kartų mėgino įtikinti besilaukiančios nuo jo kūdikio. Pirmąjį kartą ne juokais išsigandęs, jis, metęs Brigitą, vedė Iloną, su kuria tuo metu dirbo rajono komjaunimo komitete. Bet pasirodė, kad iš tikrųjų jokio vaiko nebuvo. Ilona jį paprasčiausiai prigavo. Paskui jis pasidarė gudresnis. Pirmiausia prašom pateikite daiktinius įrodymus, o tada kalbėsimės toliau ir bandysime išsiaiškinti, ar tai iš tiesų mano vaikas. Tokia taktika paveikdavo. Tačiau tik jaunystėje. Vėliau jis pažino toli gražu ne vieną moterį, kuri, savo progą praleidusi, jau nebesitikėjo ir nebenorėjo ištekėti, užtat troško vaiko bet kuria kaina ir nesvarbu nuo ko. Tik kad šis būtų sveikas ir bent pusėtinai išvaizdus. Aldis buvo ne tik išvaizdus, bet ir sveikas kaip ridikas.
Sveikas, o ne koks nors debilas, todėl į jokias avantiūras nesipindavo. Vos tik pajutęs ką įtartina, leisdavosi į kojas, nes kartais geriau garbingai pabėgti, tam reikia gerokai daugiau proto ir drąsos, negu pasilikti, šitaip padarant save nelaimingą visam gyvenimui. Bet moterys juk iš prigimties yra buklūs sutvėrimai. Todėl jis nenustebdavo, gaudamas ne vieną laišką su kūdikių fotografijomis, o vieną net iš gimdymo namų nėštumo patologijos skyriaus. Nors pačios rašančiosios jau buvo primirštos, ir jų žodžiai nieko daug nesakė, bet, matyt, kažkas kažkada įvyko, nes juk ne šiaip sau tie laiškai būdavo adresuoti tik jam.
Taigi tuo, kad jis iš tikrųjų neturi vaikų, Aldis anaiptol negalėjo būti toks tikras. Tikras jis galėjo būti tik dėl to, kad neturi oficialių vaikų.
O Marika, kuri po vedybų iš lieknos kaimo mergaitės buvo pavirtusi solidžia poniute apvaliu, prie žmonių nuolat besišypsančiu, bet namie piktu blyno pavidalo veideliu, it išprotėjusi troško vaikų. Aldis neprieštaravo. Moterims, jeigu jau jos ką įsikals galvon, beprasmiška prieštarauti. Jis tik sakydavo – kitąmet, zuikuti. Kitąmet!
Per tą laiką zuikutis sekė kiekvieną jo žingsnį, nes, kaip pati sakė, – ji anaiptol ne mažas vaikas, taigi suprantanti, už ko ištekėjo. O Aldis ir vėl buvo įsimylėjęs. Ji, vardu Džesika, buvo dvidešimt šešerių. Taigi, dvejais metais jaunesnė už Mariką, nors, tiesą sakant, abi tiko jam į dukteris. Jei Mariką Aldis susitiko ant plento kažkur tarp Talsų ir posūkio į Kandavą, tai su Džesika jį supažindino Imantas savo firmos vakarėlyje.
– Iš kur tu trauki tokias pasiutusiai gražias mergiotes, – juokdamasis kalbėjo Aldis. Imantas buvo jo jaunystės draugas, turintis konsultacijų verslą ir prieš penkerius metus panašiame vakarėlyje supažindinęs su Jolanta, su kuria Aldis, nors ir nevedė, bet kokį pusmetį kartu gyveno. Ne, stop! Su Jolanta jis susipažino stotyje, laukdamas traukinio, bet kaipgi vadino tą ilgakoję, kuri dirbo Imanto firmoje? Vineta? Ne, Vinetą jis susitiko lėktuve, skrisdamas į Sankt Peterburgą.
Sandra? „Gal išprotėjai!“ – tarė sau. Sandra, rodos, buvo jo trečioji žmona, daugiau negu prieš dvidešimt... galbūt dvidešimt penkerius metus. „Ne, iš tikrųjų reikia kreiptis į gydytoją. Arba vieną kartą imti ir visam tam padėti tašką.“ Taigi todėl, kad niekaip kitaip taško padėti negalės, Aldis prieš kurį laiką ir ėmė galvoti apie savižudybę ir šios minties jau nebegalėjo atsikratyti.
Taigi dėl Sandros jis tada išsiskyrė su Ilona. Su ta pačia, kuri jį šantažavo su nesančiu vaiku. Savo ruožtu Ilona Aldį atmušė nuo Brigitos, ir už tai jis tikrai jai buvo dėkingas. Bet kuo gi vardu buvo ta ilgakojė iš Imanto firmos?
– Tu vieną kartą kaip normalus verslininkas turėtum atlikti reviziją ir sutvarkyti šitą savo buhalteriją, – šaipėsi iš jo Imantas. – Vardas, pavardė, gimimo metai. Pradinė informacija, galutinė, nuo kurios iki kurios datos buvo vartota. Tada tau nereikėtų veltui kvaršinti galvos.
Imantui bepigu juoktis. Ta pati žmona, trys vaikai, o visus šoktelėjimus į kairę galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, nes po kiekvieno karto žmona, visa, kas nutiko, išskaičiusi vyro veide, sukeldavo tokią sceną, kad bičiulis dar ilgai vaikščiodavo kaip primuštas šuo.
Palyginus su juo, Aldis, nepaisant savo šešių ar, galimas daiktas, septynių santuokų, buvo laisvas paukštis. Visas savo moteris, netgi tas, kurių vardus buvo užmiršęs, jis prisimindavo be jokio pykčio ir neapykantos.
Išskyrus tik pirmąją žmoną Brigitą. Jei kurios nors jis nekentė, norėjo pamiršti ir išbraukti iš savo gyvenimo, tai kaip tik ją. Nors Aldis puikiai suprato – tai neįmanoma. Tada iš gyvenimo reikėtų išbraukti ir savo vaikystę, tėvus, ir, galiausiai, patį save.
Kartais atrodydavo, kad taip jau yra atsitikę. Tėvą, motiną ir seserį jis iš savo gyvenimo buvo išbraukęs. Pakako tik tiek, kad žinojo – jie tebėra gyvi. Tačiau vaikystę beviltiškai mėgino išbraukti iš atminties, nors nematė joje nieko tokio, ką būtų verta prisiminti.
Tėvai, nuo ryto ligi vakaro užimti darbe, Aldžio auklėjimą buvo patikėję penkeriais metais vyresnei seseriai, kuri nepraleisdavo nė vienos progos jį pažeminti, kad geriau atrodytų kvailo, apkiautusio, netašyto ir tingaus brolio fone. Jos kojinių ir kelnaičių skalbimas du kartus per savaitę dar buvo mažiausias iš visų pažeminimų. Paprastai šeštadieniais ir sekmadieniais tėvas su motina miegodavo iki pietų, o paskui eidavo arba į svečius, arba į teatrą, o Aldis būdavo paskiriamas budinčiuoju, kuris privalėjo nukraustyti stalą, plauti indus, užplikyti arbatą vakarienei ir laukti visų pareinant. Iš pradžių jis į tai žiūrėjo kaip į žaidimą. Vėliau ėmė suvokti, kad tai joks žaidimas. Paauglystės metais, kai tėvai su seserimi vasaromis gyveno viloje, o jam reikėdavo likti Rygos bute, nes buto tuščio juk nepaliksi – dar apvogs, Aldis suprato, kad yra vienas iš tų, kuriuos vadina nelauktais vaikais. Apie tokius buvo rašyta žurnale.
Vieną vasarą, kai namiškiai vėl buvo išvykę – į vasarnamį, tėvų bute Brigita jį ir suviliojo. Iš pradžių jiedu tik bučiavosi, paskui, sukuždėjusi, kad „čia pašėlusiai karšta“, mergina be jokio drovėjimosi nusivilko suknelę.
– Na, o tu ko sėdi? Maukis kelnes! – įsakė ji Aldžiui, kuris suglumęs dėbsojo į grindis.
– Man nekaršta.
– Vandos teisybė. Tu turbūt iš tikrųjų esi kvailys.
Vanda buvo Aldžio sesuo, o Brigita jos draugė. Taip pat penkeriais metais vyresnė.
– Tai nejau nenori pabandyti?
– Ko?
– Toč, kvailys! Nagi pasimylėti. Nori ar ne?
Aldis norėjo, tik baiminosi, kad apie tai pirmiausia sužinos sesuo, o paskui tėvai.
Kaip tik taip ir nutiko. Todėl tuojau po mokyklos baigimo tėvas prispyrė jį vesti Brigitą.
– Mums su mama jau dėl tavęs nors kiaurai žemę prasmek. Pažįstami ir bendradarbiai tik apie tai ir šneka. Sugebėjai mergai galvą apsukti – sugebėk ir vesti. Mes dori darbo žmonės ir jokio ištvirkavimo savo namuose nepakęsime.
O sesuo pritarė:
– Tau, tokiam slunkiui, juk ir reikia vyresnės žmonos. Kitaip viens du ir išklysi iš kelio, tad būsiu veltui tave auginusi.
Taigi Aldžiui nieko kito neliko, kaip vesti. Iš pradžių jam net atrodė, kad myli Brigitą. Ilgainiui pamažu atsitokėjo, kad tikrai nemyli.
„Ar Brigita mane mylėjo?“ – dingtelėjo Aldžiui dabar, važiuojant tamsoje. Keista – seniau jis niekada apie tai nepagalvodavo.
Galbūt. Kai artimiau susipažino, jis suprato, kad ir Brigita vaikystėje yra jautusis vieniša ir niekam nereikalinga. Tik ji išmoko savo silpnumo niekam nerodyti. Bet Aldis nepajėgė mylėti moters, kuri buvo stipresnė už jį.
Tuo laiku jis jau dirbo komjaunimo komitete instruktoriumi. Susirinkimai rytais ir pasilinksminimai vakarais. Mažiausia tris, keturis kartus per savaitę. Draugystės ir pasidalijimo patirtimi išvykos kas antrą savaitę. Kol Aldis gėrė visiškai oficialiai už valstybės pinigus renginiuose, be kurių komjaunimo darbas buvo neįsivaizduojamas, Brigita tuo metu pradėjo išgėrinėti slapčia, pati viena namuose. Kol pamažu abiejų gyvenimas virto pragaru, nuo kurio išgelbėjo Ilona su savo neegzistuojančiu vaiku. O Brigita girta pakliuvo po troleibusu ir pakeliui į ligoninę mirė greitukėje.
„Gaila, – sužinojęs apie įvykį tuokart pagalvojo Aldis. – Kad ir maita bei alkoholikė, bet mirties ji nenusipelnė.“
Nūnai Aldis šimto kilometrų per valandą greičiu pats lėkė pasitikti mirties. Atrodė, kad iki Briežupės tilto liko porą kilometrų. Plentas visiškai tuščias. Tik tolumoje kas valandėlę sumirgėdavo kelios švieselės, liudydamos, kad ten yra namai, kuriuose žmonės dar nemiega.
„Teisybė, jei jau mirti, tai tą akimirką, kai esi laimingas, o ne nelaimingas, – tarė jis sau. – Kai esi kupinas laimės ir su tuo nepaaiškinamu jausmu, kurį suteikia tik meilė. Su jausmu, kad kažkam esi reikalingas. Nors mirksneliui.“
O jis šį mirksnelį buvo kupinas laimės. Neabejojo, kad yra reikalingas Džesikai, o Džesika jam. Nors nebuvo taip paprasta. Skirtingai nuo kitų Aldžio moterų, Džesika kategoriškai atsisakė tuoktis, nenorėjo turėti nuo jo vaikų ir net neketino persikelti pas jį gyventi.
– Nebūk juokingas, – sakydavo mergina, kai jis užsimindavo, jog skirsis su Marika, kad abu galėtų gyventi kartu. Pasirodo – Džesikai visiškai to nereikia. – Tikrai nebūk juokingas. Aš turiu savo gyvenimą, tu – savo.
Viena, ko ji norėjo, – kad Aldis retkarčiais nusivežtų ją papietauti, o paskui kaip reikiant pamylėtų, arba, kaip pati sakė, – išdulkintų iki nuleipimo.
– Fui, kaip tu kalbi. Tokia jauna ir jau taip sugedusi.
– Kas čia blogo? Argi žodžiai keičia reikalo esmę? Ir išvis šiais laikais dvidešimt šešerių metų moteris yra veikiau sena negu jauna, – atšovė mergina.
Bet Aldžiui nepakako tų dviejų ar trijų artumos valandų viešbučiuose ar pakelės moteliukuose, kur žmonės į Džesiką žiūrėjo nuoširdžiai galvodami, kad tai jo duktė, arba, teisybę nujausdami, Aldį laikė senu, šlykščiu pasileidėliu.
Kartais jiedu su Džesika vakarais valandų valandas plepėdavo telefonu.
– Su kuo tu ten taip ilgai kalbiesi? – iš pirmojo aukšto šaukdavo žmona.
„Su kuo kalbiesi, su kuo kalbiesi, – Aldis tyliai pamėgdžiodavo. – Su kuo noriu, su tuo ir kalbuosi.“ Bet garsiai atsakydavo:
– Su Juriu.
Juris buvo jo nuosavų namų Rygoje valdytojas.
– Jis vėl turi problemų su nuomininkais.
– Bet tu jau vakar vakare su Juriu telefonu pusantros valandos plepėjai apie nuomininkus.
– Vakar aš kalbėjau su Guniu, zuikuti.
Gunis buvo jo namo Cėsiuose įgaliotinis.
– Ne, pats man sakei, – su Juriu.
– Zuikuti, tu kažką painioji.
– Nieko nepainioju, mano atmintis, skirtingai negu taviškė, puiki, bet jeigu būsiu priversta dar ilgai gyventi it kokia bergždžia ožka garde, tai irgi greitai nukvaksiu.
– Nesijaudink, zuikuti, dar penkiolika minučių, ir mes baigiam. Kai ką iš nuomininkų problemų juk turiu išspręsti.
Šio idiotiško melo jis taip pat negalėjo pakęsti. Jis buvo jam toks pat nemalonus, kaip ir valkiojimasis po viešbučius. Jis norėjo turėti Džesiką šalia savęs nuo ryto ligi vakaro ne telefonu ar porai valandų dukart per savaitę. Štai kodėl jis pastaraisiais mėnesiais jautė depresiją ir vis pagalvodavo apie savižudybę.
Tačiau kai iki Briežupės tilto liko nebe minutės, bet tik sekundės, Aldis jau nebebuvo tikras, kad tai gera mintis. Šiaip ar taip, pasaulyje nestigo moterų ir be Džesikos. Taigi dvidešimt šešerių metų mergiščia buvo ne pirma ir ne paskutinė, kurią jis paliks. Be to, dabar, kai nekilnojamojo turto burbulas sprogo ir rinka vėl atgyja, kvaila būtų viską palikti pusiaukelėje.
Kažkur čia pat turėtų būti Briežupės tiltas. Iš už kalvelės pasirodė keturi vilkikai, jie greitai artėjo.
„Kodėl jie vis važinėja grupėmis“, – pagalvojo Aldis.
Kad įsitikintų, kiek dar liko iki tilto, jis akimirkai įjungė tolimuosius žibintus, kuriuos, vilkikams artėjant, buvo išjungęs. Pirmoji krovininė mašina į tai atsakydama įjungė visus keturis savo didelio galingumo prožektorius.
„Velniai rautų“, – Aldis, ryškios šviesos apžilpintas, tik tiek spėjo pagalvoti ir užsidengė delnu akis.
Tai buvo paskutinis veiksmas, kurį jis dar spėjo atlikti. Po akimirkos BMW atsimušė į betoninį stulpą, pasisuko skersai plento, paskui šimto kilometrų per valandą greičiu perlėkė tilto turėklus ir ėmė riedėti šlaitu žemyn. Galvai nuo smūgio atsitrenkus atgal, Aldis pajuto aštrų skausmą sprande, bet paskui nebejuto nieko. Mašina riedėjo šlaitu žemyn, kol užkliuvo už seno gluosnio ir pakibo priekiniais ratais virš vandens.
Toliau viskas vyko lygiai taip, kaip rašoma iliustruotuose žurnaluose, vaizduojant, kas laukia žmogaus sielos po mirties.
Prasibrovęs pro svilinančią juodą tamsą, jis jautėsi neapsakomai lengvas ir laimingas. Aldis pakilo į orą porą metrų nuo žemės, iš viršaus pažvelgė į sumaitotą automobilį ir lavoną jame. Jam buvo negaila nei vieno, nei kito, bet regėdamas tokį vaizdą net nusipurtė. Iš vyro veido buvo likęs tik kruvinas mėsos gumulas, o lūžę blauzdikauliai perplėšė ne tik odą, bet ir kelnes.
Paklusęs kažkokiam negirdimam balsui, kažkokiam iš toli atsklindančiam šauksmui, Aldis apsisuko ir pasileido ilgu juodu tuneliu. Iš pradžių jis sklendė visiškoje tamsoje labai lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau tartum galingo vėjo nešamas, kol tolumoje pasirodė šviesa, kuri tolydžio vis ryškėjo, bet iki jos buvo dar labai toli. Jis sklendė ir sklendė... Pagaliau šviesa pasidarė tokia ryški, kad teko užsimerkti. Ji nežilpino, veikiau svaigino. Jausti tą šviesą buvo neapsakomai malonu. Jis niekada nebūtų pamanęs, kad numirusiam yra taip lengva ir gražu, taip nuostabu. Tačiau šis jausmas truko neilgai. Pirma, ką jis išvydo, kai akys pagaliau apsiprato su keista šviesa, buvo Brigita.
– Žinojau, kad tu anksčiau ar vėliau pas mane sugrįši, – tarė ji.
Aldis neturėjo nė menkiausio supratimo, kokia tvarka, dorybės, dėsniai ir papročiai čia valdo, bet jis labai aiškiai suvokė, kad viskas prasideda iš naujo. Tai, nuo ko jis norėjo pabėgti, vėl prasidėjo nuo pradžių, kad tęstųsi amžių amžiais.

 

Vakarinis bėgimas

 

Aš bėgu neskubėdamas ir gracingai. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu. Ir tuojau tas pat su kita koja. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu. Atstumas nuo pirštų galų iki pakulnės turi būti tarp šešiasdešimties ir septyniasdešimties centimetrų. Nei daugiau, nei mažiau. Antraip iš šalies žiūrint tai bus panašu į tipenimą arba šuoliavimą. Vienu žodžiu, atrodys bjauriai, todėl iš bėgimo nebus nieko malonaus.
Tai, kad malonumą slepia gracingumas, supratau iš karto. Kaip to pasiekti, atradau tik po kelerių kankinančių, bėgiojant praleistų metų, kai suvokiau, kad gracingumas priklauso nuo žingsnio ilgio, proporcingo bėgiko ūgiui. Mano šimtui aštuoniasdešimt septyniems idealus žingsnis yra nuo šešiasdešimt penkių iki septyniasdešimties centimetrų. Visa kita jau gryna technika. Pakulne – stukt, pirštų galais – atsispiriu.
Esu apsirengęs šviesiai violetiniu medvilniniu bluzonu, tamsiai žaliomis medvilninėmis kelnėmis su elastanu, aplink kaklą keliskart apsuktas salotinės spalvos kašmyro šalikas, nes, šiaip ar taip, jau ruduo, o aviu tamsiai violetiniais sportbačiais, kurie Italijoje, kur juos pirkau, kainuoja baisiai daug.
Jums įdomu, ką aš veikiu, kur dirbu, kad galėjau sau šitai leisti. Cha cha! Daug žinosit – greit pasensit! Ten, kur aš dirbu, devyniasdešimt devyni, kablelis devyni procentai iš jūsų niekada nėra dirbę ir nedirbs. Todėl daugiau nebeuždavinėkite kvailų klausimų. Sutarta, mielieji?
Nes, matot, kaip pasakytų mano velionė mamytė, aš dabar bėgu. Bėgu neskubėdamas ir gracingai.
Pro šalį pravažiuoja autobusas. Kūningas vairuotojas iš savo kabinos šypsodamasis žvilgteli į mane. Ir keleiviai žiūri ir šypsosi. Tik nė vienas nežino, kur aš bėgu. Ką gi, nusišypsau ir jiems, nors iš teisybės šią akimirką man norisi verkti, o ne šypsotis. Man norisi kaukti. Kaukti, kaip pašautam vilkui, kurį paliko genties broliai. Norėčiau prisiglausti prie kūningojo vairuotojo krūtinės ir išraudoti ant jo peties savo neviltį ir skausmą, bet žinau, kad lengviau nuo to nebus. Juo labiau todėl, kad autobusas su visu vairuotoju per šį laiką jau seniai kažin kur nutolo.
O aš verkiu jau trečia diena iš eilės, nes užvakar Ordžikas vedė. Prieš kokią savaitę sakiau jam: „Ordžikai!“ Iš tikrųjų jis vardu Juris, bet negi vadinsiu savo artimiausią žmogų Džordžu arba dar kvailiau – Jurčiku. Taip ir atsirado Ordžikas, kuris, man atrodė, labai jam tinka, nes jis yra gerokai nutukęs ir, kaip kad būna visiems storuliams, šiek tiek nerangus.
Pro šalį pravažiuoja dvi lengvosios mašinos. Vienas vairuotojas dedasi manęs nematąs, antrasis, gal kiek nustebęs, susidomėjęs spokso. Nusišypsau ir jam, nors vis dar tebesinori verkti, o jis, visai kaip ir žmonės autobuse, nežino, kur aš bėgu.
Tataigi...
– Ordžikai! – prašiau. – Atsisakyk jos. Negadink sau ir kitiems žmonėms gyvenimo. Pats puikiai žinai, kad mudu esame skirti vienas kitam ir ilgai neištversime vienas be kito.
Kaip visada, kai reikėdavo ką nors nuspręsti, jis ilgokai patylėjo, paskui nedrąsiai prašneko:
– Galbūt. Bet man tuoj bus trisdešimt penkeri, ir pastaruoju metu supratau, kad, kai nebūnu su tavim, vis dėlto esu šeimos žmogus.
– Šeimų būna visokių, – bandžiau paprieštarauti.
– Turiu minty klasikinę šeimą. Vyras, žmona... Truputį miesčioniška rami kasdienybė, paprastos, jau iš anksto prognozuojamos buities problemos, jaukus šeimos lizdelis, vaikučiai pagaliau. Aš noriu būti kam nors reikalingas. Aš noriu...
Ordžikas kalbėjo vis įtaigiau ir drąsiau, bet aš neleidau jam pabaigti.
– Tu reikalingas man!
– Bet tu niekada negalėsi man duoti to, ką aš suprantu žodžiu „šeima“. Aš tikrai esu šeimos žmogus.
– Ar pameni, brangusis, ką kalbėjai prieš pusantrų metų, kai ketinai vesti pirmą kartą?
Jis suglumo. Buvo matyti, kad neprisimena. Užtat aš prisiminiau.
– Tąkart sakei, kad, skirtingai negu aš, esi daugiau biseksualas negu homoseksualas.
Ordžikas sutrikęs ėmė mirksėti. Turbūt vis dėlto prisiminė.
– Ir kaip ilgai, jei galiu paklausti, buvai biseksualas? – tęsiau, nors ir suprasdamas, kaip tai žiauru. Bet nėra kitos išeities, jei jau sykį jis nusprendė mane pamesti dėl kažkokios moters. Meilės vardan kartais tenka būti ir negailestingam. Privalau ginti save ir savo teises. – Kiek laiko užtruko, kol keikdamasis, kad neįmanoma to ištverti, vėl atbėgai pas mane, ką?
– Pusė metų.
– Toli gražu, brangusis! Tiksliai keturi mėnesiai, dvidešimt aštuonios dienos ir vienuolika valandų. Lygiai tiek tu buvai biseksualas arba net heteroseksualas ir įstengei pakęsti moterį. Tad po kelių mėnesių dabar planuoji grįžti ir vėl oficialiai skirtis? Anąsyk ji per skyrybas iš tavęs išplėšė mašiną. Na, gerai, seną „Mazdą“, bet, šiaip ar taip, mašiną. O kiek už savo klaidą esi pasirengęs mokėti šį kartą?
– Nekalbėk taip! Agita visiškai kitokia, negu kad buvo Evelina.
– Jos visos būna kitokios. Iki akimirkos, kol užsiverčia ant savęs senį, ir paskui įsivaizduoja, kad gali jį šokdinti pagal savo dūdelę, o progai pasitaikius dar ir apšvarinti. Todėl, Ordžikai, negadink gyvenimo nei sau, nei kitiems. Trisdešimt penkerių metų žmogus jau nebepasikeis.
– Ne, – jis niūriai numykė, ir aš supratau, kad man nepavyks jo įtikinti. Ordžikas buvo ne tik lėtas, bet ir užsispyręs kaip avinas.
– Tikiuosi, kad pasigailėsi mano kančių ir nepakviesi į vestuves, kaip aną kartą, – buvau ne juokais įširdęs. Taip ir traukė pasakyti ką nors baisiai šiurkštaus, bet susivaldžiau.
Pro šalį pralekia dar keli automobiliai. Viename jų prie vairo sėdi moteris. Šalia jos irgi moteris. Abi susidomėjusios sužiūra į mane. Deduosi nepastebįs, nes jos gi irgi nežino, kur bėgu.
Ordžikui vis dėlto užteko begėdiškumo atsiųsti man kvietimą. Iš pradžių kaip reikiant supykau. Paskui pagalvojau, jog tai galbūt ne jo kaltė, bet nuotakos mintis. Kaipgi nepakviesi geriausio vyro draugo? O tai jau teikė vilčių. Taigi, ko gero, Ordžikas nieko daugiau šiai Agitai nėra apie mudu pasakojęs. Tokiu atveju, net jei jis šį kartą nesugrįš po keturių mėnesių, dvidešimt aštuonių dienų ir vienuolikos valandų, paslaptis, kurios jis, akivaizdu, nenorėjo išduoti žmonai, mano rankose taps koziriu, kuriuo galėsiu lošti bet kurią akimirką, kad jį atgaučiau.
Ir štai aš bėgu. Neskubėdamas ir gracingai. Net nenoriu galvoti, kad galbūt kaip tik šitą akimirką jiedu, šlykštaus gyvuliško geismo apimti, voliojasi lovoje.
Kita gatvės puse, vienas kito pasilaikydami, kuldena senyva pora. Paskui sustoja ir burnas pravėrę žiūri į mane. Nekreipiu į tai dėmesio. Aišku, kad salotinės spalvos kašmyro šaliko šią pilką ir darganotą rudens dieną negalima nepamatyti. Vargšai senukai. Ir jie nežino, kur aš bėgu.
Dėl vieno dalyko Ordžikas nepaneigiamai buvo teisus. Priešingai negu aš, jis iš tikrųjų yra šeimos žmogus su visiškai kitokia nei manoji samprata apie šeimą. Jį augino ir tėvas, ir motina. Mane – tik motina. Tėvo aš neturėjau. Tarsite – negali būti, kiekvienas žmogus turi tėvą. Biologiškai galbūt iš tiesų negali būti, bet psichologiškai ir fiziškai – laisvai. O jeigu net žodis „tėvas“ niekada neminimas, tai ilgainiui priprantama, kad jo nėra.
Man pakako poros kartų, kai paklausiau, kodėl mes neturime tėvo. Arba, kodėl kiti vaikai turi tėvą, o aš ne?
– Kur yra mano tėtis? – klausdavau, bet motina kaskart nuduodavo to negirdinti. Paskui supratau – veikiausiai ji ne tik nežinojo, kur yra tėvas, bet ir to, kas jis toks. O meluoti turbūt nenorėjo.
Man mama visada atrodė sena ir negraži. Ypač jei palygindavau su kitų klasės draugų motinomis. Truputį pakumpusi, įdubusia krūtine, blankiomis, neišraiškingomis akimis, smailu, atsikišusiu smakru ir veikiau vyrišku negu moterišku veidu. Tokia buvo mano motina. Kai man suėjo dešimt, jai – keturiasdešimt penkeri, nes likimas lėmė, kad mūsų gimtadieniai buvo tą pačią dieną.
Todėl, galimas daiktas, mane pradėti jai buvo paskutinė proga. Vien įsivaizdavus, kaip tai nutiko... kažkur pagriovyje, nes motina namo ėjo iš laukų, tikriausiai su jaunesniu bernu, aušrai brėkštant, voliojantis po rasotą žolę, man pasidaro šleikštu.
O ji mane dievino.
– Tu esi viskas, ką gyvenime turiu, – sakydavo motina. – Be tavęs jis būtų visiškai beprasmis.
Be to, ne tik dievino, bet ir didžiavosi manimi.
– Kol kiti dūksta lauke, maniškis mokosi ir skaito knygas, pirkti nespėju. Visą laiką mokosi ir skaito, – ji pasakojo draugėms.
Vaikystėje aš tikrai buvau uždaras ir savin įsigaužęs. Bet paauglystės metais pamažu pajutau savo intelektualinį pranašumą ir patrauklumą. Galėdavau sužavėti ir suvilioti ne tik klasės drauges, bet, jei tik būčiau norėjęs, ir mokytojas. Ypač vyresnio amžiaus. Ir vos tik tai suvokiau, be jokios drovõs ėmiau tuo naudotis.
Priešais atvažiuojanti mašina tyčia įlėkė į balą, kad aptėkštų mane purvinu vandeniu. Ne pirmas kartas, todėl, būdamas tam pasiruošęs, žaibiškai šokau į šalį. Taigi bėgimo ritmas sujauktas, na, ir batus teks plauti. Nors plauti juos reikės šiaip ar taip. Nesuspėjau pamatyti, kas sėdėjo už vairo – moteris ar vyras. Labiausiai tikėtina, kad vyras. Koks nors iš tų ribotų, šlykščių tipų su asilo smegenimis mažutėj makaulėj, kuris, savo vyriškumo apsėstas, galvoja, jog yra atėjęs į šį pasaulį tik tam, kad apsėklintų visas priešingos lyties būtybes, kurios pasipainios jo kelyje.
Kartais mąstau – kodėl jie mūsų taip nekenčia? Nes kaip tik jie mūsų nekenčia labiausiai. Kaip tik jie, o ne moterys, kurios bent jau teoriškai turėtų teisę mūsų nekęsti.
„Stačiai absurdas! – mąsčiau. – Nei mes norime, nei ketiname su jumis varžytis. Darykite, ką laikote savo misija žemėje, ir palikite mus ramybėje! Kaip tik mūsų dėka jums liks daugiau moterų savo erekcijai pademonstruoti ir parodyti nepaneigiamą vyriškumą! Bet kur tau! Visada atsiras toks, kuris tyčiom įvažiuos į balą, kad aptaškytų purvais. Kaip ką tik tas kretinas savuoju BMW.“
Bet, žinoma, ne akimoju iš drovaus berniuko, kuris popietes leido sofos kamputyje su knyga rankoje arba prie virtuvės stalo, atlikdamas ruošos darbus, aš virtau įžūliu paaugliu, ilgainiui vis labiau suvokiančiu savo pranašumą prieš vienmečius.
Man buvo trylika metų, kai pas mus laikinai apsigyveno mamos jaunesnysis brolis Egilas, kurį turėjau vadinti dėde Egilu. Nors pati mama su juo elgėsi veikiau kaip su dideliu vaiku, o ne broliu.
Egilas buvo ką tik išėjęs iš kalėjimo, į kaimą grįžti nenorėjo, o mieste neturėjo kur dėtis. Nors buvau mamos lepūnėlis ir akies vyzdys, kaip ji pati sakydavo, kaipmat mane nuvarė nuo sofos, ant kurios dabar kiaurom dienom tysodavo dėdė Egilas. Tačiau, net keista, dėl to ant jo visiškai nepykau. Kaip ir nepykau dėl jo kvailų juokų, kai, pritykinęs iš užnugario, jis surikdavo:
– Ką veikiam, bernužėli? Mokomės? Na, mokykis, mokykis – vis tiek, kaip ir aš, atsidursi kalėjime!
– Egilai, nustok bent sykį, negąsdink vaiko! – bardavosi motina, bet jam tai buvo nė motais.
– O ką veikiam? Knygeles skaitom? Na, skaityk, skaityk – galop vis tiek, kaip ir aš, atsidursi kalėjime!
– Egilai, kiek tau reikia sakyti, – negąsdink vaiko! – motina širdo, o aš tik nervingai kikenau, nes, po teisybei, laukdavau, kada tyliai prasivers virtuvės durys arba man už nugaros sugirgždės grindys, liudydamos, kad artinasi dėdė Egilas. Tai taip jaudino.
Tačiau labiausiai mane glumino jo žvilgsnis. Kartais, drybsodamas ant sofos, jis iš padilbų, primerkęs akis stebėdavo mane. Šitą žvilgsnį iškęsti galėjau labai trumpai. Bet ir nusigręžęs jausdavau, kad jis tebežiūri. Ilgai ir atidžiai.
O paskui vieną naktį, kai mama jau buvo užmigusi... Nuo Egilo atsiradimo ji miegojo virtuvėje ant sudedamosios lovelės, o aš – kambaryje, didelėje mamos lovoje... Kažkas perbraukė delnu man per veidą. Atmerkęs akis, išvydau Egilą, jis sėdėjo ant lovos krašto. Pamatęs, jog pabudau, pirštais stipriai suspaudė man kaklą.
– Na, ką, mažyli, pažaisime berniukų žaidimėlius. – Ir palindo šalia manęs po antklode.
Vis dar laikydamas mano kaklą, jis kita ranka nusmaukė man pižamos kelnes ir iš visų jėgų įgrūdo išangėn pirštą.
– Nesispardyk ir nesugalvok rėkti, mažiau. Truputį paskaudės ir praeis.
Jis buvo teisus. Iš tikrųjų skaudėjo. Ne tik skaudėjo, bet ir žemino. Bet kartu jaudino ir jaudrino. Aš lioviausi spardęsis.
– Šaunuolis mažius! Matysi, tuojau bus gerai, visiškai gerai, – kuždėjo jis tamsoje, dėdamas mano ranką ant savo storo, pritvinkusio pimpalo. Kažkas šilta trykštelėjo ant mano kojos. Jau nebebuvau toks mažas, kad nesuprasčiau, kas tai yra. Pačiam kartais naktį per miegus taip atsitikdavo.
– Na, ką aš sakiau, – sumurmėjo Egilas, pamažu sėsdamasis. – Tik nemanyk kam nors apie tai prasitarti. Galvą nutrauksiu. – O aš nė akimirkos nesuabejojau, kad jis taip ir padarys. Ims ir nutrauks galvą kaip kokią sagą.
Kitą naktį pasikartojo tas pat. Bet visų skaudžiausia buvo trečiąją naktį.
– Neinkšk. Laikykis kaip vyras, – šnypštė motinos brolis man į ausį, kai ašaras tramdydamas unkščiau, dantimis sukandęs pagalvę.
Paskui visa tai kartojosi jau beveik kas naktį, jei tik Egilas tūnodavo namie ir neprisigerdavo tiek, kad nebeturėtų jėgų atsiplėšti nuo sofos. Kartais skaudėdavo, kartais nelabai. Kartais aš jo nekenčiau, kartais ilgėjausi. Motina apie tai, žinoma, nieko nenujautė.
O paskui Egilas naktimis ėmė vis dažniau dingti. Kol staiga pranyko visiškai. Suprantate, jis išnyko net neatsisveikinęs, tarytum visai nė nebūtų buvęs. Ne, jūs to nesuprantate. Matau, kad nesuprantate. Lygiai kaip nesuprantate, koks vienišas aš tada pasijutau.
Po kokios savaitės, sukaupęs drąsą, paklausiau:
– Kur dingo dėdė Egilas, mama? Ar jis kada nors vėl pas mus atvažiuos?
– Ne taip greitai, – trumpai atsakė motina, ir aš sužinojau, kad Egilas vėl pateko į kalėjimą.
Į mane artėja maždaug dvidešimties metų mergaitė raudonais treningais ir balta megzta kepuraite. Bėgiodami mes kartais susitinkame, todėl šypsodamiesi pamojuojame vienas kitam. Tik aš žinau, kur link ji bėga – namo, nes gyvena viename iš devynaukščių, dunksančių tolumoje, o kur bėgu aš, ji nežino.
Kai buvau dvidešimties, motina išdidžiai pasakodavo draugėms:
– Kad jūs žinotumėt, kokia esu laiminga. Kadaise baiminausi, ar tikrai viena, be griežtos vyro rankos pajėgsiu užauginti sūnų. Dabar esu dėl jo visiškai rami. Kol kiti girtauja ir kažkur valkiojasi, ryja narkotikus ar painiojasi su merginomis, jis galvoja, kaip, baigęs čia studijas, tęs mokslus užsienyje.
Laimei, tuokart jau žinojau, kad nesu toks vienintelis pasaulyje. Nepatikėsite, bet mūsų yra daug, daug daugiau, negu jūs manote. Nustebęs patyriau, kad išskyrus tuos tipažus asilo smegenimis, kurie visą gyvenimą tik tai ir daro, kad tarpusavyje matuojasi pimpalus, kone kiekvienas normalus vyras slapčia geidžia atsikąsti šio uždrausto vaisiaus. Jau vien todėl, kad bent paragautų.
Kai pabaigiau studijas Kopenhagos universitete ir man sukako dvidešimt penkeri, o motinai šešiasdešimt, mamulytė galiausiai susiėmė ir uždavė klausimą, kuris, akivaizdu, jau seniai nedavė jai ramybės:
– Ar tau, sūneli, kartais neužteks mokytis? Gal pagaliau metas pradėti galvoti ir apie šeimą, ieškoti kokios malonios mergaitės. Aš nieko nesakyčiau, jeigu ji, į svečius atėjusi, kokį sykį pasiliktų ir truputį ilgiau. – O, tai jau buvo neįtikėtinai drąsus mano mamulės žingsnis... – Nors vyrui dvidešimt penkeri metai dar nieko baisaus, bet pagalvok apie mane.
– O kas tau negerai, mama? – pabandžiau nukreipti pokalbį kita linkme.
– Anūkėlių noriu. Kad tik tu žinotum, kaip noriu anūkėlių. Tokių mažų, mielų bambliukų. Tavęs sūpuoti ir lepinti nebuvo kada – reikėjo eiti, bėgti, dirbti. Dabar laiko į valias, bet nėra ko supti.
Dar po trejų metų aš susipažinau su Ordžiku.
Netrukus man bus keturiasdešimt. O Dieve! Mudu esame kartu jau daugiau kaip dešimt metų, jei, žinoma, atmesime jo palakstymus į šalį, bandant įrodyti savo biseksualumą, ir mano atsakomuosius žygius, kad draugui atkeršyčiau ir atvesčiau į protą. Negaliu pasakyti, kad būčiau jį baisiai apgaudinėjęs. Nors pasitaikydavo. Kad ir tą kartą, kai buvau iki ausų įsikliopinęs tą berniuką iš Rėzeknės. Bet tada gerai pamąsčiau – tie berniukai ateina ir nueina, o Ordžikas lieka. Vis tiek – lieka. Nors mamulei jis nepatiko jau iš pat pradžių.
– Vėl eisi pas tą dručkį? Ko tu su juo veliesi? Toks nusipenėjęs, o kad nesmirdėtų prakaitu, visuomet taip išsikvepinęs, kad net kvapą užima.
Kai man sukako trisdešimt, o jai šešiasdešimt penkeri, mama turbūt pagaliau viską suprato, tačiau vis dar turėjo vilties:
– Gal, vis dėlto, sūneli, tu pagaliau vestum?
– Jei jau taip baisiai nori, reikės pamėginti, – juokais atsikirtau.
– Tu rimtai! – jos veidas nušvito, ir man pasidarė nejauku.
– Ne visiškai.
– Vadinasi, tai teisybė.
– Kas teisybė?
– Kad man niekada nebus lemta auginti anūkėlių.
– Na, kaip čia pasakius, mamyte. Iš dalies tikrai.
– Ir kodėl tu man apie tai pasakai tik dabar?
– Kas būtų pasikeitę, jei būčiau pasakęs anksčiau?
– Tu teisus – niekas. Esi protingas – tai tiesa. Ne veltui studijavai ir čia, ir užsienyje.
Po dvejų metų ji mirė. Aš neverkiau. Veikiau buvau piktas. Tai buvo neteisinga ir negarbinga iš jos pusės, ko mamulei vis dar negaliu atleisti. Ji neturėjo teisės palikti manęs tik todėl, kad negaliu jai parūpinti pulko anūkų.
Lygiai taip pat aš negaliu atleisti Ordžikui, kad jis išmainė mane į kažkokią blondinę Agitą. Tik, priešingai negu dėl motinos, dėl jo galiu verkti nuo ryto ligi vakaro.
Pradeda temti. Visų liūdniausia būna vakarais ir naktimis. Tik tada tikrai galiu pajusti, koks iš tiesų esu vienišas. Kokie mes visi iš tiesų esame vieniši! Tokie vieniši ir savo vienatvėn nugrimzdę, kad nepajėgiame vienas kitam padėti. Kartais man atrodo, kad anaiptol ne Dievas yra sukūręs ir valdo šį pasaulį, bet tik vienatvė. Begalinė ir protu nesuvokiama vienatvė, kuri mus įmetė į gyvenimą, neklausdama, nori jis to, ar nenori.
Pro šalį vėl pravažiuoja autobusas. Tik šiuokart niekas į mane nežiūri. Tegul... Juk ir jie nežino, kur aš bėgu. Bet, galimas daiktas, jie manęs net nepastebi, nes, kaip jau sakiau, ima temti ir pamažu tamsa tirštėja. Ruduo, šiaip ar taip.
Galbūt iš tiesų imti ir nusispjauti. Palikti šitą miesčionišką ir prietarų pilną Latviją. Nuvažiuoti kad ir į Olandiją ir ten vesti. Paskui įsisūnyti kokį mažą berniuką. Geriausia garbanotą, mielą ir judrų negriuką iš Ganos arba Senegalo. Kodėl negriuką? Todėl, kad apie kokius nors išlepintus, civilizacijos sugadintus lepšius negali būti nė kalbos. Užtenka jau tų, kuriuos kasdien susitinku čionai.
Kažkokie maži kretinai laiptinėje netoli mano buto ant sienos išgremžė PEDIKAS.
Vakar rytą kiemsargė, kuri tuo metu šlavė laiptus, rodo į užrašą ir sako:
– Tik pažiūrėkite, ponas, ką tie chuliganai padarė. – Ir žiūri taip, lyg aš dėl to būčiau kaltas.
Ne, Olandija vis dėlto atkrinta. Kartą mudu su Ordžiku jau apsvarstėme tokią galimybę. Tačiau po kelių dienų, išanalizavęs visus už ir prieš, jis pasakė:
– Žinoma, išvažiuodami mes laimėtume. Ir, blaiviai pamąsčius, tai, be abejonės, būtų vienintelis protingas sprendimas. Bet... – Ir kaip tik todėl Ordžiką tebemyliu. – Bet, – pasakė jis, – egzistuoja ir toks iracionalus dalykas kaip jausmai. Jie verčia mane mylėti ne tik šitą žemę, bet ir valstybę, nors ir ką kiti apie ją kalbėtų. Ir lygiai kaip bet kurios kitos meilės – ir šitos protu neįmanoma paaiškinti.
Man neliko nieko kito, kaip pritarti.
Todėl, jeigu tąkart dviese niekur neišvažiavome, vienas nė tiek nepasiryšiu. Be to, priešingai nei Ordžikas, kuris myli tėvynę, nors ir nemoka šios meilės paaiškinti, aš esu Latvijos patriotas. Mano profesija verčia būti patriotu. Tai mano pareiga valstybei, už ką iš jos gaunu pinigus. Labai daug pinigų. Todėl nėra prasmės sukti galvos – niekur aš negaliu išvažiuoti ir nevažiuosiu!
Ties sankryža stovi žmonės. Dega raudona šviesoforo akis. Įsimaišau į minią, tapdamas vienu iš jų. Raudona dega nepaprastai ilgai, nervindama ne tik mane, bet ir visus kitus. Paskui akimirką žybteli geltona, ir šit pagaliau žalia! Vėl išsiveržiu iš minios. Jie ten, man už nugaros, žirgliodami per balas žiūri, kaip aš bėgu tolyn.
Bėgu neskubėdamas ir gracingai. Ir nė vienas iš jų nežino kur. Bet svarbiausia, kad ir pats to nežinau. O po teisybei – tai man visiškai neįdomu. Man visiškai tas pat, kur bėgu. Aš tiesiog... tiesiog bėgu, pamažu pranykdamas vakaro prieblandoje.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)