tekstai.lt

Alvydas Šlepikas. Violončelė. Apsakymas

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tas žmogus, aišku, buvo beprotis, ir Živka nusisuko į stoties langą, kad nesusitiktų su juo akimis. Langas apledėjęs ir pro jį nieko nesimato, tik gruodžio vakaro prietemoje mirkčioja kažkokios gelsvai raudonos liepsnelės – matyt, automobilio posūkių signalai. Živka sėdi įsispraudusi tarp dviejų stambokų moteriškių ir jaučiasi visai patogiai, nes apypilnės laukimo salės gaudesys maloniai liūliuoja migdydamas, o paltelis, kad ir beveik rudeninis, pakankamai šildo, jaukiai įsitaisius tarp grįžtančių namo šnekių pensininkių. Beveik nekūrenamame autobusų stoties pastate nuo žmonių kūnų šilumos ir iškvepiamo garo yra pusėtina, tačiau ant palangės rudenį pamirštas alijošius jau seniai sušalęs. Živka nenorėjo sėstis, nes visada žinojo, kad vietas reikia užleisti vyresniems, tačiau dabar buvo beveik jėga įsprausta tarp gausiai apsėdusių palangės suolą žmonių. To priežastis – violončelė. Živka vežasi namo violončelę. Kol kas dar per didelę jai, bet tokia dailią ir brangią. Instrumento futliaras milžiniškas, palyginus su smulkia mergaite, ir gerosios raudonskruostės ponios pagailėjo tokį svorį laikančio vaiko, todėl ji dabar ir sėdi taip jaukiai, spausdama glėbyje savo (nuosavą!) stebuklą – instrumentą, kuriuo mokosi groti, ir kurį taip netikėtai gavo dovanų.
Mergaitei atsibosta žiūrėti pro apledėjusį langą ir ji atsargiai atsisuka – o gal jau bus nuėjęs tas raudonpaltis žmogus kiauromis pirštinėmis ir didele kepure? Žmogus stovi prie autobusų grafikų lentos ir žiūri užvertęs galvą aukštyn. Stotyje nėra labai šviesu, bet poros elektros lempučių užtenka, kad perskaitytum aiškiai parašytus grafikus. Živka puikiai įžvelgia ir savąjį maršrutą – Molėtai–Kaniukai 18.30. Tai paskutinis autobusas, ir ji kantriai laukia, nes dar likę penkiolika minučių. Į kokį maršrutą spokso tas žmogus, neaišku, nes jo galva užversta pernelyg aukštai ir, ko gero, jis tiesiog žiūri į lubas. Tas apšepęs, ne senas, bet kažkokiu pelėsiu apėjęs žmogus Živkai kelia baimę.
Visi jo judesiai, keista laikysena, visas elgesys kelia baimę.
Staiga jis nusijuokia ir, apsisukęs ant kairės kojos kulno, neria pro autobusų grafikų lentos apačią į kitą pusę ir atsistoja ten. Paskui jis lygiai taip pat, bet jau anoje pusėje lentos (Živka mato tik kojas) vėl apsisuka ant kulno, nusijuokia ir neria atgal. Ir taip – keletą sykių. Ir kiekvieną kartą vis nusijuokia. Živka užsimiršta, kad reikia neišsiduoti, stebėti atsargiai, ji spokso nustebusi ir išsigandusi. Žmogus vėl išlenda iš už lentos ir šį kartą pastebi, kad mergaitė jį seka. Jam to ir tereikia, jis eina artyn ir Živkai šiurpas nubėga per nugarą. Ji neturi kur dingti, kai mato, jog tas beprotis žengia jos link. Živka tik stipriau įsikimba į savąjį lobį – violončelę – ir laukia. Dabar nusisukti jau nebegalima, nes neaišku, ką tas darys... Neduok Dieve, sumanys užpulti?
Žmogus sustoja priešais Živką ir iš pradžių tik spokso į akis, tarsi norėdamas kažką jose išskaityti, o paskui pakreipia galvą ir pradeda įdėmiai tyrinėti mergaitės laikomą instrumentą, tiksliau – instrumento futliarą, kuriame saugiai slepiasi dailioji violončelė. Aplinkui sėdėjusios ir visą laiką lyg prisuktos tarškėjusios moterėlės prityla. Žmogus patraukė ir jų dėmesį. Kažkuri susijuokia, bet visos stebi. Žmogus atsargiai, tarytum ko bijodamas, ima tiesti ranką su kiaura pirštine. Živka kiek tik gali atšlyja nuo tos rankos. Žmogus paglosto futliarą.
Ką ten turi toje juodoje dėžėje, kažkaip gudriai tarsi lapinas klausia žmogus. Ir vėl pakreipia galvą. Živka nežino, ką atsakyti, bet ji nė už ką neatiduos violončelės, net jeigu šitas bandytų atimti.
Nieko, sako ji tyliai, bet tvirtai, tarsi norėdama parodyti, kad nėra nusiteikusi bendrauti su nepažįstamais keistuoliais.
Kaip tai nieko? nusijuokia žmogus. Meluoji.
Živka tyli, o barzdotas ir pilkas, bet, ko gero, visai dar jaunas vyriškis kraipo galvą, keistai vaiposi. Mergaitei tampa dar nejaukiau, ji nežino, kaip elgtis, niekur negali pasprukti, išeiti, instinktyviai supranta, kad geriau nesivelti į kalbas, nes tada keistuolis gali visai neatstoti.
Cha cha! staiga šūkteli beprotis, priversdamas krūptelėti ne vien tik mergaitę. Aš žinau, kas ten yra, toje tavo dėžėje. Ten slepiasi žmogus? Tiesa? Ji vežasi žmogų, be bilieto, nori parsivežti be bilieto. O gal ten lavonas? Tu veži lavoną? Lavoną be bilieto? Prisipažink, sugriežia dantimis žmogus. Prisipažink, ir tau bus sumažinta bausmė. Chachacha, kam lavonui bilietas? Lavonui dėžėje!
Eik iš čia šalin, eik šalin. Pasitrauk nuo mergaitės, pasitrauk, Balandėli! sušunka šalia Živkos sėdėjusi moteriškė, ji užsimoja su pirštine ir, tarsi muses baidydama, veja tą žmogų šalin. Keista, bet pusprotis apsisuka ir, pranėręs pro grafikų lentos apačią, pastoviniuoja anapus lentos, keletą kartų pažiūri pro lentos kampą viena akimi, o paskui ir visai išeina lauk pro autobusų stoties duris.
Nebijok, vaikeli, nebijok, čia tik Balandėlis, jis nieko bloga nedaro, jis tik šiaip keistuolis, vargšas žmogus, ir tiek, nebijok.
Ne toks jau geras šitas tavo Balandėlis, įsijungia į pokalbį kita moteriškė. Sako, kad kai sudegė Petkevičiaus, to Kimšiškių ūkininko, tvartai, tai visi įtarė būtent jį. Šitą pusprotį.
Bet nieko nepagavo.
Nepagavo, tai nepagavo, bet toks gali padaryt ką nori. Matai, prie vaiko prisikabino. Sugalvok tu man – lavoną dėžėj veži, juokiasi storulė.
Išgąsdino mergaitę brudas.
Čia Navalinskaitė, šita mergytė, iš mūsų krašto, įsiterpia į pokalbį ir trečia. O tai ką tu čia vežies namo, vaikeli?
Violončelę, tyliai išlemena Živka.
Matai, violončelę, stebisi moteriškės.
Aš muzikos mokykloj groju, priduria tarsi teisindamasi mergaitė.
Laikas teka, o pusprotis Balandėlis negrįžta. Živka stebi laikrodį, kabantį ant sienos ir lėtai žygiuojantį pirmyn. Staiga, tarsi pavargęs tiksėti pamažu, laikrodis trakšteli vidine spyruokle, gal kokia širdele, ir didžioji rodyklė peršoka iš karto per visą minutę. Oho, nustemba Živka, o jeigu lauktum Naujų metų ir tada rodyklė va taip imtų ir peršoktų per visą minutę? Ir jeigu gali peršokti per visą minutę, tai kodėl negali peršokti per dvi?
Staiga stoties garsiakalbis krenkšteli, tarytum nusikosti, pasigirsta geležinis jo balsas: autobuso į Levaniškį, išvykstančio aštuonioliktą dvidešimt, nebus.
Matai, matai, sujunda moteriškės, tai kaip dabar? Ką dabar daryt? O tu, mergaite, ne į Levaniškį? Ne, aš ne į Levaniškį. Matai, sako, keliai užpustyti, autobusai klimpsta, neišvažiuoja. Vajetau, vajetau, kaip dabar reiks nuvažiuot? Gal kas paveš, reiks sūnui skambint, tai duok Dieve, kad būtų grįžęs iš Vilniaus. Sakyk geriau, kad būtų negirtas. Kažkas nusijuokia. Šalia Živkos sėdėjusi ir ją apgynusi nuo to žmogaus moteriškė ima rinktis savo krepšius, einu, sako, pasižiūrėsiu, reikia gi kažkaip namo parvažiuot.
Dėmesio, dėmesio, autobuso į Varniškį, išvykstančio aštuoniolika dvidešimt penkios, nebus, vėl sutraška stoties garsiakalbis.
Živkai ima darytis nejauku, o kas bus, jeigu kažkur užklimpo ir jos autobusas? Reiks grįžti pas ciocę Genutę. O taip nesinori, nes jau atsisveikino, išėjo, o ir Genutė pasakė aiškiai, kad vietos nėra ir atostogoms palikti violončelės Živka negalės. Ak, kad tik būtų tas autobusas. Kaip gera parvažiuoti namo, parsinešti instrumentą ir pagroti juo mamai, Juliukui ir mažajam broliukui Simui. Živka groja muzikos mokykloje ir jai sekasi. O dabar, kai mokytoja Aldutė padovanojo šitą nuostabų instrumentą – bus dar geriau. Živ¬ka tik gros ir gros, ir ją kada nors rodys per televizorių. Nors, žinoma, nebūtinai, bet kai rodo per televizorių, tada ir uždirbi pinigų. Živka mano, kad uždirbti pinigus grojant būtų kažkokia beveik neteisybė, nes juk nieko nedirbi – tik groji.
Vakar Živka aplankė mokytoją Aldutę, kurios nebuvo mačiusi porą mėnesių. Mokyklos direktorius priėjo koridoriuje prie Živkos ir sako: nueik, mieloji, pas mokytoją Aldutę į namus Maloniojon gatvėn. Ji tavęs laukia.
Nuėjusi pasibeldė, tada išgirdo už durų kažkokį garsą, lyg kažkas barkštelėjo, gal nukrito, ir stojo tyla. Živkai buvo keista, kad taip ilgai tyla, ji norėjo dar kartą pabelsti, bet svyravo, o gal reikia apsisukti ir tiesiog eiti šalin – direktoriui pasakys, kad durys buvo uždarytos. Tačiau tada buto durys tyliai prasivėrė ir išniro sena senučiukė, tokia mažytė, tokia susiraukšlėjusi, kaip netikra.
Labą dieną, ištarė Živka. Aš atėjau pas mokytoją Aldutę.
Senutė lyg nusišypsojo, lyg sučepsėjo raukšlėta burna ir pravėrė duris plačiau. Živka įėjo ir apsidairė po prietemoje skendintį prieškambarį. Eik paskui mane, pasakė senučiukė. Tada jiedvi praėjo ilgu siauru koridoriumi, ten pasisveikino su mažiausiai dar dviem moteriškėm, kurių viena tarsi vilkėjo vienuolės apdarą. Koridoriui pasukus į kairę, senutė praskleidė kutais papuoštas dukslias užuolaidas, gražiai parištas aksominiais kaspinais – jos čia, matyt, kabėjo vietoje durų. Atsivėrė didokas kambarys, kurio centre stovėjo plati lova su baldakimu, o toje lovoje, pusiausėda, apkaišyta gėlėtomis pagalvėmis ir pagalvėlėmis gulėjo mokytoja Aldutė.
Ačiu, sesute, pasakė mokytoja, nustebindama Živką, nes sunku patikėti, kad toji duris atvėrusi ir ją čia atlydėjusi senučiukė galėtų būti mokytojos Aldutės sesuo. Prisėsk, mieloji... Tiesiai ant lovos... Noriu... pasižiūrėti... į tave... Aš tave visada taip mylėjau... Linkiu tau, vaikeli, visokios sėkmės gyvenime... Tu tokia... talentinga... kaip gaila, kad turime atsisveikinti...
Jūs išvykstat? paklausė Živka.
Išvykstu...
Senučiukė atnešė padėkliuką su arbata ir sausainiais, buvo keista, kad ji neišlaisto tos arbatos.
Šiandien, Živka, paskutinis mūsų susitikimas, pakviečiau tave, nes noriu...
Mokytojai kalbėti darėsi sunkiau ir sunkiau, jos balsas vos galėjo pasiekti Živkos ausis.
Apkabink mane, prašau, pasakė mokytoja ir bandė ištiesti rankas, tačiau, matyt, tai buvau jai pernelyg sunku. Živka pasilenkė ir apkabino mokytoją. Ji pajuto bjaurų kvapą, sklindantį iš ligonės burnos, bet stengėsi neišsiduoti.
Jos kurį laiką kalbėjosi, Živka stengėsi netylėti, ji suprato, kad mokytoja nori klausytis, ir šiek tiek kūrė, kad mokytojai būtų įdomiau. Bet nedaug. O tada ir atsitiko tai, už ką Živka net nežinojo, kaip atsidėkoti; mokytoja Aldutė padovanojo savąją violončelę. Visa ta dovanojimo ceremonija buvo labai iškilminga, susirinko į kambarį ir kitos seserys, kurių mokytoja turėjo net keturias, jos visos linkėjo Živkai daug groti ir visko visko, kas geriausia, bet ypač – Dievo palaimos. Iš šalies, ko gero, tai galėjo atrodyti net komiška. Živka laikė rankoje smičių ir iš nekantros net virpėjo. Ji taip norėjo parsinešti instrumentą ir pabūti su juo viena. Svajonė turėti violončelę taip netikėtai išsipildė, kad Živka pamanė, gal tikrai čia artėjančių šv. Kalėdų stebuklas.
Tačiau kai parsinešė instrumentą pas ciocę Genutę, ši ne tik kad neapsidžiaugė, bet net nesuprato, kam toks didelis gremėzdas reikalingas. Ne, negalėsi jo čia palikti. Jeigu nori turėti – vežkis namo, kaip nukirto ciocė.
Ei, mergaite! Navalinskaite! Ar girdėjai, ir mūsų autobuso nebus.
Živka net krūpteli, išvydusi šalia savęs iš matymo pažįstamos moteriškės veidą. Mergaitė, matyt, buvo užsnūdusi – stotis beveik ištuštėjusi, o laikrodis rodo pusę septynių.
Važiuojam, sako moteriškė, Adomas nuveš su savo autobusiuku.
Živka stojasi, ima sunkią violončelę ir eina paskui moterį. Gatvėje jų laukia didžiulis vyras, jam iš burnos virste virsta garai, tarsi iš krosnies dūmai.

 

Moterėlė su pirkiniais įsitaiso autobusėlio salone, šalia kažkokių dėžių, ten vyriškis įkelia ir violončelę. Živkai baisu net ir trumpam atsiskirti su savo turtu, bet ji mato, kad jos instrumentą žmogus deda atsargiai ir net gal pagarbiai, o vietos šalia tikrai nėra, todėl ji lipa pro priekines dureles prie vairuotojo. Sėdėti kabinoje ir žiūrėti tiesiai į kelią yra, suprantama, šimtą kartų smagiau, bet šiandien ji vis dėlto norėtų būti šalia violončelės. Kad tik greičiau namo, kad tik greičiau.
Tai kodėl gi sėdi ir tyli, nieko nesakai, jeigu ne Žvinienė, tai taip ir būtum likus stoty. Gerai, kad pasakė, kad tu iš Batėnų. Kur būtum nakvojus, klausia vairuotojas.
Pas ciocę, tyliai sako Živka.
Aaa, pas ciocę... O tai iš kur čia šitas instrumentas? Toks didelis, tai brangus gi.
Mokytoja padovanojo, sako Živka ir supranta, kad jos pasakymas nuskamba netikrai ir keistokai. Tarsi melas. Živka nemeluoja, bet jaučia, kad ima raudonuoti, gerai, kad tamsu, tik, apšviestos priekinių mašinos žibintų, kibirkštėlėmis skrieja snaigės.
Tai tavo mama – Vilma?
Taip, taip, Vilma, čia didžioji Vilmos mergiotė, sako Žvinienė, nespėjus Živkai net prasižioti.
O koks tavo vardas?
Živilė.
Živilė... Živilė... H... Živilė... beveik nusijuokia vairuotojas, ir Živka norėtų, kad daugiau jos nieko neklausinėtų. Živilė buvo mano sugalvota Ugnytei duot, bet žmona užsispyrė – bus Ugnytė, bus Ugnytė. Tegu būna Ugnytė. Ugnytė irgi gražus vardas, dabar kai laksto tokia kaip tikrai jau ugnis, ne vaikas, tai labai ir tinka – Ugnytė. Bet aš norėjau Živilės. Živilė – man gražu.
Vairuotojas pasisuka į Živką ir šypsodamasis mirkteli jai. Draugiškai. Živ¬kai pasidaro gera, kad yra kažkokia Ugnytė, kuri galėjo turėti jos, Živkos, vardą, ir kad jos vardas kažkam patinka, ir ji jau nieko nebegalvoja, nurimsta, tiesiog žiūri į apšviestą kelią.
Aš tavo mamą gerai pažįstu, oj kokia buvo mergiotė diskotekose, ojojoj – smagi. Labai smagi. Jaunesnė už mane gal penkeriais metais...
Kur jau ten nebus smagi, – juokiasi kažkokiu kosinčiu juoku Žvinienė. Jum, vyram, tai katroj tik pusbledė, tai jau ir smagi. Žinau, žinau, sakė man ne viena, kad ir Adomas – tujei, Adomai, mindei atolą pas tą Vilmą. Jum kad tik pabledavot, o paskui vaikai ir neaišku kieno, kiekvienas kito.
Nu, ką čia šneki, Žvinien, koks jau ten bledavojimas, kad mergiotei su ranka už subinytės šokiuose grybštelsi, tai ar čia baisi bledstva?
Vairuotojas ir moteriškė nutyla. Vairuotojas gal pasijaučia nejaukiai, kad prie mergaitės taip kalba su ta kaimo gandoneše. O Živka tuo metu stebi vairuotojo Adomo rankas, ramiai laikančias autobusėlio vairą. Tos rankos tokios didžiulės, kad Živka staiga pagalvoja: jeigu šitas žmogus paimtų viena ranka, pasisodintų ją, Živką, į saują, tai galėtų tiesiog kaip krepšinio kamuolį mesti į krepšį.
Seniai nemačiau tavo mamos... O kaip tas jos... draugas, kur pas jus gyvena, tas Pocius?
Nėra jo, sako Živka. Ji norėtų pasakyti, kad ir gerai, jog nėra, gerai, kad patėvis išvažiavo Norvegijon ir dingo. Dar truputį rašė, bet paskui pasibaigė ir laiškai. Mama verkė, o Živka nieko nesakydama džiaugėsi, nes patėvis jai nieko gera nebuvo davęs, nieko. Tik girtas nugriūdavo kieme, smirdintis, o motina šaukė – ir gulėk tu, ir gulėk toj baloj, gal pastipsi. Bet mergaitė žinojo, kad tik dabar taip sako mama, paskui ir vėl bus patenkinta, glaustysis prie to Pociaus, tikės jo pasakom apie atostogas Sartuos, prie ežero, kur kažkoks draugas dirba poilsinės prižiūrėtoju ar kuo ten. Živka eidavo su Juliuku ir vilkdavo patėvį namo, į vidų, kad nesušaltų lauke. Iki lovos nereikėdavo tempti, paguldydavo prie durų, svarbu, kad užsidarytų. Paskui ateidavo kokie nors patėvio draugeliai, atsinešdavo lauktuvių, įkeldavo Pocių lovon, Živkai ir broliui Juliukui duodavo dovanų – dažniausiai snikersų arba čipsų. Mama juokdavosi, jie pasileisdavo muziką, vaikai eidavo miegoti.
Tą jos Pocių, kažkas sakė, Norvegijoj kalėjiman pasodino, o Vanciūtė lyg girdėjus, kad jau ir gyvo nebėr – lyg papjovė jį ten kažkokie albanai, – sako Žvinienė.
Živka nežino, kas tie albanai, bet jai vėl ima darytis baisu. Negi gali būti tiesa, kad patėvį kažkas papjovė. Ėmė ir papjovė – už ką? Nieko gera tas Pocius Živkai nėra padaręs, bet nieko ir labai blogo. Daugiau gero negu blogo. Staiga prisimena mergaitė – o Mulkis? Kaipgi Mulkis? Tai patėvis Mulkį atnešė. Mama nenorėjo jo laikyti, kas jį maitins, kas juo rūpinsis, ar tau Džimio neužtenka – klausė ji Pociaus, bet baltas, dailus šunelis jau buvo atneštas ir vaikai jau jį glostė – Živka su Juliuku. Matai, kaip patinka vaikam, sakė Pocius, ir mama turėjo nusileisti. Dabar Mulkis – didžiulis baltas šuo, gražus ir linksmas, tik visiškai nepiktas – jokios iš jo naudos, sako mama, kiekvieną prisileidžia.
Tai kas ten toj Norvegijoj laukia? Tenai gi iš dangaus niekas irgi nekrenta, sako Žvinienė. Jeigu tinginys ir girtuoklis, tai, misliji, tenai jis kitoks pasidarys? Jeigu čia dirbo ir veltėdžiavo, tai ir ten veltėdžiaus, tai kas jam pinigus ten mokės, o tada jau reikia susidėt su visokiais vagim, su visokiais albanais ir visokiais nežinia kuo. Ir čia tas Pocius, sako, ir sėdėjęs buvo, ir apsivogęs, ir susimušęs. O tėvas, atsimenu, toks protingas žmogus buvo, mokytojas, gal dar ir komunistas kažkoks, bet vaikus tai užaugino absoliučiais nedalėngom. Tai jiem ar Lietuvoj, ar Norvegijoj – vienodas kelias.
Taip, taip... kažkaip, tarsi iš reikalo pritaria vairuotojas. O Živka žiūri į taip maloniai skriejančias snaiges, kurių vis daugėja, kelias gana sunkiai matomas, jeigu nebūtų pakelėm atšvaitų žiburėlių, tai beveik jau ir nebesuprastum, kur kelkraštis.
Pusto, ir sniegas srovelėmis tarytum pienas teka skersai kelio.
Va, mano sesers Aniutės vaikas irgi išvažiavo Anglijon, tai sakė, kad ir namą ar ten pasistatė, ar ten nusipirko, nes kažkoks jis jau brigadininkas statybose, nes dirba, ne buteliais žvangina. O va, matai, sugrįžo Naviko Algis, tai dabar geria ir geria, ir geria. Bet kaip ten žmonės ir gali tiek lakt, kur ten jiem telpa – užsidirbai pinigų, tai pasitvarkyk gyvenimą, pasitaupyk, tėvais pasirūpink, bet ne – reikia gerti, gerti, gerti, o paskui gulėti, atsiprašant, apsmyžus. Ir niekas gi nesako, kad tu visai negerk – jeigu sveikas žmogus, tai reikia išgert, bet ir saikas gi turi būti. Ne. Saiko nėra. Nėra saiko pas juos, nors tu užmušk – rodos, kad saldu ten ta degtinė kaip medus. Va, kad ir šita, tarp mūsų kalbant, Vilma, taigi jau trečią vaiką turi, tai kai važiavo gimdyt, tai tiesiog, sako, kad išvežė iš baro, sako – vandenys tiesiog bare nubėgo, tai tu girdėjai – pastalėj būtų girta pagimdžius.
Staiga karštis muša Živkai į galvą. Juk tai apie jos mamą, apie jos mamą ta senė kalba.
Netiesa, netiesa, melas, tu meluoji, tu bjauri, sena melagė! sušunka pasisukusi į autobusiuko saloną Živka. Mano mamą iš namų greitoji išvežė, iš namų!
Ašaros kliusteli mergaitei iš akių ir ji ima verkti, norėtų susilaikyti, bet negali, tik šluosto ašaras ranka ir kūkčioja.
Ir kaipgi neverksi: kai mamai pasidarė negerai, kai pradėjo skaudėti, Pociaus nebuvo namie, mama pradėjo šaukt ir dejuot, Juliukas išsigando, už sofos pasislėpė, o ji, Živka, bandė mamą gelbėti, bandė padėti, tik nežinojo kuo. Kviesk greitąją, skambink greičiau greitajai, sakyk, kad mamai sąrėmiai prasidėjo. Tada skambino, tik negalėjo aiškiai nupasakoti greitosios moteriai, kaip privažiuot, o mama irgi jau pasakyt negalėjo – taip jai skaudėjo. Bėgo Živka tada pasitikt greitosios prie pagrindinio kelio, o tai koks pusė, daugiau, kilometro. Tada stovėjo prietemoj, dairės ir baisu buvo, kad tik nenumirtų mama, o greitosios kaip nėr, taip nėr, pagaliau pasirodė, bet nepamatė mergaitės, pravažiavo, tada Živka bėgo šaukdama iš paskos tai greitajai. Greitoji apsisuko, sugrįžo, pamatė mojuojantį vaiką, paėmė ją. O paskui išvežė mamą, ir viskas buvo gerai. Močiutė Bružienė tada atėjo ir buvo su ja ir Juliuku porą dienų. Kol atsirado patėvis. O paskui mama ir Pocius parsivežė namo mažąjį broliuką. Tokį juokingą. Ir visiems buvo linksma, tik Pocius susimušė tada su tokiu Zdaniu, bet čia kita jau pasaka. O šita Žvinienė meluoja, visi viską išsigalvoja apie jos mamą. Živka žino, kad ir jos nekenčia visi. Net mokykloje nekenčia ir visaip pravardžiuoja, bet Živka nebijo tų pravardžiuotojų. Ir tik muzikos mokykloje ji atsigauna, nes labai mėgsta groti.
Nu, neverk, neverk, mieloji, nurimk, čia visai ne apie tavo mamą, visai apie kitą Vilmą. O tu, Žvinien, irgi proto turėk, pasako vairuotojas Adomas ir nutyla. Dabar tyli visi, tik protarpiais visai nenorėdama sukukčioja mergaitė. Tačiau nebeverkia. Ūžia motoras ir apšviestos lekia snaigės, greičiau ir greičiau. Ten, kur nesiekia šviesos spindulys, dabar visiškai tamsu.
Staiga, tarsi iš niekur, priešais mašiną išnyra stirna, ji metasi skersai kelią, Adomas kerta ant stabdžių, automobilis slysta, tačiau nuo stabdžių smūgis stiprus, Živkai diržas gana stipriai sumuša krūtinę. Kažkas subilda autobusėlio salone. Šūkteli Žvinienė. Mašina sustoja. Ir tada priešais autobusėlio nosį prašuoliuoja dar pora stirnų, pora šešėlių.
Adomas sunkiai kvėpuoja, Živka atsisuka į saloną.
Laikau, laikau tavo kontrabosą, sako Žvinienė.
Ar tamsta nesusimušei, klausia vairuotojas.
Ne, nieko, tik čia kažkokie tavo viedrai išsilakstė, sako moteriškė.
Trauk velniai tuos viedrus.
Adomas išlipa, eina į mašinos priekį, apsidairo, pastovi, nusispjauna ir vėl įsėda į vidų.
Stirnos... bet taip iš niekur... Lyg kliudžiau, bet, matyt, kad nesmarkiai... nubėgo... Tu – gyva? klausia Živkos.
Gyva.
Dar kiek, ir būtų buvę žvėrienos, sako Žvinienė.
Aha, žvėrienos... geriau nereikia tokios žvėrienos, ne vienas jau užsimušė, nes taip išlenda iš tamsos, taip iš neaišku kur, o smūgis tai, sako, būna stiprus. Baisiai stiprus, jeigu lengvoji, tai tiesiai salonan įlekia, mirtis garantuota, geriau nereikia tokios žvėrienos...
Toliau važiuoja dar lėčiau, Živka vis stengiasi žiūrėti į tamsą ir jeigu pamatytų, ji iš karto perspėtų Adomą, bet daugiau nei stirnų, nei jokių kitokių žvėrių nebėra.
Artėjant prie miestelio, vėjas, rodos, aprimsta, pusto mažiau.
Autobusiukas sustoja už posūkio prie kapinių.
Va, dabar mes su ponia važiuojam tuo keliu, o tau čia lipti, bet ar tikrai tu nueisi, nuvežčiau, tik labai neturiu laiko ir užpustyta gal.
Aš pas močiutę Bružienę pernakvosiu, sako Živka. Ji čia, netoli kapinių gyvena.
Aha, Bružienė ateina pas jus? klausia Žvinienė. Dar gyva senė? Ot tai stipri.
Gyva, gyva, ateina, sako Živka. Ir jai keista, kad Žvinienė vadina sene jų močiutę, kai pati, Živkos akimis, yra tokia pat sena.
Ar tikrai čia pernakvosi? klausia Adomas. Neik namo, nes toli, užpustyta, o tavo nešulys didelis, sunkus.
Gerai, sako Živka, ačiū, kad pavežėt.
Živka išlipa, Žvinienė padeda jai iškelt violončelę, sako viso gero, Živka taip pat sako viso gero, ir autobusėlis nuvažiuoja.
Tamsu, tačiau kiek pastovėjusi mergaitė ima gana gerai viską matyti, nes sniego nemažai, jis šviežias, baltas, jis pats spindi, tarytum fosforinis. O ir ramiau čia, vėjas beveik nurimęs, Živka pakelia akis ir išvysta žvaigždes, kurios ryškiai, aiškiai spindi padangių erčiose. Miestelyje šen bei ten dega langų šviesos, šalia kapinių esantys elektros žibintai taip pat ryškiai plieskia. Tylu, tik retkarčiais suloja šunys.
Eiti pas Bružienę Živka nenori, todėl, kad žino – močiutė anksti eina miegoti ir dabar jau reiktų ją budinti, o budinti nesinori, bet yra ir dar viena, svarbesnė priežastis – violončelė. Reikia, kad kuo mažiau keistųsi temperatūra, nes instrumentui tai – labai didelis blogis. Živka svarsto: štai dabar instrumentas atšalęs, jeigu eisiu pas močiutę Bružienę, tada vėl sušils, paskui ryte vis tiek turėsiu eiti namo, violončelė vėl sušals. O dabar jau ar taip, ar taip ji sušalus – pareisiu namo, ilgai neatidarysiu futliaro, gal net iki rytdienos vakaro, tegu net neprašo nei Juliukas, nei mama, kad parodyčiau jiems savo lobį, o paskui, kai atversiu futliarą – vis tiek dar ilgai neliesiu, negrosiu, netrukdysiu, leisiu, kad instrumentas priprastų prie mūsų namų. Taip sakė mokytoja, taip Živka ir pasiryžusi elgtis.
Ne, neisiu pas močiutę, nusprendžia ji galutinai.
Tuo metu, tarsi pritardamas mergaitei, pasirodo ir mėnulis, tampa visai šviesu. Živka žengia keliu – ji truputį slidinėja, bet žingsniuoja gana greitai. Praėjusi kapines supranta, kad dabar reiktų eiti pagrindiniu keliu gana toli tiesiai, kokį gal kilometrą, paskui sukti į kairę, tada vėl į kairę – beveik dvigubas kelias, o čia tiesiai juk būtų gerokai arčiau. Ji čia ėjusi daugybę kartų. Na, tai kas, kad reikia eiti per mišką. Truputėlį pabijosiu, užtat kelias bus daug trumpesnis – miškelis šitas nedidelis, nėra ko ir baimintis. Reikia tik galvoti apie kokius nors malonius dalykus. Tada užsimiršti ir baimė nutolsta.
Mergaitė pasuka į kairę, leidžiasi nuo pylimo, tačiau slysteli, virsta, paleidžia violončelę, kuri nučiuožia žemyn. Živka persiverčia, krenta, įsminga sniege, jaučia, kad po drabužiais prilindo deginančio sniego. Mergaitė bando išsikapanoti iš pusnies, pagaliau daugmaž išsiropščia. Ji nieko neužsigavo, tačiau šaltis skverbiasi tiesiai prie odos ir degina, Živka ranka valosi sniegą, bando išsikrapštyti jį iš visur, kur tik jis sugebėjo patekti. Staiga supranta, kad pametė vieną pirštinę, bando ieškoti, tačiau pirštinė kažkur suminta sniege. Barsis mama, bet nieko tokio, pabandysiu rytoj ateiti ir susirasti.
Violončelė atrodo sveika, tik nučiuožė žemyn ir įstrigo puriame šiandienos sniege.
Kiek apsitvarkiusi mergaitė patraukia miško link, ten turėtų būti mažiau sniego, juk tik čia pusnys, miške bus geriau, tiki vaikas. Ji brenda ir brenda, tačiau ir miške sniego daug. Ima gelti pirštus, gaila, kad nebėra tos pirštinėlės. Živka eina ir eina, kūną beveik muša prakaitas, o rankos šąla. Mergaitė trumpam paleidžia violončelę ir susikiša rankas į rankoves, tarsi į movą. Šiek tiek pasišildo, tada eina toliau. Paskui vėl pasišildo ir vėl eina toliau. Keista, jau turėtų būti elektros laidams iškirsta proskyna, bet ji kažkodėl daug toliau negu visada. Živkai nejuokais šalta, ji atsitupia sniege susigūžusi ir kelias akimirkas taip tupi tarsi zuikutis. Rankas ji laiko suspaudusi tarp kelių. Paskui vėl eina, vėl brenda per sniegą, klimpdama ir klupdama. Šaltis, rodos, tyčiojasi iš mergaitės, ji trina rankas sniegu, iš pradžių tai baisiai nemalonu, bet vėliau rankos ima šilti. Tačiau tai padeda vieną, antrą kartą... Trečią sniegas jau tik šaldo. Tada Živka prasisega drabužius ir delnus priglaudžia tiesiai prie nuogo kūno, suspaudžia juos pažastyse. Taip stovi susilenkusi – ak, kaip gera, kaip šilta rankoms. Pastovėjusi kiek, vėl eina pirmyn, juk nestovėsi amžinai, reikia eiti, reikia eiti, čiagi netoli. Paskui atsiveria ir proskyna, tik kažkokia lyg ne taip atrodanti – bet proskyna. O atrodo ne taip tikriausiai todėl, kad ji kiek išsimušė iš tako, dabar sunku pataikyti, nes jo visai nematyti. Vis dėlto yra aiški kryptis. Živka žino, kur jos namai. Ji nueis.
Pamažu vėl ima švilpčioti, kad ir nedrąsus, tačiau vėjas. Vėl po truputį ima pustyti. Greičiau, tik greičiau, reikia eiti greičiau, ak, kokios gilios tos pusnys, kokia sunki jos našta. Ji jau velka violončelę vilkte, nešti nebeturi jėgų. Darosi tamsu, vėjas vėl užtraukė dangų debesimis. Živka atsitupia, vėl šildo rankas ir tada... tada netikėtai išvysta žiburėlį spingsintį tolumoje... tarp medžių... Kadangi tarp medžių, tai gal net nederėtų sakyti – tolumoje. Žiburėlis nakty tikriausiai turėtų gąsdinti, nes jis žiba ten, kur jo niekas nesitiki. Bet mergaitei šalta, ji pavargo ir žengia artyn, lyg į išsigelbėjimą.
Kiek paėjėjusi aiškiai pamato laužą ir aplink jį susėdusius vyrus. Tų vyrų daug ir Živkai gal net drąsiau, kad daug, matyt, kokie miško darbininkai... arba medžiotojai... Živka eina artyn, laužas apšviečia jos veidą, ji jaučia ir šilumą. Ak, kaip norisi prieiti ir pasišildyt rankas.
Sveika, Živka, sako vienas iš vyriškių. Jis barzdotas ir, matyt, pats seniausias iš visų. Ateik prie laužo, pasišildyk.
Živka neklausia, iš kur barzdočius žino jos vardą, ji eina artyn ir šildosi rankas. Ak, kaip gera. Šiluma ją užlieja, jai tampa saugu, ramu.
Prisėsk, mergaite, sako kiek jaunesnis vyrukas ir užleidžia Živkai vietą ant rąstigalio. Živka atsisėda ir žiūri iš pradžių į ugnį, o paskui pradeda tyrinėti tuos, šiaip jau gana niūrius, vyrus. Vienas jų kepa virš laužo grybą. Tikrą grybą vidury žiemos. O kitas obuolį. Ir kuo ilgiau mergaitė stebi šituos žmones, tuo jie atrodo jai keistesni. Ji jau spėjo suskaičiuoti: jų – net vienuolika.
Staiga sutreška šakos ir iš miško su glėbiu žabarų pasirodo dar vienas žmogus. Dvyliktas. Živka išsigandusi atpažįsta raudoną jo paltą. Jis numeta atneštus medgalius ant žemės ir nusišiepia mergaitei pažįstama šypsena... Tai Balandėlis. Tas beprotis iš autobusų stoties.
Jinai turi juodą dėžę, sako Balandėlis. O ką ji vežasi toje dėžėje? Gal lavoną.
Živka norėtų suklykti, pasakyti, kad tai netiesa, bet nieko nesako. Juk negali visi šitie vyrai būti bepročiai. Būtų neįmanoma sutikti miškelyje šalia namų iš karto dvylika bepročių. Taip nebūna.
Ten violončelė, instrumentas, ten ne lavonas, sako Živka vyrams prie laužo. Vyriškiai žiūri ir tyli.
Pagrok mums ta violončele, sako barzdočius.
Negaliu, negaliu pagroti, dabar šalta, violončelė negali groti tokiame šaltyje. Ji mirs.
Kodėl sakai, kad šalta, juk nešalta. Pasižiūrėk į brolį Balandėlį.
Živka pasižiūri į Balandėlį ir mato, kaip tas prideda ranką prie sniego, pavedžioja virš jo, o sniegas nutirpsta. Ir tada, Živka negali tuo patikėti, bet juk mato: iš žemės ima dygti žibuoklės.
Pagrok mums, sako barzdočius. Pagrok, pagrok, atsiliepia pritardami kiti.
Ji negali pagroti, todėl, kad ten ne instrumentas, ten lavonas, garsiai nusijuokia Balandėlis.
Ne, ne, ne lavonas, nesutinka Živka, jai baisu, kad ją kaltina tokiais nebūtais dalykais, o visi gali imti ir patikėti. Živka ryžtasi ir atidaro violončelės futliarą. Matote, sako Živka, juk tai violončelė.
Labai daili, sako barzdočius.
Pagrok mums, pagrok mums, vienas per kitą prašo vyrai.
Tikrai violončelė, vėl nusijuokia Balandėlis. Nagi, pagrok, ir mes išvesim tave iš šito miško.
Živka ima violončelę, smičių, sėdasi ant aukštesnio kelmo, violončelė per didelė ir su tokia jinai dar nėra grojus, tačiau dabar pabandys. Reikia pabandyti. Tik pirštai dega. Tiesiog dega. Ji užgroja ir melodija kyla kartu su laužo žiežirbomis, tarytum nežinomos mirštančios kalbos skiemenys, amžinai išnykstantys erdvėje.
Živka groja ir groja, o kai nutyla, Balandėlis sako, keičiam violončelę į žibuokles.
Koks kvailas pasiūlymas, pamano Živka.
Ne, ne, nesutinku.
Imk, imk mano žibuokles, maldauja keistasis žmogus. Atiduok violončelę, atiduok ją man.
Atiduok mūsų broliui violončelę ir mes tave apdovanosim, mes padovanosim tau visko, ko tu norėsi, sako vienas per kitą vyrai.
Ne, ne, bando šaukti Živilė.
Imk žibuokles, imk žibuokles, atiduok violončelę, šaukia Balandėlis ir mėto Živkai pavasario gėles saujomis.
Ne, ne, šnabžda Živka. Ji vėl groja ir skausmas teka jos pirštais, kartu su muzika.

 

POST SCRIPTUM
Ir kai išleido mergaitę netoli kapinių, kai jau pavažiavo gerą gabalą, jau buvo netoli Žvinienės namų, o sniego vis daugiau, kelio vis labiau nesimato. Tada Žvinienė ir sako, bet ar gerai padarėm, Adomai, kad tą vaiką taip vidury nakties paleidom. O Adomui ir pačiam neramu. Apsisuko jie, vos neužklimpo, bet apsisuko, nuvažiavo pas Bružienę, pas tą atseit Živkos močiutę. Langai tamsūs, Bružienė miega, jie prižadino, prisibeldė – ne, nebuvo jokios mergaitės, jokios Navalinskaitės, retai jinai čia užeina, tai aišku, kad nuėjo namo, tai kas jau čia dyvas, kad nuėjo namo, tai didelis gi vaikas, kelias netolimas – pora kilometrų, kas čia yr. Uždarė duris Bružienė, bet Adomas sakė Žvinienei – ne, jeigu jau pradėjom, tai ir pabaikim, važiuokim pas Vilmą. Nuvažiavo, o vaiko nėra. Atidarė Vilma duris, blaivi, kaip sakė Žvinienė, ir troboj tvarkinga. Išsigando Vilma, kad nėr mergaitės, net buteliukas, su mišinėliu vaikui, iš rankų iškrito. Ir tada tokia mintis Vilmai, kad ar nebus tik tiesiai per mišką Živka ėjus, nes visada taip eina, taip gabalas kelio susitaupo. Paleido tada baltą šunį Mulkį nuo grandinės, užsimetė skarą, paltą ir kartu su Adomu tiesiai nematomu, tik numanomu takeliu miškan. Žvinienė su vaikais pasiliko, su Juliuku, kuris iš pradžių tik po stalu tupėjo, o paskui, net susigraudinau, sakė Žvinienė, atėjo, prisiglaudė prie manęs ir klausia, o Živilytę suras? Suras, sakau, Živilytę, suras, nebijok, vaikeli. O pačiai neramu. O mažasis juokias ir kojytėm krutina. Ir žinai, sakė seseriai Aniutei paskui Žvinienė, ir aprengti švariai, ir sauskelnių pripirkta, ir troboj aptvarkyta ir prikūrenta, negali sakyt, kad snargliuoti vaikai pirkioj šliaužiotų. O paskui man Juliukas ir dainas dainavo, nes migdė atseit broliuką, tai lopšinę jam traukė, jau toks smagus vaikas, jau toks smagus. Gerai, kad turėjau kelias bambonkes nuspirkus. O paskui, vėliau jau, visada, kada tik išeidavo kokia kalba apie Vilmą, Žvinienė nukirsdavo kaip kirviu, nu, ir kas, kad visi vaikai nuo skirtingo tėvo, bet myli juos Vilma. Myli.
O surado Živką tai šuo. Pirmas bėgo, sniegas, kad ir gilus, bet ir šuo didelis, tai šuoliais, šuoliais. Paskui jau miške kad pradėjo ir lot, ir cypt vienu metu, jau taip, lyg raudotų, kad ne tik Vilmai, bet ir Adomui pasidarė aišku, kad surado. Vilma pasileido bėgti kiek tik galėjo, pirma Adomo bėgo. Paskui girdžiu tik, ajaaazau, ajaaazau, Vilma taip surėkė, net širdis man, regis, sustojo, sakė Adomas. Jau maniau, kad kažkas baisaus ten, o ji, mat, tamsoj kai pamatė po kojom tą futliarą nuo violončelės pusiau sniegu apneštą, tai nusigando baisiai, galvojo, kad žmogus. Bet ir buvo beveik žmogus, nes mergaitė jos, ta Živilė, pasirodo, viduj, futliare įlindus ir užsidarius. Taip vaikas šalo, kad bandė gelbėtis, bet kodėl ji paltelį nusvilko, tai niekas nežino. Nors, sako, kad visada, kai baisiai šalta, kai ilgai šaltis žmogų veikia, tai labai miegas pradeda imt ir kažkodėl nusirengia visi, lyg eitų miegoti. Jeigu ne šuva, tai toliau gal būtume ieškoję, aplinkui, – kas ten galvon, kad futliaras guli, tik tiek, kad jau aišku, kažkur čia – vaikas. O šuva tas, Mulkis, – durnas vardas, tiesiog draskė kojom tą futliarą. Tik kilstelėjau, pasakojo paskui Adomas, ir atsidarė. O ten Živka, jau beveik be pulso. Tada mes bėgte, nusvilkau paltą, susukau vaiką ir bėgte. Ačiū Dievui, kad suspėjom. Va, ir išleisk paskui vaikus kur toliau nuo namų – eisiu, sako, pas močiutę, o matai kur nuėjo.
Živilė ilgai gulėjo ligoninėj. Mergaitė labai nušalo pirštus, jeigu kas – tuoj ir skauda. Daugiau groti nebegalėjo. O ir violončelės niekas nerado. Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas. Vilma dar klausinėjo aplink žmonių, bet kad niekas nematė nei girdėjo. Kas ten ir sakys, jeigu jau paėmė, žinai, dabar žmonės tokie, kad geriau piršto burnon nekišk – nukąs.
Tiesa, įdomu, kad instrumento futliarą tai parsinešė. Tada, kai vaiką nešė, tai nei galvoj nebuvo, kad pasiimt. Vilma sako, kad aš kaip nesava buvau, negalvojau aš apie tą dėžę, tik lėkiau paskui Adomą, kad tik vaikas mano nenumirtų. Bet paskui, kai ieškojo violončelės, tai futliarą ir rado, ten pat, kur paliko. Ir labai keista, kad pilnas futliaras buvo sušalusių žibučių. Živka sakė, kad gavo už koncertą. Už kokį koncertą ir kodėl žibučių?
Iš kur vidury žiemos tos žibutės?

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 11 (lapkritis)