tekstai.lt

Tomas Rekys. Skrydis virš JAV mokyklų, arba Linksma gyventi...

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_spalis_10-metai-2015.jpgVisagalė šimtinė

 

Pirmoji mano pažintis su JAV vidurine mokykla įvyko gatvėje. Pataikiau į kažkokią vietinės mokyklos šventę – paradas, daugybė vaikų, žmonių, sustojęs eismas. Ir smalsu, ir keikiesi mintyse, nes tenka vėluoti į darbą. Kiek linksmiau arčiau stovintiems vairuotojams – jie gali paspoksoti pro automobilio langus į keistai apsitaisiusius mokinius, tikras karnavalas. Tokios masinės eitynės organizuojamos retai, daugiau tų švenčių ir renginių vyksta pačioje mokykloje. Apie juos prisiklausiau iš savo vaikų. Jie tada buvo paaugliai, jiems, atvykusiems iš Lietuvos, vidurinį išsilavinimą teko baigti jau tose amerikinėse mokyklose.
Prisimenu ir savo mokyklos laikus. Irgi būdavo švenčių, kartais aktų salėje, bet dažniau klasėje – vadindavome tas šventes klasės žiburėliu. Susinešdavome kiekvienas vaišių, bendras stalas, suolus sustumdavom į klasės galą. Groja magnetofonas, galima ir pašokti. Viskam vadovaudavo klasės auklėtoja, ji ir šokti mokindavo, ragino būti drąsesnius, nes tokio amžiaus dar būdavome drovūs, gerokai varžydavomės. Reikšti simpatijas patikusiai klasės draugei ar draugui (kalbant apie skirtingų lyčių santykius – seksualinių keistenybių era dar nebuvo išaušusi) nebuvo paprasta. Ypač berniukų supratimas dar toks – vaikiškai karingas. Kur kas lengviau mergaitę patampyti už kasų ar sviesti į ją sniego gniūžtę, nei pasakyti gerą žodį ar pavaišinti saldainiu.
Dabar jau daug kas kitaip, vaikai anksčiau bręsta, o Amerikos mokyklose visokias simpatijų problemas, drovumo nesusipratimus padeda išspręsti tas pats visagalis doleris! Man tai padėjo suprasti mano vaikų mokykloje prieš šventinį vakarėlį skelbtas aukcionas. Mokiniai, kurie nori, gali lipti ant salės scenos prieš visus pasipuikuoti. Kaip aš gražiai nuaugęs, arba kokia aš daili, kokia puošni mano suknelė ir t. t. Ir jei kas nori praleisti tą vakarėlį su scenos gražuoliu ar gražuole – skelbk aukcione savo sumą ir įsigyk partnerį! Kaina atitinka kuklias moksleivių galimybes, svyruoja maždaug tarp dešimties–dvidešimties dolerių. Šiaip draugystę ir bendravimą vakarėliuose lemia abipusė simpatija ir jau iš anksto žinoma, kas kurį „nupirks", – juk teks su tuo „pirkiniu" toliau praleisti visą vakarą, šokti, gerti kokakolą, kalbėtis. Mokyklos vadovybės interesas – pati lėšų kaupimo akcija, surinkti pinigai skiriami įvairioms labdaroms. O mokiniams tai proga išreikšti slėptą susižavėjimą ar netgi ir pirmąją meilę. Ir čia daug lemia kišenė. Tai Amerikoje dera suprasti jau nuo jaunų dienų.
Pasitaiko ir kuriozų. Antai sūnaus klasėje buvo toks didvyris... Na, klasės herojus – nuaugęs, pasitempęs toks, savimi švytintis optimistas. Žodžiu, panelių džiaugsmas. Taigi ir visos panelės – jo. Tik ne visos pinigingos ir apskritai tas bernelis ne kiekvienos nosiai. Užlipęs ant scenos, jis tikėjosi arba kokios savo draugės dėmesio, arba šiaip kokios gražuolės, bet atsitiko kitaip. Jam besipuikuojant ir visai salei garsiai reiškiant susižavėjimą, staiga atsistojo irgi savotiška mokyklos įžymybė – apvalių formų gražuolė, apie tokią liaudiškai sakoma: „Tiek paritus, tiek pastačius." Tai buvo mažiausiai kieno nors simpatijų susilaukianti storulė. Nulingavusi prie scenos, ji metė šimtą dolerių!.. Salė lūžo nuo juoko, nes buvo aišku, kad tokios sumos jau niekas nepermuš (šiaip pinigais čia pernelyg nesišvaistoma). Juokėsi ir pats nupirktasis herojus – o kas jam liko? Kitą kartą lipdamas ant scenos bus apdairesnis.
Ne mažiau linksma ir pramogos su mokytojais. Yra tokia diena metuose, kai galima ir jiems išreikšti savo simpatijas. Ir gana originaliu būdu. Išeina mokytojai ant scenos prie stalo, nukrauto kreminiais tortais. Čia irgi aukcionas – už teisę pavaišinti patikusį mokytoją tortu. Tik mokytojai išeina į sceną ne su šaukštais, o iki kaklo apsisiautę celofano apsiaustais. Ir teisę į tą „vaišinimo" malonumą tenka išsikovoti taip pat aukciono principu. Sumos taip pat standartinės: dešimt–dvidešimt dolerių. Kas daugiau?!.
Vienas mokinys labai jau mylėjo fizikos mokytoją. Tad salėje jis net įraudęs iš susijaudinimo, bet ryžtingai nuo pat aukciono pradžios laikė iškėlęs viršun visagalę šimtinę! Ir kai tik nuskambėjo aukciono gongas, tas mokinys, pabrėžtinai iškilmingai nužingsniavęs prie stalo, paėmė visą tortą ir atsivėdėjęs žiebė fizikui tiesiai į fizionomiją... Dar kiek ranka palaikė tortą, pasukaliojo jį ant mokytojo veido ir apsisukęs išdidžiai grįžo atgal į savo vietą, tarsi kovą laimėjęs gladiatorius. Visai salei, suprantama, staugiant iš pasitenkinimo...
Kaip tokią mokytojų „vaišinimo" procedūrą įvertinti pedagogiškai – palikime klausimą atvirą. Bet gal ir gerai jaunam žmogui taip išsilieti? Juk kuo daugiau aistrų, tuo didesnė pinigų apyvarta, o dar tokiems kilniems tikslams – labdarai! Beje, abu mano vaikai tvirtino, kad toks dalykas, kaip mokytojo „užsisėdimas ant mokinio", čia neegzistuoja. Tai būtų laikoma nusiritimu iki mokinio lygio, tad pedagogų keršto nesibijoma. Renginių dvasia linksma, humoristinė, tas fiziko „mylėtojas" buvo gal išimtis, kuri tik dar labiau palinksmino šaunią mokyklos publiką. Juoktis, pagaliau, yra sveika!..

 

Kas tu toks?

 

Vis dėlto JAV mokyklos įvairuoja pramogomis, taip pat ir kitais dalykais. Tie daugeliui šoką varantys tortų ekscesai, spėju, ne visose mokyklose praktikuojami, nors šiaip tortai (taip pat panašaus pobūdžio apipylimas vandeniu) yra populiarūs. Mokyklų statusas, jų skirtumai priklauso nuo gyvenamojo rajono socialinio lygio. Yra mokyklų, kur pagrindiniu mokinių užsiėmimu laikomas žolės – tokio lengvo narkotiko – rūkymas. Suprantama, rūkoma neoficialiai ir nelegaliai, nors šiuo metu kai kur įteisinama net marihuana.
Turtingų rajonų mokyklos laikomos stipresnėmis, narkotinių problemų jose mažiau, bet vargas čia besimokantiems viduriniojo socialinio sluoksnio mokiniams. Formaliai, iš išorės tose mokyklose, jų klasėse viskas gerai, bet iš tikrųjų čia egzistuoja vidinė socialinė trintis, gniuždanti tuos vargingesniuosius. „Tėvas mane atvežė naujausiu „Mersedesu"!" – „O mane su „Leksusu"!" – „O tu kas toks?! Gal pėsčias varinėji? Šūdas tada tu, daugiau nieko..." Maždaug taip nupiešė man situaciją besiskundžiantis tokia mokykla vienas pažįstamas imigrantas, kurio sūnus nešė ten amerikinės garbės kryžių.
Tikrai geromis mokyklomis laikomos privačios, mokamos. Pirma, kad jeigu jau ten viskas paremta doleriu, atitinkamai yra stipresnė mokyklos materialinė bazė, daugiau galimybių visokioms programoms, taip pat ir mokytojai geriau dirba. Antra, kadangi tokia mokykla, savaime suprantama, ne kiekvienos šeimos galimybėms, nemersedesinių mokinių tokiose mokyklose paprastai nebūna, tad ir jų bendravimas darnesnis, gal net angeliškas. Bent jau taip galima vaizduotis iš matytų televizijos serialų apie tokio tipo mokyklų gyvenimą.
Bendra visoms vidurinėms JAV mokykloms (kurios čia, beje, vadinamos aukštosiomis – high school) – žema platesnio pobūdžio erudicija. Pavyzdžiui, Vokietijoje iš JAV absolventų, jeigu jie nori gauti savo išsilavinimo pripažinimą, reikalaujama papildomai pasimokyti dar porą metų. Savo ruožtu Amerika nepripažįsta nei Europos, nei bet kokio kito pasaulyje teikto išsilavinimo cenzo – viską reikia tvirtinti iš naujo, išlaikyti papildomus egzaminus, nors jų sėkmę pirmiausia lemia susimokėjimas už tą „naujo gimimo" procedūrą.
Baigęs vidurinę amerikoniukas vargu daug žino iš to, ką įvardytume meno kultūra, pasaulio istorija ar geografija. Paprastai visos žinios ribojasi Amerikos žemynais. Ir net tikslieji mokslai vis labiau užleidžia vietą kompiuterijos, informatikos dalykams. Kompiuterio griebiamasi ir prireikus daugybos lentelės žinių... Juk kasdienybėje susiduriame su kasininkais ir matome, kaip technologijos lengvina jų darbą. Štai grąža pirkėjui atiduodama jau mechanizuotai – kasininkui tereikia nuspausti atitinkamą mygtuką ir pinigai automatiškai išbyra į specialią dėžutę. Išbyra monetos, šlamančius kol kas atskaičiuoja patys kasininkai. Deja, dėl to mechaninio progreso šiek tiek nukenčia patys klientai. Tenka, pavyzdžiui, mokėti dešimt dolerių ir keliolika centų, o turi tik dvidešimties dolerių kupiūrą. Tokiais atvejais, norėdamas išvengti smulkių monetų grąžos, graibai pardavėjui tuos papildomus centus, kad gautum grąžos sveiką dešimtinę. Taip bent jau yra Lietuvoje, tačiau ne visada Amerikoje. Senesnio amžiaus pardavėjos šioje matematikoje dar susigaudo, bet naujoji karta nelabai. Spokso klausiamai į akis – kam čia bruki tuos papildomus centus? Ir skuba spausti mygtuką smulkių monetų grąžai...
Pagaliau prekyboje vis dažniau atsiskaitinėjama bankų kortelėmis, o praeities reliktai – pinigai kartu su visa aritmetika – keliauja į užmarštį. Ir apskritai, žmogus, t. y. pardavėjas, darosi nebereikalingas, jį keičia visapusiški automatai, kurie patys įvertina prekes, priima pinigus ir atiduoda grąžą. Kur dėti tuos gyvus pardavėjus, tą žmogiškąjį reliktą, galas žino, čia jau prasideda politika. Ateityje, aišku, jie bus bedarbiai, bet vargu ar dėl technologijų progreso padidės jų pašalpos.
Vis dėlto primityvaus skaičiavimo dvasia nesiduoda pamirštama, iškyla į paviršių savais atavizmais. Prieš porą metų Čikagoje ėjo piketuoti į gatves mokiniai kartu su tėvais. Tėvai labiau susirūpinę narkotikų problema, o mokiniai – buvo įstabu tai matyti – silpnu jų mokykliniu paruošimu. Mokyklose mūsų nieko nemoko ir neišmoko! – toks buvo pagrindinis pačių mokinių plakatų kaltinimas.
Po to piketo daug valstybinių mokyklų Čikagoje buvo uždaryta... Mokinius iškaišiojo į gretimas mokyklas. Bet tai nulėmė ne piketai, o kaip visada pats svariausias argumentas – ekonomika. Trūksta lėšų, todėl naujas meras tą problemą savaip ir išsprendė, miesto biudžetas praturtėjo. Taip pat buvo gerokai sumažintas policininkų skaičius, nes juk jiems irgi reikia algas mokėti. Kur kas pigiau įrengti gatvėse vaizdo kameras vairuotojų pražangoms fiksuoti. Tik neaišku, kur dingsta sutaupyti pinigai.
Šiais metais Čikagoje vyko mero perrinkimas, naujasis kandidatas skelbė vėl atidarysiąs mokyklas, padidinsiąs policininkų skaičių. Taip visi tapsime protingesni, sumažės ir nusikaltimų (šiuo metu nėra nakties, kad Čikagoje kas nors nebūtų nušautas, nes vien vaizdo kamerų žmonėms apsaugoti neužtenka). Senasis meras į visus tuos planus savo reklaminėje kampanijoje reagavo netgi ne neigiamai. Viskas gerai, viskas čia gražu! Tik viena detalė – už visa tai, gerbiami rinkėjai, patys ir sumokėsite. Pakils jums mokesčiai, tada galėsite džiaugtis. Tai ir buvo esminis argumentas, nulėmęs senojo mero pergalę. Kai tik reikalai paliečia piliečio piniginę, nusispjaut tada visiems tiek į mokyklas, tiek į policiją, nes tai tiesiog išgyvenimo klausimas.
Jei vidurinėse mokyklose bendri edukaciniai dalykai siaurinami JAV konteksto rėmais, tai tolesniuose moksluose – universitetuose – orientuojamasi į siaurą specializaciją, ir kaip tik dėl to JAV universitetai yra pirmaujantys pasaulyje, garsėja mokslo pasiekimais. Ten įgyjama aukšta kvalifikacija, tačiau nelabai orientuojamasi kitose, kad ir artimose srityse. Pavyzdžiui, buvęs JAV prezidentas savo pirmojo turnė po Europą metu atvirai pareiškė, kaip jam įstabu skraidyti po Europos valstybių sostines, kurių pavadinimus daug kartų buvo girdėjęs, bet neturėjo supratimo, kurioje pasaulio dalyje jos yra... Ir, kalbant konkrečiai apie geografiją, daugelio paprastų, eilinių amerikiečių žinios ribojasi oro uostų skelbimo lentomis. Svarbu tik, kiek laiko keliausi ir kiek kainuoja bilietas. O kaip tą miestą pasiekti, kuria kryptimi reikės skristi, čia jau, atleiskite, lakūnų reikalas, jų kompetencija. Nors ir jiems visas kryptis gal diktuoja kompiuteris, kas žino?..
Kita vertus, o mes, išsilavinę intelektualai europiečiai, – ar daug kas žinome, kaip ten teritorijomis skirstosi toks Tadžikistanas su Uzbekistanu ir Turkmėnija? Yra tokios šalys, kažkur buvusios SSRS pietuose, tuo ir baigiasi visos mūsų žinios. Be abejo, nelyginame kokio Kirgizstano su Prancūzija, tačiau bent jau pripažinkime amerikiečiams jų vieną teigiamą savybę – jie atviri ir neišsisukinėja. Nežinau, kas tu toks, ir baigta!..
Iš televizijos pasisakymų: jeigu tu esi viso labo valytojas, tai stenkis taip atlikti savo darbą, kad niekas kitas geriau už tave jo neatliktų – tai tavo garbės, tavo orumo pagrindas. Tik būtų gerai, jeigu tam valytojui dar liktų laiko perskaityti vieną kitą knygą. Nors čia kiekvienam savi interesai. Šiaip amerikinis sėdimasis laisvalaikis susideda daugiau iš televizoriaus – iš jo gauni jau suvirškintą intelektinį maistą, nereikia tau nei smegenų sukti, nei vaizduotės lavinti. Siauros srities tegul ir genialus specialistas tampa eiline to civilizacijos mūro plyta, sistemos sraigteliu. Kad ir kas jis būtų – valytojas ar prezidentas.

 

Viskas OK!

 

Be privalomų mokyklų JAV yra ir įvairių tautinių mažumų mokyklėlių, veikiančių tik savaitgaliais – šeštadieniais arba sekmadieniais. Yra, žinoma, ir lietuviškų. Paplitusi nuomonė, ypač Lietuvoje, kad tų mokyklų nauda didelė – jose vyksta įvairūs renginiai, pasišokimai, pasidainavimai. Įdomu būtų sužinoti realios situacijos statistiką, bet man jos nepavyko rasti. Vien bendro pobūdžio liaupsės, kaip palaikymas, nes tautinių mokyklų padėtis toli gražu nėra ideali, greičiau apverktina. Bendraudamas su vyresnio amžiaus dipukais patyriau, kad absoliučios jų daugumos vaikai lietuviškai temoka tik pasisveikinti. Pagaliau teko man ir pačiam padirbėti vienoje iš keleto lituanistinių mokyklų Čikagoje.
Neįprasti kontrastai – mokinių skaičius klasėse nuo trijų, keturių iki keliolikos ir daugiau. Ir dėsningumas – pradinės klasės pilnos mokinių, tai rodo pirmiausia gerą, optimistinę tėvų valią. Tačiau toliau, kylant klasių pakopomis aukštyn, padėtis vis liūdnesnė, nes mokiniai tirpsta kaip pavasarinis sniegas. Nors oficialiai skelbiama, kad lituanistinių JAV mokyklų tikslas yra prilygti Lietuvos mokykloms, bet realiai tenkinamasi tuo, kad mokiniai tiesiog pramoktų susišnekėti lietuviškai. Žinoma, tai visiškai ne mokytojų kaltė.
Mokytojos čia – įspūdingos! Nuostabu regėti tokį stiprų pedagogų telkinį iš visos Lietuvos, titaniškas jų pastangas dirbant su vaikais ir jaunimu. Paprastai tai vien moterys, kurios dirba savanoriškai ir iš patriotinės pareigos (savo laisvo savaitgalio kaina). Vis dėlto scenarijus toliau kartojasi tas pats – minėtos dipukiškosios lemties.
Iš dipukų pasakojimų sužinojau, kiek daug vilčių jie dėjo į steigiamas lituanistines mokyklas pokariu! Dipukai juk buvo to meto Lietuvos šviesuomenė, intelektualai, geriausioji tautos dalis, kaip kad mėgo save tituluoti. Karštą patriotizmą palaikė mintis, kad jie – tai jau visa Lietuva, nes kas liko sovietų okupuotoje teritorijoje – jau nebe Lietuva, viskas ten jau pražuvo amžiams. Tad tautiškumą reikia žūtbūt palaikyti, išlaikyti ir toliau ugdyti.
Deja, reikėjo ne vien šito. Amerikai nusišvilpt ant kažkokio individo praeities nuopelnų, gero vardo ir aukštos kilmės. O lopetą laikyti rankose ar moki? Ir jei nori geresnio gyvenimo, teikis pradžioje bent anglų kalbos pramokti. Kaip tik suaugusiems tai ėjosi sunkiau, kitas reikalas – vaikams. Jei tėvai darbuose, tai vaikai visą savaitę amerikinėse mokyklose, ir tėvams tik džiaugsmas, kad jau gali pasimokyti angliškai iš savo vaikų. Tik kad nelabai laiko yra su tais vaikais bendrauti. Kai tėvai iš pat ryto puola į darbus – vaikai dar miega. Kai tėvai grįžta iš darbų – vaikus jau laikas migdyti. Ir tėvams lieka tik stebėti, kaip vaikai, per dieną jų išsiilgę, skubėdami dalintis dienos įspūdžiais, lietuviškai kalba jau užsikirsdami, kai kuriuos žodžius keisdami į angliškus, kol pagaliau bendravimas pereina į laisvą anglišką kalbėjimą. Lituanistinės savaitgalio mokyklos pamažu tampa vien varginančiu balastu, o ir tų pamokų pasekmės nekokios – geriausiu atveju lietuviškoje kalboje girdėsis ryškus angliškas akcentas, blogiausiu – lietuvių kalba bus visai išgaravusi. Kaip tik tokių sutikau čia ne vieną. Bet visi jie tvirtino, kad vaikystėje lietuviškai kalbėjo laisvai.
Vis dėlto nauji emigrantai bent pradžioje būna nusiteikę viltingai. Pradinėse klasėse vien lietuviškos dainos, juokas ir žaidimai per pertraukas – toks gražus lietuviškas vaikų šurmulys. Tik tęsiasi iki tol, kol vaikai pradeda kalbėti angliškai. Ir tada gaunasi toks keistas paradoksas. Kuo aukštesnė lituanistinės mokyklos klasė, tuo prasčiau mokama lietuviškai. Maži vaikai tarp savęs bendrauja dar lietuviškai, bet vyresnieji kalbasi jau tik angliškai. Juos jungia tos pačios angliškomis frazėmis ir terminais reiškiamos temos: matyti kino filmai, herojų nuotykiai, įvairūs kompiuteriniai žaidimai ir visa, ko tik prisiklausoma per ilgos savaitės amerikietiškas pamokas.
Amerikinėse mokyklose išbūnama tik pusę dienos, o toliau – įvairūs arba darželiai, arba būreliai, klubai – pagal amžių (visa tai kainuoja, už viską tenka mokėti). Pasitaiko atvejų, kai kur nors netoliese gyvenanti kokia lietuvė bedarbė moteris sutinka prižiūrėti vaikus savo namuose, arba būna, kad iš Lietuvos atvykę seneliai gali rūpintis anūkais, taip palaikydami jų lietuvišką bendravimą. Betgi tai reti, išimtiniai atvejai. Ne visada pagaliau ir tos lietuviškos savaitgalio mokyklos pasiekiamos. Išgyvenimo reikmės emigrantus nubloškia kažin kur – Amerika plati, ir daug kam tenka atsidurti toli nuo lietuviškos aplinkos, tad vaikų nutautėjimas jau visiškai nulemtas. Taip lietuvių tėvų optimizmas sklaidosi kaip ryto rūkas – nauja, amerikinė saulė teka!..
Ir naujosios kartos kalbėjimas lietuviškai tampa daugiau tik išimtimi. Teko sutikti vieną tokį net ypatingą pasiryžėlį kalbėti lietuviškai. Jis yra lietuvių kilmės amerikietis, bet ne dipukų kartos, o dar senesnės, vadinamųjų grynuolių! Tai patys pirmieji, dar praeito šimtmečio pradžios emigrantai iš Lietuvos, taigi iš carinės Rusijos laikų! Tam grynuolių ainiui lietuvių kalba buvo iš tikrųjų kaip užsienio, nes net mažas lietuviškai nekalbėjo. O išmoko vien iš principo – pagarba protėviams! Nors Lietuvoje nei buvo kada, nei apskritai žada apsilankyti. Tam pirmiausia reikia sulaukti bent pensinio amžiaus, kai jau bus laisvas nuo darbų. Tad nors ir šaunuolis tas vyrukas, bet kažkoks nuostabą keliantis. Iš šalies gali atrodyti ir keistuolis. Bent jau taip vertintų priešingų argumentų atstovai, teko ir tokių sutikti. Vienas naujosios Lietuvos emigrantas porino: kam jam varginti savo vaikus ta lietuviška mokyklėle, verčiau leis juos mokytis kinų kalbos – bus naudos užaugus, perspektyvi investicija...
Žodžiu, amerikonėjame čia visais aspektais – šitos aprašytos lietuviškų mokyklų problemos iš tiesų tėra nedidelė bendro amerikinio gyvenimo būdo primetimo pasauliui iliustracija. Tiesiogiai ar netiesiogiai, norom ar nenorom, bet kalbame angliškai, mąstome amerikoniškai, dirbame sovietinės utopijos principu – stachanovietiškai (t. y. dvidešimt keturias valandas septynias dienas per savaitę). Tik Amerika toli gražu ne utopija, o realybė su konkrečiais vaisiais. Štai juk ir apie lietuviškas mokyklas žiniasklaidoje ir bet kur rašoma vien tik optimistine gaida. Tačiau ką mes žinome apie nutilusius? Jie šių džiaugsmingų pranešimų lietuviškai jau nebeperskaito. Visai kitas reikalas – lietuvybę išlaikiusieji, mieli mūsų širdžiai. Šie ir padainuoja lietuviškai, ir pašoka, pradžiugina atvykstančius aukštus svečius iš Lietuvos, pasifotografuoja su jais, mokytojos duoda reikšmingus interviu apie savo veiklą. Viskas čia gerai, viskas OK! Visi gyvi, sveiki, kad ir kiek čia mūsų būtų.
Tad ir užbaigti galima paties didžiojo Stalino kadaise pasakytais žodžiais: gyventi tapo geriau, gyventi tapo linksmiau!..

 

2015, Čikaga