tekstai.lt

Elžbieta Banytė. Fantasmagoriškas sukimasis ratu

b_200_297_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_spalis_kuncius-dervisas.jpgHerkus Kunčius. DERVIŠAS IŠ KAUNO. – Vilnius: Kultūros barai, 2014. – 168 p.

 

Kartą paklausiau pažįstamos, kur ji gyvena. „Nagi tame pačiame name, kur dirba bioenergetikas Algirdas Jegerskas, Gėlių gatvėje“, – ramiai mestelėjo ji. Žioptelėjau. Panaši reakcija buvo, kai dar mokykloje viena mokytoja ramiai pasiūlė nueiti pas kažin kokią raganą, kad išgydytų chronišką slogą. Tada pagalvojau taip, kaip dabar skaitydama dar per knygų mugę pristatytą Herkaus Kunčiaus romaną „Dervišas iš Kauno“: „Viešpatie, kokia nesąmonė.“ Nors ir patiko profesionaliai valdoma kalba, kai kurie juokeliai, bet visa kita atrodė pernelyg panašu į narkotinį kliedesį. Dervišai? Seksualinės orgijos sovietiniame Kaune? Keturi buteliai degtinės per vakarą? Du girtuokliai šarlatanai, paskui save traukę minias žmonių? Ką? Kam rašyti apie šitą fantasmagoriją? Kokia prasmė ją kurti? Juk čia dar sunkiau patikėti nei Ričardo Gavelio „Vilniaus džiazu“, o alegoriško pasakojimo kur kas mažiau.
Visa tai mąsčiau ir piktai žymėjausi paraštėse. Ir tik baigusi skaityti romaną internete sužinojau, kad tie du dramatis personae, šarlatanai ar „dervišai“, turi realius prototipus. Tai Abajus Borubajevas ir Mirza Korudbajevas, kurie devintajame dešimtmetyje, keleri metai prieš sovietinės sistemos griūtį, apsilankė ir Lietuvoje, buvo laikyti savotiškais ekstrasensais ar guru ir tikrai prisidėjo nužudant garsų aktorių Talgatą Nigmatuliną. Tada, perskaičiusi dar porą interviu su autoriumi ir pasikalbėjusi su šeštajame dešimtmetyje gimusiais tėvais, supratau, kad ne tuščios pagyros ir absurdiška pretenzija į socialinės realybės plotmę yra šis anotacijos sakinys: „H. Kunčius su sociologo, net psichoanalitiko nuovoka, kantrybe tyrinėja Lietuvos dabartį, lygia greta darydamas plačius ekskursus į netolimą praeitį.“ Ir tada mano smegenis ištiko kone su Brežnevo laikais lygintina stagnacija.
Gimiau devyniasdešimtųjų liepą. Po Kovo 11-osios mama visiems, kas netingėjo klausytis, gyrėsi, kad jos vaikas gims nepriklausomoje Lietuvoje. Kai man sukako aštuoniolika ir pirmąkart ėjau balsuoti, rinkimų komisijos pirmininkė padovanojo LR Konstituciją su specialiu įrašu – tokią gavo visi tądien balsuoti atėję aštuoniolikmečiai. Lyg ir nei šis, nei tas: niekada nesupratau šito šumo apie „pirmąją Nepriklausomybės kartą“.
Kam atvirauju? Kad visiems, kurie skaito recenziją, būtų aišku: Bizantijos imperija man mažiau egzotiška negu Sovietų Sąjunga, nes graikiškai moku, o rusiškai – ne. Kad faktas „sovietmečiu būdavo kuriami penkmečio planai“ arba „sovietmečiu džinsai buvo deficitas“ tikriausiai daug kam iš mano kartos žmonių skamba labai panašiai, kaip „ketvirtasis kryžiaus žygis įvyko 1204 metais“. Kitaip tariant, sovietmetis jame negyvenusiems reiškia tiek, kiek jo liekanų ir ženklų sugebama atpažinti, ir tiek, kiek skaityta arba girdėta iš jį patyrusių pažįstamų. Su patirtimi Nepriklausomybės kartai sovietmetis siejasi minimaliai: dabartinė realybė jau greičiau yra kavinė, kurioje groja apyprastis techno ir veikia greitas wi-fi, o ne murkšlina Kauno tarpuvartė, kur už neaiškiais keliais gautus rublius iš po skverno perkamas nelegalus alkoholis. Taigi natūralu, kad sovietmetis, rodomas „Derviše iš Kauno“, man iš pirmo žvilgsnio atrodo su dokumentine plotme susietas tiek pat, kiek „Ali Baba ir keturiasdešimt plėšikų“. Sunku patikėti žmonių naivumu, apgavikų įžūlumu, KGB veikimo būdų absurdiškumu ir begėdiškumu, bendra moraline pelke, kur ribos tarp gėrio ir blogio, teisybės ir melo, rimtumo ir absurdo, ateizmo ir šarlatanizmo kone nebeegzistuoja. Tad rašyti šią recenziją irgi buvo labai sunku: neišvengiamai atsitrenkiu į dalykus, kurių nežinau arba, žinodama faktiškai, suprantu kitaip nei juos patyrę.
Gal kai kam gali pasirodyti, kad knygoje yra per daug R. Gavelio, tačiau kad liktų vietos H. Kunčiui, tekstas konstruojamas akivaizdžiai kitaip nei garsiojo mūsų postmodernisto. Žinoma, juodas, kartais net gašlokas humoras, sovietmečio aplinka, alkoholis, absurdiškos situacijos tuos tekstus sieja. Tačiau R. Gavelio tekstams būdingas ne dokumentiškumas, o fikcija, kuri labai savitu būdu, it koks kreivas veidrodis, parodo sovietinę visuomenę. Realybės kontūrai ten užmaskuojami, slepiami, nors neabejotinai egzistuoja ir norint gali būti atkapstyti. Be to, jo tekstuose aprašomas laikas labai aiškus: apie sovietmetį pasakojama iš sovietmečio perspektyvos (išskyrus paskutines knygas). H. Kunčiaus knygoje dokumentinė „tikrovės“ plotmė pabrėžiama įvairiais būdais: ir anotacijoje, ir gausiuose autoriaus interviu, ir teksto forma – knygos gale pateikiami išrašai iš KGB ataskaitų. Be to, neabejotinai galima atpažinti kai kuriuos Kauno keistuolius, pavyzdžiui, būrėją-kirpėją Jadvygą. Dabarties laikas knygoje užima kone tiek pat vietos, kiek sovietmečio vyksmas. Taigi H. Kunčius bando atlikti savotišką tyrimą: jau praėjo daug metų, tačiau sovietmetis niekur nedingo, jis ir toliau veikia žmonių mąstymą, visuomenės sanklodą. Kadangi remiamasi tikromis istorijomis ir neišgalvotais faktais, ši išvada šiurpina dar smarkiau.
Ji gimsta iš antrosios romano plotmės, kurioje rodomas šių dienų Kaunas. Jame ir vėl bastosi du „zikrus“ – seksualines orgijas, neva priartinančias prie Dievo, – rengiantys apsišaukėliai. Dvi laiko plotmes jungia ne tik situacijų paralelizmas ir ta pati erdvė, bet ir asmuo. Tai – Mečislovas, kurį KGB sovietmečiu užverbavo sekti Abajų ir Mirzą. Agentas Mečislovas savo ataskaitas pasirašinėjo kodiniu vardu „Dervišas iš Kauno“. Išvydęs du naujuosius dervišus kirpėjos-būrėjos Jadvygos garaže, Mečislovas atpažįsta jaunystės laikų kankintojus ir padega pastatą dar tebevykstant „zikrui“. Žinoma, tai – simbolinis žingsnis: tokiu brutaliu būdu bandoma atsikratyti sovietmečio šmėklų, nutraukti tebevykstančio absurdo grandinę, kurios tęstinumą dvi lygiavertės, iš dalies net persidengiančios plotmės ir fiksuoja.
Bandymas suprasti mūsų dabartį fiksuojant absurdiškas, norisi sakyti – idiotiškas, sovietmečio patirtis yra neabejotinai patrauklus ir įdomus. Sovietmečio ženklai, traumos, jų raiška, pokyčiai per Nepriklausomybės laikotarpį vienose srityse ir nykus jų nebuvimas kitose – mėgstama H. Kunčiaus tema, kurią jis įvairiais požiūriais ir būdais svarsto ir kitose knygose: „Nepasigailėti Dušanskio“, „Lietuvis Vilniuje“ ir kt. Nei temomis ir idėjomis, nei stilistika „Dervišas iš Kauno“ neišsiskiria iš kitų H. Kunčiaus tekstų: autorius lieka ištikimas kandžiai pasakojimo manierai, aštrokam stiliui, žaidybiškumui. Tačiau minėta dviplanė laiko struktūra šį tekstą praturtina, sudabartina, sukuria kažką, ką beveik norėtųsi vadinti eseistinio mąstymo (pagal Michailą Epšteiną) užuomazgomis – neabejotiną aktualumą, paralelių ieškojimą, bandymą intelektualiai „kalbėtis“ su skaitytoju.
Kodėl Lietuvoje tiek daug naivumo, kodėl žmonėmis gali manipuliuoti „ekstrasensai“, kodėl trūksta kritinės minties? Kodėl sunku atsispirti pagundoms? Kodėl Jadvyga neturi kasos aparato? Ar įmanoma buvo priešintis sovietinei sistemai? Juk Mečislovas paskui Mirzą ir Abajų sekė pradžioje smalsaudamas, o vėliau įkalbėtas draugu apsimetusio KGB agento ir jo kone nesąmoningai užverbuotas. Kaip noras nepaklusti, neleisti, kad propaganda plautų smegenis, peraugo į dar didesnį naivumą? Štai ką bando svarstyti „Dervišas iš Kauno“. Šis romanas, mano nuomone, nėra literatūros šedevras ar kertinis šių metų literatūros tekstas – iki to jam trūksta daugiau savitumo, netgi, sakyčiau, subtilumo. Tačiau jis verčia permąstyti mūsų gyvenamąją realybę, suprasti save pačius kaip sovietmečio „paveldėtojus“. Ir kaip elgtis, kai jau gavai tokį šaunų palikimą? Naikinti? Permąstyti? Ir naikinti, ir permąstyti? Nekęsti ir vengti? Domėtis? Nemąstyti ir toliau nepriklausomos Lietuvos realybei bandyti taikyti pasenusias absurdiškos epochos kategorijas? Romane rodomi visi šie reakcijos į savo trauminę patirtį būdai. Patrauklus bruožas – kad nė vienas būdas nėra suabsoliutinamas, vieni švelniau, kiti aštriau šaržuojami, paliekant klausimą atvirą.
Kas tikrai gali erzinti – akiai nemielas, netgi primityvokas teksto maketavimas, sunkus akinamai baltas popierius, siaurutės paraštės, banalokas viršelis. Fizinis knygos „kūnas“ ir pojūtis kontrastuoja su tekstu: norėtųsi lengvo, gelsvo popieriaus, kuris primintų senas bylas, fiziškai išryškinto kontrasto tarp sovietmečio ir Nepriklausomybės Kauno plotmių, gal netgi kitokio šrifto. Žinoma, recenzijoje reikia kritikuoti tai, kas yra, o ne svarstyti, kaip galėtų būti, tačiau maketuotojų ir leidėjų pasirinkimas knygą daro nepatrauklesnę, negu ji, mano galva, nusipelnė.
Nepaisant to, „Dervišas iš Kauno“ galėtų būti skaitomas ir mėgstamas tiek vyresniosios, sovietmetį išgyvenusios kartos, tiek jaunųjų, kurie istoriją moka pagal klasikinį Paulio Ricoeuro receptą – per naratyvą, pasakojimą. Manau, knyga aktuali ir vis populiarėjančių sovietmečio tyrimų kontekste kaip literatūrinis būdas kalbėti apie teoriškai vis dažniau apmąstomus dalykus, „pilkąsias zonas“, rezistenciją ir paklusimą sistemai.