tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Tas šitas pasaulis

Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Dailininkė Deimantė Rybakovienė
Vidas Morkūnas. NEKROPOLIŲ ŠVIESOS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 64 p.

 

„Ištarti pasaulį kitaip. Tegul ir švebeldžiuojant, tegul ir šnibždomis ar su skausmingu atodūsiu. Renkuosi tokią poezijos galimybę. Ne tribūnų patosą“, – sako Vidas Morkūnas, pristatydamas „Nekropolių šviesas“. Kalba jis iš tikrųjų apie kitą pasaulį, iš kurio ir kyla skausmingi šnibždesiai. Mūsų literatūroje – dar vienas eilėraščių rinkinys, kuriame ieškoma galimybės iškalbėti užribio patirtis.
„Nekropolių šviesos“ (vertėtų apsvarstyti ir sveikintiną daugiskaitos pasirinkimą pavadinime, kuris, tikėtina, neatsitiktinis) pradedamos eilėraščiu apie baigmę ir dūlėjimą (p. 7), taip nužymima visa rinkinio prasminė kreivė, ją stiprina ir p. 8 esantis tekstas, kuriame užduodami klausimai: „kur tos visos / kadaise mylėtos tėvynės / kur jų dūmas / už svetimą ugnį šviesesnis.“ Retoriniai klausimai dar atsikartos, pavyzdžiui: „kur dabar / ta vata / į kurią / tuojau po Trijų Karalių / visus tris / gražiai suguldydavome“ (p. 12). Mirusiųjų pasaulis, gyvųjų ir išėjusiųjų buvimo sandūra jau seniai nėra nauja tema lietuvių poezijos kontekste, tačiau jos kartojimasis veikiausiai rodo, kad kalbėjimas apie tai aktualus ir reikalingas. Galiausiai, sakoma, kad visa poezija vyksta eros ir thanatos įtampoje. Ne išimtis ir ši knyga, tiesa, linkstanti labiau į antrąją pusę. Gražu, kad, pasirinkęs sudėtingą temą, poetas išvengia patoso: jo eilėraščiuose nėra nei primygtinio teigimo, nei pompastiškų virkavimų, rinkinio tonas ramus, alsuojantis tyliu susitaikymu.
Tokiam romumui įtakos turi ir pati rinkinio struktūra – tekstai nenumeruojami, jie kone natūraliai tęsia vienas kitą (p. 18 sakoma: „nebebus kalbos / kalbos niekada“, o p. 19 eilėraštis atkartoja šį motyvą ir kiek jį varijuoja: „lietaus nebus nebus / gyvybės bus.“ Mažai kinta ir tematinė linija – kalbama vis apie tą patį, lyg būtų mėginama ieškoti skirtingų būdų tiems patiems skaudėjimams išsakyti. Viena vertus, tas tolygumas skaitytojui malonus, tačiau, kita vertus, tampa kiek rutiniškas: knyga lyg ir nebloga, tačiau nėra nė vieno eilėraščio, kuris išsiveržtų iš bendro konteksto. Tiesa, kelios vietos itin sužiba: „užuosti / vienatvę iš tolo / ji sėda į sostą / ruduo“ (p. 9), arba „ką tik gimęs dangus buvo žydras“ (p. 45), „seniai sudilo paukštis / bet ore / sparnų plazdėjimas dar justi“ (p. 36), „sidabro bitės / įšalusios į dangų“ (p. 27). Kaip tik tokios subtilios, detalėmis neperkrautos eilutės ir yra V. Morkūno poezijos stiprybė. Poetas geba kurti itin švarų vaizdinį, kuris drauge lieka ir labai sugestyvus, atviras, įsileidžiantis skaitytoją ir suteikiantis jam galimybę dalyvauti prasmės kūrimo procese.
Įdomu tai, kad V. Morkūno poezija apie tamsą ir anapusybę nėra vien tik tamsi. Poetas sugeba įvesti motyvų, kurie bendrą toną tarsi pašviesina, moka prabilti apie juodumą pasitelkdamas visai kitus aspektus: „rasotame sode / prieš aušrą / bitininkų brydės angelų / zvimbimas bitės / išskrenda į dangų“ (p. 10). Iki pat paskutinės eilutės skaitytojas net nejaučia, apie ką iš tikrųjų yra šis tekstas. Atrodytų, galima sakyti, kad V. Morkūnas anapusybę traktuoja kaip dar vieną vietą, kaip kitą buvimo, bet ne nebūties formą: „kokios šiltos / mirusiųjų rankos / žvarbų vakarą / vienumoje“ (p. 24). Tiesa, neišvengia poetas ir tam tikrų bendraisiais vaizdiniais tapusių vietų, kuriomis įprastai kalbama apie mirtį: „o paskui nebeliks telefonų / vardų ir kryžiažodžių“ (p. 28). Būtų smagu, jeigu lietuvių poetai vis dėlto jau liautųsi skambinti mirusiems draugams, analizuoti jų vardus ir telefonų numerius, adresus, kitus įprastus žmogaus buvimo kasdienybėje motyvus, nes yra dalykų, apie kuriuos pakanka vieno gero eilėraščio ir penkiasdešimtoji versija tampa neįdomi it dvyliktosios Holivudo žvaigždės vestuvės.
Itin sveikintinas V. Morkūno mėginimas įtraukti į rinkinį kuo daugiau vizualikos, tiek materialiąja (kai kurie puslapiai dekoruojami abstrakčiu grafiniu piešiniu), tiek poetinių vaizdinių prasme. Tai itin gerai atsiskleidžia p. 8: „žodžių suodžių juodumą / gožia / dulkių kodylai po liepomis“, šis tekstas ir yra vienas tų, kurie rašomi ant juosvo popieriaus lapo, tad piešinys itin gražiai „susišaukia“ su eilėraščio prasme.
Regisi, kad, be anapusybės, yra dar viena tema, kuri domina poetą. Tai, kaip dažnai pasitaiko, – noras nagrinėti kalbos galimybes. V. Morkūnas žaidžia kalbos forma, tarsi mėgindamas suprasti, kiek prasmė pasiduoda rašytojo rankai, o kiek tai – savaiminis procesas. Autorius žaidžia kalba dviem būdais. Visų pirma, semantiniame lygmenyje, derindamas kontrastingus elementus ir griaudamas skaitytojo lūkesčius, pavyzdžiui: „praplyšta purvinas pavasaris / ir už tamsos atsiveria / tamsa“ (p. 11); arba: „o kur dar slogos ir savižudybės“ (p. 11). Pirmuoju atveju paskutiniojoje cituoto fragmento eilutėje autorius užpildo poziciją, kurioje tikimės priešpriešą reiškiančio leksikos vieneto, išreikšto tuo pačiu elementu. Kitu atveju derina du skirtingiems semantiniams laukams priklausančius elementus – vieną siejame su kažkuo labai buitišku, elementariu, nereikšmingu, o kitą – su itin svarbiais įvykiais. Taip skaitytojas išstumiamas iš komforto zonos, o poetas gali manipuliuoti vaizdiniu nedaugiažodžiaudamas. Deformuojama realybė ir užpildant tam tikras kalbines pozicijas žodžiais, kurie ten tarytum nepriklauso, kaip štai: „o kasdienybės paukščiai / lyg niekur nieko lesa / akmenis“ (p. 13); metafora „kasdienybės paukščiai“ nekelia mums didelės nuostabos, tačiau kalbėjimas apie paukščių lesamus akmenis stebina. Taip V. Morkūnas kuria kitą pasaulį, paralelinį, kuriame mums įprasti elementai veikia kitaip.
Kiek kitokie žaidimai, ir dažnai nepasiteisinantys, vyksta kalbos, kaip ženklų sistemos, lygmenyje: „ne sniegas / sniegas kapinėse miegas / <...> / nomadų pūgoje / blyški žindyvė / ado ado ado / akis priklydusio nomado“ (p. 50). Dekonstruodamas įprastą kalbos modelį V. Morkūnas taip sėkmingai „išsilaužia“ iš kalbos sistemos ribų, kad sukurti prasmę lieka misija neįmanoma.
Ne tik kalba, bet ir forma mėgina žaisti poetas, ypač dažnai eilėraščiuose iškyla tam tikri ritmikos ir skambesio žaidimai:

 

      namai
      juose negyveni
      tiktai kvėpuoji
      karpai dienas naktis klijuoji
      o tarpai
      tarp dienų vis platesni
      ir vis glitesnės naktys
      ir tartum svetimas
      kasdien sunkesnis raktas
      bet dūla sienos
      akmenys lengvėja
      kol vieną dar nesukarpytą dieną
      išeini į šviesą

                           (p. 20)

 

Čia poetas lyg girtas vairuotojas vingiuoja per ritmikos piešinį, kol galiausiai pačioje pabaigoje sukteli griovin, o tokio žingsnio motyvas veikiausiai ir jam pačiam lieka neaiškus. Ritmikos paklydimų poezijoje pasitaiko dažnai, tačiau V. Morkūno atvejų jų – gal pusė rinkinio, tad tai šiek tiek erzina.
Kiti poeto garsiniai žaidimai kažkokie beveik keleriški, su banaliais paaikčiojimais: „ak / štai kas įkūnija / naivią idėją apakti“ (p. 16); „ak tos laikinos mirtys / rudenio jūrose / ak tas noras kabintis / už darganų kranto“ (p. 23). Neaišku, kas ir kodėl tokią švelnią aistišką perspektyvą mėgina grąžinti į lietuvių literatūrą, bet ji kažkodėl atrodo vargana ar net visai apgailėtina, o jau ypač knygoje pavadinimu „Nekropolių šviesos“. Banalūs ne tik paaikčiojimai, bet ir kai kurie eilėraščių posmai: „ir madonos / kadai jau / ne aitės / ne ytės / o ienės“ (p. 7), atsidūsėja nostalgijos užkluptas poetas. Esama ir „gilios prasmės“ kupinų tekstų, kaip antai: „mano kapas / buvo ne toks / kaip Morrisono“ (p. 33). Čia dar kiek gelbsti būtasis laikas, bet reakcija, kurią išprovokuoja tekstas, būtų viena: na, ir kas? O nesąmonių muziejaus centre veikiausiai atsidurtų šis posmas: „žinai juk / to ką praradai / nė neturėjai / o ką turėjai / palikai / pilvotai pamuštakei / pirtininkų fėjai“ (p. 53).
Galimas daiktas, kad cituotas tekstas yra reveransas patackiškajai tradicijai. Kalbant apie kiek vertesnę dėmesio tradiciją, esama santykio ir su ja, tiesa, kuklaus. Poetas gana keistai mėgina įpinti kitus tekstus ir kultūrines nuorodas: p. 42 aptinkama kažkas neva kafkiško, o paskutinysis tekstas primena Césarą Vallejo ir parulskiškas jo variacijas. Tiesa, tiek vieno, tiek kito teksto būtinumas kvestionuotinas. Be abejo, yra ir teigiamų poetinių pasižaidimų rezultatų: „įdagais kūnai nusėti / tarsi leidimais mylėti / ne / mirti“ (p. 15). Čia V. Morkūnas vėl manipuliuoja skaitytojo lūkesčiais ir teksto prasmės klodais.
Tokie tad Vido Morkūno eilėraščiai: laviruojantys tarp subtilumo ir beskonybės, emociškai paveikūs, kupini taiklių eilučių ir vaizdinių, įtikinantys ir šiek tiek kitaip perteikiantys skaudžias patirtis, apie kurias jau esame įpratę skaityti. Tai trapi nuotrupų kalba, mikropoezija, o gal ir visai ne poezija, juk „poezijos nėra / tik Dievas“ (p. 27).