tekstai.lt

Justinas Kubilius. Laimingas kritikos atvejis

Dailininkas Saulius Bajorinas
Dailininkas Saulius Bajorinas
Alfredas Guščius. SAVISTABA IR NUOSTABA: RAŠYTOJŲ ŽVILGSNIS Į SAVE IR KITUS. – Vilnius: Versus aureus, 2014. – 320 p.

 

Atrodo, Alfredas Guščius yra vienas iš tų jau nykstančio ir ne itin aukštai medijų kotiruojamo kritikų luomo brolių, kuriems vis dar rūpi kadaise taip išgarbintas literatūros procesas. Juk, šiaip ar taip, ir šiandien turėtų būti regimi mūsų literatūrinės savimonės kismo ženklai, tendencijos. Tačiau kaip sunku aprėpti visą tėkmę, nešančią ne vien skaidrius vandenis, bet ir nežinia ką.
Būtinas žiūros aspektas.
Knygoje „Savistaba ir nuostaba: rašytojų žvilgsnis į save ir kitus“ autorius susikoncentruoja į gana slėpiningą atminties fenomeną, vadinasi, ir į kūrėjų patirties autentiškumo, savistabos ir savianalizės problematiką, neišvengiamai susijusią su praeities traktavimu, dabarties suvokimu, savimonės keliais ir galbūt klystkeliais. Itin kūrybiškai pasitelkta šv. Augustino laiko, žmogaus sielos, dvasios ir sąžinės santykių samprata. Remiamasi, be abejo, ir šiuolaikinių filosofų bei literatūros tyrinėtojų įžvalgomis. Daugiausia dėmesio skiriama per pastaruosius du dešimtmečius parašytoms lietuvių autorių esė ar atsiminimų knygoms (Albino Bernoto, Vacio Reimerio, Vytauto Girdzijausko, Vito Areškos ir kt.), taip pat kūriniams, kuriuose itin ryškiai iškyla universalieji autentiškos būties, istorinės ir etninės atminties motyvai (Romualdo Granausko, Vytauto Martinkaus, Algimanto Zurbos, Vlado Kalvaičio, Petro Venclovo ir kt.). Manau, atskira studija laikytinas paskutinis knygos skyrius apie neseniai baigtą leisti Raimondo Kašausko romanų tetralogiją, kurioje atkakliai skverbiamasi į menininko prigimties ir kūrybos psichologijos labirintus.
Būtų labai lengva parašyti precizišką ir teigiamą recenziją apie „Savistabą ir nuostabą“, jei žinočiau, ką iš tikrųjų reiškia žvelgti į save. Vos tik imu apie tai galvoti, dalykai man iškart komplikuojasi – patenku į absurdišką situaciją: tarsi egzistuotų kažkoks kitas aš, kuris ir žvelgtų mano vidun ir matytų tenai save patį, t. y. mane...
Gal ne toks baisus čia yra tasai „aš“ susidvejinimas reflektuojant, kaip jokios logikos pinklėmis nepagaunamas savistabos vyksmas. Net Ludwigas Wittgensteinas, tasai naujųjų laikų logikos genijus, mėginęs įminti metafizinio subjekto, kaip pasaulio ribos mumyse, mįslę, galiausiai sušunka: „Aš, aš tai giliai paslaptinga...“
Ir apskritai sunku yra tam sudėtingam padarui žmogui, nepajėgiančiam suvokti savo sąmonės, taigi ir sielos, struktūros bei užmačių: eidamas į pasaulį jis iki užmaršumo įsitraukia į jo tėkmę, paskęsta jo „reikaluose“, todėl tariasi prarandąs save, savąją tapatybę, netenkąs ir išduodąs savąjį „aš“. Ir vos tik jis ima atkakliu žvilgsniu skverbtis savo sielon, jaučiasi atsisakąs pasaulio, jo unikalumo, autentikos, tad jį ima kankinti tuštumos baimė, kurstoma ir keistos dviprasmybės: neva sielos, dvasios turinį sudaro vien apgaulinga vidaus išorė ir skausmingas išorės vidus, kuris ir yra pasaulis žmoguje. O jeigu dar pridursime, kad, anot filosofo Tomo Kačerausko, sąmonė geba sukaupti savo turinį vien jį eikvodama, atsidursime bjaurioj prieštaroj: kaip įmanoma šnekėti apie tai, kas auga tik nykdamas, o gyvuoja tik mirdamas, kas nėra sau tapatus, nėra substancija?..
Regis, išmintingas, nors teoriškai ir menkas, gali būti toks teiginys: klausimus, susijusius su žmogaus prigimtimi, su jo siela ir jo dvasia, įmanoma tik kultūriškai ar istoriškai išskleisti, bet ne išspręsti.
Taigi naujausia A. Guščiaus kritikos straipsnių knyga šiuo požiūriu – neabejotinai laimingas atvejis.
Pirma. Užuot laužęsis pro atvirus vartus ir mėginęs griežtai apibrėžti rūpimas savistabos ir nuostabos sąvokas, autorius pasikliauja lakoniška jų vartosenos ir sampratos istorine išsklaida: tai nuorodos į Platoną ir Aristotelį, lotyniškasis introspecto, šventojo Augustino sielos ir laiko dialektika, Friedricho Nietzsche's žmogus be Dievo ir Sigmundo Freudo psichoanalizė, Karlo Rahnerio prigimtinis religinis jausmas – ta mumyse slypinti transcendencijos galia, o galiausiai – visiška tautologija „Tat tvam asi“, pateisinanti visus kliedesingus vaizdinius apie žmogų, dvasią, pasaulį, nes nieko neaiškinanti ir neatsakinga prieš jokius vakarietiškos logikos dėsnius...
Vis dėlto šis laimingas atvejis, regis, neturi nieko bendra su aklu atsitiktinumu, kurio nuopelnai literatūrinės minties istorijai nėra pernelyg gerbtini, nors būna net pribloškiantys, t. y. sukelia nuostatų griūtį... Puikus dviejų bendros šaknies žodžių pavadinimas kreipia mūsų mintis į keistą kalbinę (turbūt ir egzistencinę) vienovę, bet kartu ir labai gilią skirtį: suvokimą skatina tik nuostaba; nuostaba kyla iš gilių giliausio nesuvokimo. Tačiau nepaneigiama ir tai, kad ši žodžių samplaika yra gerai užveržtas pasaulio, žmogaus sąmonės, jo kūrybinių intencijų, galiausiai dvasinio gyvenimo mazgas ar veikiau semiotinė kilpa nepagaunamai dvasinei realybei. Kitaip tariant, – matymo aspektas, galintis koncentruoti žvilgsnį į tą skausmingą išorę žmogaus viduje, kuri ir yra mūsų siela...
Antra. „Savistaba ir nuostaba“ – gyva knyga: kritikas nėra linkęs supančioti savęs kokiu nors teoriniu modeliu, bet laisvai operuoja autoritetų mintimis, taiko jas analizuodamas pasirinktus autobiografinio pobūdžio kūrinius. Ir tai veda prie gana mąslių ištarmių: tautologiškasis „Tat tvam asi“, tarkim, Elenos Kurklietytės romane „Lyla“, išprovokuoja asmenybės difuziją – kaip galimybę vėl pasiekti dvasios harmoniją; skyriuje „Apie save“, kur sudėti interviu, skirti pačiam sau su Stasiu Lipskiu ir Arvydu Valioniu, kritikas mėgina užglaistyti sovietiniais metais atsiradusį asmenybės įtrūkį ir „nors vienu rentiniu į gelmę įsirausti...“ Kas be ko – į dvasinę gelmę. Tik ar pastebima, kad vieną „doktriną“ pasalūniškai keičia kita – katalikiškasis humanizmas, nors humanizmas visada kratėsi norimų jam primesti epitetų. Nemanau, kad įgyvendinama pretenzija parodyti tikruosius save skyriuje „Kokie esame“, juolab iliustruojant čeliniškai baltušiškąjį objektyvumo principą V. Areškos ar Vytauto Bubnio atsiminimais bei juose esančiais svarstymais. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, koks išmintingas ir „objektyvus“ šis V. Areškos teiginys atsiminimuose „Kumelė vardu Emilja“: „<...> nesijaučiau gyvenęs beprasmiškai. Gyvenau pagal amžiais nusistovėjusį egzistencijos dėsnį – mažinti skausmą ir didinti malonumą. Tas dėsnis veikė ir diktatoriško režimo sąlygomis.“ Viskas labai gerai, kol šio principo nelaikome etine maksima... Visa tai kelia gyvą ideologinį interesą – ar, atpažinus iškreiptą sąmonę, tokios sąmonės sudarkytą gyvenimą, tuoj pat būtina teisinti ir tiesinti. Arba pasmerkti, lyg būtum buvęs tarsi iš kito laiko – kaip V. Girdzijausko refleksijose „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“.
Trečia – tai asociatyvi knyga. Mąstant apie kategorijas „aš“ ir „kitas“, istorinė ir asmeninė atmintys, kurios stačiai neįmanomos be vaizduotės, vidinis žmogaus gyvenimas ir išorės pasaulis, dvasios, galiausiai net viso žmogaus gyvenimo bei kultūros dialogiškumas – ant viso to užmesti loginių metodo grandinių neįmanoma, neverta, o gal ir absurdiška. Kur kapituliuoja logika ir metodas, mintį ima vesti nuojauta ir asociacija. Ji A. Guščiaus tekste gali būti nutolusi per ištisas epochas. Mėgindamas atskleisti tekančio laiko ir gyvos sielos bei atminties sąryšius, kritikas cituoja šv. Augustino, nepranokto ankstyvųjų viduramžių „vidaus“, t. y. sielos, autoriteto, mintis ir pateikia šią „Išpažinimų“ įžvalgą: „Taigi ilgas yra ne būsimasis laikas, kurio dar nėra, bet jo laukimas. Ilgas yra ne būtasis laikas, kurio jau nėra, bet praeities prisiminimai.“ Ir ši šv. Augustino mintis tarsi diegte įsidiegia į knygos pabaigoje aptariamų R. Kašausko romanų „Laukimas“ ir „Paslaptis“ struktūrą: pirmajame kažko baugaus, giliai slėpiningo, bet ir ilgesingai šviesaus laukimu apvaisindama bręstančią vaiko sielą, antrajame per prisiminimus lyg ir atverdama žmogaus – senstančio, o gal jau ir išeinančio rašytojo – dvasios „paslaptį“, kuri iš esmės glūdi paradoksalioje jos prigimtyje: tik prisiminimas yra tavo sukauptasis laikas ir turinys, tik sąmonė yra tavo buvusios būties kūrėja ir gyvybė. Tik kūryba gali pasipriešinti nykstamybei, kuri yra tikroji žmogaus lemtis. Ta viltinga heidegeriškos būties myriop neviltis...
Ketvirta. „Savistaba ir nuostaba“ – skaidri knyga. Joje nėra nieko tamsaus ar mistiško, ko dar nesuvoktume, apie ką galėtume tik pasakyti: matyt, tikroji prasmė glūdi kažkur už teksto ir pasaulio ar prie pat sąmonės apšviesto horizonto, kur susiliečia šiaip taip jau suvokiami dalykai ir nesuvokiamybė, bauginanti mus savo naujumu, dvasiškai netoleruotinu kitoniškumu, pareikalausiančiu sąmonės akto, sulaužančio uždarą aiškinimų ratą – tą saugų hermeneutinį intelekto šarvą. Regis, tokios pastangos turėtų būti vainikuotos visiška sėkme mistiškiausiai nusiteikusios mūsų rašytojos Vidmantės Jasukaitytės pastarųjų metų eseistiniuose kūriniuose ir romanuose. Deja. Vien suvokimas, kad yra Dievas, kad yra nesuvokiama žmogaus protu anapusybė, kurią autorė vadina nematomybe, dar nesuponuoja naujos prasmės, kad ir kaip atkakliai būtų ieškoma tos nematomybės apsireiškimo ir patvirtinimo ženklų kasdienybėje. Tai vartotojiškas požiūris į paslaptį ir transcendenciją – siekti sau ramybės, satisfakcijos... Be abejo, kritikas prie šitokios šventvagiškos išvados neprieina ir gėrisi V. Jasukaitytės bei Emos Mikulėnaitės religiniu dvasingumu, kasdienybėje patiriamais stebuklo ženklais...
Apskritai esama kažkokios nykios ir ardančios mūsų mąstymą jėgos tokiame L. Wittgensteino teiginyje: jei krikščionybė yra tiesa, visa filosofija apie ją yra klaidinga... Taikant jį atsivertų tikrosios mūsų kultūrinės savimonės vilkduobės. Ir, matyt, jos atsivertų daugelio iš aptariamų autorių kūryboje, ypač tų, kurie itin pasikliauja krikščioniškuoju dualizmu, dvasinio ir kūniškojo pasaulio priešprieša.
Skaidri yra ir pati knygos struktūra – minties kompozicija. Kompozicijos sąvoka kritiko itin mėgstama ir dažnai taikoma nustatant kūrinių vertę: darna, harmonija, balansas, vidinės sąsajos, jų slinktis, raiškos spalvinga pynė. Jau minėta savistabos ir nuostabos sąvokų ekspozicija „Įžangoje“; gana kritiškas ir nuoširdus žvilgsnis į save pirmajame skyriuje; neva objektyvizuotos, t. y. visuotinesnės, atminties, kuri, anot V. Bubnio, „pati atsirenka“, raštai antrajame; trečiajame pristatomi autobiografiniai kūriniai, jau pažeisti estetinės bacilos, grožiškumo, tad ir skyriaus pavadinimas toks – „Paspalvinti“ (A. Bernoto „Kaustytos žąsys“, Inezos Juzefos Janonės „Galudaržės krunė“, V. Martinkaus „Dvylika lieptų“ ir kt.); galiausiai ketvirtajame skyriuje „Universalūs“ aptariami kūriniai, kuriems sunkiai bepritaikoma perskyra išmonė / realybė. Štai čia, manau, visa galia ir pasitvirtina tezė, kad atmintis apskritai neįmanoma be vaizduotės. Prisiminimas ar vaizdinys yra tiek autentiškas, kiek jame esama kūrybiškumo. Ar ne todėl mums jau ima vaidentis, kad, tarkim, Žemaitės raštai – autentiška ano meto tikrovė. Kaip tik šiuo aspektu ypatingo dėmesio ir nusipelnytų kritiko šiame skyriuje aptariami R. Granausko „Kenotafas“, „Trys vienatvės“, „Kai reikės nebebūti“, užuot taikius vis tą patį autobiografiškumo indeksą. Turėjome rašytoją, kurio kūryba kilo iš autentiškos egzistencijos, iš sielą perveriančio gailesčio „to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti...“, o autentika rėmėsi atminties ir vaizduotės kūrybiškumu, dvasine gyvybe, vietove, žemaitiškumu, neprilygstamai stipriu dvasios žemiškumu.
Beveik visada, norėdami suvokti knygos vertę, savęs klausiame: ar ji problemiška? Kitaip tariant – ar ji žvelgia į tamsiuosius, dar neapšviestus mūsų savimonės pakraščius, kur nebegalioja visuotinai priimtos kultūrinės, socialinės ar etinės sampratos, teoriniai prietarai ar skaidrūs proto modeliai. Kai viskas aišku ir iki galo suvokiama, mūsų vaizduotė lieka neapvaisinta. Ir šiuo atžvilgiu „Savistaba ir nuostaba“ – laimingas atvejis, nes nieko nėra sunkiau pasiduodančio įžūliems „tyrimams“ kaip žmogaus sąmonė, atmintis, vaizduotė. Nieko nėra apgaulingesnio kaip „pažinti save“. Ši iliuzija tarsi nesibaigiantis košmaras kankina visą vakarietišką filosofiją, pradedant antikos idealistais ir baigiant šių dienų egzistencialistais, fenomenologais ar net semiotikais, nejučia vis pamirštant, kad visų dvasinių dalykų pagrindan klojasi ne deterministinis, o laisvės principas, iš kurio kyla ir kita paslaptis – gyvybė. Paslapties, o kartu ir idealybės nužeminimas, „vartotojiškas“ požiūris į jas – šiuolaikiškos sąmonės ženklas. Įnirtingai ieškome „Kito“, kad išvengtume savęs...
Tačiau kuo čia dėta A. Guščiaus knyga? „Kito“ – arba alternatyvaus „Aš“ – paieškos ir sudaro visą šio straipsnių rinkinio patosą: juk kam rašyti atsiminimus, autobiografinio pobūdžio kūrinius, duoti gyvenimo interviu, jei nesieki surasti, sukurti save kitą ir kitokį, pateikti „naują“ savo dvasinę versiją... Na, nebent laikytum savo asmenį nepranokstama verte. Neapleidžia nuojauta, kad kažkokia labai svarbi turinio prasmės dalis lieka už teksto – ir rašytojų, ir paties kritiko. Paprastai ir žmoniškai šnekant, kas yra tas išvarytasis, nustumtasis į sąmonės periferiją? Toji nelabai patraukli gražaus dvasinio gyvenimo ir rašymo apie jį liekana, toji dabartinių ideologinių, politinių, etinių, net estetinių ir kultūrinių nuostatų paneigta, giliai įkalinta patirties ir sielos dalis. Buvusio savęs neigimas, vis delikačiai atsiprašant, praeities atidėjimas geresniam laikui, tos praeities dividendų niršus naudojimas šiandien, besaikis „dvasingumo“ vartojimas Dievo, t. y. nematomybės, akivaizdoje?.. Koks procesas čia vyksta? Kūrybos ar perkūrimo? Ar įmanoma užmiršti dalį atminties? Tai vis klausimai, kurių neišvengsim norėdami nors šiandien būti autentiškai...
Visą dvasinę egzistenciją persmelkia baimė prarasti save. Ar gali ją nors šiek tiek sušvelninti tasai „Įžangoje“ iškylantis Nematomasis, tasai, anot K. Rahnerio, „potyris paslapties, kuri lieka, kuri visados buvo duota ir kaip tik todėl yra sykiu ir nesuprantamybė, ir vienintelis savaime suprantamas dalykas“. Regis, ne mažiau dvasios eroziją stabdytų ir „Išvarytieji“, grįžę iš mūsų sąmonės tremties.