tekstai.lt

Viktorija Filipovaitė. Kreivų veidrodžių kambaryje

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Sara Poisson. MADAM MADAM MADAM. – Vilnius: Alma littera, 2014. – 280 p.

 

Kuo pasaulis tampa atviresnis, tuo individui sunkiau apibrėžti savo tapatybę. Kartais tai beveik neįmanoma dėl begalybės vaidmenų, kuriuos žmogus priverstas atlikti kiekvieną dieną. Saros Poisson naujo romano pavadinimas „Madam madam madam“ ir širdelės formos rankeną vaizduojantis viršelis perspėja, kad į rankas pakliuvo moteriška knyga. Kaip moteris suprantama šioje knygoje? Anotacija leidžia tikėtis drąsių sprendimų, konvencionalių tapatybės apibrėžimų nepaisymo, literatūrinės provokacijos ir standartų laužymo. Autorės provokacija intriguoja. Skaitome: „Pirmąjį išmoktą žodį Ondrejus kartojo daugybę sykių per dieną: madam, madam, madam. Taip girdėjo Vladekas, Neptūnas, mano tėvas, mano senelė. Mano ausiai tai skambėjo: Adam, Adam, Adam“ (p. 278).
Madam ir Adam, ar tiesiog Adomas, pirmasis vyras, iš kurio buvo sukurta moteris? Žodžių žaismas šiame tekste sukeičia reikšmes, vyrą leidžia laikyti moters dalimi, nes jos vardas pilnesnis, o Adomas yra tik to vardo dalis. Tai verčia susimąstyti, bet filosofinių įžvalgų šiame kūrinyje tikėtis neverta. Knyga šokiruoja ir stebina, bet ne kokiomis nors naujomis tiesomis, o hiperbolizuotomis žmogaus prigimties ydomis, kurias krikščioniškajame kontekste būtų galima pavadinti mirtinomis nuodėmėmis. Tekste jos taip išdidinamos, kad ima atrodyti netikros.
S. Poisson – rašytoja, poetė, žurnalistė, eseistė, fotografė, literatūriniame pasaulyje vis dažniau pristatoma kaip provokatorė. Gal tai ir tiesa, nes perskaičius romaną „Madam madam madam“ ima atrodyti, kad taip smarkiai sujauktos realybės vaizdavimu, tokiu fantazijos žaidimu siekiama tiesiog šokiruoti skaitytoją. Tik nežinia, kam to reikia, kiek tai literatūriška, motyvuota. Pati autorė viename interviu teigia, kad žmogų šokiruoja tik tai, kas nepažinta, o savo knygą vadina tiesiog nelabai mandagiu kalbėjimu apie gyvenimą. Kiek čia tiesos, tegul sprendžia skaitytojas, tačiau knygos įspūdis neabejotinai yra ryškus, gal net kiek per ryškus. Romano personažai (teigiama, kad istorija tikra) yra keistuoliai, nepritapėliai, geismų ir instinktų tampomos marionetės, juos valdo kažkoks dirbtinis intelektas, kuris visus verčia paklusti tik blogajai savo pusei ir nepuoselėti jokių teigiamų jausmų, tiksliau, beveik apskritai neturėti jokių jausmų, pasikliauti vien instinktais.
Kūniškumo ir vyriškumo tema autorės kūryboje nėra nauja. Galima pritarti Jūratei Čerškutei, kuri recenzuodama S. Poisson knygą „Čiupinėjimo malonumas“ teigia, kad ši „žaidžia, anot J. Lacano, „lyties ir giminės maskarado žaidimą“, nors ir puikiai suvokia, kad negali to žaidimo išgyventi pilnai <...>. Ne vienoje esė skambantis noras, geismas, aistra „būti vyru“, įsibrauti į tą nepažintą vyro pasaulį, atrodo, traukia S. Poisson pasąmoningai, nors ji bando prisipažinti, kad jai norėtųsi pažvelgti į moterį vyro akimis“. Todėl ir romane iš esmės nepateikiama jokia nauja asmens tapatybės formulė. Galbūt tik deklaruojamas noras būti ne vyru, o berniuku siūlo naujų interpretacijos variacijų, tačiau mintis išlieka ta pati. Vyrai, anot autorės, turi daugiau galimybių svajoti, kurti, o moterys privalo atlikti šeimos pareigas, nusileisti, aukotis. Dar laisvesnis nei vyras yra vaikas, kuris nė nežino jokių atsakomybių. Galbūt tai savotiška feminizmo raiška, kai buvimas moterimi romane vaizduojamas tarsi asmeninė paslaptis, o pasauliui rodomas tik svarbių tikslų siekiančios ir juos pasiekiančios moters veidas.
Kūno vaizdavimo elementus, kurių romane gausu, būtų galima priskirti septynioms mirtinoms nuodėmėms: godumui, puikybei, apsirijimui, pavydui, kerštui, geismui, tingumui. Šiuo požiūriu kūrinį būtų tikslinga interpretuoti krikščioniškųjų vertybių kontekste. Ydingumo charakteristikomis ir kuriamas romano vaizdinių lygmuo, nes be savo viešai demonstruojamų ydų kūrinio personažai tarytum neturi nei jausmų, nei dorybių. Kaip minėta, jie tiesiog pasiduoda instinktams, neparodo jokių valios apraiškų, yra stereotipiškų elgsenų įsikūnijimai.
Tariamai tikra istorija romane atrodo sunkiai įtikinama, nes gyvenime vargiai rastume į tokius radikalius kraštutinumus linkusių žmonių. Nors literatūrinis personažo gyvenimo vaizdavimas leidžia meninę išmonę, sąlygiškumą, fantastiškumą, bet jeigu pasakojimas visiškai neadekvatus realybės logikai, jis darosi neįtikinamas, neturi meninio poveikio. Vis dėlto ir tame kūniškumo šaržų sukaustytame pasaulėlyje kartais pro sunkius iškreipto jusliškumo debesis nušvinta šiokios tokios prasmės. Kūrinyje įdomiai dera keistuolių personažų požiūriai į gyvenimą ir juos charakterizuojantys vardai. Antai vandenį garbinančio kaimyno vardas Neptūnas, o visą tariamą pagrindinės veikėjos virsmą inspiravęs berniukas – Adamas, taigi jis yra Adomas, mitinis pirmažmogis. Tai leidžia pagrindinę kūrinio liniją vertinti kaip metaforą, o jame deklaruojamą teiginį, kad ši istorija yra tikra, tenka ignoruoti. Tokia tikrove pernelyg sunku patikėti.
Kūrinio pasaulis panašus į antiutopiją, kurioje viskas, kas šiaip gyvenime būna teigiama, yra tik neigiama. Iš tokių transformacijų randasi ir nesuvokiamų keistenybių: „Šaligatvis buvo skirtas skubėti, ne skaičiuoti. Tie, kurie skubėjo, mindė šešetus ir nutrindavo juos padais, buvo patys geriausi trintukai laiko ir užmaršties rankose“ (p. 200). Nelabai aišku, kaip tai būtų galima interpretuoti. Ar tie skubantys yra blogesni už tuos, kurie neskuba? Bet juk neskubantys personažai kaip tik turėtų daugiau laiko paklusti instinktams ir savo painioms mintims, kurios savaime nėra blogos, tačiau toks jų perteklius verčia abejoti sveiku protu. Sukuriamas savotiškas chaosas, iš kurio turėtų atsirasti kokia nors prasmė, bet neatsiranda.
Romanas suskirstytas į skyrius. Kiekvienas jų turi epigrafą, taip prasiplečia suvokimo laukas. Deja, tos intertekstinės nuorodos atrodo tikresnės, prasmingesnės nei pats S. Poisson tekstas. Galbūt todėl, kad autorė su didžiuliu pasimėgavimu išdidina stereotipus, lyg atiduodama duoklę masiniam skaitytojui, leisdama šiam pasidžiaugti jos kuriamu „menu“: „Tačiau juk žmonijos istorija ne kartą paliudijo, kad klaidingiausi ir pragaištingiausi galiausiai pasirodo tie dalykai, kuriais pasikliauja dauguma“ (p. 39). Žmogaus bejėgiškumas ir nenoras pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, išreiškiamas žiurkėno rate įvaizdžiu. Mintis tarsi ir prasminga, bet vulgaroka stilistika palieka nemalonų jausmą. Gal ir patiks masiniam skaitytojui, knygų vartotojui, kuris literatūroje neieško aukštų prasmių. Mąstantiems žmonėms autorės deklaruojamos idėjos ir taip yra žinomos, jie čia neras nieko naujo, todėl gyvenimo blogio vaizdavimui reikėtų rasti naujų raiškos būdų.
Tapatybės kūrimasis romane vaizduojamas įtaigiai. Tačiau ne visi drąsūs autorės sprendimai yra suprantami. Pasakojimas pernelyg ilgai „vyniojamas“, kol galiausiai „išsivynioja“ ir šis tas paaiškėja. Istorijos pabaiga tarytum atperka nelengvą skaitymo kelią, tačiau, nepaisant gražios idėjos apie vyro ir moters svarbą vienas kitam, tekste išnyrantys komiški pasakymai, tarkim, apie žentui atitekusį sijoną ir pan., verčia abejoti pasakotojo pozicijos rimtumu, situacijų vertinimo adekvatumu.
Neptūno personažas turi psichinį sutrikimą, verčiantį visur ieškoti šešetų, iš jo ligos kyla savotiška pasakojimo forma. Skaičius šeši gali būti interpretuojamas kaip šešiakampė korio akutė, taigi vaizduojamos šio veikėjo ypatybės yra tik maža dalis pasaulio, kuris visas taip pat sudėliotas į mažulytes akutes. Kampuota forma reikštų uždarumą, taip pat simbolizuotų apibrėžtus santykius. Šešiakampė Dovydo žvaigždė, jeigu prisimintume biblinį ezoterinį kontekstą, reikštų vyriško ir moteriško prado susiliejimą, jų sąveiką ir darnios būties realizaciją. Kiekvienoje moteryje esama vyriškojo prado, o kiekvienas vyras savyje nešiojasi moteriškąjį. Šį romaną, ypač jo pabaigą, galima interpretuoti kaip dviejų žmogaus pusių susitikimą, taigi visi stereotipai, liūdni veikėjų gyvenimai, besaikio vartotojiškumo polinkiai, menkavertiškumo jausmai – visa tai susieta su tam tikrais opoziciniais papildančiais elementais, kurie veikėjams suteikia išbaigtumo.
Stereotipų pasaulėlyje įkalintą veikėją trikdo išorinis pasaulis, bejausmė aplinka. Gėdą ir nepatogumą ar net alergiją kelia bet koks veikėjo susidūrimas su sąžine ir žmogiškumu. Išorinė pasaulio tvarka ne palaiko žmogų, bet parodo jo vidinį merdėjimą. O pasitaikanti netvarka kaip tik liudija žmogiškumo, gyvybingumo likučius. Tokia teksto logika atspindi autorės išsakytą poziciją: „Kodėl į dienos šviesą traukiama kažkas, kas paprastai slepiama, kodėl nesitenkinama taikinga estetika ar kodėl nekuriama harmonija, kuri yra greičiausiai tokia pat iliuzinė, sukurta, kaip ir pastarojo romano įtampos, apnuoginimai? Galbūt galima pradėti nuo to, kad rašytojas kaip tik ir yra tas asmuo, kuris prisiima atsakomybę pasakyti šiek tiek daugiau, nei vienas kitam pasako daugelis, ištarti ne vien tik tai, kas mandagu.“ Todėl chaoso kūrimas meniniame kūrinyje pasitelkiant visokius neigiamus bei šokiruojančius elementus galbūt yra pateisinamas, tačiau net ir taip mąstant skaityti knygą nėra malonu. Suprantama, literatūra neturi vaizduoti idealizuoto, morališkai išaukštinto žmogaus, bet kai to žmogaus prigimtis vaizduojama kaip persmelkta vien tik bjaurumo, šlykštumo, dirbtinumo, tai jau irgi yra netikra ir sunkiai paskaitoma. Gal tik tuo šis romanas ir yra išskirtinis?