tekstai.lt

Partizanų dainos

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_spalis_10-metai-2015.jpgKažkas lietuvių tautosaką yra palyginęs su tokiu stebuklu kaip Egipto piramidės. Savo dainomis, pasakomis, frazeologizmais galime didžiuotis prieš pasaulį.

Stebuklų stebuklu laikyčiau ir tokią mūsų tautosakos atmainą kaip partizanų dainos. Kiek daug jų buvo sukurta per tokį trumpą pokario rezistencijos laiką (1944–1953), kaip žaibiškai jos plito! Nežinomas poetas apdainavo Merkinės mūšį, kur pasižymėjo „narsus dzūkų vadas Vanagas“ – Adolfas Ramanauskas. Yra išlikusios net trys dainos apie Kalniškės mūšį (1945-ųjų gegužė). Tiesa, šios vietovės pavadinimą mano šventežeriškiai taria kiek kitaip: Kalniniškė.
Atsimenu jas iš vaikystės ir galiu liudyti, kad Dzūkijos kaimuose jos sudarė kokius keturis penktadalius jaunimo dainuojamų dainų. O juk tai buvo pavojinga. Už tokią dainą šalindavo iš mokyklų, ne vienas ir į kalėjimą ar į Sibirą pateko.
Nutrūkus partizanų sąjūdžiui, šie tekstai nežuvo, gyventojai juos saugojo, kartais padainuodavo tautosakos ekspedicijų dalyviams, bet šie jų užrašinėti nedrįso.
Slaptoji daina laukė savo laiko. Ir sulaukė. Apie 1988 metus prasidėjo lietuvių tautos Atgimimas. Partizanų dainos suskambo aikštėse. Man pačiam nepamirštamos tos dienos, kai rinkdavomės dainuoti su Petru Šiliumi, Jonu Žalimu, Algirdu Vidžiūnu ir kitais vilniečiais. Augustas Kubilius įdainavo kasetę „Nepriklausomybės aikštės dainos“. Prisimenu, jis svarstė, kaip dainuoti „Dar nesulaukęs“ – juk tai apie žūtį! Ne, liūdnumas čia netinka, tonas turi būti herojiškas.
Iš rankų į rankas ėjo alytiškių parengta knyga „Sušaudytos dainos“. Čia užrašyta nemaža tekstų, sukurtų gabios liaudies poetės lazdijiškės Elės Radzevičiūtės. Turiu Juozo Kuckailio sudarytą knygelę „Išėjo ginti brangios Tėvynės“, Kosto Aleksyno – „Palinko liepa šalia kelio“.
Tikru brangakmeniu laikytinas 2009 metais išleistas „Lietuvių liaudies dainyno“ XXI tomas, kur paskelbta penki šimtai dvidešimt partizanų dainų. Visos? Toli gražu ne. Pats žinau nemažai ir nepatekusių, ypač satyrinių.
Labai branginu dainynėlį, išleistą Niujorke 1967 metais. Čia vienas skyrelis pavadintas „Partizano dalia“. Daina prasiverždavo ir pro geležinę uždangą. Garsusis partizanas Juozas Lukša, rizikuodamas gyvybe, į užsienį gabeno ir šūsnį partizanų dainų.
Kūrė jas paprasti žmonės, dažnai net mažaraščiai. Nesistebėkime tad, kad jų žodžiai neretai yra populiarių dainų parafrazės, o melodijos – „pasiskolintos“, pasitaiko netgi slaviškų motyvų. Tie, kas vertina partizanų dainą tik kaip vidutiniško lygio muzikinį kūrinėlį, neturėtų pamiršti, kad dažna eilutė čia aplaistyta krauju.

 

       Sidabras ir Šaltis, ir Diemedis čia,
       Ir Dobilas krito sunkioj kovoje.

 

Tai iš dainos „Kam, žaliosios eglės, nuleidot šakas?“ Jos pabaiga itin poetiška:

 

       Čia gegužės vardą beržuos jų kartos,
       Ir naktys žvaigždėtos, ir vėjas rugiuos.

 

Žūčių buvo daug – ir beveik į kiekvieną būdavo atsiliepiama nauja daina. Taip pagerbdavo ypač vadų atminimą. Minoras? Smukdė kovotojų dvasią? Ne, kėlė ją. Dainos buvo labai esmingas mūsų rezistencijos dėmuo.

 

Vladas Motiejūnas