tekstai.lt

Nauji kelrodžiai

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_spalis_10-metai-2015.jpgTarsi visai liūdna žinia: penkiasdešimt metų Vokietijos akademinėje padangėje gyvavusi mokslininkų baltistų veikla stabdoma. Statomi nauji kelrodžiai. Susirinkę į 117-tą konferenciją, – skaičiuojama nuo 1964 m. Berlyno Humboldtų universitete atgaivintos, keletą šimtmečių senajame Karaliaučiaus universitete ir kitose vokiečių mokslo įstaigose puoselėtos baltistikos, – mokslinio susivienijimo nariai svarstė ir galiausiai nutarė keisti savo būsimų darbų vagą. Jei iki šiol ji buvo itin plati (sėkmingai derinusi įvairių kitų kultūros barų užduotis), tai dabar grįžtama prie siauresnės akademinės veiklos. Tai rodo ir naujas susivienijimo pavadinimas: „Baltų studijos“.
Ilgametis (nuo 1980 m.) Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo pirmininkas profesorius Raineris Eckertas kalbėjo ne vien apie pastarojo meto darbus, bet ir apie visą pusamžio veiklą. Dar kaip jaunas mokslininkas jis pats dalyvavo pirmajame vokiečių baltistų susitikime 1964 m. gegužės 29 dieną. Tą darbo pradžią jis vadina „po laiminga žvaigžde“. Juk Antrasis pasaulinis karas, sunkiausi pokario metai jau buvo praeityje. Nors... Tą „nors“ charakterizavo, gyvai prisiminė ir kiti žilagalviai baltistai. Pirmasis vokiečių baltistų susitikimas tuomet vyko Humboldtų universitete, Rytų Berlyne, taigi sovietų prižiūrimoje šalies dalyje. O juk baltistika, nuo seno gerbiama vokiečių aukštosiose mokyklose, tuomet priminė dar ir neseną, Molotovo–Ribentropo pakto sukeltą nusikaltimą, baltų šalių sovietinę okupaciją. Vis dėlto šiek tiek drąsino žinia, kad baltų žemėse (Lietuva, Latvija) su laisvės netektimi nebuvo taikstomasi. Ir kalbininkai, juolab jų avangardas baltistai dirbo stropiai, kūrybingai. Net ir visai šalia Vokietijos, tuometinėje Čekoslovakijoje baltistika nebuvo užgesinta. Pagaliau ir Rusija garsėjo keliais gabiais kalbininkais baltistais.
Verta prisiminti ir Vokietijos pokario metų baltistų mokslinio susivienijimo pirmojo ir ilgamečio vadovo asmenį. Jaunesniesiems tai būta žmogaus legendos. Juk Viktoras Falkenhahnas (1902–1987) – paskutinysis senojo Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro lietuvių kalbos dėstytojas. Mokslo kelio pradžioje jis garsėjo savo disertacija apie lietuvių raštijos pradininką Joną Bretkūną. Tai iki šiolei vertinama, nes disertacijoje, vėliau išleistoje ir atskira knyga, pateikiami kalbų istorijai svarbūs dokumentai. Juk jų originalai negrįžtamai žuvo karo liepsnose. Užbėgant už akių: gyvenimo pabaigoje V. Falkenhahnas dar ir kaip rašytojas grįžo prie J. Bretkūno, prie senųjų aisčių likimo. Mokslininkas paliko pluoštą novelių, kurių keletą germanistas Jonas Kilius suskubo išversti ir paskelbti lietuvių literatūrinėje spaudoje.
O kaipgi amžininkai prisimena tą pokario metais patį pirmajį, neabejotinai labai svarbų vokiečių baltistų susitikimą? Vieninga nuomonė, kad profesorius V. Falkenhahnas sugebėjo išsemti visas tuometines galimybes. Juk ėjo Kristijono Donelaičio metai (1964), buvo pagerbiamas lietuvių būrų poeto 250-asis gimtadienis, įrašytas ir į tarptautinės organizacijos UNESCO kalendorių. Štai todėl susitikime šalia organizacinių klausimų, šalia valdybos rinkimo buvo išklausytas išsamus pranešimas apie poemos „Metai“ autorių. Tokiu būdu tapo atvertos durys ir į platesnę akademinio susivienijimo veiklą... Jos neužsidarė ir toliau, vyko svarbių baltams datų minėjimai, verčiamų į vokiečių kalbą knygų pristatymai, kartais net ir su atsilankančiais autoriais. Nesunku buvo tai daryti, nes tarp pačių baltistų buvo gerų vertėjų. Pavyzdžiui, Irena Brewing, kuri į vokiečių kalbą išvertė Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Svarbios ir kitos iniciatyvos. Pavyzdžiui, bendradarbiauta su mokslininku ir poetu Hermannu Buddensiegu iš Heidelbergo (tuometinės Vakarų Vokietijos). Jo dėka dvidešimtajame šimtmetyje, lyginant su senais vertimais, dar tobuliau vokiečių kalba prakalbintas K. Donelaitis, net ir Antanas Baranauskas. Išsaugotos gražiai spaustuvėje spausdintos programos byloja, jog net ir su muzika giminiautasi... Pavyzdžiui, net vyrų choras „Varpas“ iš Vilniaus aplankė vokiečių baltistus, koncertavo Humboldtų universiteto centriniuose rūmuose. O viename renginyje, skirtame „Metų“ kūrėjo atminimui, prisijungė vienas žymiausių vokiečių tenorų Peteris Schrajeris.
Ne, nebuvo lengva Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo veikla. Tai aiškėja pažvelgus į protokolus ir įvairius dokumentus. Pavyzdžiui, bendradarbiavimas su H. Buddensiegu. Nors poetas ir mokslininkas jau buvo plačiai žinomas, bet jis juk iš... Vakarų Vokietijos. Pasikviesti jį buvo sudėtinga. Kaip sakoma, daug rašalo teko išlieti. O šalia glaudžiasi dar ir „vyr. baltisto“ Kosto Korsako pasiskundimai V. Falkenhahnui, kad jam esą labai sunku ką nors į Vilnių pasikviesti iš užsienio kolegų. Ir dar gražesnis atvejis, užfiksuotas K. Korsako plunksnos: „Ką Jūs darote?!. Kodėl per savo spaudą skelbiate, kad mes Vilniuje pasistatėme K. Donelaičio paminklą. Mes neturime teisės statyti paminklų be Maskvos sutikimo... Mūsų Donelaičio statula tai tik universiteto sienos papuošimas...
Kaip ir galima buvo tikėtis, smūgio turėjo susilaukti drąsiai baltistams vadovavęs Humboldtų universiteto profesorius V. Falkenhahnas. Prisiminta, kaip vienos konferencijos išvakarėse nušlamėjo žinia: pagal nurodymą iš aukščiau būtina keisti pirmininką. Kandidatas jau pasiūlytas... Ir vis dėlto buvo pasipriešinta. Tik dabar aiškėja, kokie mechanizmai suveikė. Mat į Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo valdybą (veiklai išsiplėtus) buvo įtraukti ne tik filologai, bet ir rašytojai, žurnalistai. Pavyzdžiui, Menų akademijos literatūrinio žurnalo „Sinn und Form“ vyr. redaktorius prof. V. Girnus (dažnai viešėjęs Lietuvoje, ypač Nidoje), Vokiečių valstybinės bibliotekos gen. direktorė F. Krause (buvusi prof. V. Falkenhahno studentė). O netikėtos pagalbos sulaukta ir visai iš šalies. Anuomet sovietų ambasadoje patarėju dirbęs lietuvis Vincas Paleckis sugebėjo parūpinti garbės raštą V. Falkenhahnui su sovietų ambasadoriaus parašu... Už tariamai draugystės su sovietų šalies kultūros veikėjais stiprinimą. Popierėlis puošniame aplanke atliko savo darbą. Pikta akcija subliuško... Ir tik 1980 m. nusipelnęs vokiečių baltistų vadovas dėl pablogėjusios sveikatos, pagaliau, jo žodžiais tariant, „dar ir dėl išminties“ vadovo vietą perleido jaunesniam įpėdiniui – profesoriui Raineriui Eckertui, kuris vokiečių baltistų susivienijimui vadovavo iki – vėliak! – Kristijono Donelaičio vardu paženklintos ribos. Taigi dabar Vokietijos mokslinio baltistų susivienijimo 117-osios konferencijos dalyviai išsirinko jau ir naują valdybą. Nuo dabar vokiečių moksliniam susivienijimui pirmininkaus docentė Christiana Schiller, kuri dėsto lietuvių kalbą Humboldtų universitete. Į naujos valdybos sudėtį įeina atstovai iš Greifsvaldo bei kitų aukštųjų šalies mokyklų.
Tie nauji kelrodžiai! Paaiškinama taip: Vokietijos aukštosiose mokyklose lieka vis mažiau vietos baltistikai. Kaltas naujojo šimtmečio, net tūkstantmečio noras, ar būtinybė, finansuoti tik tai, kas greitai duoda naudos, bent ją žada. Štai baltistė dr. E. Bukevičiūtė (kilme iš Lietuvos) pasakojo, kaip ilgai ir atkakliai buvo siekiama, kad baltistika liktų bene turtingiausios vokiečių „žemės“ – Bavarijos sostinės Miuncheno universitete. Nepavyko. Panašiai ir kitur... Tik vienas Greifsvaldas arti Baltijos jūros savo senajame universitete turi stiprų baltistikos centrą. Esama ir paaiškinimo: tai sena draugystė (partnerystė) su Vilniaus universitetu, kurią su greifsvaldiškiu kolega užmezgė dar rektorius matematikas Jonas Kubilius.

 

Leonas Stepanauskas