tekstai.lt

Augustas Sireikis. Protingas ėjimas. Apsakymas

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Apsupta dviejų pėstininkų ir bokšto, karalienė nerūpestingai snaudė saugiausiame savo tvirtovės kampe. Anapus rūmų vyko įnirtingas mūšis, tačiau jis valdovės miego netrikdė. Panarinusi galvą ant kairiojo peties, patogiai įsitaisiusi neseniai mamos nupirktoje minkštoje, aukštoje biuro kėdėje ir susikėlusi kojas ant stalo, ji vos vos girdimai knarkė. Negirdėjo nei mirštančių pavaldinių riksmų, nei vienintelio likusio riterio šūksnių apie gresiantį pavojų. Priešo armija artinosi lėtai, bet užtikrintai, o ji ir toliau ramiausiai miegojo. Tik stipri siela taip geba. Ši karalienė buvo laimėjusi dešimtis, gal net šimtus mūšių. Aštrus protas ir ryžtinga valia dar nė karto jos neapvylė. Tad ir jausdama šaltą mirties alsavimą ji žinojo, kad reikiamu metu pabus ir eilinį kartą sutriuškins savo priešus. Dausos parodys ženklą, kada reikės keltis. Fortūna jos neapvils.
Atsargiai pravėrusi kambario duris, Paulinos mama rado ją ir vėl užmigusią prie lentos. Keletas figūrų mėtėsi ant žemės, du balti pėstininkai gulėjo ant merginos pilvo ir lėtai kilnojosi šiai kvėpuojant. To, kas dėjosi ant lentos, mama nesuprato, bet džiaugėsi, kad naujoji kėdė pasirodė esanti patogi. Net nesinorėjo dukters žadinti.
– Paulina, – sukuždėjo mama, meiliai paglosčiusi jos plaukus, – Paulina...
Mergina staigiai pramerkė akis. Išvydo tą, kurios šimtus kartų prašė pasibelsti prieš einant į jos kambarį, ir susiraukė.
– Ar tu nepavėluosi?
– Aš prašiau belstis, – tarė kimstelėjusiu balsu ir nukėlė kojas nuo stalo. Sukryžiavo rankas ant krūtinės, atsikrenkštė ir pervėrė mamą piktu žvilgsniu.
– Aš beldžiaus, mieloji, bet tu miegojai. Ir vėl.
– Aš būčiau išgirdus, – užtikrintai atkirto Paulina, – tu žinai, kad aš kietai nemiegu.
Mama nusišypsojo neva negirdėjusi šio atsako.

– Tu pavėluosi į Viktorijos filmą. Paskubėk, – ji ir vėl siekė dukters plaukų, tačiau ranka nuslydo ant naujosios kėdės.
Mama nuėjo į savo miegamąjį ir Paulina suskubo ruoštis. Jei spės persirengti per penkias minutes, galbūt išvengs klausimo, kada grįš namo. Mergina užsitempė tamsiai raudonas kelnes ir juodą ilgą megztinį. Pasipureno trumpus plaukus ir užsisegė tetos Veronikos, mamos sesės, dovanotą varinį žirgo formos pakabuką. Pažvelgė į save veidrodyje ir sudvejojo – gal geriau būtų sijonas. Seniai jau buvo išėjusi iš namų vėliau šeštos vakaro. Tai ne vakarėlis, tačiau ir ne pamokos. Kažin, kaip rengsis kiti? Nusprendusi, kad šios dvejonės beprasmės, Paulina pasičiupo languotą kuprinę, iš jos ištraukė ir numetė ant lovos vadovėlius ir išbėgo laukan.
– Kada grįši? – draugiškai šūktelėjo mama, pravėrusi lauko duris, Paulinai dar nespėjus pasiekti namo kampo.
– Greit, – atsakė neatsisukusi.
Pasiekus Daukšos gatvę, Paulinai toptelėjo, kad tai buvo pirmas kartas, kai mamai tiko toks atsakymas. Galbūt ir netiko, tačiau paprastai ji neatstoja tol, kol neišgirsta konkrečios valandos. Keista. Nėra ji bloga, kai pagalvoji. Daugelis tik pasvajotų apie tokią mamą. Jos klausinėjimas įkyrus, kalbos gana nuobodžios, tačiau tinkamai informuota ji išleistų Pauliną kad ir į pasaulio kraštą. Gal net padrąsintų. Juk, kaip ji mėgsta sakyti, paskutiniai gimnazijos metai – tai paskutinių stebuklų metai.
Ir vis dėlto ji buvo kažkuo svetima. Ne blogas žmogus, o tiesiog kitokia nei teta Veronika. Ši iš prigimties tylesnė. Jų mama, Paulinos močiutė, visuomet kartodavo, jog kai sesės buvo mažytės, velniukai pavogė Veronikutės liežuvį. Prie sesutės irgi lindo, bet gaideliai pragydo, pinčiukai pranyko ir liko mažytė su ištampytu, ilgu, plepiu liežuvėliu. Matyt, ir vaikinai nuo jos neatstojo vis per tą plepumą. Matyt, ir Paulinos tėtis kadaise ant to paties kabliuko užkibo. Niūriausiomis naktimis mergina taip save ir įsivaizduodavo: tartum ataugą, kurią trumpam užkibusi žuvis palieka ant meškerės kabliuko, prieš įšokdama atgal į sraunius upės vandenis.
Bet ką ji gali padaryti? Su mama nepašnekėsi, nors tu ką. Vos ką rimtesnio pasakysi, ji ims liūdėti, žiūrėk, tuoj tuoj ir pravirks. Kai Paulinai suėjo aštuoniolika, ji bandė kartu su mama gerti vyną. Tikėjosi, kad galbūt šitaip jiedvi pralauš ledus. Tik kad, pasirodo, mama išgėrusi vien juokiasi. Juokiasi, šypsosi, bet nesiklauso. Tuomsyk teta Veronika, dar prieš susirgdama, kaip reikiant gerti mokėjo. Viskas vyko absoliučiai priešingai: su kiekviena taure ji darėsi vis įdomesnė, vis protingesnė, vis atviresnė. Tie vakarai, kai Paulina pasilikdavo pas ją nakvoti, buvo tikra atgaiva.
Tai ji, Veronika, pirmąkart išmokė Pauliną žaisti šachmatais. Tuo metu per televiziją rodė filmą „Džiumandži“, tad dešimtmetė mergaitė, vos pamačiusi seną, storą medinę lentą apsitrynusiais kampais, jokių kitų žaidimų nebenorėjo. Anuomet įsivaizdavo, kad baltos ir juodos figūrėlės – tai skirtingi gyvūnai. Karalius būdavo liūtas, bokštai – drambliai, o pėstininkai – mažos klykaujančios šimpanzės. Teta Veronika jas valdydavo lyg paslaptinga džiunglių valdovė. Lyg žyniuonė, paslaptingais burtais kovojanti už džiunglių gyventojų laisvę ir gerovę.

– Na, Pauliukai, metas namo, – tarė mama.

Mergaitė susiraukė. Kaip galima nesuprasti, kad jai nepatinka būti šaukiamai kaip berniukas.
– Renkis greičiau, mums jau metas, – pakartojo mama. Ji trypčiojo be vietos vidury Veronikos svetainės, kur įnirtingas žaidimas buvo kaip tik įpusėjęs.
– Mamyte, o ar tau nereikia... dar kur nors nuvažiuoti? – mandagiai paklausė Paulina. Nei ji žinojo, kur mama būdavo, palikusi ją pas tetą, nei jai buvo smalsu. Bet juk turėjo būti kokie nors reikalai. Anuomet atrodė, kad mama visada turi rimtų reikalų. Šviesus jos veidas tąkart paraudo, moteris paniekinamai įsistebeilijo į savo seserį, kuri, rodos, to nė nepastebėjo. Veždama Pauliną namo, mama visą kelią pratylėjo. O taip retai kada būdavo.
– Mergaite, – kreipėsi į Pauliną sukumpusi senučiukė, išdygusi tarsi iš po žemių, – ar nežinai, kur čia būtų vaistinė? Va šita užsidarė jau, gal kur šalia dirba kita?
Nurodžiusi senutei, kur netoliese yra vaistinė, dirbanti lyg ir iki devynių vakaro, Paulina paėjo keletą žingsnių drauge. Nieko nesakė, bet tarsi norėjo, kad ši jos dar ko paklaustų. Negražiai tąkart ji mamai pasakė, nederėjo taip. Žinoma, ką dešimtmetė mergaitė galėjo suprasti, bet vis vien negerai. Įkyri mintis vis šmėkščiojo galvoje, kad ji tyčia tada bandė mamai įgelti.
Senutė atsisveikino, padėkojo, o Paulina palinkėjo jai ramaus vakaro. Sumojusi, kad iki renginio liko vos dvidešimt minučių, ji kiek paspartino žingsnį. Einant pro konservatoriją jos akys užkliuvo už keleto klasiokų, sėdinčių ant betoninių laiptų ir rūkančių. Šie atsisuko. Paulina bandė nerūpestingai pamojuoti, tačiau iškart susigėdo. Skubiai nudelbė akis ir nė nematė, ar jai buvo atsakyta tuo pačiu. Prisiminusi, jog ant nugaros nešasi languotą kuprinę, kurią du vaikinai dar prieš pusmetį išvadino zebro kiaušais, ji persimetė ją ant dešinio peties taip, kad krepšį matyti galėtų nebent šalimais stovinčių namų sienos.
Tačiau po poros akimirkų save subarė – kas per absurdas? Juk ne kartą sau aiškiai pasakė, kad nebekreips į tokius žodžius dėmesio. Po velnių, ta kuprinė juk languota, net ne dryžuota. O ir šiaip tie bukagalviai neverti dėmesio. Rodos, tiek kartų jau pasmerkė juos galutinai, mintyse išdėjo į paskutines šuns dienas ir pamiršo. Visi iki vieno klasėje neverti dėmesio. Tiesa, buvo keletas tamsių vaiduoklių, besislepiančių šešėliuose, tačiau ir su jais bendrauti neįmanoma. Užkalbinti jie mykia ir tykiai traukiasi šalin. O likusieji gražuoliai ir gražuolės kėlė šleikštulį. Bukagalviškas jų hedonizmas buvo tarsi visuotinis virusas, kuriuo niekas nesugeba persirgti. Stebėdama juos
Paulina kartais bandė sau aiškinti, kad tai laiptelis, kurį kai kuriems reikia perlipti bręstant, tačiau matant, kaip susėdę ant tos siauros atbrailos jie dienų dienas geria, kaip jie mitologizuoja kiekvieną apsivėmimą ar sąmonės praradimą, kaip nekantraudami laukia, kada tik pasitaikys proga nukrist dar žemiau, ji imdavo abejoti, ar kada nors išvys juos stovinčius tiesiai ir mąstančius blaiviai.
Jei tik ji mokytųsi Viktorijos klasėje... Žinoma, laiko liko nedaug, bet nors pusmetis, nors porą mėnesių tarp jų būtų lyg gurkšnis gryno oro. Kas žino, galbūt kas nors iš Viktorijos bendraklasių taip pat ruošiasi stoti į istoriją. Su jaus viskas būtų kitaip. Su jais Paulinai nereiktų diena iš dienos bijoti, kad tik kas neužsimintų apie šimtadienį. Kad tik nepradėtų dalintis istorijomis iš to nelemto vakaro. Nedaug liko laiko, trys mėnesiai, ir bus baigta, per egzaminų sesiją nereikės nė vieno jų matyti, bet iki tol dar ne kartą gražuoliai ir gražuolės varstys ją žvilgsniais, primindami didįjį vasario vakarėlį.
Jei ne Viktorija, Paulinos gėda būtų likusi įamžinta ir paviešinta. Tai ji atėmė iš tų skustagalvių idiotų telefonus, kai šie subėgo į antrą sodybos aukštą nufilmuoti atsiskyrusios nevykėlės. Tiesą pasakius, jau vakaro pradžioje buvo akivaizdu, kad ji neranda sau vietos. Nervingais žingsniukais Paulina vaikščiojo iš vieno šokių salės kampo į kitą, dairydamasi į tuščias sienas sukiojosi tarp klegančių būrelių, juokėsi kartu su visais, tačiau sugniaužusi kumščius. Keletas nepažįstamųjų bandė ją šnekinti, tačiau ji imdavo kalbėti taip garsiai, kad šiems pasidarydavo gėda dėl jos, tad paprasčiausiai dingdavo. Paulina pati save kaltino be reikalo čia atvažiavus. Ko ji tikėjosi? Graudinančių dvasios atverčių? Pasakiškos sielų bendrystės? O gal kaip tik mūšio? Gal kaip tik panieka, kuria jautėsi drabstoma ketvirtus metus gimnazijoje, nusėdo kažkur žemiau nei aštrus jos protas ir atvedė vargšelę čia, pačiai to nesupratus, bet pasiryžus kaip nors engėjams atkeršyti.
Keletui susirinkusiųjų krito į akis, kad ji dažnai vaikšto į tualetą, tačiau, tiesą pasakius, be Paulinos viskas buvo net natūraliau. Laisviau. Atėjus vidurnakčiui, mergina buvo dingusi jau gerą pusvalandį, o šokiai pasiekė viršūnę. Didžiąją vakaro dalį muziką leidęs vaikinas prisiminė palikęs savo fotoaparatą antram sodybos aukšte. Vos atvykę visi sumetė ten savo krepšius, miegmaišius, kitus daiktus ir nusprendė palikti tą kampelį ramybėje, jei kas anksčiau užsinorėtų miego. Grįžęs su fotoaparatu, jis ėmė bėgioti nuo vieno būrelio prie kito ir kažką tyliai kuždėti. Tarsi negalėdami patikėti tuo, ką girdi, jaunuoliai išsprogino akis ir ėmė krizenti. Vienas paskui kitą pasileido tekinom laiptais viršun. Atokiausiame antro aukšto kampe, atsisėdusi ant žemos taburetės ir pasidėjusi lentą ant kelių, Paulina žaidė su savimi šachmatais. Tartum kraujo ištroškę barbarai jie apsupo merginą ir ėmė šūkauti. Žemas dūstantis vaikinų juokas, šaižus merginų kikenimas, skardūs plojimai ir nenutylantys trypčiojimai virto garsiausiu nakties šurmuliu. Paulina nesuprato jų žodžių, tačiau buvo akivaizdu, kad ši lyg vaidinimas priešais ją užsisukusi kūnų ir balsų orgija kažkuo buvo susijusi su medine šachmatų lenta. Įtampa augo ir kažkas akivaizdžiai artėjo, tačiau mergina nenumanė, ko reiktų tikėtis. Staiga pro susigrūdusius kūnus prasiveržusi nepažįstama gražuolė atėmė į Pauliną nukreiptus telefonus, tačiau nespėjo sustabdyti tų, kurie dalį figūrų išmėtė į visas kambario puses. Drąsioji raudonplaukė priėjo prie pat Paulinos ir neprisistačiusi pasiūlė išeiti į lauką parūkyti.
Šaltas gaivus oras plūstelėjo Paulinai į veidą. Tartum išėjusi iš spektaklio, ji staiga suprato, kur šuo pakastas. Vieną po kitos mechaniškai surūkė tris Viktorijos cigaretes, išsikvietė taksi ir parvažiavo namo. Buvo gaila, mat kelionė kainavo keturiasdešimt litų.
Mama kaip visada miegojo kietai, tad Paulinai pavyko į savo kambarį prasprūsti neišgirstai. Atsigulusi pastebėjo, kad už lango jau švinta. Vartėsi nuo vieno šono ant kito ir svarstė, ar to vakaro įvykis – tai kažkas, ką reiktų papasakoti Veronikai. Ši juk paklaus, kur dingo mėgstamiausia dukterėčios lenta.
– O tu sėdėjai rankas sudėjusi ir tylėjai, kol jie... – tetos kalbą pertraukė drėgnas bjaurus kosulys, – ...kol jie šitaip, – ji užsidengė ranka burną ir prakosėjo visą minutę.
Sulaukusi, kol teta nurims, Paulina pabandė kuo šalčiau pateikti surepetuotą atsakymą.
– Nebuvo prasmės nei jų drausminti, nei bandyti perrėkti. Nei jie pasikeis, nei aš.
– Paulina... – Veronikos veidą papuošė nuvargusi šypsena.
– Na, gerai, iš pradžių taip negalvojau. Iš pradžių išvis nesupratau, kas ten dedasi. Įsivaizduok: keturiasdešimt žmonių subėga į nedidelį kambarėlį, apsupa tave ir ima ūbaut it laukiniai. Jie taip pat elgtųsi ir gaisrui plykstelėjus.
Paulina paėmė mėtinių cigarečių pakelį nuo kavos stalelio, stovinčio palei lovą, kur gulėjo Veronika.
– Galiu?
Teta ir vėl užsikosėjo.
– Imk. Imk ir išsinešk. Kad tik kuo toliau nuo manęs.
Galiausiai, lyg atlikusi būtiną bendravimo ritualą, ji pasiūlė sužaisti porą partijų. Paulina to ir telaukė. Nors teta ir priešinosi, tačiau Paulina primygtinai reikalavo, kad jiedvi žaistų ant lovos. Paprastai jos susėsdavo virtuvėje, palei siaurą ir aukštą langą su vaizdu į parką, tačiau juk ne ką blogiau ir čia, tarp patalų.
– Nepersigalvojai dar dėl istorijos? – atsipūsdama paklausė Veronika, kai jau tapo aišku, jog pirmąją partiją laimės dukterėčia.
– Ne.
– Gera... gera girdėt. Aš kaip tik nukėliau tau vieną perliuką, – ji nuleido akis, laukdama dar vieno priepuolio, tačiau kvėpavimas išliko tolygus, – padėjau ant stalo, va ten.
Paulina paėmė storą pilką knygą. Hegelis. Istorijos filosofija.
– Egzaminui gal ir nepadės, bet manau, kad sudomins. Paskaityk bent įvadą. Pasakysi vėliau, ar patiko.
Paulina nukrėtė paskutinius mėtinės cigaretės pelenus ir sprigtu nusviedė ją tolyn. Iki Viktorijos filmo peržiūros buvo likusios septynios minutės. Ji išsitraukė dar vieną cigaretę ir apsidairė aplink, nors puikiai žinojo, kad kiti mokiniai čia niekada neina rūkyti. Tai buvo apleistos, jau kokį penketą metų užsidariusios vaikų klinikos vidinis kiemelis. Iš išorės jį supo aukšta tvora, tad daugelis taip ir praeidavo nepastebėję siauros skylės prie pat kadais buvusio įėjimo. Vidury pageltusio žolynėlio stovėjo keturi mediniai suoliukai, tačiau Paulina kaskart įsitaisydavo ant aprūdijusių geležinių spyruoklių, skirtų prirakinti dviračiams.
Tik ji ir Viktorija žinojo apie šią vietą. Tiesa, buvo pasakojusi apie ją ir tetai, tačiau ši niekada čia ir nėjo. Viktorija čia kartais rūkydavo ir be Paulinos. Ji pažadėjo niekam daugiau apie kiemelį nepasakoti ir, rodos, žodį tesėjo. Vis dėlto šiandien Paulina galėjo būti rami, kad Viktorija tikrai nepasirodys. Gražuolė kaip tik dabar tikriausiai baigė tvarkyti mokyklos konferencijų salę
ir jau pasitikinėjo pirmuosius svečius. Žaviai šypsojosi ir dėkojo, kad šie nepagailėjo savo brangaus laiko. Lankstėsi ir... padlaižiavo. Nors ne, nederėtų taip sakyti. Nejau Paulina jai pavydi? Juk be jos šio filmo apskritai nebūtų. Nors Viktorija ir neblogai sutaria su likusiais jų laidos bukapročiais, tačiau nėra viena jų.
Keista, kai pagalvoji, buvo šių merginų draugystė. Viktorija įdomus žmogus. Kadaise ji tapė, rašė eilėraščius, vėliau dainų, kurias atliko studentų roko grupė, tekstus. Tačiau nauja aistra kinui užgožė viską, kas vyko jos gy-venime iki tol. Merginos penktadieniais susitikdavo Viktorijos namuose ir kiaurą naktį žiūrėdavo filmus, apie kuriuos Paulina nebuvo girdėjusi. Kiekvienas jų buvo tarsi naujas strateginis žaidimas, kurio metu, jei tik nori viską suprasti, reikėjo tylėti. Paulina pati stebėjosi, kodėl tyla tais vakarais būdavo tokia sava. Rytais ta jauki atmosfera dingdavo, tačiau ji kaskart mielu noru sutikdavo apsilankyti pas draugę ir vėl.
Tiesa, žaisti šachmatais Viktorija taip ir nepamėgo. Porą kartų pabandė, bet ilgainiui nusprendė, kad tai ne jos užsiėmimas. Kartą, Viktorijos mamai prireikus pagalbos virtuvėje, Paulina liko draugės kambaryje viena su vos pradėta partija prieš akis. Tąkart žaidusi už baltuosius, ji pastebėjo naują būdą pralaužti kairiąją juodųjų gynybos sieną, kur paprastai jau po penkto ėjimo slėpdavosi kas ketvirto žaidėjo karalius. Svarstydama, kaip tokioje situacijoje pasielgtų Veronika, ji pradėjo dėlioti juodųjų figūras taip, tarsi teta būtų jos priešininkė. Įsitraukusi į įsivaizduojamą partiją, Paulina nepastebėjo jau kurį laiką grįžusios Viktorijos. Raudonplaukė buvo įsitaisiusi ant plataus sėdmaišio ir tyliai filmavo su savimi žaidžiančią bičiulę. Sėdmaišis sušiugždėjo. Paulina iškart susigėdo. Prieš akis ėmė šmėkščioti vaizdai iš šimtadienio. Nė žodžio netarusi, ji susiruošė eiti lauk, tačiau Veronika ją sustabdė.
– Ne ne ne, baik. Žaisk toliau. Apsimesk, kad manęs nėra.
– Kodėl?
– Taip reikia, – paskubomis atsakė Veronika, nepakėlusi akių nuo kameros akutės.
– Tam, kad galėtum padaryt tai, ko marozai per šimtadienį nespėjo?
Veronika nuleido kamerą ir pažvelgė į Pauliną. Šiltai nusišypsojo.
– Pauliukai... Durnike tu... Pamiršk tuos debilus pagaliau. Ir, dievaži, nelygink manęs su jais. Aš filmuoju, nes... tu turėtum pamatyt save iš šalies.
– Kodėl? – šįkart klausime suskambo nuoširdaus smalsumo gaidelė.
– O gal ir kaip tik neturėtum, nežinau... Aš negaliu nefilmuot tokių kadrų, kai juos pamatau. Tu sėdi priešais tą medinę lentą ir, rodos, visas pasaulis aplink tave išnyksta, supranti, ką turiu omeny? Žiūri į lentą tartum stebėtum save veidrody. Lyg bandytum suprast, kodėl sensti. Na, nežinau, man sunku paaiškint, bet...
Bet Paulinai ir tiek užteko. Ji grįžo prie lentos ir, savo nuostabai, gana greitai pratęsė nutrauktą minties eigą. Pamiršti, jog Viktorija sėdi šalia ir viską filmuoja, buvo neįmanoma, bet tai neerzino. Netgi priešingai. Paulina retai kada jautėsi graži. Daugeliui ji atrodė pernelyg berniukiška. Viktorija kartais pagirdavo kokį jos papuošalą, tačiau net ir tai skambėjo kaip draugiškas patraukimas per dantį. Bet tąsyk viskas buvo kitaip. Rodės, kad net ne Viktorija, o pati kamera grožisi Paulinos žaidimu. Nerimauti nebuvo ko, šis žvilgsnis net nemokėtų būti ironiškas ar pašaipus. Ji pasijautė tartum viename tų filmų, kuriuos žiūrėdavo čia penktadienio vakarais.
Tačiau nebebuvo kada svajoti. Truputį pavėluoti galima, bet Viktorija įsižeis, jei filmo peržiūrą teks pradėti be draugės.
Pralindusi pro tvoros skylę, Paulina atsidūrė Vasario 16-osios ir Dubysos gatvių sankryžoje. Nuo čia tiek paradinis, tiek galinis įėjimai į mokyklą buvo vienodai arti. Žinoma, visi vakaro svečiai jau, matyt, ramiai sėdėjo savo vietose, tačiau mergina vis vien pasuko kairiuoju keliu, pro gumbuotą futbolo stadioną.
Retai kada mokiniams pasitaiko vaikščioti po mokyklos koridorius vakare. Prieš keletą metų Paulina lankė gimnazijos teatro trupę ir nors niekada su vadinamaisiais dramiokais artimai ir nesusibendravo, tačiau repetuoti iki devynių, kartais ir iki dešimtos vakaro tose pačiose patalpose, kurias įprastai palieki ne vėliau pietų, buvo malonu. Ištuštėjusiais tamsiais koridoriais net nuo menkiausio žodžio sklinda skardus aidas, o tuščios klasės nebeatrodo tokios ankštos. Eidama siauru stikliniu koridoriumi, jungiančiu du mokyklos korpusus, Paulina pirmąkart pastebėjo naują paveikslų parodą.
Ji sustojo prie konferencijų salės, kur girdėjosi šurmulys. Akivaizdu, kad renginys neprasidės laiku. Paulina, neva ieškodama telefono, ėmė knaisiotis po savo kuprinę ir dairytis aplink. Mokytojų kambario durys buvo pravertos, tačiau tokioje tamsoje nieko negalėjai matyti. Šalia – ūkvedžio kabinetas, o už šio – informacinių technologijų klasė. Tarpdury blizgėjo drėgnas valytojos kibirėlis su dviem šepečiais ir per kraštą permestu skuduru. Iš salės skverbėsi šviesa. Tamsus ilgas koridorius ir tik vienas šviečiantis įėjimas. Konferencijų salėje įsivyravo tyla, tačiau Paulina vis dar laukė. Vis dar stebėjo praviras duris, kone kviečiančias užeiti vidun. Ji žinojo, kad reiktų jau eiti, kad niekas amžinai jos nelauks, tačiau nedrįso. Norėjosi ištirpti toje pereinamojoje tamsoje – nei namie, nei filme, nei koridoriuje, nei palatoje.
Iš šviesos išžengusi sesutė priėjo prie jos ir pasakė, kad po dvidešimties minučių baigsis lankymo laikas. Paulinai dingtelėjo, jog kiti žmonės tokiose situacijose persižegnoja, tačiau tik sugniaužė kumščius.
O vis dėlto nebuvo taip jau blogai. Vos pamačiusi Veronikos veidą, kad ir kokį išdžiūvusį, mergina ramiau atsikvėpė. Teta vis dar čia, ji vis dar tyliai šypsosi, na ir kas, kad erdvų jos butą teko išmainyti į šitą baltą skylę. Apsnigtas ligoninės parkelis truputį net priminė vaizdą pro Veronikos virtuvės langą žiemą.
– Palauk palauk, – giliai atsiduso teta, Paulinai ištraukus lentą, – neskubėk. Pirma papasakok, kaip gyveni.
– Visai nieko. Jei neprieštarausi, šįkart norėčiau žaist juodaisiais.
– Aš ką tik nubudau, Paulina, – jos balsas skambėjo tarsi pro labai seną telefoną, – visą dieną pramiegojau, palauk dar truputį. Ar skaitei Hegelį?
– Aha. Bet dar nebaigiau.
– Oi, tai tu ir neskubėk. Mėgaukis juo. Ar tau patinka?
– Visai nieko.
Jos atsakymai buvo greiti. Ji vengė žiūrėti tetai į akis ir kilnojo perlenktą šachmatų lentą su viduje barškančiomis figūromis nuo vieno kelio ant kito. Veronika sulaukė, kol Paulina žvilgtels į ją, ir ironiškai pakėlė praretėjusius antakius. Ji nebemokėjo šypsotis taip, kaip anksčiau.
– Na, tikrai nieko. Tokių teorijų mums mokykloje niekad nepasakojo. Man įdomu, bet erzina tai, kad jis visus įvykius pateikia taip, tarsi jie būtų iš anksto surežisuoti. Atrodo, lyg visi karaliai ir karvedžiai ne patys atliko žygdarbius, o taip jiems buvo iš anksto nulemta. Jis tą ir sako. Man toks požiūris nepatinka.
Veronika nusijuokė.
– O tau atrodo, kad gyvenime būna kitaip?
– Nežinau, kaip gyvenime būna, – Paulina truputį susiraukė, – čia kažkokios spekuliacijos. Aš tik žinau, kad, susidūrusi su nelaime, nenoriu galvoti, jog nieko negaliu pakeisti. Kad viskas nulemta.
– O kas tau liepia taip galvoti? Nemanau, kad Hegelis norėjo pasakyti, jog turėtume visi nuleisti rankas ir nustoti stengęsi.
Nors teta ir kalbėjo šypsodamasi, tačiau Paulinai šis atsakymas nepatiko. Norėjosi kuo greičiau pradėti žaisti. Veronika įsirėmė į garsiai girgždančią lovą ir atsisėdo truputį stačiau.
– Bet lengva tau kalbėti, kai devynis kartus iš dešimt pastaruoju metu mane aploši, – teta palinksėjo, leisdama suprasti, jog jiedvi dar spės sužaisti vieną greitą partiją, – o kas man belieka. Devynios minutės, ir vėl sėdėsiu mintyse kartodama: „Viskas, kas įvyksta, yra protinga. Viskas, kas protinga, įvyksta.“ Aš nebeatsimenu, kurioje knygoje jis šitaip rašė, bet pamatysi, su laiku šitie žodžiai pasirodys vertingesni, nei dabar galvoji.
Tačiau Veronikos žodžius užgožė naujo mūšio laukimas. Paulina buvo numačiusi, kaip reikės žaisti, jog partija tęstųsi kuo ilgiau. Ta seselė neatrodė pikta, gal leis, o juk, po teisybei, ir leido dukterėčiai užsibūt ilgėliau.
Ilgėliau.
Bent truputį ilgėliau. Dar bent truputį, ir ji būtų išprotėjusi. Tačiau nenorėjo atkreipti į save dėmesio, todėl išsėdėjo iki filmo pabaigos. Nuo pat pirmos minutės, o ypač tada, kai ekrane išvydo save, Paulina vis žvilgčiojo į Viktoriją, tačiau ši buvo įsmeigusi akis į savo šedevrą. Daug vėliau, po visko, kai ieškojo naujos šachmatų lentos, Paulina sutiko Viktoriją mieste ir sužinojo, kad jos filmas laimėjo kažkokį konkursą. Bet tuomet tai buvo nesvarbu. Ji bandė žiūrėti šį kūrinį susikaupusi, bandė jį spręsti kaip vieną jau gerai jai pažįstamų intelektualių galvosūkių, tačiau veltui. Aplinkinių žvilgsniai varstė ją kiaurai ir nedavė ramybės. Žinoma, sukaupusi drąsą ir apsidairiusi, Paulina įsitikindavo, kad niekas į ją nežiūri. Visi matė tik tamsų ekraną ir nieko daugiau. Berniukišką merginą trumpais plaukais ir ant žemos taburetės padėtą juodai baltai languotą lentą. Dailias, išraitytas figūras, vaikštančias pirmyn ir atgal. Kaip tik tuo momentu, kai mergina, rodės, užstrigo ir ražydamasi šokinėjo akimis nuo vieno lentos kampo prie kito, suskambo telefonas. Akimirką ji žvilgtelėjo į filmo žiūrovus, bet tarytum iškart juos pamiršusi nubėgo kažkur į šoną, atsiliepė ir kalbėdamasi grįžo prie lentos. Ragelyje girdėjosi nepaliaujamas duslus šažėjimas. Kažkas kalbėjo ilgai ir be pauzių. Mergina tylėjo, tik linkčiojo galva, it pašnekovas galėtų ją matyti. Pirštų galais ji glostė juodos karalienės figūrą ir akivaizdžiai laukė, kada gi pagaliau tas kitas nutils. Pokalbiui galiausiai pasibaigus ji prisidegė cigaretę ir tęsė žaidimą su savimi. Galėjai pamanyti, kad kažkas jai pakuždėjo naują strategiją, mat ėjimai po trumpos pertraukos pasipylė vienas po kito galvotrūkčiais. Juodieji paaukojo karalienę, tačiau kažin ar tai buvo apdairus ėjimas, vedantis prie pergalės. Surūkiusi cigaretę mergina padėjo filtrą ant lentos krašto ir iškart prisidegė antrąją. Laikydama ją tarp pirštų, ji viena ranka parėmė svyrančią žemyn galvą, o kita ir toliau paskubomis dėliojo figūras. Skruostais nuriedėjusios ašaros ėmė kristi ant žaidimo lentos. Mergina nervingai traukė nosį, jos rankos ėmė virpėti, tačiau žaisti nepaliovė. Iš pradžių nebuvo girdėti, ką ji tyliai sau murma, tačiau po kurio laiko žodžiai tapo pakankamai aiškūs, kad galėtum suprasti: „Viskas, kas įvyksta, yra protinga. Viskas, kas protinga, įvyksta. Viskas, kas įvyksta, yra protinga. Viskas, kas protinga, įvyksta. Viskas, kas įvyksta, yra protinga.“
Filmui pasibaigus, konferencijų salėje įsižiebė šviesos. Pasigirdo plojimai. Vienas po kito prie Viktorijos ėjo mokytojai, bendraklasiai ir sveikino su puikiu debiutu. Pro žiūrovų spūstį ji bandė susirasti Pauliną, tačiau ši, matyt, jau spėjo pabėgti. Jei paskubėtų, galbūt dar užtiktų ją klinikos kiemelyje, tačiau nesinorėjo palikti svečių. Tokia proga juk retai pasitaiko.
O Paulina jau žygiavo pro konservatoriją. Eidama Daukšos gatve ji pajuto telefono vibraciją. Skambino mama. Mergina grįžo namo ir aprėkė ją už tai, kad niekas tokių tragiškų žinių nepraneša telefonu. Moteris sutriko ir bandė teisintis, tačiau dukra jos nesiklausė. Trenkusi durimis, užsidarė savo kambaryje. Pagrasino, esą mama te nebando nei belstis, nei tuolab eiti vidun. Moteris prisiglaudė prie pat durų ir pasakė, kad negalima amžinai savęs ir kitų graužti. Atsako ji nesulaukė, tad atsitraukė.
Likusi viena Paulina įsistebeilijo į ant stalo paliktą lentą. Kas tos trys savaitės žaidimo vienai, lyginant su tūkstančiais būsimų partijų be priešininko. Tačiau nuo šios minties nepasidarė lengviau. Ji pačiupo lentą ir užsimojusi nuo peties trenkė ją į stalo kampą. Tada darkart, darkart ir darkart. Mama krūpčiojo su kiekvienu dusliu trenksmu, bet taip ir liko stovėti virtuvėje, gniauždama kumščius.