tekstai.lt

Tomas Vaiseta. Į juodąją bedugnę. Apsakymas

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

Birkhofo teorema

 

Kirtau gatvę ir nuspūdinau baro link.
Turėjo būti apie septynias – nevėlavau.
Prie įėjimo į barą rūkė trys vyrai. Pravėriau duris ir įsmukau vidun.
Nusileidau dviem laipteliais ir čia pat, dešinėje pusėje, prie ilgojo stalo, išvydau kėpsantį Vincą. Pasisveikinau ir rankos mostu parodžiau, kad prie baro užsisakysiu alaus.
Visi kiti stalai buvo apgulti. Virš lakuotų medinių stalviršių žemai kybojo apvalūs alaviniai šviestuvai ir skleidė blausią šviesą.
Eidamas baro link tarp stalų šonu prasilenkiau su aukštu vyru nuo rūkymo paburkusiomis lūpomis ir šiek tiek pakeltais antakiais. Gręždamas petį atgal nepastebėjau priešais išdygusios moters, ji pusbalsiu aiktelėjo ir iš jos taurės ant mano palto tykštelėjo baltas vynas. Moteris prikando apatinę lūpą ir įsmeigė į mane žvilgsnį. Bet tuojau prie jos prišoko draugė, griebė taurę ir kikendama nusitempė bičiulę prie stalo.
Čia pat, atsirėmę į koloną, stovėjo du jaunuoliai. Jie atsisuko ir abejingai žvilgtelėjo, kaip delnu valau vyno dėmes.
Praėjau pro juos tiesiai prie baro. Jis buvo aplipęs judriomis figūromis. Visu ūgiu ant baro užsikvempęs vyras kažką dėstė barmenei, bet ši stirksojo suakmenėjusi ir, regis, jo negirdėjo. Vyras dar kartą pamėgino pasistumti į priekį, bet vėl nieko nepešęs atšlijo. Barmenė tuoj pat prabudo ir pažvelgė į kitą baro kampą, kur ranką ištiesusi žmogysta siekė atkreipti jos dėmesį.
Žmogysta su ištiesta ranka pasirodė labai matytas, bet nesugebėjau jo atpažinti. Dvigubas viskio, be ledo, – nežinau iš kur, bet galėjau neklysdamas atspėti, ko žmogysta paprašė jam įpilti, o paskui akimis sekiau, kaip barmenė atsisuko į už nugaros ant lentynų sudėliotus butelius, perbraukė per juos ranka, paėmė nuo viršaus puspilnį Jack Daniel's, atsuko kamštį ir palenkusi šliūkštelėjo į stiklą. Jis numetė banknotą ir, nelaukdamas grąžos, pasitraukė į nuošalią kertę.
Nespėjau sureaguoti ir pražiopsojau akimirką, kai barą apjuosusioje žmonių sienoje atsivėrė ertmė. Į ją šmurkštelėjo šalia manęs išnirusi moteris. Nuo jos trenkė cigarečių dūmais ir rūgščiais kvepalais. Susierzinęs pasislinkau į dešinę, kur per stambaus vyro petį pamačiau, kad jis krapšto piniginę ir ieško monetų atsiskaityti. Vadinasi – tuoj pasitrauks iš eilės. Atsistojau jam už nugaros. Kažkas pagarsino muziką, stiprėjo klegesys. Stambusis vyras su keturiais bokalais rankose nuplaukė nuo baro ir aš pagaliau atsidūriau prie pat barmenės. Bet užuot kreipęsis į ją, mašinaliai pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ant palangės įsitaisiusią moterį.

 

Fotonų sfera

 

Kirtau gatvę – skubriai, bet kažkaip neryžtingai, nevėkšliškai, suerzindamas už automobilio priekinio stiklo pūpsantį vairuotoją. Jis turėjo netikėtai pristabdyti, todėl palydėjo mane nervingai mygdamas garso signalą. Nuspūdinau tiesiai ir netrukus atsidūriau po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu, po kuriuo galėtum pasijusti kaip sutraiškytas vabalas, bet visada apima saugumo jausmas, lyg tave apglėbtų mil­­žino ranka.
Tirštėjo rugsėjo prieblanda, turėjo būti apie septynias, nevėlavau.
Prie įėjimo į barą, apsupę vienintelį lauke tebestovintį staliuką, išsižergusį ant keturių metalinių kojų, tylomis, lyg ką tik būtų nutraukę pokalbį ar dar nespėję susipažinti, rūkė trys vyrai. Pravėriau duris ir įsmukau vidun.
Nusileidau dviem laipteliais ir čia pat, dešinėje pusėje, prie ilgojo stalo, sustumto iš poros trumpesnių, išvydau kėpsantį Vincą, abiem rankomis glostantį rasotą alaus bokalą. Pasisveikinau ir rankos mostu parodžiau, kad prie baro užsisakysiu alaus. Nemėgstu sėdėti prie ilgojo stalo dviese – kol kas prie jo rymo vienas Vincas, bet tuoj kas nors klestels šalia ir atims iš mūsų asmeniško pokalbio galimybę, į mintis ir žodžius įsiterps užuolankos, pauzės, nutylėjimai ir netikrumas, ar šis sutrūkinėjęs kalbėjimas skirtas man ar stalo kaimynams. Kiek kartų čia esame kiurksoję, bet nė karto apie tai nekalbėjome – nežinau, ar Vincas jautėsi panašiai. Turbūt specialiai mus kamuojančias jausenas paverčiame nereikšmingomis smulkmenomis – jei pradėtume skaičiuoti visas nukąstas mintis, paaiškėtų, kad nieko nesame pasakę.
Visi kiti stalai buvo apgulti: virš lakuotų medinių stalviršių žemai kybojo apvalūs alaviniai šviestuvai ir skleidė blausią šviesą, nuo kurios žmonių veidai įgaudavo tokį atspalvį, kad visi atrodė rezgantys intrigas ir sąmokslus, net jeigu tik įkaušę palaimingai šypsodavosi.
Tarp jų visada bent du trečdalius veidų nesunkiai atpažindavau.
Nors tai galėjo būti apgaulė, kurią sukurdavo ta geibi, ankančią pelkę primenanti šviesa.
Galbūt atpažindavau tik šviesą, bet ne žmones.
Eidamas baro link siauru kaip švarplė tarpu tarp stalų, šonu prasilenkiau su aukštu vyru nuo rūkymo paburkusiomis lūpomis ir šiek tiek pakeltais antakiais, kuriais jis sugebėjo išreikšti nuostabą, abejingumą, išsiblaškymą ir nuožmumą vienu metu. Jis kažkaip nervingai krūptelėjo visu kūnu ir šovė prie durų. Gręždamas petį atgal nepastebėjau priešais išdygusios moters, ji pusbalsiu aiktelėjo, ir, nespėjus jai supykti, iš jos taurės ant mano palto tykštelėjo baltas vynas. Moteris prikando apatinę lūpą ir taip įsmeigė žvilgsnį – lyg į mano akis, lyg į tamsiai žalias dėmes ant palto, – kad abu sutrikome ir nebežinojome, ar turime atsiprašyti, o jei turime, ar tikrai – vienas kito. Ji pra­­vėrė burną tarsi ruoštųsi ką nors sakyti, bet prie jos prišoko draugė, griebė taurę ir kikendama nusitempė bičiulę prie stalo.
Čia pat, atsirėmę į koloną, stovėjo du jaunuoliai. Jų santūri stovėsena, ges­­tai, veido mimika kūrė keistą įspūdį, kad jie jaučia padėką vienas kitam ir ieško būdų ją išsakyti be žodžių. Vaikinai pakreipė galvas ir abejingai, be jokio irzulio, nors incidentas šalia turėjo sutrikdyti jų pokalbį, žvilgtelėjo, kaip delnu valau vyno dėmes.
Praėjau pro juos tiesiai prie baro. Jis buvo aplipęs judriomis figūromis. Visu ūgiu ant baro užsikvempęs vyras kažką pavargusiu balsu dėstė barmenei. Negirdėjau jo balso, bet girdėjau nuovargį ir liūdesį. Galėjai pamanyti, kad labiausiai jis trokšta ne ką nors užsisakyti, bet tik menko šitos jaunos moters nuolankumo ir supratimo, kad tik ji prieitų arčiau, pasilenktų ir leistų kalbėti jai į ausį: jis neturėjo ko slėpti, tik norėjo, kad galbūt pirmą kartą gyvenime kas nors išreikštų pasitikėjimą juo. Bet barmenė stirksojo tiesi, įsitempusi ir suakmenėjusi, lyg šią vienintelę akimirką šioje žmonių tirštalynėje jai būtų leista nugrimzti į vidinę meditaciją. Vyras dar kartą pamėgino pasistumti į priekį, bet vėl nieko nepešęs atšlijo ir ėmė trauktis atgal. Barmenė tuoj pat prabudo ir pažvelgė į kitą baro kampą, kur ranką ištiesusi žmogysta siekė atkreipti jos dėmesį. Ji taip greitai nusuko akis į tą ranką, kad jau negalėjai būti tikras, ar ką tik matyta mizanscena iš tikrųjų įvyko, ar tarp prieblandoje mirgančių vaizdų neįterpei savo fantazijos kadro, ir vos barmenė priėjo arčiau ištiestos rankos išklausyti užsakymo, aš jau žinojau, kad nieko prieš tai nenutiko, kad nebuvo jokio ant baro užsikvempusio vyro ir nuovargiu apvelto balso, kad galėjau regėti tik iš nugarų sustumtą sieną, juodus ir pilkšvus paltus, iš jų kyšančius nuogus kaklus, išsitaršiusius plaukus, rudenio darganą ir snaudulį, ir nieko daugiau.
Žmogysta su ištiesta ranka pasirodė labai matytas, bet nesugebėjau jo atpažinti. Prakaulus išblyškęs jo veidas skleidė virpančias neramias bangas kaip žibalinė lempa – greičiausiai šita šviesa, o ne ranka patraukė barmenės žvilgsnį. Dvigubas viskio, be ledo, – nežinau iš kur, bet galėjau neklysdamas atspėti, ko žmogysta paprašė jam įpilti, o paskui akimis sekiau, kaip barmenė atsisuko į už nugaros ant lentynų sudėliotus butelius, perbraukė per juos ranka, paėmė nuo viršaus puspilnį Jack Daniel's, atsuko kamštį ir palenkusi šliūkštelėjo į stiklą. Žmogystos veidas ėmė keistis: liguista žibalinės lempos šviesa iš lėto geso ir nuo smakro į viršų kilo šešėlis, ramus, bet neatšaukiamas, taip užslenka lietaus debesys, apie kuriuos iš anksto praneša orų prognozė, – jo veidas tapo veidrodžiu, atspindėjusiu skaidriai rudu skysčiu pripildomą stiklą. Jis numetė banknotą ir, nelaukdamas grąžos, pasitraukė į nuošalią kertę užgesti tamsoje.
Nespėjau sureaguoti ir pražiopsojau akimirką, kai barą apjuosusioje sienoje atsivėrė ertmė. Į ją šmurkštelėjo šalia manęs išnirusi moteris, šviesiu šiugždančiu lietpalčiu, trumpai kirptais plaukais, su smulkia tatuiruote paausy. Nuo jos trenkė cigarečių dūmais ir rūgščiais kvepalais. Jos nepažinojo tik pirmąkart čia apsilankiusieji. Ji stengėsi išlikti tokia elegantiška, išdidi, šiek tiek tarsi nesava, kad nieku gyvu nebūtum patikėjęs visomis tomis ją supančiomis istorijomis, iš kurių kaip iš užrašų ir lipdukų ant viešojo tualeto durų buvo sudurstytas jos gyvenimas. Niekam, net jai pačiai, dar nebuvo pavykę iš tų istorijų sukurti nuoseklaus pasakojimo. Susierzinęs pasislinkau į dešinę, kur per stambaus vyro nudrengta odine striuke petį pamačiau, kad jis putliais suskeldėjusiais pirštais krapšto piniginę ir ieško monetų atsiskaityti. Vadinasi – tuoj pasitrauks iš eilės. Atsistojau jam už nugaros. Kažkas pagarsino muziką, stiprėjo klegesys, neatsigręžęs į Vinco pusę būčiau atspėjęs, kad ilgąjį stalą vos per kelias minutes užgulė žmonės, o Vincas turbūt prisispaudė prie lango ir dėbso į baigiamo gerti alaus bokalo dugną. Stambusis vyras sukdamasis kaip vilkelis su keturiais bokalais rankose nuplaukė nuo baro ir aš pagaliau atsidūriau prie pat barmenės. Bet užuot kreipęsis į ją, aš mašinaliai pasukau galvą į dešinę ir pamačiau ant palangės įsitaisiusią moterį – kovarnio spalvos plaukais ir plonomis it laiko gijos lūpomis. Atsigręžiau į barmenę, tačiau vėl nevalingai atsisukau į tą moterį: mane apėmė kvailas jausmas, kad atėjau susitikti ne su Vincu, o su ja.

 

Ergosfera

 

Diena jau buvo pradėjusi pūti ir jos irstančio kūno kvapas smelkėsi su oranžine užsidegančių žibintų šviesa. Buvo toks rudens metas, kai prie įėjimo į barą – gal labiausiai iš inercijos ar užsispyrusių darbuotojų nenoro susitaikyti su tuo, kas neišvengiama, – iki vėlyvo vakaro dar stovėdavo išneštas vienas ar du staliukai. Nulyti ir aplipę cigarečių pelenais. Lyg juos įnešti į vidų būtų reikėję specialaus ritualo su iškilmingai ir niūriai pranešančiu ceremonmeisteriu, iš visų tragiškų personažų labiausiai primenančiu nuskurusį juokdarį: ponai ir ponios, įneškite stalą, gyvenimas baigtas, mirtis jau čia pat! Justas traukė į rūkomąjį popierių susuktą tabaką ir galvojo, kodėl Paulius taip pasakė – ar norėjo jį įžeisti, ar netyčia išsprūdo tai, ką ilgą laiką nešiojo mintyse, o gal iš viso savo žodžiams neteikė jokios reikšmės – leptelėjo, ir tiek. Jis turbūt būtų kibęs Pauliui į atlapus, jei parūkyti būtų išėję dviese, bet šalia savo neįprasta maniera – kartu su dūmais pro burnos kampus įtraukdamas oro gūsį ir taip sukeldamas šnypštimą – rūkė Virgis, kurį sutiko bare ir kuris neprašytas prie jų prisėdo. Po Pauliaus žodžių Virgis nusišypsojo ir sušnypštė, Justas turėjo dar kelias sekundes priimti sprendimą, bet čia pat Virgis išpūtė dūmus ir tarė: Po trisdešimties mes visi iš lėto virstame muziejais – norime išsaugoti ir kitiems parodyti tai, kas likę iš mūsų jaunystės. Jis visą laiką kalbėdavo panašias paikystes, po kurių nebūdavo ko pridurti, ir likdavo tik tylomis rūkyti.
Edvardas pamatė, kaip prasilenkdamas šitas piemuo jį atpažino, nušvito ir jau norėjo sveikintis, todėl apsimetė šio visai nepastebįs ir kietais žingsniais, auliniais batais kaukšėdamas į grindinį, nužirgliojo prie durų. Jis prisiminė, kad prieš dvi ar tris savaites to pusgalvio sąskaita išgėrė septynis ar aštuonis alaus bokalus – neturėjo geresnės kompanijos ir pinigų, o anas atrodė juo labai susidomėjęs, atpažinęs šokčiojo aplinkui vardydamas jo kūrinius ir performansus, tarsi tai būtų žinios, už kurias mokykloje gautų gerą pažymį. Bet šitos pažinties jis nenorėjo nei prisiminti, nei pratęsti, jis norėjo prisilakti, tačiau Kristina niekaip nesirodė ir jis jau ketvirtą kartą per pusvalandį išėjo į lauką parūkyti. Šitoje vietoje, ties baru, gatvė sukosi kaip smauglys, kuris užuodęs auką iš lėto ima ją supti. Edvardas jautė, kad jį ima smaugti, jis atsilapojo marškinius ir įkvėpė rudenio vėsos. Prakeikta Kristina – ji sugalvos tokį pasiteisinimą, kad negalėsi nė amtelti, o pasiųsti jos šįvakar Edvardas negali, nes vėl teks ieškoti kokio kretino, kad galėtų prisitvoti. Iš suglamžyto pakelio išsitraukė cigaretę, įsikando į dantis ir pridengdamas delnu pabandė įskelti žiebtuvėliu ugnį. Bet žiebtuvėlis trakštelėjo ir ugnis nepasirodė. Jis dar kelis kartus nykščiu pasuko ratuką, bet ir vėl – bergždžiai. Edvardas įsimetė žiebtuvėlį atgal į kišenę ir priėjo paprašyti ugnies prie šalimais trypčiojančios trijulės.
Ona susidomėjusi sekė ką tik prie baro įvykusią sceną: barmenė atsivėdėjusi kirto už baro stypsančiam ir iš pažiūros lengvai apgirtusiam vyrui per veidą. Ji nepažinojo nei barmenės, nei to nelaimėlio, bet iš įvykių sekos spėjo, kad tai nebuvo tipiškas baro darbuotojos incidentas su atsitiktine girta prielipa. Iš to, kaip nuoširdžiai ir įtikinamai ta mergina, laiba aukštaūgė dvidešimtmetė vos per daug atlėpusiomis ausimis, labai panaši į darželinį kardelį, trenkė, galėjai numanyti, kad kulminaciją pasiekė ne vieną valandą, o gal ne vieną dieną ar savaitę mezgęsis konfliktas, nors dabar abi šio konflikto pusės elgėsi kaip du nepažįstamieji, siekiantys skirtingų tikslų, – vienas norėjo išnykti iš šios erdvės ir laiko, o kitas sugrįžti į tokią erdvę ir laiką, kai panašus incidentas atrodė tiesiog neįmanomas. Ona pajuto, kad vyro figūra jai kelia švelnų graudulį, bet visai ne dėl ką tik patirto stipraus antausio, o dėl to, kaip jis atsirėmęs alkūnėmis į baro stalviršį lenkėsi į priekį – Onai panašus vaizdas išliko iš vaikystės, kai visiškai girtas jos tėvas, sudribęs virtuvėje prie vakarienės stalo mėgindavo apsimesti, kad nieko nenutikę, kad tai eilinis šeimos vakaras. Ji ėmė klimpti į prisiminimus, kai išgirdo aiktelėjimą ir išvydo, kad Vaiva su vyno taure stovi priešais kažkokį vyrą prikandusi apatinę lūpą, kaip ji iš pasitenkinimo visada darydavo, kai pavykdavo įgyvendinti iš anksto numatytą planą. Ona suprato, kad planas dar nesibaigė, todėl geriau jį kuo greičiau nutraukti, nes vakaras pasisuks visai kita linkme, nei ji norėtų. Tad pašoko, čiupo iš Vaivos taurę, o kita ranka ją pačią nutempė prie stalo.
Palikusi Edvardą lauke, Kristina įžengė į vidų ir nukulniavo prie baro. Iš šiaurės rytų visas neaukštas, bet ilgas pastatas, kuriame buvo įsikūręs baras, rodėsi esąs lentyna su storomis knygomis, todėl ji sakydavo, kad ateina į šitą barą kaip į knygą, į storą metų metais iš vietos nejudinamą enciklopediją, į kurią prisirijusios odos epidermio pernakvoti suropoja bjaurios naminės dulkių erkės. Ji yra tokia pati šlykšti erkė kaip ir visos kitos čia šį, kaip ir bet kurį kitą, vakarą tarpstančios ypatos: kol sprausis į šitos prasmirdusios enciklopedijos puslapius, kol kentės ant veido nugulančią prieblandą, kol mis raidėmis, oda ir alkoholiu, tol Edvardas bus šalia – ji kelias valandas sėdėjo namuose sustingusi, mėgindama sukaupti jėgas palikti jį, bet vos pradėjo galvoti, kad Edvardas jau atėjo į barą ir nervingai žvilgčiodamas pro vitrininius langus lūkuriuoja jos, ją apėmė baimė, nes gali būti, kad Edvardas yra paskutinis, kuris šitaip jos laukia, net jei laukia tik jos kūno, o dar labiau – pinigų. Ji atsistojo ir atėjo čia. Prie baro jau grūdosi žmonės, nors buvo dar gana anksti. Ji netruko aptikti spragą ir nieko nelaukdama į ją įlindo.
Miestas gulėjo už lango kaip negrabia rašysena nebaigtas spręsti kryžiažodis. Tokie yra visi rudens vakarai – neišbaigti, neatspėti, nubraukti ir nuolat taisomi. Akimirkai bare stojo tyla, lyg visi būtų išvydę šią rudens vakaro klaidą. Tuoj reikės nutraukti visiems nepatogią situaciją, bet kol kas aš vogčia stebėjau du jaunuolius, atsirėmusius į koloną: kai barmenė trenkė tam vyrui į veidą ir aplinkiniai įsispitrijo į juos, anie vaikinai, lyg numatę tokią įvykių eigą ir iš anksto jos laukę, švelniai prigludo ir pasibučiavo, labai greitai ir lėtai vienu metu, negalėjau atsistebėti jų ryžtu ir baugštumu, tai buvo juos žudantis sapnas ir vilties kasdienybė, į vieną nereikšmingą veiksmą jie sudėjo tiek skausmo ir laimės, kad buvau pasiruošęs pašokti iš savo vietos ir juos garsiai iškoneveikti, bet toliau tupėjau prie baro, darkart įkvėpęs jų baimės ir savo pavydo. Jaunuoliai šiek tiek atsitraukė vienas nuo kito ir stovėjo bežadžiai, kol kažkokia mergiščia pusbalsiu spygtelėjo ir jie atsigręžę pamatė, kad ji išpylė vyną ant pro šalį ėjusio vyro palto. Mūsų trijų paslaptis nutrūko, išsisklaidė su uždarą erdvę merkiančia drėgna šviesa, aš pasisukau į baro pusę ir ištiesiau ranką į suledėjusią barmenę. Ji pagavo mestą išsigelbėjimo ratą ir prišoko prie manęs. Dvigubas viskio, be ledo. Nieko neįvyko, lyg nieko nebūtų įvykę, ji perbraukė per viršutinėje lentynoje sustatytus butelius ir išsirinko Jack Daniel's. Aš supratau, kad šitas jos rankos judesys reiškė padėką man. Įpylė pilną stiklą – kur kas daugiau, nei turėjo, ir paėmusi padėtą banknotą nuėjo. Aš pasitraukiau į tamsią kertę, iš kurios galėjau stebėti savo prisiminimą: ji sėdėjo ant palangės kitame baro gale, aš pagaliau prasibroviau pro žmones, bet užuot užsisakęs alaus, atsisukau ir pagavau jos žvilgsnį – ji kvietė mane atstumdama.

 

Įvykių horizontas

 

Aš prisiminiau, kur tave mačiau. Ji glostė lakuotą medinį stalviršį, kuris visiems primindavo mokyklinį suolą. Iš pradžių ant šitų stalų baro lankytojai keverzodavo banalias nešvankybes ar skutinėdavo peiliuku, paskui juos pakeitė švariais, bet tokiais pačiais mokykliniais suolais, lyg baro savininkai būtų nusprendę, kad jų klientai pagaliau užaugo ir daugiau neteplios. Šitas vakaras jau buvo pasibaigęs, nors į nepažįstamą kompaniją įsisukęs ir Kristiną pamiršęs vos ant kojų pastovintis Edvardas nebūtų su tuo sutikęs. Ji glostė lakuotą stalviršį ir gailėjosi, kad išjungtos šviesos neleidžia Tu myžnius. Jei būtum vyras, taip nebūtum pasielgęs. Apie ką tu galvojai? Argi nežino­jai anksčiau, kad taip nutiks? Jis nebūtų patikėjęs, kad tai jau pabaiga, kad šitas antausis atsivėdėjus gali ką nors užbaigti. Jis dar labiau pasilenkė, lyg norėdamas ištrūkti iš tylos kalėjimo, į kurį staiga jį uždarė visų žvilgsniai, bet ji nepajudėjo, Kristina žinojo, kad tik nejudėdama pajėgs atsispirti tai traukai, kuri tapdavo pragaištinga, vos tik palįsdavo po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu. Pirmą valandą ji ištvėrė nesunkiai, todėl atrodė, kad pagaliau jai pavyks Tu tai padarei tyčia! Ir aš iš karto atlėkdavau. Nesvarbu, į kokį miesto kampą tuo metu būčiau nusitrenkęs, visada apsimesdavau, kad esu netoliese, kad už penkiolikos ar dvidešimt minučių galiu būti vietoje, dažniausiai meluodavau, bet pasikliaudavau prasta tavo laiko nuojauta, tu nebūtum pajutus skirtumo, jei vėluočiau penkias minutes ar valandą, gal tai net nebuvo nuojauta, gal tau tiesiog nerūpėjo, gal tu iškart pasigailėdavai, gal tu tikėdavaisi, kad aš vieną kartą spjausiu ir neatvyksiu, bet aš visada sakydavau, kad būsiu už penkiolikos ar dvidešimt minučių, o tada griebdavau skambinti Tėvai, jau vėlu, eik miegot, girdi, tėvai, eik miegot. Jeigu jis dar kartą pabandys prie jos priartėti – ji ir vėl voš, dar stipriau, nors delną nuo smūgio degino lyg nusiplikius verdančiu vandeniu, jis toliau stypsojo šalia ir rūkė, taip ir nesuprasdamas, kad yra nepageidaujamas, jis įkyriai šnypštė šalia kaip kokia kaltė, kuri tave persekioja, kol tu jos neišsakai garsiai, kol neatsiprašai, kol nemiršti, kol ji taip drybso priešais sukritusi ant suolo, nenoriai atsakinėja į tavo klausimus, lyg čia būtų koks tardymas, lyg ne ji pati išprašė ją kartu ateiti į šitą barą, o dabar Kur tu? ji drybso priešais suirzusi, nes antrą valandą jai ėmė mausti raumenis, ji įsikibo abiem rankomis į kėdę, jei kas būtų ją tokią pamatęs, būtų pagalvojęs, kad ji kenčia stiprų fizinį skausmą, bet nieko panašaus, jai tik reikia išlaukti dar dvi ar tris valandas, ir šita trauka dings, ji žino, ji yra įsitikinusi, kad tokio vaikiško metodo visiškai užteks jos visoms silpnybėms pranykti, aš visą laiką jausdavau Vincą, kartais mes tiesiog pranykdavome nedidelėje baro erdvėje kaip dulkių kamuoliai, bet visada jausdavau, kad jis nepaleidžia manęs iš akiračio, kad tai su manimi jis kalbasi, skirdamas kitiems užuolankas, pauzes, nutylėjimus ir netikrumą Negi tu, Ona, nieko nesupranti? kai atšlijau nuo jo, pastebėjau, kad mus akies krašteliu stebi prakaulaus išblyškusio veido žmogysta, jis priėjo ir paprašė prisidegti, sako: Prakeiktas žiebtuvėlis, Ar tikrai vakaras pasibaigęs? Ona sėdėjo atsilošusi, pasukusi galvą į šoną ir svarstė, kas Vaivą labiau supykdė – ar tai, kad sugriuvo toks lėkštas jos planas, ar tai, kad pasijuto demaskuota, pagauta smulkios, nelabai gudrios klastos akimirką, iš lėto virstame muziejais, Edvardui net patikdavo, kai ji nuobodžiaudavo vieniša prie stalo, argi tai nėra meno kūrinys, moteris-istorijos, nuobodžiaujanti ir kantriai laukianti besiplaikstančio vyro, kuris jau seniai išeikvojo visas jam suteiktas progas, ir tai yra jos, Kristinos, paskutinė proga išsėdėti, ji nebūtų pasakiusi kodėl, bet tikrai žinojo, kad tai paskutinė galimybė, kai visi staiga atsisuko į barmenę, nežymiai prisiglausti ir pabučiuoti į lūpas, aistra turi būti avantiūra Kur tu? dabar jis pagalvoja, kad tuomet turėjo tiesiog išeiti, dingti jai iš akių, leisti atsikvėpti dieną, savaitę, mėnesį, tada tikrai nebūtų išsipildęs šitas košmaras, šitas žudantis sapnas ir nevilties kasdienybė, jam nebereikėjo prie jos lįsti, ir tada nebūtų nutikę tai, kas nutiko. Kaip erkės pasislėpusios virškina žmogaus odą, nuo jų tvoskia dulkių smarvė, tyliai gurgžda popierius, o kas nors, priėjęs arčiau ir akylai pažiūrėjęs į knygą, būtų pamatęs, kad ji vos vos kruta, ir taip visą naktį, kiekvieną penktadienio naktį kartodavosi tas pats ritualas, kurio pabaiga ištikdavo netrukus, jau kitą rytą, vėl jokios žinios visą savaitę, ei, žiūrėk, nupirk man dar vieną alaus, dvigubą viskio, be ledo, o tada Paulius numetė baigtą rūkyti cigaretę, priėjo prie Justo ir apsikabinęs jo atsiprašė, bet dabar jau negaliu prisiminti, ką tą vakarą veikė Vincas, iš šitos tamsios kertės labai ryškiai matau ją, įsitaisiusią ant palangės, bet ta nuojauta, kuri sakydavo, ką daro Vincas, kažkur dingo, tarsi ją būtų suvirškinusios laiko erkės.

 

Informacijos praradimo paradoksas

 

Pro langus griūvančios šviesos kiekis mąžta su kiekvienu vėjo gūsiu, košiančiu po pilkomis kolonomis paremtu neaprėpiamo tūrio gelžbetoniniu kubu. Ant grublėtų pastato sienų gula darganos šešėliai, kelias sekundes visoms plokštumoms suteikdami vandens tyvuliavimo įspūdį, o paskui staiga pajuosta, stingsta, tarytum imtųsi lyginti raukšlėtą paviršių, kad už gero pusvalandžio atėjusi vakaro tamsa galėtų be trikdžių slysti ir nešti rimtį. Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa, tokia blausi, tingi, ištižusi, kad jos spindėjimas primena lėtą medaus varvėjimą pro išgręžtą siaurą plyšį. Niekada nesušylančios, net nuolat priglundančiai žmogiškai šilumai nepasiduodančios dolomitinės sienų plytelės spaudžiasi ir rikiuojasi į naktinę pamainą, visa erd­vė nepastebimai ima trauktis, lyg milžiniškas plautis lėtai iškvėptų per visą dieną laikytą orą, bet nei stalai su mokykliniais stalviršiais, nei dirbtine juoda oda aptraukti suolai nepajuda iš savo vietos, tik kažkas lengvo, miklaus, netikėto per juos perbėga, lyg juoda katė ar kadaise čia gyvenusios katės pamėklė, ir šmurkšteli pro įėjimą dengiančias apystores permatomos plėvės juostas. Laikas, išpilstytas į alkoholio butelius, stovi išdėliotas ant medinių lentynų ir pro lengvabūdiškai užsuktus stiklinius kaklelius garuoja į ankštėjančią patalpą, pripildydamas ją tirštais užmiršimo ir kvailų lūkesčių kvapais, kuriuos vos prasklaido tik ką sujudintos plėvės juostos.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)