tekstai.lt

Gvidas Latakas. Eilėraščiai

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

Meškininkas

 

Numirė meška ir dūdą padėk
tai numirė meška?
prašyk čigono kad numautų skūrą
tas lokenas išdirbk
galėsi unsidėjęs vėlei šokti
ir dūdom ūbaut
senovinę melodiją

 

senovinis žmogus esi ir pats
ganėtinai laukinis
o tu mergyt tą pagalį
į pagalį trankyk
dėl ritmo

 

 

Salantai

 

Eilėraščių rašymas ne kas kita
o šokis su meška
šokdintojas norėtų pažinti
bet ar gali jisai
pažinti mešką?
juk jei tik kas – ji tave
sudraskys
suplėšys kaipmat
tik šokdamas nueisiu
kūlgrinda
pas žuvų karalių į salą
o nenuėjus – tuščias būtų
vaikščiojimas meškeriojimas
palei Tausalo ežerą

 

tau – salas dovanoju
ant Tausalo ežero
sau tik vieną laikau –
kur dunkso lomoj Salantai
kad būtų kur priebėga
bokštas – lentinė pašiūrė
valtis čia o sala
sala – antai

 

 

Arkliavagis

 

Ant galų galo
Repšiui svarbu mastelis
jei maža patalpa – mažos figūros
žmonių figūrikės – plikšiai
drabužiai matai
susietų su viena kokia epocha
o tas freskai manajai netinka
papročiai mitai susikuria
ne per vieną dieną o bėgant amžiams
tatgi figūros nupieštos plokščios
kad tie žmogeliai rodytųs kaipo
ženklai kaip taikiniai šaudykloj
anie žmoguliai juda kruta
tie krutuliai atlieka tą patį darbą
kaip kalboje veiksmažodei
kirsti – pjauti – nuversti medį
išpjauti lentas padirbint duris
ir lopšį ir laivę ir karstą
arba – pavogti arklį!

 

arkliavagis lekia risčia
šuneliai jam įkandin lekuoja
liežuvėliais – degančiais skudurais
iš nasrų – kai tik pavys –
manykis pražuvęs

 

arkliavagį bloškia durimis
arkliavagio dūšią – už durų

 

 

Nedžiūsta plaukai

 

Nedžiūsta plaukai
kad negautum mergyt
kokio pijoko
laidoko kokio
negautumei
ar lokio
kad pati nepaliktum loke
kurią į bažnyčią
per dideliausius vargus
reiks su grandinėm vesdinti
per slenkstį žengiant
gaurai tik drykst
užsikabins už klembario
ir nusipeš gaureliai
kūčkailis pasikabins
ką tiktais buvęs dar
visai gyvas

 

 

Miegas

 

Išmiegojai
nugrimzdęs šaltenio dugne
gal vaikštinėjo vagiušai
po tėvo sodną?
skynė obuolius laužė šakas?
ar žvejojo
bočelio prūdely
samčiais su skylėmis?

 

gal ir gerai
miegoti ir negirdėti –
anksti atsikėlęs
darbus nudirbsi
ranka atgalia
tėtušio kirviu
plaktuku replėm ugnim
geležį kelsi ant priekalo
kaitinsi kaitinsi
lig raudonumo

 

 

Palapinė

 

Kai mano palapinė suplyš
ir kai tavo palapinė sudryks
kai mūsų dienos bus
alei vienos suskaičiuotos
kas liks?

 

malkos ir knygos –
knygos – malkos švenčiausios
po vieną lapą po du
į ugnį kris

 

ašaros byra
dūmai graužia akis

 

liūdesys?
liūdesys

 

 

Šarnelė

 

Ne dailidė ne stalius
tik savamokslis graborius
lentos net neobliuotos
sukali laikinai – kol praeis frontas
paskui pakavosim minkšton
miegančion žemėn Kalvarijos
ant nutrypto tako
kur žolės nušliaužtos rodo
kryžiaus nešimo kryptį
naujiems maldininkų būriams
mažiems ubagų būreliams
bet žiūrėk – suleiski lentas
kad žemių nepribyrėtų
per tarpus į šviesiąsias
Švyčio akis
karas praeis – perkelsim
karas užsitęsė – taip ir liko
ir ačiū Dievui
už atgrobtą kalvą

 

skruzdės nešioja žinias
tai į požemį tai aukštyn

trandys lygiai taip pat dirba
prie medžio su kaltais palinkusios

 

 

Liejimas

 

Žinai galėtų atrodyti neblogai
tos skersvėjuotos figūros
menančios mokslo metus
praleistus Telšių gimnazijoj
Mačernio klasėj
pro langą – išsekęs fontanas
primena vandenio prigimtį –
kristi žemyn kad ir pakilus aukštai
kristi ir susigerti
į kauburėtą žemę
iš cementinio aptvaro
graužtis pro žemės akmenis

 

skersvėjuotos stovylos
jos testovės ilgiau
ilgėliau negu mes
išgalėsim čia būti
žinia – reiktų pirma nulipdyti
iš duonos minkštimo ar vaško
vėliau – gerokai vėliau lieti
iš bronzos aukštakrosnėj
semiant metalą samčiais
pilant į žemės formas
ir kaži ko ašarojant
akiai tai atsuktajai
į karštąją pusę

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)