tekstai.lt

Tekstai prie odos

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė ir Danielius Mušinkas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė ir Danielius Mušinkas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Rašytoja Laura Sintija ČERNIAUSKAITĖ atsako į Renatos ŠERELYTĖS klausimus

 

– Miela Laura, proza – sunkus ir nedėkingas žanras, reikalaujantis daug darbo ir įkvėpimui beigi romantikai paliekantis – jei apskritai palieka – mažai vietos... Bet, žvelgiant į Tavo kūrybą, ypač į noveles – justi, kad jos parašytos tarsi vienu kvėptelėjimu, gaivališkai, spontaniškai... Galbūt toks yra netgi Tavo romanas „Kvėpavimas į marmurą"; sunku čia nepastebėti savitos kompozicijos, paremtos ne konstrukciniais, o veikiau nuojautos, intuicijos padiktuotais dalykais... Ar rašydama romaną susidėlioji kokią nors schemą, kuri psichologinius veikėjų portretus, numatai jų metamorfozes ir panašiai? Kaip gimsta Tavo romanas?

 

– Pati žinai, kad iš pradžių ateina įkvėpimo gūsis – imi rašyti tekstą dar nelabai suprasdamas, apie ką ir kodėl, tiesiog norėdamas „pasikasyti". Teksto impulsas man paprastai ateina kartu su jį transliuojančia veikėjo sąmone. Taigi jie neatskiriami; nuo veikėjo lyg kokios gyvos gijos ar spinduliai pasklinda dar ne schema, bet lėtai aiškėjantis suvokimas, apie ką gi rašysiu. Pradedu ne nuo idėjos, problemos ar dar ko nors, bet nuo pagrindinio veikėjo, kuris pats susikuria sau aplinkybes, santykius, problemų lauką. Nujaučiu jį intuityviai, kaip savo pačios dalį, kuri manyje juda lyg koks neuronas. Taip viskas ir vyksta – apčiuopom, nujaučiant tik kelis žingsnius į priekį. Dažnai atsitinka, kad tolesni apgalvoti žingsniai, kol mudu su veikėjais juos pasiekiame, jau būna pakeitę kryptį. Visus tris romanus rašiau išsikeldama skirtingus tikslus (apskritai, jei neišsikelsi romano kaip tikslo, teksto tiesiog neparašysi), bet rašymo procesas buvo panašus. „Kvėpavimas į marmurą" atsirado iš noro išmėginti stambųjį žanrą, pasitik­rinti, ar apskritai jau esu jam subrendusi. Tai buvo nepaprastai intensyvus, daug psichinės energijos pareikalavęs procesas. „Benedikto slenksčius" pradėjau rašyti spontaniškai, kaip didesnį apsakymą; jis turėjo pasibaigti su pirmąja dalimi. Bet supratau, kad negaliu taip palikt to berniuko. Per daug giliai jis suleido į mane šaknis, tarsi į savo paties motiną. Atėjo sprendimas: gerai, rašau romaną. Mėginsiu išrašyti, kaip bręsta žmogus, ir dar sudėtingomis aplinkybėmis. Romaną baigiau išsekusi psichiškai ir fiziškai, buvo aišku: man negalima taip rašyti, nes turiu vaikų, kuriems reikia normalios, sveikos motinos. O literatūra puikiai apsieis ir be mano „didžių veikalų". Mažiausiai atsimenu, kaip rašiau paskutinįjį romaną „Medaus mėnuo", kurį kurdama nebesureikšminau proceso, nes jau buvau davusi sau „įžadus" nepervargti, išbalansuoti tarp kasdienybės pareigų ir kūrybos. Juo siekiau subtiliai ir gyvenimiškai aprašyti dievoieškos kelią; tai tema, kuri man vis labiau rūpi ir gyvenime. Iš esmės šio romano atsiradimą lėmė mano atsivertimas į katalikybę ir jį lydintys stiprūs maldos išgyvenimai; turėjau tai kaip nors išrašyti. Ir taip, kad tai būtų paskaitoma ne tik praktikuojantiems religiją, bet visiems „geros valios žmonėms" . Dabar, kai jau daugmaž žinau, kaip atsiranda romanai, kiek kraujo jie pareikalauja – kažkaip atrodo, kad romano ilgai nebesiimsiu... Nenoriu ir bijau... Tegu kiti juos rašo!

 

– Kūrinio savastis, autentika ir unikalumas veikiausiai priklauso ne tik nuo įgimtų ir įgytų sugebėjimų, tačiau ir nuo rašytojo temperamento, požiūrių ir pažiūrų, galbūt netgi nuo fobijų ir sapnų. Tas nematomas pasaulis – regėjimai, vizijos, sapnai, pojūčiai – ar jis turi reikšmės Tavo kūrybai? Kokios? Kiek?..

 

– Pojūčiai – taip. Kaip ir daugelio menininkų, mano pojūčiai itin aštrūs, gal ir per aštrūs, per stipriai veikiantys; apie tokį asmenį paprastai sakoma – labai jau jautrus. Gyvenime būna visaip, o štai kūryboje tas platus pojūčių spektras tiktai padeda. Regėjimų ir vizijų, gaila, nematau! Pavydžiu žmonėms, sapnuojantiems ryškius, pranašingus sapnus. Mano vyras kartais rašo įkvėptas sapnų. Man šie dalykai visai nepažįstami. Mano sapnuose vyrauja buitinis realizmas, daugybė smulkmenų, rutinos šiukšlių, kurių nespėju sutvarkyti būdraudama. Sapnuose jos atgyja, veliasi, reikalauja būti sudėtos „į stalčiukus". Nekenčiu stalčiukų, nekenčiu plauti grindų ir lyginti skalbinių, tikrovėje tą lažą vis atidėlioju, tad tenka tvarkytis sapnuose! Kad tai bent duotų kokios praktinės naudos nubudus...
Esu labiau vidinė negu išorinė. Patiriu vidinį gyvenimą kaip neaprėpiamą lauką, kuriame pati nedaug pažįstu ir suprantu... Tai suteikia šiurpulingos laisvės. Vis dažniau jaučiuosi laiminga tiesiog būdama, matydama, uosdama; tomis akimirkomis jaučiuosi ypatingai kūrybiška net ir nerašydama. Tačiau iš šito, kaip vadinu, egzistencinio džiaugsmo, gaunu stiprius impulsus rašyti, net jeigu rašau apie problemiškus, skausmingus dalykus...

 

– O kaip tada tavo pjesės? Kai kas net nevadina dramaturgijos literatūra, teigiama, kad tai visai kita sritis, kad žodžiai čia – ne patys svarbiausi, o galbūt jų netgi visai nereikia. Ar sutiktum su tuo?

 

– Apie pjeses galiu pasakyti mažiausiai. Sutinku, kad čia reiktų skirti du žanrus: literatūrinę pjesę (kurios reikalingumu abejoju) ir parašytą teatrui. Joje – kuo mažiau žodžių, tuo geriau. Bet ir tie žodžiai turi būti pakrauti, duoti impulsą veiksmui scenoje. Kaip to pasiekiama – nesuprantu. Todėl ir neberašau pjesių. Mano atveju jos atėjo kaip poezija, kaip grynasis įkvėpimas. Manyčiau, kad tai labiau literatūrinės pjesės, gal todėl ir nemačiau nė vieno man tik­rai patikusio pastatymo.


– Vienas garbus kolega sakė – nėra čia ko rimtam prozininkui terliotis su eilėraščiais, visa jo poezija turi tilpti prozoje. O štai Tu, rimta prozininkė (romanistė, novelistė, dramaturgė), dalyvauji Poezijos pavasariuose, rašai eilėraščius, juos publikuoji ir, ko gero, paslapčia net eilėraščių knygą rengi. Kaip čia su tuo „nerimtu" žanru – poezija? Ar ji Tau naujo žanro išbandymas, ar čia Tavo proza randa naują formą, o gal turinį? Ir ar nebaisu, kad tikri poetai ims ieškoti priekabių ir kliaudų?

 

– Oi, tikrai nesutinku su tokiu „nerimtu" požiūriu į poeziją! Man poezijos rašymas visada priminė muzikos rašymą, atrodydavo, kad tai aukštasis pilotažas, įkandamas tik išrinktiesiems. Gal todėl daugybę metų laikiau eilėraščius „prie odos" ir niekam jų nerodžiau – maniau, kad tai asmeninis, tik man vienai reikšmingas dalykas, gal net visai ir ne poezija. Juolab kad eilėraščiai man tiesiog nutinka, „pasirašo", padvelkia kaip koks metafizinis gūsis, pabučiavimas iš anapusybės. Tai beveik mistiška, labai asmeniška, drovu kam nors rodyti. Prie eilėraščių beveik nedirbu, per lengvai jie atsiranda, patys „pasirašo", ko, kaip pati supranti, nepasakysi apie prozą. Tikrai, turiu jau prieš metus sudarytą nedidelę poezijos knygelę – tik iš tų, kurių negėda viešinti. Laukiame finansavimo. Aišku, baisu, kad kabinėsis... O juk vis tiek kabinėsis – ne raštu, tai žodžiu, ne žodžiu, tai mintyse kas nors vis tiek burblens. Bet taip juk nutinka su visais mūsų darbais. Rizikuoti vis tiek reikia, tai – gyvenimo, gyvybės, kūrybos teisė.

 

– Tavo biografijoje – TV režisūros studijos, teatro patirtis, dainavimo pamokos, kadaise sakei, kad mėgsti režisuoti savo veikėjų poelgius... Iš kur tas artistiškumo genas? Ar dėl to, kad rašytojystė be šito geno – kažkas sauso ir nuobodaus, kad reikia dar ko nors – gaivališko, spontaniško, gal net eretiško, laužančio ribas ir normas? Ar rašytojui užtenka rašymo kaip disciplinos, kaip išmokto dalyko, kaip įgimto sugebėjimo, ar to neužtenka? Ar rašymas kaip disciplina nėra pernelyg uždara erdvė, iš kurios norėtųsi išsiveržti?

 

– Nežinau, ko reikia rašytojui... Vieni menininkai labai saviti tuo savo daugialypiškumu (kad ir Leonardas Gutauskas), kiti – stiprūs, įdomūs būdami pasinėrę vien tik į rašymą... Man pačiai rašymas ne tik nėra uždara erdvė, bet priešingai – išėjimas į kažką daug erdvesnio už kasdienybę. Bet, jei teisingai supratau, klausi apie rašymo rutiną, kai, tarkim, rašai romaną ir jau esi nuo to pervargęs. Tada ir kyla tokių visokių minčių: įkvėpimas išblėsęs, atrodo, kad tik verdi savo sultyse, bet pats save su botagėliu varai kasdien rašyti. Maždaug: „Nada, Fedia, nada." Esu tai patyrusi su visais savo romanais. Na ir kas? Vėliau nustembi, kad tas nuovargis tekste net neatsispindi! Tai mane palaiko, kai iki šleikštulio pavargstu rašyti. Romano kūrimas, pati žinai, vyksta impulsais: įkvėpimas – abstinencija, įkvėpimas – abstinencija... Man asmeniškai labai svarbu abstinencijos metu nemesti rašymo visiškai, nenusivilti, varyti kad ir iš inercijos, tiesiog laužyti, trupinti savo menkumo ribas.
O artistiškumo geną tikrai turiu. Iš kur – gal iš tėvų, gal iš protėvių, kurių net nepažįstu. Tik aptinku, kad galėčiau ir dainuoti, ir vaidinti, ir net tuos pačius filmus sukti – jei būčiau boba su kiaušiniais. Bet kiaušinių, ačiūdie, nėra... Tai ir ramu. Įdomus tas mano santykis su scena – visai jos nebijau, laisvai jaučiuosi prieš publiką, turiu balso, kūno plastikos duomenis, bet... Žinau, kad būti scenoje yra toks nedėkingas, išsunkiantis, ekshibicionistiškas, klastingas ir ypatingai gundantis reikalas, kurio mano psichika ilgai neatlaikytų. Dėl to ir mečiau režisūrą po pirmo kurso. Nebenorėjau gaišti laiko srityje, kurioje, pamačiau, vis tiek nedirbsiu.

 

– 2009 metais, gavusi Europos Sąjungos literatūros premiją už romaną „Kvėpavimas į marmurą", kiek pamenu, išsitarei, kad lietuviai Tau šito nedovanos... Ar tai reikštų, kad peržengei kažkokias nacionalinio padorumo ribas – juk iki šiol lietuviai dar nelaimėjo nė vienos „Eurovizijos", o Tu štai drįsai taip išsišokti (Giedra Radvilavičiūtė ir Undinė Radzevičiūtė – taip pat, esu tikra, kad ir jos jau sulaukė viešosios nuomonės priekaištų). Literatūra tarptautinėje arenoje jau tris kartus laimėjo, o popsas – ne. Ar tai nėra nesusipratimas, žvelgiant viešosios nuomonės akimis? Kaip čia dabar su ta mūsų kultūrine sąmone, su mūsų raštingumu? Naujausi tyrimai teigia, kad sparčiai tolstame nuo europiečių ne tik gebėjimo rašyti, bet ir suvokti tai, ką skaitome, srityje...

 

– Įdomus Tavo pastebėjimas dėl popso ir literatūros. Nežinančius visų aplinkybių tai turėtų maloniai nustebinti. Bet turiu atvėsinti – šitie ES skiriami literatūros apdovanojimai yra planiniai, jie kas keletą metų įvykdomi ne tik literatūros, bet ir kitų menų srityse (o gal ir ne tik menų). Kaip supratau, šiuo gestu ES parodo, jog remia kultūrą (nors premijos dydis tikram Europos gyventojui yra juokingas – vos mėnesio atlyginimo suma; svaresnis jis tik postkomunistinių šalių laureatams). Apdovanojami po vieną ES šalių rašytojai, kurie kiekvienas išrenkami savo šalies viduje. Taigi mane pagal ES Komisijos pateiktus kriterijus išrinko lietuvių ekspertų grupė. Tie kostiumuoti dėdės Briuselyje, kurie apdovanojo visų šalių laureatus ir brūkštelėjo sau pliusiuką, iš veidų net nelabai panašūs į skaitančius knygas. Taigi skamba solidžiai, o iš tiesų – apdovanojimas kaip visi. Kur kas rimčiau vertinu 2004 m. parašytos pjesės „Liučė čiuožia" sėkmę Berlyno teatro festivalyje, kur ji iš trijų šimtų europinių pjesių laimėjo pirmą vietą. Ir rinkosi patys vokiečiai. Tačiau tarptautinis pjesės kelias šioje vietoje ir „užlūžo" vos prasidėjęs – Vokietijoje, kiek žinau, jos taip niekas ir nepastatė. Labiausiai Liučę myli Rusijoje, ten daugiausia man žinomų pastatymų.
O raštingumo nykimas – skaudi tema. Paradoksas – kasdienybėje vis daugiau rašome ir skaitome (internete, telefone), bet raštingumas tik smunka. Man atrodo, kad tai kyla vis iš to paties vertybių degradavimo. Per daug pasidarėme svarbūs patys sau, rėkiame tik apie save, per daug užsiimame saviraiška ir vis mažiau mokame nuoširdžiai pasidomėti kitu. O tobulėjančios technologijos mus kiekviename žingsnyje apgauna, kad viską galime patys, kad to kito mums gal visai ir nereikia. Juk kad atsigręžtum į kitą, pats turi susipaprastinti, sumažėti, tam reikia elementaraus nuolankumo, iš kurio atsiranda bendravimui tokia būtina sąlyga kaip tolerancija. Kad ir kiek daug dabar šnekame apie asmens teises, tikrosios tolerancijos šiuolaikinis žmogus beveik nesupranta. O skaitymas juk irgi – bendravimas! Aukštesnio lygmens, įjungiantis sąmonės, intelekto parametrus. Skaitydamas pasineri į kito sukurtą pasaulį, net jeigu jis tau svetimas, sunkiai suprantamas ir ne visai priimtinas – tai vis tiek nuostabu! Man atrodo (gal ir klystu), kad mes nebeskaitome todėl, jog ir gyvenime prarandame poreikį domėtis kitais iš esmės (ne šiaip egoistiškai smalsauti, kas, kada, su kuo ir ką veikė, ką sėkmingai pakursto geltonoji spauda ir menkavertės TV laidos). Kiti mums rūpi tik tiek, kiek galime gauti iš jų psichologinės (malonumų), informacinės ar materialinės naudos. Toks vartotojiškas, nepilnakraujis santykis su kitu (kitais) veda į susinaikinimą. Ten link ir judame, ar ne?

 

– Pakalbėkime apie novelę. Esi garbingos Antano Vaičiulaičio premijos laureatė – šalia tokių mūsų prozos ąžuolų ir liepų, kaip Romualdas Granauskas, Juozas Aputis, Rimantas Šavelis, Petras Dirgėla, Bitė Vilimaitė ir kiti... Ar sutiktum su teiginiu, kad novelė – sunkus žanras? Ir jei sunkus, tai kodėl? Ir kaip apibūdintum situaciją, kad romanai, kurie seniau būdavo vertinami kaip prozininko brandos ženklas, dabar rašomi praktiškai visiškų nebrendylų, o novelė lyg ir trau­kiasi į eilėraščio šešėlį – į žanro, kuris neraštingo žmogaus plunks­nai darosi neįkandamas.

 

– Save, kaip prozos liepą, žinoma, kukliai nutylėjai... Rašytojai puikiai žino, kad romanas rinkoje yra pats paklausiausias, todėl dauguma pradedančiųjų (o ir seniai pradėjusieji), dažnai neapskaičiavę savo jėgelių, ir griebia tą jautį už ragų.
O novelės žanrą labai mėgstu – skaityti ir rašyti. Man jis neatrodo sunkus, tik gal reikalaujantis didesnės disciplinos – rašant novelę tampa svarbu ne tik tai, ką palieki jos tekstiniame kūne, bet ir tai, kiek sugebi atsisakyti, išvalyti, išskaidrinti. Tuo novelės žanras man panašus į poezijos rašymą – minimumas žodžių, maksimumas prasmės. Be to, pradėjus rašyti noveles sunku sustoti; viena paskui save traukia kitas; sąmonė pereina į kitą režimą (šiuo metu kaip tik rašau apsakymų ciklą). Gera žinoti ir tai, kad novelės skaitytojas jau yra brandus, turintis literatūrinį skonį ir poreikį tokiai literatūrai, vienadieniais romanais jo lengvai nesuvedžiosi.

 

– Negaliu apeiti labai svarbios literatūros srities – knygų vaikams ir paaugliams, juolab kad esi parašiusi „Benedikto slenksčius" ir „Žiemą, kai gimė Pašiauštaplunksnis". Mėgėjiškos intencijos šioje srityje, sakyčiau, tikrai nėra baisus dalykas, esama ir įdomių reiškinių, ir autorių, tačiau formuojasi nuostatos, kaip reikia teisingai kalbėti vaikams. Man neramu, kad edukacinė funkcija ims ir užgoš estetinę, ir tai, kas teisinga, pasidarys svarbiau už tai, kas įdomu. Ar vaikų literatūroje turi vyrauti teisingi standartai, ar čia nereikia maišto? Kitokio kalbėjimo nei priimta? Kaip kitados vaikams prabilo Sigitas Geda, Marcelijus Martinaitis – ne pataikaudami, ne mokydami, o savo vaizduotės galia atskleisdami pasaulio paradoksus?

 

– Iškėlei įdomią mintį. Tikrai sutinku, kad vaikams reiktų kalbėti visų pirma talentingai, nes talentas ir išsprogdina visas tas sustabarėjusias konvencijas. Nepasitikiu autoriais, kurie labai sureikšmina vaikų literatūrą ir patys nubrėžia ryškią takoskyrą tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros. Paprastai jie dar apsiginkluoja tokiais pareiškimais, kad neva vaikams rašyti sunkiau ar kad tai reikia daryti sąžiningiau, kad „vaikams nesumeluosi" ir panašiai. O rašant suaugusiems galima meluoti ar rašyti ne taip rimtai? Vis neatsikratau įtarimo, kad panašiai teigiantys autoriai patys laiko rašymą vaikams nepakankamai vertingu, ir iš šito savo pačių komplekso junta poreikį apsiginti sparnuotomis frazėmis. Kodėl apskritai suaugę imasi rašyti vaikams? Ar vien tik iš švietėjiškų paskatų, kaip Šatrijos Ragana? Turime ir tokios literatūros pavyzdžių. Vienas kitas, kaip antai „Irkos tragedija" arba Vytauto Petkevičiaus „Gilės nuotykiai Ydų šalyje" – pavykę. Bet prisiminkime ir tokį pasaulinės literatūros šedevrą kaip Lewiso Carrollio „Alisa stebuklų šalyje". „Nonsenso" literatūra, ku­­rioje moralo su žiburiu nerasi, o kažką tokio tikro užčiuopi apie gy­­venimą. Manyčiau, kad rašyti vaikams yra toks pat smagumas, reikalaujantis tiek pat maksimalių pastangų, kaip ir rašymas suaugusiems. Ir paskata rašyti vaikams dažniausiai kyla iš gyvo kontakto su jais, iš užsimezgusių simpatinių ryšių (kaip „Alisos" autoriaus atveju) arba iš vaikiškumo, vaikystės ilgesio. Tai labai gražūs, tikri impulsai. Geriausi jauniesiems parašyti kūriniai yra parašyti su talento gaivalu, ir jie veikia bet kokio amžiaus skaitytoją. Man vienas iš daugelio tokių pavyzdžių yra ir Felixo Salteno „Bembis. Bembio vaikai". Šiose apysakose puikiai dera talentas ir šioks toks didaktinis motyvas.
O S. Gedos eilėraščiai vaikams paskutinėse mokyklos klasėse man buvo katarsio ašarų šaltinis – bliaudavau kaip veršelis nuo tų visatos paslapčių pajautimo, kuris skliste sklinda ir iš jo eilėraščių vaikams. Galiu pasakyti, kad pirmoji pažintis su poezijos jėga ir gelme man prasidėjo būtent nuo jo knygelės „Mėlynas autobusiukas".

 

– Tavo biografijoje radau ir žodį „žurnalistė". Ar šitas žodis Tavęs kartais nenupurto nemaloniu drebuliuku? Turint omeny ne Gabrielio Garsía Márquezo ar G. K. Chestertono, ar pagaliau Vytautės Žilinskaitės atvejus, o šiuolaikinę žiniasklaidą, kurioje tiesiog veši jaunos, savimi pasitikinčios ir menkai raštingos personos. (Beje, girdėjau, kad stojančiųjų į žurnalistiką raštingumo lygis – siaubingas.) Kaip Tau tas žodis – žurnalistika, žurnalistas? Ar nevirto keiksmažodžiu?
Ekskursas iš praeities: kadaise Dalia Jazukevičiūtė su manim kalbėjosi telefonu ir aš nė nenujaučiau, kad šitaip ji ima interviu ir rašo straipsnį. Ir ką gi – straipsnis buvo puikus. Jame tilpo viskas, ką pasakiau ir ko nepasakiau, bet ko būtinai reikėjo – ir nugirstas šuns lojimas, ir atodūsis, ir puodelio tarkštelėjimas, ir visa būties ontologija. Žodžiu, ne tik žurnalisto, bet ir poeto darbas. Žinoma, laikraščių leidėjams dabar to nebereikia. O juk gaila. Ar ne?

 

– Gaila, žinoma. Bet aš vis tiek užsispyrusiai laukiu, kad viskas pradės gerėti. Dedu viltis į pačią jauniausiąją kartą, į vaikus, kurie gimsta dabar. Negali juk viskas tik ristis žemyn. Ims ir atsiras vėl bent kelios stiprios, dvasingos (kaip keista rašyti šį užmirštą, nebemadingą žodį, bet užsispyrusiai jį rašau) asmenybės, kurios viską ir išjudins. Juk progreso priežastis – asmenybės, kurios nesitaiksto su esama tvarka, suburia aplink save bendraminčius ir veikia.
O mano „žurnalistinis" periodas buvo seniai, truko labai trumpai (kokius trejus metus), iš vargo, nes reikėjo kaip nors pragyventi; neturiu žurnalistinio išsilavinimo, tai neįdomu, ir tas žodelis prie mano pavardės, kurį, įtariu, radai internete, tikrai nervina!

 

– Rašytojui sunku išskirti mylimiausią kūrinį iš visų kitų, nes visi kūriniai, kaip sakoma, lyg vienos rankos pirštai. Todėl neklausiu, kuris brangiausias, kuris – išskirtiniausias. Tiesiog ar atsivertus prieš gerą dešimtmetį parašytą romaną ar novelę neapima liūdnas, keistas, o gal ir kiek šiurpuliu nukratantis déjà vu? Ar kūrybos – gebėjimo kurti – prasmingumas papildo gyvenimo prasmę, ar atskiria? Ar ap­skritai šiuo atveju reikėtų skirti šias prasmes, kaip kad neretai nutinka šiandienos kultūroje, daugiau skaldančioje, bet ne vienijančioje?

 

– Esu iš tų, kuriems kūrybos prasmingumas gyvenimo prasmę tik papildo. Ir apskritai gyvenimas ir kūryba juk persiliejančios srovės... gal net neatskiriamos... Tikrai neįsivaizduoju, kaip čia jas reikėtų perskirti... Savo knygų skaityti nemėgstu, bet kas keletą metų vis paimu į rankas – pasitikrinti – ar labai pasikeičiau. Apima keistas jausmas. Atrodo, kad toji rašytoja yra kur kas protingesnė už mane dabartinę. Ar tai reiškia, kad senstu ir degraduoju? Tai parodys laikas.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)