tekstai.lt

Anapus ežero, kur bokštai

Regimantas Tamošaitis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Regimantas Tamošaitis. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs, bet galvoje sukosi vien tik tokios mintys, į kurias atsakyčiau ir pats. Bemąstydamas apie visa tai kaime, nieko protingo taip ir neišmąsčiau, o pjaunant žolę ir darant kitokius kaimiškus darbus į galvą įšoko ir ėmė suktis vienas toks sakinys: „Mano niekingo gyvenimėlio pradžia buvo..."


Žodžiu, kilo pagunda parašyti apie patį save, išsiaiškinti savo paties ištakas.
Tas sakinys man patiko, vis baudžiausi dėti dalgį į šalį ir eiti į kambarį prie kompiuterio, bet niekaip nesugalvojau to sakinio tęsinio, o ir dalgis rankose bei vešli žolė buvo svaresnis motyvas veiklai, tas darbas mane traukė ir ramino, saugojo nuo bereikalingo minčių pertekliaus, nuo viso to subjektyvumo proveržio, po kurio lieka tik nuovargis ir tuštuma. Taip, vasaros vešli žolė kartais mane saugo ir gydo.
Beje, Viktorija man atrašė su panašia nuotaika, kad tokiam pokalbiui nėra įkvėpimo, todėl beliko jai pritarti. Juk apie visus įmanomus gyvenimo, mokslo, literatūros klausimus profesorė jau šimtus kartų yra rašiusi ir be jokių raginimų. Ji rašo daug greičiau, nei mes spėjame skaityti. Taip, daug kas pasakyta, nieko nereikia daryti dirbtinai, tad visą vasarą ramiai dirbau savo kaimo darbus. Bet mintys apie Viktorijos buvimą literatūros pasaulyje ir apie jos gyvenimą sukosi visą laiką.
Ne kartą, padėjęs dalgį, eidavau prie automobilio ir žiūrėdavau į Dusetų pusę. Ten, pervažiavus Dusetas ir Užtiltę, prasideda tokios kalvos. Už tų kalvų, pravažiavus vingiuotais vieškeliukais, prie miško yra pasislėpusi Kazimiero Būgos gimtinė, o netoli jos – Bileišių kaimas, kuriame vasaras leidžia Viktorija su savo vyru, Antanu Pakeriu. Tai jos vyro gimtinė, tapusi ir Viktorijos vasaros laiko prieglobsčiu. Aš irgi savo vasaras leidžiu žmonos senelių sodyboje, kuri mums dabar yra bendri namai. Mano gimtinėje žemaičių krašte man jau niekas nebepriklauso, nebent tėvų kapai.
Kadaise aplankėme Viktoriją Bileišiuose su visa Lietuvių literatūros katedra, visi universiteto kolegos. Buvo linksma ir gera, mūsų katedra tada dar nebuvo tokia išsibarsčiusi, stresuota, atakuojama biurokratinių švietimo instancijų, atestacijos baubų ir visokių projektinių darbų įkarščio. Tiesiog dėstėme lietuvių literatūrą ir ja džiaugėmės, neskaičiuodami savo valandų, krūvių ir viso kito, kuo dabar yra valdomas, bauginamas ir pavergiamas mokslo žmogus.
Viktorijos raštai ypatingi tuo, kad jie funkcionuoja ir akademinėje bendruomenėje, ir yra žinomi visai Lietuvai. Kažkaip dera ir mokslas, ir jo švietėjiška sklaida. Daugelio mūsų kitų moksliniai darbai rašomi dėl atestacijos ir akademinės karjeros, vos parašyti ir pažymėti paukščiukais jie ramiai miršta stalčiuose, neduodami naudos nei Lietuvai, nei sielai. Mūsų kultūrinio ir kūrybinio gyvenimo jie niekaip neveikia, bet maitina biurokratinę sistemą. O Viktorija visada su savo darbais eina į gyvenimą, pas žmones. Atsiliepia kviečiama į visokius minėjimus, renginius, dažnai ką nors daro savo iniciatyva. Pamėgink į viešumą pakviesti ką nors iš etatinių literatūrologų: neturiu laiko, planai spaudžia, rašau tą ir aną. O kur paskui visa tai, to proto darbo vaisiai? Reikia giliai ieškoti, kol surandi. Todėl literatūrinis gyvenimas dabar klesti ir be literatūrologų, be kritikos. Kaip į laisvę ištrūkusi gyvulių banda rašantieji veržiasi į visuomenę pro visus vartus.
Viktorijai pasisekė, ji gražiai pabaigė savo pedagoginį darbą ir buvo atitinkamai pagerbta. Nėra ko stebėtis, tiek knygų, tiek metų atiduota literatūrai. Bet matau, nuo tos akademinės literatūros refleksijos profesorė vis labiau gręžėsi į tuos laukus, iš kurių išauga kūrybinė valia ir literatūra. Ji gręžėsi į savo gyvenimą, į gimtinę, į tarmę, kurioje ieškojo motinos balso, vaizduotėje keliaudavo savo vaikystės keliais. Varniai, Girgždūtė... Ne per toliausia, už Medvėgalio ir Laukuvos yra ir mano žemaitiška gimtinė. Bet net vasaromis retai pasiekiu tuos kraštus, jie man vis tolimesni ir svetimesni. Dabar mes lyg įsišakniję kitose gimtinėse, visai kitose Lietuvos vietose. Bet Lietuvos žolė, dangus ir debesys visur tokie patys. Tebekeliaujantys iš tos pačios vaikystės.
Kai žiūriu į debesis, galvoju, kad juos mato ir kiti mano gyvenimo žmonės. Ar bent matė, nes debesys visur panašūs, kaip ir mūsų sąmonė. Jie visuomet praplaukiantys, praeinantys, nykstantys. Ir be pabaigos. Valstietis laukia, kad nuvilnys upė, o ji vilnijo ir vilnys amžinai, rašė Horacijus, kurį cituoja Immanue­lis Kantas. O už debesų – dangus, irgi visuomet tas pats ir vienas visiems. Jis nesibaigiantis ir nepraeinantis. Mes jį matome iš Lietuvos, dangus visuomet turi būti matomas iš konkrečios vietos. Pasižiūri į dangų, kuris ramina savo pastovumu bei didybe, ir norisi daugiau aprėpti, pamatyti, keliauti.
Neištvėręs sakau žmonai: važiuojam į Dusetas. Saukas aplankysim. Šarūną ir Nomedą. O galvoje sukasi mintys, ten, visai netoli, yra... kaimas. Gal pavyks aplankyti Viktoriją?
Kai viešėjome pas Pakerius aną labai tolimą vasarą, nuėjome nusimaudyti į ežerą. Ežeras, pavadinimu Rašas, dumblėjantis, pakrantės apaugusios, vanduo rudas, bet mums buvo gerai. Tuomet dar niekas iš mūsų nekeliaudavo po visokias graikijas, italijas ir kitus kraštus. Anuomet išvyka į Lietuvą buvo įvykis (buvau į Lietuvą išėjęs, Sigitas Geda), įsimenantis ir sutelkiantis, dabar ir maljorkomis nieko nenustebinsi. Tos naujųjų laikų kelionės dabar yra labai privačios, jos nieko nejungia, net išskiria žmones. Mes vis rečiau susitinkame iš esmės. Dangų matome kiekvienas iš savo skirtingų šulinėlių.
Vakarėjant nuo tos kalvos labai gražiai atrodė tolumos. Po kylančias miglas atokiai apačioje braidė vienišas juodas arklys – paskui ėjau jo fotografuoti. Pakerys rodė į vakarų pusę ir sakė, kad ten, anapus ežero, matosi Jūžintų bokštai. Žiūrėjau, bet nemačiau. Tik jie man sužadino vaizduotę, išliko sąmonėje, įstrigo joje – kaip koks esminis orientyras. Čia kalvos, sena Pakerių giminės sodyba, mediniai trobesiai, o ten, užlipus ant kalvos, – tolimi bokštai.
Paskui kartą į Bileišius atvažiavau su savo šeima. Buvome labai šiltai priimti, kaip artimiausi giminės. Pakerys basas sėdėjo ant prieangio, darė kažkokius darbelius, prisimenu tik krepšį jo rankose, Viktorija ir mano žmona apsimetė moterimis, linksmai šnekėjo apie visokius buities ir gyvenimo dalykus, kaip pridera moterims daryti tokioje vietoje ir tokioje situacijoje. Aišku, nė žodžio apie literatūrą, šioje vietoje tai savaiminis tabu. Kam gadinti gyvenimo pojūtį, kai jį gyveni iš tikrųjų, o ne literatūriškai. Atmenu, Viktorija į tokią altaną atnešė garuojančių virtinukų su varške puodą, prie lėkščių linksmi trijų kartų veidai.
Iš tos jaukios ir žmogiškos namų aplinkos visa universitetinė veikla atrodė kaip kažkoks netikras ir iškreiptas gyvenimas. Žiemos pramonė, akademinis šaltis. Šypsenomis dangstomi įtempti santykiai, darbo krūvių ir valandų skaičiavimas – savo ir kitų, – su instinktu sutampantis akademinės karjeros troškulys, patyliukais rezgami profesūros planai – visa tai prisiminus vasaros metu net nupurto.
Anąkart, sėdint toje Pakerių altanoje, man nevalingai trūkčiojo rankos ir kojos: po senomis obelimis žolėje buvo prikritę daugybė obuolių, jau pūvančių ir skleidžiančių rūgštoką kvapą. Vidinis balsas reikalavo juos surinkti, taip pat kilo ilgesys dalgiui ir grėbliui. Jaučiausi, lyg būčiau savo sodyboje. Kaip sakiau, Lietuvos žemė ir žolė visur ta pati.
Šiemet pirmiausia užsukome į Saukų kiemą, į jų ūksmingą sodybą, už Šventosios tilto iškart į dešinę. Šeimininkų nebuvo namie, tai kieme pasivaikščiojome patys, apžiūrėjome Šarūno ir jo sūnaus padarytus monstrus, išsidrėbusius ant suoliuko ir visur kitur. Skulptūrų veiduose – sustingusios konvulsijos, apnuogintos kūniškos ir dvasinės kančios išraiška. Vaikams tie reikalai pasirodė baisoki. Šitie žmonės baisūs, aš jų bijau, sako trejų metų sūnus. Toks jau tas gyvenimas, sakau. Žmonės kartais yra labai baisūs. Bet mes to nematome, nes jie yra puošniai apsirengę ir prisidengę akademiniais vardais. Jei kas nors juos apnuogintų... Atimk iš žmogaus regalijas, ir jis bus apgailėtinas. Bet su jomis koks yra puošnus, koks gražus, kaip povas – štai toks yra Saukos menas.
Instinkto jėgą aš matuoju akademinės karjeros pasiekimo laipsniais. Kuo individas užkopęs aukščiau už kitus, tuo stipresnis jo instinktas. Jis apšaknija visą asmenį ir prasiskverbia į jo protą, daro jį kietą, aštrų, negailestingą. O man pakanka to, kad moku skaityti ir rašyti. Tai man leidžia būti tarp žmonių. Ir būdamas tarp jų matau anapus aukštus šviesius šventyklos bokštus. Aš tik noriu įsitikinti, ar jie ten tikrai yra. Nes iš akademinės perspektyvos matosi tik mirties horizontas, be jokio tikėjimo ir prasmės.
Apžiūrime Dusetų dailės galeriją, ji nuostabi ir darbai joje eksponuojami puikūs. Prisimenu, kad ir pats buvau šioks toks dailininkas, rodau šį tą vaikams, aiškinu.
O dabar važiuojame anapus Šventosios – į Jūžintus, sakau žmonai. Labai noriu juos pamatyti. Važiuojam, pritaria žmona. Ir aš pats suvokiu, kaip stip­riai – nuo tada, kai buvo Pakerio mostas, rodantis anapus ežero, – norėjau ten pabuvoti. Aš labai norėjau pamatyti Jūžintų bokštus.
Ir mes nuvažiavome, ir mes pamatėme. Gražu ten buvo: barokiniai debesys per visą dangaus aukštį, balti bokštai kyla ir plaukia kartu su jais. Nenuostabu, kad matomi iš taip toli, iš tokių žemų žemiškųjų sodybų. Tame debesų danguje atsispindi ir mūsų Žemaitija, ir šis gražus ežerų kraštas – mes po šiuo dangumi esame namie, ir esame kartu.
Yra gera pamatyti Lietuvą tomis pačiomis akimis, tuo pačiu žvilgsniu, gyventi tą patį gyvenimą. Be tokio pamatymo nėra ir tikros literatūros.

 

Regimantas Tamošaitis
2015 m. rugsėjis

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai", 2015 Nr. 10 (spalis)