tekstai.lt

Valentinas Sventickas. Pušis, kuri

 

 

Iš gurinių

 

Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne.

Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą, kai žiūrėdavo į besileidžiančią saulę už Varnų kalno. Augo žaliavo priešais. Algimantas Baltakis yra parašęs eilėraštį apie Varnų kalną. Anksčiau gyveno kaimyniniame name, o dabar kitoje to kalno pusėje.

Krito ta aukšta pušis kažkaip skersai. Jeigu kaimynas Justinas kritimą būtų matęs, – svirdama ne tiek tiesiai į jį, kiek į dešinę. Taip ją turbūt pakreipė laidai, kuriuos kliudė savo paskutinėje kelionėje, ir dėl to pakeliui paguldė betoninį elektros stulpą. Viršūnė smogė į keturaukščio namo pastogės atbrailą ir pro langą įkišo galvą į velionio Prano Raščiaus būstą. Poetas Pranas Raščius, kam žinomas, kam jau nelabai, mirė 1987 metų vasarą. Tą liepą namuose buvo vienas, rastas negyvas, kai pasigedo bendradarbiai. Beje, jis draugavo su miškininkais, yra 1983 m. sudaręs gamtinės poezijos antologiją, gražiai pavadintą „Po medžio ir paukščio sparnais“. Įtraukė į ją ir Marcinkevičiaus eilėraštį, prasidedantį taip:

Vėjų stumdomas medi, nejaugi

tu kaip žaibas nulūši many?

Jaunas maištingas dailininkas, vaizduojamas Marcinkevičiaus 1961 metais parašytoje apysakoje, sakė galįs nupiešti pušį, kuri juokiasi.

1991 metais „Pušis...“ buvo aptaškyta niekingų politikavimų tirščiais – neva parašyta KGB užsakymu. Tiek jau to dabar. Kaimyno veidas, kai leisdavosi taku nuo Varnų kalno, ilgai buvo pilkas ir graudulingas.

Pušų aplink mūsų namą daug. Kur kas daugiau negu jame likusių rašytojų. Grigorijus Kanovičius iškeliavo į savo Izraelį, Algimantas Bučys ir Jonas Mačiukevičius išsikėlė, Justinas Marcinkevičius, Pranas Raščius ir Juozas Bulota kalbina kapinių pušis. Likome dviese su Mykolu Karčiausku.

Abu pamatėme, kad tos pušies, kuri nuvirto, šaknų tebuvo menkas gumbelis. Visos jų atšakos kažin kodėl sutrešusios. O kaip kitų, tebematomų?

Man jau dabar buvo gaila pušies, kuri kada nors vis tiek nulūš.“ Taip, tai sakinys iš apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Parašytos, priminsiu, 1961 metais.

Specialistas pasakė, kokio amžiaus galėjo būti ta nuvirtusi pušis. Tuoj sumečiau, kad ji bus pradėjusi gyvenimą tada, kai Simonas Daukantas parašė „Būdą senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“.


2015 05 05

 

2015_liepa_metai.png