tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Mea culpa

Tėvynės varpai

 

Kada nors ateis tokia diena, kai aš nuolankiausiai atsiprašysiu viso pasaulio ir visų žmonių, atsiprašysiu lenkdamasis iki žemės:

Atleiskite man, kad buvau apsimetėlis, kad visus kvailinau, daug metų apgaudinėjau melu, kad esu literatas. Kad neva moku aiškinti literatūrą, kad išmanau jos subtilybes ir kad sukinėjuosi tikrų literatų bendrijoje, tarsi būčiau joje gimęs. Ne tik sukinėjuosi, bet dar drįstu postringauti apie ją, tarsi būčiau koks mokslinčius. Su metais ši kaltės našta mane vis labiau slegia, ir kada nors galiu neištverti, kada nors galiu pratrūkti. Pratrūkčiau ir dabar, bet dar turiu mažų vaikučių, tai mane ir sulaiko nuo viso gyvenimo išpažinties. Bet kada nors vis tiek pasakysiu: atleiskite, atleiskite! Man tik rūpėjo išmaitinti vaikus, išlaikyti šeimą...

2015_liepa_metai.png

Iš tikrųjų visada dariau tik viena: mąsčiau patyliukais apie gyvenimą, ir kartais tas įkyrus mąstymas apie gyvenimą sutapdavo su mąstymu apie literatūrą, nes gyvenimas ir literatūra kažkaip sutampa, jie lyg auga vienas iš kito, lyg atsispindi vienas kitame. Taigi netyčia mano mąstymai apie gyvenimą aprėpdavo ir literatūros sferą, tačiau tai man neduoda teisės laikyti savęs nei literatu, nei literatūros mokslininku, tuo literatūros teorijų vergu ir kultūros kankiniu. Ne šventai tinginystei visa tai. Savo buvimu tarp literatų aš profanuoju kūrybą, kuri mano broliams plunksnuočiams yra šventas reikalas. O literatūros teorijos mane ypač erzina, jos mane vargina, esu linkęs nuo jų nusigręžti. Aš ir nusigręžiu nuo tų teorijų, aš ir pamirštu jas, išmetu iš galvos tą pačią akimirką, kai tik baigiasi paskaita ar koks nors kitas mano apsimestinis panašių reikalų dėstymas.

Žinoma, kol tos teorijos žiburiuoja mano sąmonės galaktikose, jos man būna įdomios, tokios tolimos, daug žadančios – ir jų regėjimais žaviesi tu pats. Bet šiaip jau man labiausiai patinka gulėti ir žiūrėti į lubas. Iš visų didžiųjų filosofų veiklos, kiek esu skaitęs, šis Rene Descartes’o pomėgis man labiausiai prie širdies, ir jis, atrodo, bus pats prasmingiausias. Taip keliaujama tiesiai į dangų. Nes tarp tavęs ir tarp dangaus – vien tik lubos, ir jokių paistalų.

Juk ir numirė šis didis mąstytojas tada, kai buvo išluptas iš lovos ir priverstas skaityti filosofijos paskaitas ankstyvais rytais vienai įnoringai, žinių geidžiančiai karališkos kilmės panelei. Štai ką reiškia neteisingas mąstymo režimas, žmogaus prigimties prievartavimas.

Dar man patinka žiūrėti, kaip vasarą žydi raktažolės. Kaip dangumi plaukia debesys, judėdami iš niekur į niekur. Kaip tekšteli atsitiktinis lašas giliame šulinyje. Bet visa tai – praplaukusios vaikystės žaidimai, ir nors mano pomėgiai nepasikeitė, nūnai esu priverstas juos slėpti.

Žiūriu, likęs vienas, į visokius tokius reiškinius, ir juokas ima. Nuostabu visa tai. Viskas vyksta be žodžių. Tiesiog vyksta. Ir ne bet kur, o mano tikrame gyvenime. Žinoma, kurio niekas nemato.

Ir nežinau, kas man nutiko, nuo kada esu toks netikras. Mano gimtinės žmonės žiūri į mane ir, gūžčiodami pečiais, klausia vienas kito: kas jam pasidarė? Argi jis nėra vienas iš mūsų?

Na, šitie žmonės labai praktiški, tai juos apsaugo nuo paklydimų, bet ar aš kaltas, kad praktinio požiūrio į daiktus man nepakanka? Kad man nepakanka pačių daiktų, kad dar knieti klausti jų buvimo priežasčių? Paties buvimo?

Per savo apsimetėlišką gyvenimą nežmoniškai išmiklinau apsimetinėjimo įgūdžius, mano kalbėjimas yra nepaprastai išlavinta kalbinė mimikrija, ir jau vien dėl to esu nelaimingas. Nieko nemoku pasakyti iš širdies, paprastai. Užtenka tik išsižioti, ir iš burnos pasipila žodžiai, kurių reikia auditorijai, kuri jų godžiai laukia, lyg alkana žemė lietaus, nes auditorija nori būti tikra, kad neklysta dėl savo gyvenimo pasirinkimų ir visokiausių vertybinių bei egzistencinių nuostatų. Aš jiems nieko nesakau nuo savęs, aš tik retransliuoju ore sklandančias bendras mintis, bendrus požiūrius, išsakau sensus communis, ir žmonėms tai patinka. Jiems visada patinka, kai mūsų mintys susitinka, kai viskas taip paprasta, bet kuo čia aš dėtas? Aš tik antena tų keistų retransliacijų lauke, nieko asmeniško. Ir sėkmingiausi mano kalbėjimai būna tada, kai pats visiškai nieko negalvoju, kai galva visiškai tuščia, nes tik tada, visiškai švarioje sąmonėje atsiveria visi kultūrinės transcendencijos kanalai ir jais lengvai retransliuojama visa tai, ko reikia žmonėms.

Bet tik ne man to reikia. Nes penkios minutės po retransliacijos aš jau nežinau ką kalbėjęs. Jei kas nors ko nors perklausia iš to, kas kalbėta, žiūriu į tokį lyg iš mėnulio nukritusį – nieko negaliu pasakyti nei jam, nei sau. Nes tada jau mano mintys toli – jos vėl laisvai plaukia mano pasaulyje, kuris visada yra mano, o ne tavo. Jame tik raktažolės, tik debesys ir gilūs šuliniai.

Net ir dabar, klodamas šias mintis, elgiuosi kaip nesavas, viskas rašosi tarsi savaime, kaip seniai girdėtų giedojimų aidai. Normalūs žmonės tokių dalykų nerašo. Literatai, kurie yra tikri, – tuo labiau. O aš esu nei viena, nei kita... Tiesiog esu kaltas, kaltas...

Beje, šeima mane apsaugojo nuo visiško nuopuolio: dar kiek, ir būčiau ėmęs rašyti mokslinius veikalus ir tapęs visišku profesoriumi. Sakytų artimieji: žiūrėk, jis jau visiškas profesorius, visai susvetimėjęs. Dabar tas mano profesoriškumas nei šioks, nei toks, kažkoks švelnus, neva asocijuotas, net į užsienio kalbas tokio neišversi. Bet artimi žmonės nedavė laiko tuštybei, ir tik dabar imu suprasti, kokia žmogui laimė turėti šeimą. Jei kyla ūpas šnekėti, gali tai daryti nekeldamas kojos iš namų, gal net iš lovos nelipdamas, neatitraukdamas mąslaus žvilgsnio nuo lubų. Ant jų viskas parašyta, ypač tiems, kurie moka skaityti tylą ir tuštumą, kurie žino visokius niekio vardus. O kai neturėjau šeimos, imdavo nerimas, kažkas mane raudavo iš namų, versdavo eiti į viešumą ir ieškoti pašnekovų. Iš esmės – tik klausytojų, nes juk vienišiesiems kitų postringavimai visiškai nerūpi.

Todėl prisimenu savo senelį Kubą, ir jo tėvą Stepą, kuris, prastu dembliu apsiklojęs, rėkdavo: Vaikai! šiukštu jums naujus niekus pramanyti. Taip gyvenkit, kaip mes, tėvai jūsų, gyvenom. Vis protingai, vis pamaži nusitverkite darbus.

Nusitverti pamažu – reiškia visai nieko nedaryti. Ir mano senelė, išaugusi iš tos pačios linijos, sakydavo: nereikia per daug storotis, nesunkink per daug širdies. Geriau pagulėk, pasitaupyk senatvei. Tiesa, kita senelė buvo kiek kitokia: spausdavo prie darbų taip smarkiai, kad visai atmušė norą būti darbščiam. Bet ir ji mokė labai teisingai: kušinkis ir nieko nemislyk! Nepliurpk! Žodžiu, dirbk ir nešnekėk, ir negalvok ko nereikia. Ji turėtų manimi džiaugtis, jei matytų, koks dabar esu, bet tik kad džiaugtis ji ir tada nemokėjo. Džiaugtis mėgsta tie, kurie daug plepa.

Kad nereikėtų pačiam daug galvoti, išmokau skaityti knygas. Į jas įkritęs visiškai užmiršdavau save ir iš galvos išdulkėdavo visi rūpesčiai. Jokios bėdos nekankino.

Taigi man labai patinka knygos, ir visada patiko, nes jose randu daug viso to, ko pats negebu išmąstyti, tiesiogiai stebėdamas žmones ar gilindamasis į save. Todėl yra tokios knygos, kurios man nepaprastai brangios, dėl jų būnu lyg proto netekęs ir kaip tik dėl jų pasipila mano minčių ir žodžių srautai. Bet juk visada mąstau tik sau, net ir kalbu tik sau, apsimesdamas, neva esu kažko išmokęs ir dabar tai skelbiu kitiems. Neva tai mano profesija. Jokia tai profesija, aš esu tik gyvenimo mąstytojas ir knygų paveiktas skaitytojas, kuris dėl liguistų polinkių kartais ima garsiai reikšti savo mintis, – negi tai profesija? Liga tai, o ne profesija.

Bet man vis dar reikia išlaikyti šeimą, išauginti vaikučius...

Mąstydamas apie juos ir gyvenu. Atsigręžęs į vaikus – savo ir ne savo – tuojau pat pamirštu literatūrą, bent jau kaip mokslą, nes tie maži žmonės yra kur kas daugiau už literatūrą ir jie išmano kur kas daugiau už mane.

Bet laikui bėgant jie pamirš savo išmintį, jie irgi bus įpratinti samprotauti, tada gal ir jie ateis į auditorijas ir ten klausysis aukštųjų žodžių, jie paklus abstrakcijų pinklėms, bus apžavėti spekuliatyvinių ištarmių logika, visais tais žaidimais stiklo karoliukais, jiems tai atrodys kaip koks žinojimas, tarsi žinojimas, ir tai numanant man darosi liūdna. Spekuliatyvios minties altorių šešėlyje gyvastis glemba ir nyksta, proto šešėlyje nėra džiaugsmo, tai tik prieglauda garbiems karšinčiams, tik filosofinė paguoda, consolationis philosophiae...

Kai ilgai žiūri į lubas ir vis tiek nieko virš jų nematai, suvoki, kad ir pats esi nematomas. Ir imi suprasti, kokie teisingi yra žodžiai:

 

Tavo paties būtis

nykiais aidėjimais skrenda atgalios, –

ir tau be galo liūdna.

Žinoma, kad liūdna, kaipgi nebus?

Regimantas Tamošaitis  

2015 05 04