Tėvynės varpai

In memoriam

Kad prasmė neapleistų žmogaus pasaulio

Donatas sauka

1929.X.13–2015.V.16

Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti. „Mirtis – tai toks didelis, šventas ir šviečiantis taškas, / Ji taria prasmes, visa kita pasauly išblaško...“ (Sigitas Geda, „Giesmė apie dangišką kartografiją“). Mirtis taria prasmes sumuodama žmogų, jo asmenybę, bet ne sudėdama, o atimdama tiek, kiek pajėgia atimti. Ir sustoja prie likmenos, likučio, liekanos, prie trupinio, verto bent mažo amžinybės lašo. Ir leidžia dar pasiliekantiems prie jo pasilenkti, lyg pasitikrinti – ar prasmė dar nėra apleidusi žmogaus pasaulio.

Dar ne. Dar tas amžinybės lašas, ta likmena, tas likutis švyti iš to, kas buvo profesorius Donatas Sauka, iš to, ką jis paliko. „Sauka mane palaikytų“, – ištaria jaunas filologas, jau nebuvęs profesoriaus studentu, o tebejaučiantis jo dvasios budėjimą, bandantis gyventi pagal savo sąžinės, garbės, orumo principus ir skaudžiai atsitrenkiantis į susitarimų, apėjimų, galios lubas.

Taip, ne vienas lituanistas, baigęs Vilniaus universitetą, paliudytų: užteko Donato Saukos kad ir tylaus palaikymo, kad išsilaikytum, atsispirtum, nepalūžtum. Autoriteto galia. Reikia patirti jo veikimą, kad pajustum, kaip žmonėms ir iš žmonių prasmė mezga savo šilko tinklus, stipresnius už stipriausią sintetiką. Nesame sukūrę savos, lietuviškos, asmenybės suvokimo, atskleidimo, įprasminimo strategijos. Vytauto Kavolio studija „Žmogaus genezė“, skirta Vinco Kudirkos fenomeno analizei, parašyta 1958–1962 metais, lieka kone vieninteliu tokio pobūdžio darbu. Tos pačios kartos kaip ir V. Kavolis, Algimantas Baltakis, Janina Degutytė, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, buvo ir Donatas Sauka, gimęs 1929 metų spalio 13 dieną. Aštuoniolikmetis, Telšių Žemaitės vidurinės mokyklos aukso medalininkas, 1948 metais pradėjęs studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete. Gabiųjų pokario jaunuolių karta, kuri lituanistiką rinkosi kaip mūšio už Lietuvą, jos kalbą, kultūrą lauką. Ši karta turėjo gerų dėstytojų: tebedirbo Vincas Mykolaitis-Putinas, atkakliai į senąją lietuvių raštiją, į Kristijoną Donelaitį studentų akis kreipė Jurgis Lebedys. Nuo 1949 metų pradėjo dėstyti Meilė Lukšienė, nuo 1951-ųjų – ir Lietuvių literatūros katedros vedėja. Ji tapo artimiausiu Donatui Saukai žmogum, jungė plataus spektro liberalumas, padėjęs dėmesio centre išlaikyti ir lietuvių tautos, jos kultūros rūpestį. M. Lukšienė perdavė savo jaunesniam kolegai ligi tol jos pačios skaitytą tautosakos kursą, kurį reikėjo ruošti nuo pačių pradmenų. Ir tarsi įpareigojo šiam darbui, nepertrauktam ir tada, kai jau universitete nebedirbo. „Lietuvių tautosaka“ (antrasis pataisytas ir papildytas leidimas), nubrėžusi ir istoriosofinę prigimtinės kultūros ir lietuvių tautos galimybių jungties perspektyvą, išėjo 2007 metais. Tautosaka, studentų ekspedicijos, kelionės po kaimus, pokalbiai – tai buvo laikoma politiškai pavojinga, „kvepėjo nacionalizmu“, kaip tada buvo sakoma. Dėstytojo, labai studentus traukusio pedagogo darbą Donatas Sauka dirbo nuo 1956 metų iki 1993-iųjų. Dirbti su studentais gali tol, kol matai ne auditoriją, o kiekvieną studentą atskirai, – toks buvo profesoriaus principas, lėmęs lyg ir per ankstyvą pasitraukimą. Išsemia tas darbas, labai išsemia, – neslėpė profesorius, o jo vienas artimiausių bičiulių Vytautas Kubilius 2003 metų rudenį įrašė dienoraštyje: „Norisi kaip Donatui viską padėti ir skaitinėti be tikslo ir naudos“¹. Bet nebuvo to ramaus skaitinėjimo „be tikslo ir naudos“. Iliuzija, kuri neramų Donato Saukos būdą, tą imperatyviausią iš visų imperatyvų noriu suprasti, dengė ir nuo artimiausių akių. Jis ruošėsi paskaitoms, kurios jau nebegalėjo įvykti, jis vis ėjo (jau ir nebeišeidamas) į fakultetą, kur jo turėjo laukti, o nebelaukė studentai, doktorantai. Pedagogas, bet ne metodikas, ne išdailos mokytojas, o ypatingo, išskirtinai saukiško santykio su jaunu žmogum kūrėjas. Santykio, kuris budina ir provokuodamas, leidžia užsiimti nenuspėjamą poziciją, žadina ir žeisdamas, o kartais ir žaisdamas nelengvai pagaunamos logikos žaidimą. Negali iš anksto pasirengti, nes nežinai, ko būsi paklaustas. Kartais ir visai ko nors kasdieniško. Kasdieniško, o ir likimiško. „Kaip sunkiai žmogus skiriasi nuo savo buvusios tikrovės“, – giedros, skaudžios sąmonės sakinys jau slaugos ligoninėje, ištartas stoiko, stoicistinės nuostatos žmogaus, – nesiskundžiančio, dar čia pat, o jau giliai, nepasiekiamai. Žemininkas pagal tradicinių, prigimtųjų žmogaus ir jo tautos vertybių išpažinimą: įspėjo Salomėjos Nėries lyrikos gelmę, kai atvėrė jos kūrybos ryšį su liaudies daina, „Lietuvių tautosakoje“ Just. Marcinkevičiui ir Marcelijui Martinaičiui suteikė tautosakos išsuptų, išaugintų poetų garbę, aukštai įvertino Just. Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“ – kaip iškalbingą tautinės tapatybės dokumentą. Ir jau bežemis – pagal egzistencinių klausimų jautrumą, opumą, aštrumą, jei išeivijoje susiformavusias kartų padalas (ir ne tik poezijoje) suvoksime bendriau, plačiau. Turėti žemės teikiamą ramybę ir patirti bežemystės nuoskaudą, bandyti ją įveikti žemės išaugintais kultūros tekstais. Globoti protėvių dainomis, pasakomis, mitais apsėtus prasmės laukus, neužleisti, neapleisti. Suvokti Žemaitės, žemiškiausios iš visos lietuvių klasikos, fenomeną.

Ir per Donato Saukos, jauniausio iš katedros branduolio, likimą perėjo garsioji Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros byla, kai viena po kitos iš darbo universitete buvo pašalintos M. Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė. 1960-ųjų rugsėjį Donatas Sauka sutiko atleistas iš darbo kaip neperrinktas, bet paskui priimtas dirbti metams rektoriaus įsakymu. Kaip ir J. Lebedys, kilniai, net pasiryžęs žengti sunkiausią žingsnį, jei tas padėtų, buvo solidarus su savo bendradarbėmis, visą gyvenimą palaikė bičiuliškus ryšius. Ir kartu, kaip vaizdžiai savo atsiminimuose išsitars V. Zaborskaitė, Donatas Sauka buvo katedros „enfant terrible“, „kuris sau daug leisdavo, pasakydamas atvirą kritikos žodį bet kam, bet visi jam atleisdavo. Didelių gabumų, aštraus proto, puikaus estetinio jausmo ir apskritai kupinas gerumo, kurį jis slepia po pašaipos ir aštroko sąmojaus kauke“². Taip, profesorius sau daugiau leisdavo santykiuose ne tik su kolegomis, bet ir su studentais, ne vieną jautresnį (ypač jautresnę) ir įskaudindamas atvira kritika, tiesmuku žodžiu; šiuo požiūriu nors ir pusinis (tik iš motinos, labai išmintingos, iškalbios ir geranorės), buvo visas žemaitis, stataus būdo, tiesiakalbis. Dažnai ir nepatogus, nepatogus kultūros žmogus. Išskirtinai jautė savo dvasios teritoriją, joje buvo laisvas ir pačiu nelaisviausiu laiku, tą teritoriją gynė visais įmanomais ir neįmanomais būdais, kartais lyg ir vaikiškais. Nešiojo gražius rankų darbo megztinius – į paskaitas, seminarus eidavo be kostiumo, kaklaraiščio; rektorius Jonas Kubilius neva padaręs jam pastabą, universitete privalu laikytis akademinio etiketo. Nepaklausė, etiketo laikėsi savaip, saukiškai. Galėjo pasirodyti elegantiškai apsirengęs, su netikėtu dendizmo atspalviu. Saukiškojo etiketo viršūnė – lyg ir niekam nereikalingas, užtat prasmės kupinas beau geste. Netikėtumas turėjo tą gražų gestą lydėti – ne tik pasakyti, kad gražiai ką nors padarei, parašei, bet ir ką nors padovanoti – gražaus stiklo mažą vazelę, saldainių dėžutę, gėlę. Parašyti laišką. Tas beau geste bene bus buvęs svarbus ir Algirdui Juliui Greimui, ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir apie kitą mąstant – kad ir apie Joną Aistį: keturių Evangelijos vertimų į senąją provansalų kalbą palyginimas, septyneri į dulkes subyrėję metai, „iš kurių išliko vien tik niekam nereikalingas beau geste“³. Ir profesorius Sauka yra dirbęs ir nemažai iš pirmo žvilgsnio niekam nereikalingų darbų – nematomos, nežinomos, neapčiuopiamos prasmės labui, kad ji būtų, neišnyktų, neapleistų. Kas yra beau geste, jei ne trumpas prasmės sumirguliavimas mūsų, praeinančiųjų, akyse. Nudžiuginantis ir pranykstantis.

Kampuotas žmogus, žeidžiantis, o didžio vidinio gerumo, palankumo, prisirišimo. Pririšimo. Ir tas viena kitą gal ir neigiančias savybes persmelkiantis kūrybingumas, gal ir esminė Donato Saukos asmens savybė, vertikalė, suverianti, perverianti. Kiek tokių asmenybių savo kultūroje esame turėję, kur vieta tarp jų, tinkama Donatui Saukai? Viena iš galimų – tarp Balio Sruogos ir A. J. Greimo. Traukė nepriklausomieji protai, kiekvienas savo rizika ieškantys savo atskirų tiesų, viena su kita prasilenkiančių, viena kitos nepaneigiančių. „Tai Sruogos tiesa ir Nykos tiesa“, – staigus sakinys iš „Fausto amžiaus epilogo“⁴. Kokios tos tiesos, tarp kurių rinkosi ir pats Sauka? B. Sruoga, individualistas ir ekscentriško kandumo kritikas, rašė lietuvių tautosakos mokslo raidai svarbius „Dainų poetikos etiudus“ ir net nacių konclageryje tikėjo ir artimuosius tikino didele savosios tautos dvasia, jos kūrybingumu, dar turėsiančiu nustebinti pasaulį. Alfonsas Nyka-Niliūnas, Donato Saukos nuomone, nedaug teturėjo sentimentų lietuviškumui, labiau orientavosi į Europos dvasinį klimatą (nors Nemeikščių nostalgija juk reikalautų atskiro dėmesio, atskiro santykio netgi su prigimtine kultūra paaiškinimo). Kur paties Saukos tiesa, kur ta kardinalinė linija, ką ji kerta, į ką atsiremia? Ar nėra tai Sruogos ir Nykos pozicijų persvarstymas ir ne koks banalus sujungimo bandymas, o persmelkimas, permąstymas. Juk tai ir didysis „Fausto amžiaus epilogo“ užmojis, ir jis vykdomas pasiremiant A. J. Greimu: savajai kultūrai būtina kelti europinio masto klausimus: „<...> savęs atspindėjimas kitame didina savivoką, verčiančią konfrontuoti su savimi“⁵. Programinė gairė, Donato Saukos atkakliai brėžta ir atkakliai paties vykdyta. Rečiausias atvejis – ir su savimi konfrontavęs, iš savęs reikalavęs daugiau nei iš kitų. Mokytis kalbų, versti, jei tik ir savo paties reikalui, sunkiausiai išverčiamus Europos poetus. Lyrikos specialiajame kurse cituoti Baudelaire’ą, Goethe’ę originalo kalba. Ir pačiam lyg užsimiršti, užsiklausyti jų skambėjimo. Atkakliai plėsti ne tik studentijos, bet ir bendresnį lietuvių humanistinio mąstymo ir matymo lauką. Rasti vietą Česlovui Milošui, atverti jo tyrimo perspektyvą. Bet ir Žemaitės neapleisti, to literatūros juodžemio, iš kurio vis dar kas dygsta ir auga. Į Jurgį Savickį įsižiūrėti („Jurgis Savickis – XX a. literatūros šifras“), juk ne veltui juo bus žavėjęsis ir reiklusis B. Sruoga; šis autorius jau ne tik konfrontacijai, bet ir giluminiam tiriančio asmens persirašinėjimui savo rašomame tekste. Beveik beprasmiai, – galėjo ištarti apie J. Savickio kūrinius; taip, kaip A. J. Greimas apie Tomą Venclovą. Beveik beprasmiai, nes neturi išankstinių tiesų, kurias siektų išreikšti (taip juk iki šiol kalbame apie literatūrą). Ir kaip tik toks yra XX a. literatūros judėjimas prasmės linkui. Nieko, kas būtų iš anksto duota. Tik bandymas surasti, iš anksto susitaikant ir su praradimais, ir su „išsprūstančia prasme“ (pagal Kęstutį Nastopką).

Modernioji XX a. humanistika turi poezijos prieskonį; taip, kaip ir Marijos Gimbutienės archeomitografija – žemuogių. Poetinio podirvio V. Kavolio darbuose nuojauta: „Kas pats neeiliuoja, tas, į poeziją pasinėręs ir jos inspiruotas, braižo „Sąmoningumo trajektorijas“⁶. Donatas Sauka buvo šio poetinio prieskonio rinkėjas, kaupėjas, ragautojas, gal net poetinio priesako vydytojas – ir ne tik todėl, kad daugiausia rašė apie liaudies dainas ir lyriką. Tai bendriau – tai iš giliųjų egzistencijos ir jos filosofijos pajautų, iš to paties Martino Heideggerio, tikinusio, kad žmogus, jei gyvena, gyvena poetiškai. Juk V. Kavolis savo „Nužemintųjų generaciją“ atvėrė tokia introdukcija: „Kertiniai klausimai apie dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės žmogų: – Kaip iš tikrųjų jis gyvena ir iš kur jis ima jėgų gyventi?“⁷

Juk kažko panašaus Donatas Sauka norėjo išklausti ir iš nuo pat pirmųjų knygų itin vertinto Juozo Apučio, kai aplinkybės trumpam suvedė po vienu Nidos stogu (J. Aputis, „Maži atsakymai į didelius klausimus“). Kaip žmogus gyvena ir iš kur jis ima jėgų gyventi net tada, kai istorija triuškina negailestingais savo ratais. „Mūsų amžiaus faustiškasis žmogus“, dažnai besisukantis absurdo karuselėje. 1995 metais, dar labai nenusistovėjusioje mūsų tikrovėje parašytas Donato Saukos straipsnis „Ideologija, kultūra ir absurdo karuselė“ („Metai“, 1995, Nr. 10) priklauso prie rinktinių visuomenės kritikos tekstų. Donatas Sauka buvo stiprus tikrovės analitikas, aukštos intelektualinės prabos, pasiekęs lygį, kai analize nesiekiama niekam tarnauti nei įsipareigoti. Niekam – išskyrus žmogų, neprarandantį vilties susitikti su prasme.

Donatas Sauka lietuvių kalba pakartojo ir kartu atnaujino heidegeriškąjį klausimą, persmelkusį Vakarų humanistiką: kam reikalingi poetai, kam reikalinga poezija komercializuotoje, į pragmatinius siekinius susitelkusioje visuomenėje. Ar ji nėra stygiaus, trūkumo ženklinimas, ištuštėjančios būties siekimas užsipildyti, kompensacija kažko, kas neišvengiamai tolsta nuo žmogaus. Negacija, negatyvumas, nihilizmas. Perspėjimas: įsigalinti „kūrimo iš nieko“ galia, apibūdinanti šiuolaikinio meno kryptį ir tendencijas, atsiranda iš episteminio lūžio, gal dar pačios pradžios, kai dar negalima aprėpti viso reiškinio. Poezija ir filosofija nebeklausia, kas yra žmogus, iš ko ir kaip jis gyvena, kaip ištveria, išsilaiko. Bet juk ir klausia – tik kitais būdais, kurių suvokimas – skaitančiojo atsakomybė. Tokia pat didelė kaip ir žmogaus, suvokiančio save ir savo tautą, tautą, kurios gal ir nė viena karta nenugyveno savo skirties laiko, kiekviena turėdavo pradėti iš naujo, nuo pamatų. Mūsų atsakomybė – sutelkti jėgas, apmąstyti tuos mąstymo, kūrybinių įžvalgų akmenis, kuriuos ir profesorius Sauka sizifiškai ritino prieš kalną, tvirtindamas lietuvių tautos ir jos kultūros pamatus, sienas.

Donato Saukos ir jo kartos, trisdešimtųjų gimimo, pokario šešiolikmečių, dalia išskirtinė. Ne visi akmenys, laikyti tvirtais, tiko, tinka į pamatus. Gal daugiausia kartos savivokos žymių liko Donato Saukos straipsnyje apie vienmetį A. Maldonį – „Minties švytėjimas“ (1976). Ypatingo tonalumo pabaiga, lyg kalbant ir apie save: „A. Maldonis „tyliajai“ lyrikai išsaugojo vidinį orumą, tvirtą būdą, vyriškai sukauptą švelnumą ir sąsają su ištakomis, su visa ankstyvesne poezijos raida.

Šita lyrika kasdieniškesnė, nei buvo kada nors anksčiau.

O lyrika kasdieniškesnė kartu jau ir likimiškesnė“⁸.

Lyrika – kasdieniška kaip gyvenimas.

Ir kaip mirtis.

Ir jau nieko likimiškesnio, Profesoriau, neprofesiškos lituanisto profesijos garbusis Mokytojau.

Viktorija Daujotytė