tekstai.lt

Elžbieta Banytė. Amžino pasienio zona (D. Staponkutės „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“)

Recenzijos, anotacijos

Dalia Staponkutė. IŠ DVIEJŲ RENKUOSI TREČIĄ: MANO MAŽOJI ODISĖJA. – Vilnius: Apostrofa, 2014. – 217 p.

 

b_200_305_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_liepa_Dalia_Staponkutė_IŠ_DVIEJŲ_RENKUOSI_TREČIĄ_MANO_MAŽOJI_ODISĖJA.jpg

Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ pripažinta kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Nors ir pernelyg neišreklamuota – nebuvo jokių agresyvių komercinių akcijų atrakcijų – bet skaitoma ir žinoma. Neretas bičiulis klausia: ar jau perskaitei? Lyg kalta vis nuleisdavau galvą: ne, dar ne... Rodos, turėčiau griebte griebti lietuvės rašytojos, filosofės, vertėjos, dėstytojos knygą apie savo numylėtą salą ir nebepaleisti jos iki paskutinio puslapio. Juk knygoje minimas ir universitetas, kuriame pati studijavau, ir kalba, kurią moku ir myliu, ir keistoji, padalytoji Nikosija, Kipro sostinė, kurios Žalioji linija iki šiol verčia mąstyti apie žmonių atsparumą trupant valstybėms ir politikoms. Pagaliau radau tą knygą, perskaičiau, padėjau ir – lyg vis dar vaikštinėdama už senosios Nikosijos sienų – mąstau apie grožį ir bjaurumą, apie banalybę, savotiškai žiaurią kasdienybę – apie viską tuo pat metu.

Knyga iš esmės yra dvilypė, gal net kelialypė. Viena vertus, ji pabrėžtinai estetiška: nespalvotos nuotraukos nekontrastuoja su tamsiu viršeliu, maketavimas tvarkingas, korektūros klaidų nepastebėjau. Galiniame viršelyje knygą į tradiciją „įrašo“ filosofas Dalius Jonkus, rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, vertėjas Laimantas Jonušys ir kiti garsūs, nusipelnę, sakytume – elitiniai Lietuvos kultūros veikėjai. Vadinasi, „Iš dviejų renkuosi trečią“ ir stilistika, ir anotacijomis kreipia skaitytoją į aukštosios kultūros lauką. Juolab kad ir L. Jonušio pasisakyme ant galinio atvarto sakoma: „Kaip ir visoje geroje literatūroje, čia nieko kategoriškai neteigiama, bet leidžiama pajusti daugialypį išgyvenimų audinį.“ Ši trumpa citata nurodo pagrindinius aspektus, apie kuriuos gausiuose interviu kalba pati autorė, o kritikai ir kiti besidomintys juos neišvengiamai aptaria. Tai – knygos „gerumas“, jos literatūrinis solidumas; binarinių opozicijų tarp „juoda“ ir „balta“ tekste atsisakymas – juk net pavadinime pasakyta: „renkuosi trečią“; daugiabriauniškumas, neapibrėžtumas, skirtingi pasakojimuose susipinantys stiliai ir balsai, kurie, mano nuomone, ir sudaro šios knygos branduolį.

Iki šiol vis rašiau „knygos“, sąmoningai vengdama nurodyti žanrą. „Delfi“ tinklalapyje buvo rašoma, kad tai – esė rinkinys (žr. „Paskelbta kūrybiškiausia 2014 metų knyga“, vasario 24 d.) ir visi, rodos, tuo patikėjo. Kadangi tęsiama pirmojo esė rinkinio „Lietumi prieš saulę“ tematika – gyvenimas Lietuvoje ir Kipre ar veikiau tarp Lietuvos ir Kipro – nesunku ir „Iš dviejų renkuosi trečią“ inertiškai priskirti tam pačiam žanrui. Tačiau pati knyga žanrinės priklausomybės nenurodo: anotacijoje sakoma „tekstai“, „knyga“, nors pripažįstama, kad ankstesnė šios autorės knyga „Lietumi prieš saulę“ buvo esė rinkinys. Kyla minčių apie tai, kad esė žanras šiandien yra įstrigęs tarp publicistikos ir to, ką kasdienėje kalboje vadiname „grožine literatūra“. D. Staponkutės knygoje šis „tarpiškumas“ dar labiau komplikuojamas, nes tekstų intymumas, asmeniškumas, kone su tiksliomis įvykių datomis pateikiami pasakojimai leistų bent kai kuriuos iš jų priskirti memuarų ar autobiografijos žanrui. Kai kuriose dalyse, ypač kur kalbama apie šeimyninį gyvenimą, ši autorės „vieša išpažintis“ gerokai trikdė. Skaitant kartais susidarydavo įspūdis, kad kišuosi į nepažįstamo žmogaus privačius (jei nesakysime – intymius) reikalus. Minimos konkrečios vietos, žmonės, kurių vardai nepakeisti, pavyzdžiui, Švedijoje gyvenantis graikų kilmės rašytojas Teodoras Kalifatidis, vyras Chrisantis, dukros Nefelė ir Elektra. Ko gero, ir kiti minimi asmenys – jaunystės draugė Patricija, dėstytojai, studentai iš Sankt Peterburgo – yra realūs, visiškai atpažįstami ir nė kiek „neužmaskuoti“, rodomi skaitytojui su tikraisiais jų vardais ir, matyt, neišgalvotomis aplinkybėmis.

Viena vertus, tokia tiesosaka, grindžiama publicistiniu kasdienybės „tikrumu“, kelia visiškos autentikos įspūdį. Kita vertus, tas pats T. Kalifatidis autorei yra užsiminęs: „Jis [rašymas – E. B.] turėtų būti meistriškas akių dūmimas“ (p. 164). Tačiau kaip tik tokio gražaus, estetiško, profesionalaus „melavimo“ knygoje labiausiai ir pasigedau. Juk literatūra nėra rašymas sau apie save ir apie savo draugus – tam tikslui galima susikurti kokį internetinį tinklaraštį, tai dabar populiaru. Kad ir koks įdomus būtų D. Staponkutės gyvenimas pats savaime, kad ir kaip žaviai ir stilingai ji reflektuotų gyvas savo patirtis, literatūroje norėtųsi kiek daugiau autorės nusišalinimo, žvilgsnio į gyvenimą iš šalies, objektyviau apmąstant ne tik Lietuvą ir Kiprą, bet ir save. Dabar atsiranda savotiškas narcisizmo efektas, kurio autorės nuotraukos ir knygos pradžioje, ir pabaigoje anaiptol nesumažina. Natūralu, kad suvokėja ir autorė šiuo konkrečiu atveju yra tas pats asmuo, ir jos sąmonė apglobia visus aprašomus įvykius, lygiai kaip ir pradžios bei pabaigos nuotraukos apglobia knygos tekstus. Tačiau tas begalinis intymumas ir asmeniškumas skaitant pakyri: bent kiek sveikos autoironijos sustiprintų refleksijomis, pamąstymais kuriamą universalizavimo strategiją, kuri dabar dingsta asmeniškumų miglose. Atrodo, kad tai – kažin koks „terapinis rašymas“, kai žmogus rašymu tiesiog išsikrauna, išlieja į tekstą visus savo skaudulius, pernelyg nesistengdamas jų „suliteratūrinti“.

Nepaisant šio sąlygiško ir šiaip jau subjektyvaus priekaišto, reikia pripažinti, kad kitais požiūriais knyga sukonstruota labai gerai. Pagal ryškiausią, dominuojančią temą ji suskirstyta į penkias dalis: „Judėjimas ratu“, „Draugų ir mylimųjų išlydėjimas“, „Vieta ta pati – kryptys naujos“, „Kalbų maršrutai ir stotys“, „Trečiosios šalies nuojauta“. Po kiekvienos dalies yra tarsi trumpas apibendrinimas, išskirtas žvaigždutėmis ir išryškintas kitokiu – pasviruoju – šriftu. Šios poetiškos interliudijos knygos dalis ne tik atskiria, bet ir sujungia, mat vienos dalies pabaigoje ima ryškėti kitoje dalyje dominuosiančios temos kontūrai. Įvykių chronologijos, žinoma, nesilaikoma, nes ši knyga ir nėra pasakojimas su aiškia intriga, siužetu: ateitis, praeitis, dabartis nuolat pinasi, paklusdamos suvokiančiosios apmąstymams, samprotavimams. Pats samprotavimas, kaip dažnai būna esė, gimsta iš įvykio, prisiminimo, pamatyto vaizdo. Autobiografinis „gyvenimo pasakojimas“ lipdomas it bičių korys: iš mažų langelių, ne visas iš karto, vis grįžtant prie to, kas anksčiau lyg buvo nutylėta, atrandant kitų mąstymo ir matymo aspektų. Pasakojimas yra tampantis, atsirandantis ir vėl išnykstantis, punktyriškas. Visai kaip vartojama kalba: daugtaškiai ir brūkšniai skaido, trupina ilgus, intonaciškai banguojančius sakinius, paryškindami kalbos ir minties elipses. Knygoje rodomas asmens buvimas emigracijoje, kai dvi kultūros (sava ir kita) dėl subjekto ir grumiasi, ir jo šalinasi, stumdamos jį į kažkokią privačią trečiąją erdvę. Asmuo šiuose tekstuose yra permainingas, nepastovus, verčiamas keistis, nuolat keliaujantis, apskritai nerandantis vietos: „Mėgstame sakyti: „Nieko geriau už namus nėra“, tačiau esama ir kitos patirties, kuri byloja – nėra tokios vietos kaip namai. <...> Namai gali būti ir išgalvoti...“ (p. 97).

Išgalvotų namų“, „aklo kapitono“ metaforos deklaruoja žmogaus bevietiškumą, pokolonijinę, emigrantišką sąmonę ir efemerišką tapatybę. Tai hibridinis sąmonės būvis hibridinėje kalboje: „<...> dabar, rašydama lietuviškai, rašau truputį graikiškai ir nuolatos verčiu“ (p. 168). Kultūros vertimas – pozityvi teorinė sąvoka, kuri šiuolaikinių teorijų kontekste siejama su susikalbėjimu, Kito priėmimu, kultūrinės ir kalbinės hegemonijos atsisakymu. Tačiau D. Staponkutės knygoje ta „mažoji odisėja“, kai reikia „iš dviejų rinktis trečią“, t. y. tarpinę būtį, anaiptol nėra nei linksmas, nei malonus pasirinkimas. Tai sunkus kelias, verčiantis knygos žmogų nuolat keliauti ne tik fiziškai, bet ir mintyse, tai vargo ir rūpesčių kelias, kai kiprietės dukros atmeta motinos gimtąją kalbą, kai jos vyras, grįžęs į savo Kiprą, virsta dar didesniu kipriečiu (p. 61), o būdamas Lietuvoje šilčiau bendrauja su uošve nei su savo žmona. Galų gale, maža ir uždara sala Viduržemio jūros rytuose nesuteikia emigrantams ypatingų galimybių: „Visos tos autoriteto ir realybės stokojančios šalys, tas istorinis Europos paveldas nelyginant seno grožio griozdynas mums, ieškojimų komediantams, nesiūlo nieko, nebent – vis didesnius atmosferos svyravimus...“ (p. 86).

Vis dėlto Lietuvos ilgimasi: ir kaip tėvynės, ir kaip prisiminimų erdvės, ir kaip artimų žmonių susibūrimo vietos, kurioje yra tėvai, babytė, draugai, bendraminčiai. Kaip ir dera pagal pavadinimą – „odisėja“ – nuolatinė vidinės stokos būsena veikėją ragina keliauti ir į tėvynę, ir į Kiprą, ir į svečias šalis. Šios knygos subjektas kaip tik toks ir yra – neramus keliautojas, nomadas ir kūnu, ir protu: „Keliauji pasitelkusi kūną, kurį parengia atkakli dvasia, sekdama paskui jį kaip ištikima palydovė ir neatsilikdama nei per žingsnį“ (p. 93). Matyt, vertimo veikla irgi ryškėja kaip tam tikra kalbos ir minties kelionė, „emigracija“.

2015_liepa_metai.png

Iš dviejų renkuosi trečią“ yra filosofiškai intymi (ar intymiai filosofiška) emigracijos patirties analizė. Nuolatinis tarpiškumas – žmogaus buvimas tarp Lietuvos ir Kipro, tarpininkaujanti vertimo veikla, plevenimas tarp praeities ir ateities, tarp filosofijos ir literatūros, tarp esė ir autobiografijos – reiškiasi visuose teksto lygmenyse. „Diogeno“, senovinio pasienio sergėtojo, vaidmuo patikimas nomadiškos emigracinės sąmonės subjektui, kuris atitrūkęs nuo tėvynės, tačiau jaučia jos stoką, nėra praradęs su ja nei kalbinio, nei dvasinio ryšio. Štai šis savotiškas „teoretiškumas“, egzistencinis filosofavimas ir išskiria D. Staponkutę iš kitų apie emigraciją rašančių autorių būrio. Sunku nuneigti ir tai, kad autorė turi neabejotiną kalbos pojūtį, jaučia jos melodiją, ritmą. Jos kuriamas diskursas yra tarpinis, „diogeniškas“ turint omenyje ne tik žanrą, bet ir kalbėjimo būdą: eseistinė plotmė derinama su lyrizmu, įsijungia kitų veikėjų balsai, įvairios intonacijos, graikų, rusų, anglų, prancūzų kalbų nuotrupos.

Temų ir idėjų lygmenyje esama diskutuotinų dalykų. Aš, kaip dalį savo laiko gyvenusi Kipre, nesutinku su kai kuriais konkrečiais samprotavimais apie kipriečių mentalitetą, pavyzdžiui, kad jie neva nekreipia dėmesio į tai, ką apie juos galvoja užsieniečiai (p. 50). Kipriečiams svetimųjų nuomonė „nerūpi“ tol, kol nepalieti jiems skaudžios temos. Galbūt čia kartų skirtumas, bet tie žmonės, su kuriais teko bendrauti man, yra pažeidžiamesni ir kompleksuotesni negu dauguma lietuvių. Kipras – atskira valstybė, padalyta maždaug per pusę: pusė salos – nepriklausomas Kipras, o pusė – Jungtinių Tautų Organizacijos nepripažįstama Šiaurės Kipro Turkų Respublika, įkurta po Turkijos pajėgų įsiveržimo į salą 1974 m.

Graikiškai kalbantys kipriečiai, gyvenantys „europietiškoje“ pietinėje dalyje, jaučia didžiulį norą būti graikais. Tikrosios Graikijos graikai, kiek yra tekę kalbėtis, į kipriečius dažnai žiūri kaip į „kaimo jurgius“, stokojančius išsilavinimo ir kultūros. Kai pažįstamo kioskininko paklausiau, ar Kipre yra kokių vietinių rašytojų, jis papurtė galvą ir pasakė, kad ne, tokių nėra, visi rašytojai – graikai. Kitaip tariant, kipriečiai, kaip ir lietuviai, turi stiprų „mažųjų“ kompleksą, bijo mąstyti sava galva ir remtis į savo autentišką kultūrinį paveldą, todėl mokosi iš „didžiųjų“. Šis pamąstymas, žinoma, nieko nesako apie D. Staponkutės rašymo kokybę, tiesiog parodo joje neišryškintą abiejose šalyse – ir Kipre, ir Lietuvoje – vykstantį mentaliteto pokytį, kurio aiškiau užčiuopti galbūt ir neįmanoma: tam reikia laiko distancijos, kuri leistų į dalykus pažvelgti refleksyviai, apibendrinančiai. Kitaip tariant, Dalios Staponkutės knyga vertinga ne tik kaip gražus artefaktas, gaivus, nepriplėkęs „emigrantų literatūros“ dvelktelėjimas ar įdomios formos eseistikos pavyzdys, bet ir kaip diskusijų partnerė, raginanti įsigilinti į mažų šalių būvį globalizacijoje ir jį kritiškai permąstyti.