tekstai.lt

Arvydas Juozaitis. Klaipėda, arba Rytprūsių pradžiamokslis

Rašytojo žvilgsniu

 

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,

Man krūtinę užliek savo šalta banga

Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,

Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!

Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų

Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,

Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

 

Maironis, „Nuo Birutės kalno

 

Vėjas pučia nebe iš jūros, kaip buvo XX amžiaus pabaigoje – jis perlūžo, apsisuko ir ėmė pūsti atgal. Stovėk dabar nestovėjęs veidu į didįjį vandenį – neįlauš krūtinės, neužspaus kvapo. Apėjo tave ir akėja nugarą. Stumte stumia nuo žemės – į vandenį, į Vakarus. Vėjas pučia iš ateities, o tai daug ką reiškia.

Laisvę ūmai pajutome ne kaip laisvės ilgesį, o kaip sotumą, ir todėl ėmėme blaškytis po pasaulį. Laisvės nebeliko Palangos pliaže, kur ji buvo iki pat XX amžiaus pabaigos, ji dabar įsikūrusi turistinių agentūrų paslaugų reklamoje.

Vėjo lūžiai sutapo su XX amžiaus pabaigoje įvykusiais Europos lūžiais. Dešimtmetis – ir viskas lūžo, todėl, žinoma, ir laisvė dabar. Gamta susimokė su politika? Ką gali žinoti, tačiau mums neverta apie tai svarstyti, nes įdomiau patyrinėti vaisius ir ką iš tikrųjų atnešė vėjas.

2015_liepa_metai.png

Antai smėlio ruožas, skiriantis jūrą ir kopas – kas jis dabar? Jis primena numestą ir sutryptą laisvės vėliavą. Ir todėl rojaus pliažas, kuriame mes patirdavome laisvę, taip pat purvinas, net pajuodęs. Mažiausiai kelios žmonių kartos rasdavo gintarinėje Palangoje ir Palangos pliaže savo laisvę. Kad ir ką sakytum, laisvės gyvenime buvo nedaug, tačiau kelios savaitės prie jūros – mūsų. Visai mūsų, be jokių mobiliųjų telefonų. Tos kelios savaitės, praleistos kad ir labai ankštoje erdvėje (palėpė, kieta lova, šaltas vanduo), vis vien buvo mano laisvė nuo planinio gyvenimo, socialistinio ūkio. O jeigu dar džiugino ir saulėtas oras, žmogus laimėdavo viską: ir sakingą šiltą smėlį, ir jūra kvepiantį vėją, ir laisvą bangų mūšą pakrantėje. Dovanų jis gaudavo saulėkaitą vidurdienį ir saulės laidą prieš vidurnaktį.

O vakarais pavargę stebėdavome nuo Palangos tilto, kaip laisvė nuskrieja už horizonto, dingsta laisvame pasaulyje. Gal todėl tokie ilgi ir ilgesingi būdavo pasivaikščiojimai pajūriu palydint saulę – tarsi laisvės mišios.

Kelioms pokario kartoms Palanga buvo ne kas kita, o apčiuopiamas kūnu ir siela laisvės alsavimas – jo iš mūsų niekas neatims.

Tokia buvo Palanga. Tokia buvo lietuvių Baltija, toks buvo mūsų susilietimas su didžiuoju vandeniu. Tokia buvo netolima praeitis. Bet grįžkime prie Maironio eilėraščio.

Keisčiausia, kad regėjimas „Nuo Birutės kalno“ suprantamas ir šiandien. Tai nuostabu, nors atrodo neįtikėtina. Mus nuo Maironio skiria jau kelios epochos, o nuo XIX amžiaus pabaigos – jau ir keturios. Tačiau vis vien suprantame. Matyt, eilėse paslėptas raktas, kuris atrakina lietuvio žvilgsnį, kai šis pasisuka į didįjį vandenį:

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;

Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau...

Liūdna, žinoma, kitko ir nesitikėk. Nes lietuvio ir jūros sugyvenimas skurdus, jūra lietuviui nebuvo nei žmona, nei mylimoji. Vadinasi, ne be reikalo liūdna.

Sakoma, kad tauta išauga iš savo pasakų ir mitų, ir jeigu taip, iš pajūrio ir jūros mes neišaugome. Apie dunojėlius ir nemunėlius dainavome prisidainavome, o apie didįjį vandenį? Vos kelios ašaros. Sukūrėme sakmę apie Eglę, žalčio žmoną, pasaką apie Neringą ir Naglį, dar vieną pasakaitę apie Jūratę ir Kastytį. Dėkui dievams, kad nors tai. Yra ir valstybingumo jausmus kedenantis mitas apie Kęstutį, Birutę prie šventos ugnies pajūryje radusio.

Bet tai ir viskas. O juk galėjo būti daug didesnių stebuklų.

Ant didžiojo vandens kranto atsiveria pasaulio begalybė, begalybė žadina jėgas ir ryžtą, imperines ambicijas. Jeigu mes būtume įsigyvenę ant šio kranto, būtume rungęsi ir kovęsi su portugalais, anglais ir olandais, galbūt būtume tapę jūrų, o ne sausumų imperija. Tačiau tai reikėjo daryti XVI–XVII amžiuje, kai tautos tapo istorinėmis valstybėmis, kai jos panaudojo sau didįjį vandenį. O mes? Tyla ir liūdesys.

O juk būtume galėję turėti puikius sąjungininkus ir pagalbininkus – kuršius. Skandinavijos moterys, išlydėdamos vyrus į jūrą, palydėdavo juos ir tokiais žodžiais: „Tesaugo jus Dievas nuo audros ir kuršių.“

Jeigu Lietuva būtų pasisukusi veidu į Baltiją, mūsų istorijos laivai nebūtų nuskendę slavų stepėse.

Argi neaiškios prigimties tas Maironio liūdesys?

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl – nežinau;

Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:

Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,

Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Tačiau Vytautas, Birutės sūnus, tapęs Vytautu Didžiuoju, atsuko nugarą didžiajam vandeniui. Kodėl nekirto lango į Vakarus? Po Žalgirio galėjo tai padaryti viena ranka – nepadarė. Nes Vytauto Didžiojo dievai slėpėsi slavų plotuose, kur žirgas buvo didžiausias pagalbininkas, o ne kogas (laivas). Ar nebus čia kalti pirmtakai? Nes juk ir iki jo niekas iš didžiųjų kunigaikščių nėjo prie didžiojo vandens – anei Algirdas su Gediminu, anei Kęstutis.

Štai ir liūdi Maironis.

O vis dėlto XX amžiaus pradžioje Lietuva atėjo prie Baltijos. Didžiojo vandens paslaptis priartėjo. Maironis buvo prastas pagalbininkas – ar užliesi tikrą jūrą melancholijos jūra? Juokinga.

Prie Baltijos mes radome ne tik Palangą, bet ir Rytprūsius.

Pirmajam pasauliniam karui prasidedant, ties Nemirseta susitikdavo dviejų imperijų – Prūsijos ir Rusijos – pasieniečiai. Šiaurėje tįsojo Kurliandijos gubernija, vadinasi, Kuršo laukai, miškai, kaimai ir miestai, pietuose buvo vokiečio teutono šimtmečius kurta Prūsijos imperija, Rytprūsiai. 1918 metais pasiskelbusi nepriklausoma ir nuo Vokietijos, ir nuo Rusijos likučių, Lietuva negalėjo liesti Kuršo žemių – jos atiteko Latvijai. Kur ten: ir broliai pasiskelbė nepriklausomi. Baltija liko nuo mūsų atkirsta, padėtis buvo net prastesnė negu 1422 metais, kai Melno sutartimi Vytautas pasiliko sau Palangą ir Šventosios uostą. Nebeturėjome mes nė šių pėdų. Dabar Latvijos žemės siekė iki pat Nemirsetos (Nemirseta – kuršių-latvių daiktavardis sēta, reiškiantis sodybą, kurią esą valdęs Nemiras). Nemirseta – vienas seniausių Europos pasienio postų, numatytas dar Melno sutarties sąlygose. 1919-ųjų pabaigoje išviję Pavlo Bermonto ir fon der Holco armiją, latviai įžengė ir į Palangą, atėjo prie sienos su Rytprūsiais.

Kas mums liko daryti? Karo giminei juk neskelbsi, tad timptelėjome jį už skverno ir tarėme: argi tau jūros maža, brolau? Latviai apžvelgė savo vandens platybes, dosniai mostelėjo ranka nuo Rygos bokštų ir tarė: Labi, lai notiek! Ir nutarė atiduoti krantą nuo Nemirsetos iki Būtingės. Žinoma, ne dykai: gavo žemių ties Pasvaliu, Joniškiu ir šalia Žeimelio. Žodžiu, už Aknystą ir Subatę mes gavome Palangą ir Šventąją. Šis susitarimas buvo kaip medus prie žaizdos. Sukirtome rankomis ant Palangos tilto ir brolių kariuomenė 1921 metų kovo 21 dieną paliko Palangą.

Grafai Tiškevičiai, čia valdę nuo 1824 metų, pasijuto nebereikalingi. Jų rojus ūmai baigėsi, mūsų santykiai su Lenkija, žinia, kokie buvo. Susikrovė lagaminus lenkų ponija ir išvyko Varšuvos pusėn. Palanga tapo Palanga, liovėsi buvus Polangen ir Połąga.

Lietuvai atiteko gintaro Saulės akmuo: nuostabūs rūmai su parku, jugendo stiliaus Kurhauzas, gražuolė bažnyčia, gražuolė vila „Anapilis“; žinoma, ir promenados, ir Palangos tiltas, ir miesto infrastruktūra. Ir vilos, vilos... Grafams Tiškevičiams buvo už ką padėkoti. O mums nutiko svarbiausia, kas tegalėjo čia nutikti: prasivėrė langas į begalybę. Begalybės alsavimas kiek apmalšino Vilniaus netekties skausmą. Netekome Gedimino kalno – užkopėme ant Birutės kalno.

Metams bėgant reikia tik džiaugtis, kokie pasiutiškai sėkmingi buvo teritorijų mainai su latviais. Broliukai tą savo dovaną kartais primena, o mes laimingi tylime.

Nes Palanga buvo daugiau negu Palanga. Čia atsiradę 1921 metais supratome, kad sustoti mums nelemta, kad teks eiti toliau. Kai užkopėme ant Birutės kalno ir apsižvalgėme, kvapą užėmė. Ne vien maironiška melancholija, tiesa, nes pažvelgėme ne tik į jūrą. Daug įdomesni pasirodė pietūs. Nes ten dunksojo... hm... ne, ne Vilniaus mūrai (tais metais mums visur Vilnius vaidenosi), o drakono rūmai. Pietuose, už miško ir už pievos dundėjo ir dūmus į dangų spjaudė Mėmelis, šimtmečiais alsuojantis slibinas. Ir sukilo subangavo lietuvio sieloje visos istorinės nuoskaudos. Ir jis paklausė savęs: kodėl teutonų palikuonys vis dar čia? Ką jie ten kala ir ką mala, ką gamina ir kuo prekiauja?

Karas buvo pasibaigęs ne vokiečių labui, o jie vis dar čia? Vis dar baltų žemes apsėdę? Tik kam skelbsi karą jau po karo? Prūsijai? Jos nebėra. Rytprūsiams? Nepadoru, nes tą kampą, į kurį nusitaikėme, valdė prancūzai. Ir tada mes sugalvojome būdą, kaip ir prancūzą išprašyti, ir vokiečio su lenku neprisišaukti. Ir tarė lietuvis – kaput! Ir tarė žemaitis – vivat! Mėmeliui – kaput! Klaipėdai – vivat! Ir mums pavyko.

Tik prieš kelerius metus 1923-iųjų sausio 15 dieną ėmėme vadinti Klaipėdos krašto, o ne Klaipėdos sukilimo diena. Dabar mes elgiamės teisingiau ir pagarbiau Rytprūsių lietuvininkų atžvilgiu. Norime to ar ne, bet dauguma jų nedegė noru tapti Lietuvos piliečiais. Laimei, anuomet nebuvo laiko aiškintis, laikai buvo sunkūs ir ateities tamsa visus Rytprūsius gaubė. Todėl pasiėmėme toje tamsoje žibintą ir nušvietėme jiems kelią. Ir mums pavyko. Ir miestas, šimtmečius alsavęs ir augęs pagal Berlyno laikrodžio dūžius, ūmai buvo pasuktas veidu į Lietuvą. Įtrauktas į ją ir priverstas skaičiuoti Kauno dūžius. Nelengva buvo gyventojams, laikiusiems save aukštesniais už atėjusią Lietuvos valdžią. Ką ten valdžią – pačią Lietuvą.

O Lietuvos valdžiai, pačiai Lietuvai? Jai buvo dar sunkiau. Nes tais 1923-iaisiais Lietuva prisijungė ne tik Mėmelį, bet ir Rytprūsių kaimus, miestus, o svarbiausia – žmones. Nei kaimų, nei miestų, nei žmonių itin gerai nepažinodama. Ir bemat tapo aišku, kad prasti bus mūsų santykiai net su lietuvininkais, ką jau kalbėti apie mėmelenderius ir vokiečius. Ir dar prasčiau buvo su kultūra – jos negalėjome įveikti.

Kas buvo paskui? Paskui – augančia grėsme pulsuojanti Mėmelendo autonomijos istorija, dar vėliau – Vokietija ir karas. Kas buvo po karo? Mes ir vėl ištraukėme laimingą bilietą – vėl gavome Mėmelį, tiesa – tuščią, be žmonių, be lietuvininkų ir šišioniškių, be mėmelenderių. Tą tuštumą netrukus užpildė Rytų atklydėliai, kurie nė matyt nenorėjo gyvo Rytprūsių kultūros žmogaus, o ir neturėjo supratimo, kas jis. Čia mūsų laukė paradoksas – lietuvių ir rytų atėjūnų interesai iš dalies sutapo, nes ir mes nenorėjome matyti vokiškų Rytprūsių. Todėl vokiška kultūra liko užsiglaudusi tik namų sienose, tik keliuose, tik gatvėse. Šį indą pripildė nauji žmonės, klaipėdiečiai. Klaipėdiškiais jie būti negalėjo. Štai ji – Klaipėda, rebusų kūdikis. Dabartinė Klaipėda – pokario, ne prieškario išaugintas kūdikis.

Gaila, kad istorinių rebusų taikiai išspręsti negalima, kad tenka juos kirsti kirviu, kaip Gordijaus mazgą. Rytprūsiai buvo nukirsti. Jų vietoje susisuko lizdą ir išsiplėtė ir TSRS imperijos uostas, ir Lietuvos TSR pramonės gigantas, o Rytprūsių kultūros vietoje atgimė prieškario lietuvių mitas apie „Mažąją Lietuvą“. Šio mito protagonistai – ne šišioniškiai ir ne lietuvininkų palikuonys, kurių, galima sakyti, visai nėra.

Bet šią temą kolei kas nutrauksime.

Maždaug apie 1960 metus, kai Klaipėdos gatvėse lietuvių tapo akivaizdi dauguma, kai Lietuva išsilaižė žaizdas ir atkūrė prarastą milijoną gyventojų, atėjo ir brandaus socializmo epocha. Taip jau būna, kad politikos ir gamtos pokyčiai sutampa. Naujos mados ėmė liudyti nebūtą negirdėtą mūsuose idealą – poilsį ir net pramogas. Suvešėjo estradinė daina, kaip ant mielių išaugo gintarinės Palangos, o ir apskritai – poilsio, poilsio Lietuvos pajūryje kultas. Ir čia dar viena naujiena: tarp naujagimių berniukų kaip epidemija paplinta Gintaro vardas. Jis nurungė lietuvių kunigaikščių vardus ir net patį Vytautą. Tai liudijo heroizmo idealų nuosmukį. Prieškario Lietuvoje su žiburiu būtum ieškojęs Gintaro. Tik su dviem žiburiais būtum radęs ir Neringą su Jūrate, ir Naglį.

Vardas šaukte šaukė apie kintančias vertybes. Jausmų neapgausi, ir jeigu jau Gintaras, vadinasi, vardas tėvams žadino malonių asociacijų jūrą. Dvelkė ir jaukumu, ir kilnumu, ir – ar nuslėpsi! – pajūriu. Mūsų, lietuvių, pakrante, į kurią nebegrįš vokietis. Viskas ten mūsų iš amžių ir amžiams. To meto estrados žvaigždė Aleksas Lemanas dainavo:

 

Kampeli, širdžiai brangus,

Esi pasauly tu vienas.

Namo vilioji mane, tu mane,

O perle, pajūrio mielas!

Jūros bangas neškit, vėjai,

Neškit gimtinėn greičiau.

Krašto gražesnio pasauly

Dar iki šiol nemačiau.

Kampeli, širdžiai brangus...

 

Žodžiai – kaip iš pasakos, melodija – kaip iš lietuvio sielos. Tarsi toji siela šimtmečius blaškytųsi po jūras, nes lietuvis – tai jūrų vilkas. Tačiau paradoksas akis badė: melodija ir žodžiai migdė valią, tad koks, po galais, jūrų vilkas?! Visa tai piršte piršo išvadą: ar tik ne maironiška melancholija skambėjo populiarioje tarybinėje estradoje? Ar tik ne ta pati ideologija, kuri išliūliuota eilėraštyje „Nuo Birutės kalno“? Tai tau kunigas, tai tau idealistas – net brandaus socializmo laikais pataikė su tauta į koją.

Žodžiu, žiūrint į jūrą – jokių minčių apie istorinę tautos valią ir prarastą misiją. Žiūrint į jūrą – vien romantika arba meditacija. Budos veidas. Žiūrint į vakarus – tik vanduo ir žvaigždės. Ir tauta žiūrėjo, instinktyviai jausdama, kad geriau žiūrėti į žvaigždes virš jūros negu į Kremliaus žvaigždes.

O tuo metu Vilniuje ir Kaune apie jūrą dainavo visi. Kampeli, širdžiai brangus tapo, nūdienos kalbą vartojant, nacionaliniu hitu. Dainą traukė ne tik A. Lemanas, bet ir vokaliniai instrumentiniai ansambliai „Kopų balsai“, „Nerija“, o tautos numylėtas Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko duetas ją dainavo kaip dera klaipėdiečiams: stovėdamas ant „Meridiano“ denio:

 

Bangos į krantą liūliavo,

Niekaip pamiršt negaliu.

Čia kažkada aš klajojau

Su mylimąja kartu.

Baltijos jūros pakrantėj

Vaikšto mergaitė jauna,

Rankoj skarelė plevena

Tarsi žuvėdra balta.

Kampeli, širdžiai brangus...

 

Taigi, kampelis... Lietuva Tėvynė – tai tėviškė ir jos krantas, o nauja tėvynė – tai didieji TSRS plotai. Naują ideologiją gerai sueiliavo LTSR himno autorius Antanas Venclova:

 

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis,

Gintariniai krantai ir sena Palanga.

Supa vilnį ramiai drungnas vėjas aptingęs,

Smėly plakas pavargusi marių banga.

 

Ši pavargusi marių banga būdavo saugiai užrakinama nakčiai. Kiekvieną mielą vakarą, prieš vidurnaktį, pajūrys išmirdavo – jis būdavo suakėjamas. Baigdavosi braidymai ir maudynės, vandenį nuo sausumos atitverdavo. Širdžiai brangus kampelis būdavo suariamas akėčiomis, prikabintomis prie vikšrinio traktoriaus. Kiekvieną mielą dieną, metų metus. Taip beribių plotų valstybė akėjo trapų Lietuvos kampelį. Kam? Kad sugautų bėglius iš šiapus ir diversantus iš anapus? Vargu. Tai buvo metafizinis aktas, tai buvo filosofija: štai, jums, brangūs draugai ir piliečiai, saugumo garantijos, štai jums mūsų rūpesčio šiluma.

Bet laikas baigti įvadą.

Ankstyvas pavasario rytas, saulė jau šoktelėjusi virš stogų, Klaipėdos senamiestis, namas Kurpių / Vežėjų gatvių sankryžoje. Triaukštis, mūrinis, tinkuotas – čia kitokį namą sunku rasti. Uostas ir Kuršmarės alsuoja už kelių kvartalų, vėjas košia kaminus atlėkdamas nuo Kiaulės Nugaros – skersas, sūkuriuotas. Jis paverčia mano apmusijusį palėpės langą jautria membrana, kuri vibruoja ir cypčioja kaip traiškoma sraigė. Bet pakaks – atplėšiu langą.

Kyšt galvą lauk kaip pro laivo iliuminatorių ir – vajetau! Prieš akis subanguoja rausvų, raudonų, pilkų stogų jūra; kraujo ar rūdžių puta nušerpėjusios skardos, žaliais pelėsiais aptraukti karnizai, pajuodusios čerpės, parudę lietvamzdžiai. Kiemų ir stogų kvadratai suraikyti skersgatvių kaip pyragas – stačiakampiais – vokiškų kareivinių tvarka. Ne, sandėlių rajono, panašaus į Brėmeno ir Liubeko kvartalus.

Apačioje šurmuliuoja skubančių į turgų balsai. Moterys, kalba lietuviškai ir rusiškai. Stebėtinai girdisi šaligatvio pokalbiai bažnyčių bokštuose – ar negirdėjote? Tad ką jau kalbėti apie mano palėpę – čia kaip pasiklausymų kambaryje. Jeigu ne šitie balsai ir ne tos dvi kalbos, pagalvočiau, kad pabudau 1939 metų Mėmelyje. Mirkteliu į kairę, pasisuku į dešinę. Štai ir manasis kaimynas, namas su fachverku. Piešinys neįmantrus, bet gyvūno kontūrus matau. Voratinklis, jis tyko manęs nuo tos dienos, kai įkėliau į palėpę koją. Mudu jau seni draugai, aš linkteliu jam. Po galais, jis keistai išlinksta, tas, apatinis jo skersinis, ir šypteli.

Čia Lietuva? Tad kuris amžius? Lengviau pasakyti – pavasaris.

Moterys ant skersgatvio kampo aiškių aiškiausiai ne šišioniškės ir ne mėmelenderės. Viena suvalkietė, kita žemaitė. Vadinasi, ilgai neužtruks. Na, štai, jau ir eina kuri sau. Tokios jau tos moterys, visų rasių ir visų charakterių: kad ir skuba, bet dėl paskalų ir liežuvio labui būtinai stabtels. Joms amžinai niežti, amžinai neramu.

Donnerwetter – Kaminkrėtys! Jis sėdi apžergęs kraigą, į abu šlaitus nuleidęs kojas. Sėdi nejudėdamas, stebi mane kaip varnas – viena akimi. Žinoma, jis! Jis laukė mano žvilgsnio ir štai – kilsteli savo juodą skrybėlę. Ne, tik pakėlė ją nežymiai? Tik dviem juodais pirštais stumtelėjo aukštyn kraštą. Taip pagarbą atiduoda senas kareivis, kai nelaukia nieko gero, net pagarbos sau. Dievuliau, jis supykęs?

Laukiu nesulaukiu, kada teiksiesi mane pastebėti, – taria sausai, gal kad nesimatėme visą žiemą. – Aplink tavo namą visų stogų įtrūkusias čerpes ištuksenau. Gegužė jau, ilgai žiemojai.

Jedem das Seine! – rikteliu virš stogų. – Kiekvienam savo!

Tai Prūsijos karalystės šūkis, jis mudviejų slaptažodis. Juodojo erelio ordino nė vienas neturime, tačiau seniai jį medžiojame. Lotyniškas užrašas po juo – Suum Cuique – mums nepriimtinas, todėl tariame jį vokiškai, kaip jis buvo tariamas Prūsijos karalystėje. Tiesa, ordiną mes kartą matėme blusų turguje, tačiau vos išsižiojome, jis išgaravo prieš mūsų nosis, dingo mūsų akyse kaip dūmas. Kažkas nenorėjo jo parduoti, neleido net paliesti – būtent mums? Abejonių nebuvo. Mes neverti ordino? Aš – taip, bala nematė, bet kaip galima suabejoti Kaminkrėčiu? Ši neteisybė mus suartino.

Ar tavasis dūmtraukis traukia? – mirkteli jis man, kaip ką tik mirktelėjo fachverkas.

Knygą baigiau! Kai ją deginsiu – įkursiu, – šūkteliu.

Dar ko?! – jis sujuda lyg vėtrungė, paliesta sūkurio, atlėkusio nuo Kiaulės Nugaros. – Jeigu dėl manęs deginsi, tai aš – prieš. Kol neparodysi.

Tai ko dar lauki?! – sumosavau rankomis kaip nevykęs dirigentas. – Pirmyn pas mane, kafija tavęs laukia!

Kaminkrėčiui siūlyti arbatos – nusikaltimas. Kai anglai laikė miesto vadžias, o buvo tai Napoleono karų metais ir dar kokį šimtmetį prieš juos, anglų dominavimas reiškė ir arbatos gėrimo ceremoniją. Tačiau Vokietija atsigavo, o po 1871 metų atėjo Reichas su savo pramoninės kavos receptūromis. Šišioniškiui ir mėmelenderiui kava ėmė reikšti tikrą civilizaciją. Pakako ir kavos erzackafijos, tačiau kafija – tai Prūsijos žemės kvapas. Net kafija su cikorija. Tradicija, kuri keisčiausiu būdu išliko ir ant Mėmelio griuvėsių, o dabar atslinko į mano palėpę. Bet kam ta kalba – mes prabilome apie knygą.

Knyga yra mano pražūtis ir mano išganymas. Kaminkrėtys suteikė man savo dėmesio kreditą vien dėl knygos, esu tuo tikras. Sutiko skirti man dalį savo skurdžių poilsio valandų ir kalbėtis, nes jį sudomino – tada, blusų turguje – mano prisipažinimas, kad, nebūdamas istorikas, ėmiausi miesto istorijų. Jis palingavo galva, išgirdęs „istorijų“, ir vyptelėjo – lyg peiliu brūkštelėjo man per širdį: „Gerai, kad ne istorijos, o tik istorijų.“ Tai buvo jo įvertinimas, jo kokybės antspaudas ant mano sumanymo. Jis net ėmė keistai tarti klaipėdietis, turėdamas galvoje tik mane. Klaipėdiškiu aš būti negalėjau, kaip ir šišioniškiu. Tačiau jo minkštai ištarta priesaga -ietis išteisino mane jo akyse – aš nebebuvau svetimas šio miesto sienoms.

Aš nebendrauju su niekuo, tačiau tau, rašeiva, duodu kreditą.

Taip jis ištarė tada blusų turguje. Kol sumečiau, ką atsakyti, nusisuko ir aš nusekiau iš paskos. Pasakyti norėjau tik viena: kad suprastų – aš negeidžiu dėmesio kreditan, pats kalbėjimas su juo – privilegija. Juk jis vienintelis mieste.

Kaminkrėčio pasakojimus suguldžiau kaip į karstą, kad juos kur galas. Tad kas dabar manęs laukia, kas bus? Pasakojimus įamžinti, bet garbę sau pasilikti? Kas aš po viso šito? Bet juk jis kaltas nuo pat pradžios. Tai jis šlapių sutemų valandą išniro Tomo gatvelėje, šalia bepročių ir auksakalių tarpuvartės, kurioje vis dar nenutrintas užrašas „Bučiuokitės!“ – kas kitas, jei ne jis, pastūmėjo mane rašyti? Bučiuotis su juo neketinau, abu mes griežtos moralės rigoristai, tačiau Mėmelį pamilau Kaminkrėčio dėka. Vadinasi, draugystė kaip atominė bomba: nežinai, ką gausi.

Bet jis jau leidžiasi nuo stogo! Kaminkrėčiui tai paprasta, išorinėmis namo kopėčiomis. Keliais žingsniais kaip garnys peržirgliojo bruką ir – jau prie manojo namo. Vėl kimba į kopėčias, prisitraukia rankomis kaip jaunuolis (dievuliau, o juk jam tikrai ne šimtas – daugiau!), permeta koją per pirmą skersinį ir – aukštyn. Visus veiksmus atlieka greitai, profesionaliai. Štai jis jau čia, prie mano lango, stato koją ant palangės. Dar keli žingsniai – palangė, kėdė, grindys – ir įšoka į mano rūmus.

Rūmai? Žinoma, pridrėkusi ir pelėsiais prikvipusi palėpė, visą žiemą ir pusę pavasario nekūrenta ir dvisusi užkaltu langu. Tačiau jis net šnerve netrūkteli – užsigrūdinęs, žaltys. Prie dūmtraukio – stalelis, kava, užplikyta termose, sausainiai marcipanai, sudėti į atskirus indelius – viskas jam. Autonomija ir privatumas, kaip dera. Tačiau ir siurprizas, kaip be jo: spragsi angoje įkurta ugnis! Melavau, ir jis melavo. Abu matėme, kai pirmas baltas dūmas virto iš mano kamino.

Veidelis tavo pelenus primena, – tarė susmukdamas savo įprastoje vietoje, fotelyje prie dūmtraukio, pečiu įsiremdamas į jį. Rankas, kaip visad aptrauktas juodos odos pirštinėmis, įkabina į fotelio ranktūrius. – Vadinasi, žiemą pasakų nekūrei.

Rašeivą fizionomija išduoda? – cakteliu liežuvio galu ir taip pat susmunku į savo fotelį.

Tave visuomet, – atsako ir pakelia termosą.

Priešais mane – įgaliotasis praeities ambasadorius dabarčiai. Bet kurios karalystės? Šią žiemą, ypač vėjuotomis naktimis, kurios Klaipėdoje dažnos ir grėsmingos, man vaidendavosi, kad Kaminkrėtys – tai Juozapas Albinas Herbačiauskas. Buvo toks prieškario Kaune profesorius, atvykęs iš Krokuvos, o atrodė – iš kito pasaulio. Taigi tas Herbačiauskas skelbėsi esąs mirusiųjų karalystės ambasadorius, skirtas Lietuvai. Ir keistų dalykų darė ambasadorius, Kauno poniją šiurpino. Tad ir Kaminkrėtys man – Mėmelio ambasadorius Klaipėdai. Dievai žino, gal jis ir yra persikūnijęs Herbačiauskas?!

Tą mintį užspaudžiau savyje ir nukandau. Bet kur nuo jos pabėgsi, kai dabar jis priešais nosį. Iš akies luptas Herbačiauskas. Ir užsmaukta iki antakių skrybėle, ir siauri akių plyšiai, ir ūsiukai, ir peilio šypsnys lūpų vietoje. Pasiusti galima. Tačiau koks būtinas žmogus!

Tu juk nuo XIX amžiaus pradžios Mėmelio stogus rakinėji? – drėbtelėjau ir išsigandau. Na, kam aš taip? Juk gali pakilti tuojau pat ir išeiti. Ne, negalima. Todėl čia pat leptelėjau kitą kvailystę: – Žinai, nebemoku kalbėti, sulaukėjau. Visą žiemą tik vėjus languose vaikiau. Nebe žmogus aš.

Vadinasi, tikras rašeiva. Anokia bėda. Tylos įžadai rašant tik į naudą išeina, – atsakė ir nusikeikė, kaip jis moka: – Verfluchtes Donnerwetter! 

Beje, panašus ir į anglų dendį, kurių XIX amžiaus Mėmelyje lankėsi ne vienas. O kur du dendžiai, ten ir jų klubas. Matyt, jis ir ten lankytųsi, jeigu atsirastų antras jo profesijos, jo kilmės ir jo patyrimo kaminkrėtys. Bet tokio nėra. Štai sėdi ir žvelgia į mane kaip gyvas istorijos priekaištas. Kaip amžinybė, kuri visuomet pranašesnė už akimirką, tai yra mane.

Mėmelio varnas, ar galai žino kas jis? Matęs Prūsijos karalienę Luizę, kai ši iš Konsencijaus namų – dabartinės merijos – į Šv. Jono bažnyčią su savo freilina grafiene Voss eidavo. Prūsijos dvasia, po galais. Iš kur jis visa tai žino? Ir kodėl man visa tai pasakojo?! Jis pasakojo, o aš patikėjęs apie tai priraičiau knygoje. Per žiemą, ant popieriaus, ir tada kompiuteriu. 

Aš prunkštelėjau, man nusibodo kalbėti. O ir ką sakyti? Juk kartoju tik tai, ką iš jo girdėjau. Jis po akimirkos irgi prunkštelėjo.

Ir tada abu ėmėme juoktis. Pro mano palėpės langą ėmė lietis į dangų dviejų senų draugų trelės. Praeiviai Kurpių ir Vežėjų gatvių sankryžoje vertė aukštyn galvas ir trūkčiojo pečiais. Tą skaistų gegužės rytą aš padaviau Kaminkrėčiui į rankas savo storą, per žiemą prirašytą foliantą. Ant sutrinto ir kafija sulieto titulinio kaip priekaištas buvo brūkštelėta: Rytprūsių pradžiamokslis: Klaipėda.

Vadinasi, miesto valdžios įgaliotas istorijas surašei?

Jis surimtėjo ir kelias minutes tylomis vartė rankraštį. Tada užvertė, padėjo tarp mudviejų kafijos puodelių ir vėl kranktelėjo kaip varnas, kaip Herbačiauskas, mirusiųjų ambasadoriaus balsu.

Kodėl?

Žagtelėjau ir tariau:

Valdžia? Ką aš jai skolingas?

Būsi skolingas, jeigu nesi. Valdžia skolininkus mėgsta. Pažįstu aš rašeivas kaip nuluptus. Visi dabar valdžiai straipsnelius kala internetiniuose laikraščiuose ir kitur. Kūrybos laisvę išpažįsta, bet kai pripaisto, galai žino, ko jie nori? Mačiau ir girdėjau, – jis ir vėl kranktelėjo.

Štai taip jis mane visuomet nuginkluoja, ir aš kaskart neturiu ką atsakyti. Tad leptelėjau iš nevilties:

Apsieisiu be išmaldos! Aš visai neskelbsiu savo raštų.

O tada, – lyžtelėjo jis sausas siauras lūpas, – o tada stosi prie oligarcho Bronislovo Lubio durų? – ir čia jis krenkštelėjo, nebe karktelėjo. Nes, matyt, sutriko, kadangi Lubys jau pats buvo prie švento Petro durų. – Bet jeigu ne pas jį, tai pas Gusiatiną, pas Kuzmarskį, ar pas kokį Bosą.

Nė nebandysiu! – rikteliu, netekęs drąsos.

Čia jis sušnypštė kaip vandens lašas ant mano krosnies durelių. Aišku, suprato, kad aš rimtai riktelėjau.

Dankeschön. Das ist zuviel. Per didelė garbė, – tarė ūmai pakildamas.

Pašokau ir aš. Iškankintas žiemos vienatvės nenorėjau jo prarasti, man neberūpėjo Kaminkrėčio išmintis ir žinios – reikėjo draugo. Jau ketinau griebti jo ranką – nė nebandyk! Jis nebeklausė manęs, jau sukosi nugara – juoda ir blizgančia kaip antracito luitas. Po perkūnais. Donnerwetter!

Išėjo, palikdamas praviras duris. Ir tik tada pamačiau, kad ant staliuko, šalia dviejų nugertų kafijos puodelių, nebebuvo mano rankraščio.

Kaminkrėtys neturi kontoros, kur sekretorė registruotų iškvietimus, o gyventojai galėtų nešti skundus. Jis nepriklauso jokiai namų valdai, nepriklausė ir jokiai namų valdybai, jokiam namų ūkiui. „Iš savivaldybės man paskambina“, – pasakė, kai kartą paklausiau, norėdamas sužinoti, kur pasirašo, kai algą ima. Žodis „pasirašo“ jį prajuokino. Jam pinigus vokelyje palieka. Kas palieka? Tie, kurie atsiuntė ambasadoriumi būti. Ir suteikė kredencialus. Tai bent korupcija!

Tik tai kitokia korupcija, dvigubai tvirtesnė už įprastą, ir todėl ji – tvarkos aukštuma, kuri ne mano galvai.

XIX amžiuje jis priklausė gaisrininkų gildijai, kurioje būdavo ir kaminkrėčiai registruojami. Kaminkrėtys – tikras mėmelenderis, ką jau. Net biografijos tikra šio žodžio prasme neturi – visas jo gyvenimas aprašytas Rytų Prūsijos valdiškose knygose. Visi įstatymai ir potvarkiai lietuviškoje Gumbinės apygardoje (Litauisch-Regierungsbezirk Gumbinnen ) buvo surašomi dviem kalbom. Mano draugas – 1824 metais Gumbinėje išleistų potvarkių rinkinio Werhütung von Feuersgefahr auf dem platten Lande – „Apsakymu del ugnies priegadu“ riteris. Kodėl Prūsijos karalystėje kaminkrėčiai – Schornsteinfeger’iai – buvo laikomi ir ugniagesiais – Feuerwehrmann’ais? Paklauskime Kaminkrėčio, jis išdidžiai atsakys: „Ir vieni, ir kiti yra ugnies meistrai, ir vieniems, ir kitiems lemta ugnies prigimtį pažaboti.“ Sakyk ką nori, Prūsijoje valdžia ir menkiausias valdininkas – tai viena mašina, viena detalė kitą gins iki paskutiniosios. Ir šventai laikysis „ugnies tvarkos statuto“.

Taigi, užuot mobilųjį nešiojęsis, jis iš anksto ir geriau už bet kurį skambintoją žino, kurią čerpę ant kurio stogo pakeisti reikia. Ar kurį kaminą laikas lopyti. Kurią angą pravalyti. Taigi, apie dūmtraukius nė neklausk – tai juk angos į aną pasaulį, į jo karalystę. Nuleidžia į ją savo įrengimą, tada traukia, vėl leidžia ir traukia, ir leidžia, kol įkaitusių dūmų neprisišaukia. Niekas Klaipėdoje, jos senamiestyje, nesiskundžia dūmtraukių trauka. Niekas, turiu galvoje, kas Kaminkrėtį prie reikalo prileidžia.

Man skambina į lapelius“, – kartą nusišypsojo. Pamanyk. Tai tokie lapeliai, kuriuos jis perskaito ant koridoriaus sienos pritvirtintoje lentoje, komunalinio aptarnavimo užkaboryje. Merijoje, netoli virtuvės. Ten jam ir pietūs priklauso.

Tiesa, sako, skambina ir vaikai; tie pasuka sagą, pritvirtintą prie namo cokolio – to namo, kuris šalia brigantinos „Meridianas“ stovi. Ant jo kraigo žalvarinis Kaminkrėtys sėdi. Tikra mano draugo kopija. Kaip skulptorius Klaudijus Pūdymas ją ten užrioglino, pakalbėsime kitą sykį. O vaikai išmanūs, be reikalo didžiulės žalvarinės sagos nesuka. Jie juk žino, kada tikra bėda. Jeigu vaikas gyvena senamiestyje, jis nuo pirmųjų mėnesių pajunta, kas yra drėkstanti siena ir varvančios lubos, o dažnai – ir kas nėra. Bet tokių „skambučių“ būna vos vienas kitas per mėnesį, dauguma – iš miegamųjų rajonų, socialistinių džiunglių. O ir šiaip vaikų ne per daugiausia šiais laikais – atėjo jų maro metas.

Mano išdidusis draugas 1854 metų Mėmelio gaisrą vadina karo krikštu, tikru reikalu ir net naujo miesto gimtadieniu. Pasiutimas juk, kaip keistai susipynusi laimė ir nelaimė. Aš norėjau pasakyti, įkišau trigrašį, kad tai viena kitai prieštaraujančios tezės, ir susilaukiau atkirčio: „Tau tezės, o man – gyvenimas!“ – ir jis išdidžiai kilstelėjo smakrą.

Tiesą sakant, tikiu, kad pasidarbavo jis tais 1854-aisiais iš peties. Kaip tikras Prūsijos karys. Šitai jo kairė ausis liudija, kuri po šio gaisro liko mažesnė už dešinę, – geldelės viršus tarsi nugnybtas. Sulopė ausį karo chirurgas, prancūzas, senas grenadierių palydovas, užsilikęs mieste po Napoleono karų. Nuo tų metų jis ir tiki, kad yra nusipelnęs „Frydricho erelio“ ordino.

Maža to, 1854-uosius Kaminkrėtys mini ir dėl kitos priežasties: tada Mėmelis atsivėrė pasauliui kaip moderniausias miestas. Krito visos sienos, ir jau ne tik vandens ir žemės keliai ėmė jungti Mėmelį su Berlynu ir Peterburgu. Kai miestas, praturtėjęs per Krymo karą, buvo atstatytas, papuoštas ir išsiplėtė, tada įrengta ir pirma moderni telegrafo stotis. Stotis įrengta ne kur kitur, o gaisrinėje.

Ugnis įrodė savo heraklitiškąją prigimtį, kuriančią galią, – pabrėžė jis.

Esą žinok, ką graikų filosofas Herakleitas sakė. Tarsi sprigtelėjo man per nosį. O aš ir žinojau, nepėsčias, ir dar daugiau žinojau: Herakleitas ugnį skelbė ne tik pasaulio pradžia, bet ir pasaulio karu. O Herakleitas-demiurgas, įsitaisęs mano palėpėje, išgėrė grogo taurę ir tėškė:

Kokie nuostabūs būna mūsų gaisrai!

Po galais, ką jis garbina? Juk Gumbinėje sėdinti ir Mėmeliui Prūsijos vyriausybės tvarką nustatanti lietuviškos apygardos valdžia „Apsakymuose del ugnies priegadu“ jam aiškiai liepė saugoti žmones nuo ugnies ir nuo jos pasekmių. Pasiutėlis!

Bet jis manęs negirdi, jau porina apie 1854-ųjų metų magistrato pagimdytą stebuklėlį – pirmą generalinį miesto planą. Jis net virpa iš pasididžiavimo, kai prabyla apie griežtas taisykles.

Mano gyvenimas pasikeitė ir pagaliau tapo toks, koks yra ir šiandien.

Koks?! – riktelėjau nebetverdamas arogancijos, kuri jau kilo iš jo kaip dūmai.

Civilizuotas, – tarė jis pakėlęs kairį antakį. – Civilizuotas, mano drauge. Tada priimtas ir sprendimas statyti naują, moderniausią Rytprūsiuose gaisrinę. Kurią jūs, lietuviai klaipėdiečiai, – iečiai jis ištarė pabrėžtinai kietai, vadinasi, – vėl sprigtas sman į nosį, – kurią jūs barbariškai sunaikinote savo Kulturbundo metu.

Kada? – išsižiojau aš. – Kokio bundo metu?

Buvo čia toks judėjimas, puikiai žinai. Lietuvinote ir Vitę, ir Frydricho priemiestį. Bet baisiausią nusikaltimą padarėte pačioje širdyje, tarp Luizės gimnazijos ir karalienės Luizės memorialo, kur dabar meriją įkūrėte. Konsencijaus name. Galėjote palikti gaisrinę, ji net socialistiniam monstrui „Klaipėdai“ netrukdė. Ko karas ir pokaris nepadarė, jūs padarėte.

Aš jau laukiau, kad jis tuoj leptels litauische Schweine, arba Donnerwetter, – tačiau ne, jis be reikalo nekalbėjo. Neapkentė miesto žaizdų, jo pašaukimas buvo jas gydyti. Ir lietuvių negalėjo nemylėti, buvo mūsų pasaulėlio dalis. Tad jo mintis lėkė tolyn, ir aš išgirdau: po 1854 metų gaisro kaminkrėčių tarnyba buvo atskirta nuo gaisrininkų, o gyvenimas ir statyba mieste – atsikratė priemiesčiams būdingo chaoso. Vokiečių valdininkas kaip peilis, jeigu pagaląstas, tai ir pjauna. Namai pradėti statyti laikantis griežtos gatvės linijos, senamiestis raižytas negailestingai. Įsakyta nugriauti visus medinius namus, jų vietoje kelti mūrą. Apribota net vokiška manija visur kryžiuoti fachverko sijas. Namus įsakyta dažyti. Be to, uždraustos tamsios sienų spalvos.

Ir bjaurusis ančiukas tapo gulbinu? – nutraukiau jį po valandėlės. – Per kiek laiko? Per dešimtmetį?

Aš vėl perlenkiau. Jis pajuto ironiją. Pakilo. Ir sulaikyk jį! Išėjo kaip juodas kalnas, palikęs praviras duris. Ir juodą kartėlį.

Žinoma, Kaminkrėtys kalba ne tik lietuviškai ir ne tik šišioniškai, minkštai tardamas „l“ raidę, nutęsdamas ją ir kartais net aplaižydamas. Jeigu reikia, be akcento rikiuoja rusiškus sakinius, o kartais prabyla ir angliškai. Prisimena net prancūzų kalbą, jos prireikė jam 1920–1923 metais. To laiko palikimas. Nelaimingi buvo metai, sako, jokios tvarkos, jokio atlyginimo, vien tik inercija ir darbo religija gelbėjo miestą. Žinoma, jis šneka vokiškai. Tačiau giliau nei vokiečių kalba į Kaminkrėčio kaulų čiulpus įsismelkusi vokiška tvarka.

Savaitgaliais jis įsijungia palydovinės televizijos kanalus, Berlyną, „Ard tv“. Prieš Kalėdas šis kanalas parodė „Weihnachten im Memelland“ („Kalėdos Mėmelyje“; taip perskaičiau programoje, kurią jis bakstelėjo ekrane). Po šios laidos jau ir sacharininės temos „am Heiligen Abend“ („Kalėdų vakarą“) jam esą priminusios šventes prieš karą, kai centrinėse Klaipėdos (Klaipėdos, ne Mėmelio) gatvių vitrinose įsikurdavo saldus vokiškas jomarkas. Nors šiaip kas antrą trečią dieną jis pasižiūri tik žinias. Kartais futbolą savaitgalį; tik per vokiškus kanalus, nes apie „Eurosportą“ esąs labai prastos nuomonės („sintetika ten, ne sportas“, – burbtelėjo kartą). Kai baigėsi 2014 metų pasaulio futbolo čempionatas, susimąstęs ištarė:

Šį kartą net mūsų ore užuodžiau vokiečių nacijos kultą. Tai labai pavojingas, mano drauge, kvapas. Buvo labai pavojingas.

Suklusau, nes jokių sporto kanalų nežiūriu, futbolas nepatinka, o krepšinio imu nemėgti – nebepatinka man tas kamuolio apvalumas. Tik kuo čia dėtas vokiškasis nacionalizmas?

Reikalas rimtas, – noriai tęsė jis. – Po karo vokiečiai savąjį Geist , „dvasią“, apipjaustė ir įkalino iki gyvos galvos. Vadinasi, kol bus gyva vokiečių tauta, nusprendė, reikia ir Vaterland , ir Mutterland vengti. Reikia tarti vien Bundesrepublik. Federalinės žemės. Neseniai vienas ministras posto neteko tik dėl to, kad viešai pasakė, jog myli savo Vaterland . Skandalas kilo! Prieš jam atsistatydinant, federalinė kanclerė pasakė, kad ministras, matyt, turėjęs galvoje demokratišką Vaterland . Žodžiu, prasti reikalai. Bet futbolas... – čia jis gunktelėjo, nugėrė jau ataušusios kavos. – Tai keista išimtis iš taisyklės. Apie tokias išimtis vokiečiai kalbėti nemėgsta. Bet jos lemia ateitį. Nes metafizikos baimė, toji geopolitikos baimė, kurią vokiečiai pajuto po karo, apvirto. Dabar kita medalio pusė viršuje. Vengdami Hitlerio šešėlio, jie ima justi, kad žudo savyje ir save. Perlenkė lazdą. Futbolas. Pasiutimas, kas galėjo pagalvoti? Čia ir Vaterland , ir Mutterland atgimsta. Be jokios demokratijos. Nes sporte demokratas nelaimi, laimi instinktas. Suslėgtas oras turi rasti angą, pro kurią patektų į kaminą. Antraip...

Sprogimas? – šypteliu suprasdamas, kur link jis suka.

Įsivaizduok, futbolo komentatoriai šaukė ir klykė iš laimės kaip pjaunami: Fantastisch! Das ist unmioglich! Undenkbar! Jiems trūko vokiečių kalbos su perlatyvų ir jie liuobdavo paskutinį – das ist gigantisch! Teliko sugiedoti „Deutschland über alles!“ – „Vokietija aukščiau visų!“

Rūškana jo veido išraiška po Vokietijos pergalės prieš Portugaliją man pasirodė kiek vaikiška. Bet ir aš kaip vaikas tikiu viskuo, ką jis pasako. Tokia jau draugo privilegija – tikėti draugu.

Matyt, ir jis pajuto praretėjusią atmosferą, tad pūstelėjo į ją karšto oro gūsį:

Tačiau tiek to. Svarbiausia – ne emocijos ir ne metai, svarbiausia – idėjos. Tikriau – darbo idėja. Darbas, kurį išmanai ir myli, – netikėtai ištarė jis, pabrėždamas myli. Ne „mėgsti“.

Ak, tas vokiškas uolumas! Arbeit ir tik Arbeit – darbas ir tik darbas – jis ir be meilės apsieina. Nes darbas ir yra meilė. Bet ne, jis dabar pabrėžė. Kad nepagalvočiau apie druską ir cukrų? Nes jeigu man jau įkalti į galvą jo dūmtraukiai, oro ir ventiliacijos angos, čerpės ir skarda ir dar kelios dešimtys jo žodžių, tai jis juos nubraukia šią akimirką ir sako: darbas yra meilė, o ne Arbeit ir tik Arbeit. 

Laikas daryti šio įvado į pradžiamokslį išvadas.

Pirma, štai kokie mūsų Vakarų Lietuvos kamieniniai, šakniniai gyventojai.

Antra... Nors jau ir nebesvarbu. Taigi, jeigu dar kas Vilniuje ar Kaune galvoja, kad čia „Mažoji Lietuva“ ir čia Donelaičio žemė – klysta. Nėra čia nei vieno, nei kito. Čia trečia substancija alsuoja, čia trečias charakteris. Čia kitoks, ne donelaitiškas pietizmas. Čia kitoks uolumas.

Pamatęs, kad ne šiaip sau nutilau, o susimąsčiau, Kaminkrėtys nuliejo mane lediniu žvilgsniu:

Mažiau svajok. Ir nepamiršk: darbas Mėmelyje buvo tris kartus svarbesnis negu kaimyninėse žemėse. Tris kartus svarbesnis negu tavo Lietuvoje. Atmink, ir papasakok visiems.

Kam visiems? – aiktelėjau kaip paspirtas.

Tau geriau žinoti, – tarė ir žagtelėjo, jo pilve pragaras sugurgė. – Tik viena žinok: niekada nemėgink Klaipėda užgožti Mėmelio. Vaikas užgožia savo tėvus tik vieną kartą – pats mirdamas. Klaipėdos mirties sąlygos nežinomos, o Mėmelis – dar nemiręs.

Jis pakėlė dešinę ranką ir plaštaka, aptraukta ploniausia juoda oda, trakštelėjo, gniauždamasi į kumštį. Ir sunkiai krito ant ranktūrio.

Nei Klaipėda, nei Mėmelis nėra mirę. Jie – istorijos sugyventiniai. Įsidėmėk tai. Klaipėda, kad ir dešimt kartų didesnė už Mėmelį, laiko analuose – mažutė. Savo paskutines akimirkas ji alsuos tuo pačiu grindinio kvapu ir ta pačia žeme, kuria aš alsuoju visą gyvenimą. Ir dar atmink: aš ilgiau gyvenau Mėmelyje negu Klaipėdoje, tad žinau, kas yra genius loci.

Vos jis ištarė genius loci – „kuriančioji vietos dvasia“ – man akys nušvito. Ergo!

Žinoma, kad taip. Pagaliau viskas stoja į savo vietas. Čia ne kiemai aplink mus, čia ne namai, čia ne šaligatviai ir ne skverai alsuoja vokiška dvasia – ne, čia pati gyvųjų dvasia, čia mes alsuojame kiemais, namais, šaligatviais ir skverais.

Tikras mėmelenderis, tikras šišioniškis ir tikras klaipėdiškis tai žinojo. O jų palikuonis sako: „Tvarka gimdo miestą, o ne miestas tvarką.“

Argi tai ne genius loci pergalė?

 

2014 metų pabaiga