Akiratis

 

en.wikipedia.org/wiki/Patrick_Modiano

Patrickas Modiano (g. 1945) – prancūzų rašytojas, dvidešimt trijų romanų autorius, 2014 metų Nobelio literatūros premijos laureatas. Savo kūrybinį kelią pradėjo romanu „Žvaigždės aikštė“ (1968), kuris drauge su „Naktine sargyba“ (1969) ir „Žiediniu bulvaru“ (1972, Didžioji Prancūzų akademijos premija už romaną) sudaro savotišką trilogiją, pasakojančią apie okupacijos laikus. Jai būdinga ekspresionistinė estetika. Likusioje jo kūryboje justi minimalistinio romano estetika. Rašytojo kūrybą persmelkia atminties ir užmaršties temos, kurias gvildena jo romanai „Tamsių krautuvių gatvė“ (1978, liet. 1993, 2014, brolių Goncourt’ų premija), „Išnykęs pasaulis“ (1985), „Sušvelninta bausmė“ (1988), „Povestuvinė kelionė“ (1990, liet. 1999, 2014, 2015), „Iš užmaršties gelmių“ (1996, liet. 1999, 2014, 2015). Holokausto temai skirtas romanas „Dora Bruder“ (1997). Prarasto laiko paieškos atsispindi romanuose „Vaikystės rūbinė“ (1989), „Prarastos jaunystės kavinėje“ (2007), „Horizontas“ (2010, liet. 2011, 2014). Naujausias jo romanas „Kad tu nepasiklystum kvartale“ pasirodė 2014 m.

Vertėjas

Iš prancūzų k. vertė  Vytautas Bikulčius

 


 

Norėčiau paprasčiausiai pasakyti, koks esu laimingas, būdamas tarp jūsų, ir kaip esu sujaudintas tos garbės, kurią man suteikėte, paskirdami šią Nobelio literatūros premiją.

Pirmą sykį turiu pasakyti kalbą tokiai gausiai auditorijai, ir dėl to jaučiu savotišką baimę. Kai kas galėtų pamanyti, kad rašytojui yra savaime suprantama ir lengva užsiimti tokia veikla. Tačiau rašytojas – ar bent jau romanistas – dažnai išgyvena nelengvus santykius su žodžiu. Ir jei prisimeni tą mokyklinį skirstymą į pamokas raštu ir žodžiu, romanistas turi daugiau gabumų raštui negu žodžiams. Jis yra įpratęs patylėti, ir jei jis nori pajausti atmosferą, privalo ištirpti minioje. Jis klausosi pokalbių, neatkreipdamas dėmesio į save, o jei į juos įsiterpia, tai tik norėdamas pateikti keletą kuklių klausimų, kad galėtų geriau suprasti jį supančius moteris ir vyrus. Jis abejoja kalbėdamas, nes yra įpratęs taisyti savo rašinius. Žinoma, po daugelio taisymų jo stilius gali pasirodyti vaiskus. Tačiau kai prabyla, jis nebeturi jėgų ištaisyti savo abejonėms.

Be to, aš priklausau tai kartai, kai neleido kalbėti vaikams, išskyrus kai kurias gana retas progas ir tuos atvejus, kai jie paprašydavo leidimo tarti žodį. Tačiau jų niekas nesiklausydavo ir labai dažnai jų pasisakymus nutraukdavo. Štai kodėl kai kuriems iš mūsų buvo sunku tarti žodžius, kartais persmelktus abejone, kartais pernelyg skubrius, tarsi būtume bijoję, kad bet kurią akimirką mums uždraus juos pasakyti. Iš čia, be abejonės, kilo ir tas noras rašyti, apėmęs mane ir daugelį kitų, kai išaugome iš vaiko amžiaus. Jūs tikitės, kad suaugę jus skaitys. Šitaip jie bus priversti jus išklausyti ir nepertraukti, kartą ir visiems laikams sužinos, kas dedasi jūsų širdyje.

Ši premija man atrodė neįtikėtina, suskubau išsiaiškinti, kodėl pasirinkote mane. Manau, kad tą dieną kaip niekad stipriai pajutau, koks aklas yra romanistas savo knygų akivaizdoje, ir kad skaitytojai žino apie knygą daugiau nei pats autorius. Romanistas niekada negali būti savo kūrybos skaitytoju, nebent tada, kai taiso rankraštyje klaidas, pasikartojimus ar išbraukia nereikalingą pastraipą. Jis neaiškiai ir tik iš dalies įsivaizduoja savo knygas tarytum tapytojas, kuris piešia freską lubose ir, gulėdamas ant pastolių, tobulina detales iš pernelyg arti, nematydamas visumos. Rašymas – įdomi vienišiaus veikla. Jūs patiriate nevilties akimirkas, kai rašote pirmuosius romano puslapius. Kiekvieną dieną atrodo, kad žengiate klaidingu keliu. O tuomet apima nemaža pagunda grįžti atgal ir pasukti kitu keliu. Reikia nepasiduoti tai pagundai, toliau eiti tuo pačiu keliu. Tai kiek primena situaciją prie automobilio vairo žiemos naktį, važiuojant per plikšalą, kai nieko nematyti. Jūs neturite pasirinkimo, negalite važiuoti atgal, privalote judėti į priekį, tikėdamiesi, kad galiausiai kelias taps patikimesnis ir rūkas išsisklaidys.

Kai jau baigiate rašyti knygą, atrodo, kad ji pamažu atitrūksta nuo jūsų ir jau kvėpuoja laisvės oru kaip vaikai klasėje vasaros atostogų išvakarėse. Jie nesuvaldo dėmesio, triukšmauja ir nebeklauso mokytojo. Netgi pasakyčiau, kad tą akimirką, kai rašote paskutines pastraipas, knyga jums rodo tam tikrą priešiškumą, skubėdama iš jūsų išsivaduoti. Ir ji palieka jus, kai tik parašote paskutinį žodį. Baigta, jai jūsų nebereikia, ji jau pamiršo jus. Nuo šiol jai pačiai šitai atskleis skaitytojai. Tą akimirką jūs patiriate didžiulę tuštumą ir jausmą, kad jus paliko. Taip pat savotišką nepasitenkinimą, kad tas ryšys tarp knygos ir jūsų buvo nutrauktas per daug greitai. Tas nepasitenkinimas ir neišbaigtumo jausmas jus verčia rašyti kitą knygą ir atstatyti pusiausvyrą, nors niekada nesiseka to padaryti. Metai eina, pasirodo vis naujos knygos, ir skaitytojai prabils apie „kūrybą“. Tačiau jūsų neapleis jausmas, kad tai tebuvo bėgimas į priekį.

Taip, skaitytojas žino daugiau apie knygą negu pats autorius. Tarp romano ir jo skaitytojo vyksta kažkas panašaus į fotografijų ryškinimą, gyvavusį prieš skaitmeninę erą. Kai nuotrauka buvo ryškinama tamsiame kambaryje, vaizdas pamažėle tapdavo matomas. Kai žmogus puslapis po puslapio skaito romaną, įvyksta tas pats cheminis procesas. Tačiau kad tarp autoriaus ir jo skaitytojo atsirastų tokia dermė, būtina, kad autorius niekada „neperspaustų“ savo skaitytojo – kaip sakoma apie dainininką, kad jis perspaudžia savo balsą, – tačiau nepastebimai jį įtrauktų ir paliktų jam ganėtinai erdvės, kad knyga pamažu jį paveiktų, ir tai susiję su menu, kuris panėši į akupunktūrą, kur pakanka įsmeigti adatą į labai tikslią vietą ir impulsas pasklinda po nervų sistemą.

Manau, kad šio intymaus ir papildančio santykio tarp romanisto ir jo skaitytojo atitikmenį galima aptikti muzikos srityje. Aš visuomet galvojau, kad rašy mas yra artimas muzikai, tačiau ne toks tyras kaip ji, ir visuomet pavydėjau muzikams, kurie, man rodės, užsiima kilnesniu menu negu romanas – o poetai buvo artimesni muzikams negu romanistai. Vaikystėje ėmiau rašyti eilėraščius ir, be abejonės, tik dėl to geriau supratau mintį, kurią kažkur perskaičiau: „Prozininkai atsiranda iš blogų poetų.“ O, be to, jei kalbėsime apie muziką, romanistas dažnai visus žmones, gatves, peizažus, kuriuos tik matė, įtraukia į muzikinę partitūrą, kur aptinki tos pačios melodijos fragmentus, keliaujančius iš vienos knygos į kitą, tačiau į muzikinę partitūrą, kuri jam atrodys netobula. Romanistas apgailestaus, kad netapo tikru muziku ir nesukūrė Chopino „Noktiurnų“.

Romanisto žinojimo ir kritinės distancijos stoka jo paties knygų visumos akivaizdoje taip pat priklauso nuo reiškinio, kurį pastebėjau savo ir daugelio kitų kūryboje: kiekviena nauja knyga, kai ji rašoma, ištrina ankstesniąją tiek, kad man susidaro įspūdis, jog ją užmiršau. Aš maniau, kad jas parašiau vieną po kitos netolygiai, nuolatiniais užmaršties priešokiais, tačiau dažnai tie patys veidai, tie patys vardai, tos pačios vietovės, tie patys sakiniai grįžta vienas po kito tarsi motyvai gobelene, kurį kažkas išaudė pro miegus. Pro miegus ar pro sapną prabudus. Romanistas dažnai esti somnambulas, nes jis yra tiek persismelkęs tuo, ką rašo, kad galima bijoti, jog jį suvažinės, kai eina per gatvę. Tačiau žmonės užmiršta, kokie nepaprastai tikslūs yra lunatikų, kurie vaikšto stogais ir niekada nenukrenta, judesiai.

Oficialiame pareiškime, paskelbtame po to, kai buvo pranešta apie šią Nobelio premiją, aš įsiminiau sakinį, kuriame užsiminta apie paskutinįjį pasaulinį karą: „Jis atskleidė okupacijos metų pasaulį.“ Esu kaip visos tos ir tie, gimę 1945 metais, karo vaikas, o tiksliau sakant, kadangi gimiau Paryžiuje, vaikas, kuris jaučiasi skolingas už savo gimimą okupacijos metų Paryžiui. Žmonės, kurie gyveno tame Paryžiuje, norėjo labai greit jį užmiršti arba prisiminti tik kasdienybės detales, tas, kurios teikė iliuziją, jog kasdienis gyvenimas, galų gale, ne taip jau ir skiriasi nuo to, kurį jie gyveno normaliais laikais. It slogus sapnas ir neaiški sąžinės graužatis, jog jie tam tikra prasme liko gyvi. Ir kai vėliau vaikai jų klausinėdavo apie tą laikotarpį ir tų laikų Paryžių, jų atsakymai būdavo migloti. Arba jie tylėdavo, tarsi norėdami iš savo atminties išbraukti tuos niūrius metus ir nuo mūsų kažką paslėpti. Bet, matydami tylinčius tėvus, mes viską numanėme, tarsi būtume tai išgyvenę.

Koks keistas miestas – tas okupacijos laikų Paryžius. Iš pažiūros gyvenimas tęsėsi „kaip ir anksčiau“: teatrai, kino salės, miuzikholai, restoranai buvo atidaryti. Per radiją skambėjo dainos. Teatruose ir kino salėse žmonių susirinkdavo kur kas daugiau negu prieš karą, tarsi šios vietos būtų buvusios prieglobstis, kur žmonės buriasi, glaudžiasi vienas prie kito ir nusiramina. Tačiau neįprastos detalės liudijo, kad Paryžius nebebuvo toks pat kaip kadaise. Kadangi nevažinėjo automobiliai, miestas buvo tylus – tyloje girdėjosi, kaip šnara medžiai, kaukši arklių pasagos, žmonės vaikštinėja bulvarais ir klega balsai. Sukaustytas gatvių tylos ir draudimo degti šviesas, žiemą nuo penktos valandos vakaro, kai languose buvo draudžiama nors menkiausia švieselė, šis miestas, rodės, išnykdavo pats – tapdavo „aklu miestu“, kaip sakydavo nacių okupantai. Suaugę ir vaikai galėjo pražūti bet kurią akimirką, nepalikdami jokio pėdsako, ir net tarp draugų žmonės kalbėjo pusbalsiu, o pokalbiai niekad nebuvo atviri, nes žmonės jautė, kad grėsmė tvyro ore.

Šitame slogių sapnų Paryžiuje, kur galėjai tapti skundo ar, išėjęs iš metro, gaudynių auka, atsitiktiniai susitikimai suvesdavo žmones, kurie niekada nebūtų susitikę taikos metu, gležna meilė užgimdavo komendanto valandos pašonėje, nors žmonės nebuvo įsitikinę, kad susitiks vėlesnėmis dienomis. Ir iš tų susitikimų, dažnai neturinčių ateities, o kartais ir iš nenusisekusių susitikimų vėliau gimė vaikai. Štai kodėl okupacijos metų Paryžius man visuomet buvo it pirmoji naktis. Be jo aš niekada nebūčiau gimęs. Tas Paryžius mane be perstogės persekioja, o jo blausi šviesa retsykiais užlieja mano knygas.

Štai dar vienas įrodymas, kad rašytoją neišvengiamai pažymi jo gimimo data ir epocha, net jei jis tiesiogiai nedalyvavo politinėje veikloje, net jei jis sudaro įspūdį, jog yra vienišius, užsidaręs, kaip sakoma, „dramblio kaulo bokšte“. Ir jei jis rašo eiles, jos atspindi tą laiką, kuriame jis gyvena, ir jos negalėtų būti parašytos kitoje epochoje.

Toks yra ir didžio airių rašytojo Yeatso eilėraštis „Laukinės gulbės Kule“, kurį skaitydamas aš visada be galo susijaudindavau. Viename parke Yeatsas stebi gulbes, slystančias vandens paviršiumi:

 

Devynioliktas rugsėjis užklupo mane

Nuo tada, kai pirmą sykį jas suskaičiavau;

Aš pamačiau, nors dar nepabaigiau skaičiuoti,

Kaip jos staiga pakyla

Ir linksminasi, sukdamos didžiulius laužtinius ratus

Savo triukšmingais sparnais.

<...>

Tačiau dabar jos plaukia ramiais vandenimis

Paslaptingos ir kupinos grožio;

Kokiose nendrėse jos susisuks lizdą,

Kokio ežero, kokio tvenkinio krante

Pakerės kitas akis, kai aš prabusiu

Ir vienąsyk suprasiu, kad jos jau išskrido?

 

Gulbės dažnai pasirodo XIX amžiaus poezijoje – Baudelaire’o ar Mallarmé kūryboje. Tačiau šis Yeatso eilėraštis negalėjo būti parašytas XIX amžiuje. Savo ypatingu ritmu ir melancholija jis priklauso XX amžiui ir netgi tiems metams, kai buvo parašytas.

Nutinka ir taip, kad XXI amžiaus rašytojas retsykiais pasijunta savojo laikotarpio kaliniu ir, skaitydamas didžiųjų   XIX amžiaus romanistų – Balzaco, Dickenso, Tolstojaus, Dostojevskio – kūrybą, patiria savotišką nostalgiją. Toje epochoje laikas bėgo lėčiau negu šiandien, o tas lėtumas derėjo su romanisto darbu, nes jis galėjo geriau sutelkti energiją ir dėmesį. Nuo tada laikas pasidarė spartesnis ir eina į priekį trūkčiodamas, užtat didžiuliai praeities romanų statiniai, prilygstantys katedrų architektūrai, ir skiriasi nuo nūdienių nenuoseklių ir fragmentiškų kūrinių. Šiuo požiūriu priklausau tarpinei kartai, ir man būtų smalsu sužinoti, kaip kitos kartos, gimusios drauge su internetu, mobiliuoju telefonu, elektroniniais laiškais ir tviteriais, išreikš literatūra šį pasaulį, prie kurio kiekvienas yra nuolat „prisijungęs“ ir kur „socialiniai tinklai“ prasiskverbia į tą dalį intymumo ir paslapties, kuri dar visai neseniai buvo mūsų nuosavybė, – paslapties, kuri suteikdavo žmonėms gelmės ir galėjo tapti svarbia romano tema. Bet noriu išlikti optimistu dėl literatūros ateities ir esu įsitikinęs, kad būsimi rašytojai užtikrins pamainą, kaip tai darė kiekviena karta nuo Homero laikų...  

Ir, beje, rašytojas, kaip ir bet koks kitas menininkas, yra be reikalo taip glaudžiai siejamas su epocha, kad neištrūktų iš jos, ir nors vienintelė dvasia, kurią jis jaučia, yra vadinama „laiko dvasia“, tačiau savo kūriniuose jis visuomet pavaizduoja ir tai, kas pranoksta to meto ribas. Racine’o ar Shakespeare’o pjesių pastatymuose nelabai svarbu, kad personažai nešioja antikos laikų drabužius ar kad režisierius juos nori apvilkti džinsais ir odiniais švarkais. Tai nereikšmingos detalės. Žmonės, skaitydami Tolstojų, užmiršta, kad Ana Karenina nešioja 1870 metų sukneles, nes ir po pusantro šimtmečio ji mums be galo artima. Be to, kai kurie rašytojai, kaip Edgaras Alenas Poe, Melville’is ar Stendhalis, yra suprantamesni mums, praėjus po jų mirties dviem šimtams metų, nei savo amžininkams.

Galiausiai kokio atstumo tiksliai laikosi romanistas? Jis stovi gyvenimo paribyje, nes jei jūs pasineriate į jį – į tam tikrą veiklą – susidarote apie gyvenimą neaiškų vaizdą. Tačiau šis nedidelis atstumas netrukdo rašytojo sugebėjimui susitapatinti su savo personažais ir su tais vyrais bei moterimis, kurie juos įkūnijo realiame gyvenime. Flaubert’as pasakė: „Ponia Bovari – tai aš.“ O Tolstojus išsyk susitapatino su ta, kurią jis matė puolančią po traukiniu vieną naktį Rusijos geležinkelio stotyje. Šis sugebėjimas susitapatinti buvo toks tobulas, kad Tolstojus susiliedavo su aprašomu dangumi ir peizažu, apimdavo viską – iki menkiausio Anos Kareninos blakstienų krustelėjimo. Ši būsena yra narcisizmo priešingybė, nes numato sykiu ir užsimiršimą, ir labai stiprų susikaupimą, kad galėtum būti jautrus mažiausiai smulkmenai. Tai siejasi ir su tam tikra vienatve. Ji nėra slapta tavo sielos kertelė, bet ji leidžia pasiekti tokį dėmesio ir ypatingo įžvalgumo laipsnį išoriniam pasauliui, kad jį galėtum perkelti į romaną.

Aš visuomet tikėjau, kad poetas ir romanistas suteikia paslaptį būtybėms, kurios atrodo pasinėrusios į kasdienį gyvenimą, iš pažiūros įprastiems daiktams – ir taip nutinka todėl, kad rašytojas juos stebi su nenuilstamu dėmesiu ir tarsi kaip užhipnotizuotas. Jų akyse įprastinis gyvenimas galiausiai apsigaubia paslaptimi ir tarsi įgyja švytėjimo, kurio išsyk nematyti, bet jis slypėjo gyvenimo gelmėse. Poeto ir romanisto, taip pat tapytojo uždavinys ir yra atskleisti tą paslaptį ir tą švytėjimą, kurie glūdi kiekviename žmoguje. Aš pagalvoju apie savo tolimą pusbrolį tapytoją Amedeo’ją Modiglianį, kurio labiausiai jaudinančios drobės yra tos, kurių modeliai – nežinomi asmenys, gatvės vaikai ir merginos, tarnaitės, kuklūs valstiečiai, jauni pameistriai. Jis nutapė juos ryškiomis apybrėžomis, primenančiomis garsiąją Toskanos, taip pat Botticellio ir kvatročento epochos Sienos tapytojų tradiciją. Šitaip jiems suteikė ar greičiau atskleidė visą malonę, kuria yra apdovanoti, ir kilnumą, slypintį po kuklia išore. Romanistas privalo to siekti. Jo vaizduotė, toli gražu neiškreipdama tikrovės, privalo prasiskverbti į ją gilyn ir atskleisti tikrovę jai pačiai, su infraraudonųjų ir ultravioletinių spindulių jėga, kad būtų galima aptikti tai, kas slypi už išorės. Ir aš esu linkęs manyti, kad romanistas iš tiesų yra savotiškas aiškiaregys ir net pranašas. Taip pat ir seismografas, pasiruošęs užrašyti vos juntamus judesius.

Visuomet dvejodavau, prieš imdamas skaityti mane žavinčio vieno ar kito rašytojo biografiją. Kartais biografai įninka į smulkias detales, ne visuomet tikslius liudijimus, į charakterio bruožus, kurie atrodo trikdantys ar apgaulingi, ir visa tat man primena tą traškesį, kuris drumsčia kai kurias radijo laidas ir dėl kurio neįmanoma klausytis muzikos ar balsų. Tik skaitydami knygas mes įžengiame į rašytojo asmeninį gyvenimą, ir tik jose jis parodo savo geriausią esybės dalį, į mus prabyla tyliai, kai jo balso neteršia nė menkiausias trukdis.

Tačiau, skaitydami rašytojo biografiją, kartais aptinkame reikšmingą jo vaikystės įvykį, kuris tampa tarsi jo būsimos kūrybos matrica, ir nors jis ne visuomet jį aiškiai suvokia, tas įvykis įvairiomis formomis grįžta ir rodosi jo knygose. Šiandien aš galvoju apie Alfredą Hitchcocką, kuris nebuvo rašytojas, tačiau jo filmai vis dėlto pasižymi romano jėga ir vientisumu. Hitchcocko tėvas, kai sūnui buvo penkeri, paliepė jam nunešti laišką savo bičiuliui, policijos komisarui. Vaikas jam perdavė laišką, o komisaras jį uždarė į tą grotomis atitvertą komisariato dalį, kuri atstoja vienutę ir kur naktimis saugomi įvairiausi nusižengėliai. Įbaugintas vaikas laukė valandą, kol komisaras jį išleido ir pasakė: „Jei blogai elgsies gyvenime, dabar žinai, kas tavęs laukia.“ Šis policijos komisaras, pasižymėjęs tikrai keistais auklėjimo principais, yra, be abejonės, susijęs su įtampos ir nerimo atmosfera, kurią randame visuose Alfredo Hitchcocko filmuose.

Nenorėčiau jums įkyrėti asmenine patirtim, tačiau manau, kad kai kurie vaikystės epizodai vėliau tapo matrica mano knygoms. Dažniausiai aš būdavau toli nuo savo tėvų, pas bičiulius, kuriems tėvai mane patikėdavo ir apie kuriuos aš nieko nežinodavau, o vietovės ir namai keitė vienas kitą. Tuo metu vaikas niekuo nesistebi, ir net jei atsiduria neįprastose situacijose, jam tai atrodo visiškai natūralu. Tik gerokai vėliau mano vaikystė man pasirodė mįslinga ir pabandžiau sužinoti daugiau apie tuos žmones, kuriems mane buvo patikėję tėvai, ir apie tas vietoves, kurios nuolatos keitėsi. Tačiau man nepavyko atpažinti nei daugelio šių žmonių, nei su topografiniu tikslumu atsekti visų tų vietovių ir visų tų namų iš praeities. Tas ryžtas išnarplioti mįsles, nors iš tikrųjų to nepavyko padaryti, ir bandymas prasiskverbti į paslaptį pažadino norą rašyti, tarsi rašymas ir įsivaizdavimas galėjo man galiausiai padėti įminti šias mįsles ir paslaptis.

Kadangi prakalbome apie paslaptis, aš, pasitelkęs asociaciją, pagalvoju apie vieno XIX amžiaus romano pavadinimą: „Paryžiaus paslaptys“1. Didmiestis, šiuo atveju Paryžius, mano gimtasis miestas, yra susijęs su pirmaisiais vaikystės įspūdžiais, ir tie įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad nuo to laiko aš be perstojo tyrinėjau „Paryžiaus paslaptis“. Kai buvau devynerių ar dešimties metų, man tekdavo pasivaikščioti vienam ir, nepaisant baimės pasiklysti, keliauti vis toliau ir toliau, į kvartalus, kurių nepažinojau, dešiniajame Senos krante. Tai būdavo vidury baltos dienos ir šitai mane nuramindavo. Pirmaisiais paauglystės metais aš stengiausi įveikti baimę ir sutemus ryždavausi nuklysti metro į dar tolimesnius kvartalus. Šitaip ir susipažįsti su miestu, o šiuo atveju aš pasinaudojau daugelio mane žavėjusių romanistų pavyzdžiu, nes nuo XIX amžiaus jiems didmiestis – tebūnie tai Paryžius, Londonas, Sankt Peterburgas, Stokholmas – buvo jų knygų dekoracija ir viena pagrindinių temų. Edgaras Alenas Poe savo novelėje „Minios žmogus“ vienas pirmųjų aprašė visą tą banguojančią žmonių galvų jūrą, kurią jis stebi už kavinės langų ir kuri be perstojo plūsta šaligatviais. Jis atkreipia dėmesį į vieną keistos išvaizdos senį ir visą naktį seka jam iš paskos įvairiais Londono kvartalais, norėdamas apie jį sužinoti daugiau. Tačiau nepažįstamasis yra „minios žmogus“, ir bergždžias sumanymas sekti paskui jį, nes jis visuomet liks anonimu ir niekada apie jį nieko nesužinosime. Jis neturi savo gyvenimo, jis paprasčiausiai yra dalis tos minios praeivių, kurie žingsniuoja gretomis ar stumdosi ir dingsta gatvėse.

Taip pat aš galvoju apie poeto Thomaso de Quincey’io jaunystės epizodą, palikusį jam pėdsaką visam laikui. Londone, Oksfordo gatvės žmonių minioje jis susidraugavo su mergina per vieną iš tų atsitiktinių susitikimų, kurie įvyksta didmiestyje. Jie praleido keletą dienų drauge, bet jis turėjo kuriam laikui išvykti iš Londono. Jie susitarė, kad po savaitės ji lauks jo kiekvieną vakarą tą pačią valandą prie Taičfildo gatvės kampo. Tačiau jie niekada nebesusitiko. „Tikriausiai mes daugelį kartų ieškojome kits kito tą pačią akimirką milžiniškame Londono labirinte; galbūt mus skyrė tik keli metrai – tiek užtenka, kad viskas baigtųsi amžinu išsiskyrimu.“

Tiems, kurie gimė ir gyveno mieste, bėgant metams kiekvienas jo kvartalas, kiekviena gatvė primena tam tikrą įspūdį, susitikimą, širdgėlą, laimės akimirką. Ir dažnai ta pati gatvė jums yra taip stipriai susijusi su vienas po kito einančiais prisiminimais, kad dėl miesto topografijos į jūsų atmintį grįžta visas jūsų gyvenimas vienas kitą užklojančiais klodais, tarsi jūs sugebėtumėte iššifruoti daugiasluoksnius palimpsesto rašmenis. Taip pat ir gyvenimas kitų, tų nesuskaičiuo jamų tūkstančių nepažįstamųjų, prasilenkusių gatvėse ar metro koridoriuose spūsties valandomis.

Būdamas jaunas, kad man būtų lengviau rašyti, susiradau keletą senų Paryžiaus telefonų knygų, tokių, kur pavardės surašytos pagal gatves su pastatų numeriais. Verčiau puslapį po puslapio ir ėmė atrodyti, kad turiu prieš akis miesto rentgeno nuotrauką, miesto, paskendusio kaip Atlantida, ir kad kvėpuoju to meto kvapu. Prabėgus daugeliui metų vieninteliai pėdsakai, kuriuos paliko tie tūkstančių tūkstančiai nepažįstamųjų, buvo jų pavardės, jų adresai ir jų telefonų numeriai. Viena ar kita pavardė, verčiant vis naujesnę knygą, išnykdavo. Jaučiau svaigulį, sklaidydamas šias senas telefonų knygas ir galvodamas, kad dabar telefonų numeriai neatsakys. Vėliau mane turėjo sukrėsti Osipo Mandelštamo eilėraščio eilutės:

 

Sugrįžau į savo miestą, pažįstamą iki ašarų,

Iki gyslelių po oda, iki ištinusių vaikystės liaukų.

<...>

Peterburge! <…>

Tu turi mano telefonų numerius.

Peterburge! Aš dar turiu adresus,

Pagal kuriuos rasiu mirusiųjų balsus.

 

Man regis, kad būtent tada, kai sklaidžiau tas senas Paryžiaus telefonų knygas, panorau parašyti savo pirmąsias istorijas. Pakakdavo pieštuku pabraukti nepažįstamojo pavardę, jo adresą ir telefono numerį ir įsivaizduoti, koks buvo jo gyvenimas tarp tų šimtų ir šimtų tūkstančių pavardžių.

Didmiestyje galima pasiklysti arba išnykti. Galima netgi pasikeisti tapatybę ir gyventi naują gyvenimą. Galima atsidėti labai ilgam tyrimui ir surasti kieno nors pėdsakus, kai iš pradžių turi tik vieną ar du adresus atkampiame kvartale. Trumpa nuoroda, kuri kartais figūruoja paieškų kortelėse, manyje visuomet surasdavo atgarsį: Paskutinis žinomas adresas. Išnykimo, tapatybės, praeinančio laiko temos yra glaudžiai susijusios su didmiesčių topografija. Užtat nuo XIX amžiaus jos dažnai tapdavo romanistų sritimi, o kai kurie didžiausi iš jų yra susiję su kokiu nors miestu: Balzacas ir Paryžius, Dickensas ir Londonas, Dostojevskis ir Sankt Peterburgas, Tokijas ir Nagai’jus Kafū, Stokholmas ir Hjalmaras Söderbergas.

Aš priklausau tai kartai, kuri patyrė šių romanistų įtaką ir kuri troško ištyrinėti tai, ką Baudelaire’as įvardijo kaip „didžiųjų sostinių vingiuotas raukšles“. Žinoma, per penkiasdešimt metų, tai yra per tą laiką, kai mano amžiaus paaugliai patirdavo be galo stiprių įspūdžių atrasdami savo miestą, šie pasikeitė. Kai kurie iš jų Amerikoje ir ten, ką mes vadiname trečiuoju pasauliu, tapo keliančiais nerimą „megapoliais“. Jų gyventojai yra atskirti pertvaromis apleistuose kvartaluose, kur vyrauja socialinio karo atmosfera. Lūšnynai tampa vis gausesni ir vis toliau tiesia savo čiuptuvus. Iki XX amžiaus romanistai tam tikru požiūriu išlaikė „romantinę“ miesto viziją, kuri nelabai skyrėsi nuo Dickenso ar Baudelaire’o vizijos. Užtat aš norėčiau žinoti, kaip ateities romanistai vaizduos tuos gigantiškus urbanistinius aglomeratus fikcijos kūriniuose.

Jūs atlaidžiai užsiminėte apie mano knygas – „už atminties meną, prikėlusį sunkiausiai apčiuopiamus žmonių likimus“. Tačiau šis komplimentas pranoksta mano asmenį. Ta ypatinga atmintis, kuri stengiasi išsaugoti keletą praeities nuotrupų ir truputį pėdsakų, kuriuos žemėje paliko anonimai ir nepažįstami žmonės, yra taip pat susijusi ir su mano gimimo data: 1945-ieji. Tas faktas, kad aš gimiau 1945 metais, po to, kai buvo sugriauti miestai ir išnyko ištisos gyventojų grupės, mane, kaip ir mano bendraamžius, padarė jautresnį atminties ir užmaršties temoms.

Nelaimei, man atrodo, kad ieškoti prarasto laiko su tokia jėga ir nuoširdumu, kaip tai darė Marcelis Proustas, nebegalima. Visuomenė, kurią jis vaizdavo, dar buvo stabili – XIX amžiaus visuomenė. Prousto atmintis prikelia praeitį su menkiausiomis smulkmenomis – kaip gyvą paveikslą. Man regis, kad šiandien atmintis kur kas mažiau pasitiki savimi ir kad ji privalo nuolat kovoti su amnezija ir užmarštimi. Dėl šio užmaršties klodo, vėl viską užklojančio sluoksnio, pavyksta aptikti tik praeities fragmentus, nutrūkstančius pėdsakus, tolstančius ir veik neapčiuopiamus žmonių likimus.

Bet, be abejonės, tai yra romanisto pašaukimas – didžiuliame baltame užmaršties puslapyje prikelti kelis pusiau ištrintus žodžius tarsi tuos pasiklydusius ledkalnius, dreifuojančius vandenyno paviršiuje.

 

Stokholmas, 2014 m. gruodžio 7 d.

 

Versta iš:

Patrick Modiano. Discours à l’Académie suédoise .

Paris: Gallimard, 2015  

1 Turimas galvoje prancūzų rašytojo Eugène’o Sue (1804–1857) romanas „Paryžiaus paslaptys“ (1843).