tekstai.lt

Viena iš dragomanų. Rašytoja, vertėja Dalia Staponkutė atsako į Viktorijos Ivanovos klausimus

Apie kūrybą ir save 

 

Įstrigo pasakyta Jūsų frazė – „Juokiamės iš to paties (gal tik verkiame dėl skirtingų dalykų)“ – kaip manote, kas žmones labiau jungia – bendras juokas ar bendros ašaros?

2015_liepa_metai.png

O gal kaip tik juokiamės dėl skirtingų priežasčių, o verkiame dėl to paties? Tai – graikų posakis. Jį panaudojau ir savo knygoje „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Tai suskambo kiek tolstojiškai: visos laimingos šeimos panašios, tik nelaimingos skirtingos, ir jų nelaimė turi vis kitas priežastis. Panašiai yra ir santykiuose tarp kultūrų. Žmogiškai mus jungia ir juokas, ir nelaimė, tačiau skiria skirtinga kultūrinė jų interpretacija, kūno kalba. Štai krito į akį, kad vokietis, pasakodamas pokštą, iš anksto pradeda kvatoti, o paskui iškloja tai, kas visai nejuokinga ir net lėkšta (man). Graikai gi kalbasi tragikomiškomis tezėmis ir metaforomis, nieko nesako paprastai ir tiesiogiai, jie tarsi kiekvieną sakinį iškelia iš kažkieno parašyto teksto. Rusai juokiasi ir kalbasi beveik nepraverdami burnos. Lietuvių humoras nuolat pašiepia kitą. Besilankydama musulmonų šalyse pastebėjau, kad jų pasauliui mes apskritai atrodome kaip komiški neišmanėliai, nemokantys nei rengtis, nei valgyti, nei laikytis savo žodžio. Juokas ir ašaros visų skirtingos, ir visų nuoširdžios. Tačiau jei mes galėtume pasimokyti iš kito ašarų, gyvenimas mus apdovanotų didesniu džiaugsmu ir juoku, juoku kartu.

Vokietijoje, pristatydama savo knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ „naTo“ erdvėje, klausėte ją vertusio Marko Rodunerio apie moters „balso“ vertimo specifiką – ar galėtumėte atsakyti ir pati, nes irgi verčiate ne vien moterų balsus – koks skirtumas tarp „vyriškų“ ir „moteriškų“ literatūros balsų ar balsų literatūroje?

Nėra moteriškos arba vyriškos literatūros, gera literatūra – tai gera literatūra, tačiau mūsų – kaip autoriaus vyro ir autorės moters – balsai kitokie savo skambesiu. Štai, kad ir mano knyga. Ji anaiptol ne moteriška, nors joje daug temų, susijusių su moters gyvenimu. Tikiu, kad šias temas aš gvildenu kitaip, nei jas būtų gvildenęs vyras, rašydamas apie moterį. „Vyriškos“ temos moters autorės tekste irgi suskamba kitaip nei vyro rašyme. Jusliškiau ir jausmingiau. Man patinka akcentuoti mūsų skirtumus, nes jų tikrai labai daug. Bet kuri detalė pastebima kitaip. Mūsų lytiškumas yra ir mūsų pasaulio stebėjimo, jo pažinimo akis. Man atrodo, moterys giliau gvildena būtent lytiškumo, egzistencines problemas, sudėlioja jausminius akcentus aštriau ir tikroviškiau nei autoriai vyrai. Gal dėl to mano versti rašytojai – nors ir genialūs autoriai, klasikai, kalbos virtuozai – kartais atrodo ganėtini „infantilai“ aprašymuose, susijusiuose su jausmais, kūniškumu, erotiškumu, seksualumu.

Jūsų knygą „Iš dviejų renkuosi trečią“ literatūros mokslininkai išrinko kūrybiškiausia – ką Jums reiškia šis įvertinimas?

Mane tai giliai sujaudino. Ne tik emociškai. Tai – ne vien įvertinimas, kokio tik galėjau tikėtis, juk į savo knygą įdėjau daug savęs, kiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme, – jis turi ir kitą svarbią potekstę. Savo kalboje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute minėjau, kad šiemetinis kūrybiškiausios knygos titulas turi ir politinės reikšmės: jis pirmą kartą po Nepriklausomybės keliauja autoriui, gyvenančiam už Lietuvos ribų. Tai parodo, kad mes, lietuviai, imame suvokti save kaip pasaulinės literatūros dalį, kad mūsų autoriai gyvena ir kuria pasaulyje. Tai svarbus pri/si/pažinimas, liudijantis apie mūsų stiprybę. Tik stiprūs moka ir nori pažiūrėti į save iš šalies. Tik motiniška, dosni ir reikli kokybei kultūra geba susigrąžinti savo žodį atgal su visomis pakitusiomis, naujomis prasmėmis, priimti jį ir sykiu pažiūrėti kritiškai, įvertinti.

Kaip vertinate vokišką „mažosios odisėjos“ variantą?

Norite paklausti, kodėl staiga atsirado vokiškas vertimas? Įdomu tai, kad Vokietiją pažinti irgi padėjo Graikija: su mano „mažąją odisėją“ leidusios leidyklos redaktoriais ne vienus metus dirbome drauge tarptautiniame kultūros komitete, Rodo salos rašytojų centre. Esame kartu išleidę ne vieną antologiją vokiškai ir graikiškai. Tad, pasirodžius mano naujai knygai, Rašytojų sąjunga iš Hamburgo nedvejojo imtis jos leidybos. Vokiečių kalbos gerai nemoku, tačiau darbas su leidėjais, vadovaujant vertėjui Markui Roduneriui, buvo įdomus ir mane praturtino kaip asmenybę. Vienas iš redaktorių – Uwe Frieselis, Vladimiro Nabokovo vertėjas į vokiečių kalbą, – neleido rašyti jokių išnašų ir nuorodų, aiškinančių lietuvišką tikrovę, skatino ieškoti vokiškų metaforų ir idiomų. Dirbome „viršvalandžius“, kad knygą išleistume šiųmetinei Leipcigo knygų mugei. Tiesą sakant, buvo kiek neramu. Ne tik dėl laiko. Knygoje – asmeninės patirtys. Jei Lietuvoje kalbu tarsi „namiškiams“, tai vokiečiai yra kitas pasaulis, ir niekada negali iš anksto žinoti, kaip jis tave priims. Tiesa, susitikau su keliais žurnalistais, ir jie teigė, kad mano tekstas yra ir apie juos, europiečius, dvejojančius, negalinčius lengvai pasirinkti „tarp dviejų“. Vienas žurnalistų sakė imsiąsis recenzijos apie kelias lietuviškas knygas ir turėjo atsinešęs Mariaus Ivaškevičiaus vokiškąjį „Žali“. Taigi mano mažoji odisėja tęsiasi ir didėja... Vokietijos knygų pasaulis – platus ir spalvingas. Knygas lydi kur kas gilesni rinkodaros santykiai nei Lietuvoje. Užsieniečiui, tai yra – jo vertimui, sudėtinga sulaukti didelio pripažinimo, nors, kita vertus, vokiečiai – skaitanti tauta, ir skaitytojų ratas visados atsiras. Vokietijos knygų rinkoje daug mums, lietuviams, nepritaikomų naujovių: nepriklausomi santykiai su gigantais „Amazon“ ir „CreateSpace“, šalia – ir tradiciniai knygynėliai, kuriuose vokiečių skaitytojai mėgsta užsisakyti knygas, iš anksto žinodami – kokias. Paaiškėjo ir tai, kad Vokietijoje gana sudėtinga tapti „sensacija“, jei nepatenki į „Spiegel“ literatūros recenzijų puslapį. Nebūtina leisti savo knygų didelėje leidykloje, tačiau būtina kalbėtis su vokiečiais taip, kad juos nustebintum: negirdėta koncepcija, drąsa, atvirumu. Ko gero, viešasis rašytojo įvaizdis Vokietijoje veikia stipriau už knygą ir leidyklos rinkodarą...

Kaip manote, kodėl lietuvių literatūrai svarbu atsirasti būtent vokiečiakalbių skaitytojų lentynose, būti skaitomai?

Kaip minėjau, vokiečiai – daug skaitanti šalis, ir jų skaitytojai neskirsto literatūros į verstą ir ne. Skaito, kas įdomu šiandien. Per vadinamuosius „knygų stalus“, kuriuos organizuoja miestų rašytojų sąjungos, verstos ir originalo kalba parašytos knygos guli kartu. Jos viena po kitos ir aptariamos. Lietuvių literatūra svarbi Vokietijai, nes turime daug „bendros“ istorijos. Nesutikau nė vieno vokiečio, abejingo Baltijos regionui, ir tai man padarė įspūdį. Nors kartais sakome, kad „vokiečiams esame neįdomūs“, tai netiesa. Vokiečiai apie mus žino daugiau nei mes apie juos. Gal žiūri į mus kiek globėjiškai; panašiai, kaip Graikija – į Kiprą. Lietuvių literatūra Vokietijoje priimama kaip Europos literatūros dalis, ir, esu tikra, skaitytojų jos vertimams visados atsiras. Tik abejoju dėl sensacijos (pati literatūra kai kuriose Vakarų šalyse – jau ne sensacija). Tiesa, būtų įdomu sužinoti, kas skaito lietuvių autorių knygas Vokietijoje. Tai darbas literatūros tyrėjams. Vokiečius iki šiol traukia prūsų tema, todėl – įdomūs ir mes. Esame svarbūs jiems, o jie – mums, todėl yra reikšmingi ir mūsų literatūrų mainai. Atstovavimo „dėl varnelės“ neturėtų būti, jis net kenktų ir sukurtų svarbios kaimynystės santykiuose „varnelių“ tradiciją... Turiu omenyje, kad svarbūs ir individualūs kultūriniai ryšiai, ir instituciniai. O dar geriau, kai jie vienas kitą papildo.

Kaip manote, kas vokiečiakalbiui skaitytojui toje knygoje turėtų būti įdomiausia?

Vokietija – daugianacionalinė, kosmopolitinė šalis. Joje nemažai antros kartos emigrantų rašytojų, rašančių vokiškai ir atveriančių jiems aktualias temas, „naująją“ Vokietiją. Globalizacijos procesai Vokietiją palietė kur kas stipriau nei Lietuvą. Joje – daug senesnės ir demokratijos, feminizmo istorijos nei Lietuvoje. Visa tai daro įtaką ir literatūrai. Motinos kalbos, nuolatinio tapatybės virsmo, kelionės ir nesaugumo jausmo temos, plėtojamos mano knygoje, vokiečiams labai aktualios. Vienas žurnalistas, pavyzdžiui, pastebėjo ir „tarkovskiškus“ knygos nuotaikos fragmentus, ir tai jam padarė įspūdį. Iš Rumunijos kilusi vokiečių rašytoja Herta Müller, su kuria teko garbė susipažinti viename literatūros vakare, mano tekstuose įvertino tai, kas paliečia ir ją – žmogaus iš Rytų Europos kelionė ir saviieška, motinystės tema.

Kaip vertinate literatūros vertėjo darbą – kuo jis ypatingas, kokias savybes privalo turėti tas, kuris nori prakalbinti kito autoriaus kūrinį?

Literatūros vertimas – tai atskira, ypatinga vertimo sritis, paklūstanti anaiptol ne kiekvienam vertėjui. Daug jų nemėgsta ir nesiima šio meno, nes jis reikalauja daug laiko, matematinio kruopštumo ir tyrėjiškos gyslelės. Literatūros vertėjas yra versto teksto autorius ir jam reikia kur kas daugiau kantrybės nei pačiam autoriui. Vertėjas perkelia tekstą į kitą kultūrą. Iš esmės, perrašo jį taip, kad jame girdėtųsi originalo aidas ir kad jis skambėtų kita kalba kaip ori ginalas. Jam tenka dviguba užduotis: išsaugoti originalą, sukurti originalą. Vertėjas perkelia ir prikelia kūrinį ateičiai, kitam laikui. Reikia ypatingos klausos, kad kūrinys suskambėtų šiandienos balsu ir suprantamai. (Kažin ar būtų gerai, jei, tarkime, Herkų Kunčių išverstume į rusų kalbą Levo Tolstojaus kalba.) Vertėjas – tai kūrėjas, turintis diplomatinių savybių. Osmanų imperijoje juos vadindavo dragomanais. Kaip tiktai jie ir atlikdavo tikrųjų diplomatų darbą, gebėdami derinti ir suvesti deryboms dvi kalbas ir kultūras. Aš – už lėtą vertimą, ir man skaudu, kad verčiama vis greičiau. Aš – už vertimo skatinimo programas, tačiau jos turi ir trūkumą: leidžia atsirasti dideliam skaičiui vidutinių vertėjų ir spartina darbą, paverčia kalbą paprastesne. Skaitydami lėkštus vertimus – o juk vertimų skaitome tikrai daug – skurdiname savo kalbą. Vertimas – galinga jėga, pakeičianti kultūrą, todėl vertėjo darbas kaip rašytojo – verčiau mažiau, bet geriau.

Kaip teigia vertėja Alina Kuzborska, „kiekvienas vertėjas <...> turi savų asmeninių motyvų“ – kokie yra Jūsų motyvai versti knygas, kaip jas pasirenkate – ar jos pasirenka Jus?

Alina, su kuria teko laimė susipažinti asmeniškai praeitą vasarą, norėjo pasakyti, kad nebūna atsitiktinio pasirinkimo vertėjo darbe. Ir nebūna vertimo be meilės, be nuotykio. Kūrinys dažniausiai pats atkeliauja pas vertėją. Jis jam nutinka. Tai ir yra vertimo bei vertėjo meno magija. Štai mano verstas graikų autorius Nikosas Kazantzakis... Jo vertimų Lietuvoje iš originalo – graikų – kalbos nebuvo. Iškilus pokario autorius, klasikas, o Lietuvą pasiekė tik paskutiniajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Ilgai laukė lietuviško balso N. Kazantzakio herojai, bet po penkiasdešimties metų sulaukė. Vertėja buvau aš – tokia pat nuolat ieškanti ir dvejojanti „kelionių filosofė“, kaip ir dauguma rašytojo herojų „Paskutiniame gundyme“, „Asketikoje“ ir „Dievo neturtėlyje“. Na, ir sakyk, kad tai paprasčiausias atsitiktinumas. Jei ir taip, tai tokiam „atsitiktinumui“ reikia ne tik vietos, bet ir laiko aplinkybių. Štai šiandien, ko gero, N. Kazantzakio vertimas į lietuvių kalbą turėtų kitokį kelią, jei apskritai būtų...

Minėjote, kad kaip tik vertimas Jus grąžino prie lietuvių kalbos, kokių autorių kūryba pati žavitės?

Taip, literatūrinis vertimas – kalbos mokytojas ir puikus priežastinis ryšys daugelio intelektualų kūryboje. Jei nebūčiau vertusi, nebūčiau ir rašiusi, nebūčiau susidomėjusi vertimo ir kalbos teorija. Literatūrinio vertimo praktika padėjo man daug ką atrasti ir save profesiškai atnaujinti, susitaikyti su vis nauju savo virsmu. Jis išmokė mane kantrybės ir suteikė charakteriui dar vieną svarbų atspalvį. Žaviuosi ne tiek kokio nors konkretaus autoriaus kūryba, kiek bendravimu su autoriumi, jei jį verčiu. Net ir skaitomus autorius nuolatos verčiu (verčiame) į savo kalbą. Kitų autorių kūryboje ieškau ne to, kas pasakyta, bet kas nepasakyta... Manau, kad rašydama visados rašau kitam autoriui apie tai, ko jis nepasakė. Rašau ir mano minėtam N. Kazantzakiui... Labiausiai mane žavi autoriai, kurie be rašytojo darbo turi dar kitą profesiją ir geba jas abi derinti taip, kad literatūra dėl šito išlošia ir tampa turtingesnė. Tai sukuria ir teksto įtampą: pavyzdžiui, mane įkvėpė filosofas Alphonso’as Lingis, tai yra – jo begalinės nuostabos ir netikėto pastabumo kupini tekstai. Šiandien, rašydama lietuviškai, rašau kaip žmogus, gyvenantis už gimtosios kalbos ribų. Stebiuosi, kaip man tai pavyksta, džiaugiuosi, jei pavyksta, žiūriu, ką man pavyksta atsinešti iš to užribio.

Esate minėjusi, kad savo knygoje rašote apie „diogenus“ (gr. dyo – du; genos – giminė, kilmė), dvigubos tapatybės žmones. Ar nemanote, kad šiandieninėje visuomenėje tokių „diogenų“ labai daug ir vis daugėja: žmonėms net sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų net nėra tėvynė? Ar apskritai „tautybė“ – svarbi sąvoka? Jausena? Ką manote apie save laikančius „pasaulio piliečiais“?

Diogenas ir yra žmogus be aiškios tapatybės. Jis – šiandienos pasaulio pilietis. Mano knyga „Iš dviejų renkuosi trečią“ kaip tik ir yra apie lietuviškus pasaulio piliečio klausimus, apie individualias šiandienos lietuvio, gyvenančio už Lietuvos ribų, jausenas. Ji – apie kartą, globalų jos virsmą remiantis asmenine istorija. Apie skirtumą tarp manęs, kuriai tautybė dar buvo labai svarbi, ir mano dukrų, kurios savo gyvenimo aprašymuose teigia esančios of  mixed origin (mišrios kilmės). Knygoje rašau ir apie tai, kad tokios sąvokos kaip „tėvynė“, „užsienis“, „tautybė“ traukiasi iš mūsų kasdienio žodyno ne kaip žodžiai, o būtent kaip jausenos. Tai – faktas, susijęs su tuo, kaip jaučiame šiuolaikinį pasaulį. Mano pačios jausmai tėvynei nuolatos dvejinasi: jaučiu ir gilią nostalgiją savo vientisumui, ir sykiu pašėlusį srautą, vejantį mane vis labiau atsiverti pasauliui, tapatintis su šiuolaikiniu jo ritmu, išsibarstyti po įvairius kraštus ir darbus, kuo daugiau sužinoti, kas iš tikrųjų vyksta. Mano natūralūs vaidmenys – motina, lietuvė, mokslininkė – ir veja mane, ir sykiu jau pristabdo. Nė vienoje srityje nesijaučiu išsipildžiusi iki galo, o kai pagalvoju apie savo amžių (man jau vis dėlto nemažai metų), tai apima ir realus neišsipildymo nerimas, ir mirties baimė. „Nieko ypatinga, – sako man viena Hamburgo lietuvė, – mes visos išgyvename tą patį.“ (Vadinasi, parašiau teisybę.) Santykis su tikrove ir su tiesa šioje knygoje itin svarbus, nors joje daug kur kalbu metaforiškai. Tiesiogiai apie tiesą literatūroje niekas ir nekalba. Man padėjo esė žanras. Jis neleidžia minčiai suglebti.

Pasaulio pilietis“... Dar sakoma „kosmopolitas“. Yra tokių žmonių, kurie visur jaučiasi kaip namie, ir ypač gerai jaučiasi kaip tik tada, kai jie „ne namie“, kai kalba keliomis kalbomis, supami kitų kultūrų, gebėdami vertinti jas ir save kritišku žvilgsniu. Taigi, kai kam namai yra judėjimas. Šito nepaneigsi. Dauguma pasaulio klasikų – kosmopolitai. Tai – ne nauja sąvoka, o juolab – būsena. Jei mes suvokiame „pilietį“ tik teisiškai, tada visa tai skamba netikroviškai. „Pasaulio pilietis“ – ne pilietybė, o pasaulio jausmas. Yra žmonių, kurie geba kurti nejudėdami ir pasiekia gylį bei grožį, o yra tokių, kuriems reikalinga „nepažinto“ trauka ir kelionės pavojai. Juk mes skirtingi. Jei kalbėsiu apie save, tai man reikia kaitos.

Viename interviu esate sakiusi – „kartais pasvajoju, kad visas pasaulis būtų viena šalis be vyriausybės“, – ar galėtumėte pamėginti išplėsti šią mintį, kaip įsivaizduojate tokią – maloniai skambančią – utopiją?

Ačiū už galimybę trumpai pakalbėti šia tema. Svajoju apie žmonių sąmoningumą, ne apie utopiją. Pažiūrėkime į šiuolaikinę globalią visuomenę. Ji sudaryta iš viena kitą palaikančių, pralaidžių bendruomenių, kurių kiekviena gyvena pagal savo interesus, taisykles, principus, ir kiekviena jų išgyvena savaip. Tokios bendruomenės tarpusavyje nekonkuruoja, nes neturi daug bendrų sąlyčio taškų; jos natūraliai tampa viena kitos išgyvenimo priežastimi. Štai akademinis pasaulis, mokslininkai gyvena vienaip, ūkininkai turi kitą vagą, menininkai skrieja savo orbita, politikai – savo. Mes, šiuolaikinė visuomenė, esame pakankamai sąmoningi ir išsivystę, kad galėtume patys sau vadovauti per bendruomenes, neišpažįstančias sienų ir tautybės. Juk kiekviena jų turi savo valdymo sistemą, renka vadovą arba ne, kuria vidaus politiką, sprendžia išgyvenimo problemas savarankiškai. Vyriausybė irgi yra viena iš tokių bendruomenių, kuri siekia išgyventi ir save išlaikyti. Mes patys leidžiame jai tai daryti remiantis politinėmis partijomis, kurios siūlo mums savo sąlygas arba net diktuoja būtinas normas. Tad kasdien susiduriame su dvigubu vadovavimo modeliu: savo konkrečios bendruomenės ir vyriausybės, kuri, siekdama išgyventi, nori bendravimo su kiekviena iš mūsų bendruomenių. Tai – vis dar vienintelis visuomenės gyvenimo modelis, nors jis neekonomiškas ir, regis, seniai jau turėjo iškeliauti praeitin. Jis neretai leidžia iškelti vyriausybės narius kaip esančius svarbesnius nei kitos bendruomenės, piktnaudžiauti valdžia ir t. t. Jei vyriausybė, kaip bendruomenė, apkrauna kitą bendruomenę savo problemomis, o ši tai priima, pažeidžiamas jos gyvybiškumas, ji monopolizuojama, „pasisavinama“, neutralizuojama ir ilgainiui nebegali sau vadovauti pati. Kai bendruomenė savarankiška ir sąmoninga – ji kaip žmogus! – tai siekia bendrabūvio su kitomis, joje tarpsta daug gyvybinės ir kūrybinės energijos, ji nuolat kuria, kad išgyventų. Kai pasiduoda, tai rodo ir jos pažeistą sąmoningumą, ji ima irti ir net siekti „karo“ su kitais – nebepajėgia savęs valdyti. Šitaip mus valdo kiti – per valdomas bendruomenes.

Kalbant apie bendruomenes, norėjau pasiteirauti, kokią matote žurnalo „Inostrannaja literatura“ skaitytojų bendruomenę? Kokią ją pavyko sutikti Rusijoje, Maskvoje, pristatant lietuvių literatūrai skirtą numerį, kuriame – ir Jūsų kūryba?

Šis žurnalas man žinomas jau nuo labai seniai, nuo jaunystės. Tai buvo vienas progresyviausių ir turiningiausių literatūrinių leidinių Sovietų Sąjungoje rusų kalba. Jis tarsi langas į šviesą tikrai puikiais literatūros vertimais leisdavo pažvelgti į tas kultūros teritorijas, kurios driekėsi už „geležinės sienos“ ir Atlanto. Matyt, žurnalo tiražas buvo ribotas, nes jo negalėjai užsisakyti ar nusipirkti, netgi rasti bibliotekose. Į Lietuvą jis apskritai keliaudavo tik kaip „kontrabanda“, traukiniu, lagaminuose. Bent taip jį veždavau iš Peterburgo aš... Sklido gandas, kad tai – vienintelis leidinys Sovietų Sąjungoje, kuris gali pasakyti kiek daugiau negu kiti literatūros kalba ir metaforomis, kurios praeidavo „saugumo organų rentgeną“; tada jis galėjo parodyti pasaulį tokį, koks jis iš tikrųjų yra. Šiandien, kapitalistinės rinkos sąlygomis, šio žurnalo vaidmuo kiek kitoks – jį galima įsigyti ir nusipirkti, kaip ir daug ką Rusijoje. Neįperkama liko tik jo tekstų kokybė ir turinys. Niekas Rusijoje nebeįgali išleisti šitaip suredaguotų ir taikliai parinktų užsienio literatūros vertimų. Norisi tikėti, kad ši žurnalo tradicija nemirs. Lietuvių literatūrai skirtas žurnalo numeris – tai labai laiku žengtas ir puikus žingsnis šiuo politinių įtampų kupinu laikotarpiu. Tai nuolatos pabrėždavo ir Lietuvos ambasados atstovai Rusijoje, priėmę mus nepaprastai šiltai. Tiesą sakant, darbo kokybė ir apimtis mane maloniai nustebino, kai išvydau darbo rezultatą. Sudarytojai ir žurnalo redaktoriai tikrai nusipelnė didžiulės padėkos. Nustebino ir geri, turiningi, netikėtai gausiai lankyti mūsų bendri renginiai Maskvoje, liudijantys, pirma, kad organizatorių darbas buvo atliktas ne tik gerai, bet ir širdingai, o antra, jog nuoširdus Maskvos skaitytojų susidomėjimas Lietuvos kultūra – daug vilties teikianti tikrovė. Nesakyčiau šito, jei nebūčiau pasijutusi asmeniškai gerai kaip autorė, kuriai didelė garbė būti pakviestai į „Inostrannaja literatura“ teritoriją. Susitikimuose padėjo ir tai, kad gerai kalbu rusiškai, tačiau klausimai, kurių sulaukiau, buvo labiau susiję ne tiek su Lietuva ir lietuvių literatūra, kiek su tuo, kaip lietuviai jaučiasi šiuolaikinės globalizacijos pasaulyje. Didelį įspūdį paliko apsilankymas Maskvos lietuviškos pakraipos mokykloje, kuri šiandien savo kūrybinga dvasia, įvairių tautybių sugyvenimu po vienu stogu ir entuziazmu, regis, lenkia Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, jei jas galima sulyginti. Mūsų lietuviškam trio – Rūtai Mėlinskaitei, Gyčiui Norvilui ir man – pavyko vizito dienomis susikurti savo mažytę, magišką salą Maskvoje ir trumpam paversti šitą miestą – iš pirmo žvilgsnio pavargusį – jaukesniu.