tekstai.lt

Leons Briedis. Eilėraščiai. Vertė Arvydas Valionis


 

Leonas Briedis (Leons Briedis, g. 1949) – latvių poetas, vertėjas. 2015 metais jam paskirta premija už viso gyvenimo nuopelnus plėtojant intelektualinę mintį Latvijoje. Poeto kūrybinį kelią ženklina dvidešimt aštuonios autorinės ir per keturiasdešimt vertimų knygų iš rumunų, anglų, ispanų, lenkų, rusų, albanų bei kitų kalbų. L. Briedis savo poetinius tekstus vadina intuityvia improvizacija. 1992–2010 m. šis latvių intelektualas leido kultūros filosofijos žurnalą „Kentaurs XXI“.

 

mano šeima

 

man priklauso žodžiai

kurių žodžiai man svetimi

bet jie niekad netrukdė

kas vakarą mums

už vieno stalo atsisėsti

valgyti vieną ir tą pačią duoną

gurkšnoti vieną ir tą patį vyną

vienos ir tos pačios

bežodės maldos šviesoje

atšiauriai apšviestiems

vienas kitam nė žodžio netariantiems

 

 

prietemos braižas

 

elegantiškas nuoširdus prietemos braižas

rūpestingai kantriai piešia

iš lėto temstantį dangų

vienišą paukštį ant vienišo medžio

 

aš niekada nesupratau

kuris kurį šiose palydose lydim:

mane ranka ar aš ranką

nes abu visad rašome vieną ir tą patį

 

ar ne todėl

prietemos braižas

įsivaizduodamas tai

nusišypso

 

 

niekas

 

žodyje dangus jau seniai nebešviečia

žodis saulė

 

žodis vėjas

man gena priešais pilkšvus

žodžio ruduo debesis

 

viskas (žinau) bus kaip kasdien

kad ir kaip aš dabar vartyčiau žodynus

nes žodis kurio žodyje Dievas

skamba kaip žodis Nė vienas

 

vienintelis kuris man padeda:

gailestingasis žodis

niekas

 

 

*

Ištrauksite mane iš akmens,

ir aš apaksiu.

 

Iškasite mane iš kalno,

ir aš apkursiu.

 

Leiskite man būti srauniam vandeny,

liepsna ugny

ir virpesiu ore...

 

Mana širdis dėkinga –

pati prie jūsų prisiglaudžia.

1973  

 

 

*

Du medžiai

šalikele keliauja,

ten, kur jie susikryžiuos –

vakaras bus.

 

Du paukščiai

padangėj plasnoja,

kai jie prilėks vienas prie kito –

bus namai.

 

Dvi žvaigždės

spindi danguje,

ir ta, kuri pirma užges antrojoj –

motina bus.

1972  

 

 

Rudens romansas

 

Nesakysime nieko, nes viską,

ką mes ištarsime – nužvelgs:

Vėjas.

             Vėjas, kurs sode šakas vėl supa, –

             žodžius, mirgančius ant mūsų lūpų.

 

Nors tik širdyje nusišypsosime,

vis tiek viską – pastebės:

Tamsa. 

              Tamsa, kuri aplinkui namą vaikštinėja –

              šviesa mūsų veiduose sušvytėjus.

 

Nužvelgs ir tik po metų

vėl viską sugrąžins:

Ruduo.

              Ruduo, kuris klajos vėl po kiemą, –

              po naują mūsų rūpesčių žiemą.

1981  

 

 

aš ir mano kryžiaus šešėlis

 

iš pradžių mūsų buvo daug

kaip smilčių dykumoje jūroje bangų

ar varpų laukuose

tačiau nė vienas šio kelio nenuėjo iki galo

dabar jau beprasmiška

kažką kažkam prikaišioti

kiekvienas elgėsi taip

kaip jo sąžinė liepė

net Dievas neturi dėl ko

priekaištauti!

šiame Golgotos kelyje

mes likome dviese:

aš ir mano kryžiaus šešėlis

nes mano paties šešėlis

laiku suskubo garbingai paėjėti šalin

 

 

du

 

moteris

kurią kadaise mylėjau

ji dar nemirusi

ir aš dar nemiręs

 

vis susitinkam netikėtai

kartą per šimtmečius penkis

 

ji jau nebeprisimena kuo aš vardu

ir net mano ranka

ištiesta paglostyti jos skruosto

jos jau neatpažįsta

 

mes vienas kito negirdim

nematom

nejaučiam

 

visi mūsų jausmai

jau seniai mus apleido

 

pėdinam tolyn kiekvienas savo keliu

tik kartais man atrodo

kad kažkas šaukia mane

 

atsigręžęs žvelgiu

tačiau nieko nėra:

tik Feniksas

lėtai plėnija horizonto pakrašty

 

 

benamė mirtis

 

mirtis apsireiškė tarsi elgeta

nuskurusi pasišiaušusi ir apskretusi

neperstodama spjaudėsi ir šlykščiai keikėsi

iki valiai pasiraususi mūsų gyvenimo šiukšliadėžėse

ir nieko tinkamo ten nesuradusi

nelaiminga

nė vieno nemylėta ir nekenčiama

išvyta iš mūsų gyvenimo

benamė mirtis

kuriai net Dievas išskaitęs

iki pasaulio pabaigos

jos sūriu prakaitu pelnytus grašius

išsisukinėjanti amžinu užimtumu

ir nemokumu

 

 

*

 

tai ne mano balsas

nors kalba mano burna

Tas Balsas

suvokia

kad jo burna

kalba

Mano Balsas

 

du prašalaičiai

amžiais nesusitinką

ir nesutinką

 

vienas iš mūsų (ne

ginčijamai) yra netikras

 

galbūt todėl

eilėraštis visad yra kaip šioj amžinybėj

pirma laiko iškritęs

pernykštės amžinybės sniegas

 

Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis

 

2015_liepa_metai.png