tekstai.lt

Astrida Petraitytė. Feministė. Apsakymas

Gyčio Norvilo nuotr.
Gyčio Norvilo nuotr.

Liucija pati nustebo, kad jos nekantra, vos užmačius antraštę „Rėksminga feminisčių demonstracija“, tokia džiugi. „Reiktų pasikonsultuot su Odeta, kas čia per fenomenas“, nusišaipė mintyse, tikrai žinodama, kad nei konsultuosis su savo psichologe dukra, nei sakys jai apie savąsias „netipiškas“ emocines reakcijas. Kodėl turėtų? Jai džiugu, jai smagu, ją kutena azartas – nujaučiant, kad atvėrus internetinį šliuzą ją užpils patyčių, pagailos, sarkastiškų patarimų lavina. Kol kas žvelgė tik į nuotrauką – negausi, bet ryškiaspalvė moterų kolona, daugiausia jaunos, bet pirmoje gretoje, centre – ji, ne mažiau ryški šešiasdešimtmetė, gėlėtas sijonėlis iki kelių, palaidinukė rausva, taip, regis, ir girdi dzingsint visą rinkinuką metalinių apyrankių, o jos azartiškosios talkininkės kaip visad įkibusios jai į parankę, šįkart – dramblotoji Rima, visa juoda, suvarstomais kareiviškais aulinukais, bet ryškiai išsidažiusi, o jau vien auskaras antakyje ko vertas; iš kitos pusės – smulkutė, visa oranžinė Jovita; jų visų burnos pražiotos, gal ir juokingai, ji pati pasvirusi į priekį, tarsi tų mergiščių tempas ją pančiotų, pati viena ji ne taip lėktų, skrietų, skanduotų… Kokiu momentu fotografas jas pagavo? – rėkiančias: „Moteris – ne patelė“ ar „Šventeivos – nepraleiskit progos patylėti“? (Toks ir plakatas už jų, pirmagrečių, galvų matyti – gi jos išlėkė į gatvę įsisiūbavus audrai dėl abortų, Seime pakibus fariziejiškam įstatymui – taip ji ir išrėkė „nuo bačkos“, kai jau jų būrelis, palaikytojų ar tik smalsuolių apsuptas, sustojo mitingui parlamento pašonėje.)

Permetė akimis tekstuką, lakonišką, bet aiškiai pašaipų, nors pačiai moters apsisprendimo teisei žurnalistė lyg ir pritarė, taigi – sukrizeno Liucija – erzino jos, labiausiai – ji. Nuotrauka – spalvingai rėksminga – vėl įsiurbė jos žvilgsnį. Staiga dilgtelėjo – lyg skaudžiai, nerimastingai, lyg ir džiugiai, viltingai, tarsi triumfo ar keršto pažadas. Taip, ji pasiilgo žvilgsnio į kitą nuotrauką… Atitraukė rašomojo stalčių – toji fotografija, turinti jai priminti lūžio, atskaitos tašką, buvo po ranka. Net persėdo į fotelį pamedituoti.

Fotografas nuotrauka galėtų puikuotis, nors ji buvo iš oficialiai nuobodžių serijos: profesoriaus Gedimino Urniežiaus laidotuvės… Visos kitos jau porą metų (nuo pirmojo jų peržiūrėjimo) buvo kažkur giliai nukištos: studentų ir kolegų garbės sargyba, toga apsisiautęs rektorius, sakantis prakalbą, net ir šeimos, giminių ratelis, centre, žinoma, gedinti našlė, prilaikoma dukters ir žento – tarsi beveidžiai pozuotojai… Bet šioje nuotraukoje – jokios pozos, akys, lūpos, visas veidas žaižaruoja tokia emocine ekspresija, kad gali numanyt šiuos mimikos ženklus esant tik sielos sūkurių užuomina.

Kai praėjus kelioms dienoms po laidotuvių – ryte ji išlydėjo autobusan savo dar žvitrią aštuoniasdešimtmetę mamą, – regis, būgštaudama, kad ji po tokios netekties gali palūžti, užėjo Odeta su savo berniukais – tuokart tik ketverių ir pustrečių – (ir su pašaliečio akiai nepastebima Elzytės užuomazga pilve), Liucija paskleidė ant stalelio, tarp kavos puodelių, pluoštą ką tik iš fotografo nusipirktų nuotraukų, ir šeimos krizių konsultantė jas permetė profesionalo žvilgsniu, skelbiančiu: man rūpi, kad tau tai svarbu… Liucijai teko giliai įkvėpti prieš ištiesiant dukrai atidėtąją nuotrauką, bet ji buvo tam pasiryžusi – apsipilti ašaromis, įkniubti emocinių krizių narstymo profesionalei į petį ir nesustabdomu srautu iki galo atverti šios fotografijos demaskuotą paslaptį… Bet… bet tuoj susijuokė – cha, ji ir nežinojo, kad žiūrinčiojo žvilgsnis ją pridengs, o ne kiaurai pervers… Odeta, vos užmetusi akį į nuotrauką, – mama prie tėvo karsto viena ir… ir taip keistai, lyg iš netyčių užtikta, pakreipusi galvą žvelgia iš padilbų, lūpos sučiauptos, lyg būtų užspaudusios… hm, gal pasipiktinimą – pati purkštelėjo pasipiktinimu: „Jau tie paparaciai. Mane irgi nervina, kai tarsi grobio tyko savojo „kadro“, net kito žmogaus nevilties valandą…“ Odeta neparodė nustebimo, kad mama nusijuokė, – argi maža ir juokų, ir verksmų yra prisiklausiusi savo kabinete, nekart – pačių neadekvačiausių. Tad, nesileisdama į tuščiažodiškus guodimus, iškart griebėsi racionaliai spręsti problemos:

Mama, bent kol kas neturėtum likti viena. Jei nenori važiuot į Palangą pas močiutę, gali pas mus pabūt ar… aš su vaikais galiu pagyvent…

Liucija iškart energingai, regis, net išsigandusi sumosavo, dukra pažvelgė į ją pridengusi sutrikimą profesionalaus dėmesio kauke.

Taip, į laidotuves atvykusi mama Liuciją tikrai įkalbinėjo sugrįžt, ne tik trumpam – visam likusiam gyvenimui; juk keleri metai, kai pati tapo našle, tad, „uždariusi savo kromelį“ – kambarių nuomą vasarotojams – ir pardavusi antrąjį aukštą (net ir dalį pirmojo, senoji pasiliko įėjimą pro verandą), persimetė į rožininkystę, irgi duodančią šiek tiek pelno, dalį prie namo esančio daržo paskyrė tiems krūmynams; jos vizijose vargšė netekties ištikta jau prie pensijos artėjanti dukra ne tik ramią, bet ir romantišką užuoglaudą turėjo rasti tame kvapniame gimtojo kurorto kampelyje, juk trijų kambarių dviem – per akis, o dar, o dar – Palangon, žiūrėk, vis koks našlys amerikonas atsibeldžia, lietuviškojo jautrumo pasiilgęs; mama buvo tiek nuovoki, kad galėjo pridurti: „Atsiveši kompiuterį ir galėsi savo knygas redaguot, juk vis tiek neturi kontoroj sėdėt.“

Tuokart Liucija trumpai drūtai nukirto: žinoma, atvažiuosianti vasarą, gal net porą mėnesių išbūsianti, bet gyventi liks čia; čia jos namai, jos ir... (nuo ašarų užtrūko balsas) ir jos vyro.

Ne, Odetėle, dėkui, aš liksiu čia, – pakartojo dukrai, nesuteikdama ir vilties, kad siūlys keistis butais, keturių, ak, jau ir penkių asmenų šeimai (kažin ar dukrelės susilaukę Vaitoškos jau ir sustos?) kraustytis į šį erdvų keturių kambarių butą centre, o ji sau karaliausianti jų perpus mažesniame, nors ir trijų kambariukų bute tolimosiose Santariškėse; bet iš to kone priemiesčio Vaitoškų šeimynėlė, regis, ir nesiveržė, labiausiai – Gintauto, veterinaro, kaimo vaiko, valia, juk tik iš didelio pasiaukojimo (anot Odetos, bet gal labiau būtų tikęs žodis „meilė“) žentas likosi sostinėje, tik eidamas į kompromisą (vėl anot Odetos) ėmėsi kurt savąją veterinarijos gydyklėlę šunims ir katėms, gal dar kanarėlėms ar žiurkėnams – nors visąlaik planavęs būt ne tik „normaliu veterinorium“, bet ir ūkininku. – Čia aš nesijaučiu viena, vis dar esu su tavo tėvu, – šyptelėjo dukrai, ir ši paglostė jos ranką. – Dabar, kai jau priėmiau mirties faktą, man nėra sunku būti čia, kur kiekvienas daiktelis primena jį, mes tarsi kartu su juo, tavo tėvu, aš jaučiu jį, bendrauju su juo… Ne, niekur negaliu iš čia keltis… nors… nors ir kaip brangiai šis butas kainuotų.

Na, gali sakyt, kad tėtis paliko mokesčiams, – šyptelėjo dukra ir tuoj pasisuko į savo pyplius, ant kilimo statančius kaladėlių bokštą. – Vaikai, sudėkit žaislus, atsisveikinkit su močiute, važiuosim namo.

Kol didysis Lukas klusniai dėliojo dėžėn kaladėles, mažajam Jonukui vis mėginant kurią nors išgelbėti, Liucija su dukra tylomis viena kitai šypsojosi. Odetai buvo atlėgęs rūpestis – ko gero, buvo pasirengusi atlaikyt mamos isterijos priepuolį, verksmus, dejones, šauksmus, kad ji neištversianti, o štai kokia išminties kupina toji vos prieš kelias dienas palaidojusi vyrą. Liucijai, žinoma, irgi buvo atlėgę – kad dukra taip nelauktai patikliai priėmė tą nuotraukos pagautą iš jos išsprūdusį triumfo žvilgsnį bei velnišką šypsenėlę (tas „velniška“ žybtelėjo jos smegenyse iškart ir ji nerado švelnesnio žodžio) ir kad nesiveržė visu būriu grįžti į vaikystės butą.

Taip, tėtis protingai padarė, – galiausiai sureagavo Liucija, tvarkdariams prisistačius atraportuoti, kokie jie geri, – žinoma, jau glaustėsi apie mamytės kelius, nekreipdami dėmesio į tą, močiute vadinamą. Juk ir Liucija, ko gero, atitarė – jau po tylaus linktelėjimo – dukters žodžiams vien vengdama būtinybės sučiauškėti ką nors anūkams – ne, netikusi močiutė, visus pastaruosius keletą metų buvo taip išdirginta, baimių, vilčių, įniršio verpeto įsukta, kad dukra, kartą ją pasisodinusi ant sofos ir paėmusi už rankos, tarsi ir juokais pasakė: „Mama, ar tik nesi moteris ties nervų krizės riba?“

Taip, jau gelsvai baltas Gediminas – kai gydytojas skėstelėjo rankomis: paskutinė stadija, – jomdviem su Odeta sėdint palatoje šalia jo lovos, nusilpusiu balsu ištarė: „Nuimkit iškart visas santaupas, nenoriu, kad lauktumėt palikimo…“ – užbaigė tarsi juokaudamas, bet jau spausdamas paskutinius jėgų likučius. Dar padavė Odetai – Odetai, jai skaudžiai smigtelėjo – perlenktą popieriaus lapą, jį atskleidusi, stebeilydama į ten įglaustą banko kortelę, dukra apsipylė ašaromis, klestelėjo tiesiog ant lovos krašto, sugriebė tėvo ranką, ėmė ją bučiuoti šnirpščiodama: „Tėti, nepalik mūsų, tu mums reikalingas…“ O ji, pakilusi nuo taburetės, stovėjo tarsi tik laukdama, kad duktė susitvardytų, bent jau išlaikytų profesinį orumą. Odeta nusišluostė ašaras, pabučiavo tėvą į skruostą, atsisveikino: „Iki ryt, tėti.“ Liucija, paplekšnojusi bejėgiškai tysančią išgeltusią ranką, sausu, perštinčios gerklės balsu pakartojo: „Iki ryt.“ „Brangusis“ jau buvo ištartas suspaudus lūpas.

O kai Odeta vežė ją namo, pravažiuojant pro banką jos staiga žvilgtelėjo viena į kitą, dukra tarsi gėdydamasi pasakė: „Pasiimčiau porą šimtų, tėtis kas mėnesį mums dabar pridėdavo.“ Liucijai ši naujiena smigtelėjo, jei Gediminas Vaitoškoms kas mėnesį skirdavo du šimtus eurų (pagal naujai įsigaliojusią valiutą), tai jai, sumokėjęs mokesčius, nuvarvindavo katino ašaras – porą šimtų litų; žinoma, jis niekad nesiteiravo, kiek ji pati uždirbanti. „Striuka mums dabar“, – po pauzės išspaudė dukra. Ir tas buvo naujiena, nors galėjo numanyt, kad žentas savo privačiai veterinarinei klinikai bus paėmęs paskolą. Ji tik tylomis linktelėjo. Odeta įsuko į aikštelę, tada iš rankinės išsitraukė tąjį lapą su keturiais skaičiais – kortelės kodu, tarsi padvejojo, žvilgtelėjo į ją, ji dar kartą linktelėjo.

Kai, pageidavus „Sąskaitos likučio“, iššoko 17 105, dukra metė į ją nustebusį žvilgsnį: „Oho! Jūs čia nemažai sukaupę…“

Liucijai vėl sudūrė. „Reiks nueit pas kardiologą“, – akimirksniui šmėkštelėjo, bet žinojo, kad tai – pykčio, pažeminimo, nuoskaudos, bundančio keršto – už tai, kad yra pašalietė, – pliūpsnis.

Gal aš pasiimsiu penkis šimtus, – sudvejojo dukra, – kiek tau nuimt?

Man visus – aštuonis su puse. Tūkstančių. Man pusė ir tau pusė. Tas šimtukas tegu bus berniukams „ant saldainių“, – atsakė Liucija sausu balsu, Odeta darkart į ją žvilgtelėjo – šįkart labiau smalsiai nei nustebusi, matyt, bandė jai, artėjančios netekties šoko ištiktai motinai, pritaikyti kokį nors psichologinį fenomeną.

Ta sąskaita – netikėtai, tai yra – nenumanytai didelė – Liucijai buvo smūgis, vis dėlto – ganėtinai amortizuotas, juk gydytojas nesuteikė jokios vilties ir pačiam ligoniui, nors vis tarsi ruošdami jį operacijai… Jai buvo darkart pasiųsta žinia, kad Gediminas savo gyvenimą jau buvo atribojęs nuo jos, tik štai – krebždeno kol kas nedrąsi piktdžiuga: neišdegė!

Liucija vartė rankose nuotrauką, „velniška, šypsena velniška“ – tvinksėjo galvoje, juto, kad ir dabar lūpos susispaudžia į tokią – pikto triumfo šypsenėlę. Prisiminusi, kaip fotografiją kaišiojo po nosim įvairiems bandomiesiems triušiams – ir bendradarbei, ir pusseserei, ir inteligentiškajai kaimynų porai, ir, galiausiai, savo naujosioms, jaunosioms bedražygėms – „Feminizmo fronto“ kovotojoms, susijuokė net balsu – niekas neišlukšteno jos žvilgsnio anei šypsnio. „Tokia išsigandus, matyt, labai į prisiminimus buvai panirus“, „Kodėl taip nustebai, ar nemanei, kad ateis fotografas?“ – prisiklausiusi tokių nekaltų interpretacijų ji, likusi viena, klajodama po erdvų butą, įsitaisydama profesoriškame vyro kabinete, uosdama jo rūbus, sklaidydama jo metų metams ir dešimtmečiams suplanuotų veikalų apmatus, galėjo kvatotis jau visu balsu.

Baigėsi 1979-ieji, Liucija jau antrus metus dirbo leidykloje, kai tradiciškai buvo pakviesta Kūčių vakarienės pas Marytę – taip savo „šeimininkę“ pradėjo vadinti jau iš jos išėjusi, jau įsikrausčiusi į tėvų „kurortiniais“ pinigais jai nupirktą dviejų kambarių butuką Lazdynuose. Nenutraukė ryšių su šia širdinga moteriške. Ketverius studentiškus metus ji nuomojosi kambariuką pas bevaikę Marijos ir Juozo Andriulių porą, Andriulis buvo gerokai, gal penkiolika metų, už žmoną vyresnis, dar ir diabetikas, tad „šeimininkė“, į pensiją išėjusi (taigi sulaukusi vos penkiasdešimt penkerių) trečiaisiais Liucijos nuomininkavimo metais, sukosi namuose lyg geroji fėja – ir slaugė, ir viso nedidelio namų ūkelio tvarkytoja, ir globėja, patarėja, draugė (vyrui – jaunesnioji, jai, „Liusytei“, vyresnioji). „Jaučiuosi, lyg būtumėt mano teta“, – Liucija jai yra pasakiusi, eilinį sekmadienį pakviesta iš savo nuomojamo kambariuko į salonėlį arbatos.

Marytę retkarčiais aplankydavo ir kokia ankstesnė, gerų prisiminimų įkvėpta, nuomininkė, bet, regis, ji, Liucija, vienintelė tapo tikra ir ištikima savo buvusios šeimininkės drauge, ir ši – gana uoli romanų skaitytoja – jaunajai lituanistei reiškė ypatingą prielankumą. Jau įsikūrusi savame butelyje Liucija, prieš išvažiuodama vasarai į Palangą, būtinai užsukdavo Marytės pasveikinti su būsimuoju – liepos vidurio – gimtadieniu (jos su vasario gimtadieniu Marytė nepamiršdavo pasveikinti telefonu), kokį kartą ir grįžusi aplankydavo, ir kasmet ji būdavo pakviečiama pas Andriulius Kūčių vakarienės – jau nuo studentiškų laikų tapo privaloma viešnia, greta Andriulio sesers su vyru; Kalėdoms ji namo nevažiuodavo, nebent Naujųjų atšvęst, visą sovietmetį tėvai nei tokių švenčių, nei pačios bažnyčios nepasigesdavo.

Tad, savaime suprantama, ji, jau įsitvirtinusi leidyklos redaktorė, susiruošė jaukiam, gal kiek ir nuobodžiam (gi pradėjus dirbti jos gyvenimas tapo kur kas smagesnis nei studentaujant tarp būrio merginų) pasisėdėjimui tarp senukų, mėgaujantis visais dvylika patiekalų – aguonų pienas jai buvo ypatingas gardėsis. Nelabai nustebo pamačiusi žilagalvių kompanijoje drovų (nors pečiuitą ir tvirtą) studenčioką – epizodiškai Marytės šventėse išnirda vo tai koks naujas, tai kadais buvęs įnamis; dabar vienas iš šiemet atsiradusių dviejų vyrukų buvo išvykęs, likęs tik šis vargo vaikas Gediminas. Liucijos, visus studentiškus metus turėjusios solidžią tėvų paramą, akis buvo išmiklinta skirti varguolius – nei jais stebėjosi, nei niekino, tokių buvo dauguma ir moteriškame jos filologyne, bet smagų pranašumo jausmą patirdavo, buvo spėjusi įsisąmoninti, kad, tarkim, ir naujas, brangus megztinis ją kompanijoje gali įelektrinti, suteikti iškalbos, sąmojaus, net koketiškumo. Kadangi tas drovusis studenčiokas pasirodė irgi esąs filologas – studijavo prancūzų, jau trečiame kurse, pirmuosius du jam buvo pavykę gaut bendrabutį (tai turėjo būt didelis džiaugsmas jo šeimai Pasvalyje: irgi prancūzų kalbos mokytojui tėvui, poliklinikos registratūroje dirbančiai mamai ir aštuoneriais metais už Gediminą jaunesnei sesutei mokinukei). Apie įnamio šeimą smulkiai klausinėjanti smalsuolė Andriulio sesuo suteikė smagumo ir Liucijai. Po kiekvieno nedrąsaus atsakymo (neatrodė, kad vaikinukas gėdytųsi savosios šeimos, tiesiog buvo drovus nepažįstamųjų kompanijoje, o dar – ji tikrai pastebėjo – alkanas) ji išgirsdavo savyje džiaugsmingą: „O mano!“ O mano tėvas – stalius, auksinių rankų žmogus, kone pats namelį ir ne bet kur – Palangoje – pasistatęs!; o mano mama, nors tik mašininkė, bet – Vykdomajame komitete, juk paskyrą mašinai ji prieš kelerius metus gavo!; o mūsų namai – septynių kambarių, nors keturi iš jų mažiukai, bet – kurortininkams skirti!.. Ir aš, lepūnėlė vienturtėlė, prieš porą metų baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą, jau turiu butuką! Ir turiu darbą ne bet kur – leidykloje! Esu apsupta būrio inteligentiškų, net ir garsių žmonių, ką jau kalbėti, kad kaip redaktorei tenka bendrauti su rašytojais, na, kol kas pradedančiaisiais, pirmas knygeles leidžiančiais, bet po metų kitų jau tikrai bus patikėtos ir įžymybių knygos!

Žinoma, buvo stebėtina, kad senyvų porų kompanijoje atsidūrė du jauni filologai, tad tarp visų kisielių, silkių, „šližikų“ su aguonų pienu ir šieno traukimo iš po staltiesės visi klausimai, nuostabos ir susižavėjimo aikčiojimai buvo skirti jiedviem; atsidūrę dėmesio centre, jie be ypatingų pastangų pirmai pažinčiai apie viens kitą sužinojo gana daug. O apsikeisdami nebyliais žvilgsniais juodu pripažino, kad meilė literatūrai – pakankamas pagrindas rimtesniems santykiams, taip, nepaisant visų skirtumų – tėvų vargšumo ar gausių kurortinių pajamų, savos striukos stipendijos ar visai solidaus atlyginimo, benamystės ar butuko prestižiniame rajone, prigimtinio drovumo ar sėkmingų aplinkybių išsūpuoto pasitikėjimo savimi, na, ir su tradicija besikertančio amžiaus santykio – vyresnė buvo moteriškoji pusė, kaip paaiškėjo netrukus – trejais, net trejais su puse metų: ji buvo gimusi 1955-ųjų vasarį, jis – 1958-ųjų rugpjūtį. Taip, ilgai netruko, kai Liucija ir Gediminas ėmė bendrauti kaip pora – dar prie Kūčių stalo ji pasiteiravo, ar jis mėgsta kiną, ir, jam entuziastingai atsišaukus, kartu nueiti pažiūrėti Tarkovskio buvo sutarta jau leidžiantis laiptais – jam palydint ją prie išsikviesto taksi.

Iki vestuvių jie draugavo beveik porą metų, ir per tą laiką sėkmingai įsitvirtino jų vaidmenys bei funkcijos: ji buvo ryžtingoji, sprendžiančioji, bet kartu – ir globojančioji, apginančioji, o jis – dėkingai paklūstantis, atsišaukiantis, besigėrintis, atsižavėt negalintis ir... retkarčiais pavydo apninkamas. Liucija maudėsi šiame savo pranašume – nors Gediminas mokėsi apsuptas merginų, bet jų kompanija, regis, jokio susidomėjimo jam nekeldavo, o štai ji, jauniausia leidyklos darbuotoja, kupina žavaus moteriškumo, ne tik nuolat kirbino ir kolegų, ir šiaip jų koridoriuose besisukiojančių literatūros vilkų dėmesį, rinko liaupses, bet ir pati pajusdavo beraustant iš smagumo skruostelius, bežybsint iš viliūkiškumo akutes... Ne ne, ji nemezgė jokių rimtų santykių, nesiruošė į nieką išmainyti jų su Gediminu bendro gyvenimo planų (net jam tų planų dar garsiai neįvardijusi, ji buvo jais tikra), o netrukus ir paties bendro gyvenimo, bet kavutės pertraukėlės leidykloje ar gretimoje kavinukėje sužaižaruodavo spalvingomis kibirkštimis, bent jau šiek tiek įelektrinančiomis ir kūną, o vis nutinkantys vakarėliai – ar darbiniai, ar giminiški (juk į pusbrolio vestuves Gediminas, žinoma, kaip savo porą pasikvietė ją) – visad suteikdavo progos nekaltam, o kartu – sąmoningam flirtukui, ji juk žinojo, kad tam tikra pavydo, jos pranašumo jutimo dozė jųdviejų santykiams tik į naudą.

Vestuves iškėlė, jos tėvų, o ir jos pačios manymu, kuklias – Gediminas susigėdęs žadėjo, kad ant jos tėvų pečių užgriuvusią išlaidų naštą (juk jie dukrai ir prašmatnią suknią nupirko, ir balių Palangoje iškėlė, ir kaip vestuvinę dovaną įteikė moskvičiuko raktelius) jis po kelerių metų, bent jau po dešimtmečio gebės kompensuoti, ars kaip jautis – prisiims dar daugiau privačių mokinių (porą jų vis susirasdavo nuo jų draugystės pradžios, taip išgalėdamas ją retkarčiais pakviesti į teatrą, o ten nusivesti į bufetą kavos). Taip, tuomet, penkto kurso pradžioje, buvo kone tikras, kad eis mokytojauti į vidurinę, geriausiu atveju – į kokį technikumą. Bėdinieji Urniežiai vos sukrapštė kelis šimtelius jaunikio kostiumui ir ūkiškai dovanai – pūkinėms antklodėms. Tik Gedimino tėvai ir sesuo Vytenė iš jo pusės ir dalyvavo vestuvėse, nors, kaip netrukus ėmė aiškėti, – tai jis buvo iš gausios giminės, kurioje pusseserės ir pusbroliai, tetos ir dėdės, net antros eilės, daugiausia apie Pasvalį išsimėtę, palaikė ryšius, svečiavosi vieni pas kitus – dar visą pusmetį po vestuvių juodu vis turėdavo ką nors aplankyti, kam nors prisistatyti; o jos tėvai giminystės tradiciją ne itin puoselėjo, mamos brolis buvo nusigėręs, tad išsižadėtas, tik tėvo brolio šeima ir senmerge likusi sesuo buvo jiems giminė (net ir kitos, anksti mirusios sesers vaikai liko už giminystės rato, mat užaugo su pamote); užtat jie turėjo visą smagų palangiškių ratą – kaimynų, bendradarbių, o dar keletas jos, Liucijos, klasės draugų buvo įaugę į tą nuolat prie gausaus stalo sukviečiamą kompaniją. Tad į jos tėvų iškeltas vestuves jie tikrai turėjo ką pasikviesti.

Gediminas buvo nedrąsiai pasiūlęs susituokti bažnyčioje, bet ji tik purkštelėjo, jis nudelbė akis, tad visa jų ceremonija vyko „zagse“, svarbesnė dalis buvo linksmybės su gausiu vietinių svečių būriu – pirmąjį vakarą restorane, kitądien – jų namuose. Urniežiai su Urniežiūte – baisia išdiduokle, kaip Liucija iškart suprato, – tyliai prakiūtojo užstalės kamputyje pirmąjį vakarą, tarsi patirdami pažeminimą pernakvojo laisvame kurortininkų kambarėlyje (rudeniop netrūkdavo besimėgaujančių įšilusia jūra, tad ir šį – paskutinį Gedimino studentišką – rugsėjį porą kambarių dar buvo išnuomoti). Urniežiai taip daugiau niekad Palangoje ir neapsilankė, nors būdavo kviečiami, jiems žadėtas „jų“ kambariukas, žinoma, ne sezono įkarščio metu. Na, tėvai kaip tėvai – jiems, kiek paliegusiems, ir tiko būti namisėdomis – nors Liucija vis prisimindavo jų sutrikusius veidus, kai, vos atvykusius bevaišinant prieš visas iškilmes arbata ir pyragu, jos tėvas, nagingasis stalius, vis išdidžiai – bet ir neslėpdamas pašaipos – pratardavo: „Tai neteks skųstis, kad martelė neatsineša kraičio“, „Anais laikais jaunikis parsivesdavo jaunamartę į savo trobą“, „Jau mūsų Liusė tai tikrai galėjo rinktis – ir kaimynystėj toks šaunus bernas“... Tuomet mama, nors jos akys blizgėjo pritariamai, mėgino užglaistyti nejaukumą, juokavo: „O mūsų žentelis, ką gali žinoti, gal į profesorius išeis“, – nė krisleliu tuo netikėdama, bet juk matė, kaip tos pacankės Vytenės ranka, besitiesianti į lėkštę su pyragais, sustingo ir net subarškindama indus tuščiu delnu atsitrenkė į stalą, kaip ji kramtė lūpas, regis, besiruošdama išspjauti kokią papliūpą nešvankybių, ir tik kai vargšė senoji Urniežienė įsmeigė į paauglystės maištingumo dar neišaugusią dukrą maldaujamą žvilgsnį, Vytenė nulenkė galvą ir taip, priešišku niūrumu tvoskianti, prasėdėjo visą vakarą restorane. Visa trijulė iškurnėjo anksti ryte, Gediminas, regis, buvo iš saldžiojo vestuvinio guolio (ne, tai nebuvo jų pirmoji naktis) pakilęs jų palydėti, ji prasimerkusi pastebėjo esanti sujauktoje lovoje viena, bet tuoj vėl paniro į svaigaus nuoilsio gelmes, o išsibudino jau savo sutuoktinio glėbyje, ir visą antrąją linksmybių dieną nei uošvių, nei svainės nepasigedo.

Bet jųdviejų su Gediminu santuokinei laimei tarpstant – po studijų jam pasiūlyta likti universitete ir arba tęsti mokslus aspirantūroje, arba, tapus lektoriumi, mokslinį darbą rašyti neakivaizdžiai (jis pasirinko šį variantą – dėl šeimos, juk jo žmonelė jau laukėsi, negalėjo neprisiimti bent dalies namų ūkio naštos) – vis akivaizdesnė darėsi Vytenės puikybė: Liucija buvo tikra, kad medicinos studijas ši pasirinko Kaune, o ne Vilniuje vien todėl, kad išvengtų svečiavimosi pas brolį; o ir paskui – jau baigusi studijas, likusi Kauno klinikose kardiologe, ištekėjusi už kolegos ortopedo, Vilniun – pasveikinti daktarinę apsigynusio brolio ar šešerių metukų sulaukusios pakrikštytos Odetėlės ar, užspaudusi savo puikybę, – jų, Liucijos ir Gedimino, santuokos dešimtmečio proga, išdiduoklė atlėkdavo mašina pusdieniui, niekad nelikdavo nakvoti, bent jau ne pas juos – gali būti, kad Vytenės bendraamžė pusseserė, įsikūrusi Vilniuje, galėjo nesunkiai ją sugundyti pasvalietiškai giminiškam pavakarojimui.

Liucija tausojo savojo drovaus vyro orumą, juk matė Gediminą giliai į širdį imant kiekvieną trinties kibirkštėlę tarp jųdviejų giminių, tad stengėsi susilaikyti nuo kandžių replikų Vytenės adresu, nebent netyčia kokia pašaipa išsprūsdavo (o tų bėdžių tėvų Urniežių jai tiesiog buvo gailu). Gediminas kuo toliau, tuo labiau, regis, ja žavėjosi, net vis naujai, stipriau įsimylėdavo; Odetėlė irgi buvo mažoji jo dievaitė, o jos, Liucijos, pranašumas prieš drovaus nerangumo vis neatsikratantį vyrą tarpo ir motinystės stebuklo maitinamas... Juodu buvo graži, laiminga pora – aiškiai jai lyderiaujant, jam su dėkingumu širdyje tarnaujant, asistuojant, žavintis, tik retkarčiais išsimušant iš šios idiliškos subordinacijos jei ne pavydo priekaištais, tai emocijomis – po kokio itin sėkmingo jos paflirtavimo kompanijoje, bet juk tai tik dar labiau sukniedydavo jų šeimą...

Viskas aukštyn kojom vertėsi, žinoma, ne staiga – kaupėsi, lašėjo, vienur iro, kitur tvirtėjo pamažu, netgi dėsningai, bet Liuciją suvokimas, kad jis kyla, jis jau iškilo, o ji smenga – ištiko nelyg griūtis. Lietuva atšventė Nepriklausomybės penkmetį, Liucija – savo keturiasdešimtmetį, ir staiga – taip, jai tai buvo žiaurus „staiga“ – ji pajuto žemę po kojomis eižėjant, bedugnę veriantis... Tuoj po Nepriklausomybės privatizuota jų leidykla, gal porą metelių klestėjusi, ėmė braškėti, buvo mažinami etatai, jai, direktoriaus vertinamai, pavojus tarsi negrėsė, bet – taip dar porą metelių pratempusi, vieną, žinoma, negražią dieną firmelė činkšt brinkšt bankrutavo. Ji kartu su saujele kitų tapo bedarbe (Gediminas, gavęs docento laipsnį, ėmėsi universitete vadovauti katedrai, rengė prancūzų literatūros antologiją aukštosioms mokykloms, paėmęs paskolą iškeitė – žinoma, pasitaręs su ja, dar tuomet redaktore – jos butuką į erdvų keturių kambarių butą senos statybos name visai centre, gatvėje, gavusioje Vasario 16-osios vardą, čia, asmeniniame kabinete, jis priiminėjo savo „mokinius“, kaip meiliai globėjiškai juos vadindavo – pas jį darbus rašančius magistrantus ir doktorantus, iškrapštęs dukrą į saloną, jos kambarėly kartkartėmis apnakvindindavo kokį mokslininką prancūzą, o ir pats išvykdavo į konferencijas, stažuotes, simpoziumus ne tik Prancūzijoje). Negana, kad ją ištiko bedarbystės kartėlis – jai, greta finansinio ir emocinio pažeidžiamumo, greta užgriuvusio tuščio laiko, tai buvo ir smukimo gėda; Liucija mielai, bent jau nuolatinio darbo paieškų laikotarpiu, būtų vaidinusi vyro išlaikomą, lepinamą ir popinamą žmoną, galinčią sau leisti neturėti didesnių rūpesčių kaip tik mokinukės dukrelės ir vyro mokslininko priežiūra, bet Gediminas, atjaučiamai palingavęs galvą, pasakė kaip savaime suprantamą ir neišvengiamą dalyką: „Nueisi į darbo biržą, bent kurį laiką gausi bedarbio pašalpą.“ Negana ir to jau su tūžmastim persipynusio netikėtumo – jis yra pasitikintis savimi, tikras dėl šiandienos, o dėl rytdienos – dar labiau, jo balse girdėti atjaučiančios ir globėjiškos gaidelės jai, vargšelei rinkos autsaiderei... Prie visų gyvenimo pervartų ji dar prarado mašiną – o kartu ir teises (Gediminas jų net nebuvo įsigijęs, technikos neišmanėliu kaip buvo, taip ir liko, tik dabar – jau nesidrovėdamas, o tarsi puikuodamasis, juk galėjo sau leisti bet kada išsikviesti taksi, o dar oriau traukdavo pėstute – kiek čia to kelio iki universiteto); paskutiniaisiais metais vyras retai kada prisijungdavo prie ją vis dar ištinkančių vakarėlių, o jai – kuo ilgesnis kelias, tuo būdavo smagiau riedėt mašina, nors žiguliukas ir tapo kledaru (jau mėgino bakint vyrą, kad šeimai reikia naujos, gal audi, gal opelio); taip ir tuokart, spėjusios laiku į pensiją išeit leidyklos korektorės sukviesti, jie, senieji, ištikimieji kolegos, susirinko į užmiesčio pikniką, tai yra į kolektyvinį sodą, buvo linksma, smagu, romantiška, dar ir pats vyšnių žydėjimo metas, jie klegėjo, žinoma, pasivaišindami ir pagurkšnodami, iki išnakčių, ji siurbčiojo santūriai, žinojo, kad laukia netrumpas kelias, vis dėlto – grįždama, jau spėjusi išleist pavėžėtą senuką redaktorių (et, juk ir pakoketuodavo kadais su juo!), kažin kaip per staigiai sankryžoje suktelėjo į šoną, į patį šviesoforą... Žiguliukas sukežo nepataisomai, ji atsipirko mėlynėmis, bet dvejiems metams neteko teisių (kadangi Gediminas nesigundė pirkt mašinos, taip ji ir liko tokia – praradusi, neatgavusi).

O kartą, ruošdamasi į darbo biržą „atsižymėti“ – patirti darkart puolusiosios pažeminimo, kai ne tik globėjišku, bet ir valdingu tonu jai patarinės kažkokia kontoros pelė – Liucija, tepdama ant veido kremą, nustėro, veidrodyje staiga – taigi tų nelemtųjų „staiga“ griūtis – išvydusi savo veidą: pagyvenusios, neišvaizdžios, tarsi net pablukusios moters. Ji išties pirmąkart suvokė esanti neišvaizdi – niekad nelaikė savęs gražuole, bet – patraukli ji buvo, visad buvo. „Tai tebūta jaunystės žavesio“, karčiai ištarė sau, stebeilydama į veidrodį, regėjo tokią moteriškę turguje už prekystalio – ir su makiažo sluoksniu nebūtų nieko nustebinusi (o Gediminas, net ir kaip pirkėjas, prašalaitis lankytojas, turgavietėje atrodė – ji turėjo progos tai pastebėti – kaip sensacija: akivaizdžiai kito pasaulio pasiuntinys; gal prekeivės, įsmeigiančios į jį suapvalėjusias akis, nebūtų galėjusios įvardyti, bet ji galėjo: tai buvo įkvėpto intelektualo veidas kasmet aukštėjančia kakta – plinkančia, bet visos galvos ševeliūra vis tokia pat papurusi, – gilėjančiu, toliuos paslaptis gliaudančiu žvilgsniu, elegantiškais, šiek tiek meniškai nerūpestingais aprėdais...).

Ir kai galiausiai ji vėl išsiropštė į krantą – susirado darbą naujai susikūrusioj, nedidukėj, bet, regis, stabilioj leidyklėlėj, niekur nedingo atotrūkis tarp jos ir Gedimino: jo aktyvios veiklos su reprezentaciniu blizgesiu laukas kasmet vis plėtėsi (štai, įnikęs versti prancūzų poeziją, ne tik įstojo į Vertėjų sąjungą, bet ir nuolat dalyvaudavo visokiose vertinimo komisijose, atstovaudavo vertėjams užsienyje ir pan., galiausiai iškopė iki profesorystės, buvo išrinktas universiteto senato nariu ir t. t.), o jai, gaunančiai striuką algelę, rankraščius teko redaguoti namuose – visa leidykla buvo trejetas kambariukų, kur nuolatinės darbo vietos buvo skirtos, be direktoriaus, maketuotojui ir administrato rei-vadybininkei; Liucija turėjo kampe stalelį, galėjo ten prisėsti pasitarimui su autoriumi ar luktelti kartą per savaitę sušaukiamo posėdžio, bet, iš pradžių nutarusi, kad čia gali įsikurti bent pusdieniui ir su redaguojamu rankraščiu, sulaukė griežtos nustebusio jaunojo direktoriaus replikos: „Jums leidžiama dirbti namuose.“ Liucija negalėjo jam pasakyti, kad užsidariusi namuose jaučiasi besikapanojanti už borto, jai trūksta nors šiokio tokio šurmulio, trūksta žmonių, su kuriais bent per pertraukėlę gertų kavą ar eitų į artimiausią kavinukę pietauti, trūksta jutimo, kad yra kolektyvo narys, vyksmo dalyvis...

Kiūtodama prie jokio malonumo neteikiančių rankraščių, jausdama Gyvenimo verpeto įsuktus tuodu – vyrą ir dukrą (ir Odeta lakstė po būrelius, susitikinėjo su draugais ar užsidarydavo su jais savo kambaryje – taip, nuo vaikystės jai buvo išskirtas kambarys, nors ir mažiukas, o Liucijai teko darbuotis salone, didžiausiame iš visų keturių kambarių, tokiame dideliame, kad būtų galima jame sukurti keletą erdvių – viename atidalintame kampe ir buvo jai pastatytas darbo stalas; Gedimino kabinetu nepajudinamai ir neginčijamai buvo tapęs ne pats mažiausias – čia, be rašomojo stalo su kompiuteriu, be visą sieną užimančių knygų lentynų, buvo ir kušetė, labai reikalinga, juk Profesorius neretai darbuodavos iki išnakčių, išvargęs čia ir griūdavo kietam kelių valandų miegui; ant kušetės, kaip numanė ji, sodindavo ir savuosius „mokinius“... „Mokines“ – daugumą tarp jo vadovaujamų studentų bei doktorantų sudarė merginos, kartais – visai brandžios, nors, žinoma, gaivios, žydinčios moterys).

Tos akimis žybsinčios aspirantės – Gedimino sutinkamos koridoriuje, pravedamos pro ją, įsispraudusią salono kampe, tarsi jos čia nė nebūtų, ir įsitraukiamos į kabinetą – ją, žinoma, erzino. Vis dėlto, nors retkarčiais ir iškeldavo jam audringas scenas, Liucija stengėsi nuduoti, kad tie vyro Profesoriaus darbiniai santykiai jos visai netrikdo, vėliau susivokė pasistengusi migdyti save tais Gedimino studentiškų dienų prisiminimais, kai jaunų, žvitrių, dailių filologių apsuptas jis tarsi aklys tiesėsi į vienintelį regimą švyturį – ją.

Vieną dieną nutiko dar vienas „staiga“ – pasirodė Giedrė, tikrai trisdešimtmetį jau perkopusi doktorantė... Žavi, tikrai žavi, jai tiko tas vardas, būtų tikęs ir Saulė – šviesiais, pagarbanotais (akivaizdu – po apsilankymo kirpykloje) iki pečių krintančiais puriais plaukais, žibančiom akim, besišypsančiom lūpom, tarsi negalėtų atsidžiaugti visu pasauliu, buvimu ir savimi. Pirmąkart ji pasirodė Liucijai besidarbuojant savame kampelyje, ir iš to didelio, vaikiško, naivaus džiugumo suardė Profesoriaus tvarką – griežtą šeimyninės sferos atskyrimą nuo profesinės: vos įžengusi į saloną ir užmačiusi Liuciją, nukando kažkokią džiugiu tonu tariamą frazę, ne tik pasisveikino, bet ir stabtelėjo linksėdama, ėmė krapštytis rankinėje, ištraukė paketuką ir juo mosuodama – tarp Gedimino ir jos žvilgsnio trajektorijų – susijuokusi pranešė: „Čia iš mano mėgstamos kepyklėlės, kruasanai...“ Regis, ji tų bandelių pavadinimą ištarė – išburkavo – prancūziškai. „O, tai aš užkaisiu kavos“, – atsišaukė Liucija, staiga pajutusi progą įsisprausti pro šį pašalietės sukurtą plyšelį į jai iki šiol užvertą profesorišką sritį... Bet Gediminas užkirto jai kelią: „Ponios galite išgerti kavutės, o aš darkart peržiūrėsiu jūsų, Giedre, atsiųstus apmatus. Man prireiks pusvalandžio, jums, manau, tiek užteks.“ Jis pradingo už kabineto durų, palikdamas viešnią – nubausdamas ją, tikrai nubausdamas už profesinio etiketo neišmanymą, Liucija tai suvokė, viešnia, regis, ne, ji toliau spinduliavo džiugesį. Jos įsikūrė virtuvėje, gardžiavosi kava ir kruasanais, Giedrė – nepamiršdama vis žvilgtelti į laikrodėlį – džiūgaudama šaipėsi iš savęs: štai, sumaniusi kartu su dukra Simona, šiemet pirmoke tapusia, prisimint mokslus, šiaip po magistro studijų jau keleri metai kaip valdininkė – Užsienio reikalų ministerijoje... Tik kai Liucija, jau pasidavusi moteriško pokalbio magijai, įsiterpė klausimu „O kaip Simonos tėvelis?..“, jai netikėtai buvo atsakyta šaltu žvilgsniu ir tyla, tad jau ji pasistengė nerūpestingai sučiauškėti apie jų dukrą, psichologijos mokslus baigusią ir staiga – po gana kaprizingos paauglystės – tapusią tikra „profesionale“: santūria, šiltai dėmesinga, nieko nesmerkiančia... Giedrė dar spėjo jų pasisėdėjimą užbaigti smagiu prunkštelėjimu, ir pusvalandis kaip tik buvo praėjęs – dėkodama, linksėdama, regis, kuo nuoširdžiausiai tikindama, kad jai buvę malonu susipažinti, nuskubėjo į Profesoriaus kabinetą.

Liucija smagi sėdo prie savo stalo, jautėsi ką tik įsigijusi draugę, džiugiai sumosavo gal po valandos pro kabineto duris vėl išnirusiai Giedrei, bet ši dabar jai šypsojosi kiek sutrikusi. Gavusi barti? Išvis pavaryta? – sukirbėjo jai, bet tuoj turėjo kurti naujas hipotezes – iš kabineto atsklido Gedimino balsas, rūpestingas ir šiltas: „Prisėskit salonėly ant sofutės, Giedre, aš tuoj susiruošiu“. Giedrė pritūpė, pusiau pakibdama ore, nusiteikusi tuoj kilti. „Profesorius ruošiasi į Prancūzų institutą, aš su mašina, man pakeliui, nuvešiu“, – paaiškino, kažkodėl – kaltai. Ir tada Liucija jau pajuto grėsmę. Nesumodama, ko imtis, tuokart tik pasilenkė prie savo rankraščio, kažką neaiškaus burbtelėjo į Gedimino mesteltą: „Man dar senato posėdis, tad negreit grįšiu.“

Giedrę jų namuose ji matė tik dar vienąkart – ir tas vizitas ją gerokai išmušė iš vėžių. Gal porai savaičių nuo tų kruasaninių vaišių praėjus, gal ir porai su puse, juk buvo šeštadienis, Liucija kaip tik išlindo po rytinių prausynių iš vonios ir koridoriuje netikėtai atsitrenkė į Giedrę, buvo beištempianti lūpas džiugiai šypsenai, bemėginanti grįžti į jų virtuvinę bičiulystę, tik staiga pamatė, kad konsultacijos pas Profesorių doktorantė atvyko ne viena – laikė, lyg saugodama, apglėbusi per pečius kokių septynerių mergaitę, žinoma, Simoną, nors jokio panašumo į mamą: dukra buvo tamsaus gymio, juodais, turbūt gerokai besigarbanojančiais plaukais (dabar jie buvo sutempti į dvi kasas)... „Neturėjau kur jos palikti“, – jau pažįstamai sutrikusiu balsu pasiteisino Giedrė. „Na, Simona, negaišk, tavęs laukia kryžiažodis“, – Gediminas nesuteikė progos jai kaip nors sureaguoti – belaukiąs viešnių salono tarpdury, besišypsąs, regis, ir viliūkiškai merkiąs mergaitei akį. Savo doktorantės dukrą jis jau pažinojo... Liucijai prasidėjo desperatiškos gynybos savaitės. Pastaraisiais metais jųdviejų su Gediminu bendri susėdimai prie stalo tapo gana reti – jis, regis, ėmė keltis vis anksčiau ir anksčiau, jai atėjus ruošt pusryčių, jau visad būdavo pavalgęs, bent trejetą ar ketvertą dienų per savaitę išlėkdavo į savo darbus ir grįždavo tik vėlai vakare; kai likdavo namie, kone neišeidavo iš kabineto – tai būdavo užgriuvusi kokia deganti jo monografijos korektūra, tai „mokiniai“, viens kitą keisdami, sėdėdavo iki išnaktų; ji iššniukštinėjo – nors Gediminas buvo jai prisakęs net kabineto durų nevarstyti ir tikrai neimti čia nieko tvarkyti, jis pats dulkes nusivalysiąs, išsiurbsiąs, girdi, rankraščiai, kiti popieriai tik jam žinoma tvarka išdėlioti – kad dabar ten nuo ryto stovi termosas su kava, ten persikraustė keletas servizinių puodelių, o dar... ir vaza su vaisiais, ir praimta brangių saldainių dėželė įsikūrė ant palangės... Dar „iki Giedrės“ ji buvo spėjusi Profesorių apipilti pašaipiais priekaištais: „Saldainiukais savo lolitas šeri, o ar prisimeni, kada žmonai parnešei gėlių ar saldainių?“ Tai buvo tiesa – tuomet ji staiga pati suvokė, kad kelinti metai nesulaukia jokių jo dėmesio ženklų, o juk anksčiau... Ir jam tai turbūt buvo skaudi tiesa, jis tarsi prasikaltęs nulenkė galvą, bet – pažvelgęs į ją nuvargusiu, regis, net dygiu žvilgsniu, – tyliai pakartojo, ką jau buvo sakęs anksčiau: „Prašom į mano kabinetą nė kojos nekelti, ten aš susitvarkau. Jei tau netinka salone darbuotis – kelkis į svečių kambarį.“ Ne, to ji visai nenorėjo – užsidaryti tame buvusiame dukters kampelyje (Odeta juo kadais, žinoma, buvo labai patenkinta), tik įtempta klausa, pašiurpusia oda gaudyti, kada Gediminas sudunksės įsileisti kokios mergužėlės – būdavo ir jaunučių, matyt, bakalaurių, nors daugiausia pas jį darbus rašė magistrantės ir doktorantės (ir magistrantai bei doktorantai – bet juk įžengus kokiam vyrukui ją perliedavo maloni palengvėjimo banga), kada suulbės koks švelnus balselis...

Ji vis dažniau ėmė griebtis, regis, vienintelio būdo bent trumpam susigrąžinti ankstesnį Gediminą – sekmadienio pietų su Odeta, visa jos šeima. Žinoma, ir anksčiau retkarčiais ji skambteldavo dukrai klausdama: „Na, ar nesugalvosit savaitgalį mūsų aplankyti?“ Bet dabar kvietinėjo kone kas savaitę, nors ne visad sėkmingai – vaikai neretą savaitgalį išvažiuodavo „į kaimą“, pas senuosius Vaitoškas, netoli Ukmergės turinčius vienkiemį (ir jai, purkščiojančiai, kad visi tik ir veržiasi į Palangą, didžiausius pinigus mokėdami, o jie, kaip kokie žemės kurmiai, – tai „bulvių sodint“, tai „vyšnių skint“, buvo atsakyta – tarsi tai ką paaiškintų: kai jau tėvukai Vaitoškos bus negalingi, pasiims juos vaikai pas save – Ginto sesuo, regis, suvisam Amerikoj įsikūrus, – bet sodybos neparduos, tai bus jų „užmiesčio vasarnamis“, ne tik vasarą aplankomas); Gedimino komandiruotės irgi kartkartėmis nesibaigdavo prieš savaitgalį, o dar, užsieniečiams svečiams pas juos įsikūrus, jis entuziastingai imdavosi gido pareigų... Bet porąkart per mėnesį visa jų šeimyna ėmė sekmadienio pietums rinktis čia, jų didžiajame bute. Vaitoškos atkakdavo dar priešpietę, Odeta norėdavo prišokti prie ruošos – nors didžiąją Liucijos meniu dalį sudarydavo parduotuviniai gardėsiai: kepti viščiukai, ypatingesnės salotos, pyragaičiai; vyrai – iš pradžių trys, paskui ir ketvirtam, ropojančiam, prisidėjus, sėsdavosi reikalų aptart – „patriarchališkai“, nusišaipydavo Odeta, bet ji juk matė, kaip meiliai dukra žvelgia į visą vyrišką kompaniją – ir į savąjį kaimietį vyrą, ir į intelektualųjį humanitarą tėtį, suprantama, ir į savus pyplius, besikarstančius po abu medžius – tėtuką ir senelį... Liucija, virtuvėje darbuodamasi, dažnai tik trumpu myktelėjimu atsišaukdavo į Odetos pastangas nuoširdžiai pabendrauti – jos įsitempusi klausa gaudė pro paprastai per tuos šeimos susiėjimus paliekamas atviras salono duris besigirdintį šurmulį, ją nudiegdavo išgirdus nevaržomą dviejų vyrų kvatojimą – jai atrodė nesuprantama, kaip Gediminas, rafinuotas intelektualas, randa bendrą kalbą su žentu, jei ir paimančiu į rankas knygą, tai, be savo specialybės naujienų, tik kokius kelionių – po laukinę gamtą, žinoma, – aprašymus ar istorinius veikalus, romanų neskaitantis pasisakė turbūt pirmą pažinties su būsimais uošviais dieną, o jau poezija, galėjai numanyt, išvis buvo už jo realybės ribų. Ir jau susėdus pietums – vien pasisėdėjimas užstalėj trukdavo ne mažiau kaip porą valandų – ji vis turėdavo progos nustebti dėl vyro dėmesingumo žento interesams (į savo profesinės veiklos subtilybes Gintas, laimei, nesileisdavo) – Gediminas, regis, kone vaikiškai džiūgaudamas nekantraudavo išgirst apie vaismedžių skiepijimą, kelionę po Karaliaučiaus kraštą, draugiškiausias šunų veisles (dukters šeima savo bute laikė tik katę, šuo – jų, jaunųjų Vaitoškų, – buvo įkurdintas kaime, pas senuosius Vaitoškas, laikančius dar ir prie būdos pririštą vilkšunį, tad nenuostabu – karčiai vypteldavo ji – kad pypliai vis ten veržiasi, Palangos kurortų nepasigesdami). Ir Odeta vis smagiai įsiterpdavo į vyrų šnekas – dažnai prisimindama kokią juokingą – ar bent juokingai pateikiamą – detalę iš jų kaimietiškojo gyvenimo. Liucija stengėsi, manė tikrai besistengianti irgi būt smagi, atsišaukt, įsiterpt, šypsotis. Bet įtampa, ją pastaraisiais metais kaustanti, regis, neprasprūdo bent jau pro šeimos krizių specialistės akis. Vieną sekmadienį perpasakojusi filmą „Moterys ties nervų krizės riba“, Odeta po poros savaičių, jau joms susėdus ant sofos – vyrams plaunant indus, o mažyliams rausiantis senelio sukauptoje kaladėlių dėžėje (kai atsibosdavo, jie glaustydavosi tik prie mamos, ne prie močiutės) – dukra paėmė ją už rankos, patylėjo žvelgdama į akis – ją suerzino tas „profesionalus“ žvilgsnis, bet sutrikdė, iki sunkiai nuslėptų ašarų sutrikdė tyliai, nors tarsi juokais ištartas klausimas: „Mama, ar tik nesi moteris ties nervų krizės riba?“

Tada ji nutylėjo, norėjo išlaikyt sekmadieninių pietų fasoną, pamanė, kad dukrą reiks išsikviest pasišnekėjimui, kai Gediminas bus visai dienai į darbus išlėkęs, viską jai atskleist – taip, apie Giedrę. Jau negalės Odeta – kaip nutiko, kai ji piktindamasi „išdavė“ apie Profesoriaus darbo kabinete ant palangės, už užuolaidos, taigi slepiant, sukrautus gardumynus – nusijuokusi atšaut: „Mama, nepavydėk, kad tėtis dėmesingas savo studentams, jis sakė, kad pats studentaudamas amžinai būdavęs alkanas, jam vaidenasi, kad ir dabar taip...“ Kažin ar dukrą tie ženklai – jai akivaizdūs – išgąsdins? Ar psichologė suvoks, kokią grėsmę skelbia tie netikėti Profesoriaus stabtelėjimai salone – kai ji darbuojasi savo kampe, mąslūs žvilgsniai į ją, taigi, besikaupiant pasakyti, ar netikėtai uždelsti jo pusryčiai, teliūskuojant puodelyje, matyt, seniai pasiliktą kavos gurkšnį, belaukiant jos, ir vėl – kaupiantis pasakyti... Ar pritars, kad jos taktika vienintelė išmintinga – tais momentais ji staiga sučiauška, ima berti ilgą tiradą – apie išklibusią durų rankeną, apie savo viršininko įnoringumą, apie akcijas turistinėms kelionėms į Graikiją ir Italiją, apie – galiausiai – idėją vietoj tradicinių šeimos pietų namuose surengt pikniką užmiesty...; papasakos ir apie naują, jos tiradų metų pasireiškiantį tėvo įprotį – imt kramtyti apatinę lūpą, mušant viena koja kažkokį taktą, galiausiai tylomis apsisukant ir nueinant. Ar tai ne jos pergalė? Jau ne vienas mūšis laimėtas, vis dar negalint sudėti ginklų – nes... nes juk jai aišku.

Kai ji kaupėsi tokiam pokalbiui su dukra, staiga – taip, dar vienas, bet jau visai kitoks „staiga“ – iš savo kabineto, kuriame likdavosi nakvoti jau ne vieną savaitę, išėjo nublyškęs Gediminas ir virptelėjusiu balsu tarsi sausai pasakė: „Praėjusią savaitę dariau tyrimus, jie blogi, dabar važiuosiu į ligoninę, onkologinę.“ Liucijai nespėjus išsikapanot iš tos griūties, suskambo jos mobilusis, ji automatiškai atsiliepė dukrai, išgirdo kūkčiojimą ir pabirus žodžius: „Ar žinai?.. Kodėl man nesakei anksčiau? Tėtis šįryt paskambino, aš atvažiuoju nuvežt į Santariškes...“ Ji gebėjo tik kažką suvapėti, Odeta, bent jau tuo įtikinta, kad mama nenuslėpė nuo jos tėvo ligos, darkart sukūkčiojusi užbaigė: „Tuoj atvažiuosiu...“ Ji nepajėgė ir Gediminui nieko pasakyt – vėpsojo į jį lyg maišu trenkta, pakilusi priėjo, apkabino, priglaudė prie jo krūtinės galvą, ėmė šnirpščioti, vyras paglostė jai nugarą, tada išsilaisvino, visai švelniai, pasakė: „Turiu susiruošt. Odeta nuveš.“ Ji dribtelėjo ant sofos, galvoje sukosi „ne, ne, ne“, juk taip negali būti, juk Gediminas nesiskundė sveikata – nebent, staiga susivokė, paskutines savaites atrodė kažkoks nublyškęs, nuilsęs – kai grįždavo toks, jai piktai ir skaudžiai smigteldavo: nusivaręs... Tuoj pašoko pati ruoštis ir po poros valandų Gediminas jau gulėjo palatoje, o jiedvi su Odeta gydytojo kabinete išgirdo: liko nedaug, nežinia, ar verta operuoti...

Gediminas ištempė vos ketvertą mėnesių – vasario vidury paguldytas, užgeso, taip gydytojams ir nepasiryžus operuoti, birželiui neįpusėjus. Visą tą laiką ji jautėsi lyg apdujusi – ir dėl nelaimės netikėtumo, ir dėl fizinio nuovargio, susikaupusio būdraujant prie ligonio lovos. Kartkartėmis ir tuomet jos pritemusioje sąmonėje blyksteldavo žiežirba – tarsi džiugesys; bet ne ne ne, ji tuoj nuslopindavo tą blyksnį, užginčydavo: ji visai nesidžiaugia matydama vyrą mirštantį. Tikrai tai nebuvo džiaugsmas. Tai buvo pergalės triumfas – kaip tik per atsisveikinimo ceremoniją Jonų bažnyčioj Liucija tai suvokė ir – neišsigynė. Šeima prie karsto oficialiai papozavo fotografui, kitiems susėdus (Odeta vėl glaudė rankas ant kol kas neišryškėjusio pilvo, galėjai numanyt, kad ją truputį pykina), ji, gedinti našlė, likosi prie karsto viena, fotoaparato blykstelėjimas tuokart buvo netikėtas, ji pasuko ton pusėn galvą, jai nereikėjo net nuotraukos sulaukti – iškart išvydo save: akyse – triumfas, o suspaustos lūpos iškreiptos velniškos šypsenėlės. „Mano, tu esi mano – mano vienos“, – kone veržėsi iš jos pergalės šūksnis, ne, nebūtų galėjusi pasakyt besidžiaugianti, bet – žinojo, kad tik mirtis jai sugrąžino Gediminą.

2015_liepa_metai.png

Po laidotuvių atsigavusi – išsimiegojusi, išsiilsėjusi – ji pajuto jėgų antplūdį; tikrai, kaip ir tikino dukrą bei mamą, ji gerai jautėsi tame dideliame bute viena – jautėsi esanti kartu su Gediminu; bet veiklos poreikis ėmė graužt nelyg alkis, žinojo, kad neužtektų sporto salėj ištaškyt energiją, jai reikia judėjimo, sūkurio, reikia žmonių, ne šiaip aplink zujančių, bet... bet ją reginčių. Ir tarsi atsitiktinai vieną vakarą be tikslo klydinėdama po internetą aptiko kvietimą, jau kitai dienai – į „Feminizmo fronto“ eiseną už moterų teises. Iš pradžių mintis „Gal reiktų ryžtis dalyvauti?“ jai pasirodė juokingai absurdiška. Bet atsigulusi negalėjo išmesti to krebždenimo: o ką, jei ji taptų feministe? Aktyvia, įsiliejančia į kitų organizuojamus renginius, ir... ir gal pati... Užmigo vėl su šypsenėle lūpose, o rytą prabudo apsisprendusi. Į renginį nuėjo anksčiau, prisistatė būreliui jaunų merginų, beskirstančių plakatus – tuoj tapo saviške, oficialiai įsirašė į tą „frontą“, neilgai trukus pasijuto lydere, uždegančia, nukreipiančia tas kartais tokias naivias mergužėles (nors kai kurios ir buvo perkopusios trisdešimtmetį).

Žinoma, ir tos pirmosios – jos krikšto – tik pusvalandį užtrukusios eisenos nuotraukos pateko į laikraščius ir internetan. Vakare jai paskambino Odeta, su jaučiama įtampa balse pasakė tarsi atsiprašydama: „Mama, nežinojau, kad savyje slopinai...“ Dukra sudvejojo, kaip toliau suformuluoti, o gal tam kelią užkirto motinos juokas – ji tikrai nuoširdžiai, džiaugsmingai susijuokė, nors pati nežinojo dėl ko – ar kad išties atrado saviraiškos lauką, ar kad galiausiai išdrįso ryškų, nepriklausomą moteriškumą – savąjį – priešpriešinti dukters „kompromisiniam“ šeimyniškumui, nuolankiam kaimietiškumo – vyro padiktuoto – priėmimui, klimpimui į nepertraukiamą motinystę... Ir kai Odeta ją aplankė – jau su išryškėjusiu pilvuku – akimirksnį jos tarpdury tylomis žvelgė viena į kitą – nenuolaidžiai – nuo saviškio, pasiryžto neišduoti fronto linijos. Ir kai susėdo arbatai, tai buvo neišsakytos, bet aiškiai abiejų suvoktos paliaubos, pasižadėjimas nekelti kojos ne savo teritorijon...

Liucija, prikandusi šypsenėlę, ėmėsi skaityti komentarų. Žinojo, kad dauguma bus tūžmingų, bet žinojo ir tai, kad visos paniekos, pykčio, pasi bjaurėjimo strėlės jai suteiks tik jėgų. „Klimaksinė kalė“, „Dėmesio ištroškusi isterikė“ – buvo jau gerai pažįstami „Feminizmo fronto“ lyderės, tos ryškios, gyvybingos, energija trykštančios šešiasdešimtmetės apibūdinimai. Kaip visad, atsišaukė bent viena buvusi Gedimino studentė (ji buvo tikra, kad ne studentas): „Tik prieš porą metų palaidojusi vyrą, ši damutė galėtų pasigėdyti ir neteršti šviesaus mūsų visų gerbiamo Profesoriaus atminimo“...

Buvo jau naktis, ji išjungė kompiuterį, prieš ruošdamasi praustis ir į lovą, kaip visad pasėdėjo tylomis, žvelgdama į tolį, regėdama juodu – jaunus, gražius, įsimylėjusius, pakartojo savo kasvakarinę maldą: „Todėl, kad tu mano. Mano vienos. Todėl, kad niekam tavęs neatiduosiu.“