tekstai.lt

Andrius Jakučiūnas. Urlaganas. Apsakymas

 

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr.

Istorija prasidėjo gilią 1996-ųjų liepos 17-osios naktį (arba, – jei taip patogiau sakyti, – ankstyvą rytą, maždaug valandą iki aušros), kai, užsidarius kavinei, Z. S. su panele kaip tyčia atsidūrė tamsutėliame parke, ir jį, gerokai įkaušusį, ūmai užvaldė mintis, kad Magdaleną reikia užlaužti tiesiog čia. Tokia klotis, rodos, patiko ir Magdalenai, mat ji galėjo būti tikra, kad romantiškos mėnulio šviesos neužteks išryškinti kai kuriems jos veido netobulumams, ir čia nedaug būtų ką pasakoti (juk visi žinome, ką aistros pagauti veikia vaikinas ir mergina), jei ilgame bučinyje įkalintam Z. S. patikėjus, kad lieka stverti jautį už ragų, kažkas nebūtų paplekšnojęs per petį. Z. S. instinktyviai atsisuko, ir tą pačią sekundę neišvengiamybė kaip sunkus kumštis krito tiesiai į jo akinius.

Z. S., kurį smūgio jėga išplėšė iš Magdalenos glėbio ir mįslingu būdu pastatė ant kojų, nuostaba (bent jau pats Z. S., galbūt norėdamas pasirodyti drąsesnis, tą būseną vadino „nuostaba“) buvo tokia didelė, jog jis kurį laiką nepajėgė suprasti, ko iš jo nori tamsoje keistus judesius atliekantis ir grandinę žvanginantis žmogus, ir galbūt dėl to jis nepajudėjo iš vietos, – net ir tuomet, kai juokingai šokčiojantis urlaganas, – aiškiai tikėjęsis, kad įžūlus elgesys su dama išprovokuos Z. S. rūstybę ir jis turės progą su juo susikauti, – prispaudė prie medžio ir ėmė grandine lėtai smaugti iš siaubo suakmenėjusią Magdaleną. Iš visų tą subtilią akimirką jo galvoje virusių potencialiai vertingų minčių, apimtas stuporo, Z. S. pajėgė išskirti vos dvi: viena jų sakė, kad reikia ką nors daryti, – o daryti tikrai reikėjo, nes urlaganas galėjo netyčia iš tikrųjų pasmaugti Magdaleną, ir toji mintis, tiesą sakant, buvo itin gniuždanti, mat glaudžiai siejosi su paskesniąja, kurios esmę galima nusakyti žodžiais, jog urlagano, – kad ir kas nutiktų, – jis nepuls.

Urlaganas buvo per didis ir per galingas reiškinys, kad Z. S. būtų išdrįsęs puoselėti mintį į jį kėsintis; Z. S. ryžtas, valia ir net jo kūno refleksai buvo bejėgiai prieš šią treningų juostomis žaižaruojančią, grandine žvangančią blogio ir prievartos stichiją, nakties tamsoje tarytum teisėtai dorojančią bejėgę auką. Neįstengiąs iš galvos galutinai išmesti eretiškos minties, kad urlaganas yra nė kiek už jį ne geresnis, jis jautėsi kėsinąsis į pasaulio sąrangos pačią šerdį, už ką toji galybė, jam bent akies krašteliu parodžius nepasitenkinimą tuo, kas vyksta, būtų turėjusi teisę jį suspardyti ar net, – atsižvelgiant į tai, kad Z. S. tais gūdžiais laikais buvo valasatas, – pasmaugti. Štai kodėl, net ir nutuokdamas, kad daro didelę, galbūt didžiausią gyvenimo klaidą, Z. S. puolė ant kelių ir ėmė maldauti, kad urlaganas pasigailėtų.

Šis poelgis buvo toks netikėtas, kad urlaganas mirksnį atpalaidavo grandinę, leisdamas Magdalenai įkvėpti oro, ir visi sužiuro vienas į kitą, – netgi ne itin priešiškai, drauge pajutę, kokia neteisinga, graudžiai tragiška ir, svarbiausia, kokia nestandartinė yra ši situacija, ir kaip sunku bus iš jos išsikapstyti neužsitraukus gėdos, nes pagal nerašytas to meto taisykles tiek žeminimasis prieš užpuoliką, tiek ir užpuolimas be zacėpo buvo šiurkščios gatvės santykių etiketo klaidos; sužiuro, nes šiltos liepos nakties didybėje jų lūkesčiai atrodė savaime neišsipildę, o jėgos – per menkos įveikti tą beprasmybę, kuriai tvyrant jie privalėjo pasiskirstyti vaidmenimis, ir atlikti juos taip, kad vienintelė šio graudaus ir niekingo spektaklio žiūrovė būtų sužavėta ir paskui sutiktų vienam iš jų atsiduoti.

Tą akimirką Z. S. galvą perskrodė mintis, koks visa tai mėšlas – klūpoti prieš urlaganą , o ir apskritai būti įsivėlus į muštynes dėl merginos, kurią tiesiog norėjo išdulkinti ir kurios po šio vakaro tikriausiai niekada nebematys. Jis šoko ant kojų ir gėdingai spruko, palikęs urlaganą nustebusį ir, kaip būtų galėję pasirodyti iš šalies, nusiminusį. Šis minutėlę bukai spoksojo į tamsą, kur ką tik išnyko Z. S., o tuomet pasileido įkandin.

Nors Z. S. ne pirmą kartą bėgo nuo urlaganų ir žinojo, kad dauguma jų nėra labai eiklūs (ir vien jau dėl to, kad būna pernelyg girti), šįsyk gaudynės truko ilgai – tiesą sakant, per ilgai, kad Z. S. nebūtų pradėjęs svarstyti, ar jis tikrai vis dar bėga nuo urlagano , ar jį veja nuosavos chimeros – kurios, – Z. S. tai žinojo, – buvo piktesnės už bet kokį urlaganą , ir jam dar niekada gyvenime nebuvo pavykę nuo jų pasprukti. Dar pablogėjo truktelėjus suktinės, kurią paslaugiai įbruko pakeliui išdygęs geraširdis narkomanas Robkė, – beje, vėliau metęs narkotikus ir tapęs troleibuso vairuotoju. Suveikus žolei, urlaganas tapo pastovia, tęstine kategorija, nuo kurios jau buvo neįmanoma tiesiog pradingti; čia reikėjo išradingumo, ir Z. S. nedviprasmiškai pajuto, kad vienintelis daugiau ar mažiau realus kelias iš šios niūrios tikrovės į geresnį pasaulį sutampa su keliu į filologų baraką , kurio antrame aukšte, nors nieko nesimokė, gyveno kurva Raminta, be atvangos mylavusi jaunuosius filologus, istorikus, ekonomistus ir fizikus, teikusi universitetiniam gyvenimui, – o ir Z. S., atnešdavusiam į jos patalą tikros gatvės būties, – nuoširdumo bei atgaivos.

Istorija nutyli, kaip Ramintai sekėsi guosti Z. S., tačiau faktas, kad rytą, išėjęs iš prišnerkšto bendrabučio tualeto, jis išvydo savo persekiotoją, kumščiu, iš kurio kyšojo keli vystelėję gvazdikai, bumbsintį į Ramintos duris; kita urlagano ranka buvo neva atsainiai įkišta į treningų kišenę, kur, kaip visu kūnu pajuto Z. S., jaukiai susirangiusi gulėjo grandinė.

Dėl suprantamų priežasčių Z. S. nematė reikalo pavyduliauti, bet jam staiga prireikė dar bent minutėlę pabūti jaukioje, lankytojų įstangos įkaitintoje tualeto vienutėje, kur liūdnai švietė užrašas „mirtis kosmonautams“ ir kur nepaprastai puikiai jausdavosi viso to liūdno, tarp neišplautų indų ir nelygintose paklodėse tarpstančio gyvenimo niūrybė, o įsitikinęs, kad urlaganas tikrai pateko pas Ramintą, ir ši pradėjo jį guosti, – tai išdavė girgždanti lova, – šoko iš savo slėptuvės ir leidosi bėgti, nepaisydamas, kad kelnės (kurios, kaip jis bemat sumetė, buvo ne jo) varžė judesius ir, žengus platesnį žingsnį, braškėjo per siūles.

Jų kišenėje Z. S. aptiko pedantiškai į kvadratėlį sulankstytą dvidešimties litų banknotą, kuris aiškiau negu bet kokia kita įmanoma gairė brėžė tos keistos, – tarytum nesugebančios išbrėkšti, – dienos perspektyvą. Nepraėjus nė porai valandų nuo tos akimirkos, kai įsidrąsinęs jis pagaliau sustojo ties įvairiausio plauko neformalų apspistu pilioškės kiosku, Z. S. jautėsi atkutęs ir net šiek tiek subrendęs, nes, jam pasakojant pramanytus nuotykius žaliems pankeliams jaunimsodyje , nuo gretimo suolo į jį meiliai žvilgčiojo patraukli trisdešimtmetė, – bene ta pati, kurią kabindamas paskui jis atsidūrė Gedimino kalno papėdėje, ir vėliau, kai ryto įspūdžiai jį galutinai prilenkė prie žemės, jis laikinai tapo alutį čia gurkšnojusių metalistų stalu. Vis dėlto gali būti, jog tuo metu, kai bejėgis Z. S. kūnas nejudėdamas tysojo pilies papėdėje, jo esybė toliau skuodė nuo urlagano , nes vos pakirdęs (o tai nutiko girtai metalistei nusprendus atsisėsti jam ant galvos) Z. S. tučtuojau šoko ant kojų ir nurūko, – tarsi būtų nejautęs dėkingumo žmonėms, kurie, užuot jį suspardę, mielaširdingai leido pabūti rakandu. Jo rankoje švysčiojo butelis, kurį, kaip išties nedėkingas stalas, tikriausiai nugvelbė iš metalistų puotos.

Pasaulis jau skriejo tiesesne, o gal kaip tik kreivesne orbita, kai, pajutęs nuoširdų poreikį išsilieti, Z. S. atklydo į mokamą stoties tualetą ir panoro būti įleistas už dyką arba už itin simbolišką valiutą – tuščią nosies lašų buteliuką ir tušinuko futliarą. Bet plaukų kupetą ant galvos drebinanti tualeto močiutė nesileido į kalbas, todėl Z. S. teko griebtis paskutinio šiaudo (šią minutę jis nesumetė, kad gali pašvirkšti tiesiog už kampo): tokiu gestu, lyg trauktų iš piniginės stambų banknotą, išsitraukė iš kišenės akinius ir išdidžiai šypsodamasis padėjo juos į grąžos lėkštelę, storu vinimi prikaltą tiesiai prie langelio rėmo. Močiutei palinkus į priekį (bet dar nespėjus suvokti, kad netaisyklingos formos metalo gniužulas, kuris dukslioje prietemoje buvo panašus į laikrodžio mechanizmą, iš tikrųjų yra akiniai), tarp jos nugaros ir sienos atsivėrė tarpas, ir Z. S. puolė į vidų, neįtardamas, kad tai, ką išvys, visiems laikams pakeis jo supratimą apie didybę ir, jei taip galima sakyti, grožį: ilgos patalpos, kurioje rikiavosi pisuarai, gale, po trupančiomis betono lubomis, prasižiojęs ir trūkčiodamas kažkur sieloje bumbsinčio muzono ritmu, stovėjo urlaganas ir šlapimo čiurkšle gainiojo po plautuvės dugną muiliuko nuoplaišą; šelmiškai lingavo iš jo kišenės kyšantis grandinės galiukas.

Vaizdas, kurį Z. S. dėl jo fantastiško puikumo net ir be akinių matė tobulai ryškiai, sustingo jo sieloje kaip viso šiapus ir anapus padorumo ribų tvyrojusio pasaulio fotografija, paaiškinanti, kodėl iš visų dalykų Z. S. pirmiausia užsimanė visa tai apmąstyti. Tą pačią akimirką priešais išdygo narkomanas Robkė, ir šis susitikimas lėmė, kad, vėlyvą vakarą atsidūręs troleibuso stotelėje, tarsi jam vienu metu būtų atsivėrusi trečioji akis ir atsikimšusios čakros, Z. S. pajuto žinąs visų joje stoviniuojančiųjų vardus ir pavardes. Smegenų celėse staiga subrendęs žinojimas jo širdyje sukėlė tikrą palaimos bangą; po visų pastarosiomis dienomis jį persekiojusių nelaimių, aiškiaregystės dovana buvo kaip tik tai, ko reikėjo, kad pasaulis, – čia Z. S. prisiminė savo akinius, – atgautų formą ir turinį. Viskas, ką matė ir ko nebūtų pajėgęs aprėpti, jei ne efedrino (jame, anot gandų, būdavo mirkoma žolė) suteikta žinojimo palaima, liulėjo jo sieloje lyg močiutės marmeladinė želė, kurią gurkiant vaikystėje kūrėsi didžiosios jo svajonės, ir galbūt todėl Z. S. jautė, kad stebuklas užkrauna sunkią pareigą visą amorfišką būtį suspausti bent iki tokios pakenčiamos formos, kokią stotelėje demonstravo į pernelyg ankštą kožankę savo kūno drebučius įspraudusi gotė. „Labas, Agne“, – kreipėsi į ją Z. S., norėdamas įsitikinti savo žinojimo absoliutumu. „Iš kur tu žinai mano vardą? – atšoko ši. – Eik tu nachui , supranti?“ Ji atrodė ne juokais išsigandusi.

Ar supranti? Ar tu supranti?“ – nesiliovė kartoti ji, dengdamasi nuo Z. S. delnu, tarsi prašytų nieko daugiau jos neklausti, o gal ir nežiūrėti į jos pusę. Net būdamas gerokai apdujęs, Z. S. suprato, kad atrodo tikrai prastai.

Suprantama, eiti nachui Z. S. nenorėjo, bet kojos klusniai įnešė jį į kaip tik tą akimirką atvažiavusį troleibusą, lyg jis ir būtų ta kryptis, kuria jam pasiūlyta eiti. Jį svaigino jausmas, kad tūnos suspaustas žmonių, kurių likimai švies jam it kaitrinės lemputės siūleliai – vienišas, nes gnosis panardina į vienatvę, bet sklidinas meilės ir atjautos tiems savo gyvenimus griaunantiems nevykėliams, kuriems kada nors, – gal netgi anksčiau, negu jie bus prievarta išlaipinti kokiose Karveliškėse ar Kairėnuose, – bus leista pataisyti karmą, gatvėje davus jam keletą litų. Be to, jis vylėsi, kad spūstyje žinojimas tik sustiprės, ir jam pavyks nuo urlagano pasprukti grynai dvasiniu keliu, pasitelkus vien tikėjimą, kurio nūn tikrai nestigo, ir mitrumą, simboliškai papirkus jį iš Agnės kišenėlės lyg tarp kitko išpeštu dešimties litų banknotu. (Išlindęs pinigas vos laikėsi prispaustas kišenės krašto, taigi Z. S. raminosi, kad jis vis tiek būtų iškritęs.) Žinojimas jo galvoje taip suvešėjo, kad jo pakako ne tik troleibuso keleiviams, bet ir gatvėje pro šalį einantiems žmonėms – tarkim, Z. S. susigraudino, supratęs, kad senutė Leokadija, išvedusi pasiusioti savo šunelį Margį, jau rytoj keliaus pas Viešpatį Dievą, o alkoholikas dėdė Semas – jį Z. S. būtų pažinęs ir be aiškiaregystės dovanos, – rytoj, užėjęs į „Ledainę“, paskutinįsyk kalbės apie tai, kaip grodavo vestuvėse, o tada atsisės į kėdę prie lango ir banaliai numirs, einant „Marijos Celestės“ titrams, net neapsivėmęs, neapsišikęs ir nepapjautas, visai ne kaip bomžas, o veikiau kaip doro, miesčioniško ir, svarbiausia, oraus gyvenimo pavyzdys.

Z. S. ne be nuostabos suprato, kad žinojimo, kuris tarsi radaras aprėpė tam tikrą miesto teritoriją, spindulys sulig kiekviena stotele vis ilgėja – beveik ties Kęstučio gatvės viduriu jis pajuto visą Žvėryną, o troleibusui stabtelėjus prie Narbuto gatvės šviesoforo, į aprėpties zoną pateko ir Mėnulio stotelė, kurioje, kaip netikėtai paaiškėjo Z. S., siautėjo jo lūkuriuojantis urlaganas. Apėmus siaubui, kuris tą akimirką ir vėl užgožė gėdą ir prasklaidė jį gaubusį patosą, Z. S. atplėšė troleibuso duris ir pasileido atgal centro link, tiesa, jėgų užteko tik iki neveikiančio vaikų darželio, kur įsirangė į žaislinę raketą ir gana patogiai smigo šiose šaltojo karo epochos įsčiose, kurias vis dar puošė apsilaupiusi sovietinė penkiakampė.

Kas toliau vyko tą naktį, sunku perteikti žodžiais, mat per dideles apkrovas patyręs Z. S. protas šiek tiek atitrūko nuo realybės, bet tai netrukdė jam manyti, kad ryte jo raketa – lygiai tokia pati ir, iš visko sprendžiant, ta pati, į kurią įlipo Žvėryne, – atsidūrė vaikų darželyje buvusio geto teritorijoje, nors jis ir žinojo, kad raketa Kęstučio gatvėje išmontuota, o Vokiečių gatvėje jos išvis nebuvo. Ant suolelio ties raketa, po galva pasidėjęs žolės maišelį, drybsojo narkomanas Robkė. Jis atrodė kaip žmogus, atlaikęs išties sunkią vakardieną, ir Z. S., kuris dar nežinojo apie ateityje laukiančius Robkės karjeros posūkius, dingtelėjo su realybe sunkokai deranti, bet susiklosčiusioje situacijoje logiška mintis: kad raketą vairavo jis, Robkė.

Prasitrynęs smėlėtas akis ir išpurtęs iš plaukų žvyrą, kas liudijo, jog per skrydį jam tikriausiai teko pasivolioti smėlio dėžėje, Z. S. pakėlė galvą, ir jo ištroškusios akys aptiko kiemų pilkybėje tyvuliuojančią ir, rodos, erdvėje link jo sklendžiančią alaus butelių žalumą. Tikro ir neišvengiamo nuskaistėjimo nuojauta užgriuvo jį tarsi gaivi banga, ir Z. S. atsidavė jai su visa praktikuojančio girtuoklio aistra, pamaldžiai apdujęs, todėl tik tuomet, kai stiklo žalėsis pakeitė trajektoriją ir netgi ėmė sklęsti nuo jo tolyn, Z. S. išdrįso pripažinti, kad metafizikos čia nedaug, o jei ir yra, tai nebent tiek, kiek nuostabu ir neįtikėtina, kad iš tūkstančių Vilniaus kiemų, kuriuose šį skaistų rytą galima pataisyti sveikatą, urlaganas išsirinko kaip tik tą, kuriame, užbaigęs savo pirmąją kosminę odisėją, stoviniavo Z. S.

Z. S. sutrūkčiojo visu kūnu lyg iš vietos pajudėjęs elektrinis traukinys ir nelaukdamas, kol akis pakėlęs ir jį pastebėjęs urlaganas griebsis grandinės, puolė bėgti, pagaliau ryžęsis savo pagirioms ieškoti ramesnio uosto, – kurį būtų galėjusi atstoti ir nenaudojama prieplauka Neries krantinėje, kurioje kadaise švartuodavosi garlaivis.

Vis dėlto, nepajėgęs pakeisti sąvokos „elektrinis traukinys“ prasminės krypties, Z. S. nukako į stotį ir netrukus jau ramiai gėrė vietos bare su kažkokiu pediku , nes šis statė, – Z. S., deja, per menkai vertino bet kokį pavojų, kad dėl jo būtų atsisakęs gėralo. Jį buvo persmelkęs džiaugsmingas supratimas, jog seniai neregėjo malonesnio pediko , ir kad tie pedikai apskritai gal nėra tokie pabaisos, kaip apie juos kalba. Štai kodėl, kai pedikas , jiedviem įpusėjus trečią butelį degtinės, nerišliai vapėdamas ėmė glostyti Z. S. kojas, šis pasijuto gana niūriai. Tiesa, Z. S. kurį laiką laikėsi santūriai – jam rodėsi, kad vis dar per mažai pasinaudojo to žmogaus, kurį po visko, ką teko iškęsti dėl jo degtinės, teko pervadinti pyderu , vaišingumu. Tačiau kai anas pradėjo lįsti bučiuotis ir siūlyti kartu nueiti į „Gintarą“, Z. S. kantrybė trūko – išėjęs neva į tualetą, jis puolė pro duris lauk ir narsiai patikėjo save autopilotui, lėtai, bet užtikrintai nuvesdinusiam jį link kažko šilto ir jaukaus, ko Z. S. nepajėgė identifikuoti, nes nebeturėjo sąmonės, tačiau ką jo kūnas pripažino už lovą, ir čia Z. S. didvyriškai smigo, po galva pasidėjęs savigynai parengtą kumštį.

Kad kliūčių ruožas dar toli gražu neįveiktas, Z. S. įsitikino pabudęs gerokai po pietų ir supratęs, kad yra ne lovoje, bet ant autobuso, važinėjančio maršrutu „Stotis–Gariūnai“, sėdynės. Tai Z. S. labai nenuvylė – juoba jam šelmiškai ir drauge supratingai merkė žavi konduktorė. Visai kitokius jausmus jam sukėlė stotelėje „Stotis“, kurioje lyg tyčia švartavosi autobusas, besisukinėjantis ir rūpestingai besidairantis, visu savo kūnu rodydamas, kad kažko ieško, rytinis pedikas su jo rankine. Nenorėdamas darsyk sužinoti, kokių ketinimų sklidinas yra šis rūpestingas žmogus, pedikui palinkus prisidegti cigaretės, Z. S. šoko iš autobuso ir leidosi link parkelyje tarp medžių dunksančio makdonaldo, intuityviai nutuokdamas, kad plastmasinio mėsainių ir bulvyčių kvapo prisisunkusio oro skydas, kurio pakraštyje budėjo balionų ir kokakolos pilnatvę saugantis tradicinis klounas, atskirs ir apsaugos jį nuo to, kas šiomis dienomis vertė smarkiai nepasitikėti likimo dovanomis: visa čia buvo tyra, skaistu ir sklidina kvapaus kaip avietinis pyragaitis būties patoso, egzistavo kitame laike ir, tiesą kalbant, gal net kitame pasaulyje nei tas, kuriame taip trūko pinigų, kad reikėjo gerti su pačiu pediku.

Tai buvo Naujųjų Laikų šventykla, dar kvepianti dažais, nauju plastiku ir guma, – tviskantis ir neišpasakytai šaltas rūmas, kuriame niekas nevaišino ir nesipasakojo savo bėdų, ir čia nieko, – o nieko, – negalėjai gauti mainais ar į skolą, nes visa buvo kruopščiai įkainota ir pasverta, o vis dėlto tai buvo vieta, kurioje, paneigdamas sveiko proto dėsnius, gal ir visą anuometinio pasaulio fiziką, egzistavo nemokamas tualetas. Štai kodėl, kai salės viduryje išvydo urlaganą, Z. S. po kojomis susvyravo žemė. Tarytum deus ex machina, nusileidęs ar kieno nors nuleistas į patį centrą to, kas atrodė neįveikiama ir iš principo nesuteršiama, simbiotinėje vaikystės ir bomžystės karalijoje, urlaganas buvo klaikus svetimkūnis, – vienintelis šio rūstoko ir sentimentalaus pasaulio padaras, sugebėjęs išniekinti net tai, kas virš prišnerkštos stoties kasdienybės, virš urlaganų, pedikų, bomžų ir kurvų pleveno kaip nemarus skaisčios ateities pažadas. Tačiau Z. S. negalėjo paneigti, kad urlaganas nepriekaištingai apsirengęs – šventiškai išsilyginęs treningą, švariai nusiskutęs, apsiavęs lakuotais batais ir, svarbiausia, pasirišęs kaklaraištį. Šią akimirką jis, gražus ir pasitikintis savimi, gal net būtų įstengęs varžytis su tuo bomžų ir vaikų pasaulį sergstinčiu klounu, jei apie jo tikruosius ketinimus nebūtų atvirai liudijusi iš makdonaldo maišelio šelmiškai kyšanti grandinė. Iš klegančių mokinukų grupės, juokais, it vairą sukiodamas big tasty, Z. S. mojo narkomanas Robkė.

Z. S. suvirpėjo ir dar pirmiau negu suvokė, kad reikia bėgti, atsidūrė už durų. Kaip atsirado senamiestyje, jis nesuvokė ir, tiesą sakant, nesistengė suvokti. Kai išsikvėpęs Z. S. susmuko ant Rūdininkų aikštės suoliuko, jam viskas, – įskaitant troškulį, kurį tą akimirką jis suvokė kaip gyvą esatį, – jau buvo vis vien, todėl į savo kelnes įbestą svetimą žvilgsnį jis sutiko nuolankiai, pasiryžęs pripažinti, kad nusipelno rūstybės, nors giliai širdyje jautė, kad nei Ramintos, pas kurią netyčia apsimovė svetimas kelnes, glamonės, nei jos savotiškas prostitutės padorumas, sunkiai prasimušąs į paviršių pro baltarusiškos kosmetikos kvapo debesį, nebuvo jos vertas. Vyrukas gyvuliškai subaubė ir puolė prie Z. S.; šis šoko bėgti, anas, – balbatuodamas ir svaidydamasis keiksmais, – vytis. Z. S. sparčiu žingsniu kirto Pylimo gatvę, tikėdamasis, kad persekiotojas taip gerai kaip jis neišmano Vilniaus geografijos, prabėgo Vokiečių gatvės kiemais, tada – pro Savičių žemyn ir, nespėjęs apsižvalgyti, Maironio gatvėje, netoli Dailės akademijos, papuolė į rankas trims po pažasčia solidžius odinius bloknotus pasikišusiems ir droviai besišypsantiems kostiumuotiems jaunuoliams; šalimais ne mažiau droviai blizgėjo naujutėlis mersedesas. Z. S. (iš nuostabos, o gal iš pasibjaurėjimo, nes kostiumus dėvinčius jaunuolius laikė idiotais) kažin ką neaiškiai sumykė. Tarytum to laukę ir palaikę pritarimo ženklu, du iš jų prisiartino prie Z. S. ir, reikšmingai apglėbę per pečius, ėmė stumti mašinos link, kažką įnirtingai aiškindami; nuo jų veidų nė sekundei nedingo drąsinanti ir teikianti vilties šypsena. Nors iš susijaudinimo Z. S. nesuprato, ką jie kalba, vyrukų judesiai ir spindinčios akys išdavė, kad ten, priekyje, jo kažkas laukia, – ir kad jam labai pasisekė. Trečiasis jaunuolis tuotarp pravėrė didžiulę ir aiškiai bedugnę piniginę, kokią, Z. S. nuomone, toks jaunas žmogus galėjo užgyventi tik stropiai laižydamas kieno nors vyresnio ir įtakingesnio subinę, išpešė iš jos nesuglamžytą, bene tiesiai iš spausdinimo mašinos ištrauktą šimtinę ir ištiesė jam. „...paklijuosite Vievyje ir Elektrėnuose, – ir užteks“, – išgirdo Z. S. ir dar nespėjęs suprasti šių žodžių reikšmės (bet jau paėmęs ir susibrukęs į kišenę banknotą) išvydo automobilio bagažinėje, kuri lyg tyčia buvo atidaryta, rietuves Landsbergio rinkiminių plakatų bei lipdukų.

Jam stengiantis priprasti prie minties, kad artimiausias kelias valandas teks šokinėti nuo stulpo prie stulpo ir teršti aplinką, kažkoks tarytum iš po žemių išdygęs gaidys, kuris, kaip pasirodė Z. S., neturėjo veido – jo vietoje žiojėjo svaigi ir neišmatuojama pragaro gelmė, pravėrė automobilio dureles ir savo šaltais pirštais sugnybęs alkūnę šiurkščiai įstūmė Z. S. į vidų, kur šis išvydo, matyt, jau anksčiau Landsbergio fanų užverbuotus savo persekiotojus – kelnių savininką, nuo kurio ką tik paknopstom dūmė, kerštu dėl pagrobto butelio degantį metalistą, tualeto močiutę, galbūt kišenėje laikančią jo akinių gniužulą, droviai nekalto veido pediką ir, be abejo, patį urlaganą , išdidžiai lyg bitą iškėlusį padažais išterliotą macdonaldo maišelį. O užvis klaikiausia, kad šalia jo sąmokslininkiškai sėdėjo ir jo Magdalena, – užsikėlusi koją ant kojos, timpčiojanti skarelę, tarytum atsainiai užmestą kaip tik ant tos vietos, kur turėjo būti urlagano grandinės paliktos žymės. Rengdamasis būsimai troleibuso vairuotojo karjerai, prie vairo sėdėjo narkomanas Robkė ir suko suktinę.

Tai, kas vyko toliau, keblu apsakyti ir nelabai telpa į tradicinio pasakojimo rėmus, nors Z. S. dievagojosi, – o ir medikų pažymos patvirtina, – kad jis buvo rastas be sąmonės griovyje kažkur už Vievio, su kirstine žaizda galvoje, be kelnių ir be dokumentų, kurie, drauge su pinigine, greičiausiai buvo jose, ant veido matėsi aštrių moteriškų nagų paliktos žymės, o burna buvo užkimšta suglamžytais Landsbergio plakatais, kurių klijuoti tą dieną nelaimingai teko važiuoti; vis dėlto tai neįrodo, kad negalėjo būti taip, kaip pasakoja pats Z. S., ir kas jį suartina su Chorchė Luiso Borcheso apsakymo herojumi Pedru Damianu, kuriam – nevykėliui – buvo leista antrąsyk dalyvauti tame pačiame mūšyje ir tapti didvyriu: esą tuomet, kai Z. S. suprato, į kokius baisius lemties spąstus papuolęs, jis visu savo kūnu ir visa esybe suvokė klaidą, kurią padarė puldamas prieš urlaganą ant kelių ir jo maldaudamas, ir taip nuoširdžiai gailėjosi nepasipriešinęs blogiui, jog jam nesuprantamu būdu ir vėl pavyko atsidurti, – arba, kas visai tikėtina, jis tiesiog užmigo šiltoje mašinoje ir susapnavo, – tą pačią naktį tame pačiame parke, kai reikėjo rinktis – saugoti sveiką kailį ar gelbėti Magdaleną, – tik šįsyk, užuot pasipustęs padus, jis grėsmingai sustingo tamsoje, jausdamas, kokie šiurpūs ir įtikinami jo kontūrai, o tada palinko į priekį ir spigiu balsu užriaumojo: „Ateiiiini čiaa!“

Urlaganas krūptelėjęs ir atleidęs grandinę, ir minutėlę jiedu stovėję vienas priešais kitą, lyg abu nesuvoktų, kaip čia taip staiga viskas apsivertė aukštyn kojom, kad reikia liautis arba kaip tik pradėti būti savimi, – stovėję, truputį būgštaudami, bet gal truputį ir džiaugdamiesi, jog baigėsi nuobodi rutina, o tada urlaganas apsisukęs ir dėjęs į kojas, ir Z. S. nieko daugiau nelikę, kaip tik jį vytis (nors pats žodžių junginys „vytis urlaganą“ skambėjo kaip oksimoronas), pakeliui vis sušunkant „stok, nachui!“, „pyderas, bliat’!“ ir pan.

Gaudynės užtruko, nes urlaganas, kaip teko pripažinti Z. S., turėjo gana eiklias kojas. Taip pat jam labai trukdė narkomanas Robkė, kuris pakeliui vis kyščiojo smilkstančią žolės suktinę, ir Z. S., turinčiam iliuzijų, jog šįsyk viskas bus kitaip, teko ilgai muistytis ir atsisakinėti, kol Robkė galiausiai patikėjo, kad jis nejuokauja. ( „Achujel?“ – Robkė pakėlė savo mėlynas ir raukšlėtas kaip plastikinis maišelis akis, ir Z. S. iki šiol yra tikras, kad tą akimirką Robkės siela patyrė pirmuosius stiprius pokyčius, kurie vėliau jį nuvedė į šiltą ir jaukią, – bent jau lyginant su visokiomis, kaip Robkė jas vadindavo, „studijomis“, – troleibuso vairuotojo sėdynę.) Tačiau kol Robkės galvoje mezgėsi gyvenimo permainos, urlaganas dingo be pėdsakų, ir Z. S. teko eiti pas Ramintą, – po to, kai jos neišvydo persekiotojų automobilyje, ji Z. S. tapo mielesnė ir netgi gražesnė, – tikintis, kad istorija kartosis, ir urlaganas , kaip ankstesnį kartą jis pats (reikia pasakyt, žodžiai „ankstesnį kartą“ jam skambėjo keistai, nes tai, ką jis išgyveno, buvo arba tas pats kartas, arba kažkokia labai subtili laike atsiradusi ano karto kopija), užsiglaudęs tūnos juoduojančioje tualeto angoje, ir jis, iš anksto numanydamas, kur anas suks, spės laiku pastoti jam kelią.

Tačiau tualeto angoje nieko nebuvo, o Raminta, kuri ne išsyk atidarė duris, muistėsi ir visu savo kūnu, kuris susigėdęs atrodė dar nešvankesnis, stengėsi užtverti praėjimą prie įtartinai plačiai atverto lango, ir Z. S. iškart pamatė, kad nuo jo sąvaros žemyn leidžiasi iš vyriškų kelnių bei apatinio trikotažo suraišiota virvė. Žinoma, Z. S. suprato, kad negali reikalauti per daug, – juoba tai būtų buvęs reikalavimas ne Ramintai, o likimui, – todėl nieko jos neklausinėjo, tik išmintingai (ir netgi nuoširdžiai, nes jam staiga parūpo gėris) sugėdino Ramintą dėl palaido gyvenimo būdo ir, palikęs ją šniurkščiojančią, kažką vapančią apie atsinaujinimą ir „Pergalės“ bažnyčią, išskuodė gaudyti pasprukusio urlagano.

Z. S. teisingai spėjo, jog urlaganas tysos Gedimino kalno papėdėje tarp metalistų, tačiau jis nenumatė, kad šie treningus vilkinčiam asmeniui bus kur kas mažiau draugiški negu jam – Z. S. naudoję kaip stalelį užkandai, metalistai urlaganą buvo nutempę į pievelės pakraštį ir pavertę savo išviete: šlaplėms pritvinkus, vaikinai nugužėję apstodavo nelaimėlį ir garsiai klegėdami apšvirkšdavo iš visų pusių. Paskui tą patį, tik atsitvėrusios nuo praeivių žvilgsnių gyva sienele, kartojo merginos. Vaizdas buvo šiurpokas net visko regėjusiai Z. S. akiai. Jis pamėgino infiltruotis į metalistų būrį ir įteigti jiems mintį, kad urlaganą derėtų paleisti ar net perduoti policijai, ir vos nebuvo primuštas – metalistai buvo itin nepakantūs gėrio idėjoms, o Z. S. nesugebėjo jiems suprantamai paaiškinti, jog nori jį išlaisvinti tik todėl, kad anksčiau buvo jo skriaudžiamas ir norėtų jį pritvatinti pats. Teko su jais išgerti ir kelissyk sulakstyti prie urlagano , ir Z. S. negalėjo nesutikti, kad čiurkšti ant urlagano yra tiesiog didinga; kuklus ir kasdienybėje įprastas veiksmas simbolizavo tokį neapsakomą priešais tysančios galybės bejėgiškumą, buvo toks euforiškas ir teatrališkai efektingas, kad tuos kelis kartus nuo urlagano Z. S. grįžo tyra palaima virpančia siela. Vėliau metalistai jau nebešnairavo į jį, bet vis tiek leido sau kalbėtis su juo šiek tiek įsakmiu tonu, tarytum norėdami parodyti, kad bendraudami daro malonę, ir tai, kaip Z. S. žinojo, turėjo aiškią priežastį: kaip apaštalais turėjo teisę vadintis tiktai mačiusieji gyvą Kristų, tikrieji metalistai buvo tie, kurie galėjo paliudyti savo kojomis atspardę legendinį Ambroziejų, kitados slapčia atlikusį didelį į bendrą vakarienę.

Įvakarėjus kilo susirūpinimas. „Gal numirė, bliat’?“ – pasigirdo būryje. Stojo nejauki tyla. „Prigėrė, nachui“, – vienas pabandė pašmaikštauti. Z. S. jautė, kad jo reputacija šią niūrią akimirką kyla kaip ant mielių. „Tylėk, byby“, – sukuždėjo tamsoje moteriškas balsas.

Valasatas priėjo prie urlagano ir užsispaudęs nosį pasilenkė. Jis buvo išties susirūpinęs. „Ar kvėpuoja?“ – drebančiu balsu paklausė viena iš merginų. Valasatas nerišliai sumykė ir pasilenkė dar arčiau – visi suprato, kad padėtis rimta. Prabėgus kelioms kankinamai lėtoms sekundėms, per kurias visi, įskaitant ir Z. S., spėjo prisiminti policijos sirenų garsą, urlaganas staiga atsimerkė, minutėlę nemirksėdamas žiūrėjo į sutrikusių metalistų akis, o tuomet šoko ant kojų ir puolė bėgti, pastvėręs – lyg tai būtų simbolinis užmokestis už patirtą pažeminimą – Valasato akinius. „ Aaafiget’ “, – savo akimis negalėjo patikėti metalistai. „ Pyderas,  bliat’ “, – ginti įžeistos garbės šoko pagaliau atsitokėjęs Valasatas . Įkandin jo, paskubom susigraibę daiktus ir butelius, plūsdamiesi bei rėkaudami, nuskuodė jo sėbrai. Na, o paskui juos, staiga prisiminęs pareigą persekioti ir būti baisiam, švytuodamas grandine, kurią atsitiktinai pamatė blizgančią urlagano įgulėtoje vietoje, pasileido Z. S.

Kai pasiekė stoties tualetą, kuriame tikėjosi susidurti su urlaganu, Z. S. suprato, kad pavėlavo. Matyt, aptikę pas tualeto močiutę Z. S. akinius, kurie kaip du vandens lašai buvo panašūs į Valasato akinius, drovieji metalistai palaikė ją urlagano bendrininke ir čia pat surengė jai linčo teismą. Močiutė buvo pririšta prie kėdės, burna užkimšta guminėmis pirštinėmis (Z. S. net apdujo pagalvojęs, kiek šiuo metu jos burnoje yra bakterijų); metalinis indelis, į kurį ji berdavo monetas, vienišos lemputės šviesoje tviskėjo tyra tuštuma. Metalistai buvo išspardę tualeto reikmenis, sudaužę plautuves ir vienintelį buvusį veidrodį, apšvirkštę sienas, o vienas jų, matyt, semdamasis stiprybės iš legendinio Ambroziejaus žygio ir galbūt tikėdamasis pelnyti savęs vertą vietą istorijoje, buvo pridirbęs ant grindų. Po visą tą graudų peizažą stypinėjo narkomanas Robkė, jo veido išraiška atspindėjo iškilų situacijos beviltiškumą, kuriam kilnybės suteikė visu garsu kliokiantys čiaupai.

Nors buvo itin prastas pagalbininkas, Robkė padėjo Z. S. išvaduoti močiutę, kuri kažkodėl neatrodė labai dėkinga (ir įtarimas, kad čia kažkas ne taip, Z. S. šmėstelėjo jau tada), todėl, prieš iškeliaudamas toliau medžioti urlagano, Z. S. kaip kompensaciją už tuos nepatogumus, kuriuos jai skyrė likimas, įteikė urlagano grandinę, – na, o pats mielaširdingai priėmė Robkės ištiestą kasiaką.

Gal po minutėlės, einant per ištuštėjusią Stoties aikštę, Z. S. akys nukrypo į kioskus ir jis atsitiktinai pastebėjo, kaip krustelėjo paviljono, kuriame įsikūręs lombardas, durys, ir pro jas į lauką išsmukęs šešėlis prasmego tamsoje – sėkmingai atsikratęs Valasato akiniais, iš įvykio vietos muilą nešė urlaganas. Z. S., dar ką tik turėjęs vilties atsipūsti, šoko iš paskos, nors ano nugara švytravo jau ties Sodų gatve, ir šansų prisivyti buvo nedaug.

Viltis vėl sužibo, kai Z. S. suvokė, kad urlaganas jau tuoj lips į troleibusą ir pajudės į Karoliniškių pusę. Kadangi iš savo liūdnos patirties Z. S. žinojo, jog, troleibusui vos pravažiavus Žvėryno žiedą, urlaganas sumos, kad yra laukiamas Mėnulio stotelėje, ir šoks iš troleibuso lauk, Z. S. nusprendė kitu troleibusu pavažiuoti iki Sėlių stotelės ir tiesiog palaukti jo prie hodogų kiosko Žvėryno mazge, kur rinkdavosi išalkę taksistai ir alkoholikai. Tačiau netrukus lyg iš po žemių išniro narkomanas Robkė ir droviai šypsodamasis pavaišino Z. S. žole, ir, atsivėrus čakroms, jam staiga paaiškėjo, – o gal Robkė pasakė, – kad urlaganas, kuriam anas, beje, taip pat davė truktelėti dūmo, savo protu apčiuopė, kad Z. S. jo lauks ne Mėnulio stotelėje, kaip buvo numatyta by default, bet Žvėryno mazge, todėl jis paims vargšę Agnę, kurios vardą kitados atspėjo, įkaite ir lieps troleibuso vairuotojui (deja, tai buvo ne Robkė; iki tos akimirkos, kai išsiblaivęs ir iššvarėjęs Robkė sės prie troleibuso vairo, dar buvo likę maždaug penkiolika metų) dumti iš pradžių nachui, ką išpildyti, jo galva, nesunku, mat nachui plyti visur, o tada, įtūžiui atlėgus ir kitus keleivius peiliu išvaikius iš važiuojančio troliko lauk, – kur nors į Žemuosius Panerius, mat nuo vaikystės buvo įsitikinęs, kad tai atoki ir retai apgyvendinta šiknaskylė, kur policijos nesulauksi. Tuo metu urlaganas, kurio dvasiniai šliuzai buvo visiškai atsivėrę, numanė Z. S. žinant, kad, patyręs apie jo buvimą Žvėryno žiede, jis paims Agnę įkaite ir reikalaus vežti jį į Žemuosius Panerius, todėl nusprendė neimti Agnės įkaite ir verčiau pasislėpti vaikų darželio kieme stovinčioje žaislinėje raketoje (kurios, kaip jis žinojo iš patirties, tuo metu jau nebuvo) ir ramiai, pasidavus dvasingam žolės dūmo svaiguliui, pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Z. S. gi, intuityviai nustatęs, kad urlaganas įsitaisys raketoje, nusprendė jo luktelėti kažkur šalia, nors jau seniai buvo patyręs, kad iš nesamų dalykų gero nelauk.

Taigi, matyt, ir tai, kad bevaisėje nebūties tuštumoje, į kurią keistas žolės poveikis jį ištrėmė laukti urlagano, jį aptiko drovusis pedikas su stora pinigine (kaip vėliau paaiškės, dirbtinai pastorinta, prikišus į ją kartono lapelių), nebuvo labai gerai, bet Z. S. buvo nusiteikęs viltingai, mat iš patyrimo žinojo, kad nuolankumas bei kantrybė gali padėti pelnyti šiek tiek alkoholio, – ir tai neleido jam pripažinti fakto, jog vėliau to pasigailės. Todėl kai pedikas paėmė jį už parankės ir kažką čiauškėdamas ėmė stumti link raketos (kuri, kaip Z. S. pasirodė, buvo keistai įsispraudusi į daugiabutį), Z. S. nesipriešino. Daugmaž į viską, išskyrus alkoholį, tą minutę jam buvo nusispjaut, tad jis neleido sau kelti klausimo, kodėl toje raketoje taip smarkiai trenkia šlapimu ir ką reiškia tie kvaili išdaužyti mygtukai, šalia kurių flomasteriu ant kartono užrašyti skaičiai nuo 1 iki 16. Tik tuomet, kai, prasivėrus sienai (pasirodo, ten buvo durys), užgriuvo tabako ir čirškinamų kepsnių kvapas, Z. S. suprato, jog tai, ką vos prieš sekundę laikė raketa, yra liftas. Pedikas džiaugsmingai puolė prie vienų durų ir ėmė jas rakinti, jo veide įspindo drovi ir dvasinga šypsena. Z. S. tapo aišku, kad reikia veikti greitai ir ryžtingai. Jis paėmė pediką už rankos, nuo ko visas jo kūnas sudrebėjo ir įsitempė, ir gana nuoširdžiai (bent jau tiek nuoširdžiai, kiek, jo nuomone, galėjo aną paguosti) pasakė, kad myli kitą, – vansi, nieko tarp jų nebus, bet mielaširdingai sutiko – ir netgi teigė to trokštąs – būti jo pabučiuotas. Po daugelio metų, prisimindamas lipnias ir droviai virpančias lūpas, įsisiurbusias į jo skruostą riebaluotoje barako tamsoje, virš kurios liūdnai siūbavo perdegusi lemputė, Z. S. dūsaudavo ir yra sakęs, kad nieko tikresnio ir nuoširdesnio per savo gyvenimą nėra patyręs.

Išbėgęs iš daugiabučio ir žengęs vos kelis žingsnius stoties pusėn, Z. S. išvydo ties kiosku hodogą dorojantį urlaganą. Jo delnai iš inercijos susigniaužė į kumščius, nors iš tikrųjų tą akimirką jį buvo užplūdę visai kitokie jausmai – tai buvo grožio, kurį jis, kaip ir kiekvienas jaunas, ambicingas gatvės jaunuolis, suvokė šiek tiek nestandartiškai, pajauta, leidžianti natūraliai priimti ir net savotiškai gėrėtis neapsakomai niūriu ir pilku kaip sovietiniame televizoriuje „Rubin“ vaizdu. Tiesą sakant, dešrelę jaukiai dengianti marinuotų morkyčių antklodė buvo vienintelis iš tikrųjų spalvingas daiktas peizaže, visa kita tvyrojo neapsakomoje, neišsklaidomoje pilkybėje: pilkos šiukšlės mėtėsi ant pilko asfalto, pilki troleibusai vežė namo pilkus žmones, ir net žali medžiai, augantys tiesiai už kiosko, iš tikrųjų buvo pilki. Neįstengiančiam užgniaužti prieš jo paties valią širdyje kylančio patoso, kuris tarytum pavasario saulytė suteikė niūrumui žmogiškesnį planą, Z. S. vis aiškiau švito mintis, kad urlaganas, – nors savo esme liudijo griovimą, o ne kūrybą, – yra tai, dėl ko visas šis nusmurgęs ir privemtas nevilties pasaulis turėjo teisę būti, ir kodėl jo reikėjo tokio, koks yra: išplėšus iš peizažo urlaganą ir nubraukus nuo hodogo kraigo morkytes, būtų reikėję griauti visą kvartalą ar net visą miestą ir jį statyti iš naujo. Tai jis buvo to yrančio, trupančio, besilupinėjančio kosmoso priežastis ir pasekmė, tikroji laiko druska, ir Z. S., paplūdęs seilėmis (nes norėjo hodogo), jautė, kad, anąsyk puolęs prieš jį ant kelių, nors tuo metu galbūt tai ir buvo klaida, iš esmės pasielgė tiksliai ir pasakė esmę, nes tame pasaulyje visa kita, – išskyrus nebent „Royal“ spiritą ir degtinę „Magic Crystal“, – neturėjo prasmės.

Matyt, nedaug prasmės turėjo ir urlagano gaudynės. Stebėdamas, kokiu žaibišku greičiu jo gerklėje pranyksta hodogas, Z. S. žvelgė į jį netgi su tam tikra empatija, lengvai susigraudinęs, lyg šis veislinis daugiabučių kiemų gyvulys, aplinkui save paliekantis tuščių butelių ir saulėgrąžų lukštų kalnus, išties jam būtų suteikęs šį tą daugiau nei pamoką, jog susidūrus su juo, – kad ir kur tai nutiktų, – pirmiausia reikia nusiimti akinius. Šiltų ir permainingų jausmų sūkuryje, sukėlusiame Z. S. krūtinėje sentimentų bangą, nuo urlagano plūstanti rūstis buvo žmogiška ir – svarbiausia – atrodė pateisinama, nes kaip ir visa kita šiame pasaulyje buvo išaugusi iš to paties pirmapradžio gėrio, kurį simbolizuoja motinos pienas arba vaikiška košė, ir (tam tikra prasme) toji rūstis buvo tai, kam nesant būtų per sunku, – o gal net ir neįmanoma, – pasirinkti gėrį.

Z. S. jautė, kad, praėjus nirtuliui, inercija, vis dar stūmusi jį šokti iš užuoglaudos ir pulti urlaganą (kuris, kaip Z. S. tik dabar pamatė, buvo apsimovęs tikrąsias jo kelnes), neteko prasmės, o gaudynės – tikslo, todėl jis apsigręžė ir tiesiu taikymu patraukė Dailės akademijos link – atiduoti savęs į rankas ten trypčiojantiems maloniesiems Landsbergio berniukams. Tačiau šįsyk niekas jo nepasitiko ir neragino. Anksčiau meiliai šypsojęsi ir klegėję jaunieji propagandistai dabar dirsčiojo į laikrodžius ir liūdnai stypčiojo šalia mersedeso; vienas iš jų abejingai padavė Z. S. šimtinę ir nusisuko, tarytum demonstruodamas, kad spektaklis baigiasi, o Z. S., šiaip ar taip, nebeturi kur eiti. Šaltarankio žmogaus lediniu kaip pati lemtis veidu, turėjusio įgrūsti jį į automobilį, taip pat nebuvo nė kvapo – mersedeso durelės paliktos praviros, reikėjo lipti pačiam. Z. S. nukratė šiurpas, pagalvojus, kad kažkas šioje popietės misterijoje smarkiai ne taip, todėl prieš žengdamas pasitikti lemties, kuri jo laukė automobilio salone, jis stabtelėjo ir per automobilio viršų nukreipė žvilgsnį į priešais, iškart už Vilnelės, plytintį parką, – tiksliau, į jo pakraštyje, tarp saulėje tviskančių balų, sėdinčią paauglę, kuri, pasmeigusi ant pieštuko, persukinėjo kasetę. Visas jos kūnas ir, regis, visa siela buvo pasidavusi kažkur jos viduje skambančios muzikos ritmui, veide tvieskė neišpasakyta palaima ir drauge žvėriška galia. Buvo aišku, kad paauglė išgyvena didelės, gal net didžiausios gyvenimo laimės akimirką, – ji šią minutę buvo didesnė už balas, už dangų, ir galbūt netgi už jos meilę kokiam nors berniukui, ir Z. S. dingtelėjo, kad branda, kurią ji paskleidė po visą parką, o gal net pasaulį, yra tai, prieš ką taip pat verta pulti ant kelių. Narkomanas Robkė klūpėjo šalia ir, apimtas ekstazės, išsižiojęs spoksojo į mergaitę; iš jo burnos tįso seilė, o kūnas krutėjo ritmu, neišvengiamai artinančiu trūktelėjimo siaubą, kuris ištiks juostelei susivyniojus ant vieno ratuko. Persiėmęs mergaitės laime, jis taip pat atrodė gražus ir tyras (nors kaip visada skendėjo žolės dūmo debesyje), ir tai buvo pirmas ženklas, įrodantis, kad šis žmogus netrukus mes narkotikus, įsidarbins sandėlininku, ves, tada taps tolimųjų reisų vairuotoju, o galiausiai, susiradęs jauną meilužę Krasnūchoje ir nenorėdamas jos ilgam palikti vienos namuose, sės į minkštą ir jaukią troleibuso vairuotojo sėdynę.

Galbūt šiek tiek netikėta, bet po to, kai Z. S. buvo rastas griovyje ties Vieviu su kirstine žaizda galvoje, be kelnių ir be dokumentų, Landsbergio plakatų gniužulu užkimšta burna, juo pasirūpino Raminta, nes Z. S. marškinių kišenėje, kuri per stebuklą išliko užsegta, pareigūnai rado popierėlį su jos telefono numeriu ir prierašu: „Raminčiukas“. Sulaukusi netikėto skambučio iš policijos poskyrio, Raminta, net nesusimąsčiusi, kokios išlaidos jos laukia, išsikvietė taksi ir parsivežė savo brangųjį namo. Čia rūpinosi juo: maitino, prausė, mylavo, o kai Z. S. atkuto ir sustiprėjo, paleido (arba, tiksliau, išspyrė) skristi savais keliais, pareiškusi, neva tai, kiek ji dėl jo išleido, niekuomet neatsipirks.

Be abejo, Z. S. suprato, kad Raminta šitaip realizuoja savotišką prostitutės teisingumą, ir todėl nedera ant jos niršti, tačiau jų dvasingam ilgamečiam ryšiui buvo lemta nutrūkti, – Raminta Z. S. tapo simboliu, kokios slankios yra gėrio ir blogio ribos, ir kaip lengva, ypač jei esi įkaušęs, vieną supainioti su kitu. Apskritai jam buvo skaudu, kad ir už gėrį, ir už blogį užmokėta tuo pačiu, ir prisiminimas apie neteisybę tapo stimulu jam keičiant gyvenimą ta kryptimi, kurią žmonės anuomet laikė perspektyvia. Įklimpus į studijas ir darbus, jaunystės epochos prisiminimai užliedavo jo sielą ypač retai, ir vienas iš tokių jaudinančių atminties blyksnių ištiko skrendant į verslo susitikimą Diuseldorfe, kai pasisukus lėktuvui tarp persiklojusių debesų sluoksnių prieš jo akis atsivėrė kruvinu raudoniu švytinti bedugnė tuštuma, kurioje nebuvo nei pradžios, nei pabaigos, ir Z. S. pasijuto kaip kadaise stovįs Pilioškės viduryje, be alkoholio ir pinigų, išvarytas iš „Ledainės“ ir dar nenuėjęs į „Alitą“, nebe universiteto, o gatvės studentas, susitaršęs ir šiek tiek romantiškas, laikydamas rankoje vėjo kedenamą gėlytę, kurios tikriausiai niekuomet nė nebuvo, – nes iš tikrųjų tai buvo butelis.

2015_liepa_metai.png

Z. S. niekuomet nepagalvojo, kad praeityje jį ištikusi neteisybė turėjo itin racionalias priežastis, kurių jis, augęs inteligentų šeimoje, negalėjo numatyti. Pasiūlęs metalistams paleisti urlaganą (ir užsiminęs apie policiją), jis, galima sakyt, sugriovė savo reputaciją, todėl kai urlaganas paspruko su Valasato akiniais, kaltė natūraliai krito ant Z. S., pasiūliusio tokį neįprastą problemos sprendimo būdą; tualeto močiutė tikriausiai nebūtų jo minėjusi piktuoju, jei jis, išvydęs ją surištą, būtų ramiai praėjęs pro šalį kaip visi normalūs žmonės, vaizduodamas, kad nieko nemato. Atrišęs ją ir dovanojęs, kaip jai pasirodė, brangią grandinę, Z. S., jos nuomone, iš esmės prisipažino, kad yra susijęs su užpuolikais, ir dabar, vaidindamas gerutį, tik bando išsipirkt. Taip pat jam nebūtų nė į galvą šovę, jog Agnė, kurios vardą tarėsi atspėjęs stotelėje, iš tikrųjų buvo ne Agnė, o gotė Rūta, turėjusi pravardę Lilith , o su jo ištartu vardu sutiko tik todėl, kad buvo prisirūkiusi Robkės žolės su efedrinu, o vėliau nusprendė, kad būtent Z. S. atsakingas už tai, kad jos nepaėmė įkaite (o ji visą neilgą gyvenimą troško tapti įkaite ir būti kankinama). Na, ir pagaliau pedikas , kurio bučinys tebedegino Z. S. skruostą vilties ir ištikimybės ugnimi, neleisdavusia jam palūžti sunkiomis akimirkomis, iš tiesų manė, kad Z. S. jį tame koridoriuje nužudys – nes juk, anot jo, negali padorus jaunas vyras leistis, kad jį kaip niekur nieko bučiuotų kažkoks pyderas .

Vis dėlto dar sunkiau jam sekėsi suprasti, kodėl perspektyvaus lietuvių kilmės Apulijos verslininko, su kuriuo Z. S. susipažino Changi oro uosto rūkomajame, žmona – šis išdidžiai parodė jos fotografiją, – yra Magdalena, ir ką iš tikrųjų reiškia ant jų miegamojo sienos kabanti grandinė. Bijodamas sužinoti dar daugiau nemalonių detalių, kurių po sunkios, nors ir labai sėkmingos darbo dienos jautėsi nenusipelnęs, jis skubriai atsisveikino ir likusias valandas iki skrydžio praleido oro uosto viešbučio kambaryje jausmingai žiūrėdamas pornografinius filmus.

Didžiausias sukrėtimas laukė Z. S. per jo tuoktuves, kai jis, išsigandęs, kad kunigas (beje, itin panašus į droviaveidį pediką) įsisiurbs jam į lūpas ir pakartos, kas jo gyvenime buvo nepakartojama, pakėlė akis į virš nišos kabantį Jėzų, kad jo veide, kuris nė sekundei neprarado visiems kūrėjams būdingo meilaus rūstumo, išvystų atsivėrusią palankiai nusiteikusios amžinybės gelmę, bet taip pat ir lemties šaltį, koks plūdo iš vyruko, kitados grūdusio jį į Landsbergio propagandistų automobilį, akių.

Z. S. nedelsdamas ištarė „taip“, ir jo širdį užliejo neapsakoma, neišmatuojama meilė.

P. S. Gandai, kad Marija paveiksle buvo panaši į tualeto močiutę, ir faktas, kad jo išrinktoji gerokai priminė gotę Rūtą, turėjusią pravardę Lilith, yra nepatikimi. Tačiau beveik tikra, kad bažnyčios kamputyje, gaudžiant vargonams, graudžią ašarą braukė jo guodėja ir gelbėtoja, – ir, tam tikra prasme, mylimoji, – Raminta.