tekstai.lt

Julius Keleras. Eilėraščiai

b_200_277_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_liepa_Keleras_Julius_2003.jpg

 

mažieji olandai

 

mažieji olandai sukuria dangų ir foną,

jie sukuria dalgį raudoną, santūriai jie

perveria šoną ir Kristui, ir Alenui Ginzbergui –

sūnui, kuris atsiliepia, pakėlęs ragelį,

senam palaidūnui – jie liepia tylėt,

o matronai – sukąsti dantis ir geltoną

išspjauti iš savo paletės čia pat, tiesiog ant žolės

 

mažieji olandai palėpėse slepia mėnulį,

ten jų nėščias pasaulis, nekaltas ir tyras

dar guli, trynys dar sapnuoja neliestąją

spalvą ir glūdi giliai šuliny būsimųjų

vardų fregata, kuri parplukdys mūsų

valtis į tą, nesuterštą dar krantą ir niekis,

kad jį pavadins „niekada“

 

mažieji olandai išmoko pasaulį gyventi –

dykynėse gano javus ir iškelia kūnišką

šventę Venerai, kuri neatsisako paklusti –

galingoji gamta, atsukusi čiaupą, išmoko

ąsotį ištarti, kad vandenį reikia mylėt,

kaip ir orą, kaip žmogų, nemokantį valgyt

nei gerti, kaip vorą, neturintį dar ateities

 

mažieji olandai tavo kūnui vis rašo

poemą, nors kartais iš šalčio ir įsiūčio stena,

jie primena dangų ir žemę, stikliniuose induose

nokstančią tyliai ilgai, jie iškelia orą į viršų

ir rudenį semia, tarytum jis dar vis tekėtų

be perstojo tavo, mieloji, plaukais, kai, išgėrusi

vyną, rašydavai laiškus, kad laiko jau liko mažai

 

jie piešia tuos daiktus ramiai, tarsi niekad

nebūtų kariavę – tarnaitė išplauna grindis,

prariekusi pilvą žuvies – be skubos atidaro,

o smuklėse kėdės prie sienos rusena, už nugaros

jie, tie mažieji olandai, išlikę mažuosiuos

peizažuos, ir, jei ką, anaiptol ne per klaidą –

daiktai, nugalėję tiek daug begalinių pašvaisčių

 

 

atviruko piešėja

 

apsnigti gluosniai… ištiesta ranka tarsi netyčia tavo petį

apkabina – štai lūpos ištaria, o negirdi – kažką

tikriausiai apie tai, kad gimė kažkur skliaute

nauja šalis, bet ją tu pamatysi tik tuomet, kai vynas

išseks taurėj, rūkysi balkone ir pasakysiu ne dabar,

vėliau, išniręs tavame sapne: nors besmegenių

dar nėra, bet tavo piešiny nuo pernai vienas vis dar gyvas

 

tie trys takai po langu... plytgalių krūva, paliegęs gluosnis

šliejasi prie sveiko ir tavo atminty iškyla citata, pati

žinai kokia, ir dar žinai – čia trūksta vaiko, jis miega

gretimam bute, tačiau jeigu dabar prašmėkščiotų tais trim

takais su raudonais balionais, ar kas iš tikro pasikeistų?

tiesiog užbaigtum atviruką gal tada ir leistumeis

ieškoti miego kaip dar vieno neprakąsto, nepatirto vaisiaus

 

 

tam žmogui, besileidžiančiam
Adomo Meskupo gatve (ir tau)

 

...ten, gruodžio pabaigoj, kai viskas pasibaigs

ir vėl nušvis kitaip, ir vėl beliks apleisti

tą ruožą, kuriame tik ką buvai, o kometa,

kuria žavėjais, leisis taip greitai, kad nespėsi

atsibust, barstydama ir dovanas, ir vaisių

paleisdama iš rankų – patikėk, pamesi juos visus –

tuščius ir jau brandžius, tačiau kartu su

jais kažkas dar irgi leisis nuokalnėn, ir bus visai

nekeista matyt, kaip temstant vienišas žmogus

iš lėto eina, lenkdamas tuos lenktyniaujančius

kažkur toli kitus – nežinomus ir nepažįstamus –

tarsi sakydamas siluetu –

ir man, kai viskas pasibaigs, atleiskit

 

 

stumbro medžioklė. paskutinioji žmona

  

mėlynbarzdis tamsoj ieško žvakės, tuo metu

ji apgraibom nusigauna iki virtuvės;

nesiseka: ką tik nupirktos, o jau dingo kažkur,

negi teks laukti ryto: per tiek laiko ašmenys gali atbukti

 

tačiau padeda mėnuo: jis švysteli spindulį –

randa peilius kaip žuvis suguldytus ant stalo –

sekundes kelias šviečia jie taip,

kad akimirką jis net pamąsto apie išganymą

 

tačiau apšvietimas vėl keičias: viską apgaubia

tamsa, rankos gosliai ima šildyti kriaunas,

liesti pulsuojančius, nekantraujančius ašmenis –

trokštančius, geidžiančius aštuntą sykį jau kraujo

 

ką gi, laikas! nes už valandos švis, reikia skubėti,

bet štai visai nelaukta pro tarpdurį imas kitokia šviesa –

ir paskutinioji, tarytum po vandeniu, įžengia pas vyrą

laikydama žvakę lyg stumbrą ką tik nukovus valdovė –

 

jis padeda peilį, mėšlungiškai traukias atatupstas,

peilius, šakutes, viską, kas buvo ant stalo,

meta ant žemės ir klumpa po kojom jai –

stumbras, nežinia tik, moters ar Dievo nukautas

 

 

grįžki

 

dievo karvyte, prašau, grįžki į rudenį,

kur buvo pradėta tavo motina

ir visos sesės – mano dievo karvyte,

smėlio dėžėj jau išdžiūvus kaip ašara

 

anam rudeny nebuvo lietaus, tiktai smėlis –

pameni, dievo karvyte, ko tądien prašiau –

grįžk į rudenį, kur lauks tavęs motina,

sukryžiavus rankas vieninteliam lašui

 

lašui lietaus, kur lauks tavęs parkų balsai,

šešėliai, tamsoj atsišlieję nuo medžių,

paupiuos, ties apgriuvusiais tiltais –

dievo karvyte, prašiau – grįžki į rudenį

 

smėlis, pažadu, bus kitoks jau –

ne kasamo kapo duobės, dykviečių,

aptvarų, kur per jėgą suvaromi žvėrys –

kitoks, dievo karvyte iš mudviejų smėlio dėžės

 

pažadu tau sykį paskutinį ir pirmą,

paskutinį ir pirmą – išnykt su tavim rūke,

prieblandoj, migloje – visur, kur tik rasi

pakilimui mums tinkamą taką, kokį turi tik ašara

 

 

skelbimas

 

nenuspėjamos išvykos į Hadą,

aplankant Akropolį ir Heliopolį,

pokalbis su Schliemanu –

per lietų pusė kainos –

baidarė, pusryčiai, nevalgomos

žolės po vandeniu

 

gelbėjimo komandos

seniai po ledu, jis daug sykių

ištirpo

 

visos ekskursijos metu

galioja draudimas, žalioji korta,

raudonoji korta, visos įmanomos konfigūracijos,

galima neštis savo vyno, tačiau

griežtai draudžiama naudoti

lūpų dažus ir kremus raukšlėms

naikinti

 

leidžiama daug, tačiau, suprantama,

reikia valdytis, nes dėl bendrakeleivių

gerovės

 

viskas truks begalybę metų,

jaudintis neverta, visada yra

ir kitos, brangesnės ekskursijos

 

kelias aukštyn ir kelias žemyn

yra tas pats kelias

 

 

Laukiant pavasario

                                                     Albinui

  

Galima laukti pavasario arba atsiversti puslapį,

kur nupaišytas upelis. Tyškantis purslas netruktų

priminti apie tai, kas negrįžta ir lieka tamsoj

tarsi atminty vis nusirenginėjanti moteris,

tada dar visai mergaitė.

 

Tėkmėj galima net įžiūrėti Ofelijos

veidą, tolstančius sėdmenis, netgi, regis,

mojančią ranką. Ar tai palengvins mums naštą?

Ar Hamletas būtų laimingas dabar,

kai taip laukiam pavasario?

 

Ar Laertui sielvartas sumažtų bent kiek,

suvokus, kad sesuo ir upelis ką tik susituokė,

mums belaukiant pavasario? Ar Polonijus,

nors ir negyvas, galėtų nebesislėpt už

užuolaidos, o ramiai prie stalo išlenkti taurelę?

 

Ar Gertrūda, ak, tas silpnumas, prisidengtų

akis nuo saulės ir galop pasakytų visų

laukiamą NE Klaudijui, taip ištroškusiam žemių.

Kas gi padėtų kam? Kam viską tiek sumaišyti,

kad laukiant pavasario net oras taptų netyras?

 

Aš nežinau. Tiesiog galima laukti pavasario

arba paliest ją, atminty nufilmuotą, gulinčią

senoj metalinėj lovoj, gulinčią ant žolės,

šiek tiek praskleidusią kojas, besišypsančią,

netoli to šalto upelio, kuris šiandien niekur nebėga.

 

Galima atsiversti dar vieną knygą, tačiau patarčiau

žiūrėt kaip ji, gulinti, tolsta kartu su žole, su pieva,

su visais ežerais, upėm ir jūrom, kol galop

tai, kas liks, primins tik jos lūpų skonį,

kas pranoks visus, net ir mūsų sulauktus, pavasarius.

 

 

Vaikas, paliktas kely

 

Ten, kažkur už Didžiosios kopos, kur užkasti prancūzų belaisviai,

užvakar skendo žaibas. Cikados bandė ieškoti. Veltui. Girti

pasieniečiai mėgino vandenin mėtyti „Moskovskaja“ butelius,

dainuoti internacionalą, šokti čečiotką. Veltui. Netgi Baba Jaga,

nekalbant apie vietinį gubernatorių, net ir be duonos

bei druskos, nepasirodė. Kiek suprantu, ir tyrėjai terado neatpažintus

neatpažinto, kadais per Lamanšą pas mylimą plaukusio, žvynus.

Liežuviai kalbėjo, dar tarsi išplaukęs iš marių dugno

dešinysis nutrintas irklas kažkieno buvo matytas ant kranto –

nutrintas raudonai, lyg iš sielvarto būtų kam degus ranka. Veltui.

Tada supratau, kad esu tam, kad rasčiau tą vaiką, paliktą kely.

 

 

ars amandi

 

ramiai, tyliai mokytis –

išmokti pamilti stalą, kėdę,

ant kurios sėdi, pieštuką,

kuris gali pavirsti žvaigžde,

aišku, jei panorės tik

 

mokytis žengti kandies žingsniu

per knygas, įsiklausant

į kiekvieną, net atsiliekančią

raidę, mokytis, netgi išmokti

sau pasakyti – esu neteisus,

nesugebėjau

 

mokytis guost savo pėdas

balos vidury, atsakyt savo

vaikystės siluetui, mojančiam

iš balkono ketvirtame aukšte,

mokytis rimuot save su savo

gyvenimu, kas, žinia, yra neįmanoma

 

2015_liepa_metai.png