tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

https://lt.wikipedia.org/wiki/Žemaitė
https://lt.wikipedia.org/wiki/Žemaitė

Gimusi 1845 metų birželio 4 dieną pačioj vasaros pradžioj, žaliuojančioj ir žydinčioj, šiemet Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) vėl švenčia sukaktį. Ir vėl proga bent grįžtelti, bent stabtelti prie mūsų meninės prozos ištakų, stabtelti, nustebti, kaip kartą tai yra pasisekę Juozui Apučiui. Jo esė „Žemaitė. Gysločio para doksas“ (1998) yra tekstas, kuris turėtų įsikirsti į mūsų kultūrinę atmintį, įsikirsti suinteresuoto balso tikrumu: „Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą. Toji kūryba mus, rodos, sukrečia. Kuo? Realybės reljefais, žodžio vaizdingumu, labai gyva gamta? Be abejo, taip. Bet Žemaitės fenomenas slepia ir dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskirtinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savąją, žemaitiškąją. Dar vienas dalykas, iki pat šių dienų tebelydintis Žemaitės fenomeną, yra jos socialinė kilmė, jos, nors ir ne mužikės, bet vis tiek paprastos kaimo moters susivokimas ir užsispyrimas savyje slypinčią energiją suvaryti tik į kūrybą, tik į rašymą. Tai ne šiaip atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai ilgesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višinskio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas“1. Taip, nuotraukose – nepaprastai gražios Žemaitės rankos, tas ypatingasis grožis, kylantis iš prigimties gilumo, iš pašaukimo aukštumo. J. Aputis pirmasis pajuto ir ryšį tarp stipriai (ir iki pat senatvės) mylėti galinčios, pajėgiančios Julijos širdies ir prasiveržusios kūrybinės energijos.

Žemaitės fenomeną pirmasis ištarė Donatas Sauka, pajutęs šios ne kartą tirtos ir tyrinėtos rašytojos paslaptį. Studija liko pavadinta „Žemaitės stebuklu“ (1988), bet stebuklas arti fenomeno, to, kas yra retai, retai pasitaiko, retai sutinkamas, atsiskleidžiantis, pasirodantis iš savo galių. Anotacijos sakinys: „Ši studija – tai dar vienas bandymas atskleisti lietuvių literatūros klasikės J. Žymantienės-Žemaitės (1845–1921) meno paslaptį.“ Taip, ne visi ir kūrėjai turi paslaptį. Žemaitė ją turėjo ir tebeturi. Iš XX a. pradžios ją liudijo dar jauna Sofija Kymantaitė: tik prabildama jau sugebėdavo visų širdis užkariauti, jos ramume jautei karštą jėgą. Prisiminimas iš Vincui Kudirkai skirto vakaro, kuriame kalbėjo keturios moterys: „Žemaitė – su savo neatskiriama skepetaite ant galvos, rami, nusiteikusi, jaučianti savo svorį, bet kukli – sako... sako... savo žemu balsu, kalba žemaitiškai. Ir visi žiūri, klausosi. Visi tie, kurie daug daugiau „mokslų išėję“, jaučia viena, – kad jokie mokslai neišmokys taip kalbėti, kaip ji štai kalba“2. Tokio kalbėjimo savimi šaknys prigimtyje, prigimtis kalba rodosi, skleidžiasi, savin suimdama visa, kas patirta, patiriama. Nėra kito būdo tai energijai rodytis, kaip tik kalba (taip pat ir antrinėmis menų kalbomis) kurti savo tikrovę.

D. Saukos studijoje Žemaitės prigimties šviesa (lumen naturale) gerai jaučiama. Iš jos Žemaitė ir rašė, lyg skleidžiantis tiems ratilams, kurie susieina su gyvenimo „praktikomis“, aplinkybėmis, socialiniais gyvenimo svertais. Du ryškūs studijos apie Žemaitę pradžios štrichai: „Žemaitė liko gyvenimo praktikė, praktikė – pirmiausia“; „Ir vis dėlto – tai pašaukimas“3. Gyvenimo praktikė – taip, gyvenimo pažinimu, gyvenimo paliudijimais (ir Povilui Višinskiui, ir Gabrielei Petkevičaitei-Bitei) Žemaitė savo laiku neturi lygių. Bet gyvenimo praktika, reiškianti gyvenimo pažinimą, nepa darė Julijos Žymantienės nei gera ūkininke, nei gera šeimininke. Per gražios buvo jos rankos, ištiestos į kitą gyvenimą. Praktiką trikdo tai, kas nėra nei praktika, nei praktiška, – pašaukimas, pačiam žmogui neaiški, neraminanti, kažką kita nei įprasta daryti skatinanti galia. Praktikos ir pašaukimo sandūra jau pačiuose pirmuosiuose D. Saukos studijos puslapiuose suformuoja ontologinę įtampą – iš kur visa ir kaip.

D. Saukos studija – mūsuose pirmas ryškesnis literatūros ontologijos veikalas. Išeities taškas: stebuklas – Žemaitė mūsų kultūroje yra įvykis, kurio negalima numatyti, paaiškinti sąlygomis, aplinkybėmis, kuris nepriklauso tiesinei logikai. Tad ir gali būti tiriamas kaip fenomenas, tiesiogiai neprieinamas (kas šiandien begali būti įdomaus toje kaimo kasdienybėje, tuose gamtos aprašymuose), atsiskleidžiantis mažiau tuo ir iš to, kaip pasireiškia, pasirodo man, mums. D. Saukos literatūros ontologija nėra nuosekli, likta lyg pusiaukelėje. Pirmiausia dėl privačiosios gyvenimo pusės neįvertinimo, netgi apgailestavimo, kad laiškuose, atsiminimuose, netgi „Autobiografijoje“ „nusveria, dominuoja privačioji gyvenimo pusė, Žymantienė užstoja Žemaitę“* . Literatūros ontologijai perskyros tarp Žymantienės ir Žemaitės nėra, negali būti. Žemaitė iš to, kas buvo ir yra Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė; iš to, kaip ji yra dar vaikas, kaip yra savo jaunystėje, gabi, imli gyvenimui, pašėlusi, rizikuojanti, kaip pasirenka vyrą, kaip ūkininkauja, gimdo, augina, ravi daržus, šluoja trobą, verda valgyti, kaip galiausiai išeina iš savo trobos, tampa kažkuo kitu, jau viešuomenės, kūrybos žmogumi. Bet juk nieko iš to, kas buvo, kuo buvo, nei atsižada, nei užmiršta. Žemaitės gyvenimas susidvigubina: lieka ta pati Julija Žymantienė (nenusiriša skarelės, nenori užsidėti skrybėlės), intuityviai jaučia, kad savo sodietiško gyvenimo, kad ir sunkaus, suvarginto, patirtimi ji yra išskirtinė. Maža to – Žemaitei reikia J. Žymantienės gyvenimo, lyg kokio transcendencijos pamato: ir nuo jo daug matyti, galima žengti žingsnį ir tolyn, galima peržengti. Bet ir gręžtis atgal, sugrįžti, atsiminti. Ir vis dėlto – neturėtume Žemaitės susiaurinti iki kaimo vaizduotojos. Gyvenimas kyla iš visur, jo dėsniai visur reiškiasi vienodai: skleistis iš meilės, vysti iš ilgesio, graužtis dėl praradimų, dėl klaidų, apsirikimų, bijoti mirties, juoktis, juoku ginantis ir nuo to, ko išvengti neįmanoma.

Nėra taip, kad Žemaitė lyg iš niekur nieko pradėjo rašyti. Bet tik įžengusi į lietuvių kalbą, pradėjusi ja kurti, Julija tarsi išbudo, atsiminė, kad ir jaunystėje apie kūrybą svajojo, netgi bandė. Dar pačioj viešesnio gyvenimo pradžioj rašė P. Višinskiui: „Daugelį sykių svajojau apie tai, parašiau lenkiškai kaži kokias eilikes ir „Swoje pamiętniki“, bet nežinau, kur anie paliko, netrukus įkritau į „laimes“; augo po kits kito vargai, skausmai ir ašaros; mažai kuomet įkrito į nagus kokia knyga, tuomet nors ant valandos užmaršino visas nelaimes. Dabar kaip vabolės pavasarį pradeda krutėti, taip mano jausmai, gulėję užmirę kelias dešimtis metų, gaivinas ir kruta su džiaugsmu didžiausiu. Vis tai per Tave, mano mylimas vaikeli!“*4 Potraukis prie knygos, galvojimas, kad rašymas ypatingas veiksmas („<...> mano nuomonėj kožnas autorius be skyriaus stovėjo taip aukštai, kaip katalikystėj aniolai <...>“5* ). Rašymas lenkiškai „kaži kokių eilikių“, paskui gyvenimas, jo vargai, retai kada kokia knyga. Gyvenimas, kuris suvokiamas kaip ilga, rūsti žiema, kai ir vabalai apmiršta. Kūrybos pradžia – kaip pavasaris (metų laikų ciklas svarbus ir Žemaitės kūryboje): „<...> kaip vabolės pavasarį pradeda krutėti, taip mano jausmai, gulėję užmirę kelias dešimtis metų, gaivinas ir kruta...“ Metų laikų, vabalo, atsigaunančio pavasarį, vaizdiniai, gilus gyvenimo gamtiškumas, kurį perauga, persmelkia tai, kas jau yra išskirtinai žmogiška: mano jausmai. Gamta, žemė, rūsti gyvenimo praktika, jausmai, – taip susidarinėja pirminiai Žemaitės siužetai, kuriuose veikia ir žemės vabalai. 1908 metų pavasarį Vilniuje lankėsi dailės parodoje. Rūpinosi, kad daug ko nesuprato. „Čiurlianio ciklai tokie nepermanomi, tokie ypatingi... aukštos minties. Gal jo artizmas ir didelis, bet ne žemės vabalams, o gal tik man nesuprantami“, – guodėsi laiške sūnui Antanui6. Iškalbus atvejis – privačiame laiške, tarp privačių rūpesčių esmingas pranešimas – iš didžiojo XX a. pradžios lietuvių meno lauko, kuriame turėjo susitikti savaiminė, prigimtinės kultūros išauginta žodžio materija ir modernioji kūrybos dvasia. Žemaitė sprendė XX a. pradžios lietuvių kultūrai esminį klausimą – savaiminės, metaforiškai žemės vabalų ir moderniųjų aspiracijų meno susitikimą, persiėmimą vieno kitu, galiausiai pasiryžo ir pati apie M. K. Čiurlionio paveikslo įspūdį parašyti. Po šimtmečio situacija pasikartojo apsisukdama: kaip moderniai ir postmoderniai lietuvių literatūrai neprarasti ištakų, tad ir Žemaitės. Labiausiai tą juto J. Aputis ir Sigitas Geda, pasiekę aukštą kūrybingumo laipsnį. Kol esi žemai arba jei ir lieki pažemėj, to negali matyti nei jausti. S. Geda prie Žemaitės vis grįždavo: „Vasarėj ajero šnekoj“ (jau ir rizikingai) apibendrino: „Jeigu mokytojai neįdiegė meilės Žemaitei – blogi, niekam tikę mokytojai. Jie nemyli nieko. Nei savo kalbos, nei savo močiučių, nei nieko, visiškai nieko pasauly. Nemeilė Žemaitei yra meilės stygius iš viso.“ Po kelių puslapių lyg pratęsdamas: „Dar apie Žemaitę. Ta moteris turėjo būti pilna keisto švytėjimo. Iš niekur nieko tokių dalykų nebūna. Mokytos panelės rašo iš „mandrumo“, iš dykos duonos, bet iš kur tiek šviesos nemokytame žmoguje? Iš karto turėčiau padaryti išlygą – mano motina irgi buvo nemokyta... O švytėjimas buvo beribis“7. Taip, Žemaitė padeda mums išlaikyti ir ryšius su savaisiais, labiausiai – su savosiomis, su močiutėmis, motinomis, pajusti jų švytėjimą atmintyje.

Literatūra įsismelkia, persismelkia. Literatūros kūrinys kaip jis pats, kaip fenomenas, pasiekiamas tik peržengus visada į kokį nors tikslą nukreiptą literatūrologinį interesą. Tyrimo instrumentai, galimybės lieka, bet svarbu darosi ne literatūriškumas, labiausiai li teratūrologiškai tiriamas, o pati literatūra kaip žmogiškasis reiškinys, kylantis iš pirminio komunikacinio siekinio, nusakomo klausimais: kas esi tu ir kas esu aš? Klausiant, kas esi tu, pasisakoma ir apie save, santykyje tarp tu ir aš susidaro žiūros taškas – iš kur ir į kur žvelgiame. Žvilgsnio trajektorija yra literatūros ontologijos pamatas, įgalinantis susitikti su pačiu asmenybės ir kūrybos fenomenu. Gali būti, kad to paties laiko susitikimai lieka labiau paviršiuje, negali būti įgilinti dėl vienokių ar kitokių interesų. Ir tik tai, kas pasiekia iš tolesnės, o kartais ir jau tolimos perspektyvos, veikia paties kūrybos fenomeno stiprumu, grynumu, jau be laiko, aplinkybių, sąlygų apnašų. Jei Žemaitė yra stebuklas, tai jam suvokti reikia stiprios jutimo, matymo būsenos, būklės. Tokio įspūdžio, kurį patyrė dar jauna S. Kymantaitė, ištarusi: Žemaitės talentas „yra dviejose jos ypatybėse: reginčios akys ir mokančios kalbėti lūpos. Tam, kurs tą gyvenimą piešia, svarbiausia yra reginčių akių   dovana“8. Matančios akys ir kalbančios lūpos. Matyti, vadinasi, galėti ir pasakyti. Pasakyti taip, kad tai, kas pasakyta, taptų ir matoma.

Kas yra literatūros ontologija, vis sušmėžuojanti tyrimuose, pasisakymuose apie literatūrą? Literatūros būtis, būtis kaip literatūra, literatūra kaip būtis, kuri niekaip kitaip nėra apčiuopiama ir niekur kitur nepasirodo. Žmogaus prigimtinis kūrybingumas, kuris pirmiausia atsiremia į kalbą, kalba išsireiškia ir pačiai kalbai suteikdamas vidinio vyksmo impulsų. Ontinis vienis, unikaliai susidaranti žmogaus būsenų ir kalbos vienybė. Vienais atvejais gūbrys kažkam pasirodyti, kitais – plyšys kažkam prasiskverbti. Retai – briauna, ašmenys; labiau eilėraštyje. Literatūros ontologija nuo specialaus literatūros tyrimo traukiasi į pačios literatūros kaip kūrybos pusę; tekstas, rašomas iš teksto, siekiant pirminį tekstą atverti, sužadinti jo gyvybines galias, per laiką lyg apnešamas nuosėdų. Ontologinis žvilgsnis į literatūrą ją tarsi zonduoja, ieško vietų, kur gyvenimo, gamtos, būsenos ir kalbos fokusas yra aiškiausias. Tai gali būti ir klasika jau virtęs tekstas, ir privataus laiško štrichas.

1897 m. gegužės 4 d. Žemaitės laiško P. Višinskiui pabaiga:

Per šias dienas čyst jau atšilo. Miškai virsta jau suvisu į žalumą. Sodnai skleidžia žiedus, o sodiškiai sėjam avižas, bulbes, batvinius, cibules, plušam, brūzdžiam iš padūkimo, bijom, kad žemė nesudžiūtų, nes jau dabar apdiržo kaip pikis, pirma buvo dideliai šlapia, o pradėjo staiga džiovinti. Nebeleidžia toliau rašyti. Petronė užsisėdo, išeina jau į Šaukėnus. Pasilik sveiks, visiems kloniojuos.

J. Žymantienė

4 gegužės, Ušnėnai

Prieš tai apie nelinksmą gyvenimą – gali tekti išeiti iš brolio ūkio, laukia teismai, giminės perspėja nebesėti: „Mes dėlto sėjom, pamatysma, kas bus toliau <...>.“ O dar anksčiau (laiškas be pradžios) apie tai, kad iš Mylėtojo Lietuvos (tikriausiai iš studentų, greičiausiai Povilo iniciatyva) gavusi du kartus po penkiolika rublių, prašo padėkavoti, tam pinigų siuntėjui Dievas „duotų atpelną iš dangaus ir iš žemės“. Prižada: „Darbuosiuos ir darbuosiuos, kiek tik beišgalėsiu, tik mano nelaimė, kad neturiu liuoso pakajaus.“ Tas pakajus gali būti ir laisvas kambarys, ir laisvas, ramus laikas. Nei vieno, nei kito Žemaitė neturėjo. Pasiklausia Povilo, kaip jis, gal trūkstąs pinigų, pasiryžusi visus gautuosius atgrūsti jam, tegu greičiau atrašo. Taip braižomos gyvenimo linijos: aukštosios, kur jos rašymai, kur Mylėtojai Lietuvos, tie patys studentai, norintys padėti, paskatinti rašyti, Žemaitės prašymas jiems atpelno iš dangaus ir iš žemės, žemei užimant tokią pat svarbią vietą kaip ir dangus. Rūpestis Povilu. Pati gyvenimo pažemė, nežinia, kaip gyvens, kas bus toliau, bet pasakoma blaiviai, neprarandant galvos ir atkaklumo, – bus matyti. Ir perėjimas lyg į kitą planą – amžinąjį, gamtos, į pavasarį, svarbiausią sodiškių laiką. Bet sodiškiams, dirbantiems, brūzdžiantiems, tik dalis to laiko tepriklauso, tik tiek, kiek darbu pasiima. To laiko aukštasis lygmuo pačios gamtos valioj: virsmo, virtimo, pasakomo įstabiai tiksliai: miškai virsta jau suvisu į žalumą. Tai žvilgsnio pasakymas: jau matomas vientisas žalumas, ir per žiemą nuo pilkumo pavargusios akys tarsi atsigauna. Ir sodnai laisvi žydėti. Miškų žalumas ir sodnų žydėjimas priklauso gamtos ontologijai, aukštajam būties planui, susisiekiančiam su sodiškių, žemdirbių gyvenimais ir rūpesčiais, jų įsisukimu į pavasario verpetą: plušam, brūzdžiam iš padūkimo; tas padūkimas yra gyvenimo azartas, energija, kuri yra daugiau už darbą, energija, tiesiogiai susijusi su žeme, su ta pačia, kuri gali duoti atpelną, bet gali ir sudžiūti, apdiržti kaip pikis (bičių darbo, sutvirtinimo medžiaga), tada ir kasti, ir arti, ir akėti sunku. Ta gyvenimo energija pereina į kalbą, į sakinį, jau jie imtųsi vienas iš kito, bet Petronė stabdo, jau išeina į Šaukėnus, tikriausiai žada laišką išsiųsti. Greit atsisveikina, kloniojasi – kaip iš Motiejaus Valančiaus „Kantičkų“. Pažymi laiką, vietą, pasirašo dokumentine vyro pavarde. Tik J. Žymantienė, o juk ir Žemaitė, itin akivaizdžiai – iš rašymo. Ir tada, kai motina, bobutė, kai visuomet ta pati Bobutė, visi pavidalai tampa persmelkti to fenomeno, kurio vardas yra Žemaitė. Iš 1909 m. balandžio 28 d. laiško sūnui Antanui iš Puziniškio į Ameriką, pasirašyto Motina, – apie paukštelius; dėl jų ir darbai atidedami: „<...> vis norisi išeiti ir tyru oru pakvėpuoti, paukštelių giesmių pasiklausyti... Kuomet girdžiu čiulbant paukštelius, tuoj mintyj bėgu pas Tave; gailu darosi, kad prie jūsų nėra to gražiausiojo ant svieto orkestro – čiulbėjimo paukštelių. Argi nei vyturėlio nėra Amerikoj? Pas mus jau visi paukšteliai parlėkė mus linksminti, jau ir gegutė užkukavo.“ Tai Žemaitės balsas – balsas, atsiliepiantis į gamtos balsą, į paukščius, tas orkestras jau iš kitos kalbos, pramoktos, stipru ne čia, kur pramokta, stipru, kur atrodo, kad arti Kristijono Donelaičio – paukšteliai parlėkė mus linksminti. K. Donelaičio ištarimas „O štai, kad mes vėl linksmi pavasarį švenčiam...“ yra lyg kokios bendros pavasario šventės užuomina, kurią stiprina ir Žemaitė – jos pavasariai yra atbudimo misterijos – medžių, žmonių, paukščių. Ir brūzdėjimo padūkimo – kažko, kas yra iš pirminių atbudimo misterijų, dionizijų, karnavalų.

2015_liepa_metai.png

Interesas savajai literatūrai yra ir interesas saviesiems. Lyg noras įspėti, kaip visa tai buvo, kaip galėjo būti, kaip galėjo būti tokie gyvenimai, tokie rašymai, tokie susitikimai. Tokios pradžios. Tos sąsajos, atsiliepiančios, pasigirstančios. Ir S. Kymantaitės įžengimas į literatūrą yra susijęs su Žemaite – ne dėl kokios tiesioginės įtakos ar poveikio, bet lyg kokio sustiprinimo, žinojimo, kad Žemaitė yra, kad ji rašo, kad kalba ir kad ta kalba yra įspūdinga. Jau peržengusi ankstyvojo modernizmo slenkstį, iš Krokuvos jau pajutusi ne tik lenkų, bet ir Vakarų Europos literatūrą ir savajai Sofija troško modernesnių horizontų. Bet Žemaitė buvo savo vietoje nepajudinamai. Maždaug taip, kaip apie ją ištarė S. Geda – beveik po šimtmečio: „Jeigu kalbame apie prozą lietuvių kalba, aukštupiuose yra Žemaitės kalba. Savaime stovi, ir tiek. Toliau jau – darykitės patys, biliūnai ir cvirkos! Aš esu kaip žemė, kaip juodmolis. Atsargos skulptūroms ir uvertiūroms“9.

Juto šią tiesą Jonas Biliūnas, pats pirmasis, dar 1901 metais apie Žemaitę pradėjęs rašyti „Kritiškus piešinius“, bet jų nebaigęs. „Žemaitės kalba – šaltinis, iš kurio mes galime ir turime naudotis dėl papildymo savo taip mažų prigimties kalbos žinių“10. Pradžia gali būti siejama su literatūros ontologijos užuomazgomis, su fenomenologiniu atvirumu ne tik tam, kas tiriama, bet ir tiriančiai sąmonei, jos patirčiai. Prisipažįsta ne su viskuo, kas Žemaitės parašyta, susipažinęs, pasiteisina: „Bet tame kaltas mano temperamentas“; tik pamatęs, tik nedaug Žemaitės paskaitęs pajunta nuostabą: „Tas netikėtai perskaitytas mažas paveikslėlis padarė ant manęs didį įspūdį.“ Užsimezga ryšys, skaitant, tekstą tiriant, tas įspūdis tikrinamas: „Skaitydamas puslapį vieną paskui kito, aš galutinai persitikrinau, kad tai rašo ne bet koks paprastas žmogus, bet raštininkas su dovana <...>.“ Talento, kūrybingumo dovana yra svarbiau sia. Dedikacija: „Tą darbą aukauju savo numylėtai J. J.“; lyg būtų sąmoningai megztas ryšys tarp moterų – rašymas apie Žemaitę, „garbingą raštininkę“, turėjo stiprinti ir jaunesnių moterų, tarp jų ir J. Biliūno sužadėtinės Julijos Janulaitytės, pasiryžimus.

Žemaitės vieta lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje – išskirtinė. Ji suteikia svarbiausią impulsą moterims pasitikėti savimi, savo kūrybos galimybėmis, savo vieta gyvenime.

 


1Aputis J. Maži atsakymai á didelius klausimus. – Vilnius: Alma littera, 2006. – P. 162–163.

2Èiurlionienë-Kymantaitë S. Raštai. – T. 3. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 206.

3Sauka D. Žemaitës stebuklas. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 7–8.

4 Ten pat. – P. 7.

5 Žemaitë. Raštai. – T. 6. – Vilnius: Valstybinë grožinës literatûros leidykla, 1957. – P. 47.*** Ten pat.

6 Ten pat. – P. 167.

7Geda S. Vasarë ajero šneka: dienorašèiai ir tyrinëjimai. – Vilnius: Vaga, 2008. – P. 252, 256.

8Èiurlionienë-Kymantaitë S. Raštai. – T. 4. – Vilnius: Vaga, 1998. – P. 209.

9Geda S. Adolëlio kalendoriai: dienorašèiai, gyvavaizdžiai, užrašai, tyrinëjimai. – Vilnius: Lietuvos rašytojø sàjungos leidykla, 2003. – P. 188.

10Biliûnas J. Raštai. – T. 2. – Vilnius: Vaga, 1980. – P. 15.