tekstai.lt

Gintarė Adomaitytė. Keli žodžiai apie (ne)eilinį suvažiavimą

Tėvynės varpai

 

Mes išsiliejame... Kas sugers?

 

Pamenu, kaip prieš ketvertą metų, eidama į Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimą, netikėtai sutikau senų laikų bičiulę dailininkę. Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą...

Laimei, mūsų, rašytojų, patirtis kita. Niekada nebuvo taip susikirsta, kad tektų laukti tęsinio.

Nereikėjo tęsinio ir šiemet. Laiko išsilieti užteko visiems.

O prasidėjo suvažiavimas Rimvydo Stankevičiaus skaitomu jo paties eilėraščiu „Gimtoji kalba“ ir palinkėjimu: „Prašau netikėti, kad literatūra – viena pramogų rūšių, ir pati pigiausia.“

Žodžio meistrai“ – taip į rašytojus kreipėsi kultūros ministras. Ir prisipažino, kad jaučia mums savotišką artumą. Lietuvos lūžio laikais Šarūnui Biručiui teko padirbėti Vytauto Martinkaus vadovaujamoje Rašytojų sąjungoje: būsimas ministras padėjo kurti ekonominius pagrindus leidyklai. Ministras pagarbiai prisiminė Sąjūdžio laikus, kai Lietuvos rašytojai kūrė, pasak jo, gynybinę sieną; jis ragino ir dabar likti pilietiškiems, drąsiai reiškiantiems savo nuomonę: „Niekas kitas neturi tokių galimybių, kaip žmogus, valdantis žodį ir mintį.“ Š. Birutis neslėpė savo nepasitenkinimo Lietuvos kultūros tarybos veikla: „Taip elgtis nesolidu, negerbiami žmonės, kurie teikia paraiškas.“

Klausimų ministrui būta daug ir įvairių. Posėdžiui pirmininkavusiam Jonui Liniauskui jų srautą teko stabdyti. „Mano durys atviros“, – tai bene paskutinieji beveik valandą ant pakylos praleidusio ministro žodžiai.

Kai pasirodė Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas, akimirką suvažiavimas nutilo: jo paprašyti, pagerbėme rašytojus, iškeliavusius Anapus per pastaruosius ketvertą metų; jų – net keturiasdešimt du.

Pirmininkas patvirtino, kad vis dėlto pasiryžo dirbti ir antrąją kadenciją, nors ketveri praėję pirmininkavimo metai jam pasirodė ilgesni nei tie šešeri, kai vertė Goethe’s „Faustą“.

Išgirdome šiek tiek statistikos: sąjungoje yra 378 nariai, maždaug trečdalis – moterys. 52 rašytojai jau atšventė savo aštuonias dešimtis. Trisdešimties metų dar nesulaukė... tik du sąjungos nariai, trisdešimt penkerių neviršija tik dešimt. Sąjungos narių amžiaus vidurkis – šešiasdešimt penkeri metai.

Masinės informacijos triukšme rašytojo balsas vos girdimas, – kalbėjo A. A. Jonynas. – Tačiau ne garsiausiai rėkiantis išgirstamas.“

Pirmininkas neslėpė rūpesčio dėl Kultūros tarybos paramos negavusių knygų (apleisti net Nacionalinių premijų laureatai), dėl skurdinamos kultūros spaudos.

Buvo vardyta renginių gausa (pagyrimai Rašytojų klubui, nenuilstančioms Janinai Rutkauskienei ir Deimantei Kukulienei), festivaliai Lietuvoje ir užsienyje, literatūrinių premijų įvairovė.

Kalbėta apie būsimą klasterį – literatūra besirūpinančių institucijų jungtį, galinčią tapti Sirvydo slėniu. „Rašytojų sąjunga savo išgyvenimu turi pasirūpinti pati“, – teigė A. A. Jonynas ir aptarė nuomininkus: džiaugėsi, kad rašytojams gera poilsiauti Palangoje, „Diemedyje“; reiškė abejones dėl „Plunksnos“ Nidoje; pranešė, kad daugelio pasiilgtoje kavinėje, buvusiame „Suokalbyje“, dabar jau veikia kokteilių baras.

Pirmininkas prisipažino, kad neįvykdė tik dviejų buvusio pirmininko J. Liniausko linkėjimų: vis dar nepakanka lėšų pasirūpinti Rašytojų sąjungos pastato stogu ir... nebaigta rūpintis tinkamu poetės Juditos Vaičiūnaitės atminimo įamžinimu Vilniaus senamiestyje.

Pirmininko ataskaitą papildė jo pavaduotoja Birutė Jonuškaitė. Sužinojome, kad Revizijos komisijos pirmininkas Stasys Abromavičius uoliai ragino kolegas nepamiršti sumokėti LRS nario mokesčio (o to nedarę jo pirmtakai); kad literatūrinių premijų jau esama apie dvidešimt (minėtos visiems žinomos ir naujos, teiksimos kas penkeri metai: Jono Avyžiaus, Vinco Mykolaičio-Putino, Eduardo Mieželaičio). Buvome netiesiogiai supažindinti su naujais nariais, gerai žinomais skaitantiesiems: tai Vytautas Landsbergis, Julius Sasnauskas, Dalia Staponkutė. B. Jonuškaitė apgailestavo, kad į Rašytojų sąjungos projektus per retai įtraukiami atokiau nuo Vilniaus gyvenantys, tačiau itin kūrybingi, patyrę žmonės. Šios rašytojos (taip pat ir įdomių, prasmingų projektų autorės) kalba buvo tokia įtaigi, kad ne vienam iš susirinkusiųjų kilo noras siūlyti jai tapti Rašytojų sąjungos pirmininke. B. Jonuškaitė kategoriškai atsisakė. Siūlyti buvo dar keli žmonės, atleiskite, bet ne visas kandidatūras spėjau užsirašyti. Pamenu tiek: Alvydas Šlepikas, išgirdęs savo pavardę (siūlė Vytautas Račickas), nusikvatojo taip griausmingai (saviironiškai), kad sudrebėjo mus glaudusios Lietuvos edukologijos universiteto auditorijos sienos.

Taigi, pretenduojančių liko du – Antanas A. Jonynas ir Liutauras Degėsys. Pirmininkas už save nebeagitavo: jo ataskaita – tai ir jo prisistatymas. L. Degėsys savo kalbą pradėjo nuo mineralinio vandens. Gardžiai gurkštelėjo iš tribūnoje buvusio buteliuko ir pajuokavo: „Vien dėl to vertėjo čia ateiti.“ O jau toliau pasisakymas rimtėjo. Pretendentas pareiškė: „Mes turime rodyti, kokie esame ypatingi.“ Pabrėžė: „Esame turtingiausia kūrybinė organizacija, o tie turtai atneša vien skolas.“ Pasak L. Degėsio, Rašytojų sąjungai būtinas vadybininkas, to vadybininko labui aukotų dalį savo, pirmininko, atlygio. Pats liktų idėjų kūrėju; idėjų realizavimu rūpintųsi įdarbintasis asmuo. Pretendentas kėlė rimtą klausimą: Rašytojų sąjungos bendradarbiavimas su Vilniaus savivaldybe, kol kas niekuo nepasireiškiantis.

Būta rašytojų pasisakymų apie kandidatus, jų programas ir ne tik – kalbėta ir apie nuoskaudas. Erika Drungytė: „Esminis klausimas yra ne kas bus pirmininkas, o kam apskritai reikalinga sąjunga.“ Ineza Janonė: „Pasakai „labas“, niekas tau neatsako.“ Gasparas Aleksa: „Mūsų sąjunga tokia, kokie mes patys esame.“ Jis bene pirmasis aiškiai paskelbė, už ką balsuos: už L. Degėsį. A. A. Jonynui itin griežtai oponavo Romas Sadauskas, minėdamas nudžiūvusių medžių dalią. Mindaugas Nastaravičius prisipažino: „Tai mano pirmasis suvažiavimas, gal neturėčiau pasisakyti, bet aš esu už Jonyną.“

Paminėjusi šiuos pasisakymus, privalau žengti prie bene kebliausios mano rašinio dalies: Revizijos komisijos pirmininko S. Abromavičiaus ataskaitos. Įtaigi, atidžiai išklausyta ir itin prieštaringa buvo ta kalba; ko gero, išvengčiau nemalonių, jei pats Stanislovas savo įžvalgas publikuotų, o mes, rašytojai, galėtume komentuoti – juodu ant balto. Nejau tikrai reikia nebeskirti literatūrinių premijų tiems, kurie pamiršo sumokėti nario mokestį? (Šių eilučių autorė mano: kai premiją gaus, tai to mokesčio iš jo ir prašykime...) Nejau kultūros savaitraštis, gavęs kiek didesnę paramą nei kolegų leidinys, yra korumpuotas? Ar gali taip būti, kad Rašytojų sąjungos leidykla tapo milijoniere?

Šiaip ar taip, privalau pranešti: S. Abromavičius ir vėl – Revizijos komisijos pirmininkas; pasikliaukime jo stropumu ir drąsa savaip traktuoti sudėtingą vyksmą.

O jau dabar reikia aprašyti tą slogų laiką, kai suvažiavimas laukia, kol balsų skaičiavimo komisija (regis, taip ji vadinama?) paskelbs ne tik Revizijos, bet ir Etikos komisiją; ak taip, ir pirmininką...

5-6_Metai_2015_.jpg

Kiek save, LRS narę ir suvažiavimų dalyvę, prisimenu, tiek ir prisipažįstu: skaičiuodavau, visada stropiai skaičiuodavau tuos balsus; stebėdavausi, kodėl nekantraujantys bando belstis į mūsų – taip įdomiai, taip kruopščiai dirbančių – duris, kodėl skubina ir ragina.

Šiemet balsų neskaičiavau; tuo lyg ir džiaugiausi, ilgainiui nuliūdau. Patyriau neapsakomą būseną: pareigingai sėdžiu salėje (dėl šio rašinio), girdžiu ir matau, kaip į sceną kopia neišsikalbėję, neišsipasakoję žmonės. Yra ir kiti, kitokie žmonės: jie tirpsta, nyksta; net nebando likti suvažiavime iki pabaigos. Nusikalsčiau Lietuvos literatūros istorijai, jei neminėčiau: aktyviausia suvažiavimo dalyve nuo pradžios iki pabaigos buvo signatarė Vidmantė Jasukaitytė.

O ta pabaiga rašantiems (skaitantiems) žmonėms jau žinoma: pirmininku tapo A. A. Jonynas. Galiojančių biuletenių gauta 222. Už L. Degėsį balsavo 61 rašytojas.

Tai ar jau viskas?

O ne...

Svarbu minėti, kad per kiekvieną ataskaitinį suvažiavimą (kas ketverius metus) vienas iš mūsų, LRS narių, yra premijuojamas. Viešbutis „Diemedis“ laureatui dovanoja poilsį Palangoje. Kas tą premiją gaus (kas ilsėsis), sprendžia suvažiavimo dalyviai.

Suvažiavimo (ir „Diemedžio“) laureatu tapo Vladas Kalvaitis. Tai – įrodymas, kad net atokiai nuo sostinės gyvenąs žmogus, net vėlokai pasireiškęs rašytojas yra gerbiamas, pastebėtas, net mylimas.

O jau dabar, baigdama šį rašinį, skelbsiu žinią apie Etikos komisiją, visą praėjusią kadenciją negavusią nė vieno prašymo. Kitos kadencijos komisijoje – tik pamanyk... – šalia akademiko Vytauto Martinkaus ir kunigo Juliaus Sasnausko – yra ir šio rašinio autorė.

Būkite geri ir malonūs, neįdarbinkite.


P. S.

Neparašiau nė vieno žodžio apie svarbiausią darinį – apie tuos žmones, kurie išrinkti dirbti Rašytojų sąjungos valdyboje. Taisau klaidą. Štai jie: Arnas Ališauskas, Birutė Jonuškaitė, Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Vytautas Dekšnys, Liutauras Degėsys, Erika Drungytė, Antanas A. Jonynas, Jonas Liniauskas, Danielius Mušinskas, Mindaugas Nastaravičius, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius, Viktoras Rudžianskas, Aldona Ruseckaitė.

Valdyba esmingai nepasikeitė, bet tapo moteriškesnė; Kauno atstovių joje daugiau. Buvo siūlyti bent keli Utenos rašytojai – nepateko nė vienas.