tekstai.lt

lfredas Guščius. Ar kryžkelė – amžina? (V. Asto „Amžinoji kryžkelė“)

Recenzijos, anotacijos

 Vydas Astas. Amžinoji kryžkelė . – Vilnius: Versus aureus, 2013. – 320 p.

 

b_200_296_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_geguze-birzelis_Vydas_Astas_Amžinoji_kryžkelė.jpg

Vydas Astas parašė savo pirmąjį istorinį romaną. Stambaus kūrinio apie viduramžių Lietuvos valstybės gyvavimą ir jos „amžinąsias kryžkeles“ sumanymas buvo gerai apgalvotas, o dar porą metų pragulėjo leidykloje, laukdamas rėmėjų. Kūrinio idėjos brandinimas išėjo į naudą autoriui, galinčiam dabar vaikščioti pakelta galva.

Amžinoji kryžkelė“ – romanas apie Lietuvos valdovus Algirdą, Kęstutį, kunigaikščius Vytautą, Jogailą, Skirgailą, ne kartą vaizduotus lietuvių literatūroje. V. Astas juos sutelkė į vieną siužetą, sujungė į vieną giminės ratą. Algirdas pavaizduotas romano pradžioje – aštraus šeimyninio kivirčo su žmona Julijona metu ir gulintis jau beveik mirties patale. Daug pasakančios šios scenos: stačiatikė žmona Julijona siekia, kad Algirdas „paskutinį patepimą“ priimtų iš popo rankų, kad ne kas kitas iš gausių Algirdo palikuonių, o vyriausias sūnus Jogaila taptų sosto paveldėtoju. Algirdas abejoja, delsia, prašo pakviesti brolį Kęstutį; Julijona sugeba mirštančio Algirdo rankas uždėti ant Jogailos, jau, atseit, kaip naujojo Lietuvos valdovo, galvos:

Jogaila pajuto porą silpnų spustelėjimų. Spustelėti galėjo ir motina, juk laikė tėvo plaštaką. Nei Jogaila, nei kiti nebuvo tokie naivūs, kad nieko neįtartų, tačiau dabar ne laikas aiškintis. Kas ten supaisys, kaip ten buvo iš tikrųjų? Jis lengviau atsikvėpė, kai rankos nuo galvos buvo nuimtos, o motina tvirtai ištarė: – Na, štai ir atlikta, visi matė ir girdėjo... Ar ne? – pridūrė grėsmingai. Jogaila įsidėmėjo, kad motina dėl visa ko dar perbėgo akimis vaikų veidus, tačiau nė vienas, net jis pats, nedrįso nors burbtelėti ar kilstelėti palenktą galvą. Motina perėjo prie maldų, pusbalsiu be galo kartodama savo Viešpaties vardą. Krikščionių Viešpaties, kuris, kaip nuostabu, ir baudžia, ir atleidžia, tik netingėk melstis.

(p. 21) 

Ir simbolinis prologas apie du aršiai besirungiančius taurus, ir šis cituotasis epizodas liudija, kad „Amžinoji kryžkelė“ bus poleminis, t. y. subjektyvus kūrinys apie autoriaus apsibrėžtą Lietuvos valstybės istorinį laiką, to meto įvykius ir juose dalyvaujančius istorinius asmenis. „Amžinąja kryžkele“ autorius įvardija ne tik daug metų trunkančius lietuvių konfliktus bei kovas su rusais, kryžiuočiais, totoriais, lenkais, bet ir vidinę lietuvių politiką, kunigaikščių tarpusavio nesutarimus, kovas, klastas, žudynes (romane regime Kęstučio mirtį nuo saviškių rankų). Romanas prasideda, kaip minėta, paskutinėmis kunigaikščio Algirdo gyvenimo dienomis, toliau veiksmas nutįsta keletą metų po jo mirties iki Vytauto pabėgimo iš Jogailos nelaisvės pas kryžiuočius. „Amžinoji kryžkelė“ – ne epinis, ne panoraminis, bet psichologinis romanas apie viduramžių laikų istorinius asmenis, autoriaus pamatytus ir suvoktus subjektyviai.

Romano vaizdavimo centre – Algirdo ir Kęstučio šeimos narių tarpusavio santykiai, jų charakteriai, pažiūros, aistros, jausmai, t. y. visa tai, ką galima pavadinti subjektyviąja istorine medžiaga. Todėl ne išoriniai įvykiai, ne batalinės scenos, besikartojančios romantiškuose Antano Vienuolio, Kazio Puidos, Rimanto Marčėno, Jono Užurkos romanuose, yra įdomiausios „Amžinojoje kryžkelėje“, bet XIV a. antrosios pusės Lietuvos valstybės vyrų ir moterų intelekto, mentaliteto, jų tautinės ir religinės tapatybės paieškos. Ieškoma to, kas amžina tautoje, valstybėje, ką išsaugo atskiras žmogus – ištikimybė savo žemei, kalbai, papročiams, tikėjimui, garbingumas, orumas. Gal Juozo Kralikausko, Jono Laucės, R. Marčėno romanuose apie Lietuvos valdovus daugiau veiksmo, nuotykių, užtat juose ir daugiau slydimo charakterių paviršiumi, iliustratyvumo. V. Astas koncentruojasi į „žmogiškąjį faktorių“, rodo valdovus iš bendražmogiškų pozicijų, juos sušiuolaikina, liudija, kad ir viduramžių lietuviai jautė, mąstė, nerimavo dėl ateities panašiai kaip ir mes šiandien.

Romane įdomu sekti, kaip kryžkelės, kitaip tarus, pasirinkimo motyvai veikia Kęstučio, Vytauto, Jogailos, Skirgailos charakterius, poelgius. Kunigaikštis Kęstutis – neabejojantis savo tiesa ir žygiais kovotojas dėl Lietuvos vienybės. Jo charakteris, jo politinės pažiūros bei neigiamas požiūris į Jogailą ir jo motiną Julijoną romane nekinta. Sužinojęs apie išdavikišką Dovydiškių sutartį su kryžiuočiais ir pasipiktinęs Jogailos poelgiu, jis, nutaikęs progą, organizuoja sąmokslą, užima Vilnių ir paveržia iš sūnėno sostą, o jį patį su motina Julijona ištremia į Vitebską. Deja, labai greitai sosto netenka. Kęstutis – pagoniškosios Lietuvos adoratorius, vis menantis, kaip jo šauniai kovota, valdyta brolio Algirdo laikais, užtat sunkiai besuprantantis, ko nori sūnus Vytautas, o tuo labiau sūnėnas Jogaila. Su romane porą kartų pasirodančiu krivių kriviu Lizdeika Kęstutis kartu su žmona Birute atstovauja pagoniškosios Lietuvos „aukso amžiui“. V. Asto romane šiuo požiūriu nieko naujo, – jis remiasi lietuvių literatūroje ir istoriografijoje seniai eksploatuojamu idealaus valdovo Kęstučio vaizdiniu.

Kurdamas Vytauto ir Jogailos paveikslus V. Astas renkasi modernesnę ir šiuolaikiškesnę meninę koncepciją. Įsižiūrėdami į jų charakterius, į jų pažiūras, pajuntame autoriaus subjektyvumą, girdime jo istoriosofinių minčių polemiškumą. Abu pusbroliai prieina sudėtingą kryžkelę savo giminiškoje, kraujo ryšiais pagrįstoje bendrystėje. Vaikystėje ir paauglystėje juodu buvo susieti ne tiktai gentiškais ryšiais, bet ir tikros draugystės jausmais. Tačiau juodu turėjo skirtingas motinas – Jogailos motina buvo rusė, užsispyrusi stačiatikė, niekada, kaip matyti iš pradinės romano scenos, nebuvusi lojali vyro Algirdo vedamai politikai, jo simpatizavimui senajai lietuvių tikybai. O tikybos veiksnys, Lietuvos krikšto vertinimas pasidarė aktualus, ypač XIV a. antroje pusėje. Motinos Julijonos įtaka Jogailai buvo didelė, nulėmusi ne vieną jo politinį sprendimą. Bet Jogailos garbei reikia pasakyti, kad jisai atsispyrė pagrindiniam motinos siekiui apkrikštyti lietuvius stačiatikiškai ir pasukti valstybės vežimą Rytų kryptimi. Romane yra ne vienas išraiškingas Julijonos ir jos vyriausiojo sūnaus psichologinės dvikovos dėl tolesnio Lietuvos likimo epizodas.

Tačiau esminis kryžkelės taškas, nulėmęs tolesnius pusbrolių santykius, buvo valdžios veiksnys, kadangi jis labiausiai padeda iškristalizuoti bet kurių žmonių, ne tik giminaičių, moralines vertybes, politines, ideologines pažiūras. Taip susiklostė Lietuvos valstybės XIV a. pabaigoje politikos likimas, kad didesnę valdžią įgavo Jogaila. Vytautą šiurpina pusbrolio norimos valstybinės reformos – katalikiškas krikštas, teritorijų atidavinėjimas kryžiuočiams, istorinės pažangos supratimas, „žmonių varymas į laimę prievarta“. „Besmegenius galvijus juk irgi jėga varinėja. Kai įvarysim į krikščionybę, nepraeis nė keli dešimtmečiai, ir jie eis mirti už krikščionių dievą“ (p. 106), – sako jis. O Vytauto paklaustas, kuriais gi dievais Jogaila pats tikįs, šis atsako: „Tai neturi reikšmės. Dabar aš valstybės dalis, nebe žmogus. Soste ištirpsti, tavęs nelieka, tik kažkoks padargas. Pripažįstu ir remiu mūsų tikėjimą, krivių krivaitį Lizdeiką ir visus krivius... Bet kitoje dalyje turiu remti stačiatikybę. Turiu pripažinti ir katalikybę mūsų miestuose. Jeigu reikės valstybei, tai ir velnią paskelbsiu vyresniuoju dievu...“ (p. 108).

Vytautą ir šiurpina, ir jaudina tokios pusbrolio mintys, svajonės, todėl jis negali apsispręsti, „su kuo jisai?“ – su tėvu ar su pusbroliu Jogaila. Vytautui reikia rinktis tarp nepajudinamų, patriotinių tėvo Kęstučio tiesų ir tarp reformistinių pusbrolio Jogailos ketinimų. Išaiškėjus Jogailos klastai, kai Dovydiškėse slapta buvo pasirašyta sutartis su kryžiuočiais, Kęstutis klausia sūnaus: „Tai ko griebsimės?“ Po pauzės Vytauto galvoje kyla daug minčių:

Ko gi tu, seneli, besigriebsi, nejučia dingtelėjo Vytautui. Ne, tėvas dar nėra paliegęs senelis, bet... jėga Jogailos pusėje. Tėvas jau traukiasi iš kovos lauko, o Jogaila dar tik įžengia – lydimas rėmėjų, šeimos ir draugų. Su sava taktika ir strategija, iš čia – ir neišvengiama prieštara. Su kuo tu, Vytautai? – savaime kyla klausimas ir pačiam, ir, žinoma, Jogailai su visa jo aplinka. To jau buvo nemandagiai paklaustas. Ir paspaustas.

(p. 163)

Ir tiktai tuomet, kai Jogaila įkiša jį ir tėvą į kalėjimą, jis suvokia savo darytų klaidų virtinę, suvokia tėvo požiūrio į Jogailą ir jo „šutvę“ teisingumą...

Romane Algirdas, Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Skirgaila parodyti ne tik kaip valstybiškai mąstančios asmenybės, bet ir kaip jautrūs, pažeidžiami, turintys silpnybių žmonės. Brolystė, ištikimybė, jungusi pusbrolius Vytautą, Jogailą, Skirgailą vaikystėje ir jaunystėje, pamažu išvirsta įtarinėjimais, susvetimėjimu, klasta, išdavystėmis ir galop Kęstučio nužudymu. Ir visa tai vardan tos pačios, bet skirtingai suprastos Lietuvos.

Skirtingų epochų sandūrai, tyrinėjamai psichologiniu požiūriu, pasirenkamas ir atitinkamas sąlyginis pasakojimo stilius. V. Astas jį išradingai pritaiko ne vienoje romano scenoje, epizode. Išraiškingai pavaizduotos Algirdo laidotuvės: jose save regi, girdi pats didysis kunigaikštis, gulintis karste. Jis ironiškai ir savikritiškai charakterizuoja paskui karstą einančius savo šeimos narius, užsienio svečius, Vilniaus miestelėnus. Algirdo mintys siejamos su paties pasakotojo apmąstymais, todėl išgirstame šio Gedimino sūnaus vadovavimo valstybei kvintesenciją, kurioje svarstomi ir geopolitiniai Lietuvos santykių su Rusija klausimai:

Kad ir kaip troškau ir siekiau, nesužlugdžiau pagrindinio mūsų varžovo Rusioje – Maskvos, nors tris kartus prieš ją ėjau. Turėtume savo kumštyje ją – visos rusų žemės mums lenktųsi. O kol gyvuos Maskva, nebus ramybės. Dar ko nepadariau – neišmušiau kryžiuočių iš Klaipėdos, esam be jūros. Nepasinaudojau gera proga išvyti juos iš Padauguvio, kai buvo sukilę lyviai. Dar daug ko neįstengiau, deja, deja...

(p. 25)

Svarstomas ir opus Lietuvos apsikrikštijimo reikalas: „Iš pradžių Konstantinopolio patriarchui siūliausi priimti stačiatikybę mainais už... Vėliau Vokietijos imperatorius pasiūlė mane krikštyti kataliku... Taip, žiūrėjau į krikštą kaip į prekę.“

Simboliška romane tai, kad ir Algirdo brolis Kęstutis po mirties prabyla sąlygine kalba: prisimena kalėjime paskutines savo gyvenimo valandas, patirto smurto akimirkas, taria Vytautui priesaką, „kad visada kartu su tauta būtum, kovotum ir kentėtum“, ištaria prakeiksmą savo priešams: „Nemanyk, Jogaila, kad pabučiavęs mano šaltą bejėgę ranką, nors tai ir daug pastangų tau kainavo, gavai atleidimą. Ne. Jeigu ta ranka nebūtų buvusi bejėgė, ji būtų tau parodžiusi! Būk prakeiktas, būkit prakeikti visi, žudžiusieji ir prisidėjusieji: Skirgaila, Julijona, Prokša! Teprasiveria žemė po jūsų kojomis!“ (p. 304). Rašytojas, siekdamas psichologinio charakterių įtikinamumo, gana išsamiai vaizduoja jų šeimyninę bei intymiąją sferą. Ta sfera tinkamai pasinaudota ir J. Laucės romane apie Jogailą „Karūna ir kalavijas“ (1995), bet V. Astas ją atskleidžia iš vidaus, labiau akcentuodamas personažų sielos dialektiką, – emocijų, instinktų bei pasąmonės virpesių prieštaringumą, kitaip sakant, personažo charakterio tiesą, vidinio pasaulio autentiką. Iškalbingas šiuo požiūriu romano psichologizmo pavyzdys yra Vytauto minčių vingiai, kai vežamas į kalėjimą jis prisimena padarytą klaidą dėl Jogailos, atsiprašo už tai tėvo, bet kartu mąsto: „Klaida buvo palikti Jogailą gyvą, bet jis negalėjo pasielgti kitaip, negalėjo!.. Kad ir kaip skaudu, antrąkart pasielgtų taip pat. Vadinasi, to ir negalima vadinti klaida“ (p. 260).

Sielos dialektikos stilistinės spalvos kinta priklausomai nuo personažų tipo: labai švelnios, šiltos scenos, kuriose regime drauge Kęstutį su Birute, Vytautą su Ona. Šių kunigaikščių žmonoms surandami poetiški, sentimentalūs žodžiai, palyginimai. Išaukštinama jų meilė ir ištikimybė savo vyrams, o Onos ir jos tarnaitės Ramintos poelgis Krėvos pilyje, išvaduojant Vytautą, tikrai prašosi įvardijamas žygdarbiu. Kitokios yra Jogailos paveikslo charakterizavimo spalvos, nes kitoks ir pats analizavimo objektas, – Jogaila romane pavaizduotas kaip sudėtinga, prieštaringa, net moderni asmenybė. Ir jo vidinis pasaulis gilesnis, pilnas ir jam pačiam, ir motinai Julijonai, ir kitiems nesuvoktų paslapčių. Jau tapęs Lietuvos ir Lenkijos karaliumi, Jogaila netikėtai guodžiasi savo sunkia dalia – sostu, kurio jis atseit nenorėjęs, buvęs pasodintas per prievartą, labiausiai motinos pastangomis. O skundžiasi jisai ne bet kam, o savo... meilužei, vergei Betai, prabildamas netiesiogine menamąja kalba. Tai – netikėti vidiniai monologai, įkomponuoti skirtingose romano vietose. Ir jie visai ne apie erotinius jausmus, kaip galima tikėtis, žinant, kas yra jo klausytoja (Beta dažniausiai prisimenama tik jų pabaigose). Monologų turinys – Jogailos savigrauža dėl klastos, padarytos su kryžiuočiais Dovydiškių miške, dėl to, kad nusileido motinos, Skirgailos ir svainio Vaidilos politiniams kėslams, kad apgavo Vytautą. V. Astas tokia „karališko personažo“ sąžinės graužatim, tokiais jo žmogiškumo protrūkiais pakoreguoja mūsų istoriografijoje, literatūroje ilgą laiką gyvavusią Jogailos asmenybės su minuso ženklu traktuotę. Romane Jogaila – ne tiek bailus ir nevalingas žmogus, kaip esame įpratinti spręsti iš tradicinių traktuočių, kiek apdairus, mąslus ir toliaregiškas politikas.

5-6_Metai_2015_.jpg

Meniškai labai stiprios scenos romano pabaigoje, – kai Kęstutis jau žuvęs, o Vytautas tebekali sukaustytas grandinėmis. Ir pusbrolio aplankymas kalėjime, ir Jogailos sutikimas duoti leidimą Vytauto žmonai Onai, ir susitikimas su ja – moterimi, apie kurią Jogaila visą laiką svajojo, kurios geidė ir pavydėjo pusbroliui, ir Jogailos sąžinės graužaties kulminacija, iškilusi po Kęstučio žūties, ir epizodas naktį prie jo karsto, – visa tai pavaizduota meistriškai, be priekaištų. Jogailai vis neužmiegant, pas jį ateina Kęstučio vėlė, pasivertusi šmėkla, ir, jai nebyliai reikalaujant, įvyksta griežtas sąlyginis teismas, kuriame rūstusis teisėjas – paties Jogailos sąžinė. Jis ir teisinasi, ir ginasi, ir pripažįsta kai kurias savo kaltes. „Taip, aš ne toks garbingas kaip tu. Aš šioks ir toks. Būnu, kokiu reikia būti, mainau kailį ne tik žiemą vasarą... Ir man tai padėjo išlaikyti nesuirusią Didžiąją Kunigaikštystę – šitą smėlio pilį, kuri nuolat byra ir eižėja pati, o dar svetimieji prisideda... Taip, mano siela suodina kaip kaminkrėtys, bet kas gi mato. Gelia kartais, bet nuo to nemirsi, ne...“ (p. 295). Primityvi, buka asmenybė, kokie, tarkim, buvo Jogailos motina ir brolis Skirgaila, negalėtų dėl politikos, dėl santykių su giminaičiais nei taip jaudintis, nei taip graužti save. V. Astas Jogailos griežtai neteisia ir leidžia suprasti, kad ir dėl Kęstučio mirties jis tiesiogiai nekaltas. Kalčiausi – Julijona ir Skirgaila. Šių veikėjų sielos iš tikrųjų juodos.

Ar tokias V. Asto nuostatas Lietuvos istorijos ir jos istorinių asmenų atžvilgiu galima pavadinti deromantizavimu, kitaip tariant, istorijos moderninimu? Ne, autorius išvengė ir istorijos romantizavimo, ir jos postmodernizavimo, – ir apie istorinius įvykius, ir apie istorinius asmenis rašoma taip, lyg rašytum apie dabartį, vis pažvilgčiojant anapus jos istorinio horizonto. Tarsi siekiant išvysti, kokia gi perspektyva laukia Lietuvos anapus tos „amžinosios kryžkelės“...

Dėl autoriaus požiūrio subjektyvumo knygos pristatyme jam priekaištavo istorikė Inga Baranauskienė. Ką į tai atsakyti? Gerai, kad egzistuoja toks dalykas kaip meno specifika, meninės išmonės tiesa ir teisė, kitaip priekabūs istorikai bei skaitytojai kibtų ne tik prie įvykių, faktų, bet galbūt ir prie personažų minčių, nes koks orakulas galėtų pasakyti, jog, pavyzdžiui, V. Asto romane Vytautas ir Jogaila ginče dėl Lietuvos istorinio likimo mintijo būtent taip, kaip parašyta „Amžinosios kryžkelės“ 104–108 puslapiuose? Pusbrolių polemikoje išsakytos mintys skamba šiuolaikiškai, lyg jas ginče su istorikais žertų pats romano autorius. Vydas Astas gal ne visur išlaiko istorinę autentiką, tačiau, gal kur ir prašovęs, jis išsaugo pagrindinę romano meninę dominantę, suprastą ne kaip dokumentiškai tikslių istorinių įvykių kopijavimas, bet kaip meninis tų įvykių vaizdavimas. Romane nėra prasminių duobių, nėra stilistinio balasto, – visos kūrinio dalys kompoziciškai darniai subalansuotos, nukreiptos ne į išorinių įvykių aprašymus, o į tų įvykių atsispindėjimą personažų psichologijoje. Tokį istorinių įvykių, faktų ir personažų vidinio pasaulio darnų suliejimą, koks matomas „Amžinojoje kryžkelėje“, lietuvių istoriniame romane nedažnai sutiksi.