tekstai.lt

Deimantė Daugintytė. Knyga kaip žaidimas (A. Žagrakalytės „Klara“)

Recenzijos, anotacijos

Agnė Žagrakalytė. Klara . – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 151 p.

b_200_300_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_geguze-birzelis_Agnė_Žagrakalytė_Klara.jpg

 

Jaunosios kartos autorė Agnė Žagrakalytė spėjo išmėginti kelis žanrus ir keliolika stilistikų, bet visas jas jungia laki autorės fantazija ir savitas žaidybiškumas. Debiutavusi eilėraščių rinkiniu „Išteku“ (2003) ji atsiskleidė kaip avangardinio kalbėjimo poetė, gebanti kurti postmodernų, nenuspėjamą eilėraštį. Archajiški pirmos knygos motyvai derinami su kampuotais įvaizdžiais, bet tokia stilistika nėra menkinanti, – laisvumas leidžia nutrinti ribas tarp stilių. Antrame poezijos rinkinyje „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2003) rašytoja kuria vientisesnę poetinę kaukę, kuri tinka kaip įžanga ir naujausiai knygai. Iki romano „Klara“ įsiterpia giminės saga „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), kuri atskleidžia A. Žagrakalytę kaip plataus, išdrikusio pasakojimo autorę, kuri imasi didelių užduočių ir išradingai bando jas įgyvendinti.

Taigi nors leidykla ketvirtajame viršelyje stengiasi neprobleminti knygos ir literatūrinio komikso žanrą bande dessinée pamini lyg tarp kitko, kelios citatos išduoda skaitytojo laukiančią intrigą. Pirma, šis romanas neturi klasikiniam romanui būdingo tiesioginio naratyvumo, t. y. įvykiai nėra dėstomi chronologiškai. Veikėjai ne iš karto atsiveria, nėra realistiškai pristatomi ar pamažu detalizuojami. Viskas šioje knygoje vyksta stichiškai – tokia yra pagrindinė veikėja ir knygos siužeto „diriguotoja“ Klara. Ji pramuštgalvė karštakošė, gyvenanti keletą gyvenimų skirtingose erdvėse, – keliaujanti tiek po realųjį pasaulį, tiek judanti sąmonėje per savo atsiminimus bei nutikimus. Visa tai kuriama lengvai, sakyčiau, lengvabūdiškai, bet įtikinamai. Toks pasakojimo lengvumas įtraukia, veikiausiai ir pačiai autorei šios knygos rašymas buvo jaudinantis. Automatinio rašymo principą propagavo pirmieji siurrealistai, kūrę pagrindus modernizmui. XX a. trečiajame dešimtmetyje automatinis rašymas aiškinamas kaip unikalus ir netikėtas būdas skelbti visišką sąmonės laisvę, išankstinių kompozicijos elementų ir schemų atsisakymas atrodė kaip neišbandyta meninių galimybių erdvė. Vis dėlto siurrealistinis rašymas nebuvo vien menininkų užgaida, jis turėjo teorinį, psichoanalitinį pagrindą. Siurrealistai XX a. pradžioje išgarsino Sigmundo Freudo vardą ir jo idėją, kad menininkas kuria įkvėptas pasąmonės. Iš pasąmonės kyla tikrieji žmogaus troškimai, kurie retai išsakomi tiesiogiai. Tačiau A. Žagrakalytės rašymo laisvė paremta ne S. Freudo doktrinomis, bet kyla iš jos pačios meninės intuicijos. Jos kūryba pasižymi hermetiškumu, tai skaitytojui kartais gali atrodyti kiek svetima ir nepriimtina.

Klaros įvaizdis romane skaitytojui vis dėlto leidžia tapatintis: ji desperatiškai ieško tikrosios savasties, net ir nesuvokdama, kokio pavidalo ta savastis turėtų būti. Klara blaškosi po pasaulio šalis ir savo atsiminimus, išgyvena skirtingas emocines būsenas. Pagrindinė veikėja tarsi įmetama į romaną, skaitytojas nėra su ja supažindinamas, ir tai įvyksta visiškai natūraliai, nes literatūrinio komikso žanras skaitytojui leidžia visas detales susikurti pačiam. Skaitytoją į pasakojimą gali įtraukti ir fantasmagoriška kūrinio erdvė, kurioje nepaisoma tvarkos. Apskritai šioje knygoje A. Žagrakalytė atsisako bet kokio „normalumo“, literatūrinių konvencijų, pasakojimą organizuoja intuityviai ir kūrybiškai. Negana to, kad erdvė ir veikėjai kuriami tarsi savavališkai, tekste dar painiojami ir skirtingi veikėjų balsai. Tai ypač ryšku antroje knygos dalyje, kai atsiranda keli veikėjai – Klaros partneris Karlas, ponia Petčeva, mama. Veikėjai neturi kalbiškai atpažįstamo individualumo, kiekvieno iš jų kalbėjimas suveliamas, suliejamas su kitų.

Toks teksto kūrimo principas primena sniego gniūžtės efektą: Klaros karštligiškumu „užsikrečia“ kiti veikėjai, pasakojimas tampa žodžių ir emocijų lavina, kuri nesustoja, neturi pabaigos. Šią milžinišką sniego gniūžtę aptirpdytų refleksija ar aiškesnis dėstymas, kelių klasikinių romano elementų panaudojimas, bet tokios pagalbos skaitytojas nesulaukia. Teksto komplikuotumas suvokiamas tuomet, kai jį bandome perskaityti remdamiesi įprasta logika, todėl šiuo atveju tokios logikos, racionalaus skaitymo reikėtų atsisakyti. Nei pati Klara, nei kas nors iš jos aplinkos nelinkę įvardyti emocijų ar daiktų tikraisiais vardais, jie gyvena lyg prietemose, apgraibomis bando susivokti savo ne itin vykusiuose gyvenimuose. Pagrindinę veikėją kamuoja menkai reflektuojamos nuoskaudos iš vaikystės – nepasitenkinimo savimi jausmas, įvairūs kompleksai. Klaros psichologinį portretą sudėlioti gana lengva – tai aukos sindromu serganti ir iš paauglystės neišaugusi moteris, kuri sunkiai tvarkosi su senomis problemomis. Tačiau su Klaros įvaizdžiu lengva tapatintis, nes ji yra lyg visokių nuoskaudų ir bėdų sugertukas, fenomenaliai savo keistumais traukiantis asmuo. Jauna moteris – kontroversiška ir nenuspėjama: ji ir piešia komiksus, ir yra aktyvi keliautoja, ir kartu ji neturi stuburo, tai asmuo, kurį lengva palenkti savo pusėn, įsakinėti, manipuliuoti. Toks Klaros įvaizdis formuojamas pirmoje dalyje, vėliau jos portretą komplikuoja atsitikimas su narkotikais – pasirodo, ji ne aistringa keliautoja, o į kvaišalų kontrabandą įsivėlusi moteris. Tačiau ir šis aspektas neprobleminamas, nekuriama socialinė linija, nebandoma moralizuoti. Automatinio rašymo principas leidžia kalbėti vien paviršiais, išvengiant giliojo prasmių lygmens, čia neveikia kasdienė logika, netaikomos analitinės ar intelektinės refleksijos.

Autorė provokuoja skaitytoją, kuris paima romaną su įprastais skaitymo lūkesčiais. A. Žagrakalytės kūrinys skatina atsisakyti išankstinių nuostatų ir skaitant literatūrinį komiksą leistis tarsi į kokį nuotykį. Veikėjai neturi konkrečių portretų, nėra apibūdinama jų išvaizda, todėl skaitytojas gali mintyse pats juos nusipiešti ir detaliai susikurti virtualų komiksą. Rašytoja leidžia kiekvienam tapti lygiaverčiu kūrėju, tarsi pats būtum veikėjas, tik neįrašytas į romaną.

Panaši situacija išreiškiama knygoje, kai veikėja Klara tarsi diskutuoja su autore: „Kažkokia nesąmonė, – sako Klara, – taip negalima, nes be Karlo aš šioje knygoje neturėsiu visai ką veikti, aš juk nemoku be jo gyventi, niekada nemokėčiau, iš karto numirčiau ir išsitaškyčiau į gabalus“ (p. 38). Veikėjos „pokalbis“ su autore – žaidimo dalis, nes ši knyga ir sumanyta kaip žaidimas. Klara ne tik „kalbasi“ su autore, pačiai veikėjai leista užrašyti savo monologus. Juose išryškėja Klaros polinkis į savigailą, manipuliacija aplinkiniais ir žaidimas emocijomis. Tačiau tai nėra vienintelis veikėjos veidas: ji yra ne tik sunkią vaikystę patyrusi, naivi ir lengvai pažeidžiama moteris, ji dar ir maištautoja, ir komiksų kūrėja. Vienu metu knygoje labai aiškiai išnyra trys Klaros: „Jūs mane labai nuskriaudėt. / Jūs mane palikote vieną. / Jūs matėte, kaip mūsų didžiausia gyvenimo šventė buvo daužoma į šipulius, skilęs mūsų balsas pasklido šilta balute ir įsigėrė į kilimus, / mes, visos trys Klaros, klampojam tais įmirkusiais kilimais lėtai, sunkiai, neatplėšdamos kojų, rodės, nebėr jau jėgų, nebegalim, tuoj tos ašarų ir snarglių samanos, kuriose klimpstame, mus praris“ (p. 124). Klara (ir kartu visos trys Klaros) linkusi į dramatizmą, ji mėgsta aštrinti situacijas, nes toks yra jos buvimo būdas. Veikėjos asmeninė patirtis iškeliama kaip kitokia, unikali, tačiau A. Žagrakalytės pasirinkta knygos rašymo forma neleidžia kurti psichologiškai išsamaus moters portreto, išvengiama socialinio matmens. Klara lieka fikcinėje erdvėje, užsiimanti savęs kūrimu ir žaidimais.

5-6_Metai_2015_.jpg

Knygoje įdomiai sujungiama automatinio rašymo technika ir komikso kūrimo principai. Veikėjai duota galimybė keisti pasakojimo tėkmę, atsirasti tai knygos centre, tai kur nors atokiau. Be to, jai suteikta galių ir „išsitrinti“: „Ta vis liepė ieškotis darbo, rado jai kambarinės vietą „Archipelago“ viešbutyje, bet Klarą greitai užkniso rinkti snarglėtas servetėles, tampyti sunkius šlapius rankšluosčius, šokti aplink lovas, kloti ir kloti, ant sienų siaubingi leopardai, – / Klara juos perpieštų, bet geriau ištrina save ir pabėga“ (p. 77). Pabėgimas patogus ne tik veikėjai, bet ir autorei, kai ši nebežino, ką daryti su nenuorama Klara. Veikėjo nebūtų galima „ištrinti“ klasikiniame romane, nes ten personažo galimybės apibrėžtos. Tenka konstatuoti, kad tokia kūrybinė laisvė gali lengvai pavirsti anarchija ir veiksmo situacijų kratiniu. Vis dėlto autorė atsakingai žiūri į kūrybinį rašymą ir jaučia ribas, nors Klaros blaškymasis kartais įgrysta. Knyga moko skaitytoją atlaidžiau vertinti visa tai, kas parašyta, nes viskas lengvai gali būti ištrinta, kaip tai padaro Klara, neapsikentusi kambarinės amplua. A. Žagrakalytė sumaniai išnaudoja automatinio rašymo techniką, išlaisvina vaizduotę. Siekiama kalbos natūralumo: knygoje skamba spalvingos replikos, Klara dažnai šneka atžariai ir necenzūriškai. Autorė leidžia veikėjai jaustis savimi – tai padeda Klarai formuoti fragmentuotą autoportretą. Veikėjų kontūrai brėžiami ekspresyviai, suteikiant emocinį atspalvį: „Pikta pikta Klara dideliais žingsniais kapoja per miestą. Oi, kaip siunta didelė ir raudona Klara!“ (p. 70). Citata atskleidžia apgalvotą kalbėjimą, kuriamas ryškus vaizdas, „piešinys“ – taip bene labiausiai priartėjama prie komikso kūrimo principo. Bande dessinée žanras taip pat reikalauja atsisakyti dialogų ir įžangų, įprastų siužetiniam pasakojimui. Knygoje mažai bendravimo, bet tai nereiškia, kad veikėjai svetimi ar jų niekas nesieja. A. Žagrakalytės kaip menininkės nuojauta sufleruoja, kad socialinio pagrindo šiai knygai nereikia, keli psichologiniai pagrindinės veikėjos štrichai yra visiš kai pakankami. Autorė nesiblaško ir eksperimentuodama jaučiasi gana tvirtai.

Taigi autorė šia knyga bando nusigręžti nuo tradicinės lietuvių literatūros, pasipriešina agrarinei kultūrai. Jos veikėjai kosmopolitiški, kažko ieškantys, jie netampa literatūriniais tipažais ar statistiniais vienetais. A. Žagrakalytė yra novatorišką stilistiką išbandanti rašytoja, ji turi lakią fantaziją ir geba neblogai rašyti. Naujausią jos knygą lengviausia vertinti kaip gana įdomų eksperimentą, kuriame atsisakoma meninių subtilybių, nesijaudinama dėl to, kad kas nors tekste gali nepavykti ar atrodyti ne taip, kaip tikėtųsi tradicinis skaitytojas. XX a. pradžios menininkų suformuotą automatinio rašymo būdą autorė perkelia į šių dienų realijas, jungdama tokį pasakojimą su literatūrinio komikso žanru. Tiesa, tų komikso ypatybių taip pat reikia paieškoti, nes knygoje vietoj aiškių grafinių vaizdų pasitelkiamas sudėtingesnis veiksmo struktūravimas, išnaudojamos įvairios kompozicinės galimybės, tarkim, žaidimas didžiosiomis raidėmis, įvairūs perkėlimai, kartojimai. Agnė Žagrakalytė veikiausiai nesijaučia rizikuojanti – jos Alisa Meler pramynė taką, kuriuo dabar nustraksėjo ir Klara.