tekstai.lt

Laimantas Jonušys. Apie literatūrą su filosofine išmintimi (J. Girniaus „Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė“)

Recenzijos, anotacijos

 

Juozas Girnius. LITERATŪROS IR KULTŪROS KRITIKOS RINKTINĖ. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2014. – 430 p.

 

b_200_281_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_geguze-birzelis_Juozas_Girnius_LITERATŪROS_IR_KULTŪROS_KRITIKOS_RINKTINĖ.jpg

Juozo Girniaus „Literatūros ir kultūros kritikos rinktinė“ įdomi keliais aspektais: kai kas knygoje turi vertę lietuvių kultūros (ypač literatūros) istorijos kontekste, o literatūros estetikos svarstymai nėra praradę aktualumo. Dauguma šių tekstų Lietuvoje anksčiau nepublikuoti.

Literatūros autonomiškumo klausimas pas mus retai aptariamas, apskritai retai kalbama apie literatūros prasmės ir esmės dalykus, o štai čia turime šį tą svarbaus išdėstyta įžvalgiai ir skaidriai, ir jau gana seniai, ir – tai taip pat įspūdinga, – filosofo, o ne kūrėjo arba literatūrologo.

Įdomu tai, kad čia autorius, eidamas loginės argumentacijos keliu, išaugina drąsių išvadų, kurios to meto (pavyzdžiui, XX a. penkto dešimtmečio) lietuvių literatūros kontekste neturėjo palankios dirvos, nes, kaip jis teisingai teigia net ir vėliau (1968 m.), lietuvių literatūra tiek išeivijoje, tiek tėvynėje tebėra gana konservatyvi, dominuoja buitinio realizmo proza ir kaimiškoji tematika. Tačiau skaitome: „Juo meninis kūrinys labiau nutolęs nuo faktinės tikrovės <…>, juo jis tikresnis. Meninio tikrumo esmė – ne vergiškas ištikimumas faktinei tikrovei, o kaip tik kūrybinis fantastiškumas“ (p. 81).

Panašių teiginių yra skelbęs ne vienas XX a. rašytojas (bet ne lietuvių). Tačiau rašytojai, pavyzdžiui, Vladimiras Nabokovas, kalbėdami apie literatūros autonomiją, tai darė iš savo, kaip skaitytojų ir kaip rašytojų, patirties, o ne logiškai argumentuodami.

Savaime aišku, svarstydamas apie fantastiškumą J. Girnius turėjo mintyje ne kokią nors fantastinę literatūrą (apie tai nebuvo net kalbos) – jis samprotavo apie gerą literatūrą apskritai, aiškino esminį tikros kūrybos pamatą, tarkime, ėjimą į būties visumą. „<…> meninė tikrovė yra fantastiška tik dėl to, kad ji yra daugiau negu išorinė faktinė tikrovė“ (p. 81), taigi literatūra yra tai, ką žmogus prideda prie to, kas jau yra duota.

Čia vėlgi galima prisiminti, tarkime, Alaino Robbe-Grillet pasakymą, kad rašytojas sukuria savo pasaulį iš nieko, iš dulkių, arba V. Nabokovo teigimą, kad, šalia to, ką sukūrė Dievas, rašytojui pavyksta sukurti dar kai ką naujo. Sukurti kaip tik aukščiausiąja kūrybos prasme: žmogus daug ką sumanė ir įgyvendino, ko nebuvo duota, ko nėra gamtoje, – nuo važiuoklės rato iki kompiuterio, tačiau tai tėra instrumentai. Menas nėra instrumentas – jis yra vertybė pats savaime, tai yra savitas pasaulis. „Meno esmė yra ne faktinių tikrovės sąryšių susekimas, bet savitos tikrovės sukūrimas“ (p. 75).

Šį aspektą filosofas puikiai suvokė kalbėdamas apie meno praktinį nenaudingumą. „<…> poezija nėra naudinga. <…> Visa, kas savyje vertinga, nenaudinga“ (p. 125). Tie, kas kalba apie poezijos naudingumą, ieško jai pagrindo „vienokioje ar kitokioje propagandoje“ (p. 126). Ir itin taiklus pasakymas, kad, kalbėdami apie meno naudingumą, faktiškai jį nuvertiname, nes matome jį kaip priemonę, o ne kaip tikslą.

Beprasmiškas jau pats šis operavimas naudos terminu, nes jis jau iš anksto poeziją vienaip ar kitaip nuvertina. Ką gi iš tiesų reiškia kelti naudos klausimą? Nauda yra iš esmės ne tikslo, o priemonės kategorija. Ir užtat ką nors vertinti tik dėl kam nors naudingumo yra lygu iš tiesų savyje nevertinti, o tik kaip priemonę tam, kas jau vertinama pačiu tikslu. <…> Kas turi pats savyje prasmę, tas nereikalauja savęs pateisinimo jokia nauda.

(p. 125)

Čia gali kilti (ir J. Girniui kilo) sąsaja su principo „menas menui“ skelbėjais, bet šis estetizavimo postūmis atmetamas, nes akcentuoja formą tarsi atsietą nuo turinio, o tai iš esmės neįmanoma (p. 48), be to, galime pridurti, kad taip suponuojamas specifinis kūrybos laukas, t. y. tokie kūriniai, kurie tikslingai nutolę nuo kasdienių gyvenimo realijų. Mūsų autorius kalbėjo ne apie tokią kūrybą, o apie visos geros literatūros pagrindą, t. y. apie kūrybos atvirumą pasauliui.

Kas anaiptol nėra būdinga visiems apie literatūrą prabylantiems filosofams, J. Girnius, taikliai išskleisdamas literatūros ir filosofijos skirtumus (pirmame šios knygos straipsnyje „Poezija ir filosofija“), nebandė kelti antrosios virš pirmosios. Beje, čia, kaip ir kituose tekstuose, įspūdinga yra skaidri, aiški, nuosekli ir logiška argumentacija. Be to, nors ir, rodos, visiems akivaizdu, kuo skiriasi menas nuo mokslo, norint rasti tikslių ir vaizdžių formuluočių nereikia niekur toliau ieškoti kaip tik J. Girniaus pateiktuose apibūdinimuose, pavyzdžiui, teigiant, kad mokslo objektas yra „tikrovė savo brutaliame faktiškume“ (p. 49). Žvelgiant į šiuos skirtumus taip pat drąsiai yra akcentuotinas esminis meno subjektyvumas: literatūros turinys yra ne vaizduojamasis objektas „kaip jis faktiškai yra išorinėje tikrovėje, o tik šio dalyko žmogiškasai pergyvenimas“ (p. 44).

Kaipgi visi šie principai pritaikomi aptariant konkrečius kūrinius? Įdomus ir pamokantis (be kita ko, tinkantis ir pamokyti dėstant literatūrą mokyklose) yra Jurgio Baltrušaičio eilėraščio „Žibutė“ gvildenimas (p. 46–48). Išvada apie įspūdingai perteiktą paprastos žibutės sąsają „su visu visatos pasauliu“ viso eilėraščio reikšmių kontekste yra gerai pagrįsta.

Bet čia kyla klausimas apie racionalios interpretacijos ribas, nes, regis, J. Girnius nežengia ir, žinoma, nenori žengti dar vieno žingsnio – į tolimesnį meninės raiškos įprasminimo lauką. Viktorija Daujotytė knygoje „Tekstas ir kūrinys“, teigdama, kad kūrybos akstinas yra „ne savęs atkūrimas, o sukūrimas kito, to, ko nėra“ (tai visai atitinka ir J. Girniaus dėstymo plotmę), pabrėžė dar ir tai, kad kūrinyje „glūdi substancinė paslaptis, kurios neįmanoma paversti viešomis reikšmėmis“. Žodžiu, gali būti ir tai, ko neįmanoma racionaliai paaiškinti. Apie kokį nors esminį meno kūrinio slėpinį, glūdintį anapus loginės interpretacijos ribų, J. Girnius iš esmės neprabyla. Tai nelaikytina trūkumu, nes tiesiog čia literatūra analizuojama sąmoningai apibrėžtame lauke, o egzistavimas ko nors anapusinio ir racionaliai nepaaiškinamo yra polemiška sritis, kuri gali būti kitų gvildenimų objektas.

Be estetikos, knygoje yra daug kas vertinga lietuvių literatūros istorijos tema, ypač kalbant apie pokario išeivijos kūrybą. Vienas įdomiausių literatūros proceso apibendrinimų pateiktas žemininkų antologijos įvade, o šį galima laikyti nedidele studija, įprasminančia esminį lietuvių poezijos pokytį naujos to meto poetų kartos kūryboje. Taigi čia dėstoma, kad anksčiau poezijoje vyravo arba visuomeninė ir konkrečiai tautinė tematika, arba asmeninių išgyvenimų raiška. O naująjį poslinkį autorius įvardina kaip idėjinę poeziją. Pats terminas, be abejo, mums gali atrodyti įtartinas, nes kaip tik sovietmečio oficialioji ideologija akcentuodavo literatūros idėjiškumą ir jo reikalaudavo. Tačiau, savaime aišku, J. Girnius čia turėjo omeny visai ką kita, būtent – minties gelmes ir tam tikrą filosofiškumą. Ir vėl, kitaip nei būtų galima baimintis prabilus filosofui, čia nesiekiama matyti poezijos kaip filosofinių idėjų reiškėjos. Ankstesniame straipsnyje „Poezija ir filosofija“ J. Girnius jau buvo pabrėžęs, kad „filosofavimas poezijoje tiek pat nepakenčiamas, kiek ir poetizavimas filosofijoje“ (p. 30). Čia veikiau kalbama apie tai, kad žemininkų poezija įtraukia bendrąjį kultūros, taip pat ir pasaulio kultūros, prasmių lauką.

O tai, kas komunistinės ideologijos plotmėje buvo idėjinė literatūra, J. Girnius vadino tezine literatūra ir laikė ją nesuderinama su tikrąja kūryba. Tezinė literatūra „tik iliustruoja iš anksto žinomą tezę“ (p. 56). Ir dar: „Teziškumas daro literatūrą netikrą net ir tuo atveju, kai pati tezė gali būti ir teisinga, nes kiekviena tezė pačiu savo sąvokiniu bendrumu verčia „apibendrinti“ tai, kas tėra viena žmogiškoji galimybė“ (p. 54). Vadinasi, lygiai kaip literatūros naudingumo siekis ją numenkina tuo, kad apriboja, tą patį daro ir teziškumas – nes literatūra, užuot taikiusi į būties visumą, apsiriboja tezių (kad ir teisingų) iliustravimu.

Tą verta prisiminti ir dabar, nes šiais nepriklausomybės (ir kūrybos laisvės) laikais net ir kai kurių gerų vyresnės kartos rašytojų kūryboje teziškumo nebuvo išvengta.

Ypač įdomus „Visumos žvilgis į mūsų egzodo literatūrą“, publikuotas 1968 m. keleto autorių apžvalginėje knygoje „Lietuvių literatūra svetur, 1945–1967“. Nors mes tai retai viešai akcentuojame, turbūt niekas nesiginčys, kad po Antrojo pasaulinio karo maždaug dešimt–penkiolika metų lietuvių literatūros tąsa iš esmės gyvavo ne Lietuvoje, o išeivijoje. Anot paties J. Girniaus, baigiantis karui iš tėvynės pasitraukė apie septyniasdešimt procentų Lietuvos rašytojų (p. 212). Tada kaip tik Amerikoje išleista knygų, kurios tapo mūsų literatūros aukso fondo dalimi, dar daugiau tokių, kurios bent jau patenka į platesnį lietuvių literatūros istorijos spektrą.

Vieno skyriaus antrašte autorius klausia: „Ar būtų buvę galima tai sukurti tėvynėje?..“ Ir atsako: „Labai nedaug ką“ (p. 249). Iš tikrųjų beveik nieko. Nes toliau paminima, kad sovietinėje terpėje galbūt būtų neužkliuvusios Mariaus Katiliškio, Pulgio Andriušio knygos, bet čia pat pripažįstama, kad ir šie kūriniai nebūtų galėję pasirodyti tokie, kokie buvo išleisti išeivijoje (p. 254), nes ir tie autoriai būtų buvę priversti įtraukti klasių kovos ir kitus ideologinius elementus.

Jau korektūros pastaboje autorius mini 1968 m. sausį „Literatūroje ir mene“ pasirodžiusį straipsnį, kuriame (pri dursime nuo savęs) tuometinės ideologizuotos kultūros ir ryšių su išeivija prievaizdas Vytautas Kazakevičius užsiminė, kad M. Katiliškio romanas galėtų tikti ir Lietuvos skaitytojams. Ir tikrai – jau 1969 m. šis kūrinys buvo išleistas Lietuvoje.

5-6_Metai_2015_.jpg

Čia reikia pabrėžti J. Girniaus toleranciją ir supratingumą, sugebėjimą pripažinti ir tai, kas nemalonu. „Nors, galbūt, skaudu tai konstatuoti, bet reikia nuolankiai pripažinti, kad tik namuose, tėvų žemėje, gali laikytis ir tautinė, ir kūrybinė gyvybė. Todėl nėra kitos pažadėtosios žemės, kaip ta, kurią palikome ir kurios ilgimės“ (p. 258). Jis taip pat skatino tai, kas patiko anaiptol ne visiems išeivijos kultūrininkams: „Užuot išdidžiai žvelgę į krašte pasilikusiuosius, greičiau turime nuolankiai suprasti, kad jie tėvų žemėje saugo tautos gyvybę“ (p. 209). Ir teigė, kad, nepaisant to, jog tikros laisvės nėra, o yra tik ribotas liberalizavimas, tėvynėje „galima tikėtis kūrybiškai našios ateities“ (p. 258). Ir tai buvo įžvalgu, nes geriausia sovietmečio literatūra buvo sukurta per paskutinius du okupacijos dešimtmečius.

Išeivijos kultūrinių jėgų silpimu susirūpinta jau 1958 m. paskelbtame kolektyviniame manifeste „Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui“. Čia publikuojamas ir pats manifestas, ir po jo kilusios didelės polemikos komentarai, – tai įdomiai atskleidžia gana gyvą, bet ir prieštaringą išeivijos viešąją erdvę ir, žinoma, paties J. Girniaus blaivų, logišką požiūrį. Įdomu, kad keliais dešimtmečiais vėliau panaši takoskyra, nors ir ne taip išpolemizuota, iškilo į paviršių žodžio laisvę atgavusioje Lietuvoje: vieni laikėsi požiūrio, kad menas turi atspindėti tautinę patriotinę dvasią ir vengti modernybės bei kosmopolitizmo, kiti į pirmą vietą kėlė meninio lygio ir novatoriškumo principus.

Be viso to, kas čia minėta, knygoje yra įdomių publicistinių straipsnių, taip pat ir, kalbant apie literatūrą, šiaip įdomių ir taiklių pastebėjimų. Štai kalbėdamas apie tai, kad neretas rašytojas geriausius kūrinius parašo, tarkim, savo kūrybinio kelio pradžioje, o ne pabaigoje, mini „senatvinę grafomanijos grėsmę, kuri gali iškilti ir dideliam rašytojui, tikram kūrėjui. Nereti atvejai, kad kūrybinė liepsna (nebūtinai dėl savo silpnumo, dažnai kaip tik dėl neįprasto intensyvumo!) greitai išdega“ (p. 65). Arba apie tai, kad klasikine laikomą literatūrą gerbiame, bet ne visada mielai skaitome: „Nors klasikinių kūrinių didybės niekada negalime paneigti, bet ilgainiui jie gali „savotiškai atvėsti“. Mūsų laikų kūrinius skaitome „šilčiau“ (p. 69). O dar apie kai kuriuos išliekamosios vertės neturinčius kūrinius, kuriuos „laikas užmiršdina savo tėkmėje“, ir tai, be kita ko, liudija autoriaus gerą kalbos jausmą.

Tikrai turime džiaugtis, kad po karo, kai tėvynėje siautėjo despotiškas stalinizmas, o ir vėliau, kai varžtai buvo šiek tiek atpalaiduoti, išeivija reikšmingai palaikė lietuvių kultūros gyvastį. Vienas aktyviausių ir svarbiausių kultūros veikėjų buvo Juozas Girnius, o ši knyga reikšmingai papildo Lietuvoje išleistus jo filosofinio palikimo raštus.