tekstai.lt

Adam Zagajewski. Istorijos šulinys. Vertė Kazys Uscila

Esė

 

Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila

 

5-6_Metai_2015_.jpg

Sugrąžinti praeitį – štai svajonė, įrašyta į Kavafio poeziją, kaip vėliau į keisčiausią, ambicingą ir žlugusį Ezros Poundo projektą atkurti visas pasaulio kultūras, ar, kitaip, bet su tokia pačia jėga – triumfaliai – į Marcelio Prousto romanų ciklą, ar, dar kitaip, į Walterio Benjamino esė. Atgauti tai, ko atgauti neįmanoma, utopinis troškimas išgelbėti didžiulį istorijos turtą, kurį sudaro ne tik dideli mūšiai, epochinės pergalės ir gėdingi pralaimėjimai, bet visų pirma milijonai žmonių gyvenimų, judesių, milijonai meilių, milijonai sielvartų, milijonai susitikimų ir išsiskyrimų, ir meno kūrinių, kurie juos ištikimai lydėjo.

Atrodė, lyg Europos modernistai (nes apie juos čia kalbu), sužavėti fotografijos išradimo, būtų norėję perkelti fotografijos techniką į praeitį ir nufotografuoti žmonių istorijos visumą intymiai, inteligentiškai (Poundas), fiksuodami papročius, bet ne taip, kaip etnologai, šaltai, bet kaip menininkai, tai yra jautriai ir kartu ironiškai. Panašiai – nors ir kitaip – Czesławas Miłoszas su savo mokslingai pavadintu apokatastasis, visų ir viso, kas buvo, išgelbėjimo postulatu. Neįmanomas postulatas – toks gyvas modernizmo viduje, tikriausiai kaip reakcija į greitą europinių visuomenių, pernelyg noriai atsukančių nugarą senajam pasauliui, evoliuciją. Zbigniewas Herbertas, taip labai domėjęsis gyva Viduržemio jūros kultūros praeitimi, irgi priklauso išskirtiniam senojo pasaulio gelbėtojų klubui.

Išgelbėti tai, kas buvo, – puiki ir visai nebūtinai praeitį išbalinanti programa, visai neidealizuojanti senųjų laikų, tik tiesiog išauganti iš troškimo kaip nors išlaikyti tą pribloškiančią žmogiškąją įvairovę. Troškimas utopi nis – bet be jo nebūtų didžiosios literatūros. Ir Kavafis yra vienas iš tų, vienas iš gelbėtojų to, kas praėjo, vienas nuostabiausių gelbėtojų – nes buvo fenomenaliai pasirengęs tai užduočiai, kaip niekas kitas apsiskaitęs, išmanantis senovės istoriją, maža to, iš dalies tvyrantis joje, kaip kad ir jo miestas, Aleksandrija, dar tvyrojo senovėje kai kuriomis savo gatvelėmis, kai kuriais aklagatviais, kai kurių namų šešėliais, kai kuriais vidurnaktį nuaidinčiais šūksniais, kai kurių praeivių siluetais. Naktiniai Kavafio pasivaikščiojimai, galime spėti, tai ne tik pusiau erotinės, pusiau melancholiškos medžioklės, tai taip pat paskutinių, jau tylančių senovės aidų medžioklės.

Konstantino Kavafio eilėraščiai lydi mane daugelį metų ir kiekvieną kartą pribloškia savo turtingumu, bet taip pat stebina kitoniškumu. Kavafis tam tikru požiūriu buvo poetas atskalūnas, poetinis disidentas – nes tokiam intelektualinės ar intelektualinės-epinės vertybės yra viršesnės už grynai lyrinį impulsą, nors jo niekada visiškai neišstūmė. Puikiausi Kavafio eilėraščiai yra mažiau ar daugiau išplėtoti pasakojamieji kūriniai, kuriuose glūdi lyrinio momento perlas. Grynieji lyrikai (ar tokių esama?) turi pasekėjų, įkvepia kitus rašyti, mėgdžioti jų eilėraščius, prisideda prie poezijos žygio tęstinumo, tos pačios poezijos eisenos, kuri kadaise pajudėjo kaip tik iš Graikijos, truputį kaip Dionizo – ar, mūsų poeto atveju, veikiau Apolono eisena. Bet Kavafis negali turėti mokinių. Galima juo žavėtis, privalu juo žavėtis, bet toks nepaprastas, toks individualus poezijos modelis negali inspiruoti kitų poetų eiti toliau tuo pačiu keliu. Tas kelias baigiasi Kavafiu.

Jį skaito net ir tie, kurie apskritai nesidomi poezija arba tiesiog ją atsainiai atmeta. Poetą mėgsta istorikai, kurie įžvelgia sąjungininką, gėrisi konkrečių istorinių faktų gausa, mėgaujasi Kavafio realistiškumu, jo pažiūrų blaivumu. Jeigu viena iš nuostatų, kuriomis turi vadovautis geras istorijos rašytojas, yra taisyklė „jokių iliuzijų“, tai Kavafis gali būti šventuoju istorikų patronu.

Sunku rasti kitą autorių, kuris būtų taip aiškiai apibrėžęs daugumos savo eilėraščių temas, kuris būtų tiek daug ir su tokiu išmanymu sėmęs sau medžiagos iš senųjų kronikų, būdamas šiuo požiūriu panašesnis į romanų ar apsakymų autorių negu į poetą. Kuris būtų taip ironiškai ir kartu jautriai apdainavęs savo bendruomenės istoriją, nedidelės, bet mūsų tapatybei neišmatuojamai svarbios tautos istoriją, ir didžiosios kalbos istoriją. Ir kartu niekada nesiliovė buvęs pasauliui svarbiu poetu – taip pat todėl, kad toji nedidelė tauta ilgą laiką buvo saugotoju – jeigu ne išradėju – to, kas yra visuotina. Kaip gera būti graiku, net jei šiandien tas puikus visuotinumas reikalauja, bent iš dalies, archeologinio požiūrio. Būtent tai sudaro dilemą mūsiškiams graikų poetų amžininkams, poetų, kurie yra lyg didelio lobio paveldėtojai – galime jiems pavydėti! – bet lobio, kuris nuskendo tolimos praeities vandenyse, ir reikia būti puikiam narui, kad jį vis iš naujo rastum kintančiame, nematomų srovių raižomame jūros dugne.

Europoje nestinga poetų, nesibodinčių istorinės prigimties motyvų. Daug jų turime ir mūsų, ypač romantinėje, tradicijoje, apie ką Kavafis tikriausiai nieko nežinojo. Bet, pavyzdžiui, Prancūzijoje Victoras Hugo, su kurio kūryba Kavafis turėjo būti susipažinęs, rašė istorinės tematikos eilėraščius, bet jie nebuvo pagrindinis jo poezijos kelias.

Kavafis surado visiškai naują rašymo apie istoriją būdą. Ir buvo kitoks. Tai matė jo žemietis, viena karta jaunesnis Jorgos Seferis, kuris kadaise išpažino, kad Aleksandrijos poeto kūrybos priėmimas, pripažinimas savo mokytoju jam nebuvo lengvas ir užėmė nemažai laiko.

Tad Kavafis tam tikru požiūriu buvo poezijos disidentas ir tuo pat metu, spėjame, norėjo būti toks, kaip pagrindinės lyrinės srovės poetai – tai yra norėjo kalbėti tiesiai, – ir buvo lyrikas kai kuriais išpažintinio pobūdžio eilėraščiais. Bet tai nėra jo geriausi kūriniai. Atvirumas nebuvo stipriausia poeto savybė, jam reikėjo atstumo, žvilgsnio iš šalies, istorijos.

Gerai žinome, tai buvo dokumentuota, kad jis atidžiai skaitė kiek vyresnių už save prancūzų ir anglų poetų kūrinius. Taip pat žinome, kad jaunystėje mėgino rašyti eilėraščius anglų kalba, kurią tobulai mokėjo.

Savo laiku – kaip skaitytojas, kritikas mėgėjas (bet juk ne eruditas) – vesdamas su studentais creative writing užsiėmimus ir skaitydamas su jais „Itakės“ eiles, patikrinau vieną hipotezę.

Jaunasis Kavafis buvo paradoksalioje situacijoje: viena vertus – vėlyvas didelės tradicijos ir klasikinės kalbos paveldėtojas, bet, kita vertus – gyventojas provincijos miesto, nutolusio nuo europinių centrų, miesto, kuris išgyveno labai įvairią patirtį. Prisimenu, kad, ruošdamasis užsiėmimams, skaičiau ir to miesto istoriją; tada mane pribloškė informacija, kad Aleksandrija, senovėje dydžiu ir reikšme nusileidusi tik Romai, tuomet, kai 1798 metų liepą Napoleonas atplaukė ten kaip ekspedicinio korpuso vadas, kurio žygis turėjo blogai baigtis, buvo jau tik žvejų kaimelis! Po šimto metų ji vėl – nemažas miestas, o Kavafis atsidūrė tipinėje ir mums gerai pažįstamoje padėtyje provincialo, kuris kas savaitę (ar kas mėnesį) įtemptai laukia iš Paryžiaus ir Londono atkeliaujančių leidinių ir literatūrinių žinių.

Panagrinėjus poetus, kuriuos skaitė jaunasis Kavafis (primename, gimęs 1863 metais), be Roberto Browningo – tikrai žinome, kad jį kruopščiai studijavo, – iš autorių, gimusių anksčiau, bet gerokai vėliau už Browningą (1812), – be abejo, rasime Verlaine’ą (1844) ar Oscarą Wilde’ą (1854). Dvi šios pavardės užveda mus ant vienos estetinės tendencijos pėdsako, tai yra, kaip sako britai, Decadent Movement, dekadentiško judėjimo, kurio protagonistais buvo abiejų kalbų – anglų ir prancūzų – poetai.

Gal žinomiausios dekadentų parašytos eilutės yra Verlaine’o eilėraščio „Langueur“ pradžia: Je suis l’Empire à la fin de la decadence, / Qui regarde passer les grands Barbares blancs / En composant des acrostiches indolents / D’un style d’or où la languer du soleil danse. Jo pavadinimas gal verstinas kaip „Negalia“, o turinys pažodžiui skambėtų maždaug taip: „Aš Imperija į merdėjimo galą, / Kuri žiūrėdama, kaip ateina barbarai balti, / Išmoningus, nerūpestingus dėsto akrostichus, / Auksiniu stiliumi, kur svirduliuoja apsnūdusių saulių negalia.“

Apskritai, nežiūrėdami per daug rimtai į mano pedagogines hipotezes, gal pripažinsite, kad yra smagu įsivaizduoti sau Kavafį, iškaitusiais skruostais skaitantį europinius dekadentus ir konstatuojantį: „Bet juk aš turiu net daugiau medžiagos už jus, Paryžiaus ir Londono poetai iš jūsų naujai iškeptų imperijų, su jūsų melancholija, jūsų kaprizais; pabaiga yra mano, ne jūsų domenas, aš atimsiu iš jūsų šią temą, galiu daugiau pasakyti.“

Jeigu taip, tai paaiškėtų, kad tai, kas gyvenimo išvargintiems Europos metropolijų poetams buvo tarsi intelektualinis žaidimas, tarsi poza, tarsi (Prancūzijoje) melancholija po pralaimėto karo Prūsijai, o tai keliems dešimtmečiams nužymėjo Paryžiaus intelektualinį klimatą, talentingam Aleksandrijos gyventojui tapo raktu, atveriančiu priėjimą prie nepaprastai turtingos istorinės medžiagos, prie nesuskaičiuojamų žmogiškųjų dramų. Verlaine’as splino valandomis gretino savo melancholiją su iš vidaus išduobtos, barbarų grėsmės slegiamos hipotetinės imperijos (politinė to eilėraščio potekstė turėtų kelti asociacijų su Bismarcko Vokietijos grėsme Prancūzijai) likimu. Tačiau senoji Aleksandrija vedė Kavafį, kuklų Viešųjų darbų ministerijos valdininką, prie kitų asociacijų negu Verlaine’o Paryžius („devynioliktojo amžiaus sostinė“) – ir galop privedė jį prie tikriausiai garsiausio eilėraščio „Barbarų belaukiant“, eilėraščio, kurio perdirbimų ir aidų galima aptikti daugelyje literatūros kūrinių, romanų ir poemų.

Atkreipkime dėmesį, kad tai, kas dekadentams, simbolistams skendėjo poetinių nutylėjimų ūkuose, – tik energingi rusų akmeistai ar amerikiečių imažinizmo atstovai sugrąžino poezijai apčiuopiamumo žymių – Kavafiui iš karto įgavo konkretumo spalvų: eilėraštyje „Dionizo eisena“, pavyzdžiui, skulptorius Damonas svarsto, kokį atlygį jis gaus iš Sirakūzų valdovo. „Trys talentai – daug pinigų.“ Pagaliau galės gyventi kaip turtingas žmogus... Ir, kas įdomu, Kavafis nesmerkia skulptoriaus kaip parsidavėliško amatininko – jis supranta, kad menininko psichologijai daro poveikį labai įvairūs, kartais prieštaringi motyvai ir lūkesčiai. Panašiai yra eilėraštyje „Darijus“, kurį Miłoszas analizavo savo kūrinyje „Poezijos liudijimas“. Poetui Fernazui kelia nerimą romėnų artėjimas, ką tik atėjusi žinia apie jų įsiveržimą atitraukia nuo poetinio darbo, valandėlei jis pamiršta kūrybą, bet po kurio laiko grįžta rašomos odės vaizdiniai, grįžta įkvėpimas ir Fernazas įsitikina: taip, „puikybė ir svaigulys Darijų lydėjo“, taip, tatai gerai pasakyta, ką ten romėnai. Kavafis turi ir viena, ir kita, tai, kas iškilu ir kas žema, baimės, konformizmo, bet taip pat ir su jais savanaudiškai ir kartu nesavanaudiškai susijusių poetinių dovanų.

Tad įsivaizduokime sau, kad Kavafis, gal sėdėdamas ant suolelio kur nors netoli senojo Aleksandrijos uosto, skaito Verlaine’o posmus apie imperiją „prie didžiojo merdėjimo galo“ ir poetinio nušvitimo akimirką staiga mato, suvokia, kad tai yra jo tema, kad niekas geriau už jį nesugebės pripildyti gyvo, žmogiško ir humanistinio turinio to, kas glūdi Verlaine’o eilėraštyje, kad čia atsiveria nuostabus ir gilus istorijos šulinys, šulinys, į kurį tereikia atsargiai nusileisti, kad išvystum senąją Aleksandriją, sutiktum jos gyventojus, susiliestum su Antonijumi ir Kleopatra, pamatytum senąjį helenistinį pasaulį, visus tuos miestus ir karalystes, kurie, įkurti po pergalingo Aleksandro žygio, po klestėjimo laikotarpio neišvengiamai virsdavo griuvėsiais, tikru, o ne tik literatūriniu dekadansu, ir kurie visi anksčiau ar vėliau tapo romėnų, tų senovės prūsų, grobiu.

Išvysti praeitį, gyvą, nesuvestą į istoriosofines formules, į sausus istorijos vadovėlių teiginius. Pamatyti miestus ir karalystes, bet taip pat ir žmones, visų pirma žmones, senovės krikščionis su jų jau pasilpusiu tikėjimu dėl to, kad jis sumišo su helenistiniu skepticizmu, ir paskutiniuosius pagonis, laikiusius save rafinuotesniais negu tie krikščionys, pamatyti senus aristokratus ir jaunus poetus, gerų manierų dvariškius ir netašytus kareivius, aprašyti apsukrius prisitaikėlius, kuriems pavyko išgyventi tik dėl mimikrijos, smulkių apgaulių. Bet ir tų mažiau simpatingų apsukruolių Kavafis nesmerkia, virš jo kūrybos sklando atleidimo, nebūtinai krikščioniškojo, aura.

Pamatyti imperatorių Julijoną Apostatą, kuris neapkentė krikščionybės ir norėjo sugrįžti prie antikinių dievų, bet – kadangi neskaitė, negalėjo skaityti Hegelio – nežinojo, kad nėra sugrįžimo prie to, kas jau praeityje, ir tapo graikams, sofistiniams Antiochijos gyventojams, pajuokos objektu; pamatyti tą patį Julijoną, kuris žuvo iškart savo viešpatavimo pradžioje, nesėkmingo žygio prieš persus metu, ir paliko po savęs tik prisiminimą, liko tik storo graikų ir romėnų istorijos tomo skirtuku. Nusileisti į tą gyvybę teikiantį šulinį ir pamatyti helenistinės epochos graikus, nes tie jį labiausiai domino, tai jie dažniau negu aukso amžiaus atėniečiai buvo jo herojai, ir aprašyti, kaip jie gražiai pralaimėdavo. Kavafis iš esmės yra pralaimėjimo poetas, bet pralaimėjimo elegantiško, kupino orumo, beveik šlovės, pažymėto stojiško abejingumo ir estetiško patrauklumo, poetas pralošusių, bet pralošusių ne savo valia, įveiktų, tų, kurie buvo subtilesni už agresorius, išmintingesni, kalbantys arkikalba, graikų kalba, kuri po didžiojo Aleksandro žygio tapo visuotine, koine kalba. Poetas pralaimėjimo, nuosmukio, bet vengiantis banalybių kai kalbama apie gyvenimą, kuris niekada nesibaigia gerai. Nori verčiau pasinaudoti istorine konkretybe, papasakoti mums gilesnę prasmę turinčių smagių anekdotų. Kai kurie jo eilėraščiai yra kaip trumpos biografijos – keturiasdešimtyje eilučių sutelpa visa žmogaus egzistencija. Kavafis kaip poezijos Balzacas kuria personažus, kurių niekada nebuvo (bet galėjo būti!), bet, kaip žinome, kalba ir apie istorines asmenybes.

Poetas pralaimėjusių, bet pranašesnių už tuos, kurie laimėjo, – kaip tai vyksta viename garsiausių Kavafio eilėraščių „Dievas apleidžia Antonijų“ (tiesą sakant, čia jis kalba ne apie graiką). Nes graikai, įveikti mūšyje, laimėdavo kitame lauke – juk išsilavinę romėnai neretai rašydavo graikiškai, Markas Aurelijus savo nemirtingąjį „Sau pačiam“ parašė Herodoto kalba. Graikai pralaimėjo, juos išnaikino brolžudiškas Peloponeso karas, jų miestai neteko bet kokios politinės reikšmės, jų gyvenviečių gatvės užžėlė žole, šventovės ištuštėjo, jie tapo Romos vasalais, bet turtingų romėnų šeimų sūnūs, kad jų nelaikytų barbarais, privalėjo būtinai važiuoti į Atėnus semtis mokslų.

Pralaimėję paprastai mano, kad jie moralės, kultūros požiūriu yra pranašesni už nugalėtojus, kad yra geresni už juos. Ko gero, mes, žmonės, nemokame pralaimėti, neturime to genuose, nesugebame tiesiog pripažinti savo pralaimėjimo, priimti jo, įvardyti ir iškęsti gėlos, tik aiškiname jį kėslais, sąmokslais ir niekšiškumu tų, kurie mus įveikė. Tuo pat metu priskiriame sau moralinį, filosofinį, religinį – bet kokiu atveju nematomą – laimėjimą. Įdomią knygą tam fenomenui skyrė vokiečių istorikas Wolfgangas Schivelbuschas („Die Kultur der Niederlage“, angl. „The Culture of Defeat“). Ją sudaro trys skyriai: apie amerikiečių Pietų pralaimėjimą pilietiniame kare su Šiaure, apie Prancūzijos pralaimėjimą kare su Prūsija 1870 metais ir, galiausiai, ilgiausias, apie Wilhelmo Vokietijos kapituliaciją Pirmajame pasauliniame kare. Tai puikus darbas, rodantis, kokia išradinga yra pralaimėjusių visuomenių psichologija, kaip jos žiūri iš aukšto į nugalėtojus, kaip sugeba sau įrodyti, kad iš esmės jos nusipelnė laimėti. Trūksta tik skyriaus apie mūsų šalį, apie padalytą Lenkiją, kurios ne tik poetai ir mąstytojai, bet ir paprastesni piliečiai be galo niekino agresorius ir taip pat priskirdavo sau ypatingų metafizinių nuopelnų, misijų ir užduočių, su mesianizmu imtinai.

Kas nors pasakys, kad Kavafis juk gyveno jau atgimusios, nepriklausomos Graikijos laikais! Tai teisybė, bet ji buvo silpna valstybė, slegiama bėdų, korupcijos, netvirtos valdžios ir karinių pralaimėjimų: kare su Turkija 1897 metais ir tragiškame kare irgi su Turkija, jau Osmanų, 1919–1922 metais, kuris baigėsi graikų sutriuškinimu ir graikų – Mažosios Azijos gyventojų – pogromais ir, galop, jų masiniu trėmimu į kontinentinę Graikiją (etninis valymas). Atgimusi Graikija buvo tik senosios Helados šešėlis. Kavafis savo Aleksandrijoje – kuri tuomet buvo britų kontroliuoto Egipto dalis – iš tolo stebėjo tragiškus įvykius Mažojoje Azijoje, iš tolo, bet ne be nevilties.

Be to – ir tai yra svarbiausia – Kavafis į ilgą graikų istoriją žiūrėjo ne kaip į oficialių mokyklinių vadovėlių tiesą, ne iš graikų vyriausybės pozicijos, o matavo šią istoriją savo gyvenimu, savo melancholija. Melancholija visada yra privati.

Nuo seno svarstau, kodėl Kavafio kūryboje, kuri daugiausia savo nepaprastos poetinės energijos skyrė tam tikram graikų dekadanso papuošimui – ir privatizavimui – nėra nė vieno eilėraščio, tikrąja to žodžio prasme nė vieno (nebent ko nors nepastebėjau), kuris būtų turėjęs sąsajų su beveik keturis šimtus metų trukusia ir kontinentinės Graikijos, ir helenų salų Osmanų Turkijos okupacija. Per keturis šimtus metų, skaičiuojant nuo Konstantinopolio ir Bizantijos imperijos (kuriai Kavafis skyrė nemažai dėmesio) žlugimo, Graikija, didinga Periklio ir Platono šalis, sunyko iki apleistos, menkos turkų provincijos, atkirstos nuo Europos ir jos dvasios, nuo jos atradimų ir išradimų, tapo nebyli ir bejėgė. Turkų valdomi Atėnai virto mažu, purvinu mies teliu, o Partenono frizų fragmentai mėtėsi purvyne (dalį jų išgelbėjo lordas Elginas). Atrodo, tų keturių šimtmečių pažeminimas buvo pernelyg gilus, pernelyg skaudus, kad Kavafiui būtų galėjęs tapti poetine medžiaga. Jo plunksnos elegancija nenorėjo susitepti tokia vulgaria tema. Kas kita romėnai, kurie daug anksčiau užkariavo helenų miestus ir karalystes – galų gale romėnai (kai kurie) rašė graikų kalba, tuo pačiu atiduodami pavergtiesiems pagarbos duoklę. Man nieko nežinoma apie turkus, kurie būtų pasinaudoję Sapfo kalba ir sukūrę ja savo „Pačiam sau“.

Maža to, ir tai yra tikra mįslė, Graikija, kuri parodė mums, vakarietiškos tradicijos vaikaičiams, kuo gali būti poezija ir filosofija, kuri jas mums sukūrė ir apibrėžė, turkų okupuota beveik visiškai nutilo. Graikų literatūra tuomet iš esmės nugrimzdo į gilų miegą, iš kurio nubudo tik tada, kai šalis atgavo laisvę pirmoje XIX amžiaus pusėje (įdomu tai, kad Lenkijoje, kultūros požiūriu nepalyginti jaunesnėje šalyje, įvyko kitaip – nepriklausomybės praradimas sužadino poezijos ir vaizduotės suklestėjimą).

Bet ir naujoje, prisikėlusioje Graikijoje netrūko rimtų problemų: ilgalaikis aukštosios literatūros tylėjimas lėmė, kad nebuvo visai aišku, kokią kalbą turėjo vartoti nauji graikų poetai ir rašytojai ar žurnalistai. Jie galėjo pasirinkti arba senąją graikų kalbą, hieratinę ir akademinę, apibūdinamą kaip „gryną“ (katharewusa ), arba šnekamąją, gyvą, demotinę, kurios gramatika per visus tuos šimtmečius supaprastėjo ir sugėrė daug turkiškų žodžių – kas puristams buvo nepriimtina, skandalinga. Bet tai buvo faktas. Įnirtingas tų dviejų pozicijų šalininkų ginčas tęsėsi šimtą metų ir Kavafio laikais dar buvo gyvas (kiek žinau, kompromisiniu sprendimu tapo abiejų tų kalbų sintezė, įvairiomis proporcijomis – ją praktiškai vartojo ir mūsų autorius).

Kavafis rašė daugiausia apie pralaimėjimą, bet pats kaip poetas pasiekė puikią pergalę – gerai užfiksuota dokumentuose jo poetinės šlovės, kurios šaukliais iš pradžių daugiausia buvo britų rašytojai ir poetai, bet taip pat ir Marguerite Yourcenar, augimo istorija yra absoliučiai patraukli. Ir neišmatuojamai pamokanti.

Norėtųsi pasakyti, kad tai, kas yra didinga, vertinga, negali pražūti (sunku pateikti priešingų pavyzdžių, apie juos negalime žinoti). Juk kai Kavafis mirė 1933 metais, jį pažinojo tik saujelė bičiulių Aleksandrijoje ir Atėnuose. Santūrus poetas nesistengė garsintis. Jo diskretiškumą taip pat turėjo skatinti homoerotinis daugelio eilėraščių pobūdis. Tai, kad jo kūryba plačiai prieinama įvairiausiomis kalbomis, turi džiuginti poezijos meno mylėtojų širdis.

Ir ne tik jo kūryba, ne tik eilėraščiai sulaukė visuotinio pripažinimo, – ir poeto asmenybė įaugo į visuomeninę sąmonę. Kavafio vienišumas, jo klajonės naktinės Aleksandrijos gatvėmis, jo abejingumas poetinei šlovei, ištvermingas, nepaprastai kantrus darbas prie eilėraščių, autoriaus akceptuotų kūrinių kanono nustatymas, galiausiai mirtis, kuri ištiko tiksliai septyniasdešimtmečio dieną, lyg užplanuota perfekcionisto, reiklaus esteto, – visa tai kursto nepaprasto kūrėjo legendą, taip pat ir jo miesto, paslaptingos Aleksandrijos, mitą. Daug žmonių kaip piligrimai traukia ten tik tam, kad pamatytų poeto namus Lepsiuso gatvėje. Ir, atrodo, patiria tam tikrą nusivylimą, kaip visuomet tokiais atvejais. Tai, ką aptinkame poezijoje, vaizduotėje ir kas sudaro mito elementus, juk negali turėti atitikmens empirinėje tikrovėje, tikriausiai banaliai šiuolaikiškame keturių milijonų gyventojų egiptiečių mieste.

Bet mums lieka gausūs, vis dažnesni Kavafio eilėraščių leidimai įvairiomis kalbomis. Netrūksta diskusijų tų vertimų kokybės ir tikslumo temomis, nors turbūt akivaizdu, kad Kavafis yra poetas, kurio balsas vertimuose nepradingsta. Dabar mūsų laukia malonumas – gauname naujų vertimų seriją, kurių autorius – Jacekas Hajdukas. O skaitymas mums visuomet dovanoja netikėtumų. Nes viena yra atminimas, nors ir pats tiksliausias, apie eilėraščius, ir visai kas kita įspūdis, kokį jie daro mums, kai prie jų grįžtame. Visada atrandame juose ko nors naujo, gaivinančio, lyg kalnų šaltinio vanduo.

 

Versta iš:

Zeszyty Literackie , 2014, 4 (128)