tekstai.lt

Aušra Jurgutienė. Tautinės tapatybės dekonstrukcija Mariaus Ivaškevičiaus pjesėse

Literatūros mokslas ir kritika

 

5-6_Metai_2015_.jpg

Globalizacijos amžiuje, žmogui suteikusiame ir didesnę laisvę, ir nelaisvę, kaip teigia Zygmuntas Baumanas, tautinė tapatybė geografiniu ir istoriniu požiūriu tampa vis labiau nei bet kada pažeidžiama ir problemiška. Ne veltui šiuolaikinėje lietuvių literatūroje sustiprėjo dėmesys tarpkultūrinio dialogo problemoms bei šildančiosios ir šaldančiosios tautinės tapatybės priešpriešai1.

Šildanti tautinė tapatybė sukuriama mitologizuojant ir romantizuojant tautos kilmę ir didingą praeitį. Galėtume išskirti keturis didžiuosius lietuvių tautinę savimonę šildančius mitus. Juos pradeda Renesanso metu sukurtas mitas apie lietuvių didikų kilmę iš romėnų kario Palemono2. Jis savaip pratęstas Oskaro Milašiaus knygose „Ars Magna“ ir „Slėpiniai“, kuriose Lietuvai išpranašaujamas Šiaurės Atėnų likimas, nes ji turėsianti pradėti moralinį Europos atgimimą3. Šį tapatybės pasakojimą pratęsia ir šiuolaikinio kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ konceptualizuotas logotipas.

Romantizmo literatūroje buvo sukurta herojiška LDK karžygių istorija, o Lietuvos lenkas Adomas Mickevičius savo paskaitose dar iškėlė trečią tautinės kultūros, kaip Vakarų ir Rytų sintezės, idėją4, kuri sulaukė didelio palaikymo XX a. atsikūrusios lietuvių tautos ideologų Stasio Šalkauskio, Juozo Girniaus ir kitų veikaluose. „Realizuoti savo civilizacijoje dviejų [Rytų ir Vakarų – A. J.] pasaulių <...> sintezę, štai aukštasis tautos pašaukimas, štai idealas, vertas didžiausių pastangų, didžiausių aukų“5, – rašė S. Šalkauskis. Jis teigė, kad Lietuva, perimdama geografiškai ir kultūriškai priešingas aplinkos įtakas, racionaliųjų Vakarų (germanų) ir mistiškųjų Rytų (slavų), laimėdavo, kai sugebėdavo išlaikyti jų pusiausvyrą, ir pralaimėdavo, kai to išlaikyti nesugebėdavo. Kaip tobuliausia šių idėjų realizacija buvo nurodomi dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mistifikuojantys gamtą peizažai („Pasaulio sutvėrimas“, „Rex“, „Tyla“ ir kt.). Anot Vytauto Kubiliaus, XX a. pirmos pusės lietuvių menininkai įsisąmonino, kad gyvena „ties dviejų pasaulių riba“ ir yra nuolat veikiami Rytų ir Vakarų skersvėjų6.

XIX–XX amžiais romantizuota tautinė tapatybė taip pat buvo siejama su kaimiškos kultūros idealu ir paveldu. Vydūnas, S. Šalkauskis, Antanas Maceina ir Julijonas Lindė–Dobilas apologizavo senąją baltų arba tiesiog kaimo kultūrą, iškėlė tautinius Rūpintojėlio ir Artojėlio simbolius. Aktyviausi praeities mitų ir kaimiškos kultūros rojaus saugotojai, šildančios tautinės tapatybės formuotojai buvo rašytojai: Maironis, Vydūnas, Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Balys Sruoga, Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis. Romantizuota kaimiška tautinė tapatybė buvo puoselėta ypač sovietmečiu, kaip priešprieša okupacijos skatinamai krašto modernizacijai, todėl dažnai buvo sentimentali, kelianti melancholiją, graudulį ir ilgesį.

Turime sutikti su Benedictu Andersonu, kad šie visi tautiniai „aukso amžiaus“ mitai buvo būtini „emociniai klijai“, telkiantys lietuvių tautinę bendruomenę, dažnai stovėjusią prie išnykimo ribos. Rišlus tautos istorijos pasakojimas ir kolektyvinė atmintis yra neatsiejami nuo nacionalizmo ideologijos, kuri XIX–XX amžiais suklestėjo visose Europos jaunų tautų kultūrose.

Tačiau tautinė tapatybė gali būti ir šaldanti. Tokią naują traktuotę pateikė Vytautas Kavolis, ją susiedamas su lietuviško sąmoningumo gebėjimu kritiškai apmąstyti tautos kultūrą ir visuomeninį gyvenimą7. Kritiška ir kūrybiška tapatybės traktuotė plėtojama Nerijos Putinaitės knygoje „Šiaurės Atėnų tremtiniai“ (2005) ir Leonido Donskio veikaluose (pavyzdžiui, „Globalizacija ir tapatybė: asmeninės pastabos apie lietuviškuosius tapatybės diskursus“, Sociologija, 2006).

Dėl kritiškumo stokos ir homogeniškumo, išstumiančio svetimus elementus, visos sukurtos šildančios tautinės tapatybės šiuo metu darosi vis nepriimtinesnės. Tautinės kultūros, kaip Vakarų ir Rytų kultūrų sintezės, viziją Tomas Venclova susiejo su silpnos tautos nevisavertiškumo kompleksu ir atmetė kaip atgyvenusį ir per daug romantizuotą stereotipą. Tokį anachronišką nacionalizmą T. Venclova sieja su komunistinės ideologijos priespauda ir gretina su kruvinu Jugoslavijos tautų konfliktu, kada tautinės ginties pozicijoje tautos idėja iškyla aukščiau už žmogaus gyvybę. Pripažindamas, kad lietuviško charakterio problema išlieka aktuali, T. Venclova pabrėžė, kad šiuolaikiniam žmogui svarbu jaustis ne tik tautos, bet ir pasaulio piliečiu, puoselėjančiu platesnio masto vertybes ir nepamirštančiu ugdytis kritiškumo sau bei savo tautai: „Kiekviena tauta, pasak jo [J. Girniaus – A. J.], turi ydų, bet turi ir dorybių. Tačiau lietuviai, gyvenantys pavojingoje zonoje, kur slavų pasaulis susiduria su germanų pasauliu, yra tikras aukso vidurys: jie neturi kaimynų ydų ir turi tik jų dorybes <...>. Taigi Juozo Girniaus priešprieša iš esmės yra paprasta. Slavų pasaulis – tai chaotiškas ūkas, entropijos karalystė; germanų pasaulis – tai nežmoniška Ordnung, negyvo automatizmo sfera; mažasis baltų pasaulis – bene vienintelis žemės rutulio sklypelis, kur išliko anima naturaliter christianina, iš esmės nepasikeitusi nuo pagonybės iki mūsų dienų. Žmogus čia kuria gėrį, ir tik gėrį, taip pat natūraliai kaip šilkverpis gamina šilką“8.

T. Venclovos tautinės kultūros koncepcijai, teigiančiai, kad iš XIX a. ateinantis romantinis patriotizmas išgyvena krizę, yra artimas Czesławo Miłoszo knygose „Tėvynės ieškojimas“ ir „Gimtoji Europa“ sukurtas daugiakultūris gimtosios Europos ( Rodzinna Europa ) terminas, peržengiantis grynojo etninio nacionalizmo ribas, bet pasipriešinantis šiuolaikinei kultūrų globalizacijai ir niveliacijai.

Patriotizmo poveikį visuomenei galėtume palyginti su dekonstrukcinio termino pharmacon ambivalentišku veikimu, kai pernelyg didele doze vartojamas vaistas gali tapti savo priešybe – nuodu (pavyzdžiui, žiniasklaidoje buvo nurodyta, kad net devyniasdešimt penki procentai rusų palaikė Ukrainos Krymo aneksiją). Todėl kritiškas tautinių mitų vertinimas „tautinę sveikatą“ ne silpnina, kaip gali pasirodyti, bet stiprina. Šaldanti tautinė tapatybė reiškiasi kaip šildančios tapatybės ardymas, parodijavimas, jos perteklinio nuodingumo nukenksminimas. Jos randame Antano Škėmos, Tomo Venclovos, Ričardo Gavelio, Gintaro Beresnevičiaus, Juozo Erlicko, Sigito Parulskio, Mariaus Ivaškevičiaus kūryboje.

Šildančios ir šaldančios tautinės tapatybės sandūroje bei žaismėje, kuria nepaneigiama nė viena alternatyva ir kuri ženklina tautinės tapatybės krizę, randasi tai, ką norėtųsi įvardyti kaip dekonstrukcinę tautinę tapatybę. Toks dekonstrukcinis tautinės tapatybės supratimas gali būti argumentuotas ir Jacques’o Derrida straipsnyje „Struktūra, ženklas ir žaismas humanitarinių mokslų diskurse“ iškelta teorine nuostata, kad kiekviename kalbėjime glūdi dviejų skirtingų kalbėjimų – loginio (struktūrinio, konstruktyvaus) ir jį ardančio antiloginio (retorinio, dekonstruktyvaus) – žaismas9. Be to, ir autorius, veikiamas vidinių priešingų troškimų – saviraiškos ir savisaugos, – savo tekstu pasako ne tik tai, ką jis nori pasakyti, bet ir tai, ko nenori. Todėl, remiantis dekonstrukcijos teorija, kalba yra panaši į pokštininką ( conjurer ), simultaniškai kuriantį ir gyvenimo imitavimo (tikroviškumo, teisingumo), ir stilizavimo (dirbtinumo, melagingumo) fokusus10. Taip skaitytojui leidžiama ir patikėti ja, ir būti jos apgautam.

M. Ivaškevičiaus istorinėse pjesėse personažams suteikta labai savita istorinė kalbėjimo forma, autoriui ne tik pedantiškai kopijuojant istorinius šaltinius, bet ir kūrybiškai juos peržaidžiant. Tokią kalbą, nuaustą iš citatų, Jūratė Sprindytė pavadino postmodernia naujakalbe, arba „talentingai generuojamu kalbiniu nuotykiu“11. Prie to reikėtų pridurti, kad skaitytojui ji sukelia dekonstrukcinio dviprasmiškumo pojūtį: vienu rankos mostu istorinės autentikos įgijusi kalba sustiprina jo tikėjimą pjesės tikroviškumu, o kitu stilizaciniu mostu – jį paneigia, sukeldama juoką ir sukurdama nuotolio perspektyvą. Ant panašios tikrumo / netikrumo ribos balansuoja ir visi pjesių personažai, turintys ir konkrečius istorinius prototipus, ir savarankiškas dramaturgine logika pagrįstas charakteristikas. Rašytojui atsisakius kraštutinių radikalių (ir per daug optimistinio, ir per daug pesimistinio) jų vertinimų, patenkame į labai komplikuotos tautinės tapatybės semantikos lauką, provokuojantį suvokimą, kad apie tą tautinę tapatybę nieko gerai nežinome. M. Ivaškevičiaus pjesių personažus jaudinanti tautinės tapatybės tema tarsi panardinama dekonstrukcinėje paradoksų bei ironijos migloje. O tai neabejotinai siejasi ir su bendruoju visuomenės „postmoderniu būviu“ (Jeano Francois Lyotard’o terminas), ir su globalizacija, kurią Z. Baumanas nusakė taip:

Giliausioji prasmė, kurią perteikia globalizacijos idėja – mintis, jog pasaulio reikalai neapibrėžti, nesuvaldomi ir palikti savieigai; nebėra jokio centro, valdymo pulto, direktorių tarybos ar vadovaujančios įstaigos. Globalizacija yra kitas Jowitto „naujosios pasaulio sumaišties“ pavadinimas <...>. Naujasis terminas pirmiausia yra nuoroda į globalines pasekmes, visai nenumatytas ir nelauktas, o ne į globalines iniciatyvas ir sumanymus12.

Globalizaciją Z. Baumanas sieja su neaiškių ir nesuvaldomų anoniminių jėgų poveikiu žmogaus gyvenimui. Taip pat su totaliu žmogaus apakinimu ir jo permetimu į „niekieno žemę“, primenančią pavojingas džiungles. Po dviejų Vakarų ir Rytų blokų išnykimo globalizacija reiškė buvusios politinės kontrolės išnykimą, naują pasaulio sumaištį, o nykstant galioms mažesnes nacionalines valstybes užvaldė stichinės katastrofos jausena. Taip suprasta globalizacija neatskiriama ne tik nuo postmodernizmo, bet ir nuo dekonstrukcijos – mąstymo aiškiomis opozicinėmis struktūromis išardymo ir jo atvėrimo kintančio laiko išprovokuotam netikėtam įvykių ir prasmių žaismui.

Madagaskaras“ (2004) – simbolinis M. Ivaškevičiaus atminties tekstas, pateikiantis tarpukario lietuvių tautos idėjų istoriją, kuri, žvelgiant iš šiandienos, postmoderniai stilizuojama ir ironizuojama. Tai literatūros ir dramos kritikoje jau yra konstatuota13. Šiuo straipsniu siekiama pasiaiškinti, kaip pokštavimai su praeities ideologijomis (tiksliau, nurodytais keturiais tautinio savitumo mitais) dramaturgui leidžia kalbėti apie šiandienos aktualiją – tautinės tapatybės krizę, kai klausimui, kas mes esame, nerandame aiškaus atsakymo.

Ne veltui „Madagaskare“ į sceną išleistas pagrindinis pjesės veikėjas yra tautos šviesuolio ir idealisto parodija. Jau pats jo vardas Pokštas, sukurtas sužaidus jo istorinio prototipo Kazimiero Pakšto pavarde, mums žada dekonstrukcijų komiškumo efektą. Scenoje Pokštas pasirodo po ilgo skaitymo ir mokymosi laikotarpio it koks naujų laikų Don Kichotas su didinga geopolitine idėja: kadangi mažai lietuvių valstybei tarp galingų Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos valstybių nėra vietos Europos žemėlapyje, ji turinti ieškoti saugios vietos neapgyvendintoje Afrikoje (arba Madagaskaro saloje). Kad šis tikslas būtų įgyvendintas, lietuviai turi labiau atsisukti į Vakarus, tapti jūrine valstybe, vadinasi, tapti veiklia tauta, atsikračiusia visų rytietiškų pasyvumo trūkumų. Tikrasis istorinis personažas šias idėjas skleidė su visu politiniu rimtumu bei uolumu, o pjesėje atsarginės (rezervinės, utopinės) tėvynės idėja pateikiama kaip nesibaigiantys juokdario kvailiojimai. Pokštas net nuvyksta į Paryžių pas Lietuvos ambasadorių Oskarą (prototipas – prancūzų simbolistas ir Lietuvos ambasadorius O. Milašius), kad šis persikeltų reziduoti į Angolą ir priimtų iš Lietuvos ten siunčiamus lietuvius. Pokšto idėjos apie rezervinę Lietuvą sujaudintas, Oskaras atskleidžia savąją, kuri yra dar drąsesnė ir kvailesnė. Pasirodo, kad Mėnulis jam siunčia ateities vizijas apie tai, kad jo pusė nukris ant Rusijos, atverdama ištuštėjusią erdvę buvusiai Lietuvos valstybės galybei vėl atgimti. Negana to, Oskaras peržaidžia Palemono mitą, teigusį lietuvių kilmę iš romėnų. Jis dėsto (jei fantazuoti, tai fantazuoti!), kad ne lietuviai yra kilę iš romėnų, o patys romėnai ir graikai (tokie kaip Sofoklis ir Sokratas) yra kilę iš lietuvių. Anot jo, lietuviai buvo apsigyvenę Atlantidoje, o jai nugrimzdus atplaukė į Graikiją, tik vėliau iš jos per Romą atkeliavo prie Baltijos jūros krantų.

Taip dramaturgas parodo, kad mūsų idėjų rimtumas neatskiriamas nuo juokingumo, protingumas – nuo kvailumo, tiesa – nuo melo. O vadinamųjų tautos šviesulių kuriamas tautinis idealizmas gali būti ne tik komiškas, bet ir pavojingas. Ne veltui italų režisierius Stefanas Morettis, Turine pastatęs „Madagaskarą“ ir akcentavęs jame utopijos ir distopijos konfliktą, buvo nustebintas Pokšto kalbų apie tautos gynybinę erdvę, kurios panašios į fašistų lyderio Benito Mussolinio kalbas14.

Pokštas, it naujasis pranašas, du kartus kreipiasi į savo kaimo (parapijos) gyventojus ir abu kartus, deja, jų nesuprastas ir šiuolaikinį spektaklio žiūrovą gerokai prijuokinęs, pravirksta. Nesusikalbėjimas su sava bendruomene parodo ne tik jo nesugebėjimą knygines vizijas suderinti su tikrove, bet ir tai, kad daugelio rašytojų idealizuotas kaimas, kaip lietuviškos tautinės tapatybės grynuolis ir rojaus sala, yra per daug inertiškas, konservatyvus ir nesugeba atsiliepti į jam keliamus istorinius iššūkius:

 

Davatka: Garbusis tautos iškėlėjau. Meldžiu, prižadėkite man Ažujūrio būsimam kaime vyriausios inspektorės vietą.

Pokštas: Dinkite man iš akiračio.

Davatka: Kadangi krašte, negarsėjančiame buitiniais malonumais, būtų gera naudotis bent jau valdžios smagumu.

Pokštas: Tautos iškėlimo nebus.

(p. 92)

 

Vis labiau aiškėja, kad rašytojų dar neseniai apdainuota kaimiška tapatybė lietuvių kultūrai tampa nepakankama, ji jau negali sujungti tautos, bet kuo ją pakeisti – dar neaišku.

Dramaturgas pjesėje suteikia Pokštui galimybę diskutuoti ir su iškiliausiais XX a. Lietuvos kultūros veikėjais, kurių istoriniai prototipai yra lakūnai Darius ir Girėnas, rašytojai Juozapas Albinas Herbačiauskas, Oskaras Milašius, Salomėja Nėris, Vincas Mykolaitis-Putinas. Visoms tokioms diskusijoms būdinga aukštojo kalbėjimo stilistika ir dekonstruktyvūs požymiai: visiškas nesusikalbėjimas ir nusivylimas savo laiku. Pokštui, orientuojančiam tautą į Vakarus, tenka susitikti ir su žavinga, bet priešingos politinės kairės orientacijos dama Sale (prototipas – S. Nėris). Iš pradžių ji romantiškai teigia, kad visa moteris telpa viename žodyje meilė, o pjesės pabaigoje, „pasantykiavusi“ su slibinais (prototipai – komunistinių pažiūrų keturi komunarai ir kairuoliško žurnalo „Trečias frontas“ literatai), pavirsta tik kenčiančia meilės auka, kuri savo poemą (o su ja ir save) aukoja antžmogiui Visa Ryjančiam (prototipas – Josifas Visarionovičius Stalinas). Pjesėje akcentuotu visų personažų nesusikalbėjimu, o ypač vakarietišku / vyrišku Pokšto ir rytietišku / moterišku Salės, šaržuojama tarpukariu populiari romantinė Lietuvos kaip Vakarų ir Rytų sintezės idėja:

Pokštas: <...> Jūs gi pirmoji poetė, meniškai sukūrusi moterį jūrine kryptimi. Jūsų poemos herojė, žalčio, berods, žmona, mūs moteriškių tarpe esti progreso kelrodė. Kaimo bernų atsisakiusi, taipgi paveldėtos žemės, drąsiai ji save atidavė šliužui nepritraukliam. Šliužas tas ir yra mus pribauginanti jūra. Driežo žmona išrinktoji – čia jau lengvai prasiskaito šiųdienė Lietuva. Kiekos nuvylė finalas. Užmuša jūrą lietuviai <...>.

 

Salė: Dieve švenčiausias, tai Jūs. Nieko tame nesupratęs. Tai poema apie meilę. Tai poema apie mus. Moterys stovi jūroje, vyras parimęs krante. Ir nieko nėra, kas padėtų sujungti tas dvi stichijas į vientisą kontinentą.

(p. 94–95)

 

Laimės neatnešė Salei jos poetizuota rytietiškos (komunistinės) Lietuvos idėja. Ji miršta kliedėdama, pristigusi įkvėpimo, meilei slopstant po neapykanta. Laimės neatnešė nei Pokštui jo vakarietiškos Lietuvos idėja. Nusivylęs savo neišsipildžiusiomis idėjomis Pokštas kalbasi su Gerbutavičiumi:

 

Pokštas: Visą savo gyvenimą aš gyvenau idėja apie antrąją Lietuvą, betgi jinai sudužo.

Gerbutavičius: Visą savo gyvenimą laukiau ateinančio genijaus, betgi jis neateis.

Pokštas: Liūdna tautoj neatradus reikiamo pritarimo.

Gerbutavičius: Liūdna, kuomet iš pramatymų lieka tik pokštas pigus.

(p. 101)

 

Pjesės veikėjų ateities vizijos ir tautiniai mitai tarsi lenktyniauja vieni su kitais, atskleisdami ir savo poetinį žavesį, ir beprotiškumą, sumišusį su juos ironizuojančiu juoku. Jie nusiteikę „mylėti taip, kaip dar niekas iki jų nemylėjo, tikėti taip, kaip dar niekas iki jų netikėjo, norėti taip, kaip dar niekas iki jų nenorėjo, ir perkelti tai, kas dar niekad nebuvo perkelta“15, bet istorija (1940 ir 1944 m. Lietuvos okupacijos) sužlugdo ir visas fantazijas, ir jų gyvenimus. Pjesės pabaigoje Pokštas simboliškai pravirksta trečią kartą, nes jo optimistinę idėją apie tautos perkėlimą į geresnę geografinę vietą pati istorija netikėtai išsprendė visai kitaip: po karo prasidėjusiu masiniu lietuvių, išgąsdintų komunistinio teroro, persikraustymu į Vakarus. Tarp jų atsiduria ir pats Pokštas. Toks tautos perkėlimo idėjos pjesėje dekonstrukcinis apvertimas (neduodantis aiškaus atsakymo, katra tikresnė – išėjusi ar pasilikusi tauta?) dar labiau sustiprina tautinės tapatybės neaiškumo horizontą.

Nors ir dekonstruojamas aukštasis tautinis tarpukario inteligentijos idealizmas, pjese pirmiausia norima prablaivyti šiuolaikinius naivuolius, naujus tautinės tapatybės konstruotojus, pasiduodančius šviesios ateities lūkesčio inercijai. Jei puoselėjame ateities utopijas apie „gerovės valstybę“, bet nesugebame spręsti šiandien iškylančių problemų ir įveikti savo skurdo, esame nė kiek ne pranašesni už Antrojo pasaulinio karo išvakarėse svajojusius idealistus. Todėl, žiūrėdami į Pokštą, turėtume jame pamatyti ir save pačius su visomis savo ydomis. Tai labai šiuolaikiškas politinis spektaklis, kalbantis apie visuomenę, kuri ieško, bet nesuranda savos tapatybės ir kultūrinės vietos chaotiškoje ir karų alinamoje istorijos tėkmėje. Dramaturgas, maišydamas liūdesį su juoku ir labiau apnuogindamas komiškąsias tos visuomenės ypatybes, atsisako ją vienareikšmiškai suprasti ir vaizduoti kaip tragiškai regresyvią (egzistenciškai absurdišką) ar herojiškai progresyvią.

Ne veltui po sėkmingos „Madagaskaro“ premjeros Vilniaus mažajame teatre iš Lietuvos nacionalinio teatro dramaturgas sulaukė užsakymo sukurti pjesę apie šiuolaikinę emigraciją. Pjesėje „Išvarymas“ (2011) M. Ivaškevičius vėl kalba apie salą, apie nuolat geresnės vietos savo gyvenimui ieškantį žmogų ir plėtoja tą pačią kaip „Madagaskare“ egzistencinio nesaugumo ir tautinės tapatybės problemą16. Lietuviams, išsilaisvinimo ir valstybės atkūrimo metu puoselėjusiems tautinio vieningumo idėją, tenka skaudžiai patirti, kaip ją neatpažįstamai deformuoja vėlesnė socialinio ir ekonominio gyvenimo tikrovė, privertusi daugelį jų ieškotis darbo svetur.

Pjesėje „Išvarymas“ parodoma globalizacijos išjudinta posovietinė Lietuva ir emigrantų integracijos, tiksliau, įkalinimo į kitą tautą drama. Dramaturgas taip nusakė šios pjesės tikslą:

Iš visų žmonijos migracinių ir integracinių procesų išskirti vieno žmogaus likimą ir parodyti šių procesų dramatiškumą. Kartais nuo tų salų atskyla dideli gabalai ir, nešami srovės, juda link kito salyno. Susidūrus įvyksta sprogimas <...>. Žmonijos mastu – tai menkniekis, normalus reiškinys, vadinamas „integracija“. Ir tik nematomam žmogui tai dar yra drama17.

Dramaturgas su režisieriumi, nors ir rodydami emigrantų skaudulius ir problemas, neduoda vienareikšmio emigracijos paaiškinimo. „Kas yra emigracija? Kas slypi už šio žodžio? Iš esmės emigracija – tai horizontali dvasinė kelionė „į laimę“, dažnai virstanti vertikalia kelione žemyn, į nelaimę“, – komentuoja pjesės režisierius Oskaras Koršunovas18.

Lietuvai dar neįstojus į Europos Sąjungą, Benas su kitais jaunais tautiečiais autobusiuku išdarda Vakarų kryptimi ieškoti geresnio gyvenimo. Į Londoną atvežti kaip nelegali, beteisė ir pigi darbo jėga, pavadinta „obuolių kroviniu“, jie visi yra sumalami auksinių globaliosios rinkos girnų. Norint išgyventi, reikia prisitaikyti prie svetimos aplinkos, bet kur to prisitaikymo ribos? Dramaturgas pasakojimui renkasi tik dekonstruktyvios integracijos pavyzdžius. Klasikinis tokio prisitaikymo pavyzdys būtų jaunų merginų iš Rytų masinis įsidarbinimas Vakarų prostitucijos versle (svajojančios fotografiją studijuoti merginos vardas Miglė-Eglė, lietuvių pasakose ir poezijoje reiškiantis legendinę heroję, nesugebančio jo ištarti londoniečio sugyventinio lūpose dekonstruojamas į anglišką „ugly“, reiškiantį naujos bjaurios, atstumiančios, pavojingos būtybės atsiradimą). Pjesėje taip pat demonstruojami sukrečiantys vyrų (Beno, Andriaus-Vandalo, Edžio) integracijos pavyzdžiai. Viename bare Beno atsitiktinai sutiktas seniai matytas bendrakeleivis Edis atrodo puikiai ir džiaugiasi, kad gavo gerai apmokamą darbą turtingo anglo šeimoje. Tiesa, drovisi iškart pasakoti, ką jis daro. Vis dėlto Benui pavyksta jį iškvosti. Pasirodo, kad jo darbas yra lydėti šeimininką į medžiokles ir sunešioti nušautas antis. Jo pasakojimo šokiruoti suprantame, kad emigrantas yra įdarbintas šuns vietoje ir yra vertinamas kaip šuo. Akcentuodamas dekonstruktyvios adaptacijos atvejus, dramaturgas iškelia moralines ir socialines problemas, su kuriomis susiduria neturtingi Rytų emigrantai turtingose Vakarų visuomenėse19. Dramaturgas ne tik provokuoja susimąstyti apie žemą daugelio emigrantų savivertę, bet ir apie visuomenės, prie kurios jie priversti prisitaikyti, moralę. Socialinėje atskirtyje yra įkalinti visi veikėjai, bet akivaizdžiausiai – dramatiškiausio likimo personažas Vandalas. Nepritapęs nei prie naujai atkurtos Lietuvos valstybės, nei prie svetimos Londono aplinkos, jis lyg naujasis Pokštas puoselėja didžiąją svajonę – pasistatyti namus ant Nemuno kranto, jam reiškiančius pagarbesnį, sėslesnį ir normalesnį gyvenimą. Pjesės protagonistui Benui taip pat tenka praeiti įvairius integracijos į naują visuomenę etapus (tapti klubo prižiūrėtoju Mareku ir policininku Robertu), kad įgyvendintų savo didžiausią svajonę, išeitų iš žeminančios „lūzerio“ vietos ir atkeršytų jį sumušusiam anglui Ramiaveidžiui. Jis paklydęs tarp savo kintančių kaukių, kaip ir tarp dviejų totalių jo gyvenimą draskančių jėgų – vakarietiškos kultūros (Kristaus) ir rytietiškos barbarybės (mongolų). Tai aišku iš jo pokalbio su emigracijos draugu Vandalu:

 

Benas: Vandalai, prie ko čia darbas? Aš gi esmę tau aiškinu...

Vandalas: Kokią, bliat, esmę?

Benas: Beisiką. Jeigu turi mongolą, Kristus tavęs nemyli.

Pauzė.

Dar anksčiau jie dalinosi, o dabar – nichuja. Jaučiasi, kad susikibo.

Vandalas: Čingishanas?

Benas (linkteli): Su Kristumi. Kristus nori mus sau, o Čingischanas neduoda.

Vandalas: Tipo, lietuvių?

Benas: Mongolų. Savo visų palikuonių.

Vandalas: Bliat, o iš kur tą trauki, čia knygose taip parašyta?

Benas: Čia jau, bliat, viskas ore. Nejauti, kaip jie kapojasi? <...>

Vandalas: Kuo jie kapojasi? Žodžiais ar kuo, bliat?

Benas: Mumis.

(p. 112–113)

 

Šiame, manyčiau, kulminaciniame pjesės dialoge atpažįstame daugelį politinių realijų: po 2000 m. rugsėjo 11-osios išplitusią politinę leksiką apie musulmonų (barbarų iš Rytų?) terorizmo pavojų Vakarų gerovės pasauliui, atsinaujinusioje Europos Sąjungoje intensyviai vykstantį darbo jėgos iš Rytų į Vakarus judėjimą, net būsimą Vakarų konfliktą su Rusijos imperializmu. O visa tai neabejotinai polemizuoja su romantizuotu ir lietuvių kultūrinėn sąmonėn įstrigusiu Rytų ir Vakarų sintezės vaizdiniu. Priešingai, šiuolaikiniame globaliame pasaulyje rytiečių Čingischanas su vakariečių Kristumi tik smagiai kapojasi lietuvių likimais, o iki jų susitaikymo dar labai toli...

Kita vertus, jie negali būti priešiški: Benas, kaip daugelis lietuvių Anglijoje savo tapatybę kūręs kaip alternatyvą ir panieką „babajams“, nė nepajuto, kaip pačiu sunkiausiu gyvenimo metu jų kraujas su Fredžio Merkurio dainomis buvo perpiltas į jo venas. Todėl pjesės personažus galime taip dekonstrukciškai apibendrinti: jie nežino, kas šiandien iš tiesų yra, ir todėl signalizuoja apie bendrąją lietuviškos tapatybės krizę20. Skaudžios masiškai emigruojančios mažos tautos problemos rašytojo paverčiamos dekonstrukcišku performansu, joms suteikiama linksmo žaismo forma. Taip tautinės tapatybės problemos neišsprendžiamos (ir ar mes pajėgūs jas išspręsti?), bet parodomos ir iš dalies nuskausminamos.

Pjesėje „Išvarymas“ leidžiamasi į lietuvių posovietinės visuomenės apačią, įsileidžiant ir joje vartojamą žemojo kalbėjimo stilių. Akademiniame lietuvių teatre, kurio misija buvo saugoti nacionalinės kalbos grožį ir tobulumą, išlepintoms ausims tai prilygo bombos sprogimui. Bet, regis, šį kartą rizikingas lingvistinis nuotykis pasiteisino. Pagal mokykloje mūsų išmoktą Daukšos „Postilės“ įžangos formuluotę gerai žinome, kad tautą sudaro trys svarbiausi dalykai: bendri papročiai, teritorija ir kalba. Slystant žemei su visais papročiais iš po kojų, daugeliui šiandienos lietuvių, regis, kalba liko paskutinis juos rišantis siūlas. Bet ar tikrai? Pjesėje negailestingai išbandomas ir jo stiprumas. Ką reiškia lietuvių kalbos abstraktybė ir tobulybė, kai konkretūs ir labai skirtingi kalbėjimai ją tarsi naikina? Ar gali visuomenės autsaideriai, savo slengą ornamentuojantys keiksmažodžiais, susikalbėti su elitiniais tautos išrinktaisiais, kalbančiais savu biurokratiniu ir pompastišku slengu apie demokratiją, liberalizmą ar tautinį idealizmą? Pjesės sėkmė liudytų, kad dar gali, nors pavojinga nesusikalbėjimo riba yra labai arti. Rašytojas pjesėje išgauna pačios nacionalinės kalbos dekonstrukcinį dviprasmiškumą, žaisdamas jos keliamais dramatiškais ir komiškais efektais.

M. Ivaškevičius pagrįstai vadinamas tautos problemą tyrinėjančiu antropologu, aktualios politinės dramaturgijos kūrėju (Vaidotas Jauniškis). „Išvarymą“ lenkų kritikas Kristianas Lupa net pavadino „lietuvių saga“, arba naujuoju tautiniu epu. Įdomu, kad rašytojo ir oponentų, ir simpatikų stovyklose daroma ta pati išvada apie pjesėse atliekamą tautinių mitų dekonstrukciją. Tačiau ji suprantama ir vertinama skirtingai. Vieni ją suvokia siaurai – tik kaip švenčiausių kultūros pamatų sugriovimą ir praeities deheroizavimą, kuri buvo pradėta jau tarpukariu kairiųjų rašytojų (Silvestras Gaižiūnas21), o kiti ją supranta kaip lietuvybės (tautinės tapatybės) išplėšimą iš standartinių formulių, ir jos intriguojantį aktualizavimą didžiųjų tautinių pasakojimų pabaigos epochoje (Ramunė Balevičiūtė, Valdas Vasiliauskas, Jūratė Sprindytė). Norisi pritarti pastariesiems, nes tautinės tapatybės dekonstrukciją M. Ivaškevičiaus pjesėse suprantu kaip rašytojo ir mūsų pastangą priartėti prie permainingo tikrovės tikroviškumo, ne tik ironiškai peržiūrint tautinius mitus, bet ir aktualizuojant tautinės tapatybės krizę, kai bet kuri pranašystė gali įgyti pokšto pavidalą.

Tautinės tapatybės krizę skelbiančioms M. Ivaškevičiaus pjesėms pasiūlę dekonstrukcijos sąvoką norėjome pasakyti, kad vienareikšmių tautinių idėjų ir didžiųjų tautinių pasakojimų steigimo laikas pasibaigė, šiuolaikinis rašytojas skatinamas rinktis žaismo paradoksais (Pokšto) poziciją. Tautinės tapatybės dekonstrukciją turėtume vertinti ne vienareikšmiškai kaip praeities mitų ar kultūrinio paveldo atmetimą (tiesiog destrukciją), bet jų patikrinimą ir perrašymą, kurio reikalauja dinamiškai globalizuojama ir neturinti aiškios išraiškos ir krypties mūsų šiuolaikinė tautinė sąmonė ir kultūra. Dekonstrukcija steigiasi ten, kur į tą patį klausimą darosi vienodai įmanomi ir pesimistiniai, ir optimistiniai atsakymai, ir tada, kai tautinė tapatybė pradedama suprasti ne kaip pastovusis kūrybos šaltinis (tautos dvasia), o jos permainingas ir nenuspėjamas rezultatas. Tautines aktualijas keliančios M. Ivaškevičiaus pjesės rašomos ne tam, kad mus glostytų ir gintų, saugotų ir ramintų, o tam, kad drumstų ramybę ir verstų ieškoti atsakymo į naujus laiko klausimus.

Ar galima kalbėti apie dekonstrukcinės tautinės tapatybės vienijamą šiuolaikinę lietuvių tautą? O kodėl gi ne?

 

1 Valdo Papievio „Vienos vasaros emigrantai“ (2005), Dalios Stapinkitės „Lietumi prieš saulę“ (2007), „Iš dviejų renkuosi trečią“ (2014), Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys: tekstai, atsiradę iš stebėjimo, patirties ir vaizduotės“ (2013), Paulinos Pūkutės „Bedalis ir labdarys“ (2013), Juozo Erlicko „Išeinu iš krašto“ (2013), Janinos Survilaitės „Pašnekesiai su Helvecija“ (2013), Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2013) ir kt.

2 XV–XVI a. Bychowieco „Kronikoje“ įtraukta legenda apie Palemoną, kuris, bėgdamas nuo Cezario rūstybės, su romėnų kariais atvyko prie Nemuno ir davė pradžią Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastijoms – žr.: Lietuvos metraštis: Bychovco kronika / Vertė R. Jasas. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 42–43. Lietuvių kilmės iš romėniškų protėvių legenda paplito XVI–XVII a. literatūroje ir dailėje. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595–1640) savo garsioje knygoje „Trys lyrinių eilėraščių knygos“ (lot. „Lyricorum libri tres“), išleistoje 1625 m. Kelne, plėtojo mitinį pasakojimą apie lietuvių kilmę iš romėnų: Lietuvą vadino „didžiojo Palemono karalyste“, „Palemono valdomis“, Vilniaus Gedimino pilį lygino su Romos Kapitolijumi.

3 Milašius O. Ars Magna. Slėpiniai. – Vilnius: Aidai, 2002.

4 Šis aiškinimas buvo susijęs su lietuvių kilmės iš Indijos teorija. XIX a. pr. vokiečių kalbininkai ir istorikai, susidomėję Europos kalbų indiška (sanskritiška) prokalbe ir protėvyne, lietuvių kalbą ir papročius vertino kaip geriausiai išlaikiusius indoeuropiečių prokalbės (ir protėvynės) archajiškus bruožus. Vokiečių kalbininkas Franzas Boppas 1833 m. išleido „Sanskrito, senosios persų, graikų, lotynų, lietuvių, gotų ir vokiečių kalbų lyginamąją gramatiką“, kurioje teigė, jog iš dabartinių kalbų lietuvių kalba yra artimiausia sanskritui. „Šiandien jau pripažinta, jog lietuvių kalba yra seniausia iš kalbų, kuriomis kalbama Europos žemyne. Boppas, Klaprothas ir Bohlenas savo tyrinėjimuose neginčijamai tą tiesą nustatė. Barono Ecksteino manymu, tai yra seniausia po sanskrito kalba, mažiausiai paveikta pokyčių <...> lietuviai – tai indų kolonija su visa savo sankloda“, žr.: http://antologija.lt/text/adomas-mickevicius-slavu-literatura-15-paskaita . A. Mickevi čiaus nurodyta lietuvių mitologijos sąsaja su indų vėliau buvo patvirtinta Norberto Vėliaus „Mitinės lietuvių sakmių būtybės“ (1977) ir Algirdo Juliaus Greimo „Apie dievus ir žmones“ (1979) veikaluose.

5 Šalkauskis S. Rytų ir Vakarų kultūros sintezės klausimas // XX amžius. – 1938. – Nr. 136 (591). – P. 6.

6 Žr.: Kubilius V. Lietuvių literatūra ir pasaulinės literatūros procesas. – Vilnius: Vaga, 1983. – P. 66.

7 Kavolis V. Nepriklausomųjų kelias. – Vilnius: Versus aureus, 2006.

8 Venclova T. Lietuviško stereotipo problema // Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos. – Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007. – P. 291.

9 Derrida J. Structure, Sign and Play in the Discourse of the Human Sciences. Writing and Difference. – University of Chicago Press, 1978. – P. 278–293.

10 Man P. The Rhetoric of Blindness, in Blindness and Insight: Esays in the Rhetoric of Contemporary Criticism. – Minneapolis: University of Minesota Press, 2010. – P. 109–119.

11 Sprindytė J. Mitų perkūrėjas // Sprindytė J. Prozos būsenos, 1988–2005. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2006. – P. 217.

12 Bauman Z.Globalizacija: pasekmės žmogui. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – P. 93–94.

13 Sprindytė J. Mitų perkūrėjas. – P. 215–220.

14 2011 m. gegužės 14 d. Turino miesto teatre „Garybaldi“ debiutavo M. Ivaškevičiaus pjesė „Madagaskaras“ (į italų kalbą išvertė Toma Gudelytė ir režisierius Stefano Morettis). Jauna Bolonijos teatro trupė „Gli Incauti“ (liet. neatsargieji, neapdairūs) – nepriklausoma aktorių asociacija, susikūrusi 2008-aisiais Mažojo Milano akademijos studentų iniciatyva ir vadovaujama jauno režisieriaus Simone’o Toni. Nuo 2010-ųjų „Gli Incauti“ vykdo teatrinį projektą, įtraukiantį klasikinės ir šiuolaikinės dramaturgijos tekstus, nagrinėjančius utopijos ir distopijos temą: „naujieji pasauliai“, utopijos salos, realios ar išgalvotos vietos, kuriose skleidžiasi žmogaus egzistencinė drama ar visuomenę persekiojančios baimės, įgaunančios įvairiausių neapykantos formų. Žr.: Gudelytė T. Mariaus Ivaškevičiaus utopijos salos atradimas italų teatre // Literatūra ir menas. – 2011. – Birželio 14.

15 Ivaškevičius M. Autoriaus įžanginis žodis // Ivaškevičius M. Madagaskaras. – Vilnius: Apostrofa, 2004. – P. 16.

16 „Erdvės požiūriu Londonas yra saloje. Bet išjungus geografinį mąstymą visi mes – salų gyventojai. Žmoniją vis dar sudaro salos, vadinamos tautomis.“ Žr.: Ivaškevičius M. Išvarymas. – Vilnius: Apostrofa, 2012. – P. 7. Tačiau postmoderniame pasaulyje jau nėra tokios vietos, kurią galėtume pavadinti visiškai izoliuota, todėl ir salos šiandien daugiau suvokiamos kaip tokios geografinės vietos, kurias jūra labiau jungia nei skiria. Pasitelkę salos metaforą panašiai galime apibūdinti ir postmodernų subjektą, ir postmodernią tautą.

17 Ten pat. – P. 8.

19 Plg.: „Vartotojų visuomenėje žmonės skirstomi į esančius „aukščiau“ ir „žemiau“ pagal jų mobilumo lygį – pagal jų laisvę rinktis, kur būti. Vienas „aukštesniųjų“ ir „žemesniųjų“ skirtumas tas, kad tik pirmieji gali pralenkti antruosius, bet ne atvirkščiai.“ – Bauman Z. Globalizacija. – P. 132. Anot autoriaus, visuotinai judančioje ir lakioje globalioje visuomenėje vis labiau diferencijuojasi galią turinčio elito (vadinamųjų turtingų turistų) išgyvenamas eksteritoriškumas kaip svaiginanti laisvė ir po pasaulį valkataujančių, bet naujuose getuose įkalinamų skurdžių sluoksniai. Jie teritoriškumą vis mažiau jaučia kaip gimtuosius namus, labiau – kaip iš po kojų slystančią žemę arba kalėjimą.

20 Plg.: Savukynas V. Lietuvių tauta išgyvena tapatybės krizę // 15 minučių. – 2014. – Kovo 11.

21 Gaižiūnas S. Madagaskaro džiunglėse // Literatūra ir menas. – 2005. – Birželio 6.