tekstai.lt

Laura Sintija Černiauskaitė. Žemaitės pasaulio šviesa

Žemaitei – 170

 

5-6_Metai_2015_.jpg

Artėjant Julijos Žymantienės-Žemaitės 170-osioms gimimo metinėms, verta iš naujo apmąstyti, kiek ir ką ši klasikė davė mūsų literatūrai. Atrodo, naujos kartos žmonės klasiką gali skaityti laisviau, be išankstinių nuostatų ir stereotipų, tai paliudijo Maironio ir Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai. Suvokiame, kad ir Žemaitės kūryba nėra vien „buitinis moralinis“ realizmas, kad už blaivaus gyvenimo aprašymo jos tekste slypi kur kas subtilesni dalykai, ryškėja humanistinės vertybės, jaučiamas žmogiškos gyvenimo šilumos ilgesys. Visa tai nepraranda reikšmės ir mūsų dienomis, nes žmogaus prigimtis nesikeičia. Kad Žemaitės tekstas prabiltų į mus su visa autentika, būtina jį atitinkamai perskaityti – ne tik atverti knygą, bet ir atsiverti pačiam, susikurti empatinį santykį su kūriniu, pajusti gyvą rašytojos buvimą jos žodyje, taip pat žmogiškosios gyvybės šilumą kasdienybės daiktuose ir gamtos vaizduose. Tokiam skaitymui ypač tinkamu laikytume apsakymą „Sutkai“.

 

Myluojamas ir myluojantis pasaulis. Vedanti paskui save

 

Apsakymas „Sutkai“1 pradedamas reikšmingu deminutyvu, nulemiančiu viso kūrinio suvokimo nuotaiką. Nuo pirmųjų žodžių žmogaus jausmas atsiremia į gamtos pasaulį: Pavasarėlis. Sprogstantis, prasiveržiantis priebalsis p – kaip pradžių pradžia. Pasakojimas pratrūksta lyg žmogui ilgai tylėjus ir nebeištylėjus. Iš švelnių, glamonėjančių intonacijų aišku, kad šnekama moters. Saulelė – motina – šeimininkė šildančiu žvilgsniu žadina ir prižiūri bundančius savo žemės lapelius, pumpurėlius, žoleles. Saulelė yra moteris, saulelės ir kalbėtojos žvilgsnis į pavasarėlio žemę yra vienas ir tas pats. Kas tik gyva, išsimuša iš žemės, ir visa, kas ima gyventi, saulelės – moters tuojau sutinkama, atpažįstama, pavadinama ir nuglamonėjama. Pavasarėlio žemė yra saulelės – moters laukas. Ji apžvelgia žemę kaip savo kūną, kurio atmintyje glūdi skirtingos moteriškumo apraiškos. „Trakose, po krūmus ir žolynus, nedrąsios žibuoklės slapstėsi, lapeliuose įsikniaususios, žabarėliais užsiskrebusios, kiūtodamos žolynėly, kvepėjo“ (žibuoklė – našlaitė, maža mergytė; nedrąsi, kiūtanti, bet vis dėlto – kvepianti); „Pakraščiais miško, kaip jaunosios per jungtuves, baltais rūbais pasipuošusios klestėjo ievos“ (ieva – moterystei pasiruošusi, bet jos slenksčio dar neperžengusi mergina); „Gretimais jaunos eglelės; jų šakos svyravo, apkibusios raudonais skujų bumbulėliais“ (ištekėjusi, užkerėta pasakos Eglė, apsunkusi nuo vaisingumo, svyruojančiom nuo naštos šakom – jau nebe šakelėm.) Jaunos eglelės čia svyruoja gretimais ievų, todėl lyg susisiekia patirtimi. Taip tekste paeiliui ir laipsniškai išvardijamos moteriškumo būsenos: žibuoklės, ievos, eglelės – mergytė, mergina, moteris.

Žemaitė savo kūriniu „šneka“, jos šnekėjimo pradžia tradicijoje. Tai gimdantis ir myluojantis, laiminantis šnekėjimas, bet – suvaldytas, sentimentaliai neišskystantis. Tarytum prieš užrašant žodis jau būtų ištartas balsu: sau arba kam nors esančiam šalia, galinčiam tą žodį išgirsti ir suprasti. Tuo glostančiu šnekėjimu Žemaitė sukuria ir paruošia erdvę dviem žmogeliam, kurie ateina per pavasarėlio mišką siauru keleliu. Tai vyras ir moteris. Myluojanti kalba pabrėžia ir jų tarpusavio santykį – įsimylėjimo, švelnumo, abipusio atvirumo. Juodu eina susikibę, tačiau nesiremia vienas į kitą – nėra vienas kuris silpnesnis. Žvilgsniu iš toliau pasiekiamos būsenos: „Kaži ką balsu šnekučiavo; tankiai, į vienas antrą pažvelgę, juokėsi.“ Džiaugsminga, kupina nuoširdaus susidomėjimo vienas kitu, pavasarėlį įkūnijanti vyro–moters jungtis.

Toliau įvyksta atotrūkis: „Čia, būdavo, žydės žibuoklės, – tarė vyriškis ir, paleidęs ranką, pasisuko į krūmus.“ Vyras pirmas padaro atsiskyrimo judesį – jis ieškosiąs žibuoklių. Bet tai jo ketinimas, prieš jį įvykdydamas jis paleidžia ranką , leisdamas moteriai pasirinkti, ką ji darys. Lyg nesvarbus, bet daug pasakantis vyro gestas: jis atskiria savuosius ketinimus nuo moters ketinimų, palieka jai laisvę jų turėti. Šis nesąmoningas gestas atskleidžia svarbų jų santykių bruožą – pagarbą. Ir – ne valdymą, bet draugystę. Vyras paleidžia moterį, ir ji pasuka savo kryptim: „taku į pakalnę“. Jų atsiskyrimas toks natūralus, kad vos pastebimas.

Atsiskyrusi nuo vyro, moteris, „pabėgėjusi porą varsnų, atsidūrė pačiame atkrantyje“. Čia ji atsisėda priešais Dubysos kraštovaizdį, žvalgosi, išgyvena jį. Pasakotojos nepabrėžiamas, bet reikšmingas yra tas moters atsiskyrimas, poreikis giliausius sielos judesius išgyventi vienai, trumpam išsivadavus net nuo laimingų meilės santykių. Moteris net pabėgėja – drąsiai siekdama to atsiskyrimo ir neslėpdama jo nuo vyro, – jų santykiai nesuvaržo šitos galimybės. Kol ji sėdi netoli liepto ant kalvelės , vyras lieka kažkur , atskirtas skardžio ir alksnių. Erdvė tarp vyro ir moters suskaidoma, tuo lyg išreiškiamas giluminis autorės žinojimas, kad moterystėje, net abipusiškai meilingoje, moteris ir vyras visada esti atskirti vienas nuo kito savojo kitoniškumo. Tačiau jis renka žibuokles jai . Savanoriškai atsiskyręs ir ją paleidęs, mylintis vyras veikia ir yra jai ir dėl jos .

Moteris (Magdelė) ateina prie Dubysos pirmoji. Ji atsiveda vyrą (Juozapą, Juozelį) į jai brangią vietą ir pirmą kartą per jų santuokinio gyvenimo pusmetį atskleidžia savo paslaptį: šioje vietoje prasidėjo jos meilė (įdomu, kad Juozelio meilė Magdelei prasidėjo vėliau ir kitoje vietoje – per mėšlavežį.) Juozelis to nežinojo. Iki šiol tai buvo tik jos paslaptis. Juozelis sunkiai beatsimena, kaip prieš metus tikrai pervedęs per lieptą „vieną mergelę“, kuri ir buvo Magdelė. Magdelė jį tada įsidėmėjo ir „užsidegė“, o Juozelis, kaip pasakoje pasirodantis nepažįstamas gelbėtojas, tik perveda ją per lieptą ir dingsta. Neįsidėmi, neįsižiūri. Net po keleto dienų, su reikalu užsukęs pas Magdės šeimininkus, neatkreipia į ją dėmesio, neatpažįsta, kad tai ta pati, jo išgelbėtoji ir jau užsidegusioji. Moteris pamato vyrą pirma („Aš pirma pamilau tave, Juozeli, tuo pamatymu“) ir tampa jo pamatyta tik tada (o gal ir todėl), kai jau pati yra užsidegusi („Čiupinėjuosi, taisausi... o burna kaista kaip liepsna!“).

Stiprus meilės jaudulys gali veikti kaip destrukcija, griovimas: Juozeliui netikėtai įėjus pas Magdelės šeimininkus, „<...> sumišo mano verpalas, ratelis pašėlo, siūlas nutrūko, šniūras nukrito, tekiniukas ėmė priešingai suktis...“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Žiūrint mitologiškai – fatališka situacija, senojo likimo siūlo nutrūkimas, likimo persikeitimas. Žiūrint psichologiškai – slepiamos, nerealizuojamos meilės perviršis, kurio negali atvirai nukreipti į objektą, yra artimas susinaikinimui ir naikinimui, jis išmuša iš buities rato. Tokios stiprios reakcijos parodo moters galimybes „pašėlimui“, aistrai. Magdelės veidelis „truputį rauplėtas“, vadinasi, lemia ne grožis, o pašėlimas, moters aistra, jos galia patraukti vyrą meilei. Ne tik vieną Juozelį, bet ir kitus: „Aš dėl tavęs, Magdele, daugiau širdgėlos patyriau, išsipykau, ne sykį pamatęs tave bešėlstant su kuo“ [išskirta mano – L. S. Č.].

Tipiška yra Juozelio atpasakota merginimo scena, parodanti gilų dvasinį lyčių skilimą (Adomo ir Ievos susvetimėjimas po nuopuolio): jaunuoliai rodo vieni kitiems dėmesį ir užslėptą simpatiją ne „teigiamais“ būdais, o erzindami vienas kitą, konkuruodami, kovodami, net „kenkdami“:

Atmenu, dvaro talkoj pirmą sykį įsispitrėjau į tave. Jonas nutraukė tau skepetaitę, tu jam nuleidai kepurę; jis įkibo tave risti, tu nepasiduoti. Iš apmaudo aš važiuodamas su valkčiu tyčiomis pataikinau stačiai ant tavo kapstyklės – trakšt ir nulaužiau kotą; tu pašokusi capt nulaužtą, žvilgt į mane, tik latakai į mišką! Beveizint ir beatsinešanti lažinį kotą; užsimovė šakikę, įkalė su akmeniuku, ir vėl kapsto. Kad bent pusę žodžio man būtų pasakiusi: ar tu velne, ar tu kas, kam sulaužei ar įdėk kitą? Aš to nemeilijau, o ji – nė vampt! Toksai įpykis paėmė...

Magdelė prisipažįsta: „Aš numaniau, jog tu mane erzini <...>. Tyčiomis nieko nesakiau, atmenu aiškiai. Neveikiai dar tepradrįsau su tavim šnekėtis.“ Galima pykti, kenkti, galynėtis, geidžiant paliesti kitą nors taip, bet – neištarti nė žodžio. Nes kalbėjimas, savo balso atvėrimas, paprastai lydimas jau ir žvilgsnio, yra aukštesnis, intymesnis lygmuo, į kurį pereinama natūraliai, pamažu, kurį vaikinui galbūt reikia ir „užsitarnauti“. Magdelės tylėjimas šioje situacijoje parodo ne tik drovumą ar nuolankumą, bet užsispyrimą, nepasidavimą – toks jos, intuityviai pajaustas, būdas nenusileisti Juozeliui. Kartu ir parodymas – siek manęs. Ir – tai nebus taip paprasta.

Moteris yra vedlė, ji generuoja poros dvasinę nuotaiką. Ji atveda vyrą į sau brangią vietą, o jis ateina iš paskos. Persiima moters būsenomis, stengiasi matyti jos akimis, jai antrina, nes ją myli. Moteris turi stipresnį poreikį dvasiniam gyvenimui. Ji veda paskui save vyrą ir moko jį matyti ne tik tai, kas matosi, bet sulydyti dvasią su tuo kraštovaizdžiu ir per tai susieti, branginti jų meilės ryšio istoriją. Be moters ši vieta netoli lieptelio vyrui būtų viena iš daugelio. Jis visas, ir veiksmu, ir dėmesiu, pasigręžęs į moterį: priskina jai žibuoklių, nuoširdžiai rūpinasi: „Ar nepailsai, taip greitai bėgdama, Magdele?“ Ji atstumia jo dėmesį, nesureaguoja į žibuokles, nes tai, ką vyras šią akimirką siūlo, yra truputį per smulku: apžvelgdama iš tos svarbios vietos Dubysos gamtovaizdį, moteris iš tikrųjų žvelgia gilyn į save (net ne į juos abu, o tik į save – ji vis dar turi savo neišsakytą paslaptį – todėl vyras jai tarytum trukdo, blaško, kalba truputį ne tą ir ne taip). Vėl patriarchalinei tradicijai kiek neįprastas, stebinantis, sukeistas vietomis santykis: vyras žvelgia į moterį, moteris žvelgia į save. Tačiau vyras dėl šių ir kaip tik dėl tokių santykių yra laimingas. Tuo lyg pasakoma: žmoną mylintis, jos vedimui pasiduodantis vyras yra laimingas. Vėliau matysime, kaip vyresnieji Sutkai, savo santykių pavyzdžiu sudarantys atkartojantį foną jauniesiems, tą tiesą patvirtina. Pagaliau vyras yra būtinas moters laimės (laimės nutekėjimo) ir dvasinės pilnatvės veiksnys, svarbiausia jos priežastis. Be mylimo vyro Žemaitės moteris neturėtų ko taip svajingai leistis į save, o pažvelgusi į savo vidų galbūt nieko ten ir nepamatytų.

Teritorijos: jaunieji ir senieji Sutkai

Darnus dviejų kartų Sutkų gyvenimas vyksta po vienu stogu, vienoje trobelėje: „Visi dirbo, kiek kuris begalėdamas krutėjo, ir visi dailiai maitinosi, vienoje trobelėje ir vienoje kamarėlėje talpindamos.“ Turėjo nedaug, bet „maža tereikėjo“. Visko po viena, kaip pasakoje: karvelę, kumelėlę, paršelį, vištelę, gaidelį, katelę, šunelį. Tik tiek, kiek reikia, be pertekliaus. Ir jokio godumo norėti daugiau. Kad vienoje kamarėlėje būtų galima visiems dailiai gyventi, reikia meilės ir pastangų. Kaip to pasiekiama? Ar tai tikrai įmanoma?

Magdelės gimdymo scenoje pamažu atsiveria: ne viskas po Sutkų stogu gražu ir lengva, esama čia ir įtampų, ir moteriškos konkurencijos, ir asmeninių interesų, slapukavimo, šykštavimo – tą pamatysime dar kitame epizode.

Taigi Magdelės gimdymo scena. Atsargiai, tik puse lūpų pasakoma, kas iš tiesų vyksta: gimdanti moteris yra „sopulių suspausta“. Tai atpažįstama tik gimdžiusioms. Laukiama pirmagimio: sūnaus ir vaikaičio. Sutkai „nuliūdę, nusiminę, rūpinasi grobstosi, pagalbos ieško“. Įdomios motinos Sutkienės reakcijos: Juozapui neištvėrus įtampos, ji iš pradžių neleidžia jam veikti – važiuoti pas daktarą. Pasitelkia tris argumentus: tik viena kumelėlė, kuri per silpna, nereikia daktaro trukdyti, nes jau vakaras, ir vežimo „ratukai tebėra mėšlinuoti“. „Reikia pirma nuplauti“, pritaria motinai tėvas. Bet – nė ženklo, kad būtų to imamasi. Iš tėvų pusės – vien žodžiai, patarinėjimas, pasyvus laukimas: „<...> tėvas senelis, lauke užsikvempęs ant tvoros, kosėdamas rožančių barškina.“ Užsikvempęs ant tvoros – vadinasi, nugara į trobą, veidu į „pasaulį“, atsiribojęs nuo to, kas vyrui nesuprantama, baugu ir drovu, o moteriai – vien tik įsčiomis pajuntama ir išgyvenama. Motina neduoda kumelėlės, bet siūlo Juozapui bėgti pas dvaro ponią, „apkabint jos kojas“, kad pasigailėtų ir duotų arklius. Šitaip bus tik sugaišta laiko. Bet, atrodo, sava kumelėlė motinai rūpi labiau negu „sopulių suspausta“ marti ir pasaulin ateinantis vaikaitis. Netrukus ji kiek per ūmiai nukreips savo rūpestį į vyrą, sugalvojusį vis dėlto ištraukti ir nuplauti tuos mėšlinus ratukus, jei sūnus negautų arklių dvare: „Dvasios neatgauni, o taip sunkiai trauki! Nematei mane pasišaukti?“ Pagarbus, taikingas senojo Sutkaus atsakymas: „Užtenka darbų ir tau.“

Šokimas rūpintis savo vyru, gal ir be rimto pagrindo, kai troboje daug rimčiau galuojasi marti, parodo instinktyvų savo „teritorijos“ gynimą: savas vyras Sutkienei yra svarbesnis už marčią, iš esmės svetimą moterį. Jai mažiau ir gailesčio, dėl jos mažiau padaroma, o ir tai, kas padaroma, išeina iš rankų sunkiau, apsvarstant. Vyru gi rūpinamasi spontaniškai, kaip akis išdegus, su priekaištu ir riksmu. Sutkienė dėl marčios daro tik tai, ką mano privalanti: nuramina, paglosto, apklosto. Ir tai kenčiančiai pirmakartei turi būti pakankama. Visa kita atlieka Juozelis. Magdelė yra visų pirma jo. Nei motina, nei tėvas nestoja tarp jaunųjų, o ypač dabar, kai juos sieja be galo įtempta gimdymo styga – pirmasis išbandymas. Šis išbandymas yra tik Magdelės ir Juozelio. Todėl tėvai nusišalina, atrodo net kiek abejingi, per lėti, per mažai „darantys“. Jeigu toks nesikišimas į jaunavedžių emocinę teritoriją galioja ir kitose gyvenimo srityse, darosi suprantama, kaip dvi kartos gali dailiai sugyventi ankštoje erdvėje.

Dailaus sugyvenimo iniciatyva ateina ir iš jaunųjų: jie tėvams dėkingi, linkę paklusti, nusileisti. Juozeliui išbėgus į dvarą, Magdelė bučiuoja ranką anytai ir sako: „Ačiū, mamaite, kad patarei daktarą vežti. Gal dar negausiu mirti.“ Tačiau ne mamaitė patarė vežti daktarą, o Juozelis. Maža to: mamaitė nedavė kumelėlės. Ar galėjo Magdelė šito neišgirsti – tokioje ankštoje, kiaurai pergirdimoje aplinkoje, ir dar tokios būsenos, kai moteris tampa ypatingai jautri, junta ir girdi menkiausią smulkmeną? Tačiau dabar Magdelė reikalinga moteriškos paguodos, solidarumo. Dabar ji silpna, „sopulių suspausta“, ir priklauso nuo vyresnės, ne sykį gimdžiusios anytos, kuriai Magdelės padėtis gal ir neatrodo tokia mirtina kaip pačiai gimdyvei. Sulaukusi jos paguodos, meiliai pavadinta „pupele“, Magdelė padėkoja anytai už tai, ko ši nepadarė. Bet iš esmės – už tą paguodą, už priėjimą, savo nuolankumu užsigarantuodama ir tolimesnį prielankumą.

Užaugęs darnioje šeimoje Sutkų Juozas yra persiėmęs tos pačios dvasios ir ja vadovaujasi kurdamas savo šeimą. Maža to: jo ir žmonos santykiai praauga tėvų santykius. Tą galime suprasti iš tėvo pamąstymų: „Juozas, vargšas, laksto kaip sudegęs... pirmas sykis, nesumano, ką bedaryti. Kiek kartų man taip buvo, bet daktaro nė sykio nevežiau <...>.“ Tėvas prisipažįsta, kad nepadarė dėl savo žmonos tiek, kiek jo sūnus daro dėl savosios. Jis nesikiša, sūnaus nemoko, nestabdo, leidžia jam elgtis savo galva, nes tai, kas dabar vyksta, yra tik tarp Juozelio ir Magdelės: gimsta jų pirmagimis. Tėvai čia negali kištis. Žinoma, galima išmintingai ir tik sau pagalvoti: ,,Ir čia, man rodo, apsieitų ir be daktaro, tik truputį kantrybės reikia.“ Jaunas tėvas kantrybės neturi, bet turi užsidegimo veikti, gelbėti sopulių suspaustą žmoną, daryti viską, kas nuo jo priklauso. Senajam tėvui iš šono geriau matyti, kaip čia yra, bet jis nesikiša, išmintingai leidžia sūnui išgyventi tą „pirmąjį sykį“. Apie gimdymus ir vaikus Sutkus mąsto: „<...> kurs užaugo – užaugo, kurs mirė – numirė, o motina ir šiandien sveika tebėra...“ Sutkui svarbiausia – motina, kad ji būtų sveika gyva, nes esminis jo ryšys yra ne su vaikais, o su ja. Šeima, kurioje sutuoktiniai vienas kitam yra svarbiausi, kurioje „neužsidengia“ vienas nuo kito vaikais, yra darni, taisyklinga. Sutkaus pamąstymuose nuskamba senoviškas nuolankumas likimui, o tai jo sūnui jau gali atrodyti kaip pasyvumas: ne vyras lemia, kuris vaikas mirs, kuris užaugs, jis niekuo negali padėti, jis nė karto net daktaro nevažiavo, jis yra bejėgis šalia gimdančios moters, nusišalinęs, palikęs viską atlikti jai pačiai ir nulemti likimui. Bet Juozelis elgiasi kitaip: „Nebelauksiu nieko, tučtuojau važiuoju daktaro!“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Tai iššūkis, aktyvus dalyvavimas gimdymo situacijoje, nesitaikstymas su „likimu“, rodantis jaunosios kartos pažangą: Juozelis darys tai, kas jo tėvui gal net į galvą nebuvo atėję.

Dvaro ponia su arkliais atsiunčia „puikų porinį vežimėlį“ ir „vežiką barzdylą, ilgu apsiaustu, baltomis sagomis, kepure baltais apdarais“, kuris visą naktį laukia, kol atsilaisvins daktaras. Nepaaiškinama, kas toji ponia ir kodėl prie jos nėra pono. Galbūt ji našlė, ir dvarą valdo viena pati. Arba – egzistuoja ir ponas, bet tokiu delikačiu, moterišku reikalu pritinka kreiptis tiesiai į ponią, tikintis, kad ji palenks dvaro šeimininką duoti arklius. Svarbu – pasakojime atsiranda dar viena „lemianti“ moteris, stipri, galinti duoti arba neduoti taip reikalingus arklius. Koks jos dosnumas ir kokie geri santykiai, kad valstiečiai gali kreiptis į dvaro ponią ir sulaukti jos pagalbos. Pasirodo, kad Sutkams būdinga darna yra būdinga visai jų aplinkai. Net daktaras toks – be grubumo, be nekantros, kad tenka visą naktį praleisti valstiečių trobelėje – jo kalba „aiški, raminama“.

Gimdymo epizode tėvas Sutkus vienintelis lieka nusišalinęs nuo gimdymo. Tarsi viską, kas naktį vyksta troboje, saugotų iš išorės: „Tėvas prieangyje, kertėje, ant trinkelės susirangęs, kiūtodamas girdėjo troboje Magdelės dejavimą, motinos guodžiojimą, Juozapo verkimą, aiškią, raminamą daktaro kalbą.“ Koks intensyvumas: visi ką nors veikia, kiekvienas prie gimdančios Magdelės turi savo vietą. Vienas tėvas „kiūto“ prieangyje, kertėje, susirangęs – pats kaip kūdikis įsčiose (arba – kaip sergstintis šuo). Tėvo amžius ir lytis pagal tradiciją leidžia jam tiesiogiai nedalyvauti gimdyme, bet jis privalo likti anapus durų ir eiti „sargybinio pareigas“. Toks nusišalinęs žmogus šeimoje yra reikalingas, net būtinas. Paprastai jis arba yra kitoks, arba – senutis. Saugodama gimdymo slaptybę, pasakotoja Žemaitė kartu su senučiu lieka už durų, ir tik klausosi iš vidaus atsklindančių garsų, leidžiančių suprasti, kas vyksta.

Girdime, kad Juozapas verkia. Ar įprasta to meto – devyniolikto amžiaus – vyrui būti prie gimdančios moters ir dar verkti – dėl jos ir su ja? Jo tėvas lieka tradiciškai atsitraukęs. Kodėl Juozapas nepaiso tradicijos, pagaliau – tėvo pavyzdžio, kodėl nesidrovi jam (ir daktarui) girdint verkti? Turbūt jaunosios šeimos santykiai šitai leidžia . Tarp jaunojo ir senojo Sutkų nevyksta galios žaidimai. Senstantis tėvas užleidžia sūnui savo pozicijas, o šis jas natūraliai perima – pats tampa tėvu. Juozapas linkęs paklusti tėvų valiai ne iš baimės ar inercijos, bet iš meilės ir pagarbos. Tačiau psichologiškai tėvo atžvilgiu jis yra išsivadavęs nuo vaikiškumo – yra suaugęs. Todėl jis nesidrovi prieš tėvą savo silpnumo, pagautas emocijų verkia prie gimdančios žmonos. Juozapo emocijų laisvė dar kartą parodo, kad jis praaugęs savo tėvą. Ir – gal net tipišką savo gyvenamo meto vyrą. Ar jo pavyzdžiu Žemaitė išreiškia norą gilios sutuoktinių draugystės, leidžiančios kartu, nesislepiant ir nesidrovint, gimdyti savo vaikus? Ne tik trokšdama, bet ir numanydama, kad tokia draugystė įmanoma ir gali būti „laimės nutekėjimo“ pamatu?

Kaip ir apsakymo pradžioje, pagaliau pasirodo – „spykteli“ saulelė. Be jos neapsieina joks svarbesnis gyvenimo įvykis: „Toje pat valandoje staiga suvirko kūdikis.“ Kūdikį kiekvienas šeimos narys sutinka pagal jam priskirtą vaidmenį ir labai ekspresyviai. Pradedama nuo to, kuris, atrodo, buvo labiausiai atsitolinęs, bet sielojosi ne menkiau už kitus:

Tėvelis atsidūsėjo lengvai, kaip kad būtų sunkiausias akmuo nuriedėjęs jam nuo širdies. Juozapas tuo kūdikio balsu visas sudrebėjo, nebežinojo, kas su juo dedasi. Skaudus skausmas staiga virto didžiausiu džiaugsmu. Motina garbstydama glostė kūdikį, glaudė ant rankų. Juozapas, atsikluinėjęs iš pirmutinio įspūdžio, krito Magdelei ant kojų. Ta juokdamos rankas prie jo tiesė.

Pagaliau Žemaitė aprašo šeimą, kurioje visi laukia užgimstančio kūdikio. Truputį neįprastas vyro jausmingumas: Juozapas sudrebėjo ir nebežinojo, kas su juo dedasi. Simpatizuodama Juozeliui, Žemaitė mato reikalą parašyti būtent taip: svarbią akimirką jis linkęs įsiklausyti į save, mėgina susigaudyti savo sukrėstoje dvasioje.

Naujagimį paima motina – ja pavadinama ne Magdelė, o senoji Sutkienė. Ji pirmoji paima kūdikį, nes matriarchatinėje hierarchijoje yra aukščiau už jaunąją, jai dera priimti į savo gentį naujai užgimusį žmogų. Paimdama kūdikį ji taip pat leidžia jauniesiems tėvams atsikvėpti ir pabūti kartu. Neužsimenama apie tai, kad Juozapas vaiką imtų, liestų. Labiausiai jam rūpi žmona. Ir net ne tai, kad ji pagimdė, o kad – išgyveno. Atsitokėjęs nuo pirmojo įspūdžio, jis „krito Magdelei ant kojų“ lyg pasiduodamas, lyg pripažindamas jos didybę (ant kojų ar po kojų krentama iš pagarbos, ir kam nors didesniam už save). Magdelę vaiko gimimas išlaisvina, pakelia į motinystės lygmenį. Visą naktį kentėjusi ir dejavusi, ji staiga (priešingai nei Juozapas) „juokdamos rankas prie jo tiesė“. Nuostabi pagimdžiusios moters transformacija: ji gali būti neįtikėtinai silpna ir pažeidžiama, bet akimirksniu atgauna jėgas ir virsta karaliene, kuriai krentama ant kojų. Ekspresyvus vyro ir moters suartėjimas gimus kūdikiui: jis puola jai ant kojų, ji ištiesia jam rankas. Juokdamos – išlaisvinta nuo kančios ir nepraradusi savo, kaip moters ir mylimosios, žavesio.

 

Šėmikė nebegyva. Kaip problemas sprendžia mylintys žmonės

 

Kur nėra konflikto, nėra ir istorijos, tekstas pasilieka „vaizdeliu“. Konfliktas įžiebia siužetą. Pirmieji du Sutkų epizodai (iš viso jų keturi) ir yra idiliški šeimos gyvenimo vaizdeliai. Antrajam intensyvumo suteikia gimdymas, bet ir šis praeina sklandžiai, epizodas užbaigiamas pirmagimio užgimimu. Trečiajame epizode siužetas kiek atgyja: nudvesia Šėmikė, vienintelė Sutkų karvė, šeimai gresia badas. Kritinėje situacijoje abi Sutkų kartos veikia kaip vienas kumštis. Epizode išsprendžiami du konfliktai – Šėmikės netektis (išorinis) ir tėvo vidinė kova dėl slapta sutaupytų pinigų atidavimo (vidinis). Žemaitė sukuria konfliktą konflikte; vien Šėmikės netekties nepakanka, kad būtų įrodytas gražaus Sutkų gyvenimo tikrumas. Jie turi patirti pagundų, jiems turi kilti moralinių dilemų, kurios būtinai išsprendžiamos. Čia vėl pasitarnauja senutis tėvas, jo silpnybės.

Trečiasis epizodas pradedamas nuo dangaus kūnų: saulelės ir mėnesėlio. Danguje aiški tvarka, griežtas cikliškumas: „saulelė visuomet vienoje pusėje teka, antroje leidžiasi“, mėnesėlis „užauga į apskritą ritinį <...> ir vėl kaskart dyla“. Kaip danguje, taip ir ant žemės: „Sutkų gyvenime atmainos taip pat visai maža tėra.“ Tiesa, žmogaus, net meilėje ir santarvėje gyvenančio, laikas matuojamas ašaromis ir rūpesčiais: „<...> per tą laiką nemaža ašarų iškrito Sutkams, daug rūpesčių ir skausmų ne sykį širdį suspaudė.“

Sutkai vargsta, kaip visi, tačiau jų buitis nušviesta laimingos šviesos. Žemaitė su smagumu ir simpatija nužvelgia, ką kiekvienas jų veikia. Juozapas skuba išgrįsti „šiaip taip“ pasistatytą naują trobelę, nes senoji jau buvo besutrūnijanti, jis „tašo lentas, skuba darbuojasi, niekur nesižvalgydamas, net čiurkšliui prakaitas eina per veidus, o ant pečių marškiniai gręžiami.“ Senutis ir Jonelis (vyriausias ir mažiausias) – vis kartu, renka skiedras. Senutis jau tinka tik vaikiškiems darbams.

Taupus, bet ypač gražus motinos vaizdinys, per jį galutinai atskleidžiama buities idilė (ir užbaigiama „ramioji“ epizodo dalis). Motina įsitaisiusi naujosios trobelės prieangyje, jos buvimas įvardijamas tokiu žemės traukai nepaklūstančiu veiksmažodžiu – plazda, bet buvimas tuojau ir įžeminamas: „Tekinėlis birbdamas sukasi; ji kas valanda pasilenkdama žiūri į špūlę ir glosto kuodelį, o siūlą paseiliodama traukia ir traukia per pirštus.“ Motinos verpimas jusliškas, glostantis, ji ir pati leidžiasi „glostoma“ to slystančio siūlo. Jai patinka šitaip sėdėti ir verpti, ji yra išsipildantis ir savo vietą radęs motiniškumas.

O kur šioje idilėje yra Magdelė, pagal kraujo ryšį seniesiems Sutkams – vienintelė jų namuose „svetimoji“? Ji ateina iš toliau, iš alksnyno, atokiau nusišnypščia nosį, bet, įžengusi į kiemą, yra išprovokuojama vaiko. Neišlaiko, pameta tuščią milžtuvėlę, tuo netikėtu ir per ryškiu judesiu sutrikdydama ramybę ir įnešdama nelaimės nuojautą. Jos judesį palydi žodžiai, baisi naujiena: „Šėmikę nebegyvą radau.“ Rami darbų tėkmė pertraukta, užgauta: „Jos žodžiai kaip elektra užgavo visus: Juozapui kirvis iškrito iš nagų, motinai siūlas nutrūko, tėvui skiedros pabiro.“

Toliau Sutkai į nelaimę reaguoja žodžiais, ramina vieni kitus ir tariasi, ką daryti. Įdomi Juozapo reakcija – jį ne tiek paveikia karvelės netektis ir reali bado grėsmė, kiek Magdelės ašaros. Labiausiai prislegia ir paralyžiuoja žmonos širdgėla: „Nusimalšyk... negaliu niekur tvertis, kad tu verki!“ Panašiai ir senasis Sutkus atiduos savo pinigus neatlaikęs žmonos ašarų: ,,Tė, tė, meldžiamoji, atiduodu, tik nežlembk, <...> visus atiduodu, žinokitės, pirkit, tik, susimildama, nežlembk!“ Moters ašaros – tai ne tik „bobos žlembimas“. Vyras kapituliuoja prieš moters jausmingumą, pasiduoda jam kaip giliai vidinei tiesai, kurią ir pats nujaučia, bet be moters tarytum negali prie tos tiesos prieiti. Senajam Sutkui reikia pasitikrinti, ar jis teisus, pasilaikydamas sutaupytus pinigus sau. Jį graužia abejonė ir sąžinė, pats vienas jis negali apsispręsti: „Ar žinai ką, motin? juk aš turiu dar apsigniaužęs keletą rublių iš senovės... Ar čia reik duoti karvei, ar ką? Kaip tu sakai?“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Žmona žino, kas yra teisinga, ir viską sustato į vietas. Sutkus, nors nenoromis, murmėdamas, bet jai paklūsta. Čia vėl išsipildo tas pirmajame epizode jaunųjų Sutkų santykiuose pasireiškęs moters dvasinis vedimas. Senasis Sutkus, mėgindamas pateisinti savo šykštumą, mėgina murmėti ant marčios: „O ko vaikas ženijosi pliką mergą?“, bet žmona jį nutildo ir marčią išteisina.

Apskritai motinos balsas Sutkų namuose yra aiškiausiai girdimas. Tėvas senelis yra dar nesenas, bet dusulingas, nedaug tepadirbantis (fizinis silpnumas) ir šykštus, slapukaujantis (dvasinis silpnumas). Pagal fizinę būklę ir nudirbamus darbus jis atrodo gerokai vyresnis už žmoną, nors apie jį pasakyta, kad „ne taip senelis, kaip dusulingas“. Tai jis rožančių kalba užsikvempęs ant tvoros, kol jo žmona „eina apyvoką“ (gimdymo epizode), tai su vaikaičiu skiedras renka. Jam atlieka patys menkiausi, daug fizinių jėgų nereikalaujantys, tiesiog vaikiški darbai, o motina Sutkienė dar judri ir darbinga, buities reikaluose tarianti paskutinį žodį, nors Žemaitės apibūdinama kaip „gera ir nuolanki“. Jos iniciatyva į dienos šviesą iškeliami užslėpti pinigai, ji, o ne vyras, eina pirkti karvelės (net abejonių dėl to nekyla) ir išsiveda kartu Juozapą.

Senoji Sutkienė, užauginusi Juozapą – mylėti trokštantį ir mylėti galintį, tebėra jam autoritetas. Juozapas atviras abiem moterims – motinai ir žmonai. Jo meilė žmonai negalima be pagarbos motinai. Motina tarytum įkrauna Juozapo dvasią: neradęs savo žodžių verkiančiai Magdelei paguosti, pasinaudoja motinos žodžiais: „Neverk, Magdele, Dievui garbė!“ Trečiasis epizodas užbaigiamas tuo, kad Juozapas, „tėveliui sudiev pasakęs, dar sykį Jonelį paglostęs, dar sykį meiliai pažvelgęs į Magdelę [koks dėmesingas, asmeniškas Juozelio santykis su kiekvienu! – L. S. Č.], nubėgo paskui matušėlę“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Suaugęs, jau pirmagimio susilaukęs vyras, pastatęs šeimai naują trobelę, užuot perėmęs iš silpstančio tėvo šeimos galvos vaidmenį, vis dėlto nubėga paskui matušėlę. Ir apskritai yra linkęs atsiklausti jos nuomonės, kartoti jos žodžius. Nelabai aišku, kas po Sutkų stogu yra tikroji „šeimos galva“. Senasis Sutkus per silpnas ir per daug atsitolinęs. Juozelis – pagrindinė darbo jėga, bet per daug jau paklūstantis tėvams, ypač motinai. Motina – gera ir nuolanki, daug ant savo pečių nešanti, bet jos vedimas – moteriškas, švelnus, „vidinis“. Susidaro įspūdis, kad šeimoje, kurioje visi myli, užtenka draugystės ir pagarbos, o vienvaldiška šeimos galva tarytum ir nebūtina.

Sutkų santykiai pagrįsti ne baime ir valdymu, bet meile ir pagarba. Todėl Šėmikės netektis juos tik trumpam išmuša iš pusiausvyros. Netrukus jie sutelkia jėgas ir ima veikti: tėvo vidinė kova dėl pinigų, jo atsivėrimas motinai, jos ekspresyvus raginimas paskolinti pinigų vaikams, pinigai atiduodami ir įtampa atslūgsta, vaikai nudžiugę dėkoja tėvams. Telieka bėgti naujos karvelės, ir „matušėlė, apsisiautusi skepeta, skubėjo jau pro vartus“. Juozapas išbėga paskui ją. Sutkų gyvenimo pilnatvė yra tokia tikra, kad problemos sprendimas jau glūdi jos viduje, tik iš pradžių yra paslėptas. Tėvas turi susigrumti su savo silpnybėmis, kad problemos sprendimas būtų iškeltas į šviesą ir visus išgelbėtų. Tėvui padeda motina, be jos įsikišimo ši moralinė kova gal ir nebūtų laimėta. Tačiau tėvas taip pasitiki motina, kad pats paprašo jos pagalbos. Jo pasitikėjimas ir atvirumas žmonai išgelbsti šeimą nuo bado. Paskutiniais epizodo sakiniais vėl sugrįžtama į idilę: „Magdelė dainuodama įsėdo į daržą ravėti. Senutis, atsisėdęs ant rąsto, pasakojo Joneliui, jog senolė su tata parves karvelę ir pamilš pienelio.“

Karvelė dar nenupirkta, du labai svarbūs šeimos nariai dar kelyje, atitrūkę nuo namų erdvės ir šiuo metu nematomi. Bet nujaučiame, kad jiems nenutiks nieko pikta. Naujai karvelei atsivesti nelikę jokių kliūčių. Svarbiausios – moralinės – kliūtys pašalintos, todėl galima dainuoti, sėdėti ant rąsto ir balsu svajoti. Žinoma, kad matušėlė ir tata sugrįš, žinoma, kad vedini nauja karvele, ir vėl bus pienelio.

Sutkų moterys, nors geros ir nuolankios, yra stiprios, dvasiškai vedančios paskui save vyrus, o šie joms paklūsta. Žemaitė, pati būdama stipri, iš gilios šeimyninio gyvenimo patirties tarytum teigia: moteris giliau jaučia ir intuityviai žino, kaip pasiekiama laimė; šeima, kurioje moteris dvasiškai veda vyrą, gali pasiekti santykių pilnatvę ir gyvenimo gerovę.

 

Finalinis epizodas: žiūrėjimas į tolybę

 

Ketvirtasis ir paskutinis Sutkų gyvenimo epizodas vyksta praėjus „dešimtims“ metų, o iš tiesų gal tik vienai dešimčiai – pirmagimis Jonelis eina dvyliktus metus. Apskritai aprašinėdama laiko slinktį Žemaitė, pasitelkdama pasakos ar sakmės intonacijas, hiperbolizuoja: taip trečiojo epizodo pradžioje saulelė leidosi ir tekėjo tūkstančius sykių, nors netrukus pasakoma, kad praėjo tik treji metai.

Trumpai nupasakojama, kas įvyko per tas „dešimtis“ metų. Senutis jau „atsigulė į juodą žemelę“, neužmirštama pasakyti, kad „atsiėmęs nuo vaikų savo penkiolika rublių“ ir kad vaikai „mažne antra tiek dar savo pridėjo, palaidojo gražiai“. Apibendrinamas žmogaus gyvenimas, per kurį atsikartoja pasaulis: „Nors žmoneliai kasmet renkasi po kits kito į tą pačią žemelę, pasaulis dėlto palieka toks pilnas, koks buvęs nuo pat senovės. Nors žmoneliai vis mainosi, vieni mirdami, kiti į jų vietą gimdami, augdami, senėdami ir vėl mirdami, bet prigimtis palieka ta pati, su tomis pačiomis, visada vienokiomis oro atmainomis.“ Paprastas ir tvirtas, iš patirties gelmių ateinantis teiginys, kuris galėjo būti ir išsakytas balsu, po dienos darbų sėdint ant suolelio (taip apsakymo pabaigoje Žemaitė susodina du savo mylimuosius Juozapą ir Magdelę). Su meile, glamonėjamai ištariami žmoneliai – nereikšmingi, maži, kaip vabalėliai. Bet visų ta pati, visus sulyginanti prigimtis.

Po tokio apibendrinimo, lyg mintims trumpam į šoną nuslydus, Žemaitė apsistoja ties konkrečiu vakaro vaizdu. Visada jai svarbi saulelės padėtis. Ji nurodo ne tik dienos laiką, bet ir žmonių būsenas, suponuoja tolimesnės eigos nuotaikas: „Saulelė slenka ties miško viršūnėmis, pamaži rieta pakalniui kaip didžiausias raudonas ritinys. <...> kaip per giliausią vandenį plaukė nuoga saulelė, leisdama visiems į save žiūrėti.“ Toliau – „ramus vėjelis“, „Dubysa ramiai gurgėjo“, žodžiu – ramybė. Ramybė yra ten, kur darna, kur nėra plyšio nerimui. Ir aprašomas vakaras yra įprastas vakaras, nebus jame jokių ypatingų įvykių, vien įprastiniai užbaigiami darbai, šeimos susitelkimas į krūvą, vakarienė, pokalbiai prie stalo ir pasiruošimas miegui.

Sužinome, kad jaunieji Sutkai turi daugiau vaikų: „Magdelė netoli savo trobos, lenkėje, už daržo rovė linus; pas ją žaidė nedidelė mergelikė.“ Vėliau bus paminėtas ir ketvirčio metų Kazelis. Jonelis jau piemenėlis su vamzdeliu, darbštus, šnekus ir gyvas. Jo šneka – ne vaikiškas čiauškėjimas, o „šnekėjimas rimtai, kaip seno“, vis apie darbus, parodantis pastangas padėti tatai, sulygti su juo. Jo akis tuojau pastebi, kur reikia darbo: „Aš tvorą tvėriau, kur tatos buvo pradėta; skubėjau, nė valgyti nėjau.“ Net valgydamas jis negaišta laiko, „antrąja ranka rinko ir mėtė saujas į krūveles“. Magdelė džiaugiasi tokiu brandžiu vyresnėliu. Kas svarbiausia – ji randa jėgų džiaugtis, šnekėtis su vaikais. Jos prigimtinis gyvybingumas, patraukęs prie jos Juozelį, nesileidžia užgožiamas ir nuslopinamas sunkios buities. Nepaleisdama iš rankų darbo (raudama linus), Magdelė vienu metu atlieka ir kitą, ne mažiau svarbesnį – ji ugdo Jonelį kalbėdama su juo: „Gerai, vaikeli, kad imies darbo, reik stelgtis padėti tatulėliui; matai, kaip jis vargsta darbuojasi, maitina mus visus; iš jo kruvino prakaito turime duonelės, apdaro ir gyvulėlių kiek reikiant.“

Abejonių jau nekyla ir dėl to, kas yra Sutkų šeimos galva: „Tatulėlis“ jau tikrą vardą nešiojo; tai nebe pirmutinis, nuliūdęs ir nusiminęs Juozas, dabar linksmas ir ramus, džiaugėsi laime ir pasisekimu, žydėjo sveikata ir tvirtumu.“ Meilėje gyvenantys veši ir žydi, džiaugiasi gyvenimo pasisekimu . Juozapas yra geras, mylintis tėvas, grįžęs namo po sunkių darbų, jis parodo dėmesį kiekvienam vaikui (panašiai jis su kiekvienu atsisveikino trečiojo epizodo pabaigoje, išeidamas pirkti naujos karvelės, – išreikšdamas kiekvienam šeimos nariui asmenišką dėmesį): „Tatulėlis gyrė savo šeimininkę Marelę ir po kišenes graibstėsi „zuikio pyrago“, paskui, paėmęs ant rankų čiauškančią mergelikę, nešėsi per kiemą“, „<...> atsiklaupęs prie lopšio, šnekino ketvirčio metų Kazelį. <...> Nubučiavęs jį, tėvas sėdosi su savo šeimyna prie vakarienės.“ Jo dėmesio ir šilumos tenka ir arkliams: „Prikabink, Joneli, arklius prie tvoros, teatsipūtie, kol mes pavalgysime, tepastovie.“ Šiuo paliepimu jis ir išreiškia savo pasitikėjimą vyresnėliui.

Šalia Juozo, kaip antroji Sutkų šeimą išlaikanti „kolona“, stoja namų šeimininkė Magdelė, moteriško grožio etalonas: „<...> su geru paliaukiu drūta bobelė, baltai raudona, skaisti kaip rožė pūrinė, matyti, gerą ganiavą turinti.“ Išaugusio, klestinčio namų ūkio pilnatvė atsispindi šeimininkų išvaizdoje, „drūtume“. Viskas pasiekta meile, prasidėjusia varganoje trobelėje (ir Magdelei neatnešus jokio kraičio). Čia pajuntame Žemaitės simpatiją ir įsitikinimą, ateinantį ir iš kitų, ne tokių laimingų „laimės nutekėjimo“ istorijų: mylintys išsimuš iš skurdo ir klestės, o vien naudos besivaikantys ir dėl jos paminantys širdies įstatymą nusigyvens ir degraduos.

Vakarieniaudami visi gražiai kalbasi apie dienos darbus. Matušėlė pabara Juozą už jo dosnumą kaimynams, Magdelė ji „apgina“. Per trylika santuokinio gyvenimo metų ji užsitarnavo teisę užstoti vyrą, kad ir netikrame konflikte, prieš jo paties motiną. Tačiau parodo pagarbą ir matušėlei: „Mamaite, nesibark! <...> Tesižino, teduodie, nes nėra jam didesnio džiaugsmo, kaip sugebėti reikale ar ką gera žmogui padaryti. Mat atsigimęs visai į matušėlę!“ Šie žmonos, kaip artimiausiai ir giliausiai pažįstančios savo vyrą, lūpomis ištariami žodžiai atskleidžia Juozapo esmę. Būtent – ne motinos, kurios meilė dažnai nekritiška, linkusios savo vaikus girti ir ginti, bet žmonos žodžiai. Tik žmona gali persmelkti vyrą kiaurai ir pasakyti apie jį tiesą. Matome, kad per dešimt metų įvyko apsikeitimas pozicijomis: tėvas miręs, senstanti motina perleido namus jauniesiems, jos autoritetas nuo vaikų atsigręžia į vaikaičius. Jonelis dažnai kartoja senutės žodžius: „Ir senutė sako, kad dykai valgoma duonelė verkia“, „Kaip senutė sako: „Kas aplaistys, tas ir išdžiovins.“ Jonelis paiso jos pabarimų ir sesutę moko: „Klausykim senutėlės!“

Labai gražus, tarytum „nufotografuotas“ finalinis paveikslas: Žemaitė susodina Juozapą ir Magdelę ant suolelio ir taip juos palieka. Namiškiams sumigus po darbo dienos atsiveria intymi erdvė ir jų pabuvimui: „Senolėlė, Marelė ir Kazelis skaniai jau miegojo, o Juozapas su Magdele sėdėjo dar ant suolelio po langais, žiūrėjo abudu į tolybę; jų akys niekur nesirėmė. Ilgas valandas taip sėdėdami, nors nė žodelio į vienas antrą neištarė, tačiau labai daug apipasakojo vienas antram apie savo laimę.“

Laimingų vyro ir moters fotografija. Gali net pajusti, kaip laikas ją išblukins, bet iš esmės nepakeis. Jų sėdėjimas ant suolelio susišaukia su pirmuoju sėdėjimu prie Dubysos. Tik ten, tada, pavasarėly, jie norėjo kalbėtis, nes buvo tik pradėję vienas kitą pažinti, dar nesuaugę savo esme, tikėjo žodžių galia ir pažinimu per kalbėjimą. Pagaliau, neseniai peržengę tylėjimo barjerą (atsiminkim, kad Juozeliui reikėjo pasistengti, kol Magdelė pradrįso su juo kalbėtis), jie džiaugėsi tuo intymiu kalbėjimu kaip ilgai laukta dovana. Dabar, praėjus trylikai bendro gyvenimo metų, jų buvimas kartu yra giliai suaugęs ir prasideda ten, kur dar nėra žodžių. Tai dalijimasis ne emocijomis, o būtimi, kokia ji yra. Nė žodelio neištariant apipasakoti vienas antram apie savo laimę gali tik tie, kurie suleidę vienas į kitą šaknis. Meilės kaip laisvos erdvės santykiuose egzistavimas išreiškiamas abiejų žiūrėjimu priešais save, į tolybę. Kaip į amžinybę, kaip į begalinio, dvasinio gyvenimo perspektyvą. Iš esmės tas žiūrėjimas į tolybę yra žiūrėjimas į savo gelmes. Jeigu pirmajame epizode prie Dubysos į savo gelmes žvelgia tik Magdelė, dabar jau abu pasineria į bendrą, neperskiriamą dvasinį lauką, nes dvasioje Magdelė ir Juozapas yra įaugę vienas į kitą tarsi dvyniai.

 

Gamtos dalyvavimas žmogiškoje dramoje

 

Žemaitei (kaip ir apskritai mūsų literatūros klasikai) būdinga atsispirti, atsiremti gamtos gyvenimo, metų, paros laiko. Tvirtai atsistojus ant žemės apžvelgti, kas dedasi ant jos ir virš jos, ir tik tada pereiti prie žmonių. Labai svarbi čia saulelės padėtis: ji parodo ne tik paros metą, bet suponuoja tolesnę pasakojimo nuotaiką. Saulelės „būsenos“ leidžia numatyti, kas dėsis tarp žmonių. Rūkas, saulę dengianti migla pasirodo ten, kur žada būti nelaimė, „velniškumas“, nusikaltimas („Petras Kurmelis“, „Velnio vestuvės, velnio ir laidotuvės“). „Juodi mūrai“ dangaus pakraštyje pranašauja nelaimę, bet jos išvengus žaibai užgęsta, aiškiai žydruoja dangus. Žmogiškąjį gyvenimą Žemaitė įaudžia į gamtos pamušalą, abu neįmanomi vienas be kito.

Gamtos gyvenimas intensyvumu nė kiek nenusileidžia žmogiškajam. Jis vyksta greta žmogiškojo, taip pat išgyvena dramas, nerimą, pilnatvę. Dangaus kūnai čia turi savo pareigas ir nuolat ką nors veikia: saulelė bešildo, bešviečia, pasilenkusi žiūri, teka, leidžiasi, rieta, deginte degina, stovi pačiame dangaus viduryje ir kaitina, atrėmusi savo spinduliais, nulaiko audrą atstu nuo savęs, slenka, plaukia nuoga, leisdama visiems į save žiūrėti. Mėnuo (mėnesėlis) spykso, mainosi, storėdamas užauga į apskritą ritinį, tuomet šviečia per naktį, tuomet dyla. Kaip ir žmogaus buityje, gamtoje niekada nebūna tuštumos, tingėjimo.

Pirmasis „Sutkų“ epizodas pradedamas nuo saulelės pažvelgimo į žemę: „Apšvietusi įkypai miškus, tarytum pasilenkusi pro pakočius, žiūri <...>.“ Viskas, kas toliau atsitiks, atsitiks saulelei matant, jos akiratyje, bus jos apšviesta. Saulelės atidžiai ir su meile apžvelgta žemės augmenija, atpažinta kiekviena žolelė, išieškotos miško progumėlės, plotmelės. Visa, ką ji savo žvilgsniu apžvelgė ir prižadino, jau paruošta žmogiškojo pasaulio veikėjams – žmogeliams: vyriškiui ir moteriškajai. Juos atrandame gamtoje – pavasarėlio apimtoje, užvaldytoje. Čia dar nėra trobelės, nėra buities, nėra praktinio žmogaus įsikibimo į žemę, vien tik laukinė, pavasarėlio sužadinta gamta – miškas, sraunus pavasaringos Dubysos gaivalas, pirmykštis rojus ir jo laisvė. Pradžioje – tobulas, žydėjimui pasiruošęs, atsiveriantis pasaulis, ir tik tada – žmonės, „žmogeliai“. Jie dar tarytum neturi šaknų, jie tik pradėję įsišaknyti vienas į kitą, jie išgyvena pakylėjimą – jaunystės ir įsimylėjimo, vienas kito atradimo. Visa saulelės žvilgsniu apglėbiama pavasario žemė atiduota jų jausmui. Netrukus pamatome, kad Magdelė dvasiškai „įsišaknijusi“ į vieną Dubysos krantą, prie lieptelio, nes jos atmintyje jis susijęs su pirmuoju Juozelio pamatymu. Per visą pirmąjį epizodą, kol jauni sutuoktiniai sėdi Dubysos atkrantyje ir gėrisi, ir šnekasi, pavasarėlio sužadinta gamta supa ir laiko juos glėbyje kaip lizdas. Jiems ji švelni ir saugi, glamonėjanti, pritarianti jų jausmams. Svarbiausias epizodo įvykis yra vidinis – Magdelė, iš pradžių truputį paerzinusi (reikalinga įtampa, konfliktas), atskleidžia Juozeliui savo paslaptį: kaip tik čia jį išvydo ir pamilo. Įsimylėjėliai pasipasakoja, palygina savo meilės istorijos pradžią, kuri iki tol nebuvo išsiaiškinta. Čia prasideda jų bendros meilės apmąstymas.

Epizodas užbaigiamas Magdės žodžiais: „O saulelė visai jau ant laidos. Eikim, sutems mudu.“ Saulelė yra svarbiausia. Viskas, kas tarp žmonių gražu ir gera, turi vykti jos šviesoje. Be saulelės pradingsta visi keliai, darosi pavojinga, gal net neįmanoma grįžti namo.

Gimdymo epizode gražus ir ramus pavakarėlis „nepaiso“ žmogiškųjų būsenų: „Šį vakarą, kaip sakiau, gražus ir ramus pavakarėlis. Lankos žaliuoja, rugeliai siūbuoja, žiedais apsidraikę, dulka, net miglojasi; gegužės kukuoja, piemenėliai dainuoja, net garsas mušasi į dangų. Kur tik akį mesi arba ausį atkreipsi, visur gali pasidžiaugti. Mūsų Sutkai betgi nesidžiaugė oro gražumu; bet visi, nuliūdę, nusiminę, rūpinasi grobstosi, pagalbos ieško. Magdelė, sopulių suspausta, dejuoja troboje.“ Gamtos ir žmogaus būsenos stoja į opoziciją. Gamtoje – gražu ir ramu, žmogaus gyvenime – sopuliai ir nerimas. Gamta „žino“, kad žmogaus sopuliai dėsningi, neišvengiami, ir kad gimdymas vyksta sėkmingai. Per pavakarėlio grožį ir ramybę įvyksta išankstinis giluminis nuraminimas – viskas į gera, gimdymas ir gimimas negali išmušti iš pusiausvyros gražaus ir ramaus pavakarėlio, nes pats yra gamtiškas ir natūralus. Jeigu Magdelei ir ateinančiam kūdikiui grėstų nelaimė, vakaras būtų ne pavakarėlis, o kitoks – gal su migla, gal su audros debesų „mūrais“ ir artėjančiu griaustiniu. Bet vietoje to „gegužės kukuoja, piemenėliai dainuoja, net garsas mušasi į dangų“ [išskirta mano – L. S. Č.]. Kai garsas mušasi į dangų, negali atsitikti nieko bloga.

Labai gražus, kūdikio gimimą vainikuojantis nakties persiritimas į rytą: „Saulelė tebemiegojo, giliai įsismerkusi baltojoje žaroje. Vėjelis miegojo, kaži kur už miškų tyliai nugulęs. Nekušmamas nė lapelio miškas taip pat miegojo. Bemiegė griežėlė nuščiuvo čerkšti. Į jos vietą pabudo pirmasis vieversėlis: truputį pačiurškavęs, pamaži, rodos, lyg nedrąsiai, pradėjo savo giesmę vinguriuoti. Pajutęs naminis gaidys pašoko; sparnais suplasnojęs, staiga sugiedojo.“ Paukščiai, griežtai pasidaliję paros laiką, keičia vieni kitus. Pagaliau gaidys lyg užbraukia naktį. Jo giedojimas aiškiai ir garsiai skelbia dienos pradžią. Tai ir ženklas saulelei „spyktelti“ į Sutkų trobos langelį, o šios spyktelėjimas pagaliau iš laisvina kūdikį iš įsčių: „Toje pat valandoje staiga suvirko kūdikis.“ Saulelė dalyvauja svarbiausiuose žmogaus gyvenimo etapuose, pasitinka gimstantį. Kol ji miega, neįmanomas gimimas. Ji „spykteli“ ir sutinka, palaimina, „pakrikštija“ vos užgimusį dar vieną „žmogelį“.

Trečiajame, nelaimės epizode gamtos ir žmogaus reakcijos apsikeičia vietomis. Gamta aiškiai signalizuoja, perspėja apie artėjančią, jau net įvykusią, bet Sutkams dar nežinomą, nelaimę: „Šiandien karšta dienelė – saulelė kaip deginte degina. O ten toli, dangaus pakraštyje, juodi mūrai guli, kuriuose griaustinis kartais vos tik girdėtinai, bet rūsčiai sudūdnoja.“ Sutkai nelaimės nenujaučia, jiems artėjantis lietus reiškia tik lauko darbų pertraukimą ir tai, kad iki lietaus reikia pasiskubinti atlikti kas dar įmanoma: „Juozapas <...> skuba darbuojasi, niekur nesižvalgydamas.“ Darbingas Sutkų krutėjimas, kiekvienam prie savo darbo, yra apšviestas idilės. Tik juodi mūrai dangaus pakraštyje skaitytojui leidžia nujausti, kad netrukus ji bus pertraukta. Žinią apie nelaimę atneša Magdelė: „Šėmikę nebegyvą radau: pripampusi kaip statinė, kuo nesprogsta...“ Jos žodžiai užgauna visus „kaip elektra“ – arba kaip žaibas, kuris tvenkiasi debesyse.

Toliau Sutkams reikia laiko „suvirškinti“ šią tragišką naujieną: be karvelės jiems gresia badas, pinigų naujai pirkti nėra, nėra ir iš ko skolintis – iš kaimynų jau pasiskolinta naujos trobelės rąstams. Tuo metu, kai visi patyliukais išsisklaidę mėgina susitaikyti su šia padėtimi, o senutis Sutkus kovoja su šykštumu, atliepdamas žmogiškąsias būsenas gamtoje vyksta ryškus, dramatiškas persimainymas. Išgyvenamas audros kaip nelaimės artumas:

Saulelė stovėjo pačiame dangaus viduryje, kaitino į pat viršugalvį. Miškai papilkavo, lyg dūmais aprūkę, šniokštavo tirštu ir šiltu vėju. Oras radosi troškus, visų žolelių lapai išvytę gulėjo ant žemės. Dangaus pakraštyje kilo kaskart nauji debesys, juodai margi, daiktais baisiai juodi, daiktais kruvinai rausvi, daiktais šviesesni, kitur rudai juodi, taip stori ir gilūs, nepermatomi, tarytum iškilusi jūra, vilnijanti juodų debesų audra, arba juodai tamsūs žemės kalnai be saulės spindulėlio <...>. Griaustinis, sutrankęs ir sumaišęs visą jų paviršių, dabar nuogus kalnus stumia pamaži kaskart aukščiau, tarytum ritina per didžiausius ir kiečiausius akmenis. Kitas akmuo pritrėkštas sprogo, net kibirkštys išlėkė, ir vėl rieta grumėdami toliau per dangų – maišosi, kyla aukštyn ir vėl virsta pakalniui, rodos, tučtuojau užgrius žemę, bet vis ant vietos, vis toli, vis saulės prisivengia. Griaustinis gruma, bilda, spardosi, rodos, taip toli, tokį trenksmą daro, net išsigandusi žemė virpa, o saulės niekaip nepabaugina; juo griaustinis debesyse šėlsta, juoba saulelė karščiau kaitina, rodos – atrėmusi savo spinduliais, nulaiko audrą atstu nuo savęs.

Oro troškumas, neišvengiamai spaudžiantis nelaimės užkluptą žmogų, išvytę žolelių lapai, kūniškas debesų kruvinumas, rūstus, grėsmingas baudžiančio griaustinio grumėjimas, stumdantis ir maišantis debesų kalnus. Koks atidus įsižiūrėjimas į debesis – kokie įvairūs jie gali būti, kiek dramatiškų atspalvių juose gali šviesti, kiek žodžių surandama tam apsakyti. Ši gamtos scena, išrašyta su šiurpinančia talento jėga, intensyvumu pranoksta žmogiškąjį siužetą. „Įvykiais“ danguje leidžiama išsilaisvinti iki galo neišsakytoms veikėjų įtampoms. Tačiau nepaisant šiurpios, vaizdingai aprašytos grėsmės danguje, skaitytojas vėl nuraminamas: ji nėra visa apimanti, ji toli, „vis saulės prisivengia“ ir „saulės niekaip nepabaugina“. Vėl lemiantį visagalės globėjos vaidmenį suvaidina saulė (ne tik saulelė). Ji „atrėmusi savo spinduliais, nulaiko audrą atstu nuo savęs“. Jos apsauga duoda užuominą ir į Sutkų apsaugą. Kol toli danguje trankosi griaustinis, Sutkų troboje – liūdna ir slogi nuotaika. Pietaujama, Juozapas guodžia verkiančią Magdelę, o senasis Sutkus išdrįsta pasisakyti žmonai apie slapta sutaupytus pinigus. Tai yra kulminacinis taškas, po kurio įtampa ūmai atslūgsta ir tarp žmonių, ir danguje: „Magdelė ir Juozapas nudžiugę dėkojo tėvams: – Dėkui, tatulėli! <...> Dėkui, kad nustūmei mums rūpestį.“ „Žaibai užgeso, griaustinis kažin kur už miškų nubildėjo. Aukščiau, pačiame skliaute, aiškiai žydravo dangus; tarpe debesų, priešais saulę, žibėjo puiki orarykštė.“ Tėvui reikėjo išspręsti moralinį konfliktą, kad gyvenimas grįžtų į savo vėžes tiek danguje, tiek žemėje. Nieko nerašoma apie tai, kad tinkamos karvelės šiandien pat gali ir neatsirasti, pagaliau, „saulelei iškrypus iš pietų“ jau yra nebe turgaus metas. Atrodo, kad Žemaitei labiau rūpi parodyti, kaip sprendžiamos problemos darnioje šeimoje. Svarbesnis yra asmeninio intereso nugalėjimas ir pinigų atidavimo faktas. Kada ir kaip atsiras karvelė, tarytum ne taip svarbu, tai net neaprašoma. Savaime aišku, kad ji atsiras ir Sutkai nepražus. Numanomas moralas: tiems, kurie paaukoja asmeninius interesus šeimos gerovei, nebaisios jokios nelaimės ir visada atsiras išeitis iš kritiškos padėties.

Finaliniame epizode yra dvi gamtos scenos: pirmąja sudaromi „rėmai“ ramiam, įprastiniam šeimos vakarui: „Šį vakarą taip pat gražus pavakarėlis. Saulelė slenka ties miško viršūnėmis, pamaži rieta <...>. Kaip per giliausią vandenį plaukė nuoga saulelė, leisdama visiems į save žiūrėti. Ramus vėjelis virpino epušės lapus ir nešiojo kvapą vystančios žolelės <...>. Dubysa ramiai gurgėjo per žvyryną, tarytum – pavargus darbininkė laukia tik vakaro, laukia poilsio valandos. Visur ramu, tik kartais gandras suklekina arba piemenėlis vamzdelį subirbina.“

Gamtoje tvyro tingus lėtumas, nuovargio saldybė, poilsis po užsitarnautos darbo dienos. Saulelė maudosi prieš miegą kaip pavargusi moteris, tarytum iš nuovargio nebesirūpindama slėpti savo nuogumo – atviresnis, Žemaitei retas erotizmas. Dubysa palyginama su pavargusia darbininke. Tokį vakarą nėra jokio plyšio nerimui, netikėtam veiksmui, jo siužetas vangus, susidedantis iš pasikartojančių dienos užbaigimo darbų, uždarančių žmogų saugiame kasdienybės rate.

Antroji gamtos scena paruošia dirvą finalinei apsakymo pastraipai ir įplaukia į dvasinį jaunųjų Sutkų lauką. „Saulelė seniai nusileido“, – Žemaitė palieka Juozapą ir Magdelę sėdinčius juodoje prietamsoje, apsiautusioje visą žemę. Kodėl ji palieka veikėjus, kuriems simpatizuoja, vakaro tamsoje, bežiūrinčius į tolybę, bet nieko nematančius („jų akys niekur nesirėmė“)? Į ką jie žiūri? Kaip minėjau anksčiau, jie žiūri ne į pasaulį, apsiaustą prietamsa, o į savo vidų, į bendrą dvasinį lauką. Žiūri „nematydami“, bet tame žiūrėjime jungiasi į vienį ir išlieka kartu. Tokiame vidiniame žiūrėjime / buvime saulės šviesa nereikalinga, gal net trikdanti. Saulėje atliekami dienos darbai, saulėje gimsta vaikai (pirmagimio Jonelio gimimas), o vidinis gyvenimas gyvenamas prietamsos paslėptybėje, kai visas pasaulis saldžiu miegu užmigęs ilsisi. Prietamsa saugiai uždaro du mylinčiuosius jų pilnatvės, jų laimės „įsčiose“. Čia gamta tarytum patraukiama, nušalinama nuo žmogaus, kuris dvasinio gyvenimo galimybe yra už ją pranašesnis. Gamta darosi nepajėgi perimti ir perteikti to krūvio, to nebylaus, vien dvasia išgyvenamo apipasakojimo vienas kitam apie savo laimę. Tik iš kur toje prietamsoje melsvos šviesos nuojauta: ar netrukus pratrūksiančio šilto lietaus, ar Magdelės akių žydrumo, ar dviejų artimų sielų plazdėjimo amžinybėje?..

 

1 Kūrinio citatos pateikiamos iš: Žemaitė. Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1999.