Charlesas Simicas gimė 1938 m. Belgrade. 1954 m. su tėvais įsikūrė JAV, vėliau tarnavo kariuomenėje, baigė Niujorko universitetą. Domėjosi daile, fotografija, džiazu. 1990 m. gavo Pulitzerio premiją, 2007–2008 m. ėjo JAV poeto laureato pareigas. Poezija turi dozę juodumo, kritikų siejamo ir su Balkanų folkloru, jos paprastumas – tariamas. Eilės – įtaigios ir subtilios, su intelektualiniais paradoksais, siurrealistiškom vaizdų sandūrom, jose akivaizdi „sapno logika“.

 

Iš anglų k. vertė Alfonsas Andriuškevičius

Fabrikas

 

Nebebuvo mašinų, nei triūsiančių prie jų darbininkų.

Vieniša kėdė aukšta atkalte stovėjo kaip sostas

Toje dykoje erdvėje.

Stengiaus kuo patogiau įsiruošt ant grindų:

Laukė ilga naktis su nedaug miego ir daugel apmąstymų.

 

Tuščias paukščio narvelis kybojo ant vamzdžio.

Jame laikiau obuolį ir lupimo peiliuką.

Gerą plotą grindų aplinkui nuklojau laikraščiais:

Kad pašokčiau, išgirdęs menkiausią krebždesį.

Rodės, tarsi skrebentų plunksna:

Nakties tyla rašė savo dienoraštį.

 

Apie žiurkes, atvykstančias aplankyti manęs,

Buvau kuo geriausios nuomonės.

Jos stodavos ant užpakalinių kojų

Lyg ketindamos mandagiai prašyti

Didžiulės svarbos dalyko.

 

Vykdavo nemaža kitokių keistybių.

Kartą nuoga moteriškė, užkopusi ant kėdės,

Siekė narvelyje obuolio.

Nuo grindų mačiau, kaip ji stiebės ant pirštų,

Jos ranka narvely plazdėjo kaip paukštis.

 

Kitomis dienomis saulė spįsdavo pro dulkinus langus

Pasižiūrėti, kiek laiko. Bet šičia nebuvo laikrodžio.

Tik peiliukas narvelyje, blyksintis kaip veidrodėlis,

Ir kėdė tolimiausiam kampe,

Kur kažkas kažkada sėdėjo žvelgdamas plytų sienon.

 

 

Dievai

 

Graikų dievų statulos

Meno mokyklos sandėliuke,

Kur už rankos nusivedžiau Pamelą,

Ar ji mane nusivedė?

Žnybtelėjo man į ausį, kai kėliau josios sijoną.

 

Vienodi Apolonai tiesė vienodas

Tuščias rankas. Varganos kopijos,

Pagalvojau. Jų vieta bankrutuojančios

Krautuvės vitrinoje

Tamsioj nuošalioj gatvelėj.

 

Tai todėl aš užsimerkiau

Ir ilgai neatmerkiau akių.

Jau buvo naktis. Bet krito šviesa,

Jos pakako atskirt mūs nuogumą nuo jųjų,

Tik nesupratau, iš kur jinai krinta,

Ir nežinojau, kiek ilgai švies.

 

 

Nemigos viešbutis

 

Mėgau savo urvelį,

Jo langas išėjo į plytų sieną.

Kambary šalimais buvo fortepijonas.

Vakarais keliskart per mėnesį

Ateidavo luošas senis

Ir grodavo „Mano mėlyną dangų“.

 

Bet dažniausiai tvyrojo tyla.

Kiekvienam kambary – po vorą storu paltu,

Gaudantį savo musę tinklu

Iš svajų ir cigaretės dūmų.

Tamsu, kad

Skusdamasis nematydavau veidrody savo veido.

 

Penktą ryto – basų kojų žingsniai viršuj.

Būrėja „Čigonė“,

Kurios įstaigėlė buvo ant kampo,

Eina šlapintis po meilės nakties.

Kartą, beje, sukūkčiojo kūdikis.

Bet šitaip arti, kad sekundėlę

Pamaniau, jog kūkčioju aš.

 

 

Kaimo mugė

Haydenui Carruthui

 

Kad nematei šešiakojo šuns –

Nieko čia tokio.

Mes matėm, bet jis daugiausia gulėjo kampe.

O dėl tų papildomų kojų –

 

Tai prie jų labai greit pripranti

Ir imi galvot apie kitką.

Sakykim, kad šaltą ir tamsų vakarą –

Nekas būti kaimo mugėj.

 

Tuomet šeimininkas sviedė pagalį,

Ir šuo nubėgo jo paimti

Keturiom kojom, o dvi kadaravo užpakaly.

Dėl to viena mergina net sužvigo iš juoko.

 

Ji buvo girta, girtas buvo

Ir vyras, bučiavęs jąją į kaklą.

Šuo pagriebė lazdą, atsigręžęs pažiūrėjo į mus.

Tuo ta mugė ir baigėsi.

 

 

Imperijos

 

Mano senelė išpranašavo jūsų

Imperijų galą, o kvailiai!

Ji lygino skalbinius. Radijas buvo įjungtas.

Po mūsų kojom drebėjo žemė.

Vienas jūsų didvyris kaip tik rėžė kalbą.

„Išgama“, pakrikštijo ji.

Išgamai griaudėjo aplodismentai ir šautuvų salvės.

„Nugalabyčiau jį plikomis rankomis“,

Pareiškė ji man.

Šito neprireikė. Jie visi

Ir taip jau ėjo velniop.

„Niekam nepliaukšk apie tai“,

Perspėjo ji mane.

Ir kad geriau įsiminčiau, užsuko man ausį.

 

 

Vidurnakčio klubas

 

Ar nebūsi vienintelis savininkas šio nusmurgusio klubo?

 

Ar nebūsi vienintelis jo lankytojas, vienintelis jo barmenas,

Vienintelis padavėjas, sliūkinąs tarp tuščių stalų?

 

Ar ne tu rengi ankstyvus striptizo seansus

Su mirusiom nespalvoto kino žvaigždėm?

 

Ar tavo kabinetėlis aukštai, virš neono šviesų,

Ar žemai, rūsyje, kuriame knibžda žiurkės?

 

Ar ne barzdoti rusų mąstytojai – tylūs tavieji partneriai?

Ar turi durininką Dostojevskio pavarde?

 

Ar Fu Manchu bus čia šįvakar?

O panelė Emily Dickinson?

 

O gal kartais turi nemirtingą sielą?

Arba – baugštų įtarimą, kad išvis neturi jokios?

 

Ar ne todėl meti baltą žaidimo kauliuką

Tamsoje, kai lindynė seniai uždaryta?

 

 

Ir tuomet galvoju

 

Esu tik dantistas savo kabinetėlyje

Ir vidurnaktį traukiu pajuodusį dantį.

 

Perkrimtau daug karčių tiesų, daktare,

Sako mano pacientas, išspjovęs kraują,

 

Vis dar susigūžęs, požilis

Ir dvokiąs maita kaip ir aš.

 

Žinoma, gal aš čia esu pats vienas,

Tiesiog krėsdamas triukus priešais veidrodį.

 

Net tais keliais suglamžytais banknotais,

Jo paliktais išeinant, nelabai tikiu.

 

Gal pakelsiu juos šlapiomis replėmis

Ir suskaičiuosiu, o gal ir ne.

 

 

Mano eilė prisipažinti

 

Šuo, bandąs rašyti eiles apie tai, kodėl loja, –

Tai aš, mielasis skaitytojau!

Jie buvo beišspirią mane iš bibliotekos,

Bet aš juos perspėjau,

Kad mano šeimininkas – nematomas ir visagalis.

Deja, išvilko mane už uodegos.

 

Parke paukščiai laisvai liejo balsu savo apmaudus.

Mačiau seną moterį ant suoliuko,

Karpančią savo žilas garbanas įsivaizduojamom žirklėm:

Ji stebeilijo mažan kišeninin veidrodėlin.

 

Nieko tuomet aš nepasakiau,

Bet tą naktį tysojau kambary ant grindų

Kramsnodamas pieštuką,

Kartkartėmis atsidusdamas,

Be to, suurgzdamas ant kažko lauke,

Kažko, kam neturėjau vardo.

 

 

Žilagalviai moksleiviai

 

Senius lanko slogūs sapnai,

Todėl jie miega nedaug.

Jie vaikšto grindim basomis

Neužsidegę šviesos

Arba stovi atsišlieję

Vaiduokliškų baldų

Ir klausos širdies plakimo.

Kambario langas

Juodas kaip klasės lenta.

Kiekvienas senis šioj klasėj

Yra vičvienas. Jis žvelgia

Prisimerkęs į dailųjį kreidos brūkšnį,

Atskiriantį buvimą čia

Nuo nebebuvimo čia niekados.

 

Nesvarbu. Jie teketino

Išgerti stiklą vandens,

Bet dar ne iškart.

Jie klausos pelių krebždesio sienoj,

Gatve pralekiančio automobilio,

O jų mirę tėtušiai pro juos

Atsargiai šliurina į virtuvę.

 

 

Skirtingos tiesos

 

Naktis nusileido

Neprašiusi mūsų leidimo.

Meri skaudėjo galvą,

Man perštėjo akis

Nuo spoksojimo į laikraščius.

 

Galėjome dar įžiūrėti

Keletą senų medžių kieme.

Jie priima viską, kas beįvyktų.

Skirtingos tiesos

Jųjų nedomina.

Teks vytis tai, pasakiau,

Nenutuokdamas, ką turėjau galvoj.

Kokia keista palaima,

Kai ateina, kas neišvengiama,

Nenutuokiau, ką ji turėjo galvoj.

 

 

Vėlų rugsėjį

 

Pašto sunkvežimis rieda pakrante

Veždamas vienintelį laišką.

Ilgo molo gale

Nuobodžiaujanti žuvėdra kartkarčiais

Pakelia koją ir pamiršta nuleisti.

Ore tvyro

Bręstančių tragedijų grėsmė.

 

Vakar vakare tau pasirodė,

Kad girdi televizorių kaimynų name.

Buvai tikra, kad vėl praneša

Kokias nors siaubingas naujienas.

Tad nuėjai išsiaiškint.

Basa, tik su šortais.

Tai tebuvo gausmas pavargusios jūros,

Kuri šitiek gyvenimų

Dėjosi kažkur skubanti

Ir niekur nenuskubėjo.

 

Šįryt buvo panašu į sekmadienį.

Dangus irgi šventė:

Palei lentinius takus

Ir tuščių kotedžų eilę nebuvo šešėlių.

Tarp kotedžų – maža bažnytėlė

Su keliolika susispietusių pilkų antkapių

Lyg šiurpstančių iš baimės taip pat.

 

 

Tamsiame name

 

Vieną vakarą, rengdamasis miegoti,

Pamačiau šviesos ruožą po durimis,

Kurių anksčiau nebuvau pastebėjęs;

Tapo baisu, bet drauge knietėjo

Prieiti ir tyliai į jas pabelsti.

 

Tamsiame name šviesos ruožas

Po durimis, apie kurias nežinojau,

Pasirodė ir dingo; regėjos, kažkas

Užgesino šviesą ir gulėjo nemiegodamas

Kaip ir aš: laukė, kas bus toliau.

 

Versta iš:

Charles Simic. NEW AND SELECTED POEMS: 1962–2012.

Boston, New York: Houghton Mifflin Harcourt, 2013